Leipalingio parapijos istorinė, sielovadinės ir kultūrinės veiklos analizė

Leipalingio parapijos istorines, religines ir pastoracines veiklos analizeTurinysĮžanga ………………………………………………………………….. 1

I. Leipalingio istorinė ir religinė praeitis iki XX a. pradžios…………………………………………………………………….. 3

1. Miestelio pavadinimas, kilmė ir dvaras…………………………………………….. 32. Leipalingio parapijos įkūrimas……………………………………………………… 63. Bažnyčios statyba…………………………………………………………………… 84. Leipalingyje dirbę kunigai………………………………………………………… 11

II. Parapijos gyvenimas nuo 1910 iki 1989m………………………………………… 14

1. Mokykla, švietimas ir kultūra…………………………………………………….. 142. Tautinis išsivaduojamasis judėjimas……………………………………………… 183. Tremtis ir žudynės………………………………………………………………… 224. Pogrindinė veikla. Kun. K. Ambrasonuopelnai religiniame švietime…………………………………………………… 245. Katalikiško jaunimo gyvenimastarybiniais laikais…………………………………………………………………. 28

III. Religinio ir kultūrinio gyvenimo pokyčiai, atkūrus Nepriklausomybę………………………………………………………… 30

1. Religinių ir kultūrinių renginių atnaujinimas…………………………………….. 302. Jaunimo religinio gyvenimo pokyčiai……………………………………………. 33

Išvados……………………………………………………………………… 35

Įžanga

Kur tik pažvelgsi – snaudžia istorija. Kiekvienas daiktas, net mažiausia smėlio kruopelytė turi savo pradžią. Tačiau ar ilgai tas daiktas primins apie save? Šiandien, rytoj, ar po daugelio metų? Gal jau dabar jis glūdi užmaršty, dengiamas storu dulkių sluoksniu, visų pamirštas, o po kurio laiko, atrodys toks brangus ir reikalingas. Gal būt jis giliai žmogaus širdyje, ir ši širdis išsaugo tai, kas jokiame popieriaus lape neužrašyta. Tačiau: “ Žmogus lyg vėjo dvelktelėjimas, jo dienos lyg dingstantis šešėlis ” (Ps.144;4). Viskas taip trapu, laikina, net ryškiausi prisiminimai kartu su žmogumi iškeliauja amžinybėn. Tad jeigu jau daiktas nuolat primena apie save, tai kokią reikšmę turi miestelis jame gyvenantiems žmonėms, ar netgi tautos istorijai? Ne tik didieji miestai yra svarbūs, gal ir šis miestelis yra turtingas kultūriniu, religiniu, istoriniu paveldu. Todėl ir buvo pasirinkta ši tema: kad išsaugoti ir užrašyti kuo daugiau istorinių įvykių, prisiminimų, papasakoti šiame miestelyje gyvenusių bei gyvenančių žmonių istoriją, jų džiaugsmus ir skausmus, rūpesčius, iškilusius metų tėkmėje. Juk istoriniai pokyčiai dažnai nulemia valstybės, bažnyčios, tautos išsivystymą ir likimą, bei tuo pačiu formuoja žmonių savęs ir pasaulio suvokimą. “ Šiandien žmonija gyvena naują savo istorijos amžių, kai palaipsniui visame pasaulyje sklinda gilūs ir skuboti pasikeitimai. Jie gimsta iš žmogaus pažinimo bei kūrybos ir grįžtamai veikia patį žmogų, jo individualius bei kolektyvinius sprendimus bei siekimus, mąstymo ir veiklos pobūdį, liečiantį tiek daiktus, tiek žmones.” Taigi žingsnis po žingsnio bandysiu šiame darbe sekti miestelio istorijos paliktomis pėdomis. Rašydama darbą, remsiuosi įvairiais rašytiniais šaltiniais, tačiau šie duomenys nėra tokie gausūs, kad būtų galima išsamiai nušviesti visą Leipalingio parapijos sielovadinę veiklą. Labai skurdi pokario meto literatūra, todėl neabejojant galima būtų tvirtinti, kad šis laikotarpis buvo sunkiausias Leipalingio parapijos gyventojams. Daug prisiminimų, istorijų išlikę senyvų žmonių atmintyje, ar asmeniniuose archyvuose, tačiau kartais jie tokie prieštaraujantys vieni kitiems, kad sunku atsekti tikrus faktus, taigi panaudosiu tik tuos pasakojimus, kurie patikimi ir sutampa su istoriniais faktais, bei kitų žmonių atsiliepimais. Trumpa darbo apžvalga. Pirma dalis skirta miestelio, parapijos įkūrimui. Pasakojama miestelio legenda, atskleista dvaro kilmė, žmonių tarpusavio santykiai ir pagalba bei indėlis parapijos labui, kalbama apie pirmąsias pastatytas bažnyčias Leipalingyje bei dabartinės bažnyčios statybą, klebonijos nuosavybę ir Leipalingio parapijoje dirbusius kunigus. Antroje dalyje rašoma apie skaudų parapijos žmonių gyvenimą okupacijos gniaužtuose, apie netektis, tremtį ir žudynes, drąsias kovas už laisvę, pogrindinę religinio švietimo veiklą, garbingus, drąsius, pilnus pasiaukojančios Kristaus meilės žmones, kurie tokiu sunkiu laikotarpiu nepabūgo grasinimų, kankinimų, vardan katalikiško švietimo, Tėvynės ir Kristaus. “ Vis dėlto yra sielose brangakmenių, kurių joks purvas negali apvelti. Yra tautos gyvenime įvykių, kurie persmelkia visus jos narius ir pasilieka neišdildomi.” Trečia dalis skirta gyvenimo pokyčiams, atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę. Šioje dalyje kalbama apie pasikeitusį ir sunkiai iškovotą kultūrinį bei religinį parapijos gyvenimą, žmonėms brangių ir ašaromis aplaistytų paminklų atstatymą, glaudžius mokyklos ir bažnyčios ryšius, jaunimo veiklą, susijusią ne tik su mokykla, bet ir su bažnyčia, bei visos parapijos žmonių gerove. Darbas pabaigiamas išvadomis.

I. Leipalingio istorinė ir religinė praeitis iki XX a. pradžios1. Miestelio pavadinimas, kilmė ir dvaras

Leipalingio miestelis įsikūręs aukštame Seiros upės (Kairysis Baltosios Ančios intakas, 48,2km. ilgio) kairiajame krante, prie nedidelio ežerėlio, 32km. į rytus nuo Seinų,12km. į šiaurės vakarus nuo Veisiejų, 11km. į šiaurės vakarus nuo Druskininkų. Miestelio vardo kilmė jotvingiška, kildinama iš jotvingių žodžio “liepa”. Paties Leipalingio miestelio ir pro šalį tekančios Seiros upės vardai leidžia daryti išvadą, kad senieji šio miestelio gyventojai buvo jotvingiai. Seniausiuose raštuose Leipalingis buvo vadinamas Lepuniki, o kiek vėliau Lepūnų, Leipūnų ir pagaliau dabartiniu Leipalingio vardu. Taigi Leipalingio pradžia skendi gūdžioje senovėje, nes apylinkėse surasti akmeniniai kirvukai, titnaginiai peiliai, rėžtukai, gremžtukai bei kiti įrankiai rodo, kad čia jau senų senovėje gyveno žmonės. Senąją praeitį liudija ir piliakalnis su senovinės gyvenvietės žymėmis, stūksantis tarp Leipalingio ir Černiauskų kaimo. Kultūriniame žemės sluoksnyje rasta grublėtosios keramikos, molinių puodų šukių. Kai kurie istorikai teigia, kad netoli Leipalingio buvęs mūšis su kryžiuočiais. Leipalingio apylinkių žmonės mielai pasakoja piliakalnio legendą. Pasakojama, kad senais laikais, ant šio kalno buvusi labai graži pilis ir didelis dvaras. Dvare gyvenusi pikta ragana Juodaakė, kurios sūnus iškrito per langą ir nuskendo ežere. Ji labai verkusi ir priverkusi upelį ašarų, be to prakeikusi dvarą, kuris su visais turtais ir kartu su ragana prasmegęs skradžiai žemėje, o iš ašarų ir šiandien teka Seiros upelis. Leipūnų arba Leipalingio dvarelis įkurtas didžiojo kunigaikščio Aleksandro valdymo laikotarpiu ir jau 1503m. pirmą kartą paminėtas istorijos rašytiniuose šaltiniuose. J. Totoraičio nuomone, kadangi netoliese yra du piliakalniai(Leipalingio ir Druskininkėlių), tad vietovė neabejotinai buvo apgyventa baltų genčių dar prieš kryžiuočiams sunaikinus Užnemunę, dvaras galėjo turėti gynybinio punkto reikšmę. 1503m. dvaras buvo duotas pabėgėliui arklininkui iš Smolensko Jonui Pliuskovui, iki jo tėviškė bus išvaduota iš Maskvos valdžios. 1508m. tą patį dvarą su arklininkais ir baudžiauninkais karalius Žygimantas Senasis padovanojo raštininkui Jonui Sapiegai, mirus pirmesniam dvaro laikytojui, kuriam jis priklausė iki gyvos galvos. Taip Leipūnų dvaras pasiliko ilgą laiką Sapiegų giminės nuosavybe, kurie Leipalingį valdė apie 250 metų. Jau 1516m. prie dvarelio minimas ir Leipalingio miestelis, tačiau kol kas tai tėra tik teiginys, nes jį paremiančių dokumentų iki šiol neaptikta. Težinoma, kad 1506m. Leipalingio kaimo laukuose gyveno 21 valstiečio šeima, o 1523m. “prie dvaro”, t. y gyvenvietėje buvo 16 šeimų. Gal būt tai sudarė vėlesnio miestelio užuomazgą. Kiti miestelio įkūrimą sieja su cerkvės statyba, bet tai įvyko ne 1516m , o vėliau apie 1520 ar 1523m. Be to medinė cerkvė buvo pastatyta ne gyvenvietėje, kurioje gyveno vietiniai žmonės – katalikai, o prie pačio dvaro, kurio savininkais buvo stačiatikiai Sapiegos. Cerkvė iškilo į šiaurę nuo gyvenvietės, Seiros upelio kairiajame krante, dabar ten tęsiasi parkas, o ne dešiniajame krante, kaip manyta pagal ten aptiktus senkapius. Nurodoma, kad tos cerkvės rūsyje 1546m. palaidotas J. Sapiega, o vėliau 1561m. ir jo žmona. Apie Leipalingio gyvenvietę XVI a. antroje pusėje beveik neaptinkama jokių duomenų. Tik minima 1567m. gyvenvietėje veikusi dvaro karčema, todėl galima manyti, kad Leipalingis išaugo tik XVI a. pabaigoje, nes tuo metu maždaug apie 1580m. buvo pradėta statyti katalikų bažnyčia. XVII a. dokumentuose Leipalingis vadinamas miestu, o jo gyventojai – miestiečiais. Įdomu tai, kad Leipalingyje viešėjo Lietuvos ir Lenkijos valdovas Vladislovas Vaza su žmona Cecilija Renata. Jo palydoje buvęs to meto Europoje garsus, lotyniškai rašęs ir Lietuvos vardą išgarsinęs poetas Motiejus Kazimieras Sarbievijus, Vilniaus universiteto profesorius. Jis sukūrė odžių ciklą “Miškų žaidimai”, kurioje apdainuotas ir Leipalingis. Apie esmines Leipalingio permainas galima spręsti pagal 1685m. surašytą inventorių, Sapiegai dvarą su miesteliu įkeitus G. Chaleckiui. Dokumente minimos keturios gatvės: Merkinės, Gardino, Veisiejų, gatvė už bažnyčios ir turgus. Atkurta ir dvaro sodyba, kurioje stovėjo įrengtas dviaukštis rūmas, nes per Lenkijos ir Lietuvos – Rusijos karą (1654-1667) Leipalingis du kartus buvo nusiaubtas gaisrų. Iš Sapiegų Leipalingio turtai atiteko Vilniaus vyskupui Mykolui Masalskiui, kuris 1792m. dvarą pardavė Vilniaus kapitulos kan. Antanui Kruševskiui.

