Žodynai ir jų tipai

Turinys

Įvadas..............................3
1. Leksikografijos samprata..............................4
2. Seniausi žodynai..............................4
3. Leksikografijos istorija..............................6
4. Žodynų tipai..............................11
5. Žvilgsnis į ateitį..............................15
Išvados..............................18
Priedai..............................19
Naudota literatūra..............................22Įvadas
littera scripta manet.

Žodis yra žinojimo, mokslo pradžia, nes jis atspindi tikrovę. Kalba žmogui duota, kad jis ir apie save pasakytų, save išreikštų, kad suprastų kitus ir jį supančia aplinką. Tačiau viskas nėra labai paprasta. Mes, norėdami gerai išmokti gimtąją ar svetimą kalbą, turime išmokti vartoti žodžius, suprasti jų reikšmę. Nuo seniausių laikų žodžiai kaupiami specialiose knygose – žodynuose, kur surašoma informacija apie tuos žodžius.
Kiekvienas žodis yra reikšmingas ženklas, žmogaus sukurtas išreikšti save visuomenėje. Kalbotyroje prripažinta, kad kalba yra savita garsinių ženklų sistema, o žodis – tos sistemos elementas, turintis savo forma, kuria išreiškiamas tam tikras turinys.
Su žodžiais iš kartos į kartą eina sukaupta patirtis, materialinės ir ypač dvasinės kultūros palikimas. Žodis yra tarsi kartų pasiuntinys, tautų praeities, dabarties ir ateities jungiamoji grandis. Dėl to žodynai turi didelę pažintinę reikšmę: jie surenka ir perduoda ateinančioms kartoms visa tai, ką tautos atskirais savo gyvenimo laikotarpiais išreiškia ir sukuria žodžiais.
Žodžiai labai įvairūs. Vieni reiškia veiksmus, ypatybes, būsenas, kitais vaadiname daiktus, asmenis. Treti rodo tik žodžių santykius. Vieni turi daug reikšmių, kiti vienareikšmiai. Įvairias sąvokas reiškiančius žodžius, vadinamus terminais, kartais nelengva suprasti, reikia plataus paaiškinimo. Todėl ir žodynų yra įvairių tipų, ir žodžiai juose aiškinami nevienodai. Kiekvienas žodynas turi sa

avo paskirtį, savo vartotojus.
Šiandien bibliotekose, knygynuose ar namuose turime daugybę įvairiausių žodynų. Tačiau kokį ilgą kelią nuėjo žodis, kol jo aiškinimas pagaliau atsirado storoje knygoje, šalia kitų, šimtų tūkstančių žodžių, aiškinimų? Kam reikalingi žodynai? Kokia jų reikšmė šiandieninėje visuomenėje? Ir kas tai yra – leksikografija? Pabandysiu tai apžvelgti savo referate.1. Leksikografijos samprata
Kad būtų galima mokytis kurios nors kalbos ar tyrinėti žodžius bei žodžių junginius, jau nuo seno sudarinėjami įvairūs jų rinkiniai — žodynai, arba leksikonai. Žodynų sudarymo teorija ir praktika vadinama leksikografija (gr. „žodynas“ + „rašau“).
Pasak J. Palionio, leksikografijos teorijai rūpi nustatyti žodynų sudarymo principus ir metodus, kuriais turi remtis įvairių tipų žodynų rašytojai. Tam reikalui ji privalo nuolatos sekti leksikologijos, kaip svarbiausios savo bazės, pažangą, be to, neatitrūkti nuo fonetikos bei fonologijos, grramatikos, stilistikos ir kt. lingvistinių disciplinų raidos. Ypač svarbios leksikografijos teorijai žodžių ar žodžių junginių atrankos, jų reikšmių aiškinimo, žodyninio straipsnio sandaros problemos: nuo vienokio ar kitokio jų sprendimo daugiausia ir priklauso žodyno vertė.
Leksikografijos praktika apima patį žodynų sudarymo darbą: leksinės bei frazeologinės medžiagos rinkimą, jos sisteminimą (alfabetinės kartotekos pavidalu), žodyno teksto rašymą, redagavimą, koregavimą, spausdinimą ir t. t.2. Seniausi žodynai
Atsiradus raštui, pradedami rašyti ir žodynai, nes prireikia fiksuoti žodžius, reikalingus ir vartotinus rašto kalboje, aiškinti jų reikšmę, rašybą. Todėl žo
odynų istorija yra glaudžiais susijusi su raštijos bei literatūros, švieimo, kultūros, kalbotyros raida.
Patys seniausi mums žinomi žodynai buvo atrasti Asirijos sostinės Ninevijos miesto (dabartiniame Irake) griuvėsiuose. XIX a. viduryje anglų archeologas Ostinas Henris Lejardas surado Ašurbanipalo bibliotekos liekanas – apie 25 tūkstančius įvairaus turinio molinių dantiraščio lentelių (žr. 1 pav.). Iššifravus lenteles, daug sužinota apie šio rašto kūrėjų savitą kalbą, literatūrą, religiją ir mokslą. Molio lentelėse surašyti ir pirmieji šumerų ir arkadų bei šumerų ir asirų kalbų žodynai.

1 pav.

Prieš mūsų erą žodynai jau buvo vartojami Kinijoje, Egipte, Graikijoje. Sudaryti žodynus graikai turėjo todėl, kad senoji graikų įvairiomis tarmėmis sukurta literatūra klasikiniu laikotarpiu darėsi sunkiai suprantama. Reikėjo aiškinti pasenusius ir tarmiškus žodžius. Buvo sudaromi ilgi aiškinamųjų žodžių sąrašai – glosos (glosa graikų k. „tarminis arba pasenęs žodis“). Tai aiškinamųjų žodynų užuomazgos.
Tiek literatūrai, tiek žodynams plisti sąlygos pagerėjo, kai vokietis Johanas Gutenbergas (žr. 2 pav.) XV a. viduryje pradėjo spausdinti knygas. Žodynai pradedami spausdinti Vokietijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Lenkijoje, Rusijoje. Svarbiausiu žodynų leidimo centru tapo Paryžius.

