Mirties bausmė

Mirties bausmė yra viena seniausių pasaulyje taikomų sankcijų už labai sunkius nusikaltimus. Mirties bausmės ištakos, ko gero, akmens amžiuje. Tyrinėtojai mano, kad pirmasis įstatymas apie mirties bausmės įvedimą yra Babilono valdovo Chamurapi įstatymas XVIII a. pr. m. e. Juo remiantis buvo baudžiama už žmogžudystę, melagingą liudijimą ir vagystę. Tačiau nežinoma, kas, kur ir kada pirmasis buvo pasmerktas mirti užmušant akmenimis ar pririšant ar prikalant ant kryžiaus ar nukertant galvą, sudeginant ant laužo, ketvirčiuojant ar pasodinant ant kuolo. Nežinoma, ir kas suukalė pirmąsias kartuves ir pirmą kartą bausmės įvykdymą atliko sušaudant.

Ir visgi pagrindinė diskusijų tema: ar turi būti mirties bausmė, ar ji turi būti uždrausta? Be to, jei nužudysi nusikaltėlį, kuo būsi geresnis už jį patį? Koks skirtumas tarp serijinio žmogžudžio, kario, teroristo ar pareigūno, vykdančio mirties bausmę? Ar mirties bausmė sumažins nusikaltimų skaičių?

XIII amžiuje Europoje atsiranda budelis – svarbi figūra miesto gyvenime. Sparčiai augant miestams, masiškai plito viešos egzekucijos ir atsirado poreikis turėti specialistą – budelį, kuris gebėtų profesionaliai atlikti darbą. Tiksliai neežinoma, kada Lietuvoje, Vilniaus miesto rotušėje, pradėjo dirbti budelis. Istorikai teigia, kad ne anksčiau nei nuo 1387 metų, kadangi tada miestui buvo suteiktos Magdeburgo teisės. Kiek daugiau žinoma apie „civilizuotesnius“ mirties bausmės būdus – giljotiną ir elektros kėdę. Jauniausiu nubaustuoju mirties bausme pa

akariant yra 8 metų berniukas, apkaltintas dviejų pastatų padegimu. Tai įvyko XVII amžiuje Abingtone, Oksfordo grafystėje, Anglijoje.

Kiekvienais metais, spalio 10 dieną, minima pasaulinė ir Europos kovos su mirties bausme diena. XX a. pabaigoje mirties bausmė buvo panaikinta 58 valstybėse, tarp jų ir Lietuvoje, 16 valstybių įsipareigojusios taikyti ją tik karo atveju, 26 valstybių baudžiamuosiuose kodeksuose mirties bausmė figūruoja, bet nevykdoma. Realiai ją vykdo daugiau kaip 57 šalyse. Europos Sąjunga – prieš mirties bausmės vykdymą bet kokiais atvejais ir bet kokiomis aplinkybėmis. Visuotinis mirties bausmės panaikinimas yra vienas svarbiausių Europos Sąjungos žmogaus teisių politikos tikslų. Bet ar tie, kurie nužudė, nepažeidė savo aukos teisių į gyvenimą? Kodėl taip saugome nusikaltėlių teises? Jei mes negalime būti garantuoti savo saugumu dėl jų nusikaltimų, kodėl turime rūpintis, kad jie būtų saugūs, turėtų viisas teises, su jais būtų elgiamasi humaniškai? O kur tuomet mūsų teisės į saugų gyvenimą? Europos Sąjungos Komisijos atstovai teigia, kad „mirties bausmė – žiaurus, nežmoniškas, nepataisomas sprendimas, pažeidžiantis pagrindinę žmogaus teisę į gyvybę ir orumą. Kai teisingumas paminamas, o nuo to neapsaugota nė vienos valstybės teisinė sistema, žmogaus gyvybė tragiškai ir nepataisomai prarandama. Mirties bausmė negali nei panaikinti nusikaltimo, už kurį siekiama nubausti, nei sušvelninti aukos mirties.“ Aukos mirties tokia bausmė gal ir negali sušvelninti, bet ar pačių nusikaltėlių baimė prarasti gyvybę ne

