Lietuvės moters paveikslas 19a. pabaigos literatūroje

20a. pradžioje lietuvių rašytojų gretas papildo garsiosios moterys: Žemaitė, G.Petkevičūtė-Bitė, Lazdynų Pelėda, M.Pečkauskaitė – Šatrijos Ragana. Trys talentingos žemaitės ir panevėžietė Bitė kilusios iš bajorų šeimų, gavusios atitinkamus išsilavinimus. Moterys švietėjos.Visas jas literatūrinio ir kultūrinio gyvenimo vingiais lydėjo Povilas Višinskis. Nors ir savo vaikystę praleidusios bajoriškoje aplinkoje, auklėjamos lenkiška dvasia, šios rašytojos turėjo didelę gyvenimišką patirtį, matė daug vargo ir skausmo. Savo kūryboje jos ypatingai daug dėmesio skyrė moterims.
Pagrindinis šių rašytojų kūrybos tikslas – sukurti turtingą lietuvės moters paveikslą. Žemaitė, Bitė ,Lazdynų Peelėda buvo rašytojos realistės. Jos viską aprašė realiai, tipizuodamos personažus. Visos šios rašytojos su meile pavaizdavo moterį, sunkiai nešančią šeimos naštą, moterį – beteisę šeimoje, moterį dvaro aplinkoje. Sunkaus ir kasdieniško gyvenimo aplinkoje rašytojos parodė, kokia iš prigimties graži lietuvė moteris. Ji dora, mylinti savo vyrą ir vaikus, tvarkinga ir darbšti, galinti išbristi iš bet kokių gyvenimo sunkumų ,nors dažnai ir palūžta.
Visi mes skaitėme Žemaitės “Marčią“. Apsakymo pagrindinis personažas Katrė gyvena pobaudžiaviniame Lietuvos kaime. Labai gerai pažinusi kaimo gyvenimą, ypatingai sunkią mooters dalią, Žemaitė iš gausybės gyvenimo detalių sukūrė labai realų ir įspūdingą moters paveikslą. Man atrodo, kad Katrės paveikslas niekados neišnyks, kad ir kiek keistųsi Lietuvos kaimas, vis tiek jame sutiksime panašių likimų moterų kaip Katrė arba Vingienė. Skaitydamas Katrės gy

