Ar mes visatoje vieni?

Ar mes visatoje vieni?

Žemė- žmogaus namai. Žmogus gerokai toliau pažengęs už bet kokią gyvybės formą egzistuojančią žemėja. Pakolkas, erdvė kurioje veikia žmogus tai tik nedidelė planeta Žemė ir dalelė kosmoso (žiūrint visos visatos mastu) tai ar nemanot, kad manyti jog žmogus tai vienintelė protinga būtybė- tiesiog didybės manija? Praeito šimtmečio pradžioje žmogus pradėjo labai domėtis nežemiškų civi­li­za­ci­jų fe­no­me­nu. Jei vi­sa­ta iš­ties to­kia, dau­giau nei gi­gan­tiš­ka kaip te­i­gia moks­li­nin­kai, tai ar ne­at­ro­do, keis­ta, kad to­kiuo­se mil­ži­niš­kuo­se kos­mo­so plo­tuo­se tė­ra vie­nin­te­lė pla­ne­ta, kuu­rio­je eg­zis­tuo­ja nors kiek to­liau pa­žen­gęs pro­tas. Juk, kad Eu­ro­pa, tai vi­sas pa­sau­lis (ir dar plokš­čias) bu­vo ma­no­ma iki pen­kio­lik­to am­žiaus pa­bai­gos. Ir juk Ame­ri­kos in­dė­nai, kad jie eg­zis­tuo­ja, ži­no­jo jau tūks­tan­čius me­tų. O mes ap­ie eu­ro­pie­čiai ap­ie juos (ir ant­raip) su­ži­no­jo tik po lem­tin­gos Ko­lum­bo ke­lio­nės. Tai ar šis pa­vyz­dys ne­pa­na­šus į NSO mįs­lę? Gal vi­si že­mės gy­ven­to­jai su­da­ro pvz.: vie­ną mi­li­jo­ną­ją vi­sų pro­tin­gų vi­sa­tos gy­ven­to­jų da­lį. Ir gal­būt ki­tos ci­vi­li­za­ci­jos ra­miai su­gy­ve­na, ku­ria sa­vo is­to­ri­ją, kau­pia ži­nias, ir net vii­sai ne­ži­no ap­ie Že­mę, ir jos gy­ven­to­jus žmo­nes. Įdo­mu tai kad žmo­gus nau­do­ja są­vo­ką “aukš­tes­nis pro­tas”? Gal kur nors, kos­mo­so pla­ty­bė­se, yra pla­ne­ta, ku­rio­je laks­to bū­ty­bės kaž­kuo pa­na­šios į že­miš­ką­jį ne­an­der­ta­lie­tį, ku­ris taip pat vys­ty­sis iki to­bu­ly­bės, pra­džiai iš­ras­da­mas to­kius pri­mi­ty­vius da

aik­tus, kaip ug­nį ar ra­tą?

Mes daž­niau­siai įsi­vaiz­duo­ja­me tre­jo­pus at­ei­vių ti­pus. Pir­mie­ji: tai vi­siš­kai humanoidi­nės for­mos bū­ty­bės. T.Y. kad at­ei­viai (be­veik) nie­kuo ne­si­ski­ria nuo žmo­gaus. Ant­rie­ji: tai ma­ži, la­bai plo­nom ga­lū­nėm, il­gais pirš­tais, di­de­lėm gal­vom, ma­žom bur­nom ir mig­do­lo for­mos aki­mis. Pas­ta­ro­sios bū­ty­bės liu­di­nin­kų pa­sa­ko­ji­mu daž­niau­siai skrai­do “skraidan­čiom lėkš­tėm”. Tre­čio­ji gru­pė nu­pa­sa­ko­ta liu­di­nin­kų, tai po­pu­lia­rūs fan­tas­ti­nių fil­mų he­ro­jai. Jie bū­na su čiup­tu­vais vie­toj ran­kų, spjau­do si­e­rą ir t.t. Bet ši bū­ty­bė nė­ra la­bai po­pu­lia­ri tarp liu­di­nin­kų ku­rie esą su­si­dū­rė su at­ei­viais iš kos­mo­so. Iš šių tri­jų iš­var­din­tų pa­da­rų, ly­de­ris yra “di­džia­gal­vis il­gais pirš­tais”. Įdo­mu tai, kad kai ku­rių ana­to­mų nuo­mo­ne žmo­gus kei­čia­si. Sme­ge­nų ma­sė nuo­lat di­dė­ja, o kau­ko­lė ap­va­lė­ja. Nyks­ta dan­tys ir trum­pė­ja stu­bu­ras, tai­gi žmo­gaus ūgis ma­žė­ja taip pat. Too­dėl jie (ana­to­mai) ma­no, kad po dau­ge­lio mi­li­jo­nų me­tų am­žiaus, žmo­gus taps pa­na­šus į ant­ros kla­sės at­ei­vius: že­mo ūgio, di­de­le gal­va, ma­ža bur­na. gal šie at­ei­viai, tai to­kie pa­tys žmo­nės kaip ir mes, tik jau se­niai pe­rė­ję tą sta­di­ją, ku­rio­je esa­me mes?

Daž­ną die­ną pa­sau­lio spau­do­je pa­si­ro­do ap­ra­šy­mai ap­ie Že­mės gy­ven­to­jų ste­bė­tus ne­at­pa­žin­tus skrai­dan­čius ob­jek­tus (to­liau NSO) ir net­gi su­si­ti­ki­mus su jų eki­pa­žais. Ret­kar­čiais spaus­di­na­mos ir nuo­trau­kos, ku­rio­se daž­niau­siai bū­na už­fik­suo­ta mū­sų ci­vi­li­za­ci­jos veik­la ar­ba at­mos­fe­ros reiš­ki­niai. Pats trum­pi­nys NSO reiš­kia daik­tą ku
u­ris bū­ti­nai tu­ri skris­ti ir nie­kas jo ne­ga­li pa­žin­ti. Lo­giš­kai pa­m1s­čius- tai jei pa­im­tum nie­kie­no ne­ma­ty­tą daik­tą (bet ko­ki) ir mes­tum jį ho­ri­zon­ta­liai nuo sa­vęs, tai vi­si po­žy­miai ro­do, kad tai yra ne­at­pa­žin­tas skrai­dan­tis ob­jek­tas. De­ja. Nė­ra raš­tiš­ko su­si­ta­ri­mo, bet vis­ tiek vi­si ži­no, kad jei mi­ni­mas NSO, tai mes tu­ri­me rei­ka­lą su apa­ra­tais ku­riuos pa­ga­mi­no ne­že­miš­kos ci­vi­li­za­ci­jos. NSO pas­te­bi­ma įvai­rių, bet daž­niau­siai dis­ko for­mos apa­ra­tai ku­rie sklei­džia švie­są. Nuo sa­vo for­mos NSO ga­vo ir liau­dy­je daž­niau­siai nau­do­ja­mą pa­va­di­ni­mą: skrai­dan­čios lėkš­tės. Liu­di­nin­kai tvir­ti­na ma­tę ne tik dis­ko for­mos NSO, jų bū­na ir ci­ga­ro for­mos, ir tri­kam­pių. Jei­gu tai tie­sa, tai at­ei­viai tu­rė­tų nu­ke­liau­ti dau­giau nei mil­ži­niš­kus at­stu­mus, kad at­si­dur­tų že­mė­je (nors liu­di­nin­kai, ku­riuos at­ei­viai esą nu­skrai­di­nę į sa­vo gim­tą­ją pla­ne­tą, kaip vie­nas tvir­ti­na, kad ke­lio­nė truk­da­vo vos ke­lias aki­mir­kas). Pa­ban­dy­ki­te pa­gal­vo­ti, ko­kį ku­rą ga­lė­tų nau­do­ti NSO no­rė­da­mi ši­taip ju­dė­ti erd­vė­je. Gal tai koks nors že­mė­ja net ne­sap­nuo­tų che­mi­nių ele­men­tų jun­gi­nys. Ki­ta ver­tus, žmo­gaus su­konst­ruo­tas ma­ši­nos nau­do­ja ku­rą, rau­me­nų jė­gą ar ki­tą ener­gi­ją, to­dėl mes pa­tys są­mo­nin­gai “įmon­tuo­ja­me” ko­kį nors va­rik­lį į tik­rus ar pra­ma­ny­tus at­ei­vių lai­vus. Dėl šios prie­žas­ties mes ir ne­pa­mąs­to­me, kad gal at­ei­viai nau­do­ja ko­kį apa­ra­tą ku­ris veik­tų kaip ra­di­jas, ir at­ei­vių lai­vą, ta­ry­tum ra­di­jo ban­gas, per ke­lias se­kun­des ar ne
et jos da­lis pe­rkel­tų į ki­tą pla­ne­tą, žvaigž­des ar ga­lak­ti­ką. Bet vis­ tiek kaž­koks “va­rik­lis” va­ro NSO, nes be­veik vi­sa­da jam pra­skri­dus gir­di­mas triukš­mas. Žmo­nės pas­te­bi įvai­raus dy­džio NSO jis bū­na nuo ke­lių iki ke­lių šim­tų met­rų il­gio (skers­mens). Gal di­die­ji apa­ra­tai vei­kia pa­na­šiai kaip kro­vi­niai lai­ne­riai, o ma­žie­ji yra tar­si žval­gy­bi­niai lėk­tu­vai ku­rie tik ty­ri­nė­ja pla­ne­tas iš ar­ti o at­stu­mus tarp jų įvei­kia tū­no­da­mi di­džių­jų vi­du­je.

NSO “in­ži­nie­riai” yra su­ra­dę bū­dą “at­jung­ti” at­jung­ti Že­mės trau­ka, nes nė vie­na­me liu­di­nin­kų pa­sa­ko­ji­me nė­ra to­kių, ar pa­na­šių žo­džių: pra­skrie­jus tam daik­tui, ma­ne įsu­ko stip­rus oro gū­sis, ly­giai toks pat kaip pra­skri­dus lėk­tu­vui. Tai reiš­kia, kad at­ei­viai ne­nau­do­ja to­kių ae­ro­di­na­mi­nių prie­tai­sų ku­riuos nau­do­ja žmo­gus, pvz.: pro­pe­le­ris. Nors kos­mo­se iš jo ne­bū­tų daug nau­dos, nes ja­me nė­ra oro į ku­rį ga­lė­tų “ka­bin­tis” pro­pe­le­ris.

Tik­ri­nant pa­gro­bi­mų at­ve­jus daž­nai bū­na pa­sa­ko­ja­ma, kad au­kas NSO į sa­vo vi­dų įtrauk­da­vo be jo­kių apa­ra­tų, o tie­siog pa­kel­da­vo jas nuo Že­mės pa­slap­tin­ga jė­ga. Liu­di­nin­kai ku­rie ma­tė NSO yra sa­kę, kad juos su­pa­ra­ly­žiuo­da­vę, jie ga­lė­da­vę blai­viai mąs­ty­ti, o kar­tais net kal­bė­ti, bet jie bū­da­vo su­kaus­ty­ti pa­slap­tin­gos jė­gos (gal tai bai­mė? ). Daug kas pa­sa­ko­ja ir ap­ie keis­tą, bet lyg ir blai­vų no­rą tar­kim pa­žiū­rė­ti per lan­gą. Po ke­lių aki­mir­kų jie pa­ma­ty­da­vo NSO. Kar­tais ta trau­ka- no­ras ne

et pri­ver­čia įlip­ti į NSO (tuo at­ve­ju lai­vas bū­na nu­si­lei­dęs, ir į jį ve­da laip­te­liai). Ant­ro­je da­ly­je pa­teik­si­me pa­vyz­džius at­ve­jų, kai prieš NSO bū­na pa­si­un­čia­mi nai­kin­tu­vai ar ko­vi­nės ra­ke­tos, ir kaip NSO jas gra­žiai “su­tvar­ko” pa­slap­tin­gais sa­vo gink­lais. Že­mė­ja la­ze­riai nau­do­ja­mi jau ku­rį lai­ką, bet tik ci­vi­li­niams tiks­lams, o gal at­ei­viai yra taip iš­to­bu­li­nę jį, kad jis ge­ba grei­tai ir veiks­min­gai ar­dy­ti ma­te­ria­lią me­džia­gą. To­kius la­ze­rius ga­li­me iš­vys­ti nors kiek ge­res­nia­me fan­tas­ti­nia­me fil­me. Nie­kas ne­ga­li pa­sa­ky­ti, kaip baig­tus mū­šis tarp že­mie­čių nai­kin­tu­vų, jų ra­ke­tų bei šo­vi­nių ir at­ei­vių pi­lo­tuo­ja­mų NSO pri­kimš­tų ne­ma­ty­tos te­chni­kos ga­lin­čios iš­skir­ti vi­są ar­dan­čius, daž­niau­siai rau­do­nus la­ze­rius. Ti­kė­ki­mės nie­kas to ir ne­su­ži­nos.

