Biliunas “Ubagas”

Tik staiga kažin koks ypatingas, niekados dar negirdėtas balsas man ausyse sudejavo JONAS BILIŪNAS “LIŪDNA PASAKA” IŠTRAUKOS ANALIZĖ IR INTERPRETACIJA “Tik staiga kažin koks ypatingas, niekados dar negirdėtas balsas man ausyse sudejavo. Sudejavo kaip senatvės skundas, nelaimių atbalsis. Taip dejuoti galėjo tik žmogus senas, labai senas, ir labai nelaimingas. Tam garsui nėra raidžių: jo negalima žodžiu išreikšti, – galima tik jausti. Atsigręžiau nustebęs: žiūrėjau ir laukiau. Iš ažu namo kertės išlindo sena aukšta moteriškė. Ėjo jinai tiesiai int mane, lazdele pasirimsčiuodama irr dejuodama. Ją pamatęs, greitai nusisukau. Bet pajutau, kad jinai jau prie manęs: stovi, tiesiai int mane savo baisias akis intbedusi. Neišturėjau: sudrebėjau ir atsigręžiau. Pamačiau tas jos akis. Ne, tai ne akys. Tai buvo du taškai, klaikūs, be gyvybės. Tokį įspūdį, kaip tos jos akys, gali ant žmogaus padaryti tik užgesusios žvaigždės, iš artie matomos. Taip, tai buvo užgesusios žvaigždės. Tik tos žvaigždės dar matė: jos tiesiai int mane žiūrėjo. Ko tamsta nori? – dusliu balsu paklausiau, visas krūptelėjęs. Nieko neeatsakė: ar negirdėjo, ar gal nesuprato. Tik, intbedusi savo klaikias akis, žiūrėjo int mane. Nežinojau, kas daryti: buvo ir nesmagu, ir gėda. Krepšio su savim neturėjo: nežinojau, ar jinai ubagė. Suradau kišenėj du skatiku ir atsikėlęs įspraudžiau jai rankon. Nejuto. Du

u skatikai nulėkė iš rankos žemėn, e jinai, nei karto nemirktelėjus, žiūrėjo int mane. Krūtinėj pajutau šaltą sopulį. Neturėjau kur dėties. Tik staiga moteriškė atsigręžė visa kiton pusėn ir išvydo ant dirvonėlio žmones. Sudejavo, jos lūpos ėmė krutėti. Išgirdau, kaip sunkiai, tyliai prakalbėjo: Kiek ponų. kokie jie visi gražūs. Staiga vėl intbedė int mane akis ir paklausė: – Ar nežinai tamsta, kur mano Petriukas?. Intbedus akis pastovėjo. Paskum, tartum atsakymo nesulaukusi, nuėjo takeliu dejuodama.Ant dirvonėlio, ją išvydę, visi nutilo. Tartum giltinė pro šalį pralėkė. Ir jie, kaip ir aš, mėgino išsibodėti nuo jos skatikais. Bet tie skatikai mažai, matyt, tai moteriškei rūpėjo. Pastovėjusi, kiek jinai pati norėjo, išnyko iš visų mūsų akių kaip klaikus “memento mori”.” Jonas Biliūnas – pirmasis lietuvių rašytojas, išštobulinęs psichologinio apsakymo žanrą. Rašytojas buvo puikus stilistas: graudumo, užuojautos ir gailesčio būsenas išreikšdavo kalbėdamas ramiu tonu. Jo kūryboje svarbiausia, kaip atsitikimas pakeičia žmogų, kokius pėdsakus palieka jo sieloje, kaip tai, kas vyksta žmogaus širdyje, atsispindi jo išorėje. Tokio žmogaus būsena parodoma J.Biliūno apsakymuose “Brisiaus galas”, “Joniukas”, “Ubagas” . Ypatingai šis Biliūno kūrybos bruožas pasireiškia apsakyme “Liūdna pasaka”, kurioje sena, išprotėjusi moteris, vardu Juozapota, ieško jau seniai žuvusio savo vyro. Ištraukoje aprašomas Juozapotos portretas. Jos vaizdas sukrėtė pasakotoją (pasakojama pirmuoju asmeniu). Ja
au pirmasis girdimasis įspūdis buvo gūdus: “Tik staiga kažin koks ypatingas, niekados dar negirdėtas balsas man ausyse sudejavo. Sudejavo kaip senatvės skundas, nelaimių atbalsis. Taip dejuoti galėjo tik žmogus senas, labai senas, ir labai nelaimingas.” Jonas Biliūnas Juozapotos portretą pateikia nuosekliai.

Leave a Comment