Viduramžių Lietuvos palikimas
Buvusios Viduramžių Lietuvos teritorijoje susikūrė trys nepriklausomos valstybės – Lietuva, Baltarusija ir Ukraina. Iširo ir ilgaamžė Lenkijos–Lietuvos unija. Visas šias keturias tautas, sukūrusias savo valstybes, sieja Viduramžių Lietuvos palikimas, be kurio jos nebūtų tuo, kuo yra šiandien.
Lietuva, tiesioginė Viduramžių Lietuvos paveldėtoja, šiandien apima tik nedidelę senosios Lietuvos valstybės dalį. Tačiau tai – lietuvių etninės žemės, kuriose prasidėjo Lietuvos istorija ir kurios sudarė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės branduolį. Tikroji Lietuva (Lithuania Propria) visada buvo skiriama nuo Lietuvai priklausiusių Rusios žemių, lietuviai nu
uo rusinų skyrėsi savo kalba ir tikėjimu (iš pradžių – pagonišku, nuo 1387 m. – katalikišku).
Baltarusija buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sudėtyje beveik per visą jos istoriją. Ji susidarė iš tų Rusios žemių, kurios Lietuvai liko po 1569 m., kai buvo prarastos ukrainiečių žemės. Baltarusijos vardas (Russia Alba) šioms žemėms prigijo XVII–XVIII a. Katalikų bažnyčia taip vadino tą Vilniaus vyskupystės dalį, kurioje vyravo unitų ir stačiatikių tikėjimas. Vilniaus vyskupystei be tikrosios Lietuvos priklausė beveik visos po 1569 m. Lietuvai likusios Rusios žemės, išskyrus Bresto vaivadiją (P
Polesę), kuri priklausė Lucko vyskupystei. Šios rusinų žemės nuo 1639 m. Vilniaus vyskupystėje sudarė atskirą Baltarusijos sufraganiją. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldas suformavo baltarusius, kaip atskirą tautą, todėl baltarusiai Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę linkę laikyti sava valstybe. Tačiau baltarusių noras pagražinti savo tautos is
Ukraina Lietuvos sudėtyje buvo daugiau kaip 200 metų (1362–1569 m.). Lietuvos periodas laikomas vienu iš šviesesnių Ukrainos istorijos laikotarpių. Lietuvos valdymas pasižymėjo tolerancija ir pagarba senosioms tradicijoms, skirtingai nuo Aukso Ordos valdžios, nuo kurios lietuviai ukrainiečius išvadavo, ir tautinės priespaudos, kurią ukrainiečiai patyrė, patekę į Lenkijos sudėtį. Tačiau Lietuvos palikimas ukrainiečiams turi mažesnę reikšmę, negu baltarusiams – jų tautinis identitetas paremtas Kijevo Rusios ir XVII a. Kazokų valstybės palikimu.
Lenkiją su Lietuva siejo daugiau kaip 400 metų trukusi unija (1386–1795 m.). Lietuviškos Jogailaičių dinastijos valdymas buvo Lenkijos istorijos aukso amžius, o
unija su Lietuva – ašis, apie kurią sukosi visa Lenkijos istorija. Jungtinėje Lenkijos ir Lietuvos Valstybėje (Abiejų Tautų Respublikoje) dominavo lenkų kultūra. Naujaisiais amžiais Lietuvos diduomenė sulenkėjo, nors lietuviais savęs laikyti nenustojo ir saugojo Lietuvos valstybinį savarankiškumą. Tuo tarpu lenkai Lietuvą laikė Lenkijos provincija ir visada siekė palaužti lietuvišką separatizmą. Šios tendencijos stiprėjo Abiejų Tautų Respublikos gyvavimo pabaigoje ir po jos žlugimo. Lietuvių tautinis atgimimas ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas 1918 m. lenkams ir daugeliui sulenkėjusių Lietuvos bajorų buvo nesuprantamas reiškinys, jie pa
asitiko jį priešiškai ir agresyviai. Todėl Lietuvos ir Lenkijos skyrybos buvo tragiškos ir skausmingos – jos baigėsi Lenkijos ir Lietuvos karu, 20 metų trukusia lenkų okupacija Vilniaus krašte (1919 ir 1920–1939 m.) ir netgi Antrojo pasaulinio karo bei pokario metais Armijos Krajovos vykdytu teroru prieš lietuvius. Aistros nurimo ir Lietuvos bei Lenkijos santykiai normalizavosi tik po abiejų tautų pergyventos sovietinės okupacijos. Šiandien keturios kitados Lietuvos didžiųjų kunigaikščių sukurtoje valstybėje gyvenusios tautos Viduramžių Lietuvos istorijoje ieško savo praeities. Kartais dėl jos susiginčijama, kartais pareiškiama nepagrįstų pretenzijų, bet nė vienos iš šių tautų istorinėje atmintyje Viduramžių Lietuva nepaliko blogų prisiminimų. Visos keturios tautos ją mini su pagarba ir didžiuojasi savo indėliu į jos istoriją.