Tuo, kad eg­zis­tuo­ja įvai­raus pa­vi­da­lo (daž­niau­siai žmo­giš­ko) ne­že­miš­kos bū­ty­bės, ti­ki dau­ge­lis že­mės gy­ven­to­jų. 45 mi­li­jo­nai ame­ri­kie­čių įsi­ti­ki­nę, kad at­ei­viai iš kos­mo­so jau ke­le­tą me­tų lan­ko jų že­my­ną. 15 mi­li­jo­nų pa­rei­škė, kad pa­tys ma­tė NSO, o čia juk tik ame­ri­kie­čiai. Vi­sa­me pa­sau­ly­je to­kių liu­di­nin­kų žy­miai dau­giau. Be to dau­ge­lis tvir­ti­na, kad jie ne tik ma­tė, bet ir bu­vo pa­grob­ti. Daž­niau­siai mi­ni­mas dis­ko for­mos skrai­dan­tis ob­jek­tas ir ryš­ki švie­sa. Po to dau­ge­lis pa­grob­tų­jų sa­ko esą bu­vę už­mig­dy­ti ir pa­bus­da­vę apa­ra­to vi­du­je. Ten jie daž­niau­siai bū­na ty­ri­nė­ja­mi “ma­žų ža­lių žmo­ge­liu­kų, mig­do­lo for­mos aki­mis”. Vi­si tvir­ti­na gu­lė­jo ant sta­lo (ope­ra­ci­nio?), o ap­e juos vaikš­čio­jo pa­da­rai ir kar­tais pa­si­nau­do­da­mi ne­ma­ty­ta te­chni­ka ar pa­pras­tais pjau­ti pri­tai­ky­tais įran­kiais, juos “ty­ri­nė­da­vo”. At­ei­viai at­seit ap­žiū­ri­nė­da­vo vi­daus ir iš­o­rės or­ga­nus (ne­gi jiems po ši­tie­kos ga­li­mų ap­si­lan­ky­mo me­tų tai vis dar ak­tu­a­lu ir rei­ka­lin­ga?) gal­būt jie su sa­vo au­ko­mis at­lik­da­vo ir įvai­rius psicho­lo­gi­nius, at­spa­ru­mo ap­lin­kai ir į pa­žei­džia­mu­mą te­stus. O gal JIE mus gro­bia vien sa­vo ma­lo­nu­mui ir ste­bi, ly­giai taip pat kaip ir mes ste­bi­me gy­vū­nus ZO­O pa­rke.

Pa­si­tai­ko ir to­kių liu­di­nin­kų pa­ro­dy­mų ku­riuo­se jie te­i­gia, kad at­ei­viai su jais elg­da­vo­si vi­sai, net la­bai pa­gar­biai. JIE pa­pa­sa­ko­da­vo ap­ie sa­ve- kas jie to­kie, iš kur, ko no­ri iš žmo­nių ir kar­tais at­sa­ko į ke­le­tą žmo­nių pa­teik­tų klau­si­mų. Daž­niau­sia to­kio­se “pa­mo­kė­lė­se” bū­na pa­mi­ni­ma ir at­ei­vių gim­to­ji pla­ne­ta ku­rios pa­va­di­ni­mas daž­niau­siai skam­ba kaip fan­tas­ti­niuo­se fil­muo­se. Pvz.: Cen­tau­rus club­do­ma­tus. Į tuos pa­sau­lius nu­si­gau­na­ma la­bai di­de­liu žmo­gui ne­su­vo­kia­mu grei­čiu, įsi­vaiz­duo­ki­te ko­kios įran­gos rei­kė­tų nu­ke­liau­ti į ar­ti­miau­sia mū­sų pla­ne­tos žvaigž­dę Cen­tau­rus Proxima. Pri­si­min­ki­te žmo­ni­jos ban­dy­mus pa­kil­ti į kos­mi­nę erd­vę, ir ko­kio dy­džio bu­vo jų apa­ra­tai. Kai tuo tar­pu NSO yra kur kas ma­žes­ni.

Vi­so­se kny­go­se, straips­niuo­se ar spau­do­je mi­ni­mas Aukš­tes­nis pro­tas. Jei­gu jis yra taip to­li pa­žen­gęs tai jis tur­būt ne­ga­li gy­ven­ti vie­no­duo­se iš­ma­ta­vi­muo­se su žmo­gum. Iš to ga­li­ma da­ry­ti iš­va­dą, kad gal JIE į Že­mę at­skren­da mo­ky­tis iš mū­sų su­kaup­tų ži­nių ap­ie tris že­mė­je esan­čius iš­ma­ta­vi­mus, že­mės kai­po pla­ne­tos san­da­rą, žmo­ni­jos so­cia­li­nį pa­si­skirs­ty­mą, mo­le­ku­lių ir che­mi­nių me­džia­gų su­dė­tį ir t.t. Gal iš tie­sų tas Aukš­tes­nis pro­tas nė­ra jau toks pro­tin­gas žmo­ni­jos moks­lo at­žvil­giu, bet vi­sa tai tik hi­po­te­zė. Jei­gu at­ei­viai eg­zis­tuo­ja il­giau ne­gu že­mės gy­ven­to­jai, tai gal­būt JIE ste­bė­jo ir už­si­ra­ši­nė­da­vo ar ki­taip sau­go­da­vo in­for­ma­ci­ją ap­ie žmo­gų nuo pat ta­da kai jis dar bu­vo gau­ruo­tas ir vaikš­čio­da­vo su vėz­du ran­ko­je. Šios ži­nios bū­tų sva­jo­nė kiek­vie­nam is­to­ri­kui ar moks­li­nin­kui. Kas ži­no, gal JIE ka­da nors pa­si­da­lins šio­mis ži­nio­mis ir su jais. Tai liu­di­ja ir 1921 me­tais Pie­tų Af­ri­ko­je, Zam­bi­jo­je ras­ta Ne­an­der­ta­lie­čio kau­ko­le. Jos kai­rė­ja pu­sė­ja yra tai­syk­lin­ga skri­tu­lio for­mos sky­lė. Ta sky­lė yra la­bai pa­na­ši į šau­na­mo­jo gink­lo kul­kos pa­da­ry­tą su­žei­di­mą. Bet prieš 40 tūks­tan­čių me­tų šau­na­mų­jų gink­lų nie­kas nė ne­sap­na­vo. (Gal Ne­an­der­ta­lie­tis, su­si­dū­ręs su at­ei­viu, bu­vo įtin ag­re­sy­vus, ir at­ei­viui te­ko gin­tis? O gal tai at­ei­vių moks­li­nio eks­pe­ri­men­to pa­da­ri­nys.)

Jei­gu su­skai­čiuo­tu­me vi­sus pa­gro­bi­mo liu­di­ji­mus mes ne­ga­lė­tu­me bū­ti tik­ri jog tai vi­sų au­kų pa­sa­ko­ji­mai. Juk liu­dy­ti ga­li tik tie ku­rie mo­ka šne­kė­ti ar ki­taip iš­reikš­ti sa­vo min­tis. Bū­tent tuo gy­vū­nas ski­ria­si nuo žmo­gaus. To­dėl mes ne­ga­li­me bū­ti vi­siš­kai tik­ri, kad gy­vū­nai nie­ka­da ne­kon­tak­ta­vo su ne­že­miš­ku pro­tu. Dau­ge­lio Ame­ri­kos fer­me­rių pa­sa­ko­ji­muo­se bū­na pa­mi­nė­ti keis­ti jų gy­vu­lių nu­žu­dy­mai ar su­žei­di­mai. Daž­niau­siai taip bū­na pa­da­rę lau­ki­niai žvė­rys, bra­ko­nie­riai, va­gys ar ki­ti žmo­nės žu­dę ar su­žei­di­nė­ja juos re­li­gi­niais su­me­ti­mais. Bet vėl­gi ma­žo pro­cen­to šių įvy­kių pa­aiš­kin­ti ne­į­ma­no­ma ar­ba bent jau la­bai sun­ku. To­kiais at­ve­jais ant gy­vū­nų bū­na iš­pjaus­ty­ti įvai­rūs si­mbo­liai. Kar­tais at­ei­vių au­koms (gy­vū­nams) bū­na nu­pjau­tos ga­lū­nės ar pa­ša­lin­ti vi­daus ar iš­o­rės or­ga­nai. Nors ne vi­sos au­kos bū­na nu­žu­do­mos, kar­tais jos ran­da­mos tik ne­pa­aiš­ki­na­mai su­žeis­tos. To įro­dy­mas yra dar vie­na 40 tūks­tan­čių me­tų se­nu­mo Bi­zo­no kau­ko­le, su cent­re kak­tos esan­čia ap­va­lia sky­le (pri­si­min­ki­te Ne­an­der­ta­lie­tį).

Kai pa­ma­tai mil­ži­niš­kas skulp­tū­ras lau­ki­nė­je Ve­ly­kų sa­lo­je ar­ba di­džią­sias Egip­to pi­ra­mi­des, no­rom ne­no­rom į gal­vą pra­de­da skverb­tis min­tis: ”Kas pa­dė­jo žmo­nėms tai pas­ta­ty­ti)?”. 1961 me­tais vie­nas Ru­si­jos laik­raš­tis ra­šė: ”Va­kar į Mask­vą at­vy­ko ne­į­pras­tas kro­vi­nys. Iš Ku­da­šov­ko Sto­ties, spe­cia­lia še­šio­li­kos da­lių plat­for­ma bu­vo at­vež­tas mil­ži­niš­kas mo­no­li­tas K.Mark­so pa­mink­lui. Trans­por­tuo­ti 200 to­nų ak­mens lui­tą bu­vo la­bai su­dė­tin­ga” Na štai, dvi­de­šim­to­jo am­žiu­je at­ga­ben­ti to­kį ak­me­nį-jau pro­ble­ma?! Ką tada reikia manyti apie žiloje senovėje atvilktus kelių šimtų tonų akmens monolitus? Juk tais laikais nebuvo nei geležinkelio, nei milžiniškų keliamųjų kranų, nei šiuolaikinių yrankių. Tai ar kartais nepamąstote ar tik prie šių statinių nebus prisidėję mūsų žalieji broliai iš kosmoso? Kurie galbūt specialiaipaliko žemėje begalią įrodimų ateities kartoms, kad jie lankėsi žydrojoje planetoje, tik senovės žmonės prisiėmė nuopelnus sau?

Ir iš tiesų, įvairiausiose žemės rutulio kampeliuose išlikę griuvėsiai tokių statinių, kurie verčia suglumti net ir daug mačiūsį, daug girdėjusį dvidešimt pirmojo amžiaus žmogų!!! Tai dabar ir pamėginsime pateikti keletą žymiausių gigantomanijos (o galateivių buvimo žemėje) pavyzdžių ir pamėginsime pritaikyti ar atmesti jų nežemiška kilmę.

Pirmieji statiniai kuriuos apžvelksime, tai Egipto piramidės. Bet nežemiečiams, nes dabar aprašysim nuomonę istorikų, kategoriškai atmetančių NSO įsikišimą statant jas.

Egipte, Nilo pakrantėje yra Karalių slėnis, kuris seniau buvo slaptas siekiant apsaugoti Faraono turtus nuo vagių. Tame slėnyje stūkso apie 80 taisiklingos formos statinių. Senovės Faraonai (Egipto valdovai) norėdami priminti ateities pasauliui apie savo galybę, įsakydavo pastatyti įpač didingus ir įspūdingus statinius. Ten, kai jie mirdavo, būdavo ir palaidojami. Egiptiečiai tikėjo, kad žmogui mirus, jis atgims kitame pasaulyje. Todėl faraoną laidodavo su visais jo turtais ir netgi tarnais.

