Kalba

Maža garbė svetimom kalbom kalbėti, didi gėda savos gerai nemokėti. (J.Jablonskis)

Pasaulyje yra apie 3 000 kalbų. Įvairias kalbas vartoja skirtingas skaičius žmonių. Pavyzdžiui, kinų kalba šneka daugiau kaip 1 mlrd., anglų – 320 mln., ispanų – 280 mln. žmonių. Kai kuriomis kalbomis šneka tik po kelis tūkstančius ar tik šimtus žmonių. Tokios yra viena kita Afrikos genčių, Amerikos indėnų, Kaukazo aūlų kalbos.Tarptautiniam bendravimui šiuo metu dažniausiai vartojamos anglų, vokiečių ir prancūzų kalbos. Jų mokosi daugelio šalių žmonės.Esama kalbų, kurios kasdieniame gyvenime nebevartojamos ir laikomos mirusiomis. Tokia yra lietuvių kalbai artima prūsų kalba. Kai kurios mirusios kalbos vartojamos tik tam tikrose srityse. Pavyzdžiui, lotynų kalba yra Katalikų bažnyčios ir tarptautinės mokslo terminijos kalba.Žmonės yra sukūrę dirbtinių kalbų. Iš jų labiausiai paplitusi esperanto kalba, XIX a. pabaigoje sugalvota kurį laiką Lietuvoje (Veisiejuose) dirbusio gydytojo Liudviko Zamenhofo (Ludwig Zamenhof).Pagal kilmę ir raidą kalbos skirstomos į šeimas. Kalbų šeima – tai giminiškų kalbų grupė, kurios nariai išsirutuliojo iš vienos kalbos, vadinamosios prokalbės.Didžiausios yra indoeuropiečių, finougrų (priklauso estų, suomių, vengrų kalbos), tiurkų (turkų, uzbekų, kazachų, turkmėnų, totorių, kirgizų, azerbaidžaniečių, karaimų kalbos), semitų-chamitų, kinų-tibetiečių, mongolų, tunguzų-mandžiūrų, dravidų kalbų šeimos ir kitos kalbos.Indoeuropiečių kalbų šeima – pati gausiausia. Šios šeimos kalbomis šneka apie 3 mlrd. žmonių – beveik pusė pasaulio gyventojų. Jai priklauso ir lietuvių kalba.Indoeuropiečių kalbų šeimą sudaro keliolika šakų. Europos šalyse paplitusios iš lotynų kalbos kilusios romanų šakos kalbos: prancūzų, ispanų, portugalų, italų, rumunų ir kitos kalbos, kuriomis šneka per 570 mln. žmonių. Plačiai vartojamos germanų šakai priklausančios anglų ir vokiečių kalbos. Šiai šakai taip pat priklauso olandų, danų, švedų, norvegų kalbos. Iš slavų šakos kalbų gausiausia rusų kalba, kitos – baltarusių, ukrainiečių, lenkų, čekų ir slovakų, bulgarų, serbų, kroatų (chorvatų). Jomis šneka apie 270 mln. žmonių. Indų ir iranėnų šakų kalbomis šnekama Indijoje, Bangladeše ir Pakistane. Iš iranėnų šakos kalbų labiausiai paplitusi persų kalba. Kai kuriose Airijos ir Anglijos vietose vartojamos keltų šakos kalbos: airių, škotų, valų ir kt. Mokslui svarbi senoji indų kalba, vadinama sanskritu. Atskiroms indoeuropiečių kalbų šakoms atstovauja graikų, albanų, armėnų, hetitų ir tocharų kalbos. Vieną indoeuropiečių šeimos šaką sudaro baltų kalbos. Seniausiais laikais baltų gyventa dabartinėse Lietuvos, Latvijos, Baltarusijos teritorijose, šiaurės vakarų Ukrainoje, vakariniuose Rusijos pakraščiuose, Karaliaučiaus krašte (Kaliningrado srityje) ir šiaurės rytų Lenkijoje.Paskutinio tūkstantmečio pr. Kr. viduryje baltai suskilo į vakarų ir rytų baltus. Vakarų baltų kalbomis laikomos dabar jau mirusios prūsų ir jotvingių, o rytų baltų – lietuvių, latvių ir mirusios kuršių, žiemgalių, sėlių kalbos. Jotvingiai gana anksti asimiliavosi su kitomis baltų gentimis, todėl apie juos mažai težinome. Kuršiai gyveno Baltijos pajūryje, vakarinėje dabartinės Latvijos dalyje (Kurše) ir Lietuvos žemaičių ploto vakaruose. Žiemgalių teritorija – dabartinė Latvija, Lielupės baseinas, jiems priklausė Lietuvos Žagarės, Šakynos ir Joniškio apylinkės. Sėliai buvo įsikūrę dabartinės Lietuvos šiaurės rytų dalyje ir Latvijoje pagal Dauguvą.Iš baltų kalbų gyvos yra latvių ir lietuvių kalbos, rašytinių paminklų paliko prūsų kalba.Lietuvių kalba kaip atskira rytų baltų šakos kalba pietinėje rytinių baltų dalyje ėmė klostytis nuo VII a. Vietovardis Lietuva (slaviška forma Litua) pirmą kartą paminėtas lotynų kalba parašytuose 1009 m. Kvedlinburgo metraščiuose.Lietuviai vieninteliai iš baltų senovėje buvo sukūrę savo valstybę, kurios teritorija XIII-XV a. siekė net Juodąją jūrą. Lietuvių kalba tada tik šnekėta. Su Vakarų Europa susirašinėta lotynų kalba, o su Rytų – senąja kanceliarine slavų kalba.Lietuvių rašomoji kalba atsirado tik XVI a. Bendrinė lietuvių kalba susiformavo XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje vakarų aukštaičių kauniškių tarmės pagrindu.Dabar, be Lietuvos, lietuviškai kalba Baltarusijos vakaruose ir šiaurės rytų Lenkijoje gyvenantys lietuviai, išeiviai iš Lietuvos JAV, Kanadoje, Australijoje, Brazilijoje, Argentinoje, Vokietijoje ir kt.

Kas toji kalbos kultūra ir kam jos reikia

Terminas kalbos kultūra Lietuvoje palyginti naujas, pradėtas plačiau vartoti sovietmečiu – matyt, pagal rusų kalbos terminą „культура речи“.Kalbos kultūrą galima suprasti siaurąja ir plačiąja prasme.Sakant apskritai, kalbos kultūra yra pavyzdingas ar bent tinkamas kalbos vartojimas, kaip kad, tarkim, elgesio kultūra yra pavyzdingas ar bent tinkamas elgesys, kaip kūno kultūra yra gera treniruoto kūno veikla, o kitaip – mokslas, kaip kūną treniruoti, išlaikyti sveiką. Pastarąja reikšme pavartojamas ir terminas „kalbos kultūra“, kai reiškia discipliną, aiškinančią, kokios yra kalbos klaidos, kaip jų išvengti ir siekti geros kalbos kultūros.Kalbos kultūra siaurąja prasme – tai kalbos taisyklingumas. Turime vartoti įteisintus žodžius ir normines jų reikšmes, taisyklingus žodžių junginius bei sakinius. Tai kalbos kultūros pagrindų pagrindas. Jokios kalbos grožybės beveik negelbės, jei kalba bus netaisyklinga. Taisyklingumas būtinas tiek rašytinei, tiek sakytinei kalbai.Sakytinei kalbai dar svarbu gera tartis ir taisyklingas kirčiavimas, rašytinei – norminė rašyba ir skyryba.

