Untitled
Knygos “Kaip išgyventi Marijos žemėje” recenzija
Alvydas Bielinis
Nors finansų krizė yra ekonominis reiškinys, Lietuvoje ji tapo labiau kultūriniu reiškiniu. Retas žmogus nepamini šio madingo žodžio nors kelissyk per dieną, nepajuokauja apie krizę, nesuverčia kaltės jai dėl prastos savo padėties bei gyvensenos. Krizė – neatsiejamas pastarųjų metų kultūros elementas.
Olegas Lapinas yra vienas tų žmonių, kuris siūlo kitaip pažvelgti į krizę – pozityviai, ir net linksmai. Kaip sakė kartą vienas garsus psichologas, kad reiškinių gerų ir blogų nebūna, viskas priklauso nuo to, kaip interpretuojame tuos reiškinius – gerai ar blogai. Knygoje “Kaip išgyventi Marijos žemėje?” keičiamas požiūris į ekonominį nuosmukį.
Bet būtų klaidinga sakyti, jog šis kūrinys yra tik apie ekonomiką ar kultūrą. Visų pirma, tai gidas apie Lietuvą. Jei keliaučiau į svetimą šalį, visų pirma pasistengčiau surasti tos šalies Lapiną, parašiusį tokią knygą. Aprašoma viskas, pradedant lietuvos orais ir istorija, baigiant politika ir religija.
“Kaip išgyventi Marijos žemėje?” yra nuostabus gidas užsieniečiui apie Lietuvą. Dažnai mūsų krašto realijos perteikiamos lengvu stiliumi, su ironija. Netrūksta anekdotų, mitų, legendų, metaforų. Žinoma, Olegas Lapinas remdamasis autoritetingais šaltiniais nepamiršo ir statistikos, nors kartais ji ir gali suformuoti klaidingą pasaulėžiūrą.
Knyga rekomenduojama perskaityti ir lietuviams dėl dviejų priežasčių. Visų pirma, lietuviui visuometmalonu prisiminti artimus lietuviškus dalykus, verčiančius nusišypsoti ir linksėti galva viduje sau sakant: “Tai tiesa… Kaip pirštu į akį” Kita priežastis yra pasaulėžiūros plėtimas. Knygos autorius pateikia viską taip įdomiai, kad perskaičius knygą imi domėtis kitais dalykais, trumpai užsimintais šiame kūrinyje.
Vienintelis knygos minusas yra keletas neįdomių skyrelių. Manau, jog Olegas Lapinas, būdamas psichoterapeutu ir psichiatru, perdėjo su skyriu apie “sielos taisymą”, kur buvo daugiausia kalbama apie paties autoriaus darbo užkulisius ir nė kiek neužsiminta apie Lietuvą. Skyrelis apie religiją irgi nuvylė.
Toliau rasite po keletą įdomiausių (mano nuomone) citatų iš beveik kiekvieno knygos skyriaus:
“Lietuvoje visuomet galima nuvažiuoti ten, kur nori. Kelių policija ir instruktoriai moko mus tolerancijos ir blaivios mąstysenos. Dėl visa ko turėkiet su savimi ne mažiau kaip penkiasdešimt litų ir ieškokite savo vietos tarp kitų. Ją nusakys automobilio markė ir pinigai.”
“Auksinė Lietuvos politiko taisyklė: vieną kartą padaryk – septynis kartus pasigirk.”
“Liaudies kūrybiškumas yra beribis. Ir dabar, šiltuoju metu, atvykėliui, tarkime, į Trakus, ant šaligatvių stovinčios moterys rodo ranka į lenteles su rodyklėmis į savo kiemus. Ant lentelių ranka užrašyta: “Stovėjimo kaina: 5 Lt.”
“Turtingo lietuvio kapas. Antkapis – didžiulis mobilusis telefonas, jo ekrane užrašas: “Abonentas už ryšio zonos ribų.”
“Kuo skiriasi lietuviškos vestuvės nuo lietuviškų laidotuvių? Per laidotuves vienu girtu mažiau.”
“Lietuvoje sakoma, kad yra trys moterų girtumo laipsniai: 1) “Oi, kokia aš girta” (linksmai); 2) “Kas girta, ar aš girta?” (piktai); 3) “Ne tavo reikalas!” (taksi vairuotojui klausiant, kur važiuoti). Ir trys vyrų: 1) pamyži, pamiršti nukratyt; 2) pamyži, nukratai, bet pamiršti atgal susikišti; 3) pamyži, nukratai, bet pamiršti išsitraukti.”
“Ne veltui mūsų žmonės žiūrį į nusikaltimą ir į apsukrius nusikaltėlius su savotiška pagarba. “Ot sukčius!” – sako lietuvis, išgirdęs apie machinacijas, o jo akys švyti ir susižavėjimo. Mūsų nusikaltėliai, ypač kai kurie autoritetai, irgi liaudyje minimi švelniai, mažybiniais vardais, pvz. “berniukai linksminasi”, “daktarėliai”, “Henytė”, ir taip toliau.”
“Lietuvos internetiniai portalai beveik interaktyvūs, nes turi skyrelį “Komentarai”. Komentarų skiltyje žmonės labai trumpai parašo apie straipsnį ar pranešimą, o toliau aiškinasi tarpusavio santykius.”
Rekomenduoju perskaityti šią knygą tiek lietuviams, tiek užsieniečiams. Pirmiesiems todėl, kad reikia pažinti save, antriesiems todėl, kad reikia pažinti kitus.