Viena didžiausių Egipto piramidžių yra Cheopso (Chefaus). Piramidė pastatyta iš daugiau kaip 2 500 000 akmenųblokų, kurių kiekvienas sveria 2 tonas (Chefreno piramidėje buvo rasta blokų svėrusių net po 500tonų). statyba truko 25 metus. Gizoje stovi daug piramidžių, kurįų seniausiom – 4500 metų, bet jos vis dar tebestovi. Yra toks posakis: Visi bijo laiko, o laikas bijo piramidžių, bet tai ne vsai tiesa. Prieš 25 metus nuo vienos iš piramidžių nuskilo 3 tonų uolos luitas. Jis nukrito iš aštuonesdešimties metrų aukščio. Cheopso piramidė nustojo buvusi aukščiausiu pasaulio statiniu tik 1889 metais – ji užleido pirmenybę Eifelio bokštui. Tačiau vargu ar kas nors pasaulyje šitą milžinišką stainį pralenks masyvumu. Juk šios piramidės pagrindo plotas – daubiau kaip 50 000 kvadratinių metrų, o į šia milžinišką krūva be jokios surišančios medžiagos sukrauta pustrečio milijono klintinių akmens luitų. Ir ne bet kokių luitų o taip meistriškai nutašytų, kad tarp dverjų akmenų dažniausiai net peilio ašmens neįkiši. Piramidės pagrindo pločio ilgis lygus 230 metrų, o aukštis apie 147 metrų (tksaus piramidės aukščio nežino nniekas, nes viršūnė yra nugriuvusi). Ne­ap­ra­šy­sim ma­ši­nų ku­rio­mis egip­tie­čiai sta­tė piramides, nes duomenų apie jas nėra išlikę, o ir įsivaizduoti jas labai sunku.

Šalia piramidžių stūkso dar vienas didis statinys, primenantis mums apie egipto imperijos didybę. Tai Sfinksas. – įsivaizduojama (o kodėl ?) būtybė liūto kūnu ir žmogaus galva. Jis, tai piramidžių sargas, saugantis piramides nuo blogio, realaus ir perkeltine prasme.

Vienas tarybinių istorikų yra pasakęs: Nei vienas architektas, net ir galėdamas naudotis viso pasaulio šiuolaikiškiausia technika, neapsiimtu užduoties pakartoti Egipto piramidžių statybos. Kodėl ? o todėl kad tai visų pirma kainuotų labai labai daug pinigų, reikėtu begalinių materialinių resursų, daug darbininkų, daugiau nei labai galingos technikos, ir kas be ko reiktų labai gerai išmanyti architektūrą. Nukeliavę į senovės Egiptą, pamatytume, kad jie (egiptiečiai) beveik viską gali sau leisti. Kas liečia materialinius dalykus, tai jei Faraonas įsakė, tai jų vitiek atsirasdavo. “darbininkų” tais laikais netrūkdavo. Tam pasitarnaudavo vergai ar kit per prievartą verčiami dirbti žmonės. Gerų architektų tais laikais manau netrūkdavo, o jei ir taip tai Faraonas galėdavo nesunkiai jų pasikviesti iš kitų šalių. Taigi egiptiečiai beveik viska sau galėjo leisti. Sakau beveik, nes kai ko jie ne tik “neįpirkdavo”, bet ir aplamai, tokių dalykų tais laikais nebūdavo! Aš kal­bu ap­ie te­chni­ką ku­ri pa­dė­da­vo to me­to žmo­nėms už­kel­ti ke­lių ar ke­lio­li­kos to­nų ak­me­nų lui­tus į šim­to ar dau­giau met­rų aukš­tį. Net šiais lai­kais, jei rei­kė­tų at­lik­ti pa­na­šų dar­bą, ne­nau­do­ja­mos kė­li­mo ma­ši­nos, da­bar tai da­ro sraig­tas­par­niai. Bet tais lai­kais to­kių ne­bū­da­vo. Tai kaip ta­da žmo­nės, iš ne­der­lin­gos ša­lies ku­rio­je nė­ra di­de­lių me­džių sta­ty­bi­nėms konst­ruk­ci­joms ir me­džia­gų stip­rioms vir­vėms pin­ti, su­si­tvar­ky­da­vo su pro­ble­mo­mis iš­kil­da­vu­sio­mis sta­tant to­kius di­din­gus sta­ti­nius kaip Egip­to piramidės?

Tai gal tai ką mes matome ir priskiriame savo protėviams, statė visai ne jie o nežemiškos būtybės iš kosmoso? Gal JIE kaip įro­dy­mus, kad lan­kė­si že­mė­je pa­li­ko ne tik pa­čias pi­ra­mi­des, bet ir be­ga­lę duo­me­nų ku­riuos mes lai­ko­me tie­siog at­si­tik­ti­nu­mais? Kal­bu ap­ie to­kius pa­vyz­džius, kad iš­ma­ta­vus Che­op­so pi­ra­mi­dę ang­lų ma­tu co­liu, gau­tu­me, kad jos pa­grin­do įžam­bi­nė yra ly­gi 36 524.246 co­lių. At­kreip­ki­te dė­me­sį, kad Gri­ga­liaus ka­len­do­riaus me­tų truk­mė ly­gi 365.2425 vi­du­ti­nių sau­lės pa­rų. O jei pi­ra­mi­dę ma­tuo­si­me egip­tie­čių se­no­vi­niu “šven­tu” il­gio vie­ne­tu, da­bar va­di­na­mu pi­ra­midžių pė­da ( su­trum­pin­tai žy­mė­si­me p.p.), tai jau pa­čio­je “pi­ra­mi­dės pė­do­je” sly­pi nei­min­ta mys­lė. Juk 1 p.p.=0.635660 m, o šis at­stu­mas – tai vie­na de­šimt­mi­li­jo­no­ji nuo­to­lio nuo Že­mės cent­ro iki šiau­ri­nio po­liaus da­lis! Cheopso piramidėje esančio sarkofago masė yra lygiai 10000000000000000 kartų mažesnė už saulės masę. Piramidės masė apytikriai yra 5.97 mln tonų. Šis skaičius yra ydomus, ne jį padauginę išmilijono milijardų, gautume Žemės masę. Žodžiu yra daug pavyzdžių versijos, kad Cheopso piramidės proporcijose yra užšifruota kosminė informacija, ir kad ji – paminklas ateiviams iš tolimųjų žvaigždžių pasaulio.
Tiesa, yra ir kitokių piramidžių paskirties aiškinimų. Dėl to buvo ginčijamasi dar Herodoto laikais. Piramidės laikytos “dykumos švyturiais”, rodydavusiais kelia dykumoje pasiklydusiems karavanams. Slėptuvėmis nuo Nilo potvynių, grūdų saugyklomis ar net žaibolaidžiais.pastaroji hipotezė ytin keista, nes Egipto padangėje žaibai sublyksi tik maždaug karą per du šimtus metų. Sakoma: kiek žmonių, tiek ir nuomonių. Čia kažkas panašaus, nes kiekvienas mokslininkas turi savo hipotezę kas statė piramides, ir jos likosi. Vis dėlto, populiariausios hipotezės, tai, kad piramides statė senovės egiptiečiai ir laidodavo ten savo faraonus. Kita, kad jų stątymo nuopelnus reikia atiteikti nežemiečiams.

Kodėl mes piramides priskiriame vieniems arba kitiems (žemiečiams ar ateiviams)? Gal jie labai puikiai bendradarbiaudami pastatė jas. Gal ateiviai atskrisdavę padėti faraonams pastatyti paminklus, dydžiu primenančius jų galybę? O gal patys žmonės statė jas kad primintų pasauliui apie jų brolių apsilankymą žemėje. Šiaip ar tai ateivių
technika tikrai būtu pravertusi žmonėms statyti statinius, kurie dar dabar tebestovi ir neduoda mums ramubės neatsakę į klausimą, kas ir kaip jas pastatė???

Kitas statinys kury apžvelgsime, tai Anglijos pietuose, Stounhendže esantis milžiniškų akmenų masyvas. Šie ak­me­nys Stounhendže stovi jau 3500 metų. Jie yra 5-9 metrų aukščio ir sveria 25-45 tonas. Mes dar dabar nežinome kas ir svarbiausia kaip pastatė juos. Tai lieka tokia pat didelė paslaptis kaip ir Egipto piramidės. Vienas mokslininkas kompiuteriu nustatė, akmenų išsidėstymo tvarka, reiškia kalendorių. T.y. atsistojus centre ir žiūrint pro du akmenis, galima galima stebėti tokius dangaus kūnų judėjimus kaip kad Viduržiemio saulėlydis, žiemos mienulio nusileidimus, vidurvasario saulėlydį, vasaros mėnulio patekėjimą, viduržiemio saulėtekį, vidurvasario saulėtekį. Galymas daiktas, kad čia buvo senovės žmonių astrologinių tyrinėjimų vieta. Yra mokslininkų teigiančių, kad Stounhendžas yra skirtas ne mokslinėms, o religinėms apeigoms, irkad jie (senovės žmonės) te garbindavo savo dievus. Kokius – nežino niekas.

Tai ar galėjo žmonės, gyvenę prieš 3500 metų, sustatyti akmenis tokia schema, kuri kuo puikiausiai veikia net po šitiekos metų. Na gerai ,protingų žmonių buvo visais laikais. Bet kaip jie užkeldavo tokius milžiniškus akmenis į gan nemažą aukštį? Tyrinėtojai tvirtina, kad Stounhendžas buvo statomas trimis etapais tarp 1900 ir 1600 metų prieš mūsų erą. Mums sunku suvokti tą didingą užmojį ir planą, pagal kurį statinys nuosekliai, etapais buvo statomas visus 300 metų.

O gal tai kokia nors ateivių laivų nusileidimo aikštlė, kurioje ateivių laivai lesdavosi ir kildavo, atskridę aplankyti žemiečių. Bet ar nemanot, kad jei ateiviai būtų statę Stounhendžą, tai jie būtų naudoję kokią nors kitą, įmantresnią, medžiagą, nei akmuo? Gal ateiviai tik padėję žmonėms pastatyti šį statinį? Jie galėję patarti žmonėms kaip ką daryti, arba kaip tik, vykdę žemiečių nurodymus, ir kelnoję akmenis su savo technika.

1722 metai. Ramiojo vandenyno pietinė dalis. Velykų rytas. Olando Rogeveino vadovaujama laivų flotilė pirmą kartą priplaukė prie salos pro kurią europiečiai plaukiodavo jau kelis dešimtmečius. Išlipę į krantą, jie negalėjo patikėti savo akimis. Saloje stūksojo daugybė iš akmens iškaltų, žmones vaizduojančių statulų. Statulos bribloškė ne tik gausa ir forma, labiausiai jos žavėjo savo dydžiu. Stulos buvo nuo vieno iki dvylikos metrų aukščio. Keista, bet visos statulos, nepriklausant nuo vietos kur jos yra, žiūri į salos vidurį.

Pati sala, vietinių gyventojų vadinama Rapa Nui, yra nedidelė vulkaninės kilmės salelė, savo forma primenanti trikampį. Artimiausi jos kaimyni – Galapagų salos. Dabar sala priklauso Čilei. Tačiau nuo čilės iki Velykų salos tiek pat kelio, kaip muo Ispanijos iki Kanados. Seniėji salos gyventojai buvo išvežti į vergiją, arba mirė nuo europiečių atvežtų ligų. Vietiniai yra sakę, kad jų išsidėstymas nereiškia nieko. Jos tiesiog yra šventos, ir žiūri jos į ta pasaulio dalį už kurią atsako, ir kurią sergsti. Be to, saloje yra ir milžinškos akmeninės sienos griuvėsių, apie kuriuos me visai nieko nežinome. Gal siena kažkuo panaši į didžiają kinų sieną, ir yra skirta ginti patiems, ar apginti statulas?

Kad senovės anglai statė Stounhendžą gal ir galima patikėti, nes ten turbūt buvo geras vadas, kuris vadovavo statybai (gal tai ateivis?), bet kaip, laukiniai Velykų salos gyventojai sugebėjo iš uolos luitų nutašyti tokias milžiniškas statulas, nutempti jas į vietą, ir pastatyti į vertikalią padėtį? Be to, statulas reikdavo pastatuti ant maždaug metro aukščio pjedestalo. Nutempti statulas reikėdavo iš salos viduryje esančios akmens skaldyklos, kurioje dar buvo rasta keleta, daugiau ar mažiau nebaiktų statulų. Bet kaip jie tai padarė? Čia jau reikia taikyti ateivių įsikišimą.