Dabartinių Leipalingio rūmų fundatoriumi laikomas A. Kruševskis, kartu pastatęs ir mūrinę miestelio bažnyčią. Taip senoje sodybvietėje, kur jau nuo XVI a. būta pastatų, išplito klasicistinė dvaro sodyba. Rūmai pagrindiniu fasadu nukreipti į miestelio pusę. Jie sumūryti XVIII a. pabaigoje ar XIX a. pradžioje. Rūmai gerų proporcijų, stačiakampiai. Pietinio fasado kompozicijos akcentas – dorėninis keturių kolonų portikas su karnizu, ir trikampis frontonas. Šiauriniame fasade taip pat yra analogiškų formų portikas, tik platesnis šešių kolonų, kurios laiko balkoną, aptvertą puošnia ažūrine elipsių metalo tvorele. 1820m. mirus A. Kruševskiui, po jo paveldėję giminaičiai (sakytine liaudies kalba vadinami Grušauskais) pagarsėjo apylinkėse kaip žiauriausi baudžiauninkų engėjai. Baudžiava Leipalingio ir aplinkiniuose dvaruose buvo labai sunki ir gyventojai, dar daugeliui metų praėjus, pasakojo apie dvaro ponų žiaurumą. Pasakojama apie ekonomą Rėkų, kuris kartą į vežimą pasikinkęs vieną arklį, o į antrojo vietą – baudžiauninką ir taip važiavęs į mišką malkų parsivežti. Vargšą baudžiauninką taip mušė kaip ir greta bėgantį arklį, kad po šio įvykio nelaimingasis pasimiręs. Pavėlavusieji darbininkai kartais būdavo užkapojami rykštėmis negyvai. Ponas atimdavo iš tėvų merginas ir atiduodavo jas savo paleistuviui sūnui, kuris su jomis ištvirkaudavo dvaro rūmų rūsyje. Kruševskis baudžiauninkus į geresnius šunis mainydavęs, netgi versdavęs moteris žindyti dvaro šuniukus. Vienai iš mylimiausių pono kalių nugaišus, ji buvo aprengta suknele, papuošta papuošalais ir baudžiauninkai turėję taip pašarvotą kalę apraudoti, o nepaklususiuos pliekė rykštėmis. “ Vieną tokios “raudos” ištrauką yra užrašęs P Ruseckas knygoje “Baudžiava”: Kalele, kalele, kaip tu buvai ponui vierna Kaip tu viernai tarnavai Kaip tu ponios ponuliui gromatėles nešiojai. Kalele mažiausia, kalele gražiausia! Kas tavo mažus vaikelius augins, Kas juos nešios kas juos augins? Kalele gaspadine! Kas pilniavos mūsų sodą?” Visgi Leipalingio dvaras buvo turtingas. Jis turėjo daug miškų, laukų ir kaimų. Tų kaimų gyventojai mokėdavo dvarui mokesčius ir eidavo baudžiavą. Pagal 1819-1822m. bažnyčios inventoriaus sąrašus Leipalingis turėjo 14 kaimų, kuriuose gyveno 147 gyventojai. Dvaras turėjo plytų dirbtuvę ir geležies rūdos liejyklą. 1818m. caro įsakymu Leipalingis tapo valsčiumi į kurį įėjo Leipalingio dvaro kaimai. Leipalingio dvaras turėjo 3889 margus žemės, neskaitant 5129 margų miško, atimto valstybės žinion. Leipalingis valsčiumi išbuvo iki 1950m. Po Kruševskių dvaras perėjo į Kavaliauskų rankas. Iš jų dvarą nupirko inžinierius Balinskis. Jis pristatė rūmų priestatą ir nors priestatas stilistiškai priderintas prie senų rūmų, tačiau sudarkė paprastą ir aiškią simetrinio pastato kompoziciją. Balinskis pertvarkė ir čia įkurtą parką. Angliško tipo parkas tęsėsi tarp Simoniškės ežero ir Seiros upės, toks jis išliko iki mūsų dienų. Leipalingis nukentėjo nuo 1700-1721m. Rusijos-Švedijos dar kitaip vadinamo Šiaurės karo. 1702m. balandžio 25 dieną švedų kariuomenė netoli Merkinės persikėlė per Nemuną ir patraukė į Leipalingį. Leipalingio miestelis ir jo gyventojai patyrė daug nuostolių, buvo nuvarginti svetimos kariuomenės, nes turėjo ją išmaitinti. Miestelyje siautė badas, skurdas, bei su atvykusia kariuomene plito epideminės ligos. Leipalingis nuskurdo ir jam atsigauti prireikė daug laiko ir pastangų, nes 1808m. Varšuvos kunigaikštystės statistiniame aprašyme Leipalingis vis dar vadinamas nuskurdusiu miesteliu. Iki Pirmojo pasaulinio karo duomenų ne daug, tik minima, kad prieš Pirmąjį pasaulinį karą Leipalingio dvarą įsigijo Dor Dornalovičius. Karo metu sodyba buvo labai nuniokota. Dor Dornalovičius buvo paskutinis dvaro savininkas, prieš karą išsikėlęs į Lenkiją ir po karo į Lietuvą negrįžo. Leipalingio dvaras perėjo Lietuvos valdžios atsakomybėn, 1923m. dvaro žemės išparceliuotos, o rūmuose atidaryta progimnazija su stalių amatų skyriumi.

2. Leipalingio parapijos įkūrimas (1778m.)

Tikslią parapijos įkūrimo datą nustatyti nelengva. Šios datos nustatymui trukdo 1785m. liepos 7 dieną įvykęs gaisras, kurio metu su bažnyčia ir klebonija sudegė daug vertingų dokumentų. Spėjama, kad tuose dokumentuose įvardijama pirmoji Leipalingyje pastatyta katalikų bažnyčia, jos fundatorius, bei parapijos įkūrimo data. Tačiau 1761m. išlikusiame inventoriaus surašyme nurodoma, kad Leipalingyje yra bažnyčia, šalia jos gyvena kunigas, turintis žemės. Išvardijami Leipalingio kaimai: tai 6 sodybos ant kurių žemės stovi bažnyčia, klebonija ir klebonijos daržai; dalis žemės anapus upės už malūno tilto, kuri vadinama Popiške; dalis žemės Saltoniškės, Vilkanastrių, Didžiasalio kaimuose. Šie kaimai ir jų žemė priklausė dvarui, todėl yra manoma, kad Leipalingio klebonija žemę gavo iš Leipalingio dvaro savininkų, tad bažnyčią pastatė ne kas kitas, o dvaro savininkas, kuris prie bažnyčios apgyvendino kunigą, kad šis pasirūpintų Leipalingio ir aplinkinių kaimų gyventojų dvasiniais reikalais. 1800m. inventoriaus surašyme parašyta, kad kunigas, nors žemės dovanojimo dokumentai sudegė gaisre, ir toliau Leipalingio dvaro savininko nekliudomas naudojasi žeme. Taigi prie Leipalingio bažnyčios gyvenęs kunigas rūpinosi Leipalingio dvarui priklausančiuose kaimuose gyvenusių žmonių dvasiniais reikalais, už tai jam leidžiama naudotis dvaro savininko padovanota žeme. Tačiau aplinkui buvo tokių kaimų, kurie nepriklausė Leipalingio dvarui ir kurių gyventojais kunigui rūpintis nepriklausė. Tie kaimai buvo priskirti kitam dvarui ir jais rūpintis turėjo kitas kunigas, bet kita bažnyčia ir kunigas buvo toli ir sunkiai pasiekiama, todėl šių kaimų gyventojus Leipalingio kunigas aprūpindavo tik iš malonės. Kaip sunku atsekti parapijos įkūrimo datą, taip sunku nustatyti pirmuosius kunigus, gyvenusius prie bažnyčios. Kad prie Leipalingio bažnyčios nuolat gyveno kunigas, rodo nuo 1611m. pradėtos rašyti metrikos. Jos pradėtos rašyti vieno ir to pačio žmogaus ir tik vienoje šių metrikų vietoje yra minimas kun. M. Magausko vardas. Iš metrikų neaišku, kas jis toks buvo. Gal būt jis buvo Leipalingio klebonas, o gal kapelionas, ar tik besisvečiuojantis kunigas, kuris pakrikštijo tik tą vieną kūdikį, kurio vardas buvo įrašytas į metrikas. Metrikos rašomos iki 1689m. ir jose įvardijama dar keletas kunigų pavardžių, tad iš tiek žinių galima spręsti, kad Leipalingyje yra bažnyčia ir prie jos nuolat gyvena kunigas, bet Leipalingis nevadinamas parapija. Leipalingis minimas kaip turintis bažnyčią, prie kurios gyvenantis kunigas rūpinasi žmonių dvasiniais reikalais ne tik vyskupo suteikta teise, bet labiau bažnyčios fundatoriaus nurodymu. Kaip Leipalingis nevadinamas parapija, taip ir kunigai nevadinami klebonais. Kitas svarbus įvykis, tai 1744m. Vilniaus vysk. Zienkavičiaus įvykusio sinodo nutarimu visos vyskupijos vietos suskirstomos į parapijas ir jose paskiriama po kunigą. Prie kiekvienos bažnyčios ar koplyčios apsigyvena kunigas, kuris rūpinasi tame miestelyje ir apie jį esančių kaimų gyventojais. Retai kur liekama be kunigo. Šiame sinode pažymima, kad Leipalingyje taip pat yra koplyčia, bet prie jos negyvena joks kunigas, todėl Leipalingis su aplinkiniais kaimais yra prijungiamas prie Veisiejų parapijos. Nuo 1689 iki 1771m. metrikų nėra. Iš pradžių manyta, kad metrikos dingę, bet atrodo, kad jų niekas ir nerašė. Metrikų aktų nebuvimo priežastimi laikoma kunigo pasitraukimas iš bažnyčios. Greičiausiai, kad Leipalingis buvo patekęs į bažnyčia nesirūpinusio savininko rankas. Nuo 1771m. metrikos vėl pradėtos rašyti, prie bažnyčios apsigyvenus kunigui. Pagaliau 1778m. rugpjūčio 26 dieną Leipalingyje klebonaujant kun. Denisevičiui, Vilniaus vyskupija tam tikru raštu suteikė Leipalingiui tikros parapijos vardą, bei nustatė parapijos ribas. Nuo šios dienos Leipalingyje gyvenantis kunigas vadinamas klebonu, tad 1778m. laikomi oficialia parapijos įkūrimo data.

3. Bažnyčios statyba

Kadangi pirmieji Leipalingio savininkai buvo stačiatikiai, tai suprantama, kad jie pastatė ne katalikų bažnyčią, bet cerkvę, kuri minima apie 1520m. Jonas Petras Sapiega cerkvei užrašęs dešimtinę iš dvaro pajamų ir 10 valakų žemės. Vėliau jis perėjęs į katalikybę, paskyręs jos reikalams 20 valakų žemės ir manoma, kad apie 1580m. pradėjęs statyti katalikų bažnyčią. Deja, 1655m. Leipalingio bažnyčia rusų invazijos metu buvo sudeginta, nes 1674m. minima nauja medinė prie kurios veikė prieglauda. Šią bažnyčią aptarnavęs kažkoks domininkonas.

Sunku nustatyti kokia ir iš ko pastatyta buvo pirmoji Leipalingio bažnyčia tik aišku, kad vietiniuose raštuose ji minima, o nuo 1778m. turi parapijos vardą bei ribas. Taigi, manoma, kad pirmoji Leipalingio bažnyčia buvo medinė, nes jeigu būtų buvusi mūryta, tai būtų išlikusi, arba likę nors jos griuvėsiai. 1771m. inventoriuje nurodoma, kad Leipalingyje stovi medinė ir jau labai sena bažnyčia, bet ji negalėjo būti pirmoji, nes jau turėjo būti visai supuvusi, nebent ji buvo nuolat pertaisoma, o gal būt čia minima antroji ar trečioji bažnyčia. Šiame inventoriuje bažnyčia apibūdinama esanti su vienu bokštu priekyje ir nedideliu kupolu ant vidaus stogo. Ji turėjo 18 langų, įrėmintų švininiuose rėmuose, o jos sienos iš lauko pusės buvo apkaltos lentomis, grindų dalis taip pat lentų, o kita dalis plytų. Bažnyčia trijų altorių: didysis altorius – Dievo Motinos dangun ėmimo, o šalutiniai Šv. Kazimiero ir Rožančinės. Zakristijoje yra komoda ir 5 arnotai. Bažnyčia ir šventorius aptvertas lentų tvora, taip pat prie bažnyčios buvusios ir kapinės, o šventoriaus kampe stovėjusi 4 stulpų ir lentomis apkalta varpinė. 1785m. kilus gaisrui, sudegė bažnyčia, varpinė, bei jas juosusi tvora. Vietoje sudegusios bažnyčios klebonas Šimanavičius pastatė medinę koplytėlę. Koplytėlę jam statyti padėjo parapijiečiai, o dvaras davė tik medį. Koplytėlė išėjo labai paprasta, dengta balanomis ir per tokį stogą , lietui lyjant, bėgo vanduo, ji turėjo tik 4 langus. Jau rugsėjo 13 dieną klebonas Šimanavičius koplytėlę pašventino pamaldoms. Tačiau varpinę atstojo dvišakė pušis į kurią buvo pakabinti 2 varpai. Nauja varpinė buvo pastatyta tik 1800m. Bažnyčios indai ir kitas inventorius atrodo gaisro metu nesudegė, nes po gaisro inventoriaus surašyme minimi tie patys kielikai ir arnotai, o 1800m. inventoriuje dar pridėti nauji 4 sidabro žibintai, 4 mišiolai, maži vargonėliai ir net 10 arnotų. Nuo XIX a. pradžios Leipalingio savininku tapo Vilniaus kapitulos kanauninkas Antanas Kruševskis. Jis nusprendė Leipalingyje pastatyti gražią ir didelę mūrinę bažnyčią. Šią naują bažnyčią jis pradėjo statyti 1806m., negailėjo nei savo jėgų nei daug pinigų. Po mirties, kanauninkas kaip bažnyčios fundatorius 1820m. palaidotas šios bažnyčios rūsyje. Taigi bažnyčia buvo pradėta statyti 1806m. ir skubotai pabaigta 1819m. Bažnyčią buvo suplanuota pastatyti labai didelę: su 3 navomis ir 2 bokštais. Susirgus bažnyčios statytojui A. Kruševskiui, statyba sustojo. Tuo metu buvo baigta išmūryti šalutinių navų sienos, o vidurinė nava išmūryta tik iki langų. Sveikatai blogėjant, kanauninkas pradėjo rašyti savo turto testamentą. Šiame testamente jis bažnyčios taisymui ir tolesniam statymui užrašė iš savo turto kasmet po 300 zlotų. Jeigu tolesnis Leipalingio savininkas nenorėtų mokėti 300 zlotų, tuomet teismo keliu jam būtų priteista sumokėti dvigubą testamente bažnyčiai paliktą sumą. Taip pat užrašo, kad kas metai būtų mokama 600 zlotų vargonininko ir 400 zlotų mokytojo išlaikymui. Testamente parašyta, kad Leipalingio bažnyčia beveik baigiama, be to šiai bažnyčiai A. Kruševskis yra užsakęs pas Vilniuje gyvenantį vargonų statytoją Hronovičių naujus vargonus. Kanauninkas tikėjosi pats pabaigti bažnyčios statybą, bet ligai paūmėjus ir nepasitikėdamas savo turto būsimais įpėdiniais, įsakė sustabdyti mūrynimo darbus vidurinėje navoje ir tiesti stogą, bei pradėti įrenginėti bažnyčios vidų. Iki A. Kruševskio mirties bažnyčia buvo uždengta, šalutinėse navose sudėtos gaubtos lubos iš plytų, vidurinės navos lubos tik iš lentų, asla navose išgrysta plytomis, o koplyčioje koklėmis, zakristijos grindys iš lentų, pasieniui padaryta eilė spintų, ant viškų pastatyta 12 balsų vargonai, be to yra kelios klausyklos, nauja krikštykla ir sakykla, bei daug suolų. Po A. Kruševskio mirties, jo turtai ir bažnyčia atiteko įpėdiniui, kuris tuojau pat atsisakė pildyti testamento sąlygas ir nesumokėjo kanauninko paliktų 600 zlotų palūkanų bažnyčiai. Taip bažnyčia buvo palikta be priežiūros, tad nesusilaukė ji ir žadėtų 2 bokštų, bei netaisoma pradėjo irti. Visdėlto 1821m. buvo konsekruota Dievo Motinos dangun ėmimo vardu. Kruševskio pastatyta bažnyčia išliko iki mūsų laikų. Parapijiečių ir čia dirbusių klebonų nuopelnu, bažnyčia po truputį buvo remontuojama. 1874m. meistras iš Varšuvos Eduardas Ceglarskis pastatė pagrindinį altorių, 1885m. buvo pastatyta dabartinė varpinė, o 1890m. šventorius aptvertas mūrine tvora, 1905m. bažnyčia suremontuota, 1926m. meistras iš Vilkaviškio A. Mačiulis pastatė naujus vargonus. Paskutinį kartą pastatas iš vidaus suremontuotas 1977m. Šiandien bažnyčia stovi prie miestelio centrinės aikštės pagrindiniu fasadu į šiaurės rytus. Bažnyčia bebokštė, 3 navų, stačiakampio plano, užbaigto tiesia apside, turi dvi zakristijas, esančias abipus presbiterijos. Ji vėlyvojo klasicizmo formų, bazilikinė. Portalo anga stačiakampė, su trikampiu sandriku, o šoninių fasadų langai yra žemiau už pagrindinio fasado langus. Bažnyčios viduje dominuoja vidurinės navos ir presbiterijos erdvė, kurią uždengia cilindrinis skliautas, apjuostas frizu ir karnizu su dantukais. Šonines navas dengia kryžminiai skliautai. Visas 3 navas skiria 3 poros piliorių, sujungtų arkomis ir puoštų panaudojus jonėninį orderį. Bažnyčioje yra 3 altoriai. Pagrindinis altorius neogotinis, o šoniniai altoriai neobarokinių formų. Bažnyčioje gausu vertingų meno dirbinių. Nežinomo dailininko tapyti Kryžiaus kelio stočių paveikslai dabar yra saugojami Nacionaliniame Vilniaus dailės muziejuje, o kabantys bažnyčioje buvo pagaminti J. Špetkovskio dirbtuvėje Varšuvoje. Dėmesį atkreipia paveikslas “Šv. Antano regėjimas”, kabantis koplyčioje. Manoma, kad nežinomas autorius šį paveikslą tapė remdamasis Sevilijos katedroje esančiu B. E. Muriljo to paties siužeto kūrinio kopija. Paveiksle nutapytas ant vieno kelio priklaupęs, pranciškonų abitu vilkintis Šv. Antanas, tiesiantis rankas į Vaikelį Jėzų. Paveikslo kairėje stovi stalas ant kurio padėti Šv. Antano atributai: tai krucifiksas ir knygos. Prie šventojo kojų gulinčios lelijos simbolizuoja tyrumą ir nekaltumą. Šį paveikslą Vilniuje užsakė kan. A. Kruševskis, kuris pageidavo, kad šventasis turėtų jo paties veido bruožus. Bažnyčioje yra ir Kruševskio epitafija. Ji įmūryta Šv. Antano koplyčios, esančios priešais zakristiją, pietinės sienos pažemėje, nes šios koplyčios rūsyje kanauninkas yra palaidotas. Epitafija kryžiaus formos, dekoratyvinę reikšmę turi įrašo šriftas ir Kruševskių giminės herbas. Taip pat bažnyčioje daug kitų paveikslų ir meninių dirbinių, pasižyminčių savitumu ir išskirtinumu, gal būt daugelio jų istorinė bei meninė vertė išryškėtų juos atrestauravus.