Pagal reiškimosi formą kalba yra sakytinė ir rašytinė. Ką pasakome žodžiu – tai sakytinė kalba, ką užrašome – rašytinė. Istoriškai žiūrint, pirminė yra sakytinė kalba. Rašytinė kalba, kuri šiandien jau labai svarbi, yra daug naujesnė: juk žmonija raštą išrado palyginti neseniai. O pagal pobūdį, tipą, būdingas ypatybes kalba yra arba šnekamoji (t. y. artima buitinei kalbai), arba rašomoji (t. y. primenanti raštų kalbą).Dažniausiai sakytinė kalba su šnekamąja ir rašytinė kalba su rašomąja sutampa, tačiau ne visada. Pavyzdžiui, galime parašyti mokslinį pranešimą (pagal pobūdį ir ypatybes tai bus būdinga rašomoji kalba, perteikta rašytine forma) ir perskaityti jį konferencijoje. Skaitomas pranešimas jau bus sakytinės formos su sakytinei kalbai būdingomis tarties ir kirčiavimo ypatybėmis. Arba atvirkščiai: galima tipišką šnekamąją kalbą (pavyzdžiui, tarmiškus pasakojimus ar buitinius pašnekesius) įrašyti į magnetinę juostą, paskui iššifruoti ir paskelbti spaudoje, – tada šnekamoji kalba bus perteikta rašytine forma – pagal rašybos ir skyrybos taisykles.Didesni kalbos kultūros reikalavimai keliami rašytinei kalbai. Sakytinės buitinės kalbos reikalavimai mažesni arba ji net nereglamentuojama. Vis dėlto kas netaisyklingai kalba buityje, tam sunkiau sekasi taisyklingai rašyti arba be klaidų prabilti viešai. O juk viešoji sakytinė kalba yra visai kas kita negu sakytinė buitinė. Viešoji kalba yra tarpinė tarp šnekamosios ir rašomosios kalbos, todėl jos reikalavimai gana griežti.Rūpintis tik rašytinės ir sakytinės kalbos taisyklingumu, kitaip sakant, tik kalbos kultūra siaurąja prasme – neužtenka. Būna, kad žmogus šneka ir rašo taisyklingai, o nesudomina, nepatraukia: su tokiu žmogumi ir asmeniškai bendrauti nelabai malonu. Kodėl? Matyt, jis nėra išsiugdęs kalbos kultūros plačiąja prasme.Kalbos kultūra plačiąja prasme, be kalbos taisyklingumo, apima dar kalbos estetiką ir kalbos etiką, šitaip išplėtus kalbos kultūros sąvoką, galima kalbėti apie komunikacinę kalbos kultūrą: ar žmogus sugeba ne tik taisyklingai kalbėti, bet ir gražiai, kultūringai bendrauti, patraukti, sudominti, daryti poveikį.Kalbos estetikai svarbu, kad kalba būtų ne tik taisyklinga, bet ir graži – vaizdinga, žodinga, įtaigi. Graži gali būti ir sausoka, dalykiška kalba. Čia reikia žiūrėti, ką pataria stilistika: galvokime, ką, kam, kokiu tikslu ir kokiomis aplinkybėmis (kada, kur) sakome arba rašome, ir tai žinodami kiekvienu konkrečiu atveju pasirinkime tinkamą funkcinį stilių. Vienokia – oficialia – kalba prabylame vartodami vadinamąjį oficialųjį stilių: administracinį arba mokslinį. Kitokia – laisvesnė – kalba yra vadinamųjų laisvųjų stilių: buitinio, meninio ir publicistinio, nors pastarajame daug kas priklauso nuo rašinio žanro.Sakytinės kalbos estetika glaudžiai susijusi ir su retorikos – iškalbos meno ir mokslo – reikalavimais. Turi būti tinkama kalbos ritmika ir melodika. Reikia mokėti intonacija, pauzėmis pabrėžti svarbesnes mintis, sakinius, žodžius, saikingai panaudoti gestus, mimiką, pantomimiką. Šie girdimieji ir regimieji rašytinėje kalboje neįmanomi elementai sakytinei kalbai labai svarbūs.Štai keli dalykai, kurie sakytinę kalbą sunkina, daro negražią. Tai stenėjimas ir mykimas ieškant reikiamo žodžio. Vertėtų padaryti pauzę, kokį žodį surasti ir tęsti kalbą, o ne murmėti mm, aa arba dar kitaip. Kai kas tokias pauzes užpildo parazitiniais (netekusiais reikšmės) žodžiais supranti, žinai, žinokit, kurie dažnai virsta įkyriu pertaru: Aš, supranti, jau sveikas, o ji, žinai, dar gripuoja. Mes, žinokit, jau taip privargom, žinokit. Piktnaudžiaujama ir parazitiniais žodžių junginiais, pavyzdžiui, žinai supranti, taip sakyt arba taip sakant, ta prasme – šį labai mėgsta jaunimas: Einu, žinai supranti, ir, žinai supranti, ką gi matau? Jis, taip sakyt, yra pasirengęs, taip sakyt, padėti žmogui. Mes ta prasme daug koncertuojam, ta prasme daug laiškų gaunam; greit pasirodys mūsų įrašai ta prasme. Dar blogiau, jei pauzės užpildomos neteiktinais žodžiais nu, vot (ot) arba verstiniu įterpiniu reiškia: Nu, šiandien, vot, pakalbėjom, tai vot, rytoj susitiksim, reiškia, ir galutinai nutarsim, reiškia. Vietoj nu vartotina na, vietoj vot ar ot – štai, įterpinys reiškia keistinas savu įterpiniu vadinasi, bet ir šių savųjų žodžių negalima vartoti be saiko, juo labiau kad įterpinį vadinasi kai kas iškraipo: taria vadnas, vannas. Mūsų kalbos nepuošia ir perimtos svetimų kalbų (dabar – ypač anglų) sakinio intonacijos, garsų tarimo būdas bei kita.Kalbos etikai rūpi, kad kalba būtų ne tik taisyklinga, graži, bet ir kultūringa, mandagi. Svarbiausias patarimas – gerbk savo žodžiais pašnekovą, neįžeisk jo, neužgauk asmenybės. Kultūringai, mandagiai, nuoširdžiai bendraujantį žmogų visi mėgsta, o šiurkštaus, nemandagaus vengia, kartais atsimoka tokiu pat šiurkštumu. Iš to kyla nuotaiką gadinančių, gyvenimą kartinančių konfliktų. Paisykime ir savo kalbos tono: jis neturi būti irzlus, nemalonus, pernelyg kategoriškas. Mandagus, pagarbus tonas patraukia, gerai nuteikia. O jei girdime kalbą, pilną keiksmažodžių, nešvankybių? Ką apie tokio žmogaus kalbos ir apskritai vidaus kultūrą galima šnekėti?
Kalbos etika – daugiausia psichologų, sociologų, iškalbos meno specialistų ir apskritai visos visuomenės reikalas. Kalbininkams labiau rūpi tik jos atšaka – kalbos etiketas, reikalaujantis kreipiantis, prašant, atsiprašant, dėkojant, linkint, pasisveikinant, atsisveikinant ir t. t. tinkamai, savo vietoje vartoti savas, o ne išsiverstas svetimas mandagumo formules. Kalbos kultūra ir siaurąja, ir plačiąja prasme būtina kiekvienam žmogui, bet pirmiausia – tam, kuris žodžiu ir raštu daug bendrauja su kitais, kurio kalba daro neabejotiną poveikį, ypač jei tas žmogus yra svarbus, užima aukštą postą.Galima kalbėti ir apie kalbos kultūros svarbą šaliai, tautai, visuomenei, ir apie jos svarbą kiekvienam žmogui.Jau Mikalojus Daukša – vienas žymiausių mūsų raštijos pradininkų – pabrėžė kalbą kaip labai svarbų tautos požymį. Dar labiau tai akcentavo garsus praėjusio amžiaus filosofas Antanas Maceina sakydamas: „Kalboje tauta įkūnija savo pasaulio suvokimo būdą, savo pažiūras į daiktus, savo istoriją, žodžiu, visą savo individualybę. Nuostabu todėl, kad tauta nė su vienu dalyku nėra taip susijusi, kaip su kalba. Tautos kalba yra tarsi tautos siela: kol ji gyva, tol gyva ir tauta, ir priešingai, nykstant kalbai, nyksta ir tauta.“ Iš tikrųjų – šiandien aiškiai matome, jog tauta, visuomenė gali sėkmingai bendrauti tik gera, ištobulinta kalba.Kalbos kultūra svarbiausia yra bendrinei kalbai. Bendrinė kalba – tai visai tautai bendra viešojo bendravimo kalba. Lietuviai, kaip ir daugelis kitų tautų, ją turi. Ja rašomi raštai, leidžiama periodinė spauda, kalbama per radiją ir televiziją. Be jos neįsivaizduojame mokyklos, valstybinių ir kitokių viešojo bendravimo įstaigų.Kad gerai atliktų savo funkcijas, bendrinė kalba turi būti nedarkoma, tinkamai vartojama, prireikus – tikslinama, kuriami naujų mokslo ar kitokių veiklos sričių žodžiai ir terminai. Išpuoselėta kalba, jos kultūra svarbu valstybei, tautos ir šalies savigarbai, pagaliau – visuomenės patogumui. Visi žinome, kaip keblu, kai reikia kokio naujo pavadinimo, o jis nesukurtas. Arba kai griūte užgriūva svetima, sakykim, angliška kokios naujos srities terminija. Arba kai koks savos vartosenos atvejis yra ginčytinas, pakankamai nesunormintas.Kultūringas kalbos vartotojas visada lygiuojasi į prestižinę kalbą. Prestižinė kalba – siekiamas bendrinės kalbos idealas. Pirmiausia tai spaudos, televizijos ir radijo, teatrų, kino, valstybės institucijų kalba.Tiesa, kiekvienoje visuomenėje yra destruktyvių, linkusių nusikalsti ar kitaip išsiskirti grupių, kurių prestižinė kalba visai kitokia – sudarkyta, žargoniška, vulgari. Gražiai, taisyklingai šnekantis žmogus tokioje grupėje jaustųsi kaip balta varna, būtų ignoruojamas. Tačiau šių grupių šnekėjimas lieka vartosenos paribiuose. Visada vyrauja tikroji prestižinė kalba – daugelio, ypač elito, siekiamas tinkamo kalbėjimo pavyzdys. Daug lemia ir patriotinis žmogaus nusiteikimas gerai mokėti, tinkamai vartoti savo šalies kalbą.Kalba, jos kultūra svarbu ir kiekvienai asmenybei. Tai bendrosios žmogaus kultūros sudėtinė dalis. Turtinga, išlavinta kalba galima tobuliau mąstyti, tiksliau reikšti mintis, perteikti patirtį. Daugeliui intelektualiųjų profesijų kalba yra darbo įrankis. Mokytojas, dėstytojas dirba kalbėdamas, aiškindamas. Kalbėdamas vaidina aktorius. Rašydamas dėsto mintis rašytojas, žurnalistas. Mokslininkai, teisininkai ir daugelis kitų specialistų mintis išdėsto ir žodžiu, ir rašydami. Net paprastam žmogui ne sykį tenka rašyti laišką, prašymą, kartais kitokį raštą, o prireikus – bendrine kalba viešai pakalbėti.Kalbos kultūra kiekvienam kalbančiajam ar rašančiajam padeda sėkmingiau pasinaudoti visomis trimis kalbos funkcijomis: ir informacine, kai norime ką supažindinti su kokiais faktais, dalykais; ir apeliacine, kai raginame imtis kokios veiklos, ir emocine, kai norime sukelti kieno nors tam tikrus jausmus, sukurti nuotaiką.Nepamirškime, kad kalba – kiekvieno iš mūsų veidrodis. Ilgiau su žmogumi pabendravus, iš kalbos galima daug ką spręsti apie jo išsimokslinimą ir išsilavinimą, erudiciją, teigiamus ir neigiamus charakterio bruožus, moralę.