Pa­sau­ly­je yra be­ga­lė mil­ži­niš­kų ant­ka­pių, sta­ti­nių ar sta­tu­lų, ku­rios kar­tais at­sklei­džia pa­slap­tį, kas jas pas­ta­tė, bet daž­niau­siai nu­ty­li kaip tai pa­da­rė.

Li­ba­ne yra šven­tyk­la ku­ri sto­vi ant tri­jų mil­ži­niš­kų, gra­žiai nuš­li­fuo­tų ak­me­ni­nių plat­for­mų. Vie­no jų il­gis yra 20 met­rų, plo­tis – 4 met­rai, o aukš­tis ap­ie 5 met­rus. Ap­skai­čia­vus ma­sę, pa­aiš­kė­jo, kad vie­nas toks ak­muo sve­ria, nei daug nei ma­žai – ap­ie 600 to­nų (ki­tų moks­li­nin­kų nuo­mo­ne, jų svo­ris yra po 1000 tonų). Tačiau, net šiais laikais atgabenti 600 tonų akmens luitą iš už pusantro kilometro esančios akmens skaldyklos yra gan problematiška! Skaldykloje buvo rasta ir ketvirtoji plokštė, kurios trūksta šventyklos grindyse. Ji yra didesnė už visas tris, paėmus kartu. Žmogus, užlipęs ant jos atrodo tarsi skruzdėlytė ant lagamino. Tokiam monolitui nors šiek tiek pajudinti prireiktu mažiausiai 20 000 žmonių. Kiekvienam žmogui, kad kiuris galėtų patogiai, atsispyręs į atramą traukti virvę, reikia maždaug 0.5 kvadratinio metro ploto. Tad pabandykime įsivaizduoti 20 000 žmonių, užimančių dešimt tūkstančių kvadratinių metrų plotą, traukiančius milžinišką akmenį viena kryptim. Iš principo, tokį vaizdą įsivaizduoti gal ir galima. Bet ar ne geriau pritarti indams, kad šventyklą statė.džinai. Bet jei galėjo džinai, tai kodėl negalėjo ir nežemiečiai.?

Tokių ar panašių klausimų iškylą turbūt kiekvienam, kuris pamato žiloje senovėje pastatytus statinius, kurie primena šių laikų dangoraižius. Gal kada nors mes ir sužinosime atsakymus į šiuos klausimus. Galbūt istorikai atskleis mums tas paslaptis, o gal dar geriau – ateiviai ateityje pasirodę žmonėms, papasakos, kaip jie padėjo žmonėms tai pastatyti.

Ateivių buvimo įrodymų reikia ieškoti mūsū protėvių mituose, legendose ir padavimuose. Jeigu senov4s žmonės susitikdavo su svečiais iš kitų planetų, jie traktuodavo kaip susitikimą su dievais ar kaip nors panašiai. Net ir lietuvių “Eglėje žalčių karalienėje, mes galime aptikti vietų susijusių su mokslu nepaaiškinamais dalykais. Kuo Žilvinas nepanašus į legendinės Atlantidos gyventoją? Kiekviena pasaulio kultūra, kur ji begyventų, turi įvairiausių legendų apie savo protėvius ir jų nuotykius. Jei tauta neturi rašto, tai tie pasakojimai eina iš lūpų lūpas, iš kartos į kartą. Štai šiaurės Amerikos indėnai nuo seno savo vaikams pasakojo legendą apie kadaise čia gyvenusį “tarsi kalva” žvėrį su styrančiom dviem didžiulėm iltim. Ta “vaikščiojanti kalva” turėjusi vieną ranką, išaugusią tiesiai iš galvos. Šiame pasakojime nesunku atpažinti dramblį, o dar tiksliau mamutą. O juk mamutai išnyko iš Šiaurės Amerikos jau prieš 10 000 metų. Tad ar šis pavyzdys neparodo, kokia patvari yra liaudies atmintis? Kitos Amerikos indėnų genties tlinkitų tyrinėtojai dvidešimto amžiaus pradžioje išgirdo įdomų pasakojimą apie “barzdotų baltaveidžių dievų” pasirodymą. Dievus atplukdžiusi juoda paukštė su baltais sparnais. Bene įdomiausia yra tai, jog indėnai nupasakojo atvykėlių išvaizdą, aprangą, ir etnografai nesunkiai atpažino, kad “baltaveidžiai dievai” buvo.žinomas prancūzų keliautojas La Perūzas (1741-1788) ir jo 1766 metų ekspedicijos dalyviai. Nė du šimtai metų nepraėjo nuo pirmojo tlinkitų susitikimo su europiečiais o “baltaveidžiai dievai” su visomis smulkmenomis jau įaugo į mitologinę šios genties sąmonę. Dėl to mes negalime už gryną pinigą priimti visų legendų ir mitų, nes jeigu labai įsigilintum į kurį nors mitą, yra labai didelė tikimybė, kad jį bus galima paaiškinti mokslu. Bet visvien, lieka nedidelė dalelė legendų, kurių taip lengvai paaiškinti neišeina, tada belieka jas pritaikykyti ateiviams iš kosmoso, ar kitom, mokslui nežinomom būtybėm.

Pirmykščių tautų mitai kartais net nurodo, iš kokios dangaus sritis nusileisdavę dievai, ar net kilusi pati tauta. Majai save laikė “plejadžių vaikais” (lietuviai šį žvaigždžių spiečių vadina sietynu). Tą patį apie save pasakoja ir indėnai, gyvenę Andų kalnynuose dar iki inkų civilizacijos, bei Kalimantano (Borneo) saloje gyvenanti ibanų tautelė.

Šiandien sunku suprasti, ką reiškia indėnų genties kajaapų žodis “beben”, tačiau, pasak genties mitų, iš “beben” ant kalno nusileidęs “ateivis”, kalnas užsiliepsnojęs ir ėmė rūkti dūmai. Jauni medžiotojai ateivį bandę užmušti, tačiau užnuodytos strėlės ir ietys atšokdavusios nuo jo kūno, o ateivis tik juokęsis. Ilgainiui gentis susigyveno su juo ir net išmoko jo kalbą. Ben Kororotis (šitaip save vadinęs ateivis) išmokė žmones medžioklės, žemdirbystės. Įdomu, kad vardas Ben Kororotis reiškia frazę “Aš atvykau iš žvaigždžių”.

Germanų legendos pasakoja apie dievus, nusileidusius iš dangaus “skraidančiais bokštais” centrinėje Amerikoje išliko mitas apie moterį, kurią vadino “skraidančia tigre”, kuri, žmonių nunešta ant aukšto kalno, “dingo tarp griaustinio ir žaibų”. JAV Vojamingo valstijoje Biechorno kalno papėdėje yra išlikęs iš akmenų išdėstytas “magiškas ratas” vietos indėnai tvirtina, kad šituos akmenis išdėstę jų protėviai, norėdami atsiminti “dangiškąjį ratą”. To rato “šonuose šokinėjo akinantys liepsnos liežuviai, o skyde švietė žvaigždės” ratą iš akmenų indėnai sukrovę ne tik prisiminimui apie iš dangaus atvykusį dievą Matenu Vakaną, bet ir tam, kad svečiai iš kosmoso ir ateityje galėtų be vargo aptikti pirmojo nusileidimo vietą.

Tibete paplitusi legenda apie kalnų saugomą nuo šaltų vėjų slėnį. Žmogus pasiekęs slėnį , savo mirties ir gyvenimo ratą sustabdąs amžiams. Nemirtingo slėnio gyventojai esą nepaprastai išmintingi, o jų išvaizda – nuostabi. Jie geba keliauti po Visatą ir gyventi pačiuose tolimiausiuose žvaigždėse. Slėnio valdovas – gailestingumo dievas Čen Re Zi. Jis stebys viską kas vyksta pasaulyje. Toje šalyje gimę Nu ir Kua (azietiškieji Ieva ir Adomas)

Daugelyje mitų ir legendų minimi skraidantys aparatai. Šiais aparatais dangumi ar tarp žvaigždžių keliavę “dievai” ar tautų didvyriai. Indų epe “Ramajana”, karžygys Rama keliavęs “dangiškuoju vežimu”. Kada jis kildavo, “griausmais pripildydavo visus keturis pasaulio horizontus” šis “vežimas” švytėjo tarsi kometa vasaros naktį ir “liepsnojo tarsi nuostabi ugnis” jį varė “sparnuotasis žaibas”, ir “visa padangė nušvisdavo, kai jis skriedavo dangum”. Sanskrito kalba parašytoje poemoje “Saramangama” net 230 eilučių skirta skraidančiųjų aparatų įrengimams aprašyti. Tiesa, čia pateikiama labai neaiški informacija: “stiprus ir atsparus turi būti skraidančiojo vežimo korpusas, panašus į milžinišką skrendantį paukštį. Į jo vidų reikia įdėti įrenginį su gyvsidabriu, o po juo – geležinį, šildantį įrenginį. Gyvsidabrio jėga priverčia judėti vežimą nešantį sūkurį, todėl žmogus esantis tame laive, gali pačiu nuostabiausiu būdu įveikti milžiniškus nuotolius. Keturi tvirti katilai su gyvsidabriu turi būti patalpinti vežimo centre. Juos pašildžius valdoma ugnimi, vežimas įgaus jėgą. Ir jis išsyk virs perlu danguje”. Parodykite man nors vieną žmogų kuris pasakys, kad čia aprašomi ne mechaniniai aparatai. Bet juk jie atsirado tik devynioliktame amžiuje, tad nieko kitko kaip NSO čia nepritaikysi.

Apie skraidančius aparatus pasakoja ir keltų legendos. Keltų herojus Kigulainas su savo priešininku kovojo sėdėdamas skraidančiame aparate. Jis įveikė savo priešininką tik tada, kai iš priešo skraidančios mašinos jam pavyko išmesti du didžiulius, tarsi malūno girnos daiktus. Netekęs tų daiktų, priešininko vežimas žvangėdamas nukrito žemyn. Pasak mitų, tokiais “vežimais” senovės keltų žyniai (druidai) sugebėdavę pakilti, net į dangų, kuriame stovi nuostabūs dievų rūmai ir plytinčios puikios žemės.

Daugelyje legendų, svečiai iš kosmoso dovanoja žmonėms galingus ir tais laikais nematytus ginklus. Ginklai duodami tik su sąlyga, kad žemiečiai jų nenaudos tarpusavio karams. Ginklais leista naudotis tik kaunantis su mitinėmis būtybėmis: demonais, velniais.Visi tų baisių ginklų aprašymai nesiderina su mūsų žiniomis apie senovę. Juk kai kurių minėtų ginklų aprašymai primena tiek. raketinį ginklą, tiek atominius sprogimus, tiek “moterų vaisių užmušančią” ir kelias žmonių kartas persekiojančią radiaciją, genetinius išsigimimus, tiek vadinamąjį “geologinį ginklą”. Įsivaizduoti, kad šitokius ginklus turėjo ir valdė neolite gyvenę žmonės, labai sunku. Kur kas lengviau manyti, kad šitokiais ginklais retkarčiais naudojosi “ateiviai dievai” ir galbūt jų vietininkai žemėje.

Gal seniau, kai žmogus tik pradėjo egzistuoti ir susikūrė pirmosios civilizacijos, ateiviai dažnai lankydavo žemę, nes juos laikydavo dievais. (negi nenorėtumėte pagyventi šalyje, kurioje tave laiko dievu?), o dabar, kai mokslas išgujo iš žmogaus pasąmonės realius, vaikščiojančius dievus, ateiviai nebemato reikalo viešai pasirodyti, nes jų niekas nebegarbins, kaip seniau. Kaip traktuoti mitus ir legendas, kiekvieno mūsų reikalas. Tik gal kada nors mes patys galėsim ateivių paklausti, ar jie minimi mūsų protėvių padavimuose?