2 pav.
Viduramžiais moksle ir visuomenės gyvenime buvo vartojama lotynų kalba, tačiau Renesanso humanistinės idėjos kėlė ir tautinių kalbų svarbą. Prireikė lotynų ir tautinių kalbų žodynų. Daugelio Europos tautų leksikografijos pradmenys buvo taip pat glosarijai – paaiškintų nesuprantamų žodžių sąrašai, o vėliau ir žo

odynai prie rankraštinių Biblijos ar romėnų teisės vertimu į tautines kalbas. Žodžių pateikimo tvarka glosarijuose būdavo įvairi. Kartais jie būdavo sugrupuoti pagal temas, kartais pagal jų pavartotą vietą rankraštyje ir paskiausia abėcėlės tvarka.XVI a. pasirodo spausdinti dviklbiai lotynų ir prancūzų, ispanų, anglų, rusų, lenkų, vokiečių kalbų žodynai.
Iš baltų kalbų pirmasis išlikęs dvikalbis žodynėlis, tiesa, dar rankraštinis, yra vadinamas Elbingo vokiečių – prūsų kalbos žodynėlis, rastas Elbingo mieste Lenkijoje teisinių raštų rinkinyje. Jame yra 802 žodžiai, daugiausia daiktavardžiai, sugupuoti tematiškai.
XIX amžius žinomas kaip lyginamosios istorinės kalbotyros amžius. Kalbininkų akys nukrypo į kalbos praeitį, jos istoriją. Buvo pradėti rašyti istoriniai žodynai. Šalia jų, dažnai visuotinių ir kitų mokslo reikalams skirtų žodynų XX amžiaus Europos tautų leksikografai ėmėsi ir išsamių norminamųjų gausiai iliustruotų vartojimo pavyzdžiais dabartinės kalbos žodynų rengimo. Dažniausiai jie apima XIX ir XX a. literatūroje ir gyvenime vartojamą leksiką. Didžiausias yra 17 tomų „Dabartinės rusų literatūrinės kalbos žodynas“. Šiame žodyne per 120 tūkstančių žodžių.3. Leksikografijos istorija
Lietuvių leksikografijos pradininku yra laikomas Konstantinas Sirvydas (žr. 3 pav.) (1579 —1631). Jis buvo vienas žymiausių lietuvių raštijos kūrėjų XVII amžiuje.

3 pav.
Apie 1620 m. pasirodė pirmasis jo trikalbio žodyno „Dictionarium trium linguarum” leidinys (žr 4 pav.). Tai — lenkų — lotynų — lietuvių kalbų žodynas, kurio pamatu buvo paimtas lenkų kalbininko N.Folkmaro keturkalbis žodynas. Šio K.Sirvydo žodyno yra išlikęs tik vi
ienas defektinis egzempliorius, dabar saugomas Maskvos Valstybiniame senųjų raštų archyve. Šis egzempliorius turi 432 puslapius, yra be pradžios ir be pabaigos. Jame yra apie 8000 antraštinių žodžių, iš kurių 600 neturi lietuviškų atitikmenų.