4. Leipalingyje dirbę kunigai

Pirmąją katalikų bažnyčią pastatė Sapiega apie 1580m., tačiau pirmojo kunigo, gyvenusio Leipalingyje pavardė minima tik nuo 1611m, kada buvo pradėtos rašyti metrikos. Jas pradėjo rašyti kun. M. Magauskas, bet neaišku ar jis nuolatos gyveno prie Leipalingio bažnyčios, ar tik svečiavosi Leipalingyje ir pakrikštijo tik tą vieną kūdikį, kurio vardas kartu su šio kunigo pavarde buvo įrašytas į metrikų aktų knygą. Vis dėlto jis laikomas pirmuoju kunigu gyvenusiu Leipalingyje ir besirūpinusiu miestelio bei aplinkinių kaimų, kurie tuo metu priklausė dvarui, gyventojų dvasiniais reikalais. Iš pradėtų rašyti metrikų ir jose minimos kunigo pavardės galima spręsti, kad tuo metu Leipalingyje gyvenimas eina sparčiai į priekį: miestelyje yra bažnyčia, prie jos nuolat gyvena kunigas, kuris rūpinasi sielovada. Nuo 1619m. metrikos rašytos eiliuota kalba, iš to galima spręsti, kad Leipalingyje gyvenęs kunigas buvo poetas, deja, jo pavardė metrikose neminima. Nuo 1635m. metrikose atsiranda kun. Ambražo Šekeršinsko pavardė, jose pažymima, kad kun. Šekeršinskui leidžiama teikti sakramentus Leipalingio bažnyčioje. 1639m. prie Leipalingio bažnyčios nuolatos gyvena domininkonas Jackus Vitkauskas. Iki 1660m. jo vienintelio pavardė įrašyta aktuose, tad, atrodo, jog šis domininkonas gyveno Leipalingyje 23 metus. Nuo 1660m. kunigai dažnai keičiasi, pagyvendami vos metus ar keletą metų. Po domininkono, gyvenusio Leipalingyje 23 metus, gyventojais ir bažnyčia rūpinasi kun. T. Žegnanovičius. Deja, jis gyveno miestelyje tik 3 metus, nes jau nuo 1663m. jį keičia kun. Cholkauskas iš Vilniaus. Cholkauskas klebonauja taip pat trumpai, tačiau jis turi daug talkininkų. Jam padėdavo domininkonas iš Seinų kun. Gnoinskas, bernardinas iš Kretingos kun. Ambražas, kun. Žakovskis iš Vilniaus, domininkonas iš Merkinės kunigas Severinas. Nuo 1666 iki 1669m. bažnyčia ir jos gyventojų reikalais rūpinasi vienuoliai, kurie kas metai keičiasi, kol 1669m. į Leipalingį paskiriamas kunigas iš Seirijų. Nors šis kunigas metrikas rašo iki 1672m, bet niekur aktuose jo pavardė neužrašyta, tik po jo minima, kad prie Leipalingio bažnyčios metus gyvena karmelitas D. Boraževskis iš Vilniaus. Jam išvažiavus, nuo 1674 iki 1689m. aktus rašo jau kitas kunigas, deja, jo pavardė kaip ir prieš vienuolį Boraževskį Leipalingyje gyvenusio kunigo neminima. Tačiau šis kunigas buvo paskutinis, rašęs metrikas XVII a. pabaigoje, nes nuo 1689 iki 1771m. jokių dokumentų apie Leipalingyje gyvenusius kunigus ir jų sielovadinį darbą nėra. Todėl manoma, kad ilgą laikotarpį Leipalingis buvo likęs be sielovadininko.

XVIII a. pabaigoje religinis gyvenimas Leipalingyje vėl atsinaujina. 1771m. vėl pradėtos rašyti metrikos, o tai reiškia, kad Leipalingyje vėl gyvena kunigas. Metrikose įrašyta kun. T. Denisevičiaus pavardė. Šis kunigas pirmasis, kuris nuo 1778m. jau vadinamas klebonu, nes Leipalingis turi parapijos teises. Po kun. Denisevičiaus mirties, nuo 1783 iki 1785m. Leipalingyje klebonauja kun. Hrechoravičius, bet ištikus staigiai mirčiai, jį pakeičia kun. Šimanavičius. Kun. Šimanavičius gyveno Veisiejuose, todėl Leipalingyje pamaldas laikydavo labai retai. Dėl šios priežasties, kunigui pagelbėdavo Liškiavos vienuolyno domininkonai, kurie pakeisdami vienas kitą nuolat gyveno Leipalingyje. Po Šimanavičiaus, 1788m. klebonu paskiriamas kun. A. Višinskas. Jam klebonaujant, aktuose neužsimenama apie jokius pagalbininkus vienuolius, matyt, šis kunigas gyveno Leipalingyje ir jam nereikėjo vienuolių pagalbos. Mirus kun. Višinskui, 1789m. klebonauja kun. K. Javidas, tačiau dėl šio kunigo klebonavimo kyla tam tikrų neaiškumų. Aktuose užsimenama, kad Javidas labai senas ir ligotas, todėl jam padeda vienuoliai, bet neįrašyta kunigo mirimo data. Vis dėlto kun. J. Reitelaičio nuomone, nuo 1797 iki 1800m. Leipalingio klebonas buvo ne Javidas, o kun. M. Kožnovskis, nes šis kunigas aktuose įvardijamas kaip Leipalingio klebonas. Su XIX a. pradžia prasideda naujas Leipalingio parapijos gyvavimo laikotarpis. Nuo 1800 iki 1821m. Leipalingyje gyvena, dabartinės bažnyčios fundatorius kan. A. Kruševskis. Po jo mirties Leipalingio klebonai vėl dažnai keičiasi. Nuo 1824 iki 1831m. klebonauja Lincevskis, šiam mirus, klebonu paskiriamas F. Miliauskas iš Punsko, jam taip pat mirus, iki 1841m. klebonauja P. Andriuškevičius. 1841m. klebonu tampa kun. K. Darevskis. Klebonas susirūpina bažnyčios būkle ir nepakęsdamas tokios sunkios padėties, 1844m. rašo laišką vyskupui, kad bažnyčios stogas kiauras, lietaus metu į vidų bėga vanduo, todėl supuvo lubos ir bažnyčios balkiai, nuo sienų pradėjo kristi tinkas. Dėl tokios padėties, vyskupas leido Švenčiausiąjį laikyti zakristijoje. Bažnyčia remonto susilaukė tik nuo 1867m, pradėjus klebonauti kun. K. Andriušiui. Šis kunigas pasižymėjo darbštumu, ryžtingumu ir entuziazmu. Nors pastangų ir darbštumo netrūko, bet dėl lėšų stygiaus nuolat kildavo sunkumų. Vis dėlto kunigo Andriušio dėka skarda buvo uždengtas bažnyčios stogas, iš vidaus ir iš išorės aptinkuotos ir nubaltintos sienos, bei akmenine tvora aptvertos kapinės. 1880m. Andriušio rūpesčiu bei parapijos lėšomis, Edvardas Ceglarskis pastatė gotiškojo stiliaus didįjį altorių, dviem kondignacijom. Apatinėje kondignacijoje stovi akmeninė Dievo motinos statula, kuri būdavo uždaroma Mergelės Marijos dangun ėmimo paveikslu. Iš abiejų pusių šiai statulai, altoriaus nišose yra apaštalų Šv. Petro ir Šv. Povilo statulos. Viršutinėje kondignacijoje – gražus Nukryžiuotojo paveikslas. Altoriaus ciborija paauksinta iš vidaus ir iš išorės. Klebonaujant Andriušiui, padidėjo ir liturginių daiktų bei rūbų skaičius. Iš metrikų žinoma, kad prie kunigo Darevskio Leipalingyje pradėjo gyventi vikaras, bet prie kun. Andriušio vikaras nuolat negyveno. Paskutinis prie kun. Andriušio vikaru buvo J. Kudirkevičius, kuris mirus Andriušiui, nuo 1880m. liko klebonu Leipalingyje. Kun. Kudirkevičius sušaukė parapijos susirinkimą, kurio metu buvo nutarta pastatyti naują kleboniją. Klebonija buvo pradėta statyti be vietinės valdžios sutikimo, todėl valdžia statybą nutraukė. Ginčai kilo dėl asmeninių klebono ir vietinės valdžios viršininko nesutarimų. Ginčams nurimus, statybos buvo tęsiamos ir pabaigtos. Nauja klebonija pastatyta tik klebono lėšomis, o senoji buvo paversta prieglauda vargšams. 1885m. Kudirkevičių iškėlė vikaru į kitą parapiją, tad nauju klebonu į Leipalingį buvo paskirtas kun. M. Dabrila. Jo dėka šventorius aptvertas akmenine tvora, pastatyta nauja varpinė, o aplink kleboniją pasodintas sodas ir klebonijos kiemas aptvertas tvora. Kun. Dabrila rūpinosi ne tik bažnyčios išore, bet ir jos vidumi. Zakristijoje jis pastatė naują komodą, arnotams sudėti. Didžiausias nuopelnas, tai naujas šalutinis altorius pastatytas kairėje navoje. Altorius turi Švenčiausios Jėzaus širdies paveikslą apačioje ir Mergelės Marijos paveikslą viršuje. Šį altorių statė meistras Andriuškevičius, apie kurį daugiau duomenų nėra. Nuo 1894m. Leipalingyje 14 metų klebonavo kun. J. Zienius. Jo dėka buvo pastatytas naujas Šv. Onos altorius, bei padidinti bažnyčios langai. Kun. Zienių paskyrus klebonauti į Rudaminą, Leipalingio parapijos nauju klebonu nuo 1910m. tapo Seinų seminarijos profesorius kun. J. Laukaitis, tačiau jam esant labai užimtam, klebonui pagelbėjo kun. J. Adomaitis. Tik Adomaičio dėka per karą pavyko išsaugoti vargonus, kurių metalinius vamzdžius vokiečiai norėjo panaudoti karo reikmėms.

