S.Šalkauskis fizinis lavinimas ir jo tikslai

Turinys

Įvadas ..............................3
1. Fizinio lavinimo sąvoka.......................4
2. Fizinio lavinimo reikšmė.......................5
3. Bendras fizinio lavinimo tikslas....................6
4. Tvirta sveikata ir tikslus juslių veiklumas...............7
5. Fizinis stiprumas ir kūno paklusnumas valios reikalavimas.....7
6. Kūno gražumas ir fizinis nusiteikimas savaimingai kūrybai.....8
Išvados..............................10
Literatūra..............................11Įvadas
Fizinio lavinimo teorija nėra pavadinimas, kuris negalėtų sukelti priekaištų dėl savo tinkamumo. Tam pačiam reikalui galima lygiomis teisėmis vartoti tokius sudėtingus terminus, kaip fizinio auklėjimo mokslas, kūno kultūros teorija, nekalbant jau apie kitus pavadinimus, kurie šiais laikais atsitiktinai vartojami ryšium su įsigalėjusiu susidomėjimu gimnastika ir sportu. Vis dėlto pavadinimas „fizinio lavinimo teorija“ dėl kelių motyvų veerčia jį pripažinti pranašesniu už kitus minėtuosius pavadinimus. Pirma, yra patogiau ir teisingiau kalbėti apie fizinį, o ne apie kūno lavinimą, nes pimasis terminas yra ir parinktuoju reikalu privalo būti platesnis už antrąjį: fizinis žmogaus lavinimas iš tikrųjų siekia giliau ir toliau negu paprastas kūno globojimas bei mankštinimas. Antra, fizinės pratybos, vartojamos dažniausiai kūno kultūros reikalams, daugiau nusipelno lavinomo vardą negu auklėjimo, nors giliausios fizinio lavinimo apraiškos gali ir net turi turėti auklėjamosios reikšmės. Trečia- tikslingiau kalbėti apie fizinio lavinimo teeoriją, negu apie jo mokslą, nes kitaip galima sudaryti įspūdį , kad tokiu atveju turima reikalo su atskiru mokslu, nepareinačiu nuo pedagogikos. Kalbėti apie tokį mokslą juo labiau neparanku, kad moksliškas fizinio lavinimo tyrinėjimas yra palyginti naujas dalykas. Tai, žinoma, fizinio la

avinimo teorijai nekliudo būti mokslu ta prasme, kad ją, tąją teoriją, laikytų specialiąja platesnės mokslo sistemos šaka. Fizinio lavinimo teorija ir yra iš tikrųjų atskira pedagogikos mokslo dalis.1. Fizinio lavinimo sąvoka
Kai buvo kalbėta apie fizinio lavinimo teoriją ir jos santykiavimą su pedegogikos sistema, buvo įrodyta kad, fizinis lavinimas turi paruošti fizinę žmogaus prigimtį jo gyvenimo tikslams. Šitame bendrame pasakyme fizinio lavinimo sąvoka, aiškus dalykas, nėra turinio atžvilgiu išsemiamai nusakoma. Šituo atžvilgiu ji gali būti ir dažnai yra labai įvairiai suprantama. Siauriausias jos supratimas šiais laikais bus tas, kuriuo ji priartinama prie gimnastikos ir sporto. Tuo tarpu toks fizinio lavinimo sąvokos susiaurinimas negali būti niekuo pateisintas, nes fizinis lavinimas turi apimti visa tai, ką suaugusi kartą gali padaryti nesuaugusiajai norėdama tinkamai iššugdyti fizinę jos prigimtį ir pritaikyti šitą prigimtį gyvenimo tikslams. Pasirodo, kad ne vienais fiziniais judesiais globojam ir lavinama fizinė žmogaus prigimtis ar jo kūnas.
