Jonas Biliūnas

Jonas Biliūnas – naujos kartos rašytojas realistas. Iš kitų realizmo epochos lietuvių rašytoju jis skiriasi tuo, kad dėmesį kreipia ne į išorę, o į vidinių žmogaus gyvenimą. Jo kūriniuose dominuoja emocingumas, o ne vaizdingumas. Įvykis vaidina antraeilį vaidmenį. Tai itin ryški 20 amžiaus pradžios lietuvių visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo figūra. Mirė vos 28 metų, tačiau jo veikla skirtinga ir įvairi. Didžiausi nuopelnai grožinei literatūrai. Pripažintas prozos klasikas. Iš jo kūrinių nuo pradinių klasių mokosi kelinta skaitytojų karta. J. Biliūno apsakymai daro stiprų įspūdį skirtingų amžių skaitytojams idėjų tankumu, žmoniškumu, glausta išraiska, skleisdami didelio meno šviesą.

Gimė Niūronių kaime, netoli Anykščių, valstiečių šeimoje. Tėvai nutarė jauniausiąjį sūnų leisti į mokslus, tikėjosi jį būsiant kunigu. 1891 m. J.Biliūnas pradėjo mokytis Liepojos gimnazijoje. 1893 m. mirus tėvams, jis atsisakė stoti į dvasinę seminariją ir neteko giminių paramos. Duoną jis turėjo pelnytis pats: vertėsi pamokomis. Nuo 6 klasės pasinėrė į visuomeninę veiklą. 1899 m. gimnaziją baigė. 1900 m. J.Biliūnas įstojo į Dorpato (dab. Tartu) universitetą studijuot i medicinos. Ten susisiejo su pažangia inteligentija, kuri siekė išsilaisvinimo iš carizmo. . Gyveno labai sunkiai, uždarbiaudamas pamokomis ir retkarčiais gaudamas pašalpą iš „Žiburėlio draugijos”. Ten apsiima parašyti apie Žemaitę, jos kūrybą. Ir rašo savo kūrinius “Betėvis”, “Klebonas”, “Per sapną”. 1901 m. išspausdino pirmąjį prozos vaizdelį „Betėvis”. Tais pat metais buvo pašalintas iš universiteto už dalyvavimą studentų demonstracijose. Sugrįžęs į Lietuvą, J.Biliūnas gyveno Šiauliuose, Panevėžyje. Versdamasis pamokomis, jis įsijungė į organizacinį socialdemokratų partijos darbą, bendradarbiavo laikraštyje „Darbininkų balsas”, platino nelegalią patriotinę ir socialistinę literatūrą, aktyviai reiškėsi kaip publicistas. Įsitraukęs į visuomeninę veiklą, susipažino su kitais rašytojais: Žemaite, G.Petkevičaite-Bite, P.Višinskiu. Po 3 metų įstoja į Leipcigo universitetą (Vokietijoje) studijuoti komercija, po 1 metu pradėjo studijuoti literatūrą. Gyvendamas pusbadžiu, suserga džiova. Dėl pablogėjusios sveikatos 1904 m. rudenį persikėlė į Šveicariją. Ciuricho universitete studijavo literatūrą, filosofiją, estetiką. Ligai progresuojant, studijas teko nutraukti. 1905 m. pirmoje pusėje karštligiškai dirbo – sukūrė apsakymus „Žvaigždė”, „Nemunu”, „Vagis”, „Laimės žiburys”, „Kliudžiau”, parašė poleminį kritikos straipsnį „Mūsų gyvenimo dilgėlės ir usnys”, kuriame gynė lietuvių prozą nuo natūralizmo apraiškų, kritikavo vulgarų meno ir tikrovės santykių supratimą, akcentavo rašytojo asmenybės, intelekto ir jautrios širdies vaidmenį kūrybos procese. Sveikata vis labiau blogėjo. 1905 m. rudenį rašytojas išvyko gydytis į Zakopanę. Gulėdamas ligos patale, daug skaitė, planavo leisti literatūrinį almanachą-kalendorių, pateikti studiją apie Žemaitės prozą, parašė brandžiausius kūrinius „Joniukas”, „Lazda”, „Brisiaus galas”, „Liūdna pasaka”, išleido du nedidelius apsakymų rinkinius.