II. Parapijos gyvenimas nuo 1910 iki 1989 m.1. Mokykla, švietimas ir kultūra

Pirmosios žinios apie mokyklą sutinkamos 1817m. Mokyklos įkūrimu ir jos globa rūpinosi klebonas Linčevskis kartu su kan. A. Kruševskiu, tad 181 m. inventoriuje jau minima Leipalingyje veikianti mokykla, kurioje mokosi 24 berniukai ir 2 mergaitės. Kruševskis savo testamente paliko pinigų mokytojo ir mokyklos išlaikymui, beje prieš pat savo mirtį, 1820m. pradėjo statyti mokyklos pastatą savo lėšomis, parapijos gyventojų prašydamas tik pagalbos statybos metu. Tačiau kanauninkui mirus, mokykla taip ir liko nepastatyta, todėl vaikus tiek miestelyje, tiek aplinkiniuose kaimuose mokė daraktoriai, kol 1870m. Leipalingyje įsikūrė valsčiaus pradinė mokykla. Kiek vėliau, Pirmojo pasaulinio karo metu, vokiečiai leido atidaryti pradinę mokyklą, kurioje visos disciplinos būtų dėstomos lietuvių kalba. Iki 1923m. Leipalingio valsčiuje gyveno 5373 gyventojai ir valsčiaus ribose veikė 9 pradinės mokyklos. Daug šias mokyklas baigusių mokinių norėjo mokytis toliau, o artimiausiai veikusios vidurinės mokyklos buvo Veisiejuose arba Merkinėje, dėl atstumo, varginančių kelionių ir didelių išlaidų nuomojant kambarį tuose miesteliuose, retai kas galėjo sau leisti tokią prabangą kaip mokslas. Dėl didėjančio norinčių mokytis skaičiaus, Leipalingio klebonas A. Savickas, vaistininkas A. Laukaitis ir kalbininkas S. Dabušis, tuo metu dirbęs švietimo ministerijoje, rūpinosi, kad vidurinė mokykla (tada dažniausiai vadinama progimnazija) būtų atidaryta ir Leipalingyje. Kaip tik 1923m. pagal vykdomą žemės reformą, Leipalingio dvaras buvo paskirtas švietimo reikmėms, tad šiais pačiais metais rugsėjo 24 dieną švietimo ministerijos nutarimu ir Leipalingio savivaldybės vardu, dvaro rūmuose buvo įkurta Leipalingio vidurinė mokykla. Po pastato remonto darbų, spalio 15 dieną įvyko mokyklos atidarymo iškilmės. Iš pradžių veikė tik dvi klasės, kuriose mokėsi 89 mokiniai. Nuo 1924m. įkurta 3 ir 4 klasės. Šios mokyklos direktoriumi buvo kun. B. Čepulis. Direktorius mokiniams dėstė ne tik tikybą, bet ir kitas disciplinas, ypač jis mėgo dailidės darbus, todėl prie mokyklos atidarė medžio apdirbimo klasę. Jam mokyti padėjo kvalifikuoti staliai T. Nomečikas ir A. Mikelkevičius. Taip pat mokykloje dirbo ir kiti mokytojai: vokiečių kalbą dėstė A. Gartikas, matematikos mokytoju buvo V. Matukonis, muzikos ir dainavimo mokė parapijos vargonininkas J. Augustinavičius, karinį parengimą berniukams dėstė V. Aksomaitis, vėliau vyr. ltn. J. Beinoras. 1924m. kaip privalomi dalykai įvedami fizika ir buhalterija bei lotynų kalba. Kun. B. Čepulis rūpinosi ne tik jaunimo, bet ir suaugusiųjų švietimu. Jo pastangomis 1928m. Leipalingyje buvo įkurtas vyskupo M. Valančiaus liaudies universitetas. Šiame universitete dėstė vidurinės mokyklos taip pat ir pradinės mokyklos mokytojai. 1929m. Leipalingio mokyklą dėl sumažėjusio mokinių skaičiaus, buvo nutarta uždaryti ir perkelti į Merkinę. Leipalingiečiai nenorėdami prarasti vienintelio kelio į šviesą, pasiryžo ginti savo mokyklą, nepaisydami to, kad 1929m. sausio 29 dieną Ministrų kabinetas jau buvo priėmęs nutarimą, mokyklos žemę ir pastatus grąžinti buvusiam šeimininkui. Leipalingio gyventojai gynėsi pateikdami tokius argumentus: valsčius išleido 17000 litų mokyklai įkurti, o savivaldybė ir valstybė pastatų remontui ir kitiems reikalams sudėjo 30000 litų, be to Leipalingis kaip ir Merkinė yra kultūros centras, ir Leipalingio mokykloje mokosi ne tik leipalingiečiai, bet ir moksleiviai iš Kapčiamieščio, Veisiejų, Seirijų, Liškiavos. Toks prašymas buvo parašytas Respublikos Prezidentui, todėl leipalingiečių ryžtingumo ir atkaklumo, ginti savo teisias į švietimą dėka, Ministrų kabinetas balandžio 23 dieną savo nutarimą pakeitė – tad mokyklą Leipalingyje pavyko išsaugoti.

Nuo pat įsikūrimo mokykloje vyko aktyvus visuomeninis gyvenimas. Jau 1925m. mokykloje veikė ateitininkų ratelis. Ateitininkai leido laikraštėlį “Vieversėlis”, kuriame buvo gausu rašinėlių, ypač įvairių tautosakos kūrinių. Be ateitininkų leidžiamo “Vieversėlio” Leipalingio mokyklos mokiniai leido savo laikraštėlį “Leipalingio mokinių baikų gazieta”. Vienas iš šio leidinio išlikusių numerių yra saugomas M. Mažvydo bibliotekoje. Keletas mokinių buvo suorganizavę ir slaptą aušrininkų kuopelę, kuriai priklausė ir būsimasis dailininkas M. Bulaka, jis kaip Leipalingio aušrininkų atstovas netgi dalyvavo konferencijoje Kaune. Taip pat be ateitininkų ir aušrininkų mokykloje veikė skautai, savo draugovę pasivadinę Lietuvos Karaliaus Mindaugo vardu, kuriai vadovavo A. Sadeckas. Taigi veikiant mokykloje įvairioms organizacijoms, buvo nuolat rengiami vieši vakarai, švenčių ir krašto žmonių minėjimai, skaitomos paskaitos. Mokiniai mielai ruošdavosi miestelio šventėms ir aktyviai jose dalyvaudavo, visada padėdavo švarinti ir gražinti miestelį, sodindavo medelius, tvarkydavo aikštę, prižiūrėdavo gėlynus, mokyklos pastangomis aplink paminklą žuvusiems už Lietuvos laisvę buvo aptverta tvora. Vidurinė mokykla Leipalingyje veikė kol 1935m. buvo uždaryta ir perorganizuota į 6 skyrių pradinę mokyklą. Per savo 12 gyvavimo metų, vidurinė mokykla išleido 10 mokinių laidų, ir šių mokinių tarpe buvo daug Lietuvoje bei užsienyje garsių žmonių. Tai – dailininkas M. Bulaka, Australijos lietuvių visuomenės veikėjas ir poetas V. Kazokas, kosminių laivų kūrėjas B. Čiurlionis, kun. V. Šuminas ir daugelis kitų. Vėl vidurinė mokykla, vadinamoji progimnazija, iš pradinės 6 skyrių mokyklos buvo atkurta 1940m, kurioje jau mokėsi 227 mokiniai. Šios progimnazijos direktoriumi paskirtas P. Batista. Progimnazijoje dirbo mokytojai: garsi kalbininkė A. Kučinskaitė, lietuviškos spaudos kolekcininkas J. Kirklys, rašytojas J. Būtėnas, jis dėstė lotynų ir lietuvių kalbas. 1943m. J. Būtėno pastangomis mokykloje buvo surengtas poeto Maironio minėjimas. Fizinę kultūrą dėstė ltn. V. Gontis, pokario metais tapęs Šarūno rinktinės vadu. Progimnazijos kapeliono pareigas ėjo kun. A. Deltuva. Mokytojas Gontis padedant geografijos mokytojui J. Vitkui, telkė jaunimą į Lietuvos Laisvės Armiją. Jau 1944m. kūrėsi generolo P. Plechavičiaus vadovaujama Vietinė rinktinė į kurią įstojo 12 moksleivių. Šie moksleiviai iš Leipalingio buvo išlydėti su orkestru ir gėlėmis, palaiminti mokyklos kapeliono A. Deltuvos. 1946m. Leipalingio gimnazija buvo pervadinta vidurine mokykla. Nuo 1948 iki 1952m. direktoriumi dirbo istorijos mokytojas J. Bleizgys. Ilgiausiai, net 22 metus mokyklai vadovavo fizikos mokytojas B. Misevičius, o nuo 1977m. direktoriumi vėl buvo paskirtas J. Bleizgys, po jo mirties nuo 1983m. mokyklai vadovo istorikė B. Zuzevičienė, kurią 1991m. pakeitė ir dabar mokyklai vadovauja A. Rudžionienė. Mokykla jau yra išleidusi 55 laidas, iš viso į gyvenimą palydėjusi 2046 abiturientus, daugelis jų tapo garsiais mokslo ir kultūros žinovais. Tai – habil. Humanitarinių mokslų dr. prof. A. Radzevičius, Lietuvos “Caritas” generalinis direktorius kun. R. Grigas, Lietuvos kariuomenės pulkininkas K. Kuckailis ir daug kitų. Taigi daugumą buvusių Leipalingio mokinių 1996m. liepos 6 dieną sutalpino miestelio kultūros namų salė, kai buvo švenčiama džiugi šventė – 50 laidų sąskrydis. Leipalingį ne mažiau garsina mokyklos kraštotyros muziejus. Šį muziejų įkūrė 1957m. Dzūkijos krašto patriotas, Leipalingio vidurinės mokyklos nusipelnęs Respublikos mokytojas, garbės kraštotyrininkas A. Volungevičius. 1998m. A. Volungevičiui už nuopelnus Lietuvos valstybei ir už pastangas, kad garsina Lietuvos vardą užsienyje, Prezidentas V. Adamkus įteikė Kunigaikščio Gedimino I-ojo laipsnio ordiną. Leipalingio muziejuje sukaupta apie 12000 eksponatų. Pirmuoju eksponatu laikomas akmeninis kirvukas, kurį rado moksleivė R. Grauželytė Leipalingio piliakalnio apylinkėse. Svarbiausios ekspozicijos tai: rajono ir Leipalingio istorija, archeologija, etnografija, tautosaka, mokyklos istorija, savanoriai, stalinizmo represijos. Kraštotyros muziejuje gausu eksponatų ne tik iš Lietuvos bet ir iš užsienio: Australijos, JAV, Lenkijos. Taigi kraštotyros muziejus skiepija meilę Tėvynei, jos gamtai, žmonėms. Kiekvienas Leipalingio mokykloje besimokantis ar iš jos į gyvenimo kelią jau išėjęs mokinys niekada nepamirš savo mokyklos garbingos praeities.

2. Tautinis išsivaduojamasis judėjimas

“ Pati istorija – išlikę atsiminimai apie jotvingių karingumą, piliakalniai, karo dainos ir knygnešių takai, Nepriklausomybės savanorių drąsa ir partizanų laisvės kovos byloja apie visai kitokį šio krašto žmonių būdą.” Kuriantis Nepriklausomai Lietuvai, reikėjo daug drąsos, narsumo jai apginti. Tiek valstybės kūrimo darbe, tiek kovose dėl Nepriklausomybės, leipalingiečiai buvo aktyvūs, nes Dzūkijos krašto žmonės pasižymi ne tik atvirumu, vaišingumu, bet ir narsumu. Dzūkai užgrūdinti kietų gyvenimo sąlygų nevengia sunkumų, pasitenkina tuo, ką turi, todėl dėl didelių skriaudų jie subrandino atkaklų atsparumą, užsispyrimą ir kovingą pasipriešinimą tautos engimui. 1918m. paskelbus Lietuvos Nepriklausomybę, leipalingiečiai gausiai stojo savanoriais į Lietuvos kariuomenę. Leipalingio miestelyje vyko smarkios kovos su lenkais, nes 1920m. lenkai buvo užėmę miestelį. Kova buvo labai sunki ir su skaudžiomis pasekmėmis, nes dar 3 metus apylinkėse siautėjo ir plėšikavo ginkluoti lenkų būriai, nors miestelis jau buvo išvaduotas . Leipalingio apylinkių gyventojai patyrė siautėjantį svetimšalių žiaurumą, kai kurie gyventojai, gindami savo šeimas ir namus, paaukojo savo gyvybes. Leipalingio žmonės gali didžiuotis savanoriais, apgynusiais gimtąjį miestelį. Savanoriams už jų nuopelnus buvo dalinama žemė. Taigi taip netoli miestelio įsikūrė Savanorių kaimas. Jame tuo metu apsigyveno 28 savanoriai. Žymiausi ir daugiausiai nusipelnę: B. Kuckailis įstojęs į Lietuvos kariuomenę Alytuje, kurios vadas buvo karininkas A. Juozapavičius. B. Kuckailio bendražygiai, apdovanoti “ Vyčio Kryžiumi”: B. Kuliešius, A. Stankevičius, A. Kancevičius, I. Mikučionis, A. Šoliūnas. Pagerbiant gyvuosius ir ypač žuvusius savanorius 1928m. Leipalingio miestelyje buvo pastatytas paminklas Žuvusiems už Nepriklausomybę. Nespėjus atsigauti po Pirmojo pasaulinio karo, kovų su lenkais, nespėjus pasidžiaugti Nepriklausomybe, prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, atnešęs naują priespaudą. Rusų ir vokiečių okupacija skaudžiai palietė ir Leipalingio gyventojus. 1940m. bolševikų kariuomenė pradėjo statyti įtvirtinimus pasienio teritorijoje, tuo metu statomi bunkeriai visame Lazdijų krašto pasienyje, keletas jų išliko ir tebestovi ir dabar. 1940m. birželio 22 dieną rusų kariuomenę užpuolė vokiečiai. Rusų kareiviai, nesuvokdami kur bėgti, išsislapstė miškuose. Dėl jų įtūžio nukentėjo ir leipalingiečiai. Kai kurių, rusų kareivių nužudytų Leipalingio apylinkės žmonių pavardės, kaip žiaurumo pėdsakai, išliko to meto dokumentuose. B. Markelionis, 46 metų amžiaus, 1940m. birželio 23 dieną, beganantis gyvulius, buvo žiauriai nužudytas. Žmona jį surado miške tik po savaitės, jam į burną buvo įkišta stora medžio šaka. P. Kvietkauską rusų kareiviai nukankino, einantį į Leipalingį. Jo lavonas, subadytas 14 durtuvo dūrių ir uždengtas samanomis, buvo surastas taip pat miške. Bolševikai 1940m, įvesdami savo kariuomenę, siekė atimti iš taikių žmonių tai, kas jiems šventa, tautiška, atimti dieviškumo pradus ir istoriją, įdiegti savo naująją “religiją”, kurioje neegzistuoja jokia pagarba žmogui, jo orumui, tikėjimo bei minčių laisvei ir netgi žmogaus gyvybei. Nesvarbu, kad niekuo nekalti žmonės buvo žudomi, pasitelkiant į pagalbą įvairiausius ir žiauriausius kankinimo būdus, stipresni, ištvėrę kančias, tapdavo gyvais lavonais, už spygliuotos vielos, laukdami, kada Dievas nutrauks jų kančias ir pasišauks pas save, kai tuo pat metu gatvėse, mokyklose ir darbo įstaigose kabėjo Stalino portretai ir buvo liaupsinami Raudonosios armijos didvyriai, “ginantys” žmonių gyvybes. Leipalingio, kaip ir kitų Lietuvos miestelių padėtis tik sunkėjo. 1941m. miestelis sunkiai nuniokotas, deportuota daug jo gyventojų. Per miestelį buvo išvesta apkasų linija. Šaudant tiek rusų, tiek vokiečių artilerijai, aplinkui stūksojo griuvėsiai, beveik nepaliesti išliko tik dvaro pastatai ir bažnyčia. Leipalingio žmonės papuolė į dviejų pasaulio sąmokslininkų Stalino ir Hitlerio sukeltą karą. Tokia sunki ir nežmoniška padėtis negalėjo nesusilaukti atgarsio jautrių skausmui žmonių širdyse. Atsirado drąsių lietuvių, kurie nėjo tarnauti svetimai Tėvynei ir tokiu amoraliu elgesiu pagarsėjusiai svetimai kariuomenei. 1944m. Leipalingyje buvo pradėta mobilizacija, tačiau iš 104 asmenų, kuriems buvo įteikti šaukimai, neatėjo nei vienas, išskyrus 30 žmonių, kuriuos sulaikė karinio komisariato kareiviai, tačiau ir iš šių 9 pabėgo. Daug jaunų vyrų, palaikomų miestelio ir Lietuvos likimui neabejingų žmonių, slėpėsi miškuose. Partizaninis judėjimas buvo tautos siekių ir vilčių išraiška. Tikint, kad bolševikus pavyks išvyti ir kad laisvė jau ne už kalnų, kova darėsi vis atkaklesnė.

Nuo senų laikų Dzūkiją, garsėjusią savo miškais, dar labiau išgarsino Pūsčios girios vardas. Šios girios vardas neišdildomai išliks įrašytas į Dzūkijoje vykusių laisvės kovų istoriją. 1944–1951m. čia laikėsi ir veikė Lietuvos Laisvės Armijos Šarūno rinktinė. Išlikusiuose dokumentuose minima, kad jau nuo 1943m. Pūščioje slapstėsi Lietuvos kariuomenės būrys, vadovaujamas V. Gončio, pravarde Alseika, pas kurį pasitarti dėl kovų buvo atvykęs Lietuvos partizanų pulkininkas Vitkus Kazimieraitis. Pas Alseiką, Kazimieraitį atvedė Z. Šerkšnas, pravarde Tigras, lydint 6 partizanų apsaugai. Tuometinis partizanų štabas buvo Pūščios girioje tarp Paliepio, Šapurų, Gerdašių kaimų ir Nemuno. Susitikimo metu tartasi dėl tolimesnių rezistencinės kovos planų. Taip Šarūno rinktinę, vadovaujamą Alseikos, prijungė prie Dzūkų grupės, kuri vėliau buvo pavadinta A apygarda. 1945m. Alseikai pasitraukus iš partizaninės veiklos, jį pakeitė A. Bučionis, pravarde Ąžuolas. Pagrindinis partizanų tikslas buvo atsikratyti okupacijos gniaužtų. Ryžtingumas ir drąsa, stiprus tautiškumo siekis ir laisvės troškimas, aktyvino partizanus imtis vis drąsesnių ir pavojingesnių veiksmų. Greitai buvo iššifruoti ir suimti išdavikai Valerija ir Boleslovas Lazauskai, kurie palaikė ryšį su bolševikais ir išdavinėjo partizanus. 1945m. Šarūno rinktinės partizanai nušovė Leipalingio apylinkės pirmininką Kaselionį ir tarybos sekretorių Stankevičių. Atrodo, kad sovietiniai valdžiai buvo sunku įsikurti miestelyje, nes šios valdžios atstovais “pasirūpindavo” partizanai. 1946m. nuo partizanų krito tarybos pirmininkas A. Poteliūnas, o kiek vėliau ir jo pasekėjas Žukauskas, toks pats likimas ištiko ir Leipalingio komunistų vadą J. Motūzą. Į aktyvią pasipriešinimo kovų veiklą įsijungė ir moksleivija. Vienas iš labiausiai įsimintinų įvykių buvo aštuoniolikmečio A. Vaškevičiaus drąsus poelgis. Tais pačiais metais, stojant į Ąžuolo vadovaujamą partizanų būrį, jam buvo duotas belgiškas “Brauning” ginklas ir užduotis nušauti Leipalingio valsčiaus pirmininką. Jaunuolis atėjo į valsčių, pirmininkui išėjus iš kabineto, šovė jam į nugarą ir pasileido bėgti. Kieme paklaustas, kas atsitiko, atsakė, jog banditai užpuolė Leipalingį. Tačiau jam pabėgti nepavyko, ir taip A. Vaškevičius buvo teisiamas už F. Benediktovo nužudymą. Teismo metu jaunuolis nepasidavė jokiems bolševikų įkalbinėjimams ir toliau plūdo sovietų valdžią. Rusų kariuomenei traukiantis į vakarus, kaimuose pasirodė šunimis vedini stribai, dar kitaip vadinti “liaudies gynėjai”. Sunkus gyvenimas prasidėjo Leipalingio miestelio ir aplink jį esančiuose kaimuose, nes dėl menkiausio nesutarimo su kaimynu, galėjai būti įskųstas stribams kaip partizanų rėmėjas. Su skausmu širdyje šiandien skaičiuojami nekaltai žuvę žmonės, kartais net iššaudyti ištisomis šeimomis, partizanai pragulėję miestelio aikštėje. Stribų žiaurumo ir šiandien negali pamiršti Leipalingio seniūnijos Tautėnų kaimo gyventojas K. Virbalis. Jis prisimena tą žiaurumą patyręs savu kailiu. Tai įvyko 1945m. vasarą. Pas jį atvyko rusų karininkas su kareiviais, mat kažkas įskundė, kad jis palaiko ryšius su partizanais. Po ilgai trukusio pokalbio, karininkas liepė Virbaliui “sirgti” ir visą dieną pragulėti lovoje. Praėjus kelioms valandoms, tas pats karininkas vėl atvyko patikrinti ir radęs Virbalį lauke, vejantį virves, suėmė ir nusivarė į Leipalingio dvarą, kuris buvo sausakimšas žmonių. Dvare Virbalis buvo tardomas, kankinamas ir mušamas. Tardymo metu apkaltintas partizanavimu, rusų kareivio nušovimu, neištvėręs kankinimo pasirašė ant lapo su išgalvotais kaltinimais. Po kelių dienų visgi Virbalis buvo paleistas, bet niekas iš jo atminties neištrins patirtų nuoskaudų ir siaubo. Tikroji stribų būstinė buvo Leipalingyje, Kauko name, šiandien šiame name įsikūręs Kauno siuvimo įmonės “Baltija” filialas. Kauko namas- vienas stribų žiaurumo liudytojų. Namo rūsys anuomet buvo nuolat prikimštas žmonių, o čia pat kieme, užkasami nukankinti žmonės, netgi keletas žuvusiųjų buvo sumesti į kieme esantį šulinį. Į rūsį žmonės buvo grūdami be jokio gailesčio, o tardymui traukiami tiesiog už plaukų. Neįmanoma suskaičiuot, kiek žmonių kančių mena kraujo prisigėrusios rūsio sienos. Daugelio Leipalingio gyventojų širdyse išliko kraupus vaizdas, matytas miestelio aikštėje.Tuo metu stribai į miestelio aikštę atitempdavo nušautus partizanus. Partizanų, stribų vadinamų banditais, kūnai išgulėdavo savaites. Nė vienas tėvas, motina ar sesuo nakčia žuvusiojo kūną paimdavo iš aikštės ir palaidodavo. Nukentėjusiais žmonėmis, partizanais, slapta rūpinosi ir Leipalingio klebonas J. Stanaitis. Deja, jautri širdis neatlaikė, 1945m. klebonas mirė nuo infarkto, gatvėje išvydęs keletą išniekintų partizanų kūnų, tarp kurių buvo ir vienas jo pažystamas kunigas. Klebonas palaidotas Leipalingio kapinėse. Savotiško pamišimo apsėsti stribai kankino, žudė ir trėmė į Sibirą žmones, manydami, kad viską keičia negrįžtamai. Gal būt dabar jų širdis graužia kaltės jausmas. Gal sulaukę senatvės, liūdnu žvilgsniu seka karstą su partizanų palaikais, surankiotais iš stribynų patvorių, perjuostų Trispalve. Tik gal retai kuris ryžosi parodyti vietas, kur anais laikais su penkiakampėmis kepurėse, naktį užkasė nukankintus ar žuvusius partizanus, kurių kepurės buvo papuoštos Vyčio ženklais. Tačiau komunizmo įdiegta “religija” vis dar bujoja piktžolėmis žmonių mintyse. Lietuva laisva, o partizanai dar ne syk pavadinami banditais, o tautos pasipriešinimas – politine klaida.

3. Tremtis ir žudynės

Lietuviai nuo mažens mokinti laikytis meilės ir doros įstatymų, net nepagalvojo, kad ateis tokie laikai kada bus vadovaujamasi ne Dievo įsakymais, bet žemiausiais pasąmonės instinktais, galia žeminti, kankinti ir žudyti. Komunistai tiesiog tobulai laikėsi žiaurumo principų. Tas žiaurumas atsispindėjo miestelio aikštėje, tardymo kameroje, vieni tą siaubą išgyveno savo namuose, kiti miškuose po žeme, vieni žuvo karo lauke, kiti nuo žaizdų, išniekinti mirė pamiškėje, kitų paskutinis akių žvilgsnis sustingo ties į juos nukreipto šautuvo vamzdžiu, tūkstančiai geriausius savo metus praleido toli nuo Tėvynės, spygliuota viela aptvertuose lageriuose. Represijos prieš leipalingiečius prasidėjo dar 1940m, vos užplūdus okupacijai. Tuo metu Leipalingyje gyveno ne mažai žydų. Jų vaikai mokėsi kartu su lietuvių vaikais progimnazijoje. Daugelis žydų vertėsi prekyba, todėl buvo turtingi ir gerbiami žmonės. Prasidėjus karui, Leipalingyje kaip ir kitose Lietuvos vietose, vyko žydų žudynės. 1941m. rugsėjo 11 dieną vokiečiai sušaudė 154 miestelio žydus. Verkianti, šaukianti ir siaubo apimta minia vokiečių kareivių buvo nuvaryta prie Seiros upės, už Leipalingio kapinių ir ant šios upės pakrantės sušaudyta. Jokių išimčių okupantai nedarė nei senyvo amžiaus žydams nei jų vaikams. Žydus okupantai laikė tautine atmata. Dabar nusikaltimo vieta jau apaugusi mišku, o žydų palaikai perkelti prie Leipalingio kapinių pietinės dalies. Čia, 1981m. rugsėjo 11 dieną, leipalingiečiai pagerbdami žuvusiuosius miestelio žydus, atidengė memorialinį paminklą. Prie šio paminklo visada žydi gėlės, jį dažnai aplanko atvažiavę iš Izraelio žuvusiųjų giminės. Tai nebuvo paskutinė nelaimė žmonių klyksmais ir dejonėmis nuskardėjusi miestelyje. Leipalingį okupavus rusams, prasidėjo masinis žmonių trėmimas. 1945m. žiemą buvo suimti 7 Leipalingio gimnazijos mokytojai ir direktorius B. Jusaitis. Direktorius buvo ištremtas į Krasnojarsko sritį, jo žmona, nesulaukusi jo sugrįžtančio, 1957m. su vaikais persikėlė į Krasnojarską pas vyrą. Tremtyje šeima praleido 33 metus, sielodamiesi dėl Lietuvos likimo. Po kruvinų sausio 13-osios įvykių, 1991m. vasario 19 dieną, neatlaikiusi didžiulės įtampos, klaidinama Maskvos televizijos, apsipylė benzinu ir susidegino. Dar viena iš nukentėjusiųjų, į Sibirą išvežtų šeimų buvo Janulių šeima. Tą rytą, pilnas verkiančių vaikų, moterų ir dūsaujančių vyrų sunkvežimis užsuko ir į Janulių kiemą. Iš stingulio pažadino rusiškas keiksmažodis ir balsas, liepiantis rengtis ir neimti daug mantos. Pasiimtus daiktus tikrino šalia stovintis stribas, o vestuvinį žiedą, kad niekas nepavoktų, žadėjo pasaugoti savo kišenėje. Janulienė kelionės metu labai išseko, nes maitino krūtimi savo mažiausiąjį. Tačiau vos tik traukiniui pasiekus amžinojo įšalo žemę, kūdikėlis mirė. Motina su vaikais vos pajėgė iškirsti ledą ir palaidoti mažylį. Mirus Stalinui, Januliams pavyko ištrūkti iš tos pragaro mašinos, tačiau Lietuvoje jų niekas nelaukė. Džiaugsmingai sutikę Atgimimą ir Lietuvos laisvę, motina su vyriausiu sūnumi pagaliau galėjo leistis į kelionę parsivežti vyro ir mažylio. Atkasę kūdikėlį, jie rado jį sušalusį tarsi ką tik palaidotą. Motina visą kelią nenuleido nuo rankų mažo karstelio. Į gimtąjį miestelį sugrįžo du karstai, kad visa šeima pagaliau būtų gimtinėje, deja, vieni namuose, o kiti kapuose.

Graudi ir skaudi gyvenimo istorija A. Ūselytės-Mizerienės, išgyventa okupacijos metu. Ji su vyru Broniumi ir dviem mažamečiais ( 3 ir 1 metų ) vaikais buvo ištremta į Sibirą, Tomsko srities, Tunguiskij bor vietovę, už tai kad abu su vyru padėjo partizanams, maitindami ir skalbdami jų drabužius. 1948m. pirmiausia buvo ištremti A. Mizerienės tėvai, taigi iš Tomsko srities ją su vyru ir vaikais perkėlė pas tėvus į Krasnojarsko kraštą. Skaudūs prisiminimai ir dabar neleidžia miegoti, naktimis sapnuojasi baisūs sapnai. Moteris prisimena, kaip už sienos buvo tardomi ir kankinami žmonės, įstrigęs vaizdas ir dabar iškyla prieš akis, kai viena moteris išėjo dirbti į mišką, palikusi du mažus vaikus, kurie ieškodami, mamos pasiklydo. Po kelių paieškos parų vaikus surado miške, visi ieškoję žmonės pakraupo nuo baisaus vaizdo: mažesnis vaikas sėdėjo vyresniajam ant kelių ir taip abu buvo sustingę iš šalčio. Vaikų motina pamačiusi savo vaikus, išprotėjo. Ši istorija stingdo kraują, nors jau prabėgo daug metų. Mizerienė kiekvieną kartą prisimindama tremtį, braukia skruostais byrančias ašaras, juk ištremta buvo tiek nekaltų miestelio žmonių. Mums, to nepatyrusiai kartai, tai tėra tik graudi istorija, bet reikėtų ją išgirsti iš drebančių moters lūpų ir pažvelgti į ašarojančias akis. Kokia kaina buvo sumokėta, kad šiandien ramiai ir nespaudžiami okupantų vergijos, gyvename miestelyje. Leipalingio miestelis ir jo gyventojai okupacijos metu nukentėjo tiek nuo vokiečių, tiek nuo rusų. Vermachto daliniams užėmus miestelį, žmonės buvo vežami į Vokietiją karo darbams. Vykstant kovoms tarp vokiečių ir rusų, miestelis buvo beveik sugriautas, prarado apie 50 % gyventojų, kurių maždaug 200 buvo represuota, dalis žuvo rezistencijos kovose, buvo sušaudyti ar nukankinti kaip tarybinės valdžios išdavikai.

4. Pogrindinė veikla. Kun. K. Ambraso nuopelnai religiniame švietime

Sovietinės okupacijos metu, kunigai buvo vieni iš tų inteligentų, kurie ne tik žodžiu, elgesiu, bet ir visu savo gyvenimu nepritarė gimtojo krašto ateizacijai, prievartai ir sovietinėms propagandoms. Kunigų pasaulėžiūra, jų sielovadinis darbas, slapčiomis suorganizuotas pogrindis, ypač spauda ir jos perdavimas į užsienį, buvo viena iš didžiausių rakščių, įstringančių tarp tarybinės valdžios vežimo ratų. Su tokiais kunigais, pasiaukojančiais Tėvynės labui buvo kovojama, pasitelkiant įvairias priemones: propagandą, spaudą, saugumą, prievartą, smurtą, klastą, kalėjimą, kankinimus, deportaciją. Nepaisydami to dauguma dvasininkų buvo nepalankiai nusiteikę sovietiniam rėžimui, kuris nevertino žmogaus ir jo religinės laisvės. Veiklesni kunigai rinkdavosi vieni pas kitus, įvairioms progoms pasitaikius ir tardavosi, kaip į viešumą iškelti purvinus ir kruvinus sovietinių pareigūnų darbelius. Iškeliantys į viešumą neteisybę, bažnyčios kančias, nelaimes ir persekiojimo atvejus, kunigai buvo apjuodinami, apie juos kleidžiami nebūti ir nešvankūs įvykiai, rašomi šmeižikiški straipsniai. Vienas iš to laikmečio nepritariančių sovietiniam rėžimui, buvo kun. Konstantinas Ambrasas. A.a kun. K. Ambrasas buvo gimęs 1922m. Sasnavos parapijoje, mokėsi Vilkaviškio kunigų seminarijoje, 1945m. gavo šventimus ir dirbo vikaru Suvalkijoje: Bartninkuose, Pilviškiuose, Marijampolėje. 1956m. skiriamas Vilkaviškio klebonu, o po dviejų metų ir dekanu. 1965m. tapo Lietuvos vyskupijų Liturginės komisijos nariu, o nuo 1969m. paskirtas klebonauti Leipalingyje. Kun. Ambrasas, būdamas dekanu, turėjo nemaža progų susitikti su savo bei kitų parapijų ar dekanatų kunigais. Artimiausi jo draugai buvo kun. B. Čegelskas, Kunevičius, A. Deltuva ypač kan. B. Antanaitis.Tuo metu dar nebuvo nei “Aušros”, nei “Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos”, todėl abu su kan. Antanaičiu pasiryžo drąsiam žygiui. Atvažiavus iš Kanados artimai Ambraso giminaitei, kun. Konstantinas per naktį smulkiomis raidėmis parašė kelis straipsnius apie Lietuvos Katalikų Bažnyčios gyvenimą okupantų priespaudoje ir įsiuvo į tos moters kailinio palto pamušalą. Tačiau toji moteris, atsidūrusi Šv. Kazimiero parapijoje Monrealyje, pasigyrė turinti slaptų žinių iš Lietuvos. Monrealyje tuomet buvo nemažai užverbuotų išdavikų. Tie straipsniai papuolė į saugumo rankas, todėl kun. Ambrasas buvo atleistas iš dekano pareigų ir perkeltas į Leipalingį. Nuo to įvykio saugumas nuolat jį sekdavo, grasindavo, tardydavo. Kun. K. Ambraso persekiojimai nesibaigė nei viešai, nei paslapčiomis. 1976m. vasario 17 dienos vakare, apie 23.00 valandą klebonas pastebėjo apie šventorių besisukinėjančius du vyrus, kurie jį pamatę pasileido bėgti link ligoninės (ligoninė-tai buvusi klebonija, netoli šventoriaus). Jiems pabėgus, kun. Konstantinas nieko neįtardamas, nuėjo ilsėtis. Išaušus kitos dienos rytui, norėdamas atrakinti zakristijos duris, klebonas pastebėjo išlaužtą spyną bei šalia gulinčius laužtuvą ir grąžtą. Pravėrus pirmąsias zakristijos duris, matėsi dūmai ir kitos smilkstančios durys. Atvykusi milicija netoliese rado sniege gulintį butelį, pasirodė, kad jame būta degalų. Nuo nusikaltimo vietos pėdos vedė link didžiųjų šventoriaus vartų, toliau gatvele,einančia Veisiejų link. Lazdijų rajono milicijos įgaliotinis J. Milius surašė protokolą, kurį pasirašė kun. K. Ambrasas ir 2 pašaliniai žmonės J. Čiurlionis ir A. Kvietkauskas. Tikroji šio nusikaltimo priežastis greičiausiai buvo ne apiplėšti bažnyčią, o ją sudeginti ir tuo pakenkti kun. Ambrasui. Kun. Ambrasui ne kartą reikėjo susidurti su sovietinės valdžios atstovais, kai pas jį kelioms valandoms atvažiavo kanadietis dėdė Kazimieras Ambrasas. Akimirksniu iš Lazdijų prisistatė milicija ir įsakė tuojau pat palikti miestelį. Taip pat daug rūpesčių sovietinės valdžios atstovams kėlė 1979m. pasirengimas 200 metų Leipalingio parapijos paminėjimo sukakčiai. Šio jubiliejaus proga buvo iškastas karo laikais paslėptas varpas, naktį šventoriuje perstatytas kryžius, iškastas po žemėmis gulėjęs Nepriklausomybės laikų paminklas. Kun. Ambrasas taip pat aktyviai rūpinosi religiniu vaikų švietimu. Tai buvo sunkus darbas, nes tais laikais sovietinė valdžia rūpinosi, kad jaunuomenė sektų jų diegiamomis idėjomis ir išaugtų antrąja komunistų partijos pasekėjų karta. Kun. Ambrasas kviesdavo vaikus į bažnyčią. Dažniausiai tokie vaikų susibūrimai vykdavo slapčia bažnyčios palėpėje esančioje patalpoje, kurioje buvo laikomi ministrantų drabužiai. Tokių susibūrimų metu buvo klausomasi katechezės pamokų, rodomi filmukai, kuriais ypač domėdavosi vaikai. Klebonas netgi turėjo įsigijęs ranka sukamą aparatą, labai patogų naudoti tokiomis sąlygomis, nes norint juo parodyti filmukus, reikėjo tamsios patalpos. Tai buvo filmukai apie sakramentus, Dievo įsakymus, o labiausiai mėgstamas tai apie Liurdos stebuklą. Jau 1980m. klebonui pavyko įsigyti video aparatūrą, tuomet daugelis parapijos jaunuolių buvo sužavėti pagal H. Senkevičiaus romaną “ Quo vadis” sukurtu filmu. Klebonui dažnai tekdavo slėptis su vaikais. Nors ne kartą sovietų atstovai mėgino nuvyti visus vaikus nuo altoriaus, bet jiems nesisekė, nes vis tiek per Šv. Mišias nors keli patarnaudavo, giedodavo jaunimo chore, o Pirmosios Komunijos ir Išpažinties prieidavo visi, kas tik norėdavo ir būdavo tinkamai pasirengęs. Klebonas nepaisė ir kitokių sovietinės valdžios nurodymų, tiksliai pranešti, kiek parapijoje buvo pakrikštyta, sutuokta, sutvirtinta, palaidota žmonių. Klebonas neteikdamas tikslių duomenų, stengėsi apsaugoti parapijos žmones, nes tiksli statistika sovietiniams pareigūnams padėdavo didinti mokesčius, draudimą, visaip sunkinti gyvenimą parapijai ir klebonui. Kun. Ambrasas ne tik rašydavo parapijos suvestines, bet kaip kūrybinės sielos žmogus, rūpinosi literatūra, padėsiančia ne tik Leipalingio parapijos, bet ir visos Lietuvos tikintiesiems gilinti savo tikėjimą. Didelį susidomėjimą klebonui kėlė Šventoji žemė. Šventoji žemė – tai brangus palikimas, vis iš naujo atrandamas kiekvienos kartos. Tais laikais religinės tematikos lietuviškos literatūros nebuvo įmanoma išleisti. Kun. Ambrasas pats vertė iš vokiečių kalbos ir dalijo po pluoštelį draugams, kad kuo labiau paplistų žinių apie Šventąją žemę po visą Lietuvą. Jis taip pat retkarčiais parašydavo apie parapijos gyvenimą LKB “Kronikai” ir mėgdavo kiekvieną sekmadienį rašyti pamokslus. Jo slapta svajonė buvo, kada nors tuos žodžius išleisti spaudoje savo parapijiečių tikėjimo gilinimui, tačiau ji taip ir neišsipildė. Brolis kun. Kazimieras bandė surinkti tuos pamokslus, tačiau jie išsimėtė ir jam nepavyko jų išleisti. Didelį įnašą kun. Ambrasas įnešė knygos “Paslaptingoji rožė” vertime.

Leipalingio klebonas K Ambrasas buvo vienas iš kandidatų į Vilkaviškio vyskupijos vyskupus. Anuometinis Kauno ir Vilkaviškio vyskupijų valdytojas L. Povilonis, skirdamas atstovus į Liurde įvykusį 45-ąjį Eucharistinį Kongresą, tarp kitų kunigų į delegaciją įtraukė ir kun. Ambrasą, kad šis galėtų pasikalbėti su iš Romos į Liurdą atskridusiu Šv. Tėvo atstovu. Ambrasas buvo pakviestas ir arkiv. A. J. Bačkio į tūkstančio gitarų koncertą Alpėse ir susitikimą su jaunimu. Atrodo, kad arkiv. A. J. Bačkio nuomonė apie kun. Ambrasą buvo palanki, jis tiko būti Vilkaviškio vyskupijos vyskupu, bet tam reikėjo saugumo pritarimo. Kun. Ambrasui sugrįžus iš kongreso, tuojau pat Leipalingyje prisistatė saugumiečiai, kad patikrintų kandidatą į vyskupus. Jiems nepatiko, kai klebonas pasiūlė keisti pažiūras ir grįžti į katalikišką tikėjimą, ir dėl kitos saugume susikaupusios informacijos apie aktyvią sielovadinę ir tautinę veiklą, saugumas nepritarė, kad kun. Ambrasas būtų paskirtas vyskupu, tačiau prieš pat mirtį kunigui Šv. Tėvas Jonas Paulius II suteikė monsinjoro vardą. Kun. Konstantinas mėgdavo pakeliauti. Jis su bičiuliais ir savo parapijiečiais kasmet lankydavo Šiluvą. Jo išvykos nebūdavo dažnos, nes parapijos reikalai neleisdavo ilgam užtrukti kelionėje. Kun. Konstantinas mokėjo dirbti, visą save atiduodamas kasdieniniams rūpesčiams, bet nemokėjo ilsėtis. Keliaudamas iš vienos parapijos į kitą, nuolat griebdavosi viską atnaujinti, sutvarkyti. Tačiau statybos, remontai nėra lengviausi ir maloniausi kiekvieno klebono rūpesčiai. Juk dažnai tekdavo pasirūpinti statybinėmis medžiagomis, kad valdžia nežinotų, nei iš kur jos atsirado, nei kiek už jas buvo sumokėta. Tai kainavo daug nervų, nemigos naktų, baimės, kad bevežant neatimtų. Būtų užtekę sugauti ir tuojau pasirodytų šmeižtas spaudoje, nauja byla, kurią mielai pradėdavo sovietinės valdžios atstovai. Visa tai labai paveikė Kun. Konstantino sveikatą. Jam reikėjo iš pagrindų gydytis, ką siūlė jo asmeninis gydytojas prof. J. Juozaitis, arba reguliariai vartoti vaistus. Paskutinėmis gyvenimo savaitėmis, kun. Konstantinas buvo labai pavargęs nuo parapinių rūpesčių, Didžiosios savaitės darbų, todėl pablogėjo sveikata. 1985m. balandžio 14 dieną, po Atvelykio pamaldų, klebonas sumanė aplankyti tėvų kapą, esantį Sasnavoje, tai buvo paskutinė jo kelionė, nes pakeliui jam sustojo širdis. Mirusiojo kūnas buvo parvežtas ir pašarvotas Leipalingio bažnyčioje. Į mons. K. Ambraso laidotuves susirinko gausi tikinčiųjų minia, 2 vyskupai, 70 kunigų, 6 klierikai. Po Šv. Mišių, karstas su palaikais pajudėjo Sasnavos link, tad nusidriekė apie poros kilometrų mašinų eilė. Gimtojoje Sasnavoje laukė daug jį pažinojusių žmonių, koncelebruotinėms Mišioms vadovavo vysk. J. Preikšas, o pamokslą pasakė velionio kurso draugas kun. V. Aliulis. Prie duobės nuoširdžiai už sielovadinį darbą dėkojo ir atsisveikinimo žodžius tarė Leipalingio parapijiečiai. Velionis visada buvo ir išliko pavyzdžiu kaip aktyvios veiklos kunigas, daug jėgų atidavęs bažnyčios remontams, katekizacijai, kurį nuolat supo gausus būrys patarnautojų Šv. Mišiose ir procesijos dalyvių.

5. Katalikiško jaunimo gyvenimas tarybiniais laikais

“ Žmogaus asmuo turi teisę į religinę laisvę. Tos teisės esmė glūdi tame, kad visi žmonės privalo būti apsaugoti tiek nuo atskirų žmonių prievartos, tiek nuo socialinių grupių ir bet kokios žmonių valdžios prievartos” Turbūt sovietinei valdžiai nerūpėjo asmens orumas ar jo teisės į įsitikinimų laisvę, priešingai labiausiai priimtinas būdas valdyti liaudį buvo prievarta ir žiaurumas. Tokia valdžios galia reiškėsi visoje Lietuvoje, taigi ji pasiekė ir Leipalingio miestelį. Tačiau sunku palaužti žmogų, kuris aukščiausiu gyvenimo tikslu laiko Dievą, todėl neatsitiktinai Komunistų partijos Lazdijų apskrities Komitetas 1945m. Centro Komitetui Vilniuje rašė, jog lietuvišku nacionalizmu ypač užsikrėtusios Lazdijų ir Leipalingio gimnazijos, kad Leipalingyje veikia slaptos antisovietinės jaunimo organizacijos, kurių steigėjai yra patys gimnazistai. Siekiant atsikratyti kitaminčiais, Leipalingio mokyklos moksleiviai ne kartą buvo šalinami iš mokyklos. 1946m. pašalinti net 34 moksleiviai. Jiems buvo sugalvojamos įvairios šalinimo iš mokyklos priežastys: brolis partizanas, kilęs iš buožių, tremtinys, giminės pasitraukę į užsienį, tėvas suimtas už Tėvynės išdavimą, ir pan. Vienas iš tokių moksleivių buvo J. Janulevičius, partizanas Gluosnis, pašalintas už tai, kad per pamokas kalbėjo antitarybiškai apie Konstituciją ir rusų kalbą, bei kilęs iš buožių šeimos. Atrodo, kad kiekvienais metais katalikiško jaunimo gyvenimas tik sunkėjo. Mokykloje per prievartą buvo verčiama skaityti ateistinė literatūra, kuo labiau stengiamasi sumenkinti ir išjuokti popiežiaus autoritetą, pasakojant apie ištvirkusius popiežius ir moterį popiežę Joaną, kuo šiurpiau nušviečiami ir inkvizicijos laikai, šaipomasi iš kunigų, vienuolių ir pačio tikėjimo. Daugelis moksleivių buvo pasimetę, nes nežinojo, kuo labiau pasitikėti: mokytoju ar tėvais. Mokytojai stengėsi visaip žeminti mokinių tėvus. Agituodavo neklausyti tėvų ir neiti į bažnyčią, nes tėvai esą atsilikę nuo šiuolaikinio gyvenimo ir mąstysenos, dėl prasto išsilavinimo, nesupranta, kas naudinga ir kas žalinga augančiai kartai. Tačiau pagal tarptautinį teisės kodeksą ne valstybė, ne mokykla, o tėvai turi pirmumo teisę į vaikų auklėjimą, tad kuo remiantis buvo griaunamas tėvų autoritetas vaikų akyse? Dėl vaikų persekiojimo ir neteisėto 1976m. vasario 16 dienos suėmimo po Šv. Mišių Šlavantų bažnyčioje, Veisiejų ir Leipalingio mokyklų moksleivių tėvai parašė laišką generaliniam prokurorui į Vilnių. Tėvai protestavo prieš grubų elgesį su jų vaikais, kad tardymas vyko be tėvų dalyvavimo, nepaisant jog vaikai nepilnamečiai. Tardytojai klausinėjo, ką vaikai sakė kunigui per išpažintį, vaikams buvo grasinama ir jie verčiami melagingai liudyti tai, ko visai nebuvo: kad Šlavantų klebonas per pamokslą kalbėjęs apie Lietuvos Nepriklausomybės šventę. Be to mokinys G. Soroka tardymo metu buvo mušamas, todėl patyrė nervų sukrėtimą ir netgi norėjo nusižudyti. Todėl Leipalingio ir Veisiejų mokykloje besimokančiųjų mokinių tėvai protestavo prieš tokį sąžinės laisvės pažeidimą ir prievartos panaudojimą prieš nepilnamečius vaikus. Kad ir kaip sovietinė valdžia stengėsi niekinti tikėjimą, grasinti ir persekioti į bažnyčią einančius mokinius, vis tiek Leipalingio bažnyčioje Šv. Mišių metu susirinkdavo daug jaunimo. Prie altoriaus niekada netrūkdavo ministrantų patys drąsiausi ir uoliausi buvo: Rimas ir Gediminas Urbonavičiai, Birutė, Vilma ir Eugenija Taraskevičiūtės, Janė ir Gintas Grušauskai, Rimas Savolskis. Keletas moksleivių priklausė “Eucharistijos bičiuliams” ir imdavosi aktyvesnės veiklos. Slapta rinkdavosi, kad galėtų pasidalinti iškilusių sunkumų našta, švęsdavo tuo metu uždraustas šventes. Pagrindinis jų tikslas buvo LKB “Kronikos” perrašinėjimas ir jos platinimas. Šiuos moksleivius palaikė ir rėmė Leipalingio klebonas mons. K. Ambrasas ir aplinkinių parapijų kunigai : I. Plioraitis, J. Zdebskis, A. Deltuva. Būtent iš šio būrelio išaugo daug katalikiškų šeimų ir sielovadininkų. Persekiojimai, vykę mokykloje, tęsėsi ir ją pabaigus. Buvęs Leipalingio vidurinės mokyklos mokinys R. Grigas toliau nešė persekiojimų naštą, studijuodamas Vilniaus pedagoginiame institute. Robertas buvo pašalintas iš instituto dėl nesąžiningumo, nors buvo pavyzdingas studentas. 1982m. gegužės 12 dieną Leipalingio jaunimas, išleisdamas savo draugą į sovietų armiją, ant skardžio, netoli Leipalingio, pastatė kryžių. Šis kryžius buvo tikinčių jaunuolių tikėjimo, vilties ir meilės ženklas. Deja, jis kaip ir daugelis kitų, užkliuvo sovietiniai valdžiai. Dėl kryžiaus pastatymo buvo kaltinamas Roberto tėvas, Leipalingio mokyklos mokytojas, A. Grigas. Vieną birželio naktį, vadovaujant valdžios atstovams, kryžius buvo iškastas ir išvežtas. Nebesvarbu, kiek kryžių nugriovė sovietinė valdžia kiek plūdosi ir grasino nepilnamečiams vaikams, vis dėlto niekas negalėjo išrauti iš jaunuolių širdžių gilaus tikėjimo jausmo.

III. Religinio ir kultūrinio gyvenimo pokyčiai, atkūrus Nepriklausomybę

1. Religinių ir kultūrinių renginių atnaujinimas Priespaudos ir represijos metai buvo sunkūs ir skausmingi tiek miesteliui, tiek visos parapijos gyventojams, tačiau jie turi prasmę. Pasipriešinimas ir kova neleido sustingti kasdienybėje bei rutinoje, skatino budėti ir visiems drauge burtis į vieningą tautą. Sunki kova už tikėjimą ir laisvę, padėjo neištrinti iš atminties svarbių žmogaus egzistencijai dvasinių vertybių. Išaušo diena, kada kartu su Atgimimu, kančios baigėsi. Atgimimo banga nuvilnijo per visą tautą, neaplenkdama ir Leipalingio, pažadindama viltį, tikėjimą ir skatindama burtis į vieningą organizaciją. 1988m. Leipalingyje susikūrė Sąjūdžio rėmimo grupė. Iš pat pradžių ji neturėjo konkretaus vadovo, jai vadovavo 5 žmonių taryba. Tačiau tai netrukdė Sąjūdžio veiklai. Žmonės geranoriškai ir aktyviai įsijungė į parašų rinkimą dėl sovietinės armijos išvedimo iš Lietuvos. Atrodo, tam abejingų žmonių nebuvo, nes vienaip ar kitaip Leipalingio miesteliui, jo gyventojams, ar šių giminėms teko patirti daug skriaudų, susijusių su sovietų armija.

Su Atgimimo banga ir Leipalingio Sąjūdžio grupės susikūrimu, atgijo leipalingiečių laisvės simbolis – paminklas žuvusiems už Lietuvos Nepriklausomybę. Šis paminklas sovietiniais laikais buvo nugriautas ir užkastas į žemę, tačiau žmonės jo nepamiršo, dar sunkiu sovietinės priespaudos metu, ant likusių paminklo pamatų, dažnai po nakties pražysdavo gėlių puokštė. Taigi, atgavus Lietuvai laisvę, leipalingiečiai nutarė atstatyti Nepriklausomybės paminklą. Nugriautas paminklas išgulėjo žemėje 36 metus, atrodo, kad iš naujo jam atgimti buvo lemta 1989m. Į paminklo atstatymo ir atnaujinimo darbus įsijungė daug parapijiečių. Pagrindinis iniciatorius buvo Leipalingio Sąjūdžio grupės vadovas K. Kazla. Prie paminklo atstatymo prisidėjo ir dabartinis Leipalingio parapijos klebonas J. Alesius. Vos tik buvo atkeltas į Leipalingio parapiją, klebonas energingai ėmėsi puošti šventovę. Tačiau klebono rūpestis buvo matomas ne tik bažnyčioje. Jam vadovaujant, per metus Leipalingyje buvo atstatyti 2 paminklai ir pastatytas naujas kryžius. 1989m. Žolinė tapo didžiausia ir įsimintina švente Leipalingio istorijoje, nes buvo atstatytas ir iškilmingai pašventintas Nepriklausomybės paminklas. Iškilmėse dalyvavo daug parapijiečių ir svečių, bei tuo metu dar gyvi, Nepriklausomybės kovų dalyviai Šoliūnas ir Kulikauskas. Vėl naujai nuskambėjo priesaika Tėvynei ir pakilo Trispalvė. Visi Leipalingio parapijos gyventojai sukruto, siekdami atsigriebti už uždraustus atvirai savo nuomonę reikšti metus. Atgimimo laikai buvo patys gražiausi ir aktyviausi parapijos gyvenime. Parapijiečiai dirbo su užsidegimu ir niekieno neverčiami, gausiai eidavo į miestelyje organizuojamas talkas, jaunimas sukruto gatvėse sodinti medelius, tvarkyti apleistus kapus. Padažnėjo ir rengiamų vakaronių Leipalingio kultūros rūmuose, įvairių švenčių šventimo, ypač atgijo Užgavėnių ir Joninių šventės. Tuo pačiu padaugėjo ir žmonių bažnyčioje. Juk dabar niekas nedraudė atvirai tikėti, nesekė ir negrūmojo darbo netektimi, tremtimi ar kitokiais grasinimais. Po Nepriklausomybės paminklo atstatymo, sekė dar dviejų paminklų pašventinimas. 1990m. kryškelėje Alytus – Druskininkai ir Lazdijai – Vilnius leipalingiečiai pastatė tamsaus granito kryžių. Žmonės galvojo ne tik apie savo, bet ir apie savo vaikų, anūkų, pravažiuojančių pakeleivių gyvybės saugumą, nes šioje kryžkelėje įvyko daug avarijų ir žuvo 11 žmonių. Žmonės šią kryžkelę vadino nelaiminga ir sunerimo dėl tiek nelaimių, tad nutarė, kad šioje vietoje reikia statyti ką nors švento. Pastatytas kryžius primena apie Nukryžiuotojo kančią ir tarsi ragina tos kančios nepamiršti, tuomet ir keleivius aplenks nelaimės. Trečias leipalingiečių atnaujintas ir atstatytas paminklas buvo Švč. Mergelės Marijos su Kūdikėliu ant rankų statula. Pirmą kartą ši statula buvo pastatyta 1930m. S. Kvietkausko. Jis pastatė statulą, norėdamas Dievo Motinai padėkoti už pasveikusią po sunkios ligos dukterį, ir priminti žmonėms Dangiškosios Motinos gailestingumą. 1990m. klebono J. Alesiaus rūpesčiu ir lėšomis, statula vėl suspindėjo savo grožiu miestelio kryžkelėje, rodydama kelią į tiesą, gėrį ir amžinumą. Leipalingio parapijos gyvenimas energingai sruveno ne tik parapijos ribose. Kaip ir kiekvienas Lietuvos miestelis, taip ir Leipalingis aktyviai dalyvaudavo didžiuosiuose Lietuvos renginiuose. Dar šiandien neišdildomai išlikę Pirmojo Lietuvos Sąjūdžio suvažiavimo įspūdžiai, ypač sugrįžimas atgal į miestelį, kur grįžtantys buvo sutikti su gėlėmis ir ašaromis akyse. Daugelio širdyse gyvas ir Baltijos kelio prisiminimas. Tokio renginio turbūt daugiau niekada gyvenime nepatirsime. Su kokia meile ir vienybe susikibo 3 Baltijos šalys rankomis. Kaip širdys saugo džiugius prisiminimus taip dar giliau atmintyje įstrigo Sausio 13-osios įvykiai. Tragiškomis Lietuvai dienomis ir leipalingiečiai važiavo budėti prie parlamento, televizijos bokšto, vyriausybės. Visa Lietuva kaip vienas kumštis buvo pasiryžusi ginti savo Nepriklausomybę. Gaila, kad tokios vienybės neliko miestelyje. Žmonės nusivylė savo išrinkta valdžia, persisunkė, kaip kempinės vakarietiškos kultūros, pasinėrė į naujus technikos atradimus, užgožiančius Dievo autoritetą. Per kasdieninius rūpesčius ir skubėjimą, rečiau pradėjo lankyti bažnyčią. Vieni labai nusivylę dabartimi, teisybės nebuvimu, reformomis, kiti pasinėrę į kasdienybę arba alkoholį. Laikas pamažu išdildo kai kurias tuometinių įvykių detales, datas, bet pagrindiniai įvykiai išlieka atmintyje. Tik gaila, kad politikai, tuo laikotarpiu sugebėję suburti visą Lietuvą, paskendo tarpusavio rietenose ir korupcijoje, tuo papiktindami daugelio leipalingiečių ir visos Lietuvos gyventojų širdis.

2. Jaunimo religinio gyvenimo pokyčiai

Po sunkių priespaudos metų ir persekiojimų, bei pažeminimų,pagaliau Lietuva laisva. Galima atsipūsti nuo slapstymosi, lankant bažnyčią, ir netgi dieną, o ne naktį niekas netrukdo padėti gėlių prie Nepriklausomybės paminklo. Dar visai neseniai daug jaunuolių išgyveno sunkius laikus, iškentė begales kančių, norėdami išsaugoti savo tikėjimą ir minčių laisvę. Dabar mintims, darbams ir siekiams nėra ribų ir jokių draudimų. Tik ar daug jaunų žmonių pasinaudoja Dievo suteiktomis dovanomis. Su Nepriklausomybe kartu atgijo ir jaunos širdys. Su kokiu užsidegimu, susidomėjimu Leipalingio vidurinės mokyklos mokiniai pradėjo lankyti tikybos pamokas. Iš pat pradžių sutilpdavo mažoje klasėje, nors norinčiųjų susirinkdavo tiek daug, kad net trūkdavo oro mažoje ir ankštoje patalpoje. Tiek metų kankinti abejonių, baimės ir slėpę savo tikėjimą, galėjo niekieno nedraudžiami klausti ir gilinti tikėjimo žinias. Paraginti klebono ir tikybos mokytojų rinkdavosi į bažnyčią. Leipalingio bažnyčioje susikūrė jaunimo choras, gyvuojantis iki dabar. Buvo įvesta nauja tradicija rugsėjo 1-ąją, paskutinį skambutį ir abiturientų išleistuves pradėti Šv. Mišiomis. Ši tradicija neišblėso ir tęsiasi iki šių dienų. Atrodo, net mažiausioje šventėje neapsieinama be Leipalingio vidurinės mokyklos mokinių parengtos programėlės, kurios metu skaitomos eilės, jaunimo choras gieda giesmes. Dažnas garbaus amžiaus leipalingietis su viltimi, džiaugsmu ir pasididžiavimu, žvelgia į augančią kartą. Leipalingiečiai, mokytojai ir Leipalingio klebonas J. Alesius labai džiaugiasi 1996m. Leipalingyje susikūrusiais valančiukais. Jų kuopos globėjos pareigas iki šiol eina tikybos mokytoja O. Bleizgienė. Jau nuo pirmosios susikūrimo dienos, atsirado gausus būrys moksleivių, kuris metams bėgant vis didėja. Šiuos valančiukus globoja klebonas, šventinėms dovanoms lėšų, premijas mokyklos mokslo pirmūnams skiria, Vilaikių kaime gimęs, dabar gyvenantis Amerikoje, J. Šoliūnas. Šiandien Leipalingyje jau yra 277 valančiukai. Jie ne tik gali pasigirti savo garbiu vardu, bet ir aktyvia veikla. Kaip ir kitų Lietuvos valančiukų, taip ir leipalingiečių pagrindiniai tikslai yra: mylėti Dievą, Tėvynę, visus žmones, ugdyti dorovines vertybes, priešintis žalingiems įpročiams – alkoholiui, rūkymui ir narkotikams, puoselėti senolių papročius, dalyvauti religiniame ir visuomeniniame gyvenime. Valančiukai į savo veiklą įtraukia daug miestelio gyventojų. Šie mažieji talkininkai netgi skuba į pagalbą Leipalingyje įsikūrusiam “Caritui”. Valančiukai yra surinkę daug pinigų, maisto, drabužių ir išdaliję vargstančioms šeimoms, juk žmogus pasijunta laimingas tik tada, kada bent truputėlį džiaugsmo suteikia kitiems. Leipalingio valančiukai ne tik aktyviai dalyvauja parapijos religiniame ir visuomeniniame gyvenime, jie jungiasi prie kitų Lietuvoje veikiančių organizacijų, įvairių švenčių, susibūrimų metu. Leipalingiečiai džiaugiasi ir didžiuojasi galėję įsijungti į Kaune vykusio Eucharistinio Kongreso jaunimo gretas. Šis Kongresas paliko neišdildomą įspūdį ir šiltus prisiminimus visam gyvenimui. Taigi pažvelgus į jaunimo, tiek visų parapijoje gyvenančių žmonių religinio ir kultūrinio gyvenimo pokyčius po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo, galima pastebėti, jog nežiūrint to, kad Leipalingyje kaip ir kituose Lietuvos miesteliuose ir miestuose iškyla daug ekonominių, politinių, socialinių problemų, vis dėlto mokyklos ir bažnyčios veikla išsiplėtė, pakeisdama darbo su jaunąja karta ir jų tėvais sampratą.

Išvados

Leipalingio parapija turi turtingą istorinę patirtį. Šioje parapijoje gimė ir užaugo daug garsių žmonių, kuriuos galima laikyti pavyzdžiu ir iš jų mokytis. Parapija, kaip ir visa tauta, iškentė begalią skriaudų ir kartu, ypač Nepriklausomybės laikais, išgyveno daug džiugių ir svarbių tautai akimirkų. Tad kaip ir kitų Lietuvos vietų, taip ir Leipalingio parapijos gyventojų bendruomeninį, ekonominį, kultūrinį ir religinį gyvenimą įtakojo aplink ir visoje Lietuvoje vyraujančios politinės, ekonominės, kultūrinės situacijos. Tačiau parapija išliko stipri. Gal būt tokią tvirtybę sąlygojo joje gyvenę ar gyvenantys žmonės: kunigai, mokytojai ir kitos aktyviai už laisvę kovojusios asmenybės.

Bakalauro darbe bandžiau apžvelgti Leipalingio parapijos istoriją ir sielovadą. Stengiausi atskleisti kuo daugiau faktų, įvykių, įtakojusių žmonių fizinį ir dvasinį gyvenimą, ir pasidalinti skausmu, kančia, netektimis, užgriuvusiomis parapijos žmones tarybiniais laikais, bei su pagarba ir susižavėjimu parodyti Leipalingio gyventojų žygius, kovas ir išsaugotą stiprų tikėjimą. Šių drąsių žmonių, kai kurių net gyvybes paaukojusių, bei aktyviai parapijoje dirbusių kunigų pastangomis, šiandien miestelis gyvuoja toliau. Uolių klebonų ir tikinčiųjų dėka, parapija neatitolo nuo bažnyčios ir išsaugojo tai, kas šventa, bei atstatė tai, kas buvo sovietų valdžios išniekinta ir sugriauta. Šiandien galime puikuotis nuostabia bažnyčia, paminklais, didelę kultūrinę reikšmę turinčiais dvaro pastatais ir augančia jaunąja karta, žengiančia į III-ąjį tūkstantmetį. Tikimės ir meldžiame Viešpatį Dievą, kad jis ir toliau laimintų parapiją ir joje gyvenančius bei dirbančius žmones.

Šaltiniai1. II Vatikano susirinkimo nutarimai, Fortūna, Zarasai 19942. Kašelionis B., Dainavos partizanai. Šarūno rinktinė. Dokumentai ir prisiminimai, Vilnius 19993. Kun. Kazimiero Ambraso suteikti duomenys, (mašinraštis)4. Kun. Reitelaitis J., Tauta ir Žodis, Leipalingio monografija,(mašinraštis), 19255. Kviklys B., Mūsų Lietuva, T. III, Lietuvių enciklopedijos leidykla, USA 19666. Leipalingio kraštotyros muziejaus vedėjo Volungevičiaus A. suteikti duomenys (mašinraštis, Leipalingio muziejus)7. Leipalingio vidurinės mokyklos Valančiukų kuopos dienoraštis, Kn. I, 1996-20008. Leipalingio vidurinės mokyklos Valančiukų kuopos dienoraštis, Kn. II, 2000-20019. Lietuvių enciklopedija,T. V, Lietuvių enciklopedijos leidykla, USA 195510. Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika, T. III, Morkūno M. spaustuvė, Chicaga 198411. Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika, T. VII, Morkūno M.spaustuvė, Chicaga 197612. Pokalbis su Grigiene A. L., gimusia 1933m., (asmeninis archyvas)13. Pokalbis su Kazla K., gimusiu 1941m., (asmeninis archyvas)14. Pokalbis su Kuckailiene B., gimusia 1910m., (asmeninis archyvas)15. Pokalbis su kun. Alesiumi J., gimusiu 1946, (asmeninis archyvas) 16. Pokalbis su kun. Grigu R., gimusiu 1960m., (asmeninis archyvas)17. Pokalbis su Lisausku A., gimusiu 1939m., (asmeninis archyvas)18. Pokalbis su Šoliūniene O., gimusia 1908m., (asmeninis archyvas)19. Pupienis A., Po Dzūkijos dangumi, Valstybinis leidybos centras, Vilnius 199420. Šventasis Raštas, Katalikų pasaulis, Vilnius 199921. Totoraitis J., Sūduvos Suvalkijos istorija, Spindulys, Kaunas 1938

Literatūra

1. Grigas R., Rekrūto atsiminimai, Caritas, Kaunas 19932. Kviklys B., Lietuvos bažnyčios. Vilkaviškio vyskupija,T. II, Amerikos lietuvių leidykla, Chicaga 19823. Levandauskas V., Lietuvos architektūros istorija, T. II, Mokslo ir enciklopedijų leidykla, Vilnius 19944. Lietuvos sakralinės dailės katalogas, T. I, Gervelė, Vilnius 19985. Misius K., Šinkūnas R., Lietuvos katalikų bažnyčios, Vilnius 19936. Miškinis A.,Užnemunės miestai ir miesteliai, T. I, Savastis, Vilnius 1999

Periodika

1. Čmukaitė E., Kančios kaina, Draugas 2000 02 05 nr. 392. Katalikų kalendorius žinynas, Kaunas- Vilnius 19863. Labanauskas K., Leipalingio paminklai, Mokslas ir gyvenimas 1986 nr. 54. Leipalingio kalendorius 1999 metai, Ramona, Marijampolė 19995. Leipalingio kalendorius 2001 metai, Asveja, Vilnius 20016. Lietuvos Valančiukų sajūdžio įstatai, Blaivioji Lietuva 1998 nr. 3 7. Maižiešienė S., Ačiū Jums Klebone, Katalikų pasaulis 1990 10 12 nr. 20Prikolauskas A., Per 40 metų kraštotyros muziejuje, Druskonis 20