4 pav.
Išleidęs žodyną, K.Sirvydas, pats ar kitų skatinamas, ėmė rengti naują trijų kalbų žodyno leidimą. Dabar yra išlikę keletas III — V leidimų egzempliorių ir žinoma II leidimo data —1631 m. Manoma, kad antrasis leidimas, kaip ir vėlesnieji, buvo parengtas jau ne pagal N.Folkmaro žodyną, o pagal žymaus lenkų filologo G.Knapskio lenkų — lotynų — graikų kalbų žodyną „Thesaurus polonolatinograecus“ (1621). Trečiasis šio žodyno leidimas išėjo 1642 m., ketvirtasis — 1677 m., o penktasis —1713 m. Du pastarieji perspausdinti iš trečiojo, labai mažai ką bepakeitus. Šie žinomieji trys „Dictionarium“ leidimai jau seniai yra laikomi svarbiu senosios lietuvių kalbos šaltiniu ir kalbininkų plačiai tyrinėti.
K.Sirvydo žodynas parengtas palyginti rūpestingai. Trečiajame jo leidime yra apie 14000 antraštinių ir apie 10000 lietuviškų žodžių. Autorius savo žodynu įvedė į besiformuojančią lietuvių raštų kalbą savo paties ir kitų to meto veikėjų sukurtų žodžių, pvz.: mokytojas (M.Mažvydo), įkvėpimas (M.Daukšos), apkasas, atžvilgis, gydytojas, sargyba, taisyklė ir kt. Daug dėmesio jis kreipė į lietuviškus atitikmenis, kartais pateikė gausių sinonimų, pvz.: baczny (prudens) — numanus, supruntus, menusis, apžvalgus, apedairus, apivaizdus.
K.Sirvydo žodynas ,,Dictionarium trium linguarum“ — vienintelis spausdintas žodynas Lietuvoje iki XIX a. pabaigos. Jis buvo pagrindinė knyga, iš kurios buvo mokomasi lietuvių kalbos, ir suvaidino svarbų vaidmenį kovoje dėl lietuvių kalbos teisių, dėl jos egzistencijos ir tolimesnės raidos.
XVII a. antrojoje pusėje į leksikografijos darbą įsijungė žymūs Rytų Prūsijos veikėjai. Tuo metu Rytų Prūsijoje lietuviškai nemokantiems dvasininkams, valdininkams, pirkliams, atsikėlusiems iš Vokietijos, prireikė vokiečių — lietuvių kalbų žodynų. Iš tokius žodynus rengusių minėtini Danielius Kleinas, Frydrikas Pretorijus, Jonas Šulcas ir kt. Iki mūsų dienų yra išlikęs D.Kleino vokiečių — lietuvių kalbų žodyno nuorašas, F.Pretorijaus vokiečių — lietuvių kalbų žodyno, parašyto apie 1674 —1675 m., rankraštis, Lietuvos MA Lietuvių kalbos ir literatūros institute saugomas A.Krauzės vokiečių — lietuvių kalbų žodyno rankraštis. Kiti žodynai mūsų dienų nepasiekė.
XVIII a. Rytų Prūsijoje pasirodė keli spausdinti žodynai. Pirmasis buvo Frydriko-Vilhelmo Hak o, Halės universiteto lietuvių kalbos seminaro vedėjo, žodynas „Vocabularium Litthvanico-Germanicum et Germanico-Litthvanicum“ (1730 m.). F.Hakas, sudarinėdamas žodyną, rėmėsi tik religinės raštijos žodžiais. Savo darbą jis skyrė lietuvių kalbos seminaro klausytojams.
Didesnis už F.Hako buvo dviversinis Pilypo Ruigio žodynas ,,Littauisch-deutsches und deutsch-littauisches Lexikon“ (1747 m.). P.Ruigys medžiagą savo žodynui rinko iš jam žinomų lietuviškų knygų ir iš liaudies kalbos. Jo darbas buvo pimasis spausdintas žodynas su tautosakine medžiaga.
Labai vertingą indėlį į lietuvių leksikografiją yra įnešęs Jokūbas Brodovskis. Prie savo stambaus dviejų dalių žodyno ,,Lexicon Germanico-Lithuanicum et Lithuanico-Germanicum“ jis dirbo apie 30 metų. Jo žodynas nebuvo išspausdintas, ir dabar tėra išlikęs nepilnas pirmosios dalies rankraštis.
J.Brodovskis padėjo pagrindus naujajai lietuvių leksikografijai. Jis pirmasis taip plačiai aprėpė ne tik religinių to meto raštų pavyzdži.us, bet stengėsi surinkti ir pateikti visą liaudies leksiką. Dėl to į žodyną buvo įtraukti lietuviški vietovardžiai ir asmenvardžiai, panaudota labai daug lietuvių tautosakos. „Brodovskio panaudotoje tautosakoje pirmąkart lietuvių kultūros istorijoje taip ryškiai prabilo liaudis“, joje atsispindėjo konkreti anų metų Prūsijos gyvenimo tikrovė, specifiniai jos bruožai.
Nors J.Brodovskio žodynas nebuvo išspausdintas, juo naudojosi vėlesni leksikografai, tautosakos rinkinių sudarinėtojai, rašytojai, mokslininkai: K.Milkus, S.Daukantas, D.Poška, M.Valančius, G.Neselmanas, A.Šleicheris ir kt.
1800 m. išėjo Kristijono Milkaus dvikalbis žodynas. „Littauisch-deutsches und deutsch-littauisches Wörterbuch“. Žodyno pagrindu K.Milkus paėmė Pilypo Ruigio žodyną, bet gerokai jį papildė. J.Brodovskio pavyzdžiu į žodyną įdėjo apie 300 patarlių, priežodžių ar šiaip vaizdingų posakių. Daugelį jų paėmė iš J.Brodovskio rankraščių. K.Milkaus žodynas — vertingiausias spausdintas XVIII a. leksikografijos darbas.
XIX a. lyginamosios istorinės kalbotyros reikalui prireikė didesnio lietuvių — vokiečių kalbų žodyno. Jį parašė ir išleido kalbininkas ir tautosakininkas Georgas Neselmanas. Jo ,,Wörterbuch der litauischen Sprache” išėjo 1851 m.
Pats reikšmingiausias Rytų Prūsijoje išėjęs žodynas buvo parengtas Frydricho Kuršaičio ir išspausdintas dalimis: I d. — 1870, 1874 m., II d. — 1883 m. F.Kuršaitis kruopščiai rinko žodžius iš lietuviškų raštų ir gyvosios kalbos. Nors žodynas parašytas, remiantis Rytų Prūsijos aukštaičių tarme, jame stengiamasi atspindėti ir kitų Lietuvos tarmių leksiką. Labai svarbus žodyno privalumas yra tas, kad lietuvių kalbos žodžiai jame sukirčiuoti.
XIX a. suaktyvėjus kultūriniam ir visuomeniniam gyvenimui, formuojantis bendrinei lietuvių kalbai, leksikografijos darbas atgijo ir Lietuvoje. Ne vienas to meto lietuvių veikėjas mėgino sudarinėti įvairius dvikalbius ar trikalbius žodynus. Ypač daug buvo bandymų rašyti lenkų — lietuvių kalbų žodynus. Iki mūsų dienų yra išlikę Dionizo Poškos, Lauryno Ivinskio, Juozo Miliausko (Miglovaros), Simono Daukanto, Domininko Butkevičiaus lenkų — lietuvių arba lietuvių — lenkų kalbų (su lotyniškais atitikmenimis) žodynų rankraščiai. Nemažą indėlį į to meto lietuvių leksikografiją, matyt, bus įnešę ir Kiprijonas Nezabitauskis, Mikalojus Akelaitis, Ambraziejus Kisarauskas ir kiti, kurių rankraščiai žuvę arba nesurasti. Išlikę rankraštiniai žodynai yra svarbūs kalbos mokslui, nes juose užfiksuota nemaža leksikos, kuri dabar išnykusi, nebevartojama.