esustabdys daugelio jų nuo nusikaltimo? Ypač tų, kurie iš anksto suplanuoja nužudyti žmogų, ar žinodami, kad jeigu bus išaiškintas nusikaltimas, jam pačiam bus atimta gyvybė, ar prisiims tokią riziką? O šiuo metu, kai panaikinta mirties bausmė, žmogžudžių niekas nestabdo, blogiausiu atveju – jie žino, kad atsėdės bausmės laikotarpį ir vėl gyvens kaip gyvenę. O mirties bausmės pakeitimas į įkalinimą iki gyvos galvos labai gerai apibūdinamas fraze: kad ir koks būtų kalėjimas jis turi bent duris, o mirtis jų neturi.

Po ilgus dešimtmečius trukusių diskusijų, ar mirties bausmė atitinka moralės normas, ar ji yra teisinga ir priimtina bausmės forma, kai kuriose JAV valstijose svarstoma uždrausti nuteistiesiems taikyti mirties bausmes. Tačiau tai neturi nieko bendra su morale: klausimas iškilo dėl pinigų. Atlikus JAV tyrimus paaiškėjo, kad daug pigiau yra įkalinti nusikaltėlį iki gyvos galvos, nei nuteisti jį mirties bausme. Politikai naudojasi situacija, kai daugelis valstijų kenčia ekonominį sunkmetį ir skaičiuoja biudžetų deficitus, tad siūlo taupyti uždraudžiant mirties bausmes. Mirties bausmės tyrimai yra brangesni dėl kelių priežasčių. Visų pirma, jie reikalauja papildomų teisininkų. Taip pat reikia ilgą patirtį turinčių advokatų, kurie gintų abi puses per labai ilgą apeliacijos laikotarpį. Daugiau kainuoja ir nuteistojo apsaugos dalykai, tarp kurių – ne tik apsaugos darbuotojų pasamdymas, bet ir DNR testai, ka

ainuojantys kur kas daugiau negu paprasti kraujo tyrimai. Tuo labiau, jog jau yra žinomų atveju, kai po DNR testo paaiškėja, jog žmogus nuteistas nekaltai. Nors nekaltam pasėdėti kalėjime irgi menkas malonumas, tačiau bent jau esi gyvas. Paskelbus nuosprendį kainos auga dar. Mirties bausme nuteistąjį reikia laikyti ypatingomis sąlygomis, individualiose kamerose. Jam taip pat reikia apsaugos darbuotojo, tikrinančio viską – pradedant maistu ir baigiant tualetiniu popieriumi. Žinoma, yra daugybė priežasčių atsisakyti persigalvoti dėl mirties bausmės, argumentuojant, kad tai tinkama bausmė už atitinkamus nusikaltimus. Tačiau dažniausiai tokiu atveju vis tiek pabrėžiama, kad mirties bausmė neturėtų kainuoti tiek daug. Aišku, kaip visada, yra manančiųjų, ar visada tikrai mirties bausme nubaudžiamas tikrasis nusikaltėlis, ar ne nekaltai apkaltintas, kuris tiesiog nesugeba apsiginti. Tokia rizika pasaulyje visada išlieka, bet, kaip yra teigiama, per visą apeliacinį laikotarpį tiesa išaiškėja. Jei šalyje sumažėja sunkių nusikaltimų, šios tendencijos priežastis visi mato skirtingai: mirties bausmės šalininkai teigia, kad dėl tokios geros prevencinės priemonė, kaip mirties bausmė sumažėjo; mirties bausmės priešininkai tvirtina, kad teisėjai vis rečiau priima sprendimą nužudyti žmogų baimindamiesi, jog vėliau paaiškės, kad jis nekaltas.

Jei jau atsisakyta mirties bausmės, reikėtų tokius nusikaltėlius perkelti į atvirąjį kalėjimą, kur nuolat tyko grėsmė būti nužudytam, išprievartautam ar dar baisiau. Nuolat supa kurtinantis triukšmas ir ps

sichologinė įtampa. Reikia, kad jis visą likusią egzistenciją jaustų baimę, nesaugumą. Ir jeigu jau atsisakyta mirties bausmės, tai suteikime žmogžudžiui tokį gyvenimą kalėjime, be galimybės išeiti lygtinai. Tai blogiau negu mirti. Bet ar potencialūs nusikaltėliai sužinos, kad kalėjimas yra blogiau negu mirties bausmė? Ar tai užkirs norą žudyti?

Ginantieji žmogžudžius teigia, kad žmogaus gyvybė yra šventa, tad niekas negali jos atimti. Kiekvienas gali pasitaisyti ir atgailauti už sunkius nusikaltimus (na, jei protiniai gebėjimai leidžia). O kodėl mūsų niekas negina, kai visuomenėje sau ramiai gyvena ir ramiai vaikšto arba planuoja naujas žmogžudystes buvę teisti žudikai, jau atbuvę bausmės laiką? Tada galime daryti išvadą, kad mūsų, potencialių aukų, gyvybė nėra šventa, o tik nusikaltėlių.

Taip pat yra diskutuotina, kas yra budelis, vykdantis teisingumą? Ar jis toks pat žmogžudys? Be to, jei tu nužudai vykdydamas teisingumą, tai kuo tu geresnis už nuteistąjį? Jis irgi bus žmogžudys. Nusikaltėlis žudydamas vykdė savo teisingumą, o budelis, nužudydamas žudiką, vykdys savo teisingumą. Kuo budelio įsitikinimai geresni ar moralesni už nusikaltėlio? Tokios mintys ir priverčia abu vadinti žudikais. Mano nuomone, teisingumą įvykdyti kažkas privalo ir ne kiekvienas tai galėtų padaryti. Vienam vykdyti teisingumą yra tas pat, kaip kitam vairuoti mašiną ar iškasti griovį. Ir budelio darbas visai kitoks nei viduramžiais. Tais laikais mirties bausmė būtų įvykdyta nukertant galvą, tačiau šiais laikais vis tiek kažkam reikės suleisti injekciją nuodų, įjungti elektros jungiklį ar nuspausti gaiduką. Taip, tai atliks žmogus, atsakingas už savo pareigas, ir niekas negalės su pasipiktinimu sakyti, kad jis – žudikas. Nes, kaip ir kareivis, jis tiesiog atliko savo pareigą valstybei ir jos žmonių gerovei. Bet ir jis negalės pykti, kai jį vadins budeliu. Tik ar įmanoma dirbant tokį darbą gyventi ramiai ir didžiuotis puikiai atliekamomis pareigomis? Manau, aš bijočiau tiek visuomenei, tiek draugams ar pažįstamiems apie tai prisipažinti.

Visada prieštarausiu teigiantiesiems, kad mirties bausmė yra kvaila, nelogiška ir žiauri. Ir dar – visuomenei parodomas pavyzdys, kad sunkiausios problemos gali būti išsprendžiamos problemas keliančio žmogaus nužudymu. Nusikaltėlio nužudymas neduoda jokios naudos. Nužudymas nesuteikia žmogui galimybės pasitaisyti, pamąstyti. Manau, kad visada reikia bausti taip pat, kaip nusikalto, kad pajaustų, kaip jaučiasi auka. Nes aukai žudikas neleido nei pasitaisyti, nei pamąstyti. Nubaustuosius mirtimi turbūt užjaučia tik tie, kurie niekada beprasmiškai nenukentėjo ar patys gyvenime elgiasi netinkamai ir, bijodami būti nuteisiami mirties bausme, bando teigti, kad tai nehumaniška. Aš tik nepritariu mirties bausmei, kai žmogžudystė įvykdoma iš neatsargumo ar ginantis. Bet kai planuojama, didžiuojamasi, ką padarė, ir panašiai, tokiems nusikaltėliams visuomenė neturi atleisti. Piktžoles iš daržo rauname, o mūsų artimuosius žudančius užtariame, giname jų teises? Manau, kiekvienoje valstybėje, ar reikalinga mirties bausmė, turi nuspręsti visi balsuodami. Tai turi būti visos tautos sprendimas, o ne kelių politikų ar Europos Sąjungos valdžios atstovų.