Dionizas Poska

Dionizas Poška

Poška gimė 1757 m., manoma, kad Maldūnuose arba Bardžiuose. Tėvai priklausė smulkiesiems bajorams ir negalėjo girtis dideliais turtais, bet didžiavosi sena kilme. Imant tėvo pusę D.Poška kilo iš senos žemeičių bajorų Paškevičių giminės. Paškevičiai priklausė vidutiniam žemaičių bajorijos sluoksniui, buvo savotiški žemdirbių luomo žmonės.

Kur Poška baigė pradžios mokslą, nežinoma. Mokyklinį prasilavinimą jis gavo Kražiuose. 1773 m. Šią mokyklą uždarius, Dionizas mokslą tyrėjo nutraukti. Manoma, kad jis buvo baigęs tik pirmąsias tris klases, gal dar buvo pradėjęs ir ketvirtąją. Čia turėjo progą suusipažinti su antikiniais rašytojais ir naujausia lenkų literatūra. Išėjęs iš mokyklos, tėvo buvo įkinkytas į ūkio darbus.

Subrendęs Poška pasirinko tuomet madingą ir pelningą teisininko profesiją. Raseiniuose išėjęs mokslus, D.Poška, be formalių patrono teisių, įgijo juristo veiklai būtiniausią pradinį „teorinį“ pasirengimą ir pramoko nemaža gyvenimo kasdienybei praverčiančių dalykų. Palestroje įgijęs reikiamų kvalifikacijų, Dionizas pradėjo darbą Raseinių žemės teisme, kuris jam tapo tarsi antraisiais namais. Poška buvo paveldėjęs iš tėvo verslumą. Iš smulkaus bajoro jis greitai prasimušė ligi vidutinio dvarininko.

Jo namai buvo ne tiik žemvaldžio ir teismo regento ar raštininko, bet ir intelektualo pastogė, kurioje negalėjo viešpatauti vien merkantiliška dvasia. Palikęs nuošalėj „žemaitiškus“ reikalus, D. Poška savo kasdienybę dažnai užpildė kultūrinės prasmės veiksmais ir darbais. Jo dvare netrūkdavo svečių, su kuriais buvo galima pa

adiskutuoti už buities išeinančiomis, visuomeninėmis, literatūrinėmis temomis, savo ruožtu pas bičiulius, turėjusius platesnių interesų, lankydavosi jis pats. Neįmanoma atkurti tikslesnės Poškos gyvenimo „geografijos“, bet aišku, kad po žemeitiją jo pavažinėta nemaža ir keliauta dažniausiai kultūriniais tikslais. Ne vienoje vietovėje buvo atsidūręs rinkdamas senienas, archeologines iškasenas ir kitus praeitį menančius dalykus. Poška neretai darydavosi kultūrininkas ir literatas, muziejininkas ir poetas, daug laiko praleidžiantis su knyga ar plunksna rankoje. Regentystės, sekretoriavimo ir raštininkavimo Raseinių teismuose metais jis nudirbo nemažą dalį kultūrnių ir kūrybinių savo darbų. Bardžių dvaro sodyboje tais metais atsirado senienų muziejėlis, įkūnijęs jo statytojo ir steigėjo užsimojimus tirti Žemaitijos, o kartu ir Lietuvos senovę, ją liudijančiais reliktais žadinti tautiečių istorinę atmintį. Tuo laikotarpiu jam buvo palanki ir mūza, kaip poetas Pooška jau pirmajame amžiaus dešimtmetyje darėsi žinomas žemaičių šviesuomenei, atkreipė į save literatų mecenato vyskupo J. Giedraičio, net akademinių sferų dėmesį.

Vedė Dionizas netrukus poto, kai apsigyveno Bardžiuose, greičiausiai 1792 m. Jo išrinktoji buvo bajoraitė Uršulė Sasnauskytė. Poškai nusisekė. Pačią jis gavo jauną, gal vos sulaukusią pilnametystės, su neblogu kraičiu, o svarbiausia – protingą, darbščią, rūpestingą, gero būdo. Uršulė Paškevičienė mėgo žmones ir jų draugiją, buvo paprasta, demokratiška, nesivaikanti bajoriško honoro. Per visus netrumpus kartu nugyventus metus Dionizą ir uršulę Paškevičius siejo dvasinės bendrystės, pr
risirišimo ir ištikimybės ryšiai.