Po Lietuvos prijungimo prie Rusijos prireikė lietuvių — rusų kalbų žodynų. Be praktinių tikslų, tokius žodynus skatino rašyti ir mokslininkų slavistų domėjimasis lietuvių kalba. Žodžius lietuvių — rusų ir rusų — lietuvių kalbų žodynams rinko slavistas S.Mikuckis, Kazanės universiteto profesorius A.Ugianskis, mokytojas J.Gylius. Rusijos Mokslų Akademijos pastangomis buvo išleistas žinomo tautosakininko Antano Juškos žodynas Литовский словарь А.Юшкевича с переводом слов на русский и польский языки. Jis buvo leidžiamas atskiromis dalimis: I t. l d.— 1897 m., I t. 2 d.— 1904 m., II t. l d.— 1922 m. Nors A.Juškos žodynas nebuvo baigtas leisti, jis suvaidino svarbų vaidmenį lietuvių leksikografijoje. Čia pateikta per 30 000 lietuvių liaudies šnekamosios kalbos žodžių, vaizdingų posakių. Gausi jo medžiaga turėjo didžiulę reikšmę lietuvių kalbos moksliniams tyrinėjimams ir praktiniam darbui — bendrinei kalbai kurti ir ugdyti.
Latvių — lietuvių kalbų žodynėlį pirmasis parašė latvių kalbininkas ir literatas, karštas lietuvių ir latvių tautų draugystės propaguotojas A.Dyrikis (1872 m.). Jo žodynėlis liko neišspausdintas. Lietuvių — latvių kalbų žodyną (su lenkiškais ir rusiškais atitikmenimis) 1894 m. išleido M.Miežinis.
Iki XX a. vidurio Lietuvoje buvo išleista nemažai įvairios vertės ir paskirties dvikalbių žodynų. Iš žymesnių paminėtini šie: J.Šlapelio „Rusiškai-lietuviškas žodynas“ (1908 m.), „Lenkiškai-lietuviško žodyno“ 4 lankai (1929 m.}, „Kirčiuotas. lenkiškas lietuvių kalbos žodynas“ (1938 m.), K.Jokanto „Lotyniškai-lietuviškas žodynas“ (1936 m.), J.Ryterio „Lietuviškai-latviškas žodynas“ (1929 m.), Vydūno „Vokiečių — lietuvių kalbų žodynas“ (1916 m.), J.Talmanto ir A.Šolco „Vokiečių — lietuvių kalbų žodynas“ (1929 m.), A.Herlito „Angliškai-lietuviškas žodynas“ (1931 m.), B.Sereiskio „Lietuviškai-rusiškas žodynas“ (1933 m.) ir kiti.
Tuo metu buvo leidžiama ir specialiųjų žodynų. 1907 ir 1922 m. buvo išleisti J.Šlapelio tarptautinių žodžių žodynėliai, 1924 m. — J.Norkaus „Svetimųjų ir nesuprantamųjų žodžių žodynėlis“, 1933 m. — K.Borutos ir kt. „Tarptautinių žodžių žodynas“. Paminėtinas ir trijų autorių (A.Kalniaus, Z.Kuzmickio ir J.Talmant o) lietuvių kalbos rašybos žodynėlis, išspausdintas 1938 m. „Lietuvių kalbos rašybos vadovėlyje“. Buvo išleista ir keletas terminų žodynėlių. Iš jų svarbesni buvo Z.Žemaičio „Geometrijos ir trigonometrijos terminų rinkinėlis“ (1920 m.), J.Elisono „Zoologijos sistematikos terminų žodynėlis“ (1920 m.), „Lietuviškas botanikos terminų žodynas“ (red. J.Dagys, 1938 m.) ir t.t.
Didžiulę vagą lietuvių leksikografijos baruose išvarė kalbininkas Kazimieras Būga (žr. 5 pav.) (1879 — 1924), sumanęs išleisti visą lietuvių kalbos leksiką apimantį žodyną. Medžiagą žodynui jis pradėjo rinkti dar ankstyvoje jaunystėje ir rinko ją visą gyvenimą: eidamas vidurinį mokslą, studijuodamas universitete, redaguodamas A.Juškos žodyną. Ypač žodžių rinkimo darbą K.Būga suaktyvino, kai 1920 m. Švietimo ministerija pavedė jam organizuoti lietuvių kalbos žodyno redagavimą ir leidimą. K.Būgos nurodymu buvo renkami žodžiai iš raštų ir iš gyvosios liaudies kalbos. K.Būga stengėsi užrašyti taip, kaip žmonės šneka, ir kitus taip mokė rašyti. Mirdamas jis paliko didžiulę žodyno kartoteką (apie 17 pūdų). Kartotekoje daugiausia žodžių iš senųjų raštų ir iš šnekamosios liaudies kalbos, mažiau — iš naujesnės ir naujausios literatūros. Į korteles išrašyti ne tik lietuviški žodžiai, bet ir skoliniai, hibridai. Savo kartotekoje K.Būga paliko ir apie 46 000 tikrinių vardų. Jis buvo užsimojęs įtraukti į žodyną visus lietuvių kalboje vartojamus ir vartotus žodžius.
K.Būgos „Lietuvių kalbos žodyno“ I sąsiuvinis išėjo 1924 m. Paties žodyno jame yra 80 puslapių (iki žodžio ančtraukis). Be to, šis sąsiuvinis turi platų įvadą, kurį sudaro 4 skyriai: 1) K.Būgos autobiografija, 2) šaltinių santrumpos, 3} kirčio ir priegaidės mokslas, 4) studijos „Lietuvių tauta ir kalba bei jos artimieji giminaičiai” pirmoji dalis. Sąsiuvinio viršelio vidinėje pusėje išspausdinta instrukcija žodžių rinkėjams.
II sąsiuvinis pasirodė jau po K.Būgos mirties —1925 m. Jame yra 25 puslapiai įvado ir tik 2 puslapiai žodyno. Sąsiuvinis baigiasi žodžiu anga.
K.Būgos žodynas — iš dalies aiškinamasis, iš dalies verstinis. Autorius jame stengėsi duoti kuo daugiau žinių apie aprašomą žodį, neretai toli įsileisdamas į gramatikos ir net istorijos dalykus. Vertimai čia pateikti ne viena kalba (yra nurodoma rusų, baltarusių, lenkų, vokiečių, lotynų ir net graikų kalbų atitikmenų). K.Būga buvo verčiamas kuo greičiau išleisti žodyną, todėl jo darbe yra nemaža metodinių klaidų, sandaros trūkumų. Pasak E. Jakaitienės, net nepaisant įvairių netikslumų, K.Būgos „Lietuvių kalbos žodyno“ pasirodymas buvo svarbus įvykis ne tik lietuvių leksikografijai, bet ir apskritai kalbotyrai.
Po K.Būgos mirties penkerius metus niekas nejudino jo kartotekos. Tik 1930 m. „Lietuvių kalbos žodyno“ redagavimas buvo pavestas Juozui Balčikoniui. Jis kartu su keliolika savo bendradarbių toliau rinko žodžius, tvarkė turimą kartoteką.