Žemės gamtoje randama labai daug keistų daiktų. Vieniems jų, pamąsčius galima rasti žemišką paaiškinimą. Kiti taip ir lieka žemiškos kilmės mįsle. Tretieji radiniai nepaaiškinami mokslu, arba tas paaiškinimas skamba labai juokingai. Šiuos radinius galima priskirti tik kitų civilizacijų atstovams. Apie radinius priskiriamus žemiečiams kalbėti neverta, nes kažin ar kada nors baigtume, užtat galime trumpai apžvelgti radinius prie kurių, daug archeologų yra prasėdėję ne vienerius metus, ir vis tiek kitos kilmės, kaip nežemiškos jiems pritaikyti neįstengę.

Seniausias radinys, priskiriamas ateiviams tikrai negalėjo būti žmogaus tvarinys. Nes jis atsirado ankščiau negu patys žmonės. Tai Pietų Afrikoje, mineralų kloduose randami šimtai maždaug degtukų dėžutės dydžio, labai kieto metalo sferų, vadinamų Cosmos. Kai kurios iš jų, per vidurį turi tris taisyklingus dryžius. Tai tikra paslaptis žmonijai. Atrodo, kad jos būtų pagamintos protingų būtybių. Bet taip būt negalėjo, nes tais laikais net žmogaus nebuvo!!! Geologai bando aiškinti, jog šie 2.8 milijardo metų senumo dirbiniai susidarė natūraliai, tačiau nesugebėjo pagrysti, kodėl jie tokie tvirti, ir paaiškinti lygiagrečių juostų ant jų. Ar tai ateivių darbas, ar kažkur įsivėlė klaida? Viena ką galiu pasakyti, kad čia truputi lengviau(o gal priešingai). Nes kitiems radiniams reikia taikyti tris kilmes: žmogaus gamybos, natūralią (gamtos), ir nežemiškąją. O Cosmom paaiškinti lieka tik dvi hipotezės, nes žmogus jų pagaminti tikrai negalėjo. Tad kas pagamino daugybę vienodo dydžio ir formos, žemėje retai sutinkamo metalų lydinio rutulius su labai keistom, pernelyg jau lygiagrečiom gamtai linijom? Sunku neprimesti čia ateivių įsikišimo.

1938 metais kinų profesorius Chu Pu Tei kasinėjo Bayan Kara Ula kalnuose. Atrodo, eilinė ekspedicija, tačiau urvuose ji atrado tikrai nekasdieniškų dalykų. Sienose buvo pavaizduoti maži žmogeliukai didelėm galvom, rodantys į mėnulį ir žvaigždes. Ten pat rasti ir keli nedidukai skeletai. Tačiau įdomiausias atradimas – apskriti, plokšti akmenys su skilute per vidurį, nuo kurių centro į išorę buvo išrėžta spiralė (kaip patefono plokštelės). Tokių akmenų pavyko rasti net 716. Praėjus 24 metams, Beijino universiteto profesorius Tsum Um Nui paskelbė, kad jam pavyko iššifruoti, kas parašyta ant akmenų. Jis tvirtino, jog čia pasakojama žvaigždžių keliautojų save vadinančių Dropa, istorija. Jų laivas sudužo žemėje prieš 12 000 metų, ir jie buvo priversti joje pasilikti. Čia gyvenusi kalnų gentis ateivius nuolat puldinėjo ir žudė, kol galiausiai Dropa žmonės prisijungė prie vietinių ir asimiliavosi. Kinijos mokslininkai profesoriaus vertinimą išjuokė, pavadino falsifikatu, todėl jam teko emigruoti į Japoniją, kur netrukus mirė. Tolesnius tyrimus atliko Maskvos mokslininkai. Rusai net bandė “pagroti” akmenis ant specialaus magnetinio aparato ir tvirtino, jog triukšmai nurodė, kad kadaise plokštelės buvo paveiktos stiprių elektros laukų. Tai buvo aprašyta mokslo žurnaluose ir greit pamiršta. 1994 metais muziejaus, kuriame buvo saugomi Dropa akmenys, direkcija pranešė, kad akmenys dingo. Kaip tai atsitiko, jie paaiškinti negalėjo. Keistąją Dropa žmonių legendą, lyg ir patvirtino tai, kad 1947 metais anglų ekspedicija, tame kalnų rajone aptiko laukinių gentį. Jie buvo labai keisto, mažo ūgio, ir tvirtino, jog jie ir jų dievai yra kilę iš Sirijaus.

Ėjo 1947 metai, Prancūzų antropologas Grauli jau 16 metų gyveno dogonų gentyje(Mali teritorijoje, vakarų Afrikoje). Galiausiai genties seniausieji nutarė, jog jis pakankamai savas, kad galima būtų atskleisti jam savo slaptąsias žinias. Jie papasakojo daugybę legendų apie jų dievus, kurie gyvena kosmose. Bet įdomiausios pasirodė dogonų žinios apie kosminę erdvę. Jie visiškai aiškiai papasakojo antropologui, jog mėnulis yra plikas ir sausas kad Saturnas turi žiedus, o Jupiteris – keturis palydovus. Paukščių takas, tai spiralės formos galaktika, o planetos sukasi apie saulę. Ši akmens amžiaus išsivystymo lygio gentis apie kosmosą žinojo daugiau, negu devyniolikto amžiaus europiečiai. Pavyzdžiui dogonai teigė, kad Sirijus turi žvaigždę dvynę – labai sunkų baltąjį nykštuką (žmonija tai sužinojo tik devyniolikto amžiaus pabaigoje). Be to jie teigia, kad tas pats Sirijus turi ir trečiąją žvaigždę, kuri sukasi apie dvi pastarąsias Astronomai sako, kad tokios nėra (o gal tiesiog dar neatrado).tautelės dievai, pusiau žuvys, pusiau žmonės nommo, buvo ateiviai iš Sirijaus, kurie, anot legendų, ir suteikė šias žinias laukiniams. Tai kas gi tie dogonai, labai protingi laukiniai, apgavikai sužinoję apie kosmosą iš civilizuotuotų žmonių, ar ateivių iš kosmoso ainiai?

Nedidelis Komijos upelis Vakša tapo įžymus po to, kai ant jo kranto buvo rasta šviesios spalvos nuolauža. Užtenka per jį brūkštelti peiliuku, ir į visas puses pažiro kibirkštys. Ši nuolauža – žemėje retų elementų lydinys, kurio pagrindą sudaro ceris, neodimis, lantanoidai. Tarp priemaišų yra mažas procentas urano ir molibdeno, šiek tiek geležies bei magnio. Žemėje šie reti elementai būna labai išsimėtę ir viename natūraliame lydinyje nebūna. Išvada- lydinys dirbtinis. Radinyje nerasta deguonies, kalcio ir natrio, kuriais niekaip negalėjo atsikratyti mokslininkai, pabandę šį lydinį pagaminti laboratorinėmis sąlygomis. Mokslininkai priėjo išvados, kad net ir esant šiuolaikiškiausioms technologijoms, gauti tokį lydinį, neįmanoma. Vėliau buvo nustatyta, kad rastoji nuolauža presuota iš miltelių mišinio, kurio pačios mažiausios dalelės turi tik po keletą šimtų atomų. Neįmanoma paaiškinti unikalių šio lydinio magnetinių savybių. Radinys nėra meteoritas, nes šiuose kosmoso kūnuose randama tiek pat retųjų metalų, kaip ir žemėje. Be to, tyrinėjant nuolaužą, išaiškėjo, kaip atrodė visa detalė iš kosminio laivo. Tai 1.2 metro skersmens žiedas arba cilindras. Specialistai tvirtina, kad Žemėje presuoti tokių detalių, kada reikalingas dešimčių tūkstančių atmosferų spaudimas, kol kas neįmanoma. Ar tai gali būti žmogaus rankų darbas? Kažin, nes jo pagaminti (žemės sąlygomis) neįmanoma. Lieka tik paaiškinimas, kad ta medžiaga- tai sudužusio Žemėje NSO nuolauža.

Kosta Rikos pelkėse, yra randama daugybė įvairaus dydžio (jis svyruoja nuo kelių centimetrų, iki kelių metrų), tobulai apvalių akmeninių rutulių. Ant jų nesimato jokių tašymo ar šlifavimo žymių. Vietiniai gyventojai į juos jau nebekreipia dėmesio, bet taip pat ir negali paaiškinti iš kur rieduliai atsirado. Jie taip pat senesni už žmogų. Tad kas tai? Gamtos, ar nežemiško proto tvarinys.

Visoje Japonijoje randama daug terakotinių statulėlių, kurios labai primena ateivius. Statulėlės yra 20-30 centimetrų aukščio. Japonai sako, kad jas darė jų protėviai, norėdami pavaizduoti jų, iš dangaus nusileidusį dievą Dogu. Statulėlės primintų žmogų (tik labai storom kojom ir rankom) jei ne labai jau didelės akys, užimančios didžiąją dalį veido. Turint galvoje, kad statulėlės randamos Japonijoje, ypač didelės akys- tikrai keista detalė. Gal tai, ateivio pabuvojusio žemėje, ir palaikyto dievu, kopija?

Kiekvieną dieną, žemę aplanko “ateiviai” iš kosmoso, tik deja jie nemąsto. Taip, kiekvieną dieną žemėje nukrenta kelios dešimtys kosmoso kūnų, vadinamų meteoritais. Daugelio jų forma, pribloškia mokslininkus. Štai Vokietijoje, Zalcburge prieš keliolika metų nukrito taisyklingo stačiakampio (gretasienio) formos meteoritas. Tyrinėtojai visiškai atmetė hipotezę, kad jį išliejo ateiviai, t.y. jie patvirtino, kad tai visiškai natūralios kilmės meteoras. Bet jie niekaip negalėjo paaiškinti, kas suteikė jam tokią keistą formą. Jie tik pateikė miglotą hipotezę, kad jis formą gavo nuo trinties į atmosferą. Bet pamačius tą taisyklingą kubą, į galvą lenda mintis: negi tai- gamtos kūrinys? Ir tuo stebėtis neverta- iš dangaus retkarčiais nukrinta itin keistos cheminės sudėties ir formos meteoritų, kurių forma priverčia suglumti. JAV nukritęs Algomos meteoras panašus į miniatiūrinį skydą, o kitas JAV nukritęs meteoras Tusonas- tai didžiulis geležinis.žiedas. Matyt,(o gal ir ne) krintančioje įkaitusioje nuo trinties uolienoje išsilydė viduje buvę mineralai, todėl pasidarė kiaurymė.Rasta meteoritų, turinčių piramidės, prizmės formą. Iš kosmoso nukrinta ir ledo, ir net “prikaišioti” deimantų akmens gabalai. Šie meteorai kažin, ar yra ateivių darbas, bet tokia galimybė išlieka.

Daugelis atrastų, keistų daiktų, yra žmonių, trokštančių dėmesio falsifikatas. Bet dalelės daiktų išties neįmanoma tiksliai paaiškinti. Kam juos priskirsit jūs- jūsų pačių reikalas.

Pakolkas žmogus ateivių ieškojo tik žemėje. Bet kodėl jų nepaieškojus, jų “namuose”- kosmose? Kažkada, kažkoks žmogus netikintis ateivių įsikišimu į Egipto piramidžių statybą, pareiškė: “Žemėje piramides galėjo pastatyti tik žmonės, ir aš nežemiškais jų statytojais patikėsiu tik tada, kai jūs rasite piramides Marse arba Mėnulyje”. Ir štai sensacija- JAV nacionalinės aeronautikos ir kosminės erdvės tyrimų centro NASA palydovas “Viking” ieškodamas vietos nusileisti, nufotografavo Acidalijos lygumą Marse. Mokslininkai, apžiūrėdami nuotraukas, net nustėro. Nuotraukose jie išvydo.žmogaus galvą, o netoliese jos, maždaug 9 kilometrus į vakarus stūksojo milžiniškos keturbriaunės piramidės. Galva, kuri vėliau buvo praminta “Marsietiškuoju sfinksu” buvo milžiniška. Jos plotis siekia maždaug 1.5 kilometrus, o ilgis- net 2 kilometrus.