Raseinių teismams atidavęs dagiau kaip tris dešimtmečius, 1820 m. Gale Poška baigė teisininkavimą. Taigi įpusėjęs šeštąją dešimtį, D. Poška pasitraukė iš tarnybinės veiklos ir tapo „emeritu“. Laisvas nuo tarnybinių pareigų, D. Poška labiau negu iki tol atsidėjo savišvietai ir studijoms. Per savo rankas dabar jis perleido nemaža knygų ir periodinių leidinių – paties turėtų ir pasiskolintų iš bičiulių bei pažystamų. Šias lektūrines ir studijines pastangas liudija rankraštinė jo palikomo knyga „Bitelė Baublyje“. Tai poetinių ir nepoetinių kūrinių ir kūrinių ištraukų rinkinys, gal net savotiškas jų almanachas. Du trečdaliai tekstų rašyta Poškos ranka, likusieji – jam talkinusių žmonių. Į „Bitelę“ patekę kūriniai ir fragmentai priklauso trejetai dešimčių autorių. Vieni jų – klasikinio garso ar gerai žinomi (Seneka, Ovidiju, I. Krasickis), kiti – marginaliniai, šiandieną mažai ką besakantys. „Bitelės“ tekstai įvairaus turinio, bet vyrauja juose švietėjams rūpėjusių žmogaus laisvės ir moralumo problemų motyvai, garsiausiai girdima prarasto lenkijos ir Lietuvos valstybingumo nostalgija. Jo ranka čia įrašyta epigraminis eilėraštis „Užrašas Stanislovui Poniatauskui, karaliui Lenkų“, 1822 metų laiškas A. Puzyrevskiui, odė „Pas kunigą Ksaverą Bogušą, lietuvį.“ istoriografinis tyrinėjimas „Apie senovės pagoniškas religines apiegas Lietuvos ir Žemaičių kunigaikštijose“, 1824 metų laiškas I. Lobojkai, pagaliau „Mužikas Žemaičių ir Lietuvos“. Tai poetiniai kreipiniai į realius skitysiančius. „Bitelės“ rinkinys D. Poškai reiškė rankraštinę knygą, su ku
uria, kaip eksponatu, galėjo susipažinti Baublio lankytojai, kurią buvo galima duoti pasiskaityti, o gal ir paskolinti bičiuliams bei svečiams.

Viena iš seniausių kultūrinės piligrimystės Lietuvoje vietų Bardžiai darėsi tebegyvenant jų savininkui. Savo studijų Vilniaus universitete metais pas jį ne kartą viešėjo Kaj. Nezabitauskis ir tikriausiai S. Stanevičius. Bendravimas su apsišvietusiais žmonėmis, literatais ir mokslininkais D. Poškai teikė pasitikėjimo savo jėgomis. Skatino ir drąsino jį naujiems rašto darbams. Tačiau poezija ir literatūriniai svarstymai šiuo metu Poškai nebuvo svarbiausia. Pirmenybę jis atidavė mokslo dalykams. Kelerius metus jo pomėgis buvo Lietuvos praeities tyrinėjimai, jos istorijos aprašymas. Istoriko užmojų skatinamas, Poška gausino savo iškasenų ir senienų kolekciją, studijavo istoriografinę literatūrą, dalijosi mintimis su akademiniais autoritetais ir pats neiškentė nesidrožęs plunksnos, nepabandęs raštu padėti ir patarti tiems, kas ryžtųsi kurti Lietuvos istoriją. Tebesirgdamas istoriko reikalais Poška pradėjo sukti į kitą mokslo sritį – lingvistiką. Ėmėsi sudarinėti trikalbį (lenkų – lotynų – lietuvių kalbų) žodyną, prie kurio sėdo 1825 m. Pradžioje. Šiam didžiausiam savo veikalui jis atidavė daug laiko, kelerius paskutiniuosius gyvenimo metus tai buvo prioriterinis jo darbas ir kasdienos rūpestis. Deja, žodyno jam nebuvo lemta užbaigti.

D.Poška – švietėjas. Švietėjas jis ir savo idėjiniais įsitikinimais, ir konkrečia veikla, siekusia mokyti bei ugdyti visuomenę. Kaip Šviečiamojo amžiaus žmogus, D.Poška pats aiškiai suvokė gyvenąa naujais, pa
asikeitusiais laikais. Švietėjų racionalistų veikiamas, D.Poška aukštino protą, kurį jis laikė vienintele jėga, galinčia išaiškinti pasaulį, apvalančia žmogų nuo prietarų, galų gale darančia jį žmogumi. Švietęs kitus, jis visą gyvenimą nenustojo šviestis pats. Savo arsenale jis turėjo bent trejetą kalbų – lotynų, vokiečių ir LDK raštinėse vartotą slavų.

