Biliūno kūryba

Jonas Biliūnas- švietėjiškojo racionalizmo epochos lietuvių rašytojas, ištobulinęs apsakymą, suteikęs jam europietišką formą. J. Biliūnas rašė publicistinius straipsnius, eilėraščius, apsakymus. Didžiausios rašytojo vertybės buvo teisybė, dora ir laisvė. Jis sukūrė lyrinio pasakojimo būdą, visažinį epinį pasakotoją pakeitęs pasakotoju kuris dalyvauja kūrinyje užjausdamas, suvokdamas, prisiimdamas atsakomybę. Atrodo, kad už regimų įvykių, vaizdų vyksta kažkas svarbiau, negu vyksta iš tikrųjų. J. Biliūno kūriniuose atsiveria potekstė. J. Biliūnas yra puikus stilistas: graudumo, užuojautos, gailesčio situacijas ir būsenas jis sukuria kalbėdamas ramiu, santūriu tonu. Paagrindinis rašytojo žanras – trumpa lyrinė psichologinė novelė. Savo kūrinius J. Biliūnas yra vadinęs „psichologiniais piešinėliais“, tai rodo, kad jis sąmoningai stengėsi vaizduoti ne tik išorinius, bet ir vidinius žmogaus dvasios įvykius.
XIX amžiaus pabaigos- XX amžiaus pradžios lietuvių kūrėjų karta neretai pavadinama mirtininkų arba džiovininkų karta. Tais laikas sunkiai pagydoma džiova iš tikrųjų nusinešdavo daug gyvybių. Tokiu būdu lietuvių literatūra neteko iškilių ir perspektyvių asmenybių: anksti mirė Vincas Kudirka, Pranas Vaičaitis, Povilas Višinskis. Ta pati lemtis ištiko ir Joną Biliūną.
Pirmuosius liiteratūrinius bandymus Bilūnas pradėjo eilėraščiais. Dalį jų 1900-1903 metais spausdino tuometiniuose laikraščiuose ir žurnaluose, kita dalis, parašyta apie 1905-uosius, publikuota po rašytojo mirties.
Biliūnas blaškėsi tarp publicistikos, poezijos ir prozos.
Biliūno publicistikoje gausu tuometinio gyvenimo aktualijų, gana platus geografinis akiratis, apimantis Senovės Gr

raikiją ir Romą, Australiją, Prancūziją, Vokietiją ir kt. Žinoma, svarbiausias ir aktualiausias tikslas- siekti „politiškos laisvės ir ekonomiško pagerinimo mūsų tautos“. Tam kviečiami burtis inteligentai, darbininkai, studentai, valstiečiai. Ne viename straipsnyje aptariamos kraštą alinančios „bakterijos“: prietarai, girtuokliavimas, kyšininkavimas. Lietuvos inteligentams Biliūnas priekaištauja dėl abejingumo tautiniams interesams bei prisitaikymo prie esamos padėties.
Lietuvoje randantis grožinei literatūrai reikėjo ir profesionalios kritikos. Biliūnas suvokė, kad kritikas negali būti paviršutiniškas, kad literatūros tyrinėtojo darbui reikia tinkamai pasiruošti. Leipcigo universitete Biliūnas studijavo visuotinę literatūrą, literatūros teoriją, filosofiją, psichologiją, visuomenės mokslus, gilino įvairių kalbų žinias. Buvo numatęs tyrinėti Jono Bretkūno raštus, parašyti monografiją apie Kristijoną Donelaitį, lietuvių literatūros istoriją, tačiau dėl silpnėjančios sveikatos šių sumanymų neįgyvendino. Tyrinėjo Žemaitės kūryba.
Ankstesnieji eilėraščiai kupini jaunatviško optimizmo ir patoso, maištingos dvvasios, veržlumo, būdingas tiesos ir socialinės lygybės siekis, nemažai deklaratyvumo ir plakatiškumo. Dominuoja daugiskaitos pirmasis asmuo – „mes“. Pagrindiniai motyvai- laisvė, tėvynė, vienybė, šviesa, kalinys. Kviečiama į kovą su pavergėjais, raginama „ platinti šviesą spaudžiamoj tėvynėj“. Svajonėse matoma žmonijos ateitis tapatinama su meile, laime, grožybe.
Vėlesniuose eilėraščiuose daugiau kalbama „aš“ vardu, ryški minorinė nuotaika, jaučiamas nevilties ir mirties dvelksmas.
Jo eilėraščiai nesulaukė didelio pripažinimo, o ir pats autorius gana skeptiškai juos vertino: „Ant mano eilių gali spjauti: spausdinti jų neleidžiu, nors gali nenaikinti“ (iš la
aiško Povilui Višinskiui).
Biliūno, kaip žodžio menininko, talentas atsiskleidė prozoje.
Iki Biliūno lietuvių prozoje vyravo epinis pasakojimo būdas, kurį puoselėjo Motiejus Valančius, Lazdynų Pelėda, Žemaitė. Šie prozininkai stengėsi aprėpti kuo daugiau socialinių ir moralinių problemų. Jiems rūpėjo sukurti objektyvų, tikrovišką vaizdą, todėl jie perteikia ir regimą, ir girdimą pasaulį, kupiną etnografinių detalių, buities reikmenų, užfiksuotų papročių. O tame pasaulyje veikia teigiami ir neigiami veikėjai, gausu įvykių, konfliktų, išryškinamų ekspresyviuose dialoguose. Viskas yra pasodrinama plačiais gamtos aprašymais, spalvingais veikėjų portretais. Kalbama trečiuoju asmeniu, nes pasakotojas- stebėtojas ir yra linkęs vertinti veikėjų elgesį, samprotauti, išsakyti savo nuomonę.
Biliūnas pasirinko intymesnį kalbėjimo būdą ir visą dėmesį sutelkė ne į išorinį, bet į vidinį konfliktą. Tokiu būdu skleidėsi dar viena literatūrinė naujovė- psichologizmas, o tai paveikė ir kūrinio kompoziciją. Biliūnui pakako vieno įvykio, tačiau jis kur kas labiau vidinių būsenų, išgyvenimų skalę. Tad jo novelėse aplinka ir gamta vaizduojama saikingai, kiek tai padeda atskleisti veikėjo jausmų ir nuotaikų pasaulį, kurio įtampa, pokyčius lemia santykis su išoriniu pasauliu, reakcija į neišvengiamai susiklosčiusią gyvenimo situaciją. Kadangi pasakojama pirmuoju asmeniu, susidaro įspūdis, kad riba tarp pasakotojo ir autoriaus išnyksta, todėl neatsitiktinai Biliūno novelės kartais pavadinamos autobiografinėmis. Intrigos pagrindą neretai sudaro veikėjo praeities ir dabarties išgyvenimų kontrastas. Ryškus kaltės ir atgailos motyvas. Biliūnui kaltė &#
#8211; nebūtinai aiškus nusikaltimas, už kurį galima bausti. Svarbiausia savo kaltę reikia suprasti ir gailėtis dėl jos.
Meniškiausiuose Biliūno tekstuose siekiama atskleisti ir pasidžiaugti žmogaus sielos tyrumu ir šviesa, nėra moralizuojama, smerkiama ar teisiama. Skaitytojui paliekama daug erdvės pamąstymams, išvadoms – tai lemia dažniausiai atvira novelių kompozicija. Krikščioniškosios vertybės, kurias Biliūnui įdiegė jo religingi tėvai, ne deklaruojamos ar primygtinai peršamos- jomis gyvenama ir vadovaujamasi. Žmogaus padarytas blogis sukrečia, bet netikėtos pasekmės priverčia iš naujo viską pervertinti. Biliūno prozos žmogus moka atjausti, kalba jautriai ir nuoširdžiai.
Biliūno kūriniai laikomi gero stiliau pavyzdžiu, juose mintys dėstomos glaustai, nuosekliai, išryškinami tik svarbiausi dalykai. Tikroviškam vaizdui sukurti ir reikiamai emocijai perteikti parenkami kuo tiksliausi ir konkrečiausi žodžiai. Iš stilistinių figūrų būdingos inversijos, pakartojimai, sintaksiniai paralelizmai.

Literatūros mokslininkų mintys apie Joną Biliūną

Juozas Stonys: „ Psichologizmą lietuvių prozoje įtvirtino J. Biliūnas savo novelėmis. [..] su kiekvienu nauju kūriniu J. Biliūnas plėtė žmogaus vidinio pasaulio studijas, vadovo prozą iš moralizavimo. Domėdamasis psichologiniais konfliktais, jis sukūrė tokių vaizdavimo modelių, pagal kuriuos plėtojosi vėlesnioji mūsų proza.“
Jūratė Spindytė: „ Suderinti skirtingus ir sunkiai paklūstančius apysakos struktūros elementus ir sujungti juos į darnią visumą geriausiai pavyko Biliūnui.“
Albertas Zalatorius: „ J. Biliūno pasaulis yra atviras ir pasauliui, ir sau. Tai didžiausias kokybinis šuolis ir lūžis lietuvių beletristikos meninio pasaulio konstrukcijoje. [.]

br />Jautrus, bet stoiškas požiūris į pasaulį yra išsigelbėjimo sala, kurią autorius susiranda ir pasiūlo skaitytojui.“

Pasakojimo „ Ubagas“ nagrinėjimas

Šis pasakojimas – vienas jautriausių ir labiausiai autobiografiškų J. Biliūno kūrinių. Jis parašytas pasakojant pirmuoju asmeniu, pateikiant istoriją kaip paties patirtą įvykį. Kūrinio fabulą sudaro grįžusio iš užsienio ligoto pasakotojo pokalbis su vaikystės pažįstamu, buvusiu ūkininku seniu Sabaliūnu, kurį sūnus išvijo iš namų. Iš pirmo žvilgsnio atrodo- tai pabrėžia ir kūrinio pavadinimas,- kad norima papasakoti nelaimingo elgetos gyvenimo istoriją. Tačiau taip nėra Biliūnas visą skaitytojo dėmesį sutelkia ties žmogiškumo principais, humanizmo bruožais. Biliūnui nėra būdinga atskleisti visas potekstes, todėl ir šįkart jis paliko daug vietos vidiniams skaitytojo išgyvenimams, pamastymams.
Pasakojama istorija Biliūno kūrinyje, kaip ir G. Boccaccio ar G. de Maupassanto novelėse, turi savotišką prieangį, kur susirenka jos dalyviai ir klausytojai, paleidžiami eiti du laikrodžiai – vienas žymi dabartį, kitas praeitį, pirmajame sakinyje suskamba kamertonas, kuriam turės atliepti visos tolesnės frazės. Čia dar nieko neįvyksta, nes tai laukimo situacija ir psichologinė parengtis. Nuskamba kanoniška formulė – „ vieną gražią pavasario dieną“, prasideda didžiojo įvykio istorija. M.Lukšienė yra rašiusi: „Tas įvykis ir sudaro Biliūno kūrinio „centrinį momentą”, kuris telkia „visus vaizdus apie save”.
Biliūno novelės centre – atstumta, nereikalinga būtybė, kuriai nebėra vietos kasdieninėje gyvenimo eigoje. Tiesa sakant, čia tokios figūros dvi: tiek pats pasakotojas („traukiau silpnon krūtinėn“), tiek ubagaus Sabaliūnas.
Pasakotojas pabrėžia, kas Sabaliūnas nėra tipiškas ubagaus: „neturėjo jisai didelių lazdų geležiniais galais su ilgais botagais, nebuvo toksai drąsus, kaip dažnai esti drąsūs mūsų ubagai“, „poterius jisai kalba ne taip, kaip ubagai pripratę yra kalbėti“. Sabaliūnu portretas nėra trafaretinis lietuvių literatūroje aprašyto ubago vaizdinys. Taip pat neįprastas ir pasakotojas- mokslus baigęs ir „parvažiavęs iš užusienių Lietuvon“ žmogus netūrėtų gulėti be jėgų ir būti neturtintas, negalintis nieko duoti prašančiam: „atleisk man tamsta, kad niekuo negaliu tamstai padėti“, „nieko prie sau neturėjau; niekuo negalėjau atsilyginti tam seneliui“. Taigi abu veikėjai tarsi lygiaverčiai.
Iš veikėjų dialogo ir pasakotojo atsiminimų aiškėja senelio asmenybė.
Petras Sabaliūnas – žilas, geros širdies senelis, kaip ir daugelis senų žmonių, turintis savo pomėgį – bites ( „reikia paminėti, kad Petras Sabaliūnas labai mylėjo bites”). Senelis labai jas mėgo, gerai jomis rūpinosi ir visada kalbėjo, kad bitės geros ir paklusnios tik tada, kai „bičiuoliai nešykštūs ir vienybei gyvena“, „kur namuos vaidai, ten bitėms ne vieta.”. Dėl to jis kiekvienam pasitaikiusiam žmogui nepamiršdavo medaus duoti. Bitės jam padėdavo tvirčiau žengti gyvenimo keliu ir įveikti gyvenimo sunkumus. Savo praeityje turėjęs jaukų būstą ir gražią šeimyną, vieną dieną Sabaliūnas suvokia, kad viską prarado. Atidavęs meilę, rūpestį, švelnumą savo vaikams, jis supranta labai skaudžią tiesą, kad pasenęs ir ligotas jis tampa niekam nereikalingas, net savo paties vaikams. Ir atrodo, tik vienintelės bitės ilgisi jo šilumos ir supranta jo skausmą. Suprasdamas, kad savo namuose laikomas nepageidaujamu, ir nenorėdamas būti našta, Petras Sabaliūnas išeina laimės ieškoti svetur.
Sabaliūnui nelengva susitaikyti su ubago dalia, nelengva prašyti žmonių pagalbos ir sau pačiam pripažinti, kad jam jos iš tikrųjų labai reikia. Jis suprato, kad daug lengviau duoti, kai viską turi, nei imti, kai nieko neturi. Tačiau jis neturi kitos išeities, kaip tik prašyti išmaldos. Sabaliūno ašaros tyros, tekančios iš širdies gilumų ( „karčios ašaros pradėjo riedėti iš akių‘), o senuko žodžiai – nuoširdūs. Pirmą kartą apsilankęs svečiuose namuose, Sabaliūnas supranta, kad ubago dalia nėra jau tokia lengva, kaip jis manė. Jo akyse pasirodo ašaros. Gal iš gėdos ar iš skausmo senukas slepia savo akis, kuriose slypintis skausmas ir neviltis užgožia jo laimę, gyvenimo prasmę bei džiaugsmą.
Abu veikėjai pažįsta vienas kitą nuo vaikystės („Sabaliūnas, kurį iš pat mažumės pažinojau“) ir nors jau ilgas laikas kaip jie nesimatė ( „kai mano tėvai numirė, Petras Sabaliūnas nustojo mūsų namus lankęs, ir aš, išvažiavęs mokytųs, kokį 15 metų jo iš artie ir nemačiau“), senelis domisi pasakotojo likimu : „Girdėjau, ir tamsta sergi“. Jungtukas „ir“ įprasmina abiejų veikėjų panašų likimą, kuris, deja, yra tragiškas.
Susitikimas su Sabaliūnu tarsi priverčia pasakotoją apmąstyti savo likimą, bet tai išreiškiama ne kaip paties pasakotojo samprotavimai, o per tolimesnį pokalbį su apsilankiusiu ubagu. Tiek Sabaliūnas, tiek pasakotojas bando guosti vienas kitą ( „Atleisk man tamsta, kad niekuo negaliu tamstai padėti“, „E kuo tamsta man padėsi? Aš nieko daugiau nuo tamstos negaliu reikalauti“), tačiau ši paguoda dar labiau paryškina veikėjų tragiškumą. Pasakotojui sunku susitaikyti su esama padėtimi, jis dedasi nusiraminęs („net ir man ramiau rados, mano dienos neilgos, suskaitytos, e daug man nereikia. pragyvęsiu.“), tačiau jo širdį drasko kaltės jausmas. Gal dėl to, kad mažai aplankydavo savo tėvus, ir tik po jų mirties suprato, kokie jie buvo jam svarbūs ir kaip jis juos mylėjo. O gal jis prisiėmė sau dalį Sabaliūno sūnaus kaltės, nes vaikystėje jie žaidė kartu, buvo geri draugai: „atsiminiau, kaip su tuo sūnu dar lakstydavova per bičkuopį už rankų susitvėrusiu, medų iš korių čiulpdamu“. Sabaliūnas te tik guodžia pasakotoją, bet kartu ir įvertina jo gyvenimą: „šitą ligą tamsta miestuose gavai; tai nuo mokslo ir dulkių. Kad kuniguos būtum ėjęs, gal dabar sveikas būtum. Bet Dievas ne kiekvienam Dvasią šventą duoda, kad ir mokytam.“ Ubago žodžiai- tipiškas to laiko kaimo žmonių požiūris į iš lietuviško kaimo kilusius inteligentus pasauliečius. Į Sabaliūno priekaištus pasakotojas nieko neatsako, vadinasi, jų nepaneigia. Pirmosiose apsakymo pastraipose buvęs apsiašarojęs ubagas kūrinio pabaigoje virto aiškią nuomonę turinčiu vertintoju ir guodėju.
Atkreipkime dėmesį į tai, kad nors ir Sabaliūnas priverstas elgetauti ir tikriausiai lengviausiai jam būtų kaltinti savo sūnų dėl tokios socialinės padėties, tačiau jis to nedaro, netgi priešingai stengiasi jį pateisinti, nes savo išvarymą iš namų Sabaliūnas supranta kaip amžiną kartų kaitos elementą („E gal ir jie kada nors taip varys iš namų savo tėvą.“), kuris netgi yra įtrauktas į tautosaką („Ar neatameni tamsta senų žmonių pasakos?“).
Žinant J. Biliūno gyvenimo aplinkybes nesunku pasakotojo paveikslą tapatinti su kūrinio autoriumi. tačiau kažin ar tai kaip nors ypatingai praplečia kūrinio suvokimą. Net ir tikri rašytojo gyvenimo faktai kūrinyje įgauna naujas reikšmes, o pasakotojo-personažo bruožai vis tiek yra rašytojo vaizduotės padarinys.

Leave a Comment