Nors programos “Viking” vadovas K.Snider’iškart suabejojo, kad sfinksas ir piramidės gali būti protingų būtybių veiklos rezultatas, tačiau net pačioje NASA daug kas tuo tiki. Be to rusų mokslininkas Avinskis įrodė, kad šie “statiniai” sudaro sistemą, kurioje kažkaip įveltas paslaptingas kampas lygus 16.36 laipsnio. Šis kampas dažnai būna įveltas senoviniuose statiniuose skirtuose tyrinėti kosmosą. Pvz.: Stounhendže. Be to, šis kampas rastas Palangoje ant Birutės kalno. Argi jums Marso “veidas” ir piramidės nepanašūs į Nilo slėnyje stūksančias piramides ir jų “sargą” sfinksą? Skiriasi tik jų dydžiai. Marso piramidės aukštis 1 kilometras. Gal kitos civilizacijos atstovai Egipte pasistatė “nedideles originalų kopijas”, o gal tų laikų faraonai išgirdę iš ateivių apie Marse stovinčius jų statinius irgi tokių užsimanė ir įsakė pastatyti kažką panašaus? Gal net ateiviai jiems padėjo?

Po 20 metų karštų diskusijų, amerikiečių zondas “Mars Global Surveyor” iš dalies atskleidė šią, reikia pripažinti, gan šiurpią mįslę. Šis zondas fotografuoja aparatais padarančiais nuotraukas 10 kartų ryškesnes, nei zondas “Viking” prieš 20 metų. Taigi, naujose nuotraukose visiškai nebesimato veido, kurį tada labai paryškino šešėliai. Pasirodo, kad akys, burna nosis ir smakras- tai maždaug 2 kvadratinius kilometrus užimančio kalno duobės, keteros ir nedidelės kalnų viršūnės.

Štai dar vienas pavyzdys, kai šiuolaikiškiausia technika atskleidžia paslaptį, kurią, sutikit su manim, nežmoniškai sunku nepriskirti nežemiškom civilizacijom.

Mums visiems gerai pažystamame Mėnulyje, astronomai protarpiais stebi tai, ko šitame, geologiniu požiūriu jau seniai negyvame dangaus kūne, neturėtų būti. Tai Mėnulio paviršiuje matomi keisti šviesos blykstelėjimai. 1941 metais rugpjūčio 10 dieną, kanadietis V.Huss’as išvydo Mėnulio paviršiumi judantį ryškų tašką. Po dvidešimt šešerių metų, Monrealio astronomai Ramybės jūroje (Mėnulyje) pamatė tamsų, su violetiniais pakraščiais, stačiakampį objektą, kuris apie 9 minutes judėjo iš vakarų į rytus, ir išnyko šalia terminatoriaus (tai yra ribos tarp tamsiosios, ir apšviestos Mėnulio dalių). Jau sudaryti net specialūs katalogai, kuriuose registruojami Mėnulio reiškiniai, panašūs į aprašytuosius. Toks katalogas egzistuoja ir Lietuvoje, jį sudarė P.Florenskis ir V.Černovas. JAV tyrinėtojų duomenimis, nuo to laiko, kai buvo pastebėti pirmieji žybtelėjimai, jų jau užregistruota net 112 kartų. 15 kartų tai vyko Šreterio slėnyje, 16 kartų Krizių jūroje (Mėnulyje). Vidutinė žibėjimo trukmė- apie 15 minučių. Dažniausiai jie stebimi, kai mėnulis būna perigėjuje (mažiausiai nutolęs nuo žemės).Tiesa, mėnulyje pastebimi ne tik klaidžiojančios švieselės. Dažnai, tiesiog stebėtojų akivaizdoje ima keistis stebimų objektų kontūrai, kinta detalių ir objektų ryškumas, spalva, atsiranda tamsių dėmių ir panašiai. 1967 metais trisde6imt vienoje pasaulio šalyje buvo 147 Mėnulio paviršiaus stebėjimų stotys. Turbūt, ateiviai tyrinėja ne tik žemę, bet ir kitas planetas, kaip žemės palydovą Mėnulį. O gal jie tik skrenda pro šalį? O gal dar geriau, gal jie ten gyvena? Atsakymo į šį, kaip ir į kitus klausimus susijusius su ateiviais iš kosmoso, mums dar teks palaukti.

Visuose pasaulio kultūrose aptinkama pirmykščių dailės meno pavyzdžių. Tai būna piešiniai kur nors ant uolų, kailių ar akmenų. Mes trumpai pateiksim pavyzdžius senovės ir dabarties piešinių, susijusių su galimais ateivių apsilankymais žemėje. Kiekviena tauta garbina savo dievus, o tuo pačiu juos ir imituoja (daro jų skulptūras ar piešia juos). Kartais randama tokių piešinių, kada labai sunku išgrūsti iš galvos mintį, kad čia ne nežemietis. Kaip antai Afrikoje, Tasilio uolose randami 8000 metų senumo “Didžiojo Marso dievo” piešiniai. Šis padaras, vaizduojamas piešiniuose, atrodo taip, lyg dėvintis skafandrą žmogus (o gal ateivis), matosi, net sujungimo vieta, kurioje skafandras susijungia su šalmu. Gal tai senovės afrikiečių vaizduotės vaisius, kokia nors pranašystė, gal reali būtybė, su kuria jie kontaktavo?

Meksikoje 1935 metais rastame Majų raižinyje pavaizduotas žmogus, kuris sėdi ir vairuoja. kosminį laivą!!! Žmogus sėdintis jame yra su tradiciniais Majų drabužiais, ir veido bruožais. Jis sėdi tokioje pozoje: sėdėsena, tarsi automobilyje, viena ranka laiko kažką panašaus į svertą, o kita tartum kažką reguliuoja. Akys, tokioje padėtyje, lyg “pilotas” žiūrėtų per povandeninio laivo periskopą. Pats laivas stebėtinai panašus į kosminį laivą, gale net yra pavaizduotas variklis, ir ertmė, pro kurią veržiasi liepsna. O kas tai? Dar vienas “atsitiktinumas”, ar Majų regėto NSO kopija?

Australijos aborigenai ant uolų piešė savo dievą “Vondjiną- beburnį kūrėją” kuris labai panašus į ateivį su didele galva ir didelėm, migdolo formos akimis. Bet juk tokie ateiviai “yra” mažom burnom. Tai gal senovės australas, svaidydamas bumerangą, susitiko ateivį ir išsigandęs nepastebėjo jo burnos, nes ji pasak liudininkų yra labai maža. Paskui jis (aborigenas) pradėjo garbinti jį ir savaime aišku piešti.

Keistus dangaus objektus piešė ne tik džiunglėse gyvenantys laukiniai, ar indėnai. Tokių piešinių yra ir vakarų Europos menininkų darbuose.

1486 metais Italas Carlo Crivelli nutapė paveikslą “Bendravimas su šventuoju Emidijumi”. Paveikslas dabar eksponuojamas Londono nacionalinėje galerijoje. Darbas yra religinės tematikos viduramžių paveikslas. Lyg ir nieko keisto, jeigu paveikslo veikėjams už nugarų, danguje, nekabotų disko formos daiktas. Diskas pavaizduotas labai tiksliai. Išorinis žiedas truputi šviečia, viduriniame, matosi keleta angų (langai?), iš viduriniojo žiedo veržiasi ugnies spalvos šviesa. Ką turėjo galvoje dailininkas tapydamas paveikslą? Gal, kad Emidijus buvo.ateivis? reikia atkreipti dėmesį į tai, kad NSO paveiksle pavaizduotas tik šiaip sau, kaip nereikšminga detalė. Gal tais laikais NSO apsilankymai Europos padangėje buvo įprastas reginys?

1450 metais, nežinomo dailininko nutapytame paveiksle “Nukryžiavimas”, virš kryžiaus autorius pavaizdavo pasvirusios piramidės, užapvalintu pagrindu ir trim kojom, skrydį dangaus skliautu. Čia taip pat, NSO yra tik nežymi paveikslo detalė.

Ką šių paveikslų autoriai norėjo pasakyti, tapydami savo darbuose šias “nežymias smulkmenas”. Atkreipkite dėmesį, kad laiko skirtumas tarp tapytų paveikslų- vos kelios dešimtys metų, gal tada NSO skridimai buvo labai dažni?

Kai kuriuos piešinius galima priskirti ir prie gigantomanijos pavyzdžių. Pasaulyje yra kelios vietos, kur galima aptikti piešinių, kuriuos matome tik iš lėktuvo, arba kosmoso. Kam senovės žmonės piešė šiuos milžiniškus piešinius- dievam, ar ateiviam iš kosmoso? Tokia pat (gal net dar didesnė) mįslė, yra ne kam, bet kaip senovės žmonės paišė piešinius, kuriuos norint suprasti reikia pakilti į didelį aukštį? Ties, čia nereikės spėlioti, kaip žmonės sukilnodavo akmenis į didelį aukštį, bet piešinių matmenys tokie įspūdingi, kad mįslė darosi dar labiau painesnė.

Naska (Nascka)- tai kalnų slėnis Pietų Amerikoje, Andų kalnuose, dabartinėje Peru valstybėje. Tuo pačiu vardu vadinama ir gyvenvietė, esanti dykuminėje plokštikalnėje, pietinėje Peru pakrantėje, tarp Pisko ir Moljendo miestų. Pats slėnis- tai maždaug 50 kilometrų ilgio, ne kartą potvynių užlieta, tarp kalnų įsispraudusi pailga, lygi aikštė, padengta rusvu žvirgždu. Nukasus žvirgždą, pasirodo geltonas gruntas. Čia prieš daugelį amžių iki Inkų, buvo sukurtas istorinis paminklas, neturintis sau lygių visame pasaulyje, kuris savo tikslumu nenusileidžia, o dydžiu net lenkia Egipto piramides. Bet jei mes ten (Egipte) užvertę galvas, žvelgiame į paprastos geometrinės formos trimačius statinius, tai čia (Naskoje) atvirkščiai, reikia žiūrėti iš didelio aukščio į dykumų platybes, tarsi milžino ranka išrašytas paslaptingais hieroglifais. Žmonės, pakilę lėktuvu virš slėnio, paprastai pasijunta priblokšti. Tiesios, dešimtis kilometrų įvairiomis kryptimis nutįsusios juostos labai primena lėktuvų kilimo, ir nusileidimo takus, o šalia tų takų ir jų galuose, kiek tik akys aprėpia, išsirangę milžiniški piešiniai. Kai kurių jų dydis siekia 100-200 metrų. Piešiniai nupiešti šviesiomis linijomis, kurios atsirado nuo žemės paviršiaus pašalinus smulkų, tamsų žvirgždą. Šalia abstrakčių geometrinių figūrų nemaža ir milžiniškų gyvūnų- paukščių, beždžionės, voro, žuvų ir kitų piešinių. Kiekviena figūra yra nubrėžta viena ištisine linija. Linijos tarpusavyje nesikerta. Po daugybės vingių jos sudaro piešinį ir baigiasi beveik toje pačioje vietoje, kur prasidėjo. Kas nupiešė tuos, tik iš paukščio skrydžio regimus piešinius? Kada? Kokia jų paskirtis?

Žmonės jau seniai tas figūras sieja su ateiviais iš kosmoso, nes jie labai primena kosminių laivų nusileidimo takus. Gal tai ir ne jie.bet tada kas?

Vieno amerikiečių mokslininko nuomonė yra tokia: Senovėje šituose vietose, dar iki inkų, gyveno žmonės, kurie vadovaujami.NSO ekipažo, nupiešė Naskos slėnio figūras. Naskos slėnis kitados buvo milžiniškas kosmodromas. Tiesios linijos- tai panašių į lėktuvus kosminių laivų nusileidimo takai, o piešiniai- atpažinimo ženklai, panašios paskirties, kaip ir dabar naudojami aerodromuose.

Jei senovės Naskos gyventojai patys piešė tuos piešinius, norėdami atkreipti į save dievų, o gal ateivių dėmesį, tai jie turėjo labai gerai orientuotis ir išmanyti braižybą. Jei, kam nors šiais laikais prireiktų, nepakilu nuo žemės ir nesinaudojant naujausia technika nupiešti kelių šimtų metrų ilgio paukščio piešinį ant žemės, manau dažnas greit atsisakytų šios minties, arba nupaišytų piešinį, kuris primena bet ką, tik ne paukštį.

“Ateiviai piešinius paišo ir šiais laikais” labai dažnai spaudoje pasirodo nuotraukų kuriose vaizduojami ūkininkai, stovintys šalia lauko kuriama pašalinant dalį augalų, būna nupieštos įvairios geometrinės figūros. Kartais iškart matosi, kad tai falsifikatas, bet būna ir tokių piešinių, kai labai sunku neprimesti čia NSO darbo.