Mirė nuo džiovos 1907m. gruodžio 8d. Zakopanėje; 1953m. palaikai perkelti į Lietuvą ir palaidoti Liūdiškių piliakalnyje netoli Anykščių. Jo kūrybai būdinga gradacija (laipsniškas perėjimas nuo vieno dalyko iki kito). Biliūno vaizduojamas gyvenimas skausmingas, tragiškas, bet vis dėlto neatrodo niūrus, nes šalia tamsaus vaizdo autorius stato šviesų. Plačiai naudojasi kontrastu, kad ir niūriausiame paveiksle randa progos užsiminti apie teigiamus, kad ir nežymius gyvenimo pradus. Tamsa neužgožia to skaidraus, nors is alegiško gyvenimo. Šalia žiaurumo – jautrumas, šalia žmogaus nereikalingumo, vienišumo – troškimas būti reikalingam (“Brisiaus galas”). Kontrastų menas – tai Jono Biliūno išradimas. Kūriniai – Įsitikinęs, kad literatūra pačia savo esme yra arčiausiai „vargdienio dvasios”, J.Biliūnas ir savo kūriniuose vaizdavo skriaudžiamą žmogų, tęsdamas Žemaitės ir Lazdynų Pelėdos tematiką. Tačiau nesiėmė pirštu prikišamai nurodyti tos skriaudos priežasčių, įvardinti kaltininkų ir čia pat atstatyti teisingumą. Novelėje „Ubagas” pasenęs tėvas išvaromas iš namų, bet autorius nė nekalba apie jo sūnų. Novelėje „Joniukas” piemenėlis, ujamas šeimininkų, parbėga į namus, o čia randa verkiančią motiną – žuvęs tėvas. J.Biliūnui rūpi pati skriaudos situacija. Novelių „Ubagas”, „Nemunu”, „Kliudžiau”, „Brisiaus galas” pasakotojas, dažniausiai pats autorius, stovi nustėręs beribės skriaudos akivaizdoje. Jis nėra pašalinis stebėtojas, atėjęs paguosti ar teisti. Jis – kenčiantis drauge, nužengęs savo noru į skriaudos bedugnę būti su visais. Žvelgdamas į nelaimingą žmogų, jis pirmiausia klausia savęs: kur čia mano kaltė? Paduodamas išvarytam iš namų seneliui Sabaliūnui duonos riekę, pasakotojas jaučiasi kaltas, kad yra bejėgis prieš suaugusių vaikų žiaurumą. Nušovęs pasenusį šunį, šeimininkas bėga šalin neatsigręždamas – jam gaila ir gėda. Gimnazistas, pervėręs strėle baltą katytę, pajunta širdyje skausmą ir baisų sunkumą. J.Biliūnui nėra aukštesnės teisingumo instancijos, kaip žmogaus sąžinė.
J.Biliūno novelių centre – atstumta, nereikalinga būtybė, kuriai nebėra vietos kasdieniame gyvenime. Tragiškoji šios temos kulminacija – bejėgės gyvybės sunaikinimas, pažeidžiantis amžiną visų egzistavimo teisę. Tačiau nei elgetauti išvarytas tėvas, nei piktai apkalbama prostitutė, nei dvaro urėdas, prisiglaudęs pas buvusius baudžiauninkus, nesijaučia esą sutryptos gyvenimo aukos. Kiekvienas jų turi savo tiesos ir vidinės ramybės erdvę, į kurią atsitraukia nesutriuškinti. „Nereikalingų žmonių figūrose J.Biliūnas išsaugojo drovios savigarbos jausmą, kuris neleidžia žemintis, krikščionišką gerumą, nereikalaujantį keršto, liaudies dainų rezignaciją, pripažįstančią skaidrų liūdesį, o ne desperaciją. Jas gaubia gailesčio, užuojautos, širdingo supratimo ir atlaidumo dvasia, perimta autoriaus iš kaimo etikos: pasigailėk silpnojo. J.Biliūnas buvo elegiško, bet nesuskaldyto ir nepralaimėjusio žmogaus vaizduotojas, atvėręs – vienas pirmųjų – Lietuvos kaimo sanklodoje dvasinio grožio pradmenis, išlaikęs permainų viltį, tikėjimą siekimų ir pasiaukojimas kovos prasmingumu („Laimės žiburys”).Jono Biliūno humanizmas1) Pasakojamos liūdnos istorijos (iš baudžiavos arba pobaudžiavinių laikų).2) Skriauda – socialinė ir moralinė kartu – dažnai netikėta.3) Skriaudžiamasis – geras, atlaidus žmogus.4) Koks pasakotojo požiūris į įvykius, žmones, gyvenimą ir kodėl pasakojamos liūdnos istorijos?PLANASI. J.Biliūnas giliai pavaizduoja visuomeninius reiškinius.II. Humanizmas – pagrindinė rašytojo apsakykų tema. 1. Pono ir valstiečių santykiai. 2. Paprastų žmonių gyvenimas kaime. 3. Autorius – tarsi pašalinis stebėtojas.III. Kova už žmoniškumą – amžina žmonijos kova.

Įteisinęs epikos formoje savistabos principą ir nuoširdumo tonaciją kaip svarbiausią rišamąją medžiagą, J.Biliūnas pranašingomis gairėmis nužymėjo tolesnę novelės raidą XX a.