5 pav.
Lietuvių kalbos žodynų buvo leidžiama ir užsienyje. 1875 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose pasirodė M.Tvaraucko ,,Tlumocznis arba Slownikas Angielskaj-Lietuwyszkas ir Lietuwyszkaj-Angielskas“, XX a. pradžioje A.Lėlys išleido „Lietuviškos ir angliškos kalbų žodyną“ ir „Angliškos ir lietuviškos kalbų žodyną“. J.Barysta Argentinoje išleido ,,Lietuvių — ispanų žodyną“ (1933 m.)., B.Jodelis Brazilijoje — „Lietuviškai-portugališką žodyną“ (1927 m.) ir t.t.
Labai reikšmingas leksikografinis darbas yra „Lietuvių rašomosios kalbos žodynas“ (,,Wörterbuch der litauischen Schriftsprache“), parengtas šveicarų kalbininkų M.Nydermano, A.Seno, P.Brenderio ir lietuvių kalbininko A.Salio, išleistas Heidelberge (Vokietija). Žodyną sudaro penki tomai. I tomas išėjo 1932 m., paskutinysis — 1968 m. Žodynas skirtas tiek lietuviams, tiek vokiečiams. Visi mokantys vokiškai gali susipažinti su dabartinės lietuvių kalbos leksika. Žodžiai čia sukirčiuoti, turi gramatines, semantines ir stilistines pažymas.
Antras panašios paskirties žodynas yra keturtomis Aleksandro Kuršaičio „Lietuvių — vokiečių kalbų žodynas“ („Litauisch-Deutsches Wörterbuch. Thesaurus Linguae Lituanicae“). Tai sritinis lietuvių kalbos žodynas, kur sukaupta daug vertingos Rytų Prūsijos leksikos. Visi žodžiai išversti į vokiečių kalbą, duodama ir kai kurių žodžių baltarusiškų ir rusiškų atitikmenų. Pirmasis žodyno tomas išėjo Getingene 1968 m., antrasis — 1970 m., trečiasis — 1972 m., ketvirtasis — 1973 m.
Mokslinį etimologinį lietuvių kalbos žodyną parengė Ernstas Frenkelis ir jo mokiniai — „Litauisches etymologisches Wörterbuch“ (devyniolika sąs., 1955 — 1965 m.). Pirmą — devintą sąsiuvinį spaudai parengė pats E.Frenkelis, kiti buvo išleisti jo mokinių Getingene. Šis žodynas — svarbus indėlis ne tik į lituanistiką, bet ir į indoeuropeistiką, nes jame sukaupta daug etimologinės medžiagos iš visų baltų kalbų.4. Žodynų tipai
Žodis yra gyvenimo tikrovės atspindys. Žodynų tikslas – parodyti tą tikrovę išsamiai, bet kartu ir koncentruotai, aiškiai ir trumpai. Kad juose pateikiama informacija būtų greitai randama, žodžiai dažniausiai surašomi abėcėlės tvarka.
Taigi žodynas yra knyga, kurioje tam tikra tvarka (dažniausiai abėcėlės) išdėstyti žodžiai ir jų junginiai su reikšmių paaiškinimais ar kitų kalbų atitikmenimis.
Žodynų tipai priklauso nuo požiūrio į kalbos leksiką. Čia svarbu, ar leksika pateikiama sinchroniniu ar diachroniniu požiūriu, taip pat daug lemia leksikos apdorojimo būdas ir pateikimo tvarka. Taigi svarbiausi žodynų tipai priklauso nuo keletos aplinkybių:
o ar aiškinsime žodžių reikšmes, ar jais reiškiamas sąvokas;
o ar leksiką vertinsime ir pateiksime kaip dabar egzistuojančią sistemą, ar kaip kintantį reiškinį;
o ar norėsime pateikti visą kurios nors tautos leksiką, ar kurią nors jos dalį;
o ar pateiksime ją kaip tikrovę atspindinčią sistemą, ar pagal formaliąją išraišką;
ar aiškinsim ją ta pačia kalba, ar gretinsime su kita, t.y. versime.
Visų pirma pagal pobūdį išskiriami enciklopediniai ir lingvistiniai žodynai. Enciklopediniuose žodynuose stengiamasi aprėpti daugelį mokslo, technikos, kultūros sričių ir paaiškinti reikalingesnes tų sričių sąvokas, pateikti duomenų apie svarbesnius gamtos ir visuomenės gyvenimo reiškinius, žymesnius žmones. Tačiau atskirų žodžių ar žodžių junginių reikšmės juose neaiškinamos: tenkinamasi paprastai tiktai trumpomis pažymomis apie tam tikrų (dažniausiai tarptautinių) terminų kilmę. Dėl to enciklopediniai žodynai, arba enciklopedijos (pranc. encyclopedie iš gr. „viduj“ + „ratas“ + „švietimas“), paprastai lieka už lingvistinio tyrinėjimo ribų.
Tiesa, enciklopedizmo (enciklopedinio sąvokų aiškinimo) elementų pasitaiko vad. iliustraciniuose žodynuose (su paveikslėliais), tokiuose, kaip prancūzų „Petit Larousse illustre“, vokiečių „Duden. Das Bildwörterbuch“, V.Moriso „The American Heritage Dictionary of the English Language“ ir pan. Tačiau pastarieji iš esmės yra lingvistinio pobūdžio.
Lingvistiniai žodynai — tokie, kuriuose aiškinami jau patys žodžiai, o ne sąvokos. Juose nurodomos leksinės žodžių reikšmės, duodama gramatinė, akcentologinė, kartais ir etimologinė, stilistinė žodžių charakteristika.
Pasak B. Golovino, lingvistiniame žodyne skaitytojas ras paaiškintas, pavyzdžiui, žodžio „žvaigždė“ reikšmes, jų taisyklingą vartojimą kalboje, jų gramatines forma sir ypatybes, kirčiavimą, rašybą ir t.t. Enciklopediniame žodyne tas pats žodis „žvaigždė“ eis straipsnio antrašte, o pats straipsnis moksliškai aiškins, kas yra žvaigždės, iš kokios medžiagos jos sudarytos, kokios jų ypatybės, koks ryškumas, temperatūra, kaip jos juda, kiek nutolusios nuo Žemės, Saulės ir t.t.
Lingvistinių žodynų, ypač mūsų laikais, taip pat yra visokių rūšių. Jie skiriasi vienas nuo kito ir savo paskirtimi, ir apimtimi, ir sandara, ir leksinės medžiagos šaltiniais. Pagal paskirtį tokie žodynai pirmiausia klasifikuojami į du tipus: bendruosius ir specialiuosius. Bendrieji — tokie, kuriuose fiksuojami įvairių profesijų žmonėms reikalingi ir plačiau vartojami žodžiai bei žodžių junginiai. Specialieji — tai kurios nors atskiros mokslo ar technikos šakos žodžius, daugiausia terminus, fiksuojantys žodynai. Todėl jie paprastai vadinami terminologiniais (pvz., fizikos, chemijos, tekstilės, sporto, lingvistikos ir t.t. žodynai).
Pagal kalbų apimtį bendrieji žodynai gali būti vienakalbiai, dvikalbiai, trikalbiai ir daugiakalbiai. Iš jų populiariausi ir praktikos tikslams (versti, kalboms mokytis) reikalingiausi yra dvikalbiai žodynai (pvz., anglų — lietuvių, vokiečių — lietuvių, prancūzų — lietuvių ir t.t.). Svarbiausias uždavinys, kurį turi spręsti dvikalbių žodynų sudarytojai, — tikslus atitikmenų parinkimas kitos kalbos žodžiams. O tai yra nelengva, nes vienos kalbos žodžių leksinės reikšmės tiek kiekybės, tiek kokybės atžvilgiu dažnai nesutampa su kitos kalbos atitinkamų žodžių leksinėmis reikšmėmis (pvz., prancūzų kal.bos žodis bleu lietuvių kalboje gali reikšti ir „mėlyną“ ir „žydrą“, o lietuvių kalbos žodis koja vokiečių, kaip ir anglų, kalboje gali būti perteiktas dviem žodžiais: Bein ir Fuß, leg ir foot, nelygu kas turima galvoje: koja ligi pėdos ar tik pėda).
Trikalbių, keturkalbių žodynų buvo mėgstama sudarinėti jau XVI — XVIII a. (pvz., trikalbis buvo ir pirmasis lietuvių žodynas — Konstantino Sirvydo „Dictionarium trium lingvarum“, kurio I leidimas pasirodė apie 1620 m.). Daugiakalbių žodynų ėmė rastis XVIII a. pabaigoje — XIX a. pradžioje, iš jų ypač išsiskyrė vokiečių kilmės etnografo P.Palaso 1787 — 1789 m. Peterburge išleistas žodynas „Сравнительные словари всех языков и наречий“. Jame 285 rusų kalbos žodžiams buvo pateikti 279 kitų Europos, Azijos ir Amerikos kalbų atitikmenys (tarp jų ir tokie lietuvių kalbos žodžiai, kaip akmuo, arklas, brolis, duona, gerti, lietus, mes, purvas, rugiai, šimtas, tu, tūkstantis ir kt.).
