Socialiniai įgūdžiai

Socialiniai įgūdžiai – gebėjimas dirbti su kitais žmonėmis, siekiant socialinių tikslų.

Vaikai stokojantis savikontrolės įgūdžių.

Savikontrolės įgūdžių apibūdinimas ir rūšys.

Savikontrolės samprata.

Pastaruoju metu vis daugiau dėmesio skiriama rizikos grupės vaikų psichikos sveikatos, vidinės darnos, socialinių įgūdžių problemoms. R.Malinauskas, V.Malinauskienė, A.Dumčienė, Š.Šniras (2008) teigė, rizikos grupės vaikų esminiai socialiniai įgūdžiai riboti, jie dažniau yra įvaldę socialiai nepriimtino elgesio įgūdžius. kad R. Raudeliūnaitė( 2007 ) teigė, kad rizikos grupės vaikams galima priskirti beglobius vaikus, asocialiose, nedarniose arba nepilnose šeimose gyvenančius vaikus, kurie nuolat patiria psichologinę, fizinę arba seksualinę prievartą, taaip pat agresyvius arba bendraamžių atstumtus bei tuos, kurie padarė nusižengimų ir nusikaltimų.

Vaikas gyvendamas tam tikroje aplinkoje ir matydamas santykius šeimoje, gyvenimo būdą, bendravimą, dorovinę ir dvasinę kultūrą, dorovinę ir dvasinę aplinkos gyvenimo būdą, elgesio normas bei vertybes , išmoksta tam tikro elgesio, o tai turi įtakos socialinių santykių palaikymui. Socialinių įgūdžių išmokstama stebint teigiamą pavyzdį, taip pat bendraujant su kitais žmonėmis, mokantis iš suaugusiųjų. Sekdamas tinkamu šeimos narių pavyzdžiu, vaikas labiau linkęs laikytis elgesio taisyklių ir normų, sugeba užmegzti ilgalaikius saantykius, priimti kritiką, išrekšti savo jausmus priimtinomis formomis. (Samašonok, Gudonis 2007). Socialiniai įgūdžiai glaudžiai susiję su asmens gebėjimu valdyti socialines situacijas, efektyviai spręsti įvairias gyvenimo problemas, sėkmingai adaptuotis naujoje kintamoje aplinkoje, padeda daryti įtaką aplinkai ar net ją keisti( Raudeliūnaitė, 2005). Pasak An

ndrašiūnienė M. (2007) socialiniai įgūdžiai- gebėjimas dirbti su kitais žmonėmis, siekiant socialinių tikslų, pvz,. raiškiai kalbėti, įskaitomai rašyti, gebėti užjausti žmones, globoti neįgaliuosius, pagyvenusius, ligonius ir t.t.

Moksliniai tyrimai parodo, kad socialinių įgūdžių bei adaptyvaus elgesio ugdymas padeda lengviau užmegzti ir išlaikyti tarpasmeninius santykius, paprašyti pagalbos, išsakyti savo jausmus, apginti savo nuomonę, efektyviai spręsti konfliktines situacijas, atsispirti neigiamiems poveikiams ( Samašonok, Gudonis, 2007).

Iki šiol nėra bendros socialinių įgūdžių klaisfikacijos sistemos, todėl įvairioje literatūroje galime rasti įvairių socialinių įgūdžių grupavimą. Pagal Raudeliūnaitė R. (2007) grupuojami pagal socialines sąveikas, apimančias asmens santykį su savimi, kitais žmonėmis,veikla ir leidžiančias išskirti intrapersonalinius (santykio su savimi), intrepersonalinius (santykio su kitais žmonėmis) ir veiklos bei bendravimo įgūdžius. Raudeliūnaitė R. išskirė socialinių įgūdžių rūšys:

 

Anot Š. Šniro, R. Malinausko (2006) socialiniai įgūdžiai grupuojami į: bendravimo su bendraamžiais įgūdžiai, savitvardos, akademiniai, bendradarbiavimo ir savęs įtvirtinimo.

Didžiausia dėmesį skirsime į savikontrolės įgūdžius, kurie yra priskiriami prie intrapersonalinių įgūdžių. Intrapersonaliniai įgūdžiai siejami su asmens Aš vaizdu, gebėjimu suprasti, kontroliuoti ir tinkamai išreikšti savo mintis, jausmus; pažinti ir įvertinti savo asmenybės ypatumus, jos stiprybę ir silpnybės puses. Pabrėžiama, kad intrapersonaliniai įgūdžiai yra socialinių įgūdžių pagrindas, daro įtaką asmens santykiui su aplinka. Prie esminių intapersonalinių įgūdžių linkstama priskirti asmens savęs pažinimo ,savęs vertinimo ir savikontrolės įgūdžius. (Raudeliūnaitė,2007). Savikontrolės įgūdžiai , kurie ne tik pad

deda išlaikyti vidinę pusiausvyrą, bet ir leidžia pozityviai sąveikauti su kitais bei konstruktyviai spręsti kylančias problemas. Raudeliūnaitė R. pateikė socialinių įgūdžių teorinį ir empirinį modelį:

 

Įgūdžių sritys Įgūdžių rūšys Komponentai Empirinės įgūdžių apraiškos
Intrapersonaliniai Savęs pažinimo savistaba -stebi kūno pasikeitimus

-domisi savo elgesiu įvairiose situacijose

-domisi ,ką sugeba padaryti gerai,

-domisi,kaip jį vertina kiti žmonės.

savianalizė -skiria savo gerąsias ir blogąsias savybes,

-įvardina tai, ką jaučia

-ieško blogo elgesio priežasčių savo, o ne kitų žmonių elgesyje.

Savęs vertinimo Savigarba -pagalvota, kad yra neblogesnis už kitus,

-pagalvota,kad kiti neblogai jį vertina

-yra patenkintas savimi,

-nenuvertina savęs dėl patirtų nesėkmių

Pasitikėjimas savimi -pasitiki savo jėgomis,

– pats savarankiškai apsiprendžia,

-įgyvendina tai ,ką nusprendė padaryti

-įveikia iškylančius sunkumus.

 

Savikontrolės Savitvarda -valdo savo jausmus,

-nepasiduoda pykčiui,

-prisiverčia atlikti nepatinkamą užduotį,

-tinkamai nusiramina.

Savidrausmė -pasipriešinina kitų spaudimui,

-vykdo pažadus ar įsipareigojimus,

-nepasiduoda blogai įtakai,

-laikosi mandagumo taisyklių.

 

Remiantis V.Žemaičio (1995), L.Jovaišos (2001) ir kt. darbais, svarbiausiais savikontrolės įgūdžių komponetais laikytina savitvarda bei savidrausmė. Savitvarda reiškiasi asmens gebėjimu valdyti savo jausmus, o savidrausmė -asmens išugdyta vidine drausme:save drausminantis žmogus laikosi nustatytų taisyklių, normų: atlieka pareigas, nepasiduoda blogai įtakai; moka pasipriešinti spaudimui.

Savikontrolės terminas nėra vienintelis, kuris žymi su savo elgesio reguliavimo reiškiniu susijusius fenomenus. Savikontrolės įgūdžių įvairovę nulemia socialinių saveikų gausa. Kiekvienoje literatūroje apie savikontrolę galime aptikti tokias sąvokas,, savireguliacija”, ,,savęs valdymas”, ,,elgesio ir socialinė kontrolė” ir kt. (Grakauskas ,2004). Pagal Š. Šnirą, R.Malinauską ( 2006) – tai emocinė ir socialinė kontrolės. Emocinė kontrolė- tai gebėjimas kontroliuoti ir valdyti emocines būsenas ir nežodinę išr

raišką. Socialinė kontrolė- tai gebėjimas reiškiantis asmens mokėjimą pristatyti, atlikti socialinius vaidmenis ir ginti savo nuomonę (Malinauskas, 2004; Malinauskas, Malinauskienė, Dumčienė, Šniras, 2008); visuomenės ar pavienių žmonių pastangos, priežiūra ir stabilios socialinės tvarkos organizacija ( Andrašiūnienė, 2007), tai gebėjimas, reiškiantis asmens mokėjimą pristatyti, atlikti socialinius vaidmenis ir ginti savo nuomonę. Socialiai kontroliuojantys save individai yra taktiški, sumanūs ir pasitikintys savimi. Jie puikūs aktoriai, geba prisitaikyti prie įvairių socialinių situacijų, jiems lengva bendrauti įvairiomis aplinkybėmis. Jie išmingi ir moka adekvačiai elgtis. (Šniras, Malinauskas)

Anot Ž. Grakauską (2004) savireguliacija – tai intrapsichinių ir transakcinių procesų, suteikiančių galimybę individui siekti ilgalaikių tikslų besikeičiančiomis aplinkos sąlygomis, visuma.

Savikontrolės terminas aprašomas sąmoningos pastangos, keisti elgesį ir tokiu būdu sumažinti šį neatitikimą, o savireguliacijos apima taip pat labiau automatinį procesų ir yra svarbūs žmogaus socialinės raidos. Savireguliavimas yra sąmoningas, tikslingas sprendimų tiesioginių emocines reakcijas, atidumą arba elgesį pakeičiant nesąmoningas, automatinis veiksmas, kuris reikalauja minties ir pastangų, pavyzdžiui, atidėti patenkinimas arba kontroliuoti pyktį , tačiau tai nereiškia, papasakoti visą istoriją. (Child development self control, 2011-10-25)

Savikontrolė – epizodinė saviaukla, sąlygojama konkrečios situacijos. Savikontrolė lydi žmogų visą gyvenimą. Pagal L. Monginaitė (2004) savikontrolė – racionali žmogaus refleksija ir savo veiksmų vertinimas pagal sau pačiam svarbius motyvus ir nuostatas, santykių tarp veiksmų tikslų, priemonių ir padarinių lyginimas, analizavimas ir koregavimas. Savikontrolės fomos, rūšys ir konkretu turinys priklauso nuo

o subjekto veiksmų objekto, sąlygų ir rūšių, nuo veiksmų sąmoningumo. Savikontrolė gali pasireikšti įvairiomis formomis:

savidrausme;

savęs apribojimu;

savęs įveikimu, privertimu, nuslopinimu, pasmerkimu;

pritarimu sau ;

savęs parėmimu;

savęs patikrinimu ar net nubaudimu.

Netinkama savęs kontrolė yra susijusi su elgesio ir impulsų kontrolės problemomis, įskaitant persivalgymo, alkoholio ir narkotikų vartojimas, nusikalstamumas ir smurtas, pereikvojimas , seksualinis ar impulsyvus elgesys, nepageidaujamas nėštumas ir rūkymas (Child development self control, 2011-10-25)

Asmenys, kurių socialinės kontrolės gebėjimai puikiai išlavinti, bet jie stokoja kitų įgūdžių, gali tapti ,,socialiniais chameleonais”, gebančiais prisitaikyti prie bet kurios socialinės situacijos, bet nepajėgiančias išreikšti savo jausmų ir neįstengiančiais užmegzti emocinių ryšių su kitais žmonėmis (Malinauskas, 2004). Taigi galime teigti, kad jeigu vaikams truks kokio socialinio įgūdžio, tai jis negalės užmegzti emocinių ryšių su kitais aplinkiniais ir išreikšti savo jausmų.

Elgesio savireguliacijos tyrimų ištakos glūdi kognityvinės, egzistencinės, humanistinės psichologijos ir sistemų bei kibernetinės teorijų autorių darbuose (Karoly, 1993; Mischel et al.,

1996). Humanistinės ir egzistencinės psichologijos atstovų mintys apie tai, kad žmogus pats gali prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą, įgavo materialų pagrindą, kai kognityvinės bei vėliau – socialinės-kognityvinės psichologijos tyrimai atskleidė unikalias žmogaus kognityvinės veiklos galimybes, leidžiančias jam sąmoningai siekti ilgalaikių tikslų. Prie savireguliacijos koncepcijos

sukūrimo nemažai prisidėjo ir sistemų teorijos kūrėjai, iškėlę idėją apie gyvų būtybių sugebėjimą išlaikyti savo integralumą nepaisant išorinės aplinkos pokyčių, bei kibernetikos mokslas, sukūręs grįžtamuoju ryšiu besiremiantį sistemų valdymo modelį (Powers, 1973; Vancouver, 2000, 2003).

savireguliacijos procesą suskirstyti į šiuos etapus:

1 etapas – numatymo fazė. Jo metu išanalizuojami tikslai, pasirenkamos jų pasiekimo

strategijos, įvertinamos pasiekimo galimybės. Labai svarbus veiksnys, nulemiantis motyvaciją siekti pasirinktų tikslų, šiame etape yra aš efektyvumas: žmogus ne tik turi norėti siekti pasirinktų tikslų, bet ir jausti galįs juos pasiekti.

2 etapas – atlikimo fazė. Jei tikslai pasirinkti, motyvacija pakankama, žinomos tikslui pasiekti reikalingos elgesio formos, prasideda tikslo siekimo fazė. Kad ją lydėtų sėkmė, svarbu užtikrinti tinkamą atliekamo

elgesio stebėjimą ir savalaikę jo korekciją, neleidžiančią nukrypti nuo užsibrėžtų tikslų. Šias funkcijas atlieka savęs stebėjimo ir savikontrolės sistemos.

3 etapas – refleksijos fazė. Ką nors padaręs, individas įvertina pasiektą rezultatą, savo įdėtas pastangas, aplinkos įtaką ir atitinkamai reaguoja pasitenkinimo arba nepasitenkinimo savimi jausmais (Zimmerman,

2000). Šios fazės nebūtinai turi eiti viena paskui kitą.Dėl socialinėje-kognityvinėje paradigmoje pripažįstamo abipusio determinizmo principo vienoje fazėje vykstantys procesai gali turėti įtakos kitos fazės procesams, todėl yra įmanoma grįžti prie ankstesnės veiklos fazės ir savo veiklą koreguoti (Zimmerman, 2000).

Pagrindiniai savireguliacijos įgūdžiai formuojasi vystantis žmonių kognityviniams sugebėjimams ir socializacijos metu įgyjant tam reikalingų žinių bei įgūdžių. Nesėkmingos savireguliacijos priežasčių šios paradigmos ribose ieškoma analizuojant pavienius savireguliacijos procesus, nustatant juose daromų klaidų pobūdį (pvz., prastai suformuoti tikslai, nepasitikima savo jėgomis, nesugebama kontroliuoti elgesio impulsų ir t. t.) (Bandura, 1986; Zimmerman, 2000). Dauguma savireguliacijos teoretikų sutinka, kad:

žmogaus elgesio savireguliacija yra dinaminis

procesas,

ji reikalinga tam, kad palaikytų kryptingą

elgesį kintančiomis aplinkos sąlygomis,

pagrindinis jos struktūrinis komponentas

yra tikslai,

žmogus turi sugebėjimą aktyviai stebėti ir

kontroliuoti savo elgesį,

elgesio savireguliacijai yra svarbus grįžtamasis

ryšys (Karoly, 1993; Zeidner et al.,

2000).

Socialinės

kontrolės teorija nagrinėja prieštaravimų tarp vaiko individualių galimybių

ir egzistuojančių visuomenėje, šeimoje, mokykloje vertybių įveikimą.

Jos reikšmingos vaiko vidinei emocinei įtampai mažinti, atkreipiant dėmesį įnusikalstamumą kaip individualų atsaką į išorinius jam nepageidautinus veiksnius.

Socialinės kontrolės neutralizacijos teorija yra svarbi potencialių nusikaltėlių

nuostatų tikrosioms prasmėms išskirti bei įvertinti, visuomeniniam sąmoningumui

ugdyti, tolerancijos riboms skirti, vaiko individualybės plėtrai didinti,

ugdytinių elgesio kontrolės riboms nustatyti, ugdytojų psichopedagoginiam

lankstumui didinti. Minėta teorija padeda nustatyti ugdytojų ugdomųjų veiksmų

pagrįstumą, kai neutralizuojami vaikų nusikaltimai.

Literatūra

Žygimantas G. Stresas ir elgesio savireguliacija:teorinės sąveikos problemos. Psichologija 2004 29.

Raudeliūnaitė R.(2007). Sutrikusio regėjimo paauglių socialiniai įgūdžiai ir jų ugdymo pedagoginės prielaidos. Šiaulių universiteto leidykla. Šiauliai.

Monginaitė L. Psichologijos įvadas. Mokomoji knyga. Vilnius: Technika, 2004.

Grigaitė D. (2009m.vasario6d.)Socialinės problemos – vaikai. [žiūrėta: 2011-10-25]. http://www.skurdas.lt/lt/news.php?news_id=318

Šniras Š., Malinauskas R. (2006). Mokleivių socialinių įgūdžių ugdymas. Studijų knyga.

Samašonok K.,Gudonis V. Globos namų auklėtinių socialinių įgūdžių ugdymas bendrojo lavinimo mokykloje. SPECIALUSIS UGDYMAS 2007 1 (16) 54–67

R. Malinauskas, V. Malinauskienė, A. Dumšienė, Š. Šniras. Rizikos grupės vaikų esminiai socialiniai įgūdžiai ir vidinė darna. 2008 m. “Sveikatos mokslai” Nr.5

Malinauskas R. Socialinio rengimo įtaka sporto pedagogų socialiniams įgūdžiams.ACTA PAEDAGOGICA VILNENSIA. 2004 12

Raudeliūnaitė R. Kai kurie regėjimo neįgalumą turinčių jaunuolių socialinių įgūdžių tyrimo aspektai. ACTA PAEDAGOGICA VILNENSIA. 2005 14

Teaching Young Children Self-Control Skill I N F O R M A T I O N F O R F A M I L I E S A N D E D U C A T O R S 2002M, http://www.nasponline.org/resources/handouts/behavior%20template.pdf

Valickas G.(1997).Psichologinės asocialaus elgesio ištakos: monografija.Vilnius.

Žemaitis V. (1995).Dorovinis savęs vertinimas.Vilnius.

Jovaiša L. (2001).Ugdymo mokslas ir praktika: analinių straipsnių monografija.Vilnius.

Child development self control, 2011-10-25

http://www.vision.org/visionmedia/family-relationships/child-development-self-control/37805.aspx

 

Leave a Comment