Kalba – melo ir tiesos dviprasmybių žaismas

Kaip personažų neįmanoma tiesmukai suskirstyti į geruosius irbloguosius, taip ir jų kalbos į veidmainingą ir tiesakalbę. Nors išpirmo žvilgsnio dramos tekstas, regis, tvirtina kitką – tiesakalbystėsvertę ir melagingų plepalų pavojaus priešpriešą. Regis, kad tarpatviros ir melagingos kalbos yra neperžengiama bedugnė. Melas irpataikūniški meilikavimai – niekšingos prigimties požymis, o tiesakalbiaiar net stačiokai yra visi dramoje išaukštinti teigiami veikėjai.Dekonstrukcinis skaitymas bando į dramos tekstą įsižiūrėti atidžiauir šiuo aspektu jame taip pat rasti prasmės nenuoseklumų,prieštaravimų, įtrūkių. Ar kalboje, kaip ir pačiame žmoguje, nėraneatskiriamai susiraizgiusios didžiausios priešybės? Ar įmanu apgaulęir tiesą suvokti kaip logiškai binarinę opoziciją?Jei dvasia turi būti materialiai įkūnyta (Kristaus parabolė), vadinasi,ji neišvengiamai turi turėti ir „nešvaraus“ materialumo, jeitiesa turi būti išsakyta, vadinasi, joje neišvengiamai esama kalbosženklų „nešvarumo“.Dramoje netvarkos įsivyravimas yra lydimas lingvistinės reprezentacijoskrizės. Kuo neigiamesnis ir maištingesnis personažas,tuo jo kalba dviprasmiškesnė ir melagingesnė, tuo labiau joje signifikantasyra atitrūkęs nuo patriarchalinės tiesos idealo. Kuo daugiaunetvarkos karalystėje, tuo didesnė netvarka ir kalboje, peržengiančioje

vien tik neigiamų personažų kalbos ribas. Dramojesvarbi ir beprotiška (juokdariška) kalba, kurioje tarsi atsipalaiduojakultūros geležiniais varžtais pritvirtintos simbolinės kalbos prasmėsir prasiveržia nusivylusio žmogaus dioniziški kalbos srautai,sukylantys iš biologinių instinktų, kūno, fizinės energijos, iš libidotroškimų ir dar nepažintos bei nekontroliuojamos pasąmonės zonos.Beprotišką ir juokingą pasaulį, kuriame sugriauta tvarka, geriausiaireprezentuoja jo vertas žmogus, o dar labiau jo verta kalba.Dramaturgo humanistinės intencijos visa tai racionalizuoti ir sutvarkytipalieka tik intencijomis.Jei interpretatorius būtų paveiktas Julijos Kristevos teorijų, jisdaugiausia dėmesio skirtų problemai, kaip beprotybės scenose išraiškosženklai sugeba suardyti tiesos idėjas, ir kvestionuotų įprastąmums prielaidą, kad kalbiniai procesai yra neatskiriami nuo mentalinių.Taip pat jis atkreiptų dėmesį į tai, kaip kalboje semiotiniųreikšmių sustiprėjimas ir pripažinimas yra tiesiogiai susijęs su motersreikšmės vertinimu visuomenėje. Kuo labiau visuomenėje vaikasyra atitrauktas nuo motinos kūno, tuo labiau kalboje priimamossimbolinės kalbos prasmės ir kultūros istorijoje susiformavusios„amžinosios“ tiesos bei vertybės.Dekonstrukcijos atžvilgiu kalboje visada dalyvauja nepažiniospasąmoninės/beprotiškos reikšmės, todėl ji išvis negali būti prasmiškaiaiški ir skaidri. Ji visąlaik bus „nepaklusni“ ir „maištinga“.Gonerilė ir Regana, išsakydamos savo meilę tėvui, nuolat mini neatitikimątarp norimų išdėstyti minčių ir jų išraiškos. Jos mato kalbąiš šono tarsi rašto ženklus, nutolusius nuo autoriaus intencijos.Jų kalbose apie kalbą įvyksta dvigubas tiesos pakartojimo efektas,kaip ir rašto kalboje. Pastaroji imituoja šnekamąją, kuri pati yramentalinių idėjų imitacija. Tokia dviguba išraiška visiškai „užmuša“tiesą.Shakespeare’as demonstruoja metafizinio mąstymo tradiciją,dramoje tiesą vaizduodamas kaip vidinę sąmonės ar proto savybę,kuri gali būti atitraukta nuo kalbinės išraiškos, taigi nuo signifikanto.Šis tėra tiesos įrankis, kuris ją imituoja, perneša, kartoja. Betjis gali būti ir labai pavojingas įrankis, kai tiesą iškreipia ar ją nuslepiapalikimo dalybų scenoje, Edmundo laiškuose ir kt. Kordelijapastarosios kalbos savybės nesugeba įvertinti (ji myli, bet tyli). Metafizinismąstymas tiesą (kaip Platonas idėjas) suvokia kaip savarankiškąir hierarchiškai aukščiausią substanciją, atskirtą nuo kalbinėsišraiškos. Ji gali egzistuoti be jos arba kalbinė išraiška tėrajos atžvilgiu antrinė, papildoma techninė priemonė, antrarūšės vertėsdalykas. Kordelijai ir Edgarui nereikalingi išoriniai ženklai (kamvardas?), kurie paliudytų jų esatį. Neabejotina, kad jie krikščionys,tikintys Dievo įsikūnijimu. Krikščionybė yra labai svarbus vakarietiškomąstymo modelis, kur ženklai/kūnai įkūnija prasmę/dvasią irkur idėja ir materija yra suvokiamos kaip du skirtingi ir nelygiaverčiaibūties pradmenys. Dekonstrukcinė ir nihilistinė interpretacijatai pasiruošusi kvestionuoti. O gal tai tik proto iliuzija, paklydimas,mitas? Gal žmogui duota tik vienintelė – kalbos – galia? Gal tikkalbos galia jam leista kurtis savo pasaulį? Kas tai supranta – viešpatauja(Gonerilė, Edmundas), kas nesupranta, pasmerkti pralaimėti(Kordelija). Tačiau virš dramos kybantis lėmėjas daro stebuklus,savaip sutvarkydamas personažų likimą. Dramaturgas su Edgaroištartais finaliniais žodžiais ir neslepiama simpatija Kordelijaiaiškiai reprezentuoja ir sustiprina metafizinio mąstymo tradiciją,kur substancialios tiesos yra nereikalingos niekingos žodinės išraiškos.Šiuo atveju jis yra vertas dekonstrukcinės kritikos kaip kuriantysismetafizines iliuzijas. Puikiai sugebėdamas pavaizduoti irpademonstruoti kalbos galią (kalba „Karaliuje Lyre“ gali būti interpretuotakaip svarbiausias „tragedinis objektas“), dramaturgasdar nesugeba jos galios įvertinti, palikdamas įprastinėje hierarchizuotojedvasios/materijos dualizmo pozicijoje, kur Viešpats Dievasdar aukojasi išganyti nuodėmėse paskendusio žmogaus, o tiesa (signifikatas)dar išdidžiai valdo niekingą kalbos materiją (signifikantą).Turėtume daryti dekonstrukcinę išvadą, kad dramoje labai stipriaiišreikšta kalbos dviprasmiškumo problema. Akcentuojamos dvijos funkcijos; kalba kelia pavojų tiesai, bet sykiu gali padėti ją atgauti(ypač tokių funkcijų žaismė ryški rašto kalboje, kuriai dramojeatstovauja laiškai). Dramoje pripažįstama kalbinės išraiškos(signifikantų) jėga ir valdžia, bet sykiu siekiama ją įveikti, signifikantuspaversti klusniais prasmės tarnais. Dramoje iškeltas kalbosidealas – tai aiški ir atvira kalba, pranešanti tik tai, kas reikalinga irteisinga. Kalba turi paklusti tiesos valdžiai taip, kaip geri vaikai –tėvui, o ištikimi piliečiai – karaliui. Tiesa reikalauja ištikimų tarnų,kurie visada kalba be nukrypimų ir nuslėpimų.Dramos tekste demaskuojama tiesai nepaklususi kalba, parodoma,kokia yra pavojinga nesudrausmintų ženklų galia, kai jie sukuriatikrovę ir iškviečia nesančius daiktus.Šiuo atveju įdomu tai, kad ir melagiai, ir tiesakalbiai priverstivartoti tą pačią kalbą su tomis pačiomis pompastinėmis dvaro klišėmis.Kad ir kaip dramaturgo būtų išryškinta Kento stačiokiškoskalbos ir Edmundo gražbylysčių opozicija, abi kalbos išėjusios iš topaties 17 amžiaus Anglijos dvaro. Gonerilė priima dvaro pompastinesklišes ir jomis meistriškai žaidžia, o Kordelija, sąmoningai
reikšdama pasibjaurėjimą jomis, nesąmoningai šneka tokia pat kalba,kaip ir jos sesuo ( „Jūs davėt man gyvybę, užauginot,/ Mylėjotemane, ir aš, kaip dera,/ Jums atsilyginsiu: aš myliu jus“ 24, 179).Dekonstrukcinės įžvalgos, skirtos dramos kalbai, iš esmės būtųdvi. Viena, tiesa negali būti suprasta kaip esenciali ir atsieta nuosignifikantų, dar daugiau, žmogui yra duota kalba, ir niekas daugiau.Todėl dramos tekstas stiprus ten, kur jis rodo kalbos galią(klastą). Nuo kalbos galios (klastos) negali būti apsaugotas joksstačiokiškiausias ir atviriausias personažas (Kordelijos tragedija).Ir antra, nelengva personažų kalbą suskirstyti į melagingą ir teisingą,nes kiekviename diskurse esama visko. Nenuspėjamiems personažamsyra duota ir tokia pat kaip ir jie nenuspėjama kalba. Nėrateisingos ir melagingos kalbos, tik nenutrūksamas šių kalbų žaismas.Lietuvių bendrinės kalbos susiformavimas, jos plėtotė

Kalbos kultūros problema ryškiau iškyla atsiradus bendrinei kalbai, kai ją, jau sunormintą, reikia saugoti nuo pažeidimų.Lietuvių bendrinė kalba susiformavo palyginti vėlai – tik XIX ir XX amžių sandūroje. Maždaug tuo pat metu atsirado ir kai kurių mūsų kaimynų, pavyzdžiui, latvių ar vokiečių bendrinės kalbos. Kadangi lietuvių bendrinė kalba yra palyginti jauna, tai turime ir tokių jos vartosenos sunkumų, kurie nebūdingi senesnėms, tarkim, anglų, prancūzų, rusų bendrinėms kalboms. Mūsų vidurinėse ir aukštosiose mokyklose kol kas yra net specialus kalbos kultūros kursas, kurio nėra daugelyje šalių.Pažiūrėkime, kaip tas ilgas ir vingiuotas kelias į bendrinę kalbą atrodė atskirais Lietuvos istorijos tarpsniais.Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (XIII-XVI a.). Lietuviai – ir paprasti, ir didikai – tais laikais tarpusavyje bendravo gimtosiomis tarmėmis, nelabai nutolusiomis viena nuo kitos. Tačiau Kunigaikštystės kanceliarijai jau reikėjo rašyti tam tikrus raštus, o lietuviškas raštas dar nebuvo sukurtas. Kadangi tuo metu Lietuva užėmė didelį plotą ir jos pietryčių teritorijoje gyveno daug slavų kalbomis kalbančių žmonių, Lietuvos reikalų raštų ir kitokių dokumentų rašytine kalba tapo senoji baltarusių – tiksliau Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanceliarinė slavų kalba: mat slavai jau gerokai anksčiau buvo apsikrikštiję ir kultūriškai toliau pažengę, turėjo savo raštą. Ši kanceliarinė slavų kalba teismuose ir kitur dar ilgokai laikėsi ir Lietuvai susijungus su Lenkija.Jungtinė Lietuvos ir Lenkijos valstybė (po 1569 m. Liublino unijos iki 1795 m. Lietuvos ir Lenkijos paskutinio padalijimo). Paprasti lietuviai ir toliau bendravo savo tarmėmis, o bajorai sparčiai lenkėjo. Per dvarus ir ypač per bažnyčią (dauguma dvasininkų buvo lenkai) Lietuvoje ėmė plisti lenkų kalba. Pradėjo slavėti (lenkėti arba gudėti) ir kai kurie arti slavų Lietuvos pietryčiuose gyvenantys paprasti lietuviai.Oficialioji rašytinė valstybinio bendravimo kalba tuo metu, kaip ir visoje Europoje, buvo lotynų, o vėliau – vis labiau lenkų kalba. Lotyniškai buvo dėstoma 1579 metais įsteigtame Vilniaus universitete, ir tik nuo XVIII a. ten sparčiau imta pereiti prie lenkų kalbos.Dar prieš Lietuvos ir Lenkijos susijungimą pasirodė pirmosios lietuviškos knygos, o XVI ir XVII amžių sandūroje tokių knygų daugėjo.Lietuviškos knygos pasirodė todėl, kad dėl įtakos paprastiems, kitokių kalbų nemokantiems lietuviams ėmė varžytis katalikybė (lietuviai jau buvo katalikai) ir XVI a. pradžioje pradėjęs plisti protestantizmas. Protestantų ir katalikų dvasininkai stengėsi patraukti žmones: jiems lietuviškai rašė arba vertė religinio turinio knygas. Kiekvienas rašė arba vertė savo gimtąja tarme, bet tų knygų tikrinimo komisijos kartais šį tą patvarkydavo, paredaguodavo, pasiūlydavo kokį žinomesnį žodį ar posakį. Tai buvo bendrinės kalbos užuomazgos ir pirmosios pastangos kalbą šiek tiek norminti, bet tai dar toli gražu nebuvo bendrinė kalba.XVI a. pabaigoje – XVII a. pradžioje kūrėsi trys lietuviškų knygų leidybos ir lietuvių kalbos centrai. Pirmasis toks centras buvo protestantiškoji Mažoji Lietuva, kur protestantų kunigas Martynas Mažvydas 1547 m. Karaliaučiuje išleido Katekizmą – manoma, pirmąją lietuvišką knygą. O katalikiškoje Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštystėje tuo metu formavosi dvi rašto kalbos: Kėdainiuose – vidurietiškoji (ja daugiausia rašė kanauninkas Mikalojus Daukša), Vilniuje – rytietiškoji (šia daugiausia rašė kanauninkas Konstantinas Sirvydas, beje, Vilniuje gražiai sakęs lietuviškus pamokslus, o tai rodo, kad XVII a. pradžioje Vilnius dar buvo gana lietuviškas).Vėliau Vilnius sulenkėjo, Kėdainių svarba sumenko, ir knygų leidimas tomis tarmėmis nutrūko. Nenutrūko jis tik Mažojoje Lietuvoje tos vietos tarme. Ten 1653 m. pasirodė ir pirmoji spausdinta lietuvių kalbos gramatika, kurios autorius buvo Danielius Kleinas. Ir ten – kas ypač svarbu – antrojoje XVIII a. pusėje vietine tarme Kristijonas Donelaitis sukūrė nepaprastai reikšmingą pasaulietinį grožinį kūrinį – poemą „Metai“. Tačiau Didžiojoje Lietuvoje, katalikybei galutinai nugalėjus protestantizmą, lietuviškų raštų kalba smuko. Ji, ypač XVIII a., vis labiau imta teršti svetimybėmis, pirmiausia lenkybėmis.Lietuva carinės Rusijos sudėtyje (nuo 1795 m. iki 1914 m. kilusio Pirmojo pasaulinio karo sumaišties). Tuo laikotarpiu vienintelė oficialiojo bendravimo kalba buvo rusų kalba. Ja raštu ir žodžiu reikėjo bendrauti įstaigose, dėstyti mokyklose, o 1864-1904 m. net uždrausta spauda lietuviškais rašmenimis. Tokios spaudos platintojai buvo griežtai baudžiami.

XIX a. pradžioje lietuvių kalbos padėtimi labai rūpinosi žemaičiai šviesuoliai – Dionizas Poška, Simonas Stanevičius ir kiti. Lietuvišką mokymą XIX a. viduryje rėmė vyskupas Motiejus Valančius. Paprasti lietuviai ir toliau bendravo savo tarmėmis ir priešinosi rusinimo politikai: samdė daraktorius ir slapta mokė vaikus lietuviškai. Spaudos draudimo laikais lietuviškas knygas iš Prūsijos gabeno pasiaukoję knygnešiai.Pietrytiniai Lietuvos pakraščiai vis labiau slavėjo: lietuviai, gyvenantys netoli baltarusių, perėmė baltarusių tarmę – kalbėjo „po prostu“, o Širvintų-Trakų krašte (vietomis ir apie Kauną, Kėdainius) įsivyravo lietuvišką tarimo atspalvį turinti lenkų kalba, vadinamoji „polščizna litevska“. Lenkiškai stengėsi šnekėti Lietuvos bajorija, net daugelis miestiečių. Lietuvių kalba išliko tik po šiaudinėmis pastogėmis. Ją – seniausią iš gyvųjų indoeuropiečių kalbų – suskato tirti kai kurie žymūs lyginamosios kalbotyros specialistai: bijojo – žus ir neliks aprašyta net mokslui.Bendrinės kalbos Lietuvoje nebuvo iki pat XIX a. pabaigos. XIX a. pradžios autorius Dionizas Poška rašė pietų žemaičių (dūnininkų) tarme, jo amžininkas Antanas Strazdas ir kiek vėliau Antanas Baranauskas – rytų aukštaičių tarmėmis. Kad suprastų visi lietuviai, jų poezija vėliau pagal dėsningus fonetinius atitikmenis buvo pertvarkoma į bendrinę kalbą, todėl nukentėjo meniškumas, ypač rimai: dūnininkiškos Poškos eilučių pabaigos šeimyna – dyną, dabar skamba šeimyna – dieną. Strazdo: pakajų – rajų (žadininkavimas) pakeistas į pakajų – rojų; Baranausko švinta – krinta (puntininkavimas ir atitrauktas kirtis), susopo – topo (rotininkavimas) virto šventa – krinta, susopo – tapo. Baranauskas buvo ne tik poetas, bet ir kalbininkas. Vis dėlto net jis netikėjo, kad Lietuvoje bus bendrinė kalba ir kad tokios reikia, todėl siūlė tik rašte suderinti įvairių tarmių tarimo ypatybes, o kiekvienam skaityti pagal savo tarmę, pavyzdžiui, rašyti dūna ir pagal savo tarmę aukštaičiams skaityti duona, žemaičiams, nelygu jų patarmė, – douna, dūna ar dona.Tačiau gyvenimas greitai parodė, kad didelę tarmių įvairovę rašte suderinti neįmanoma ir kad kai kuriuos tarmių garsus galima perteikti tik fonetinės transkripcijos ženklais. Pavyzdžiui, tardami upės pavadinimą Lėvuo šiaurės panevėžiškiai sukietina l, po tokio ł taria ė atitraukę liežuvį atgal, vietoj galūnės uo taria tarpinį garsą tarp o ir u. Aiškėjo, kad kuriant bendrinę kalbą protingiausia remtis viena kuria iš gyvųjų tarmių. Tai ir buvo padaryta XIX a. pabaigoje, Prūsijoje pradėjus leisti pirmuosius lietuviškus laikraščius „Aušrą“ (1883-1886) ir „Varpą“ (1889-1905). Jų kalbos, taigi ir formuojamos lietuvių bendrinės kalbos pagrindu buvo pasirinkta vakarų aukštaičių kauniškių (kitaip – suvalkiečių) tarmė. Tai tarmė, išlaikiusi gana senovišką garsų sistemą, daug senoviškų morfologinių formų, todėl tik jai turime būti dėkingi, kad mūsų bendrinę kalbą pasaulis laiko senoviškiausia gyva indoeuropiečių kalba. Jeigu aplinkybės būtų susiklosčiusios taip, kad bendrine kalba būtų tapusi, tarkim, šiaurės panevėžiškių tarmė, kur smarkiai atitrauktas kirtis ir labai sutrumpintos galūnės, turėtume bendrinę kalbą gal net modernesnę negu latvių.Vakarų aukštaičių kauniškių tarmės pasirinkimą lėmė ne jos senumas, o kitos priežastys. Suvalkija tuo metu buvo ekonomiškai stipriausia, turtingesni jos ūkininkai leido savo vaikus į mokslus, tad didžiuma to meto šviesuomenės buvo suvalkiečiai: ir „Aušros“ redaktorius Jonas Basanavičius, ir „Varpo“ – Vincas Kudirka, ir daugelis tų laikraščių bendradarbių. Aišku, visi jie norėjo rašyti ir rašė savo gimtąja tarme, šios tarmės atšaka buvo Mažosios Lietuvos lietuvių tarmė, taigi užteko tik perimti ir plėtoti tenykštes nuo Mažvydo laikų nenutrūkusias raštijos tradicijas. Pagaliau labai daug lėmė bendrinės kalbos tėvu vadinamas didysis kalbos normintojas kalbininkas suvalkietis Jonas Jablonskis.Jonas Jablonskis lietuvių bendrinę kalbą normino labai išmintingai. Fonetiką (garsyną) ir morfologiją (žodžių kaitybą, darybą) jis ėmė iš vakarų aukštaičių kauniškių (kitaip – suvalkiečių), nes suprato, kad suplakti kelias tarmes netikslinga – turi išlikti vientisa sistema. Tačiau leksiką (žodyną) ir sintaksę (žodžių junginių ir sakinių sudarymą) normino žiūrėdamas į plačiausiai paplitusius reiškinius, kad nereikėtų persimokyti daugumai. Pavyzdžiui, suvalkiečiai gyvenamąjį namą vadina stuba, bet tai germanizmas, todėl Jablonskis bendrinei kalbai teikė kitų tarmių žodžius pirkia, troba. Arba suvalkiečiai po neigiamojo galininkinio veiksmažodžio dėl vokiečių kalbos poveikio dažniausiai sako galininką: Nebark tą vaiką; Jablonskis čia teikė daugumai lietuvių būdingą neiginio kilmininką: Nebark to vaiko.Susiformavusias lietuvių bendrinės kalbos normas galutinai įtvirtino Jablonskio veikalai: „Lietuviškos kalbos gramatika“ (1901), „Lietuvių kalbos sintaksė“ (1911) ir ypač „Lietuvių kalbos gramatika“ (1919, papildyta – 1922) bei „Linksniai ir prielinksniai“ (1928). Kaip matome, vėlesnieji Jablonskio darbai buvo išleisti jau nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu.Sunkesnius normų klausimus, daugiausia žodyno, padėjo spręsti žymusis kalbininkas Kazimieras Būga.Nepriklausomos Lietuvos (1918-1940 m.) laikotarpis. Tuo metu pirmą kartą šalies istorijoje lietuvių kalba tapo oficialia valstybine kalba. Ji įgijo visas teises ir buvo vartojama visose gyvenimo srityse. Įsitvirtinusi lietuvių kalba stiprėjo, tobulėjo. Nuolatinėmis recenzijomis, praktine profesoriavimo veikla jai tobulėti padėjo Jonas Jablonskis (mirė 1930 m.), svarų žodį turėjo kalbininkas Juozas Balčikonis, jauni gabūs kalbos specialistai Antanas Salys, Pranas Skardžius ir kiti. Buvo įsteigta Lietuvių kalbos draugija, kuri daugiausia rūpinosi bendrinės kalbos ugdymu ir norminimu. Draugija 1939 m. išleido Leonardo Dambrausko (Dambriūno) parengtą „Kalbos patarėją“. Ypač plačią vagą išvarė šios draugijos pradėtas leisti žurnalas „Gimtoji kalba“ – jį inteligentai mielai skaitė, aptarinėjo. Gyvas buvo patriotinis nusiteikimas gerai išmokti ir taisyklingai vartoti bendrinę kalbą. Veikė lietuviškos mokyklos, o 1922 m. įkuriamas lietuviškas Kauno universitetas, kuris parengė daug kvalifikuotų humanitarų lituanistų. Palyginti gera lietuvių kalba buvo leidžiamos knygos, laikraščiai, kalbama per radiją, teatruose. Talentingiausių to meto rašytojų Vinco Krėvės, Balio Sruogos, Kazio Binkio, Vinco Mykolaičio-Putino, Antano Vienuolio, Petro Cvirkos, Jono Aisčio, Bernardo Brazdžionio, Salomėjos Nėries ir kitų kūrinių kalba jau buvo visiškai artima šiandieninei. Tuo metu susiformavo funkciniai lietuvių kalbos stiliai: be buitinio ir meninio, išryškėjo mokslinis, administracinis, publicistinis.
Okupuota ir aneksuota Lietuva Sovietų (vėliau pradėta vadinti Tarybų) Sąjungos sudėtyje nuo 1940 m. (su 1941-1944 m. fašistinės Vokietijos okupacijos tarpsniu) iki 1990 m. Sovietinė okupacija ir aneksija lietuvių kalbos tobulinimo ir plėtojimo darbus nutraukė: buvo panaikinta Lietuvių kalbos draugija, sustabdytas jos žurnalas „Gimtoji kalba“. Nebuvo geriau ir fašistinės okupacijos laikotarpiu. 1943 m. naciai Lietuvoje net uždarė universitetą. Nuo 1944-1945 m. – vėl nauja, apie pusšimtį amžiaus trukusi sovietinė okupacija, smarkiai žalojusi lietuvių kalbą ir siaurinusi jos teises.Didžiausias praradimas sovietmečiu – lietuvių kalba nebelaikoma valstybine. Ji nedraudžiama, vartojama ir buityje, ir spaudoje, bet svarbesniais atvejais pirmenybė teikiama rusų kalbai. Rusiškai vykdavo vienintelės vadovaujančios Lietuvos komunistų partijos Centro Komiteto pasitarimai; rusiškai tvarkė dokumentaciją ir susirašinėjo pagrindinės Lietuvos įmonės, tam tikros įstaigos; reikšmingiausių mokslo sričių darbus lietuviai irgi dažniausiai turėjo rašyti rusiškai. Kuo toliau, tuo labiau lietuvių kalba ėmė prarasti prestižinės bendravimo kalbos pozicijas.Lietuvoje ėmė plisti dvikalbystė. Pirmiausia ji plito natūraliai, nes didžiuosiuose miestuose, ypač Vilniuje ir Klaipėdoje, įmonių darbo kolektyvai daugiausia buvo internacionaliniai ir juose bendrauta rusiškai. Lietuviai turėjo prisitaikyti: po karo į Lietuvą atvykę rusai lietuvių kalbos nemokėjo ir neketino jos mokytis. Todėl sovietmečiu atsirado daug iki tol Lietuvoje negirdėtų rusiškų barbarizmų: nariadas (= paskyra), pragulas (= pravaikšta), spravka ar spravkė (= pažyma, pažymėjimas), otviortka (= atsuktuvas), litforma (= liejimo forma) ir pan. Dvikalbystė buvo skatinama ir oficialiai. Pavyzdžiui, rusų kalbos imta mokyti net lietuviškų darželių vaikus, nors šie dar neturėjo pakankamų gimtosios kalbos įgūdžių. Kur tik įmanoma, stengtasi steigti mišrias (rusų-lietuvių ar rusų-lietuvių-lenkų) mokyklas. Uždaryta ne viena Vilniaus krašto lietuviška mokykla – vietoj jų ėmė veikti lenkiškos-rusiškos. Aukštosiose mokyklose visur steigtos grupės dėstomąja rusų kalba. Planuota kai kuriuos dalykus dėstyti rusiškai ir lietuvių vidurinėse bei aukštosiose mokyklose, kur, beje, pokario metais marksizmas-leninizmas ir dalis kitų bendrųjų disciplinų rusiškai dažniausiai ir buvo dėstomos.Valdančioji Komunistų partija stengėsi veikti kalbą, ypač jos leksiką, tam tikrais draudimais (tabu). Pagal savo ideologiją ji šiurkščiai keitė kai kurias sąvokas. Apie 1918-1940 metų Lietuvą nebebuvo galima sakyti nepriklausoma, tik buržuazinė ar net fašistinė (persistengėlis istorikas Juozas Žiugžda siūlė taip ją vadinti dėl 1926 m. perversmo). Lietuvos tautinio atgimimo sąjūdis, kilęs XIX a. pabaigoje, buvo pavadintas buržuaziniu nacionalistiniu. Vietoj Lietuvos patriotas įdiegtas žodis nacionalistas, nes priimtinas buvo tik vienas terminas – tarybinis patriotizmas. Išguitas populiarus žodis ūkininkas: norėta, kad žmonės po kolektyvizacijos nebeprisimintų buvę savų ūkių šeimininkai; ūkininkas pakeistas žodžiu valstietis – lyg pabrėžiant, kad tai žmogus, priklausantis nuo valstybės. Populiarinta neigiama buožės sąvoka – turtingas, sunaikintinas valstietis. Bijota sąvokos tauta – ji keista liaudimi, kuri labiau suvokta kaip prastuomenė, – mat Stalinas liaudį ir vadus griežtai skyrė. Tautos daina, pasaka buvo pavadinta liaudies daina, pasaka, nors šalia peršamo folkloro šiaip taip išliko terminas tautosaka. Apie gamykloje ką pavogusį žmogų neleista rašyti pavogė, tik – pasisavino: tyroje sovietinėje visuomenėje vagių negalėjo būti.Reaguodami į gyvenimo realijas, naujas sąvokas kūrė ir patys žmonės. Išpopuliarėjo žodis deficitas, nes per visą sovietmetį vis ko nors trūkdavo. Ypač paplito žodis blatas „ko nors gavimas per pažintis ar kyšius“. Atsirado žargono reikšmę turintys veiksmažodžiai suveikti ar sukurti „gauti ką nors per blatą“. Apie rečiau matomą prekę žmonės nebesakydavo parduoda, o duoda, išmetė: duoda miltų, išmetė batų…Sovietmečio spauda buvo pilna pompastikos, atgrasių sustabarėjusių štampų. Stilius nulakuotas, nenatūraliai pakylėtas, „išpuoštas“ vis tais pačiais epitetais: didžiuliai pasiekimai, milžiniški laimėjimai, vieningai pritariame, aktyviai kovosime (už derlių, taiką, švarą…), o metaforos – nudėvėtos, išpūstos: ne pastatyta, o stojo į rikiuotę, ne gerai dirbo, o atidavė savo rankų šilumą ir pan.Sovietų valdymo metais labai prastėjo lietuvių miestiečių ir daugelio inteligentų šnekamosios kalbos kultūra. Dėl dvikalbystės, dėl dažno rusų kalbos vartojimo skverbėsi daug rusiškų žodžių ar žodžių reikšmių, verstinių konstrukcijų. Mokslo ir technikos specialistai savo srities literatūrą skaitė rusų kalba ir dažniausiai aklai, nekūrybiškai išsiversdavo. Tokiu kalbos kratiniu daugelis to meto dėstytojų pateikdavo specialybės žinias studentams. Prasta buvo lietuvių partinės biurokratijos kalba, nes dažnas nemažą gyvenimo dalį ar bent karo metus buvo praleidęs Sovietų Sąjungoje ir rusiškai mokėjo geriau negu lietuviškai. Iš jų kalbos sklido ir populiarėjo verstiniai posakiai kas liečia partiją; visa eilė įmonių; imti už pagrindą; nešti atsakomybę; pagrinde įvykdyta ir pan. Niekas su kalbininkais pokario metais nederino prekių pavadinimų. Pavyzdžiui, ilgą laiką etiketėse buvo rašoma maikė, trusikai, todėl vėliau kalbininkų sukurtiems pakaitams (berankoviai) marškinėliai (arba marškinaičiai, marškučiai, marškutė), trumpikės sunku buvo tuos barbarizmus išstumti. O kur dar prekyboje vartoti žodžiai chekas vietoj jūros lydeka, sosiska vietoj dešrelė ir panašūs. Nekokia buvo ir pokario metų radijo, dokumentinių kino filmų, daugelio knygų, spaudos kalba. Štai to meto žurnalas „Tarybinė mokykla“ rašė maždaug taip: Eilėje mokyklų egzaminai buvo pravesti aukštame lygyje – neilgame sakinyje net trys kalbos klaidos! Tai respublikinis leidinys, o ką kalbėti apie miestų, rajonų laikraščius, skaitytojų kalbą tiesiog gadinte gadinusius. Kalbininkai buvo verčiami įteisinti aiškius vertalus (vokiškieji grobikai; ekonominiai naudinga ir kitus), rašyti apie lietuvių kalbos praturtėjimą tarybiniais metais. Pačių kvalifikuotų kalbininkų po karo Lietuvoje liko nedaug. Žymūs kalbininkai Antanas Salys, Pranas Skardžius ir kiti pasitraukė į Vakarus, o tėvynės neapleidusio autoritetingo kalbos praktiko Juozo Balčikonio nuomonės mažai kas paisė, jį dažniausiai nepagrįstai užsipuldinėdavo, galiausiai privertė palikti universitetą.
Vis dėlto Juozo Balčikonio ir kitų kalbininkų pasėta sėkla dygo ir ilgainiui ėmė duoti vaisių. Vilniaus universitetas, kitos aukštosios mokyklos parengė didelį būrį lituanistų, kurių dalis nuėjo į leidyklas, redakcijas ir tapo kvalifikuotais redaktoriais, stilistais, kiti gerino kalbos kultūrą mokyklose, treti pasirinko mokslinį darbą ir leido kalbos kultūrai bei mokslui svarbius kapitalinius veikalus: daugiatomį lietuvių kalbos žodyną, akademinę gramatiką, lietuvių kalbos atlasą, rašė kalbos praktikos knygas ir straipsnius. Kazio Ulvydo sutelkta grupė kalbininkų leido tęstinį leidinį „Kalbos kultūra“, o kalbininkas Aldonas Pupkis ir kiti parengė „Kalbos praktikos patarimus“, pradėjo leisti leidinėlį „Mūsų kalba“. Taigi ilgainiui rašomosios kalbos kultūra pakilo ir jau dažnai lenkė ikikarinį lygį. Tačiau šnekamosios kalbos kultūra smuko ir toliau. Liūdniausia, kad ji menko ir kaimuose, kur dėl 1948-1950 metų kolektyvizacijos ir dėl trėmimų į Sibirą sustiprėjo gyventojų kaita, ėmė maišytis tradicinės tarmės, skverbėsi miestiečių kalbos apraiškos.Atkurtoji nepriklausoma Lietuva (nuo 1990 m. iki šiol). 1988-1989 m. Lietuvoje kilo Sąjūdis, kurio daugelis narių siekė atkurti šalies nepriklausomybę. Didelėmis pastangomis ir per aukas tai buvo padaryta 1990 m. kovo 11 d. Jau prieš nepriklausomybės atkūrimą Sąjūdis pasiekė, kad lietuvių kalba būtų paskelbta valstybine. 1989 m. atkurta ir Lietuvių kalbos draugija, nuo 1990 m. atgaivintas žurnalas „Gimtoji kalba“. Per nepriklausomybės dešimtmetį tėvų pageidavimu įsteigta naujų lietuviškų mokyklų Vilniaus krašte, o valstybinį darbą dirbantys kitataučiai ėmė mokytis lietuvių kalbos. Sudarytos visos sąlygos pačiai lietuvių kalbai plėtotis, tobulėti. Prie Lietuvos Respublikos Seimo veikia Valstybinė lietuvių kalbos komisija, reguliuojanti kalbos raidą, oficialiai kontroliuojanti kalbos vartojimo būklę. Leidžiama daug kalbinės literatūros; akivaizdžiai pagausėjo gerai parengtų įvairių sričių terminų žodynų. Deja, blogos kalbos vis dar pasitaiko, ypač kai, nenorėdami turėti išlaidų, leidėjai nesamdo redaktorių, stilistų. Su tokiais pažeidėjais kovojama, jie baudžiami.Ateityje galima tikėtis kalbos kultūros gerėjimo, didesnio kalbos normų aiškumo, stabilumo, juo labiau kad grupė kalbininkų rengia naują svarbią knygą „Kalbos patarimai“, kol kas leidžiamą atskirais sąsiuviniais.

Etiketas ir žmogaus kultūra

Žmogus yra visuomeninė būtybė, nuolat bendraujanti su kitais žmonėmis. Papročiais virtę bendravimo bei elgesio įpročiai ilgainiui įgauna tam tikrą tautinį savitumą, neatsiejamą nuo tautos kultūros požymių. Susiformavusias žmonių elgesio taisykles, apimančias išorinius tarpusavio bendravimo pasireiškimus, įprasta vadinti tarptautiniu žodžiu etiketas (iš prancūzų kalbos etiquette).Svarbi bendravimo priemonė ir išraiška yra kalba. Apie žmogaus elgesį, gebėjimą gražiai bendrauti pirmiausia sprendžiama iš kalbos. Pokalbiuose išryškėja asmens savitumas ir kultūros požymiai. Mandagus žmogus, atsižvelgdamas į aplinkybes, lengvai geba parinkti reikiamus žodžius, tuoj pajunta, kokia intonacija geriausiai tinka juos tarti, visa laikysena parodo savo vidinės ir išorinės kultūros darną.

Albinas Jovaišas: „GIMTOJI KALBA – TAI ŽMOGAUS GARBĖ”(Mikalojus Daukša, 1599)Pirmosios lietuviškos knygos buvo pradėtos leisti Prūsijos Kunigaikštystėje nuo 1547 metų – M. Mažvydo „Katekizmuso”. Dauguma jų autorių, vertėjų, parengėjų (M. Mažvydas, B. Vilentas, A. Jomantas, S. Vaišnoras ir kiti, išskyrus J. Bretkūną, kilusį iš vietinių Mažosios Lietuvos gyventojų) buvo Didžiosios Lietuvos piliečiai, bajorai, pasitraukę iš savo katalikiškos tėvynės į liuteronišką Prūsijos Kunigaikštystę, nes skleisti naująjį M. Liuterio mokslą tėvynėje jiems buvo trukdoma arba tiesiog draudžiama. Visus liuteronybės šalininkus rėmė Prūsijos kunigaikštis Albrechtas. Be to, čia, Mažosios Lietuvos regione, gyveno apie 300 tūkst. lietuvių tautybės gyventojų. Labai svarbu buvo ir tai, kad liuteronai ir apskritai protestantai anksčiau negu katalikai suvokė tautinių kalbų vartojimo bažnyčioje svarbą. Dėl šių ir panašių priežasčių katalikų pasirengimas leisti lietuviškas knygas Didžiojoje Lietuvoje užsitęsė. Turimos žinios leidžia manyti, kad Didžiojoje Lietuvoje pirmosios lietuviškos katalikiškos knygos buvo išleistos apie 1585 m. Tai turėjo būti vertimai: vokiečių jėzuito šv. Petro Kanizijaus (1521-1597) katekizmas ir neišaiškinto autoriaus maldaknygė. XVI a. pabaigoje lietuvių kalba pagaliau išsikovoja pripažinimą ir Didžiojoje Lietuvoje – tiek katalikiškoje, tiek kalvinistiškoje (evangelikų reformatų) kultūros šakoje. Ypač didelių laimėjimų pasiekia katalikų bažnyčia. Iškyla stambiausia lietuvių raštijos figūra Renesanso epochoje – Žemaičių vyskupijos kanauninkas Mikalojus Daukša, remiamas Žemaičių vyskupo kunigaikščio Merkelio Giedraičio. Daukša laikomas didžiausiu kovotoju dėl gimtosios kalbos teisių (J. Lebedys), jo prakalba „Postilei” vadinama himnu gimtajai kalbai (Just. Marcinkevičius), jis lietuviams primena Homerą (K. Bogdanas). Daukšos plunksnai priklauso du labai reikšmingi jo versti iš lenkų kalbos leidiniai: Vilniuje 1595 m. išėjo ispanų jėzuito Jokūbo Ledesmos (1522-1570) „Katekizmas”, labai populiarus katalikiškojoje Europoje, o 1599 m. Vilniaus universiteto spaustuvė išleido lenkų jėzuito, žymaus vertėjo ir rašytojo Jokūbo Vujeko „Postilę”. J. Vujekas (1541-1597), be kita ko, buvo 1578-1579 m. Vilniaus jėzuitų kolegijos rektoriumi, tad tikriausiai ir Daukša, ir vyskupas M. Giedraitis galėjo būti asmeniškai su juo susitikę. Daukša išvertė vieną iš dviejų J. Vujeko postilių – „Mažąją. J. Vujeko Postilė tik iš dalies tenkino lietuvių visuomenės poreikius, nes lenkų autorius negalėjo žinoti specifinių lietuviškų problemų. Vis dėlto bendrąja katalikybės ppropaganda ir protestantizmo smerkimu J. Vujeko veikalas Lietuvos katalikams buvo ne mažiau aktualus negu lenkų ir atitiko svarbiausią Kontrreformacijos tikslą – įveikti protestantizmą, kuris XVI a. antroje pusėje Lietuvoje itin aktyviai reiškėsi. Lietuvoje kontrreformacija prasidėjo 1578 m., įsigalėjus Tridento Susirinkimo nutarimams. Taigi J. Ledesmos ir J. Vujeko darbų vertimais Daukša ir jo mecenatas M. Giedraitis turėjo tikslą skleisti ir stiprinti katalikybę lietuvių kalba. Taip išryškėja šių abiejų katalikų bažnyčios veikėjų vaidmuo Lietuvos religinės minties ir lietuvių tautos religinio auklėjimo istorijoje: stiprinti lietuvišką bažnyčią, perimti joje iniciatyvą iš lenkiškai kalbančių kunigų. Ši lietuviškumo idėja deklaruojama visuose originaliuose „Postilės” prieduose: jauno lietuvių šviesuolio Vaclovo Daujoto-Labunauskio lotyniškose eilėse (ketureilyje „Herbui” ir „Epigramoje”, kurioje šlovinamas vyskupas), paties Daukšos lotyniškoje prakalboje, skirtoje M. Giedraičiui, ir garsiojoje lenkiškoje „Prakalboje į malonųjį skaitytoją”. Jei Daukša būtų buvęs tik vertėjas, jį laikytume žymiausiu lietuvių Kontrreformacijos rašytoju, kovotoju už lietuvišką bažnyčią. Tačiau minėtais originaliais „Postilės” priedais jis išeina į pasaulietinę Lietuvos visuomenės erdvę kaip naujųjų tautinių renesanso idėjų šauklys. Garsiausiai jo balsas nuskamba skaitytojams skirtoje prakalboje. „Prakalba” parašyta lenkiškai, kad suprastų visi Lietuvos