lietuviu romantizmo palyginimas

Žmogus ir žmonija išsivaduoja iš nesavarankiškumo (istorija suvokiama kaip žmonijos pažangos procesas; pažangos variklis — lavėjantis ir laisvėjantis protas). Atsigręžiama į žmogaus ir tautos vaikystę, į pirmapradę prigimtį (istorija suvokiama kaip tautų raida; tautos savitumui išlaikyti svarbi kultūrinė ir istorinė atmintis).Švietėjams, jų epocha yra lyg saulės užtekėjimas po ankstesnių epochų tamsos (praeitis atmetama). Romantikams „aukso amžius“ yra viduramžiai — kūrybinga, jausminga, herojiška epocha (praeitis išaukštinama).Pasaulėvaizdžio esmę simbolizuoja šviesos, dienos pasaulis, kuriame viskas skaidru, aišku, žvilgsniu ir protu aprėpiama. Pasaulėvaizdžio simbolinė išraiška yra nakties ir sutemų pasaulis, be aiškių ribų ir kontūrų, begalybėje ištirpstantis, atsiveriantis tik intuicijai ir širdžiai.Kūrybos pagrindas yra gyvenimą analizuojantis ir konstruojantis protas, iškeliami didaktiniai meno tikslai. Kūrybos pagrindas yra vaizduotė, o tikslas — saviraiška. Atskleidžiamas platus išgyvenimų ir dvasios būsenų spektras: ilgesys, svajonė, sapnas, žudanti aistra, mirties nuojautos, pasaulio skausmas.Švietimo kultūrą reprezentuojančios figūros — knyga ir mąstytojas. Romantinis kūrybingumas siejamas su poeto, genijaus figūra. Aukščiausias menas — muzika.Grožio jausmas neatsiejamas nuo racionalios tvarkos: graži, žmogaus tvarkoma, „sutramdyta“ gamta (parkas, sodas). Pagal griežtas menines žanro taisykles sukurtas kūrinys. Gražu tai, kas natūralu: laukinė gamta (miškas, kalnai, jūra). Kūrėjo išgyvenimas ir vaizduotė aukštesni už žanro taisykles, dėl to kūrybai būdingas žanrinis neapibrėžtumas (į vieną kūrinį sulydoma epinis pasakojimas ir lyrika, filosofiniai ir eseistiniai apmąstymai, daina ir pasaka).