yvenimo dramą, skaudžiausiai pajunti moters beteisiškumą. Iš atskirų apsakymo detalių sužinome, kad Katrė labai švelnios prigimties, darbšti ir jautri moteris, bandanti bet kokia kaina sutvarkyti sunkų gyvenimą. “Na padėk dieve! Nauja gaspadinė atsirado!. Ar seną paprotį varai? Šlavinėtis?!. Čia to nereikia. Jei purvų nebraidysi, duonos neėsi.” Štai kokie baisūs Vingienės žodžiai. Katrė patriarchališkoje šeimoje tik marti, atėjusi į svetimus namus. Kur kas svarbiau marčios kraitis, žemė, pinigai. Katrė nenori pasiduoti ,nenori asimiliuotis su Vingiais, taikstytis su senio Vingio gyvenimo būdu. Bet ji yra bejėgė prieš supuvusį, be sąžinės, iškreiptą Vingių gyvenimą. Marčios gyvenimo drama-tipiška daugeliui kaimo moterų, kurios ne savo noru buvo ištekintos.
Žemaitė sukūrė daugelį ryškių lietuvių moterų paveikslų, kuriuose sukaupti tauriausi kaimo moterų bruožai: darbštumas, tvarkingumas, dora ir meilė šeimai, šeeimos garbės išsaugojimas. Tai Katrė, tai šviesioji Petro Kurmelio motina ir samdinė Janikė. Kaip didžiausias kontrastas, tamsiomis spalvomis nupaišyti apsileidusių ir nevalyvų moterų paveikslai. Tai Vingienė, Marcė. Galime spręsti, kad kontrastas – mėgstama Žemaitės charakterių kūrimo priemonė. Žemaitės personažai nėra įvairiaspalviai: teigiami charakteriai-baltomis spalvomis, neigiami-juodomis. Žemaitės moterų charakteriai atsiskleidžia kasdienybėje, santykyje su šeima, sodriame gamtos fone. Žemaitė yra talentinga pasakotoja. Kiekvieno personažo kalba dar labiau išryškina jo vidines savybes.
Sielvartaudama dėl liūdno marčios likimo Vingių ir apsileidelių aplinkoje, Žemaitė sukūrė antrą labai įd
domų personažą-Marcę. Tai apsakymo “Petras Kurmelis” moteris, gyvenanti visiškai kitoje aplinkoje negu Katrė. Jai užtenka ir vyro meilės, ir pinigų. Būdama iš prigimties labai netvarkinga, grubi, ji nesistengia būti gera žmona, namų šeimininke. Ji ištekėjo už nemylimo žmogaus. “Pinigais meilės nenupirksi”, tvirtina Žemaitė. Tik galbūt motinystė gali pažadinti Marcėje moterį? Apsakymo pabaigoje Marcė mus sužavi rūpestingumu ir užuojauta vaikui, apvilkdama jį baltais marškinėliais, bučiuodama. Ji nusivylusi girtu vyru. Tai ypač svarbios psichologinės detalės.
Žemaitė ne tik leidžia savo moterims veikti, bet ir pati tarsi stebi jas iš šalies, leidžia kaimynėms jas charakterizuoti.
Šatrijos Ragana lietuvių literatūrą praturtino moterimi iš “Senojo dvaro”. Rašytoja norėjo suardyti neigiamą požiūrį į dvarą, svetimkalbį, pilną skriaudų ir neapykantos. Romantinėje apysakoje “Sename dvare” rašytoja sukūrė labai švelnų ir šiltą mamatės paveikslą. Ji gyvena dvare. Tai trijų vaikų motina, mokytoja ir patarėja, vargšų globėja, taurios dvasios moteris. Koks gražus ir nepakartojamas paveikslas, nupieštas Šatrijos Raganos. Be skrybėlės, tik su baltu skėteliu ant galvos mamatė, saulės spinduliais apiberta, šviesiu, melsvai pilku rūbu apsirengusi, eina parko takeliais. “Skėtelio paunksmėje juodavo ant galvos storas kasų vainikas, o iš veido liūdnai ir meiliai žiūrėjo juodos didžiulis akys iš po antakių lyg kregždės sparnai”.
Mamatės meilė vaikams nepaprasta. Ji nori išugdyti vaikus dorais ir teisingais. nenori, ka
ad svetimi žmonės žalotų jų dvasią. Turtingas dvasinis mamatės pasaulis atsiskleidžia jos užrašuose. Ji kalbasi su savimi apie meilę, gamtą, tėvynę, gailestį.
“Nepaisant visų lenkiškų rūbų, lietuvė yra mano siela.“ Su meile mamatė žiūri į paprastus ir išmintingus kaimo žmones.”Mamatės dvasios atrama yra tikėjimas ir pasitikėjimas Dievo valia.” Šventasis raštas apysakoje ne kartą cituojamas. “Mamatės Marijos pasaulėžiūra yra krikščioniška, bet ne dogmiška, ne apribota, o laisva begalinėje žmoniškumo erdvėje” (Daujotytė). Sukūrusi romantišką dvaro moters paveikslą, Šatrijos Ragana norėjo parodyti, kad ir dvare galima sutikti turtingos ir taurios sielos moterų.
Šatrijos Ragana buvo tikra romantikė. Visoje apysakoje galima sutikti impresijų, neeiliuotų eilėraščių. Skirtingai nuo Žemaitės, Šatrijos Ragana piešia mamatės paveikslą švelniomis spalvomis, turtingais šviesos atspindžiais. Pasakojimo nuotaika dažniausiai liūdna, melancholiška.
Visai kitokį dvaro moters charakterį sukūrė G.Petkevičaitė-Bitė savo apsakyme “Dievui atkišus”. Tai apviltos dvaro tarnaitės Magdės gyvenimas. Ji – kiaulių liuobėja. “S mulkutė ji buvo, nedidelio ūgio, mažomis kūdikio rankutėmis. Ir iš ko jai užaugti, sudiktėti?. Ar iš tų sausų barščių ir juodos duonos, kumetyje valgytų, pamotės ranka primestų?.” Nelaiminga našlaitė, suvedžiota dvaro ūkvedžio. Jos vaiko laukia baisus likimas. Magdė yra paniekinta ir pamesta. Magdės paveikslą G.Petkevičaitė-Bitė piešia uoliai, sutirštintomis spalvomis.
Teisybei ir gėriui pašvęsti Lazdynų Pelėdos kūriniai. Į gyvenimą rašytoja žiūrėjo liūdnomis spalvomis. Meniškiausiame Lazdynų Pelėdos apsakyme &#
#8220;Motulė paviliojo” sukurto motinos paveikslo mes nematome, bet labai jaučiame. Jis yra labai sudvasintas, fragmentiškas. Apsakyme pagrįsta mintis, kad mirusi motina globoja savo vaikus, keršyja Strypeikienei. Strypeikienė pasižymi savo piktumu, bjaurumu, neapykanta našlaičiams. Lazdynų Pelėda realiai ir psichologiškai kuria personažus.
Panagrinėję tik keletą svarbiausių to laikmečio rašytojų sukurtų moterų paveikslų, matome, kokį didelį ir gražų kraitį lietuvių literatūrai paliko darbščios kaip bitės moterys rašytojos.

Leave a Comment