Iš vienakalbių reikšmingi ir naujesniais laikais populiarūs yra aiškinamieji žodynai, kuriuose aiškinami gimtosios kalbos žodžiai bei žodžių junginiai. Šio tipo žodynų gali būti ir didesnių, ir vidutinių, ir mažų. Didieji aiškinamieji žodynai, į kurtuos stengiamasi sudėti kiek galint daugiau tam tikros kalbos žodžių, lingvistinėje literatūroje neretai vadinami tezaurais (gr. „lobis“). Tokio tipo yra didysis Lietuvių kalbos žodynas, pradėtas leisti dar K.Būgos (1924). Vidutinio dydžio aiškinamųjų žodynų pavyzdžiais gali eiti „Dabartinis lietuvių kalbos žodynas“ (vienatomis), „Longman Dictionary of Contemporary English“ (vienatomis) ir kt.
Aiškinamųjų žodynų uždavinys — išskirti ir paaiškinti kurios nors kalbos žodžių ir frazeologizmų reikšmes tam tikromis pažymomis, arba kvalifikatoriais (sm., sf., tr., arch., neol., dial., iron., poez. ir kt.), nurodyti jų priklausymą gramatinei klasei, vienokiam ar kitokiam leksikos sluoksniui, jų stilistinę konotaciją. Atskiros žodžių reikšmės tokiuose žodynuose paprastai iliustruojamos iš autoritetingų šaltinių (tarmių, žymesnių rašytojų kūrinių) paimtais pavyzdžiais. Neretai mažesnės apimties (ne tezauro tipo) aiškinamieji žodynai būna norminiai, t.y. juose tam tikru būdu stengiamasi atriboti taisyklingąsias kalbos lytis nuo netaisyklingųjų, atvaizduoti norminę tartį, rašybą ir t.t.
Aiškinamojo pobūdžio, bet jau specialaus tipo yra etimologiniai, istoriniai, dialektologiniai, frazeologiniai, tarptautinių žodžių ir kt. žodynai.
Etimologiniai žodynai aiškina kurios nors vienos kalbos ar giminiškų kalbų grupės žodžių kilmę, etimologiją. Pavyzdžiui, žymaus baltisto E.Frenkelio parengtame lietuvių kalbos etimologiniame žodyne „Litauisches etymologisches Wörterbuch“ (1955 — 1965) aiškinama daugelio pirminių lietuviškų žodžių kilmė, J.Pokorno „Indogermanisches etymologisches Wörterbuch“ — indoeuropiečių kalbų bendrųjų žodžių etimologijos. Mažesniuose, platesnei visuomenei skirtuose etimologiniuose žodynuose paprastai ribojamasi tiktai vienos, jų autoriams patikimiausios, tam tikro žodžio etimologijos nurodymu. Tuo tarpu stambesniuose suminimi ir vienaip ar kitaip vertinami įvairių lingvistų kontroversiniai tų pačių žodžių kilmės aiškinimai. Tais atvejais, kai kurio nors žodžio kilmė neaiški, tenkinamasi dažniausiai tik struktūros ir reikšmės atžvilgiu artimesnių tam žodžiui giminiškų kalbų atitikmenų nurodymu.
Nuo etimologinių skiriasi istoriniai žodynai, kurių pagrindinis tikslas — remiantis įvairių epochų rašto paminklais, nušviesti atskirų žodžių istoriją, jų reikšmių raidą. Tokio lietuvių kalbos žodyno kol kas dar neturime. Tačiau kitų tautų kalbininkai istorinių žodynų jau yra parengę, pradėję ar įpusėję rengti. Pavyzdžiais čia gali eiti anglų „The Oxford English Dictionary“ (1933), vokiečių H.Paulio „Deutsches Wörterbuch“ (1897), lenkų „Slownik staropolski“ (pradėtas 1953 m.) ir kt.
Dialektologiniai žodynai — tokie, kuriuose fiksuojami ir aiškinami atskirų tarmių ar šnektų žodžiai. Jų gali būti dvejopų: diferencinių ir nediferencinių. Diferenciniai apima tik tuos žodž.ius, kurie skiriasi nuo literatūrinės kalbos leksikos, o nediferenciniai — visus tam tikroje tarmėje ar šnektoje vartojamus žodžius. Diferencinio dialektologinio žodyno pavyzdžiu gali eiti V.Vitkausko parengtas ir 1976 m. išleistas „Šiaurės rytų dūnininkų šnektų žodynas“.
Frazeologiniai žodynai — tokie, kuriuose aiškinami visokių rūšių frazeologizmai. Jų taip pat gali būti įvairių: vienakalbių, dvikalbių ar keliakalbių. Vienakalbis J.Paulausko parengtas „Lietuvių kalbos frazeologinis žodynas“ pasirodė 1977 m. Dvikalbiai yra „Französische idiomatische Redewendungen“ (1970) ir kt. Atskirą rūšį sudaro vad. „sparnuotųjų žodžių“ žodynai, t.y. visokių aforizmų, literatūrinių citatų ir pan. žodynai (pvz., G.Biuchmano „Geflügelte Worte und Zitatenschatz“, 1864).
Savotiška aiškinamųjų žodynų rūšis yra tarptautinių žodžių žodynai. Juose aiškinami įvairūs internacionalizmai ir kartu nurodoma jų kilmė, taigi susipina praktiniai ir teoriniai uždaviniai. Pirmasis tarptautinių žodžių žodynas, skirtas lietuviams, pasirodė 1936 m. (J.Žiugždos redaguotas), o antrasis — 1969 m. (Ch.Lemcheno redaguotas ir sudarytas pagal atitinkamą rusišką 1964 m. žodyną). Naujausias „Tarptautinių žodžių žodynas“ lietuvių kalba išleistas 2003 m.
Aiškinamųjų žodynų priešybė — verstiniai dvikalbiai, trikalbiai ar daugiakalbiai žodynai. Juose ne aiškinami kurios nors vienos kalbos žodžiai, bet „išverčiami” į kitą kalbą arba, tiksliau sakant, pateikiami vienos kalbos žodžiams kitos ar kitų kalbų atitikmenys. Pavyzdžiui, dvikalbiame lietuvių — anglų žodyne irisas (saldainis) — toffee, mokslas — science, study, prancūzų — lietuvių žodyne flotte — plūdė, raviner — išplauti, išgraužti ir t.t. Verstinių, ypač dvikalbių, žodynų yra labai daug, todėl duoti jų pavyzdžių nėra reikalo (kiekvienas žino vieną kitą tokį žodyną). Galima tiktai pažymėti, kad priklausomai nuo to, ar jie skirti svetimai kalbai mokytis, ar svetimos kalbos tekstams versti, ar šiem abiem tikslams, jie gali gerokai skirtis tiek savo apimtimi, tiek žodžių atranka.
Šiaip iš kitų lingvistinio tipo žodynų dar reikia paminėti atskirų rašytojų, terminologinius, sinoniminius, rašybos, tarties, dažnumo ir atvirkštinius žodynus (žr. priede nr. 1). Iš jų palyginti neseniai atsiradę yra dažnumo ir atvirkštiniai žodynai. Dažnumo — tokie, kuriuose apskaičiuojamas atskirų tam tikruose tekstuose vartojamų žodžių dažnumas. Juose žodžiai surašomi ne įprastine kitiems žodynams alfabetine tvarka, bet pagal mažėjantį dažnumą. Dažnumo žodynai leidžia daryti išvadas apie atskirų žodžių funkcionavimą šnekoje, be to, padeda nustatyti minimumą žodžių, reikalingiausių mokantis svetimos kalbos. Visai kitokio pobūdžio yra atvirkštiniai žodynai, kurie skiriami grynai moksliniams tikslams. Juose surašomi žodžiai, laikantis alfabetinės tvarkos ne nuo žodžio pradžios, bet nuo galo, t.y. pirmiau dedami žodžiai, kurie baigiasi raide a, paskui tie, kurie baigiasi ba, ca, da ir t.t. (pvz.: ameba, bomba, boba, bėda, nauda, žaizda). Šitokie žodynai būna naudingi ypač priesaginės žodžių darybos tyrinėtojams, nes visi tam tikrą priesagą turintys žodžiai juose sueina į vieną vietą. Atvirkštinio žodyno pavyzdžiu gali eiti V.Mažiulio parengtų „Prūsų kalbos paminklų” II dalies (1981) gale pridėtas „Atvirkštinis prūsų kalbos žodynas“, M.Lėnerto (Lehnert) „Rückläufiges Wörterbuch der englischen Gegenwartssprache“ (1971).
Pasak G. Čepaitienės, žodynas tai nėra paprasta surinktų žodžių visuma. Tai tautos ir kalbos istorija, apimanti visą tautos erdvę ir visą jos būties laiką. Ji pabrėžė, kad žodyno sudarytojų darbas bus pasiteisinęs tik tuomet, jei lietuviai sugebės atsispirti kitų kalbų įtakoms, jei žodžiai ne tik iš žmonių lūpų pateks į žodyną, bet ir judės priešinga kryptimi.

O keletą žodynų tipų pavyzdžių rasite priede nr. 1..5. Žvilgsnis į ateitį
Šiandien mes gyvename žodynų ir enciklopedijų amžiuje. Nuėjus į bibliotekas galime surasti pačių įvairiausių žodynų: tradicinių vietovardžių, frazeologijos, sinonimų, kirčiavimo, lietuviškų pavardžių ir daugybę kitų. Bet dažnai žmogui norint susirasti kažkokios informacijos žodynuose, net nereikia išeiti iš namų. Internetas atveria vis platesnes galimybes. Dabar labai populiarūs elektroniniai žodynai, enciklopedijos, žinynai ar vertėjai. Kai vos parašius reikiamą žodį surandama jo reikšmė, ar vertimas į kitą kalbą su įvairiais pavyzdžiais ir žodžio suradimui kompiuteris sugaošta neilgiau kaip sekundę (žr. 6 pav. ir 7 pav.).
6 pav.

7 pav.

8 pav.
Paskutiniais metais nemažai enciklopedijų ir žodynų leidžiama kompaktinių diskų pavidalu (žr. 8 pav). Kuriais taip pat labai patogu naudotis, kad ir kur bebūtum ar darbe, ar namuose, jei tik šalia yra kompiuteris. Tie laikai, kai reikdavo šalia kompiuterio pasidėti ir nuolat vartyti nemenką anglų-lietuvių, vokiečių-lietuvių ir panašų žodyną, turbūt negrįžtamai nugrimzdo į praeitį. Dabar Lietuvos kompiuterių vartotojai turi normalų kompiuterinių žodynų pasirinkimą ir šis pasirinkimas tampa vis geresnis.Išvados
1. Žodynai jau nuo senų senovės buvo labai svarbūs visuomenei. Jie mums tarsi jungiamoji grandis su praeitimi.
2. Žodynų sudarymo mokslas ir praktinis jo taikymas vadinamas leksikografija. Šiam mokslui rūpi įvairių kalbos žodynų sudarymo teeorija ir praktika, taigi leksikografija yra žodynų sudarymo mokslas ir žodynų sudarymo praktika.
3. Lietuvių leksikografijos pradininkas – Konstantinas Sirvydas yra vienas žymiausių kietuvių raštijos kūrėjų XVII amžiuje.
4. Vertingą indėlį į lietuvių leksikografiją yra įnešęs Jokūbas Brodovskis, Kazimieras Būga, Simonas Daukantas, Dionizas Poška ir kt.
5. Žodynai būna lingvistiniai (pateikiantys informaciją apie žodžius) ir enciklopediniai (pateikiantys informaciją apie realijas).
6. Kiekvieno lingvistinio žodyno uždavinys, anot B. Golovino, tai žodžių aiškinimas ir komentavimas, o ne jais išreikštų daiktų ar mokslo, technikos, gamybos ir kultūros sąvokų aiškinimas.

7. Šiandien jau nebereikia rašyti „per kalkę“ norint pasidalyti konspektais su draugais, nebebūtina stovėti bibliotekų eilėse norint užsisakyti vienintelę knygą savo referataui arba kursiniam darbui. Viskas šiandien daug paprasčiau. Kompiuteris ir internetas suteikia galimybę žmogui neišėjus iš namų skaityti knygas, versti tekstus, aiškinti, analizuoti, interpretuoti. Ir niekas prieš kelias dešimtis metų nė nebūtų pagalvojęs, kad storiausias žodynas sutilptų plonyčiame kompaktiniame diske. O norimo žodžio paieška neužtruktų nė sekundės.

Priedas nr. 1

„Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“ – vienas iš svarbiausių bendrinės kalbos norminamųjų veikalų. Šis žodynas – bene dažniausiai lituanistų naudojama knyga. Tai mūsų biblija, parankinė knyga, kurioje pirmiausia ieškome atsakymo į bet kokį su žodžiais susijusį klausimą. Čia galima sužinoti, kaip sudėti žodžiai rašomi, kirčiuojami, kaitomi, kokios jų reikšmės, koks junglumas, kaip jie vartojami. Be šios knygos neišsiverstų spaudos darbuotojai, mokytojai bei visi kiti, kuriems rūpi taisyklingai parašyti ar pasakyti.
Palyginti su ankstesniais „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“ leidimais (1954, 1972) šis yra didžiausias – jame pateikta daugiau kaip 74 tūkst. žodžių, kurie sudėti į maždaug 50 tūkst. žodyno straipsnių (nuo 1993 m. išėjusio trečiojo leidimo šis skiriasi tuo, kad ištaisytos pastebėtos korektūros klaidos, patikslintas vienas kitas žodžio aiškinimas, vartosenos pavyzdys ir pan.).