Fizinio lavinimo būdų gali būti tiek, kiek yra atskirų fizinio gyvenimo apraiškų, kuriuos gali būti vienaip ar kitaip normuojamos ugduomoju auklėtojo veikimu. Šita prasme fizinis lavinimas prasideda net ankščiau, negu žmogus užgimsta šiame mūsų pasaulyje. Nuo pat pradžios kūdikio atsiradimo motinos įsčiose galimas net privalomas tėvų susirūpinimas būsimąja jo sveikata ir apskritai fiziniu stiprumu. Tokiu atveju pl
lačiai suprastos eugenikos patarimai gali būti pildomi ugduomoju fizinio lavinimo tikslu. O kūdikiu užgimus tuoj atsiranda ištisa eilė fizinio jo gyvenimo apraiškų, kuriuos turi būti normuojamos fizinio lavinimo sumetimais. Dabar jau kvėpavimas, fiziniai judesiai, miegas ir kitki panašūs dalykai gali būti normuojami pagal fizinio lavinimo principus bei taisykles. Vėliau šitoks normavimas turi apimti žaidimus, gimnastika, sporta, iškylas ir t. t. Pasirodo, kad gimnastika ir sportas toli gražu nėra vėnintelės priemonės, kurios gali būti panaudotos fizinio lavinimo tikslams, nors, reikia pripažinti, kad juodu vaidina labai žymią rolę fizinio lavinimo visumoje.
Kai fizinis lavinimas apima tik gimnastiką ir sportą, faktiškai jo sąvoka manoma dviejų priemonių nurodymu. Fizinio lavinimo sąvoka pasiliktų neišsemta ir tada, jei apibrėždami ją nusakytume visas minėtąsias fizinio lavinimo priemones, arba būdus,- nes priemonių išskaičiavimas visados yra apibrėžiamas ir tada, kai ją manoma nusakyti atskirų fizinio lavinimo tikslų nurodymu. Taip ją apibrėžia, Jurgis Herbertas, prancūzų kūno kultūros žinovas, sakydamas, kad fizinis lavinimas yra „metodingas,
pažangus, nuo kūdikystės iki pilno subrendimo nenutrūkstantis veikimas, kuriuo
objektas – laiduoti pilnutinį fizinį išsivystimą; padidintiorganiškąjį kūno atsparumą; padėti pasireikšti sugebėjimams natūraliose, naudingose ir būtinose įvairių rūšių pratybose (žygevime, šokime, kopime, laipyme, plaukiojime); išukdyti energiją ir kitas aktyviąsias bei vyriškąsias kokybes; pagaliau palenkti įsigytą tokiu būdu fizinį ir
r vyriškąjį galingumą vienos dorinės idėjos viešpatavimui, būtent altruizmui“
Nors šituo apibrėžimu pirmas fizinio lavinimo tikslas nurodytas labai bendrai, būtent laiduoti pilnutinį fizinį išsivystymą, tačiau šalia atskirų tikslų nerandame, pavyzdžiui, tokio, kaip kūno gražumas. Kita vertus, fizinio lavinimo uždavinys – palenkti fizinį žmogaus galingumą ne vienai tik dorinei altruizmo idėjai, bet ir kitiems dorinio gyvenimo principams, pavyzdžiui, susivaldymo reikalui. Iš šito matyti, kad kiekvienas fizinio lavinimo apibrėžimas, kuris remiasi tikslų ar priemonių išvardijimu, yra apytikris ir todėl netikslus. Todėl patogiau ir tikslingiaupasitenkinti iš pradžių bendra fizinio lavinimo sąvoka, o paskui atitinkamuose fizinio lavinimo teorijos skyriuose kiek galima išsamiau tyrinėti fizinio lavinimo tikslus ir priemones. Bendra sąvoka, kuria reikia iš pradžios pasitenkinti, mums ir sako, kad fizinis lavinimas yra fizinės auklėtinio prigimties ruošimas gyvenimo tikslams ugdomojo veikimo priemonėmis.2. Fizinio lavinimo reikšmė
Paskutiniais laikais susidomėjimas fiziniu lavinimu yra padidėjęs, vis dėlto galima pasakyti šį tą apie fizinio lavinimo reikšmę. Tai labiau pateisinama, kad iš tikrųjų fizinis lavinimas labai retai tinkamai įvertinamas. Pasirodo, kad fizinis lavinimas nepakankamai yra vertinamas ne tik tų žmonių, kurie su panieka žiūri į kūno reikalus, bet ir tų žmonių, kurie kūno galybę laiko svarbiausia gyvenimo gėrybe. Pirmieji neįvertina fizinio lavinimo todėl, kad neįžvelgia fizinio galingumo reikšmės aukštesniam dvasiniam gyvenimui, o antrieji tinkamai neįvertina fi
izinio lavinimo todėl, kad fizinę galybę laiko nepriklausoma materialine gėrybe. Tuo tarpu materialinė gėrybė, nebūdama priklausoma nuo aukštesniu tikslų, nustoja tikros savo reikšmės.
