Jonas Biliūnas(1879-1907)Gimė balandio antrą dieną Niūronių kaime, netoli Anykčių, valstiečių eimoje. Vaikystė jis praleido vaizdinguose Anykčių apylinkėse. Busimasis raytojas buvo silpnos sveikatos, todėl tėvai nutarė jauniausiąjį sūnų leisti į mokslus, tikėjosi jį būsiant kunigu. 1891 m. Pasiruoęs savarankikai namuose, J.Biliūnas pradėjo mokytis Liepojos gimnazijoje. 1893 m. Mirus tėvams, jis, baigęs keturias klases, atsisakė stoti į dvasinę seminariją ir neteko giminių paramos. Duoną jis turėjo pelnytis pats: vertėsi pamokomis. Nuo etos klasės pasinėrė į visuomeninę veiklą. 1899 m. gimnaziją baigė.1900 m. J.Biliūnas įstojo į Dorpato (dabar Tartu) universitetą studijuoti medicinos. Gyveno labai sunkiai, udarbiaudamas pamoko-mis ir retkarčiais gaudamas paalpą i ,,iburėlio draugijos”. 1901 m. ispausdino pirmąjį prozos vaizdelį ,,Betėvis”. Tais pat metais buvo paalintas i universiteto u dalyvavimą studentų demonstracijose.Sugrįęs j Lietuvą, J.Biliūnas gyveno iauliuose, Panevėyje. Versdamasis pamokomis, jis įsijungė į organizacinį socialdemokratų partijos darbą, bendradarbiavo laikratyje ,,Darbininkų balsas”, platino nelegalią patriotinę ir socialistinę literatūrą, aktyviai reikėsi kaip publicistas. Įsitraukęs į visuomeninę veiklą, susipaino su kitais raytojais: emaite, G.Petkevičaite-Bite, P.Viinskiu.Negavęs toliau leidimo studijuoti Rusijos imperijos universitetuose, J.Biliūnas 1903 m. įstojo į Leipcigo auktąją komercijos mokyklą (tokius mokslus baigusiems greičiau atsirasdavo tarnyba Lietuvoje). Tačiau komercija raytojo netraukė: 1904 m. jis perėjo į Leipcigo universitetą studijuoti literatūros. Suvokęs, kad profesionali kūryba reikalauja viso mogaus, J.Biliūnas pamau ėmė tolti nuo politinės veiklos.Dėl pablogėjusios sveikatos 1904 m. rudenį persikėlė į veicariją. Ciuricho universitete studijavo literatūrą, filosofiją, estetiką. Ligai progresuojant, studijas teko nutraukti. 1905 m. pirmoje pusėje kartligikai dirbo -sukūrė apsakymus ,,vaigdė”, ,,Nemunu”, ,,Vagis”, ,,Laimės iburys”, ,,Kliudiau”, paraė poleminį kritikos straipsnį ,,Mūsų gyvenimo dilgėlės ir usnys”, kuriame gynė lietuvių prozą nuo natūralizmo apraikų, kritikavo vulgarų meno ir tikrovės santykių supratimą, akcentavo raytojo asmenybės, intelekto ir jautrios irdies vaidmenį kūrybos procese.Sugrįęs vasarą į Lietuvą, J.Biliūnas parengė pirmąją savo kūrinių knygutę ,,Įvairūs apsakymėliai” (1906). Sveikata vis labiau blogėjo. 1905 m. rudenį raytojas ivyko gydytis į Zakopanę. Gulėdamas ligos patale, daug skaitė, planavo leisti literatūrinį almanachą- kalendorių, pateikti studiją apie emaitės prozą, paraė brandiausius kūrinius ,,Joniukas”, ,,Lazda”, ,,Brisiaus galas”, ,,Liūdna pasaka”, ileido du nedidelius apsakymų rinkinius.Mirė Zakopanėje nuo diovos. Viename eilėratyje buvo ireikęs pageidavimą, kad jį palaidotų netoli gimtinės. 1953 m. J.Biliūno palaikai perkelti i Zakopanės ir palaidoti Liūdikių piliakalnyje netoli Anykčių.Kūriniai.Įsitikinęs, kad literatūra pačia savo esme yra arčiausiai ,,vargdienio dvasios”, J.Biliūnas ir savo kūriniuose vaizdavo skriaudiamą mogų, tęsdamas emaitės ir Lazdynų Pelėdos tematiką. Tačiau nesiėmė pirtu prikiamai nurodyti tos skriaudos prieasčių, įvardinti kaltininkų ir čia pat atstatyti teisingumą. Novelėje ,,Ubagas” pasenęs tėvas ivaromas i namų, bet autorius nė nekalba apie jo sūnų, pasakotojas Novelėje ,,Joniukas” piemenėlis, ujamas eimininkų, parbėga į namus, o čia randa verkiančią motiną – uvęs tėvas. J.Biliūnui rūpi pati skriaudos situacija.Novelių ,,Ubagas”, ,,Nemunu”, ,,Kliudiau”, ,,Brisiaus galas” pasakotojas, daniausiai pats autorius, stovi nustėręs beribės skriaudos akivaizdoje. Jis nėra paalinis stebėtojas, atėjęs paguosti ar teisti. Jis – kenčiantis drauge, nuengęs savo noru į skriaudos bedugnę būti su visais. velgdamas į nelaimingą mogų, jis pirmiausia klausia savęs: kur čia mano kaltė? Paduodamas ivarytam i namų seneliui Sabaliūnui duonos riekę, pasakotojas jaučiasi kaltas, kad yra bejėgis prie suaugusių vaikų iaurumą. Nuovęs pasenusį unį, eimininkas bėga alin neatsigrędamas jam gaila ir gėda. Gimnazistas, pervėręs strėle baltą katytę, pajunta irdyje skausmą ir baisų sunkumą. J.Biliūnui nėra auktesnės teisingumo instancijos, kaip mogaus sąinė.J.Biliūno novelių centre – atstumta, nereikalinga būtybė, kuriai nebėra vietos kasdieniame gyvenime. Tragikoji ios temos kulminacija – bejėgės gyvybės sunaikinimas, paeidiantis aminą visų egzistavimo teisę. Tačiau nei elgetauti ivarytas tėvas, nei piktai apkalbama prostitutė, nei dvaro urėdas, prisiglaudęs pas buvusius baudiauninkus, nesijaučia esą sutryptos gyvenimo aukos. Kiekvienas jų turi savo tiesos ir vidinės ramybės erdvę, į kurią atsitraukia nesutriukinti. ,,Nereikalingų monių figūrose J.Biliūnas isaugojo drovios savigarbos jausmą, kuris neleidia emintis, krikčioniką gerumą, nereikalaujantį kerto, liaudies dainų rezignaciją, pripaįstančią skaidrų liūdesį, o ne desperaciją. Jas gaubia gailesčio, uuojautos, irdingo supratimo ir atlaidumo dvasia, perimta autoriaus i kaimo etikos: pasigailėk silpnojo. J.Biliūnas buvo elegiko, bet nesuskaldyto ir nepralaimėjusio mogaus vaizduotojas, atvėręs – vienas pirmųjų – Lietuvos kaimo sanklodoje dvasinio groio pradmenis, ilaikęs permainų viltį, tikėjimą siekimų ir pasiaukojimas kovos prasmingumu (,,Laimės iburys”).Įteisinęs epikos formoje savistabos principą ir nuoirdumo tonaciją kaip svarbiausią riamąją mediagą, J.Biliūnas pranaingomis gairėmis nuymėjo tolesnę novelės raidą XX a.