Frazeologijos žodynas – tai didelis frazeologijos rinkinys, naudingas jos tyrėjams ir aiškintojams, puikiai pagelbėsiantis rašytojams ir žurnalistams, oratoriams, ieškantiems tikslios ir vaizdžios išraiškos. Šis žodynas skiriamas ne tik frazeologizmų tyrinėtojams, bet ir visiems, kurie nori vaizdingai ką pasakyti. Čia nurodomos frazeologinių junginių sandaros, reikšmių ir vartojimo ypatybės supažindina Žodyno skaitytoją su šiuo įdomiu kalbos reiškiniu ir kai kuriomis svarbiausiomis jo vartosenos bei stiliaus ypatybėmis. Jame pateikti frazeologizmai iš gyvosios liaudies kalbos, senųjų raštijos paminklų, grožinės literatūros kūrinių ir periodikos.
Tai ne tik išsamus lietuvių kalbos frazeologijos žodynas, bet ir įdomi pasiskaitymų knyga tiems, kas sugeba grožėtis ir stebėtis stebuklingiausia žmonijos bendravimo priemone – kalba.
Žodyne pateikta daugiau nei 24 000 frazeologizmų su paaiškinimais ir vartojimo pavyzdžiais.

Lietuvių kalbos žodynas. T. 20
Vyr. red. Vytautas Vitkauskas. – Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 2002. XX tomu baigiamas leisti visas Lietuvių kalbos žodynas. Pabaigoje pridėtas Post scriptum: bendrais bruožais peržvelgta žodyno medžiagos rinkimo, jo teksto rašymo ir redagavimo istorija. Kartu pateikiamas žodžių geriausių rinkėjų abėcėlinis sąrašas, žodyno tekstą rašiusių ir redagavusių Lietuvių kalbos instituto darbuotojų sąrašai.

Sinonimų žodynas.
2-asis patais. leid. – Vilnius: lietuvių kalbos instituto leidykla, 2002.
Tai 1980 metais išleisto A. Lyberio „Sinonimų žodyno“ antrasis leidimas. Taisytas kirčiavimas., pašalinti kai kurie netikslumai, skaitytojų nurodyti trūkumai. Žodyną sudaro apie 5200 sinoniminių žodžių grupių (eilių), apimančių per 27 000 žodžių bei frazeologizmų, daugiausia surinktų iš Lietuvių kalbos žodyno kartotekos.

Vietovardžių žodynas
Parengė Aldonas Pupkis, Marytė Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002.Žodyną sudaro apie 12 000 vietovardžių: gyvenamųjų vietų vardų (Lietuvos Respublikos, lietuvių etninių žemių, lietuvių tremties vietų, istorinių baltų žemių ir Lietuvos etnografinių sričių, taip pat oficialiųjų (rusiškųjų) Karaliaučiaus krašto vietų vardų, reikalingų tarpvalstybiniam bendravimui, su nuorodomis į lietuviškus vardus), Lietuvos ir lietuvių etninių žemių vandenvardžių, miškų, pelkių ir durpynų, salų ir kyšulių, kapinynų ir pilkapynų, orografinių vardų.

Lietuviški tradiciniai vietovardžiai: Gudijos, Karaliaučiaus krašto, Latvijos ir Lenkijos Sudarė Marija Razmukaitė, Aistė Pangonytė. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. Knygoje pateikiami istoriškai atsiradę tradiciniai vietovardžiai ir lietuviškos etninių vietovardžių formos. Tai tokie vietovardžiai, kurių fonetinė išraiška ir tarimas nesutampa su oficialiąja vietovardžio forma. Juos būtina išsaugoti ne vien kaip istorinį atminimą, bet ir kaip dalį kultūros paveldo, į kurį įpinti ir mūsų kultūros veikėjų vardai. Antai lietuviški Karaliaučiaus krašto (dab. Kaliningrado srities) vietovardžiai mus sieja su Martynu Mažvydu, Kristijonu Donelaičiu, Liudviku Rėza, Vydūnu ir kitais lietuvių šviesuoliais.

Biblijos vardų žodynas
Sudarė Petras Kimbrys. – Vilnius: Aidai, 2000. Žodynas apima Šventojo Rašto tikrinius (dvasinių būtybių, dangaus šviesulių, asmenų, vietovių ir tautų) vardus, taip pat matus, piniginius vienetus tokia forma, kokia jie yra lietuviškajame Biblijos ekumeniniame leidinyje. Leidėjai tikisi, kad Biblijos vardų žodynas taps parankine knyga Šventojo Rašto mylėtojams, teologams, redaktoriams. Išsamus Biblijos vardynas parengtas Lietuvos Biblijos draugijos rūpesčiu, redaguojant jau minėtą ekumeninį Šventojo Rašto leidimą. Biblijos draugijai sutikus, kaip priedas šioje knygoje perspausdintos matavimo vienetų lentelės, parengtos tam pačiam Šventojo Rašto leidiniui.
Lietuvių kalbos veiksmažodžių junglumo žodynas. T. 2 (1)
Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1998. Žodyne parodoma, kaip veiksmažodžiai vartojami kalboje, su kokiais žodžiais, kokiomis jų formomis bei konstrukcijomis eina, kokia tų žodžių reikšmė ir kokias semantines funkcijas atlieka sakinyje. Veiksmažodžių junglumas aprašomas remiantis jų valentinėmis savybėmis. Žodyne pateikti tie veiksmažodžiai, kurių vartosena įvairesnė ir sudėtingesnė, taip pat atsižvelgta į vartosenos svyravimus bei daromas klaidas. Šis žodynas turėtų būti naudingas tiek kalbos praktikai, tiek mokslui.
Laima Grumadienė, Vida Žilinskienė Dažninis dabartinės rašomosios lietuvių kalbos žodynas: (abėcėlės tvarka) Vilnius: Lietuvių kalbos institutas ir Informatikos institutas, 1998. Dažninis dabartinės rašomosios lietuvių kalbos žodynas: (mažėjančio dažnio tvarka).

Naudota literatūra:

1. Balaišaitis A. „Žodžiai ir žodynai“ V. 1984;
2. Golovinas B. „Kalbotyros įvadas“ V. 1982;
3. Jakaitienė E. „Lietuvių kalbos leksikologija“ V. 1980;
4. Palionis J. „Kalbos mokslo pradmenys“ V. 1999;
5. A. Šapoka „Lietuvos istorija“ V. 1990

http://www.lki.lt/index.php?zod=100
http://nkm.lt/082/programos.htm
http://www.ipc.lt/liet/socio-zodziai.php
http://www.euro-languages.net/lithuania/?action=one_rhistory&act=read_rhistory&rhistoryid=10
http://ualgiman.tinklapis.lt/leksikologija.htm
http://www.lki.lt/index.php?lki=22http://www.vlkk.lt/lt/programos/kzodynai
http://www.aruodai.lt/kalba/3_kalba_mokslas.htm
http://www.savb.lt/zodynas_str.html.

Leave a Comment