Mūsų literatūros istoriografijoje D.Poška jau seniai yra susidaręs baudžiavos smerkėjo bei tuometinės valstiečio būklės kritiko opiniją. Tokią opiniją jis pelnė svarbiausiu savo kūriniu „Mužikas Žemaičių ir Lietuvos“, jame pasakyta teisybe. „Mužikas Žemaičių ir Lietuvos“ – didžiausias ir idėjine bei literatūrine verte svarbiausias poetinis D.Poškos kūrinys. Kaip ir Donelaičio „Metai“, D.Poškos „Mužikas“ rankraščiu išgulėjo daugiau negu pusšomtį metų. Pirmą kartą pasaulio šviesą jis išvydo 1886 m. „Aušroje“. Iki šiol, įvairiais būdais (atskirais leidimais, chrestomatijose, antologijose, skaitiniuose, mokslo leidiniuose) jis perspausdintas dar keliolika kartų. „Mužikas“ yra išverstas į rusų ir vokiečių kalbas. Iš visų jo atsiradimą inspiravusių motyvų literatūrinis veiksnys suvaidino lemiamiausią vaidmenį. „Mužikas“ turi savo poetinį prototipą, sueiliuotas jis remiantis lenkišku pavyzdžiu, veikiant jo turinio ir formos sugestijai. Didžiausias D.Poškos poetinis kūrinys iš tiesų nemažas, jį sudaro 164 eilutės, kurios negalėjo atsirasti vienu ypu. Tačiau įspūdis toks, kad kaip tik šitaip ir būta. Aprašant ir aiškinant kūrinį, neišvengiamas žanrinis jo įvardijimas. Kūrinio žanras nusakytas keliais terminais: eilėraščio, odės, poemos. „Mužikas“ nėra eilėraštis. Tokiam pavadinimui prieštarauja visų pirma jo apimtis. Vienas iš požymių, nusakančių eilėraščio žanrinį pavidalą, yra teksto trumpumas, o iš „Mužiko“ galėtume „padaryti“ keletą ar kelioliką eilėraščių. Nėra „Mužikas“ ir odė.Jis turi tiktai savybių būdingų šiam žanrui. Pavadinimas poema yra arčiausiai teisybės. „Mužikas“ – antifeodalinės nuostatos, baudžiavą atmetantis bei pasmerkiantis kūrinys.Poetine raiška – retorinis kūrinys. Apolegetinė, valstietį aukštinanti jo intencija ir dialoginis, arba draminis, pasakojimas savaime reikalavo kalbėti „pakeltu“ tonu bei stiliumi.

Šalia poemos „Mužikas Žemaičių ir Lietuvos“ kiti eiliuotieji D.Poškos kūriniai atrodo kuklokai. Nė vienas iš jų, o turbūt ir visi kartu paėmus, šiai poemai neprilygsta nei turinio svoriu, nei poetine verte. Tačiau be daugelio jų D.Poškos poetinės kūrybos vaizdas būtų siauresnis ir vienpusiškesnis, skurdesnis prasmių bei pavidalų. Poška savo eilių temas rinkosi ir joms „drabužį“ siūdino, aiškiai sekdamas lenkų poezijoje vyravusiomis madomis. Nors ir ne itin jų gausu, kalbamos D.Poškos eilės margokos.

Poškos kūryba savo antibaudžiavinėmis ir šviečiamosiomis tendencijomis artima šviečiamajam klasicizmui. Poetas rašė epigramas, sentencijas, idiles, literatūrinius laiškus, odes — vis tai klasicistų mėgstami žanrai. Jo poezijoje vyrauja racionalistinis, aprašomasis vaizdas. Su klasicizmu Poškos kūrybą sieja aukštasis stilius, retorika, įmantrūs ir abstraktoki pasakymai. Bet Poška nebuvo aklas klasicizmo mėgdžiotojas, tą metodą priėmė kūrybiškai. Kur tikrovės medžiaga reikalavo, ten jis laužė žanrų rėmus; greta aukštojo stiliaus kalbėjo ir žemuoju, pynė liaudies buities detalių, liaudies šnekamąją kalbą, jos frazeologiją. Kūrybiškas metodo traktavimas leido reikštis kūrybos liaudiškumui.

Leave a Comment