Prie tokių piešinių, kai apie juos pranešama, plaukia minios žmonių. Jie viską ištrypia, ir nebelieka jokio įspūdžio. Bet kai piešiniai aptinkami iškart po jų nutapymo (žmonių ar nežemiečių), tada jie padaro įspūdį. Kartais, pievoje, kurioje nesimato jokių žmonių ar technikos pėdsakų, būna daug idealiai taisyklingų žiedų, sujungtų, taisyklingom tiesėm. Jei žmogus norėtų tokį piešinį padaryti pats, kad nepaliktų jokių pėdsakų, nematau kitos išeities, tik prieiti prie pasirinktos vietos iš oro. Be to, jis turėtų su savimi nuleisti ir kokios nors technikos, su kuria pjautų augalus. Be to, jis juos (nupjautus augalus) turėtų, kaip nors iš lauko pašalinti. Jeigu norėtum, nubraižyti taisyklingą apskritimą ant popieriaus, tau prireiktų šiokių ar tokių įrankių. Tai kaip juos reiktų nubraižyti 20 metrų skersmens, ir dar naktį (piešiniai dažniausiai aptinkami iš po nakties)? Ar nemanote, kad čia per daug, ir tiesiog neįmanomo vienai nakčiai darbo, kad susikviestum žmonių į jį pažiūrėti, ir kad tave parodytu per televiziją, kaip žmogų, kurio sklype nusileido NSO?

Praėjo beveik 94 metai po paslaptingos katastrofos prie Tunguskos upės. Iki šiol šis reiškinys vadinamas Tunguskos meteoritu. Bet ar iš tiesų tame Sibiro rajone sprogo į Žemę nukritęs meteoras? Dešimtys mokslinių ekspedicijų pabuvojo įvykio vietoje. Yra arti 100 hipotezių, bandančių paaiškinti šį stebuklą. Tai ir bolidas, ir kometa, ir kamuolinis žaibas, ir susidūrimas su antimedžiaga. ginčijamasi iki šiol, bet paslaptis lieka paslaptimi.

Kokie žinomi faktai? Hektarai išverstų medžių, radiacija įvykio vietoje daug kartų viršija natūralų foną. Čia pati didžiausia magnetinė anomalija Žemėje – kompaso rodyklė šokte šoka. Labai ryški augalų mutacija. Vietiniai vabzdžiai daug stambesni. Daug tyrimų atliko mokslininkai, bet jų išvados labai skirtingos.

O štai versija žmogaus, visą savo gyvenimą tyrinėjusio Tunguskos sprogimą: Mes iki šiol neįvertinome galėjusių būti šio sprogimo pasekmių. Jeigu jis būtų įvykęs keturiomis valandomis anksčiau, nuo žemės paviršiaus būtų buvęs nušluotas Peterburgas. Jei jis būtų įvykęs 44 metais vėliau, tai jis galėtų būti traktuotas kaip branduolinis puolimas, ir sukelti branduolinį karą.

Nustatyta, kad sprogimas vyko ore 5-7 kilometrų aukštyje. Jo banga du kartus apskriejo Žemės rutulį. Šimtamečiai medžiai buvo išversti 25 kilometrų spinduliu. Ar tai galėjo būti natūralus gamtinis kūnas? O gal tai- Sibire sudužęs NSO. Bet kur tada dingo visos nuolaužos, kurios tikrai turėjo likti po tokios avarijos. Bet tada koks tada turėjo būti NSO, kad tokia jėga trenktųsi į Žemę? Gal tai koks nors “Tarpgalaktinis laineris”, kuriuo keliavo ištisa ateivių civilizacija?

Kad Tunguskoje nebuvo rasta jokių nuolaužų, ar NSO ekipažo narių lavonų, mes nežinom. Gal kur nors, kokioje ypač slaptoje karinėje bazėje yra saugomos sudužusio ateivių laivo nuolaužos, ir kokiose nors “Stiklainiuose” saugomi mirusių ateivių lavonai (o gal net gyvų)?
Kad ir kaip ten bebūtų, Prieš beveik 100 metų Tunguskoje nukrito kūnas, kuris paliko Žemėje su laiku išnyksiantį realų randą. Bet tokią spragą žmonių moksle ir pasąmonėje, kad kažin ar kada nors kas jį išlygins, tai yra įmins “Tunguskos meteorito” mįslę.

1947 metais liepos pradžioje, virš Roswello miestelio (New Mexico, Jav) siautė audros. Po vienos iš žaibų ir griaustinių naktie fermeris W.W.Bazelis su kaimynų Floido bei Loretos Proctorų sūnumi nuvyko pažiūrėti, kaip laikosi jų avys. Pakeliui jie pastebėjo išsimėčiusias keistos (lyg metalinės) medžiagos atplaišas. Mažesni ir didesni, kartais net keliasdešimties metrų dydžio gabalai buvo pasklidę didelėje teritorijoje, kai kurie įsmigę į žemę. Apžiūrėję keistąją medžiagą fermeriai įtarė, jog tai gali būti NSO ar kokio kito slapto karinio lėktuvo liekanos, ir apie radinį skubiai pranešė šerifui, kuris iškvietė karinės žvalgybos atstovą, 509 bombonešių grupės majorą Jessie Marcelį. 1947m. Liepos 8 d. armijos atstovai Roswelle pateikė pranešimą spaudai, jog jie aptiko ateivių skraidančios lėkštės nuolaužas. Po kelių valandų aukštesnė karinė vadovybė pranešimą paneigė ir paskelbė, jog tai buvo meteorologinis oro balionas.

Štai vieno lavoninės darbuotojo pasakojimas: Tomis dienomis man iš armijos bazės paskambino karininkas, atsakingas už mirusiųjų priežiūrą. Jis teiravosi, ar nežinau, kaip išsaugoti kūnus kurie buvo laikomi nepalankiuose sąlygose, be to norėjo, jog pasaugočiau keletą mažų, hermetiškai užantspauduotų dėžučių ir pakvietė atvykti į karo ligoninę jų pasiimti. Liudininkas tvirtino, kad nuvykęs ten jis išvydo iš greitosios pagalbos mašinos kyšančias skiautes keistos medžiagos aprašinėtos nematytais rašmenimis. Bet tuoj pat prisistatė karinė policija ir jį palydėjo iš karinės bazės.
Kitą dieną jis sutiko seselę, kuri dirbo toje ligoninėje, ir ji papasakojo apie ateivių kūnus ir nupiešė juos. Po kelių dienų ši seselė dingo. Ligoninėje tvirtino, kad ji buvo pervesta dirbti į Angliją, tačiau nuo to laiko jos daugiau niekas nematė.
Po daugelio metų, apie tai ką matė Roswelle, prabilo ir majoras Marcelis:- Kai Bazelio kvietimu nuvykau į fermą, jis man parodė didelį plonos it folija, bet tvirtos kaip metalas medžiagos gabalą. Niekada nebuvau tokio regėjęs. Tad viską supakavome, o aš prieš veždamas viską į bazę dar užsukau namo ir parodžiau keistąją medžiagą namiškiams. Nebuvo jokių abejonių, kad ji nežemiškos kilmės. Deja kai majoras pranešė apie tai savo vadui, o tas atvyko pažiūrėti radinio, vietoje jo rado tik meteorologinio oro baliono liekanas. Marcelis įsitikinęs, kad kažkas tyčia pakeitė ateivių egzistavimo įrodymus, nes jis balionų matė ne vieną, o tai ką jis laikė rankose, tikrai nebuvo jis.

Šis įvykis, plačiausiai pasaulyje nuskambėjęs pasakojimas, apie neva žemėje sudužusį NSO. O kas iš tiesų nukrito ten, tą naktį? Ar tai galėjo būti meteorologinis oro balionas, kaip teigia kariškiai? Bet visi įrodymai. Ir liudininkų pasakojimai rodo, kad tą naktį Roswelle nukrito tikrų tikriausias NSO.

Prieš keleta dešimčių metų, į Tarybų Sąjungos Mokslų Akademijos rankas pateko laiškas, kuris atseit yra rašytas ateivių. Mažai tikėtina, kad jis tikrai jų darbas (o iš kur gali žinoti?), bet įdomumo dėlei mes jį pateiksime.

Laiškas Žmonijai

“Į protingus Žemės gyventojus, vadinančius save žmonija, kreipiasi koalicinis stebėtojų būrys. Tai jau trečias iš eilės mūsų kreipimasis į Žemės gyventojus. Pirmąjį kreipimąsi koalicinis stebėtojų būrys perdavė 576 metais prieš Kristaus gimimą stambiausio tuo metu Žemėje Akuradhapuro miesto gyventojams. Antrasis šio būrio kreipimasis perduotas 711 metais po Kristaus gimimo tuo metu stambiausio Amerikos žemyne miesto Tkaecetkoatlio gyventojams. Dabartinis kreipimasis į Žemės gyventojus savo turiniu atitinka pirmuosius du. Jis parašytas pagrindinėmis šių dienų Žemės kalbomis: kiniečių, anglų, rusų ir ispanų. Kreipimosi tekstas sudarytas atsižvelgent į dabartinį Žemės gyventojų žinių lygį. Kreipimosi tikslas – pradėti derybas koalicinio stebėtojų būrio ir Žemės gyventojų dėl pastarųjų įsijungimo į mūsų koaliciją. Derybos bus įmanomos tik tada, kai Žmonija įvykdys kai kurias sąlygas. Nurodome tas sąlygas ir, atsižvelgdami į dabartinį jūsų mąstymo lygį, jas paaiškiname kai kuriais faktais.

Dabartiniu metu žmonija teisingiau suvokia visatą, negu pirmojo ir antrojo kreipimusį laikais. Iš tiesų protingoji Žemės gyventojų rasė Visatoje nėra vienintelė. O kiti jūsų įvaizdžiai kosmine tema yra klaidingi.
Klaidingas jūsų mokslininkų įsitikinimas apie Visatos dėsnių egzistavimą ir jų nekintamumą. Štai kad ir gravitacija. Ji jau pastebimai kinta jūsų Saulės sistemos ribose, nekalbant apie didesnius nuostolius. Šis nežinojimas atvedė prie klaidingo galaktikos dydžio suvokimo, prie neteisingo nuotolių tarp kitų galaktikų įsivaizdavimo. Tai sukūrė ir klaidingą teoriją apie visatos uždarumą arba apie besisklaidančią visatą. Klaidinga jūsų teorija ir apie trimatę erdvę. Vadovaujantis šia teorija dabar ir remiasi visos jūsų pažiūros į kosmosą. Pasaulis – chaotiškas. Jame nieko nėra pastovaus. Nėra ir pastovių išmatavimų. (Šviesos ar garso greitis kitoje erdvėje gali būti skirtingas). Erdvė Visatoje nėra vienoda. Ji virpa, švytuoja. Keičiasi ji ir atsižvelgiant į nuostolius. Geriausios sąlygos atsirasti organinei gyvybei buvo Žemėje, kur erdvės pastovumas prilygsta skaičiui “Pi”. Ryškesnis nukrypimas nuo šio dydžio gyvajai gamtai gresia pražūtimi. Šiuo metu erdvės pastovumas Saulės sistemos ribose prilygsta “3,00017”.

Jūsų galaktikos pakraščiuose dreifuoja gravitacinis ciklonas, turintis pastovumą, prilygstantį “- 3,15”. Užkliudęs jūsų galaktiką, jis gali sunaikinti organinę gyvybę visose planetose. Tam būtina imtis apsaugos priemonių. Būtent dėl šios aplinkybės jūs privalote kaip galint greičiau įstoti į mūsų koaliciją. Pats vėliausias terminas – po 65 tūkstančių metų nuo mūsų laiško perdavimo. Per tą laiką koalicija dar gali suspėti pagelbėti žmonijai apsisaugoti nuo ciklono.

Dabartinėje mūsų galaktikoje yra apie 220 000 protingų rasių, jau įstojusių į koaliciją. Apie 1000 jų, dar sprendžia klausimą, dėl įstojimo. Įspėjame, kad įspėjimo apie cikloną koalicija neprašo priimti, kaip mėginimo paveikti jūsų atsakymą. Priimti į koaliciją ir suteikti pagalbą ginantis nuo ciklono, mes galėsim tik jums patiems pertvarkius loginio mąstymo būdą.
Jūs klystate dėl Saulės sistemos ir gyvybės žemėje kilmės. Saulės sistema susidarė iš milžiniško dulkių debesio, kurį pasėjo koalicijos statybiniai būriai toje Visatos srityje, kurioje egzistuoja du pagrindiniai dėsniai reikalingi organiniai gyvybei susidaryti. Tai pakankamas nuotolis nuo kitų žvaigždžių ir erdvės pastovumas, prilygstantis dydžiui “Pi”. Klaidinga jūsų teorija apie neišvengiamą žmonijos senėjimą ir su tuo susijusią, neišvengiamą jo žūtį. Evoliucijos procese naujos gyvų būtybių rūšys išsivysto iš kai kurių senųjų. Jūs privalote rūpintis, kad , kad naujosios Žemės rasės kiltų iš jūsų. Būtent ši savybė turi išskirti protingosios rasės strategiją, savo vystymąsi atiduodama atsitiktinumui ir visas pastangas skirdama poreikių patenkinimui.

Negalvokite, kad jūsų klaidos yra atsitiktinės. Jos neišvengiamos, atsižvelgiant į jūsų mąstymo specifiką. Gyvosios materijos mąstymas, egzistavimas ir vystymasis turi bendrą pagrindą. Jis pasireiškia įvairiais prieštaravimais. Mąstyme, šis prieštaravimas pasireiškia ieškant logikos. Jūsų logikos pagrindas – tai samprata “taip arba ne”.

Apsiribodama tuo, jūsų logika vietoj nenutrūkstančio remiasi tik pertraukiamu pagrindu. Be to, pagrindu paimta primityvi funkcija, turinti tik dvi reikšmes. Peršasi išvada, kad jeigu jūsų būties vertinimo metodą ir galima pavadinti išmąstytu, tai ta mąstymo sistema yra pati primityviausia iš visų galimų.

Jau keletą tūkstančių metų koalicija stebi jūsų nesibaigiančius karus. Vertinant dabartinius jūsų istorinius procesus, jūsų karai galėtų baigtis ne ankščiau nei po 12 000 metų. Bet koalicija nesiryžta tvirtinti, kad šie karai nesibaigs per artimiausią šimtmetį. Tik pastarųjų metų įvykiai jūsų socialiniame ir politiniame gyvenime leidžia galvoti, kad dabartinis mūsų kreipimasis nėra beviltiškas.

Savaime aišku, kad techninė evoliucija mus verčia žmoniją vertinti, kaip protingą rasę. Bet technikos garbinimas, skyrimas jai taip daug vaidmens, kuris tampa pagrindine jūsų civilizacijos charakteristika, mus baugina.

Koalicija neatsisako kontaktų su žmonija ar atskirais jos atstovais. Žmonijos susipažinimui mūsų įstatai be kokių nors papildomų sąlygų gali būti perduoti tuoj pat, pareikalavus vienai iš keturių šalių, liaudies remiamai vyriausybei arba NSO sekretoriatui.

Koalicija nebus reikalinga žmonijai, kaip ir pastaroji koalicijai, jeigu žmonės nepertvarkys savo loginio mąstymo pagrindo. Mūsų nuomone, jo pertvarkymui prireiks 60-70 tūkstančių metų, kas., atsižvelgiant į žmonijai gresiantį pavojų, yra paskutinis terminas. Būtina nutraukti beprasmį smurtą. Koncentruoti bendras pastangas mąstymo proceso pertvarkyme. Būtina sutikti su šio proceso daugelio tūkstančių metų evoliucija, nes supažindinti vieną iš kariaujančių valstybių su nepertraukiamo loginio mąstymo principais būtų pavojinga. Tai būtų tolygu absoliutaus ginklo įteikimui, ir galų gale atvestų prie žūties.”
Pasaulyje yra daugybė įvairių mokslo įstaigų, ar šiaip draugijų, kurios ateivių ieško pasitelkę radijo bangas. Ir iš tiesų, jei ateiviai iš kosmoso yra taip toli pažengę moksline prasme, tai jos neišvengiamai turėjo išrasti radijo bangas. Kasdien, iš viso pasaulio į kosminę erdvę, yra pasiunčiami tūkstančiai radijo signalų. Ateiviai juos gavę, logiškai mąstant turėtų pasiųsti atsakymą. Taip ateiviai kurie neori pasirodyti žmonėms gyvai, galėtų pranešti apie savo egzistavimą. O gal kur nors visatos platybėse yra planeta kurioje gyvena rasė ateivių, kurie nėra sukūrę Kosminę erdvę įveikiančių laivų, ir gal gavę radijo žinią iš žemiečių, jie norės užmegsti ryšį su mumis. Pakolkas tai tik svajonė, nes radijo bangoms iki artimiausios Žemei žvaigždės keliautu apie 20 000 metų. Jeigu, tie kurie “pagaus” jas, tuoj pat pasiųs atsakymą, tai nuo mūsų bangų išsiuntimo iki atsakymo gavimo praeis, nei daug, nei mažai: 40 000 metų. Kol tas atsakymas ateis, visi jau bus pamiršę, apie šį reikalą. O gal per tą laiką, ateiviai jau bus atvirai pasirodę Žemėje, ir tos žinios kurias gausim iš atsakymo, bus jau seniai žinomos. Atsižvelgiant į šiuolaikinio mokslo progresą, per 40 000 metų mokslininkai tikrai išras ką nors tobulesnio, ir greitesnio nei radijo bangas.

Su nežemišku protu galima susisiekti ir dar vienu būdu. Įvairiose pasaulio šalyse, įskaitant ir Lietuvą, yra žmonių teigiančių, kad jie gali telepatiniu būdu kontaktuoti su ateiviais iš kosmoso. Daugelyje pasaulio dalių, yra vietų kurias žmonės vadina Zonomis, ar panašiai. Tose vietose anot mokslininkų, yra labai stipriai jaučiama čia susikaupusi energija. Žmonės, kurie užsiima tokių vietų tyrimais teigia, kad čia naktimis matyti šviečiančių skraidančiu objektų. šie liudijimai, tai tik dalelė “nuotykių” kurios tenka patirti “Zonų” svečiams. Į tokias vietas, jei jos nėra draudžiamos, veržte veržiasi NSO fanatikai. Nes pasak jų čia, labai lengvai galima užmegsti kontaktą, su nežemišku protu. Vienoje tokių “Zonų”(Rusijoje), vieno straipsnio autorius aprašo savo išgyvenimus esant joje.

Herojus pasakoja, kad jis, ir dar keli jo kolegos įsikūrė Zonoje, lyg turistiniame žygyje. Jo draugai jį išmokė “kontaktuoti”. Tereikia susirasti ramią vietą, kur biorėmeliai (čia kažkoks aparatas energijai matuoti) rodo esant energijos sankaupą, patogiai įsitaisyti ir atsipalaidoti. Čia, panašiai kaip ir meditavime, reikia iš galvos pašalinti visas mintis. Tai atlikus, reikia prieš save įsivaizduoti degantį žiedą, ir pabandyti į jį įeiti. Tada reikia laukti kitos civilizacijos ženklo. Tai gali būti per kūną, be paliovos bėgančios “skruzdėlytės”, staigus šilumos protrūkis, ar panašiai. Jei gavai “ženklą”, gali klausti klausimą, ir laukti atsakymo. Siekiant neperlenkti lazdos, klausimai būna trumpi ir aiškūs, kad JIEMS tereikėtų atsakyti tik taip ne. Jiems užduodama įvairiausių klausimų. Kai kurie iš įdomesnių klausimų ir atsakymų: ar egzistuoja “sniego žmogus”? (taip). Ar kūnas nukritęs Tunguskoje yra gamtinės kilmės? (ne). Ar beegzistuoja “Gintaro kambarys”? (taip).

Kartais iš smalsumo, klausiami asmeniniai klausimai. Pavyzdžiui, kiek ir kokių žuvų pagaus Vitalikas (vienas ekspedicijos dalyvių), kuris dabar žvejoja prie netoliese esančios upės. Gaunamas atsakymas, kad tarkim porą nedidelių ešerių. Po kiek laiko Vitalikas gryžta nešinas pora ešeriukų, ir dar priduria, kad jam žūklaujant, jį staigiai apėmęs keistas jausmas, kad jį kažkas stebi. Sutapimas?

Įdomu tai, kad jiems (ekspedicijos dalyviams) kontaktavimas su kitu protu yra savaime suprantamas, ir kasdieniškas dalykas. Vakare, prie laužo, jie pasipasakoja, visos praėjusios paros nuotykius. Vienas jų, ramiu veidu papasakoja, kad vakar naktį, bekontaktuojant, jį kažkokia jėga pakėlė keliasdešimt metrų virš palapinės. Jis puikiai matė, savo ir draugų palapines, o netoli už jų, miško aikštelėje esantį nusileidusį NSO, ir apie jį vaikščiojančius mažus humanoidus, baltais skafandrais.

Naktį, kai nemiega ar nekontaktuoja, zonos lankytojai virš jos stebi skraidančių objektų spektaklius, miške girdi keistus kaip miškui garsus, ir iš jo sklindančias šviesas.

Tai ką iš tiesų reiškia tokios vietos? Gal tai kokia nors ateivių pamėgta vieta, kur jie dažnai lankosi. Prietaisai, tose vietose rodo didelį energijos perteklių, tai gal visa tai ką pasakoja iš zonos grįžę žmonės yra tik kažkas panašaus į haliucinacijas, kurias sukelia tas energijos perteklius?

Mokslas greit išvarė iš mūsų pasąmonės šmėklas ir demonus, bet taip pat greitai, tas pats mokslas susidariusias spragas užpildė nežemiečiais. Visų surinktų įrodimų, kad mes visatoje ne vieni, seniai būtų užtekę iki gyvos galvos nuteisti tūkstančius nusikaltėlių, bet žemėje viešai įsivyravusi nuomonė, kad mes vieninteliai jos gyventojai. Nors tai tik “minios nuomonė”. Jei žmogus pasiskelbtų, kad jis tiki ateiviais, tai garantija, kad didelė dalis žmonių apšauks jį pamišėliu. Bet tokia pat ir garantija, kad dalis tos minios taip pat tiki nežemiečiais, tik nenori būti taikinio vietoje. Yra du būdai priversti žmogų nuleisti galvą, ir pripažinti, kad jis ne vienintelis. Pirmas, tai jeigu vieną gražią dieną, nusileis daugybė gerai nusiteikusių NSO, pradės bendrauti su žmonėmis ir daugiau nebesislėpti. Žmonija su nekantrumu laukia šio lemtingo momento. Žinant žmonijos neapykantą, kitokiems už save reikia, kad didžioji dalis pasaulio patikėtu nežemiškom civilizacijom, ir nepraeitų nei para, kai visas pasaulis jau tvirtintų laukąs brolių iš kosmoso. NSO tikėti mums neleidžia pasaulio “viršūnės”, siekiančios , kad pasaulyje po NSO pasirodymo nekiltų panika. Pateiksime pavyzdį, kaip greit įsivyrauja chaosas ir panika, kai visuotinėje žiniasklaidoje prakalbama apie ateivių iš kosmoso invaziją Žemėje.

Vienos Amerikos radijo stoties diskžokėjus savaitę prieš lemtingą įvykį kas valandą linksniavo žodžius:.po kelių dienų mes, siekdami pagerbti mirusį rašytoją, inscenizuosim ateivių invaziją. Kai jis tai padarė (tiesioginiame eteryje pradėjo pasakoti, kad Žemę užpuolė piktai nusiteikę ateiviai iš kosmoso) valstijoje kilo nenumatyta suirutė. Žmonės puolė palikti savo namus, ir važiuoti slėptis į kalnus. Mašinų grūstys mieste, vagystės iš paliktų namų ir taip toliau. Viskas užvirė dar labiau, kai kažkas paskleidė gandą, kad sugriauta sostinė Vašingtonas. Viso to eigoje, atsirado begalė žmonių kurie “matė” ateivius. Gan nemažai laiko truko, kol gyvenimas vėl grįžo į senas vėžias.

Pagalvokime, ką mes darytume, vieną rytą pažiūrėję per langą, ir išvydę savo kieme nusileidusį NSO ir jūsų šunį glostantį žalią nematytą padarą. O gal pats žmogus pirmiau už ateivius apsilankys jų namuose? Pagyvensim – pamatysim.

Leave a Comment