dvasininkai ir didikai. Daukša skelbia naują, renesansinį tautos supratimą, iškeldamas tris svarbiausius tautos bruožus: 1) bendra teritorija – tėvų žemė, 2) istoriškai susiklostę vienodi papročiai, 3) toji pati kalba. Rašytojas smerkia prasidėjusį bajorijos lenkėjimą, lietuvių kalbos paniekinimą, ypač bažnyčiose, nesirūpinimą šios kalbos ugdymu, brėžia plačią lietuvių religinės ir pasaulietinės kultūros programą. Nesmerkdamas kitų kalbų vartojimo Lietuvos valstybėje (lotynų, rusėnų, lenkų) Daukša reiškia tvirtą nuomonę, kad valstybės įstatymai, jos istorija, kitų tautų istorijos turėtų būti rašomi lietuvių kalba, kad jąja reikėtų aptarti visus valstybės reikalus, ją vartoti „bažnyčioje, taryboje, namie”, piktinasi gimtosios lietuvių kalbos apleidimu. Skelbiama demokratiška mintis, kad tautą sudaro ne vien bajorai, kaip tada dažnai buvo aiškinama, bet ir nekilmingi žmonės. Daukšos pažiūrose nėra antilenkiško nusistatymo. Jis buvo lojalus Liublino unijai, rašo, kad po jos lenkų kalba tapo lietuviams „lyg ir gimtąja”. Bet prioritetą Daukša teikė lietuvių kalbai, buvo aktyvus jos teisių gynėjas, ugdytojas. Gimtosios lietuvių kalbos išaukštinimui Daukša skyrė pakiliausias savo „Prakalbos” eilutes, išpuošė jas tauriausiais žodžiais, giliausiomis prasmėmis (meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas), kalbos netekimą palygino su saulės užtemimu, žmogaus gyvybės ir garbės praradimu.

Lietuva pagal savo raštingumo rodiklius grįžta į devynioliktą amžių

Lietuva pagal savo raštingumo rodiklius grįžta į devynioliktą amžių. Tai pristatydama Seimo užsakymu atliktą sociologinį tyrimą “Skaitymas, kryptingumas ir poreikiai” sakė Liberalų ir centro frakcijos narė Dalia Teišerskytė, priklausanti parlamentiniam Švietimo, mokslo ir kultūros komitetui.

“Pasaulyje dvidešimt pirmas amžius laikomas informaciniu amžiumi, mokymosi visą gyvenimą amžiumi, o mes grįžtame į devynioliktąjį – matomi panašūs rodikliai”, – sakė D.Teišerskytė, pridurdama, kad iš tyrimo paaiškėjo, jog Lietuvoje knygų ir spaudos skaitymą keičia muilo operos, populiarioji kultūra iš JAV arba Rusijos, interneto kultūra. Sociologinę tyrimo dalį pristatęs socialinių mokslų daktaras Tadas Tamošiūnas sakė, kad tyrimas atskleidė apverktiną šalies būklę – trečdalis gyventojų neskaito nei knygų, nei spaudos. Be to, iš likusiųjų dviejų trečdalių, nemažą dalį sudaro 16 – 25 metų amžiaus žmonės, kurie vis dar mokosi, tad jie skaito privalomąją literatūrą. Tad galima daryti išvadą, kad maždaug pusė visuomenės neskaito knygų. Iš tyrimo taip pat paaiškėjo, kad moterys Lietuvoje skaito daugiausiai – daugiau, dažniau ir įvairiau nei vyrai, kurie raštingumo prasme stipriai atsilieka nuo moterų. Neskaitančių ženkliai daugėja senstant – dėl lėšų trūkumo pensinio amžiaus žmonės negali užsiprenumeruoti ar nusipirkti spaudos leidinių, knygų. Beje, tyrimas parodė, kad daugiau skaito tie, kurių pajamos viršija 600 Lt. Spaudos skaitymas, kaip ir buvo tikėtasi, priklauso nuo išsimokslinimo – aukštąjį išsilavinimą turintys žmonės skaito tris kartus dažniau nei jo neturintys. Dažniau skaito didžiųjų miestų (Vilniaus, Kauno, Klaipėdos), mažiau – kaimiškų vietovių ir miestelių gyventojai. Be to, kaime populiaresnė rekreacinė literatūra (tai meilės romanai, nuotykinė ir fantastinė literatūra), tačiau intelektualia proza ar publicistika domimasi mažai. Kita vertus, čia nemažai įtakos turi ir tai, kad kaimiškų vietovių bibliotekų būklė apverktina. Tiriant moksleivių skaitomumą, išryškėjo šeimos įtaka vaiko skaitomumui – moksleivių įpročiai priklauso nuo to, ar namie skaito tėvai, kiek knygų yra namuose ir nuo to, ar vaikui buvo skaityta balsu jam esant mažam. Pasak T.Tamošiūno, skaitomumas priklauso nuo dviejų statuso veiksnių – pajamų ir išsimokslinimo. Žinoma, įtakos turi ir gyvenamoji vieta Nurodydami neskaitymo priežastis, žmonės įvardija laiko ir lėšų trūkumą. Laiko stokos problema ypač aktuali miestiečiams – tai byloja apie daug dinamiškesnį jų gyvenimo būdą. T.Tamošiūno teigimu, galbūt reikėtų pradėti bibliotekų reguliavimą. Šiuo metu bibliotekos gauna lėšų už kurias savarankiškai perka knygas. “Kai jos pačios renkasi, renkasi primityvesnę literatūrą”, – problemą įvardijo T.Tamošiūnas. Jo teigimu, taip pat labai svarbus išskirti vyresnio amžiaus žmones – jie turėtų būti tiksline grupe. Vyresnio amžiaus žmonių skaitomumo problemą akcentavo ir D.Teišerskyė. Jos teigimu, būtina atkreipti dėmesį į daugiau nei milijoną pensininkų ir neįgaliųjų, kuriems neprieinamos knygos ar spauda. Kitą savaite Seime vyks tarptautinė konferencija, skirta skaitomumo skatinimui. “Tarptautinė konferencija padės pagrindus didžiuliam darbui žmogaus grąžinimą prie kalbos”, – sakė D.Teišerskytė. Seimo valdybos sprendimu sudarytos darbo grupės konferencijos programai ir Ilgalaikės valstybinės skaitymo skatinimo ir kalbos įgūdžių ugdymo programos koncepcijai parengti.