Taigi, fizinio lavinimo niekintojai, ir kraštutiniai fizinio lavinimo gerbėjai lygiai klysta, nes pirmieji pakankamai nenusimano, jog lemtas dvasinis auklėjimas bei lavinimas negali būti vykdomas be reikiamo fizinio lavinimo, o antrieji, – kad lemtas fizinis lavinimas negali būti vykdomas neatsižvelgiant į dvasinio auklėjimo bei lavinimo uždavinius. Teisingas nusistatymas fizinio lavinimo atžvilgiu bus tokia sintetinė pažiūra, kuri leidžia suprasti, kad lemto žmogaus dvasios išauklėjimo bei išlavinimo tegalima pasiekti vien siejant juos su tam tikru kūno lavinimu ir kad, antra vertus, lemtas kūno lavinimas tėra galimas vien sąryšyje su dvasiniu auklėjimu bei lavinimu.
Blogas fizinis lavinimas padaro netvarką fiziniame gyvenime, paskui paaiškėja, kad šitoks blogas fizinis lavinimas dažniausiai neigiamai paveikia dorinį gyvenimą. Būtų įdomu pagrįsti šitą klausimą statistiniais duomenimis, bet kol šituo klausimu neturime tikslių statistinių duomenų, galima laikyti pakankamai reikšmingais bendrus pedagogų pareiškimus. O šie pareiškimai vis labiau sutaria su Kriego teigimu, kad „didelės dalies dorinio ištvirkimo pagrindas yra klaidingas kūno lavinimas“. Tai ypač teisinga yra mūsų amžiui, kuris pasižymi, kad žmonės labai dažnai stokoja pusiausvyros tarp nervų sistemos ir raumenų. Neproporcingai sužadinti nervai reikalauja sau kaskart naujų paraginimų ir pagaliau išsisėmę ima reaguoti vien į narkotikus. Galų gale pairęs organizmas sudrimba fizinėje ir dorinėje depresijoje. Pervargimas, neurastenija, isterija ir kitos įvairios neurozės ima labiau viešpatauti mūsų pasaulyje. Tokiu laiku gerai sutvarkyto fizinio lavinimo klausimas įgauna ypatingos reikšmės, tiesiog gelbėjimo obalsiu nekalbant jau apie tai, kad geras fizinis lavinimas tiekia elementarių sąlygų žmogaus džiaugsmingumui, laimingumui, darbingumui, padorumui.
Visa fizinio lavinimo reikšmė turės paaiškėtiiš smulkasnės jo tikslų apžvalgos; šiam kartui pakaks to, kas pasakyta apie tą bendrą jo reikšmę ryšium su pilnutinio ugdymo sistema, kuri mūsų laikais ypač didėjanenormalios mūsų vadinamojo kultūringo gyvenimo pakraipos akivaizdoje.3. Bendras fizinio lavinimo tikslas
Bet kurios ugdymo dalies tikslas galiausiai sutampa su atitinkamos gyvenimo srities tikslu. Pavyzdžiui, protinio gyvenimo tikslas yra šiaip ar taip, pati tiesa; vadinasi, ir intelektualinio lavinimo arba protinimo, galutinis tikslas yra ta pati tiesa. Tačiau šita tiesa protinimui yra tolimesnis tikslas, nes protinimas turi tik paruošti žmogų pažinti tiesą. Kad šitą galutinį protinimo tikslą galima būtų pasiekti, reikia auklėtinio prigimtyje sudaryti tam tikrų dispozicijų, arba nusiteikimų, kurie yra reikalingi tiesai siekti. Šitokie nusiteikimai iš tikrųjų yra artimesnis protinimo tikslas, kuris tolimesniam tikslui yra tarsi tam tikra priemonė. Protiniai nusiteikimai, reikalingi tiesai pažinti, gali būti pavadinti vienu intelektualinio išsilavinimo posakiu. Taigi tiesa yra tolimesnis, o intelektualinisišsilavinimas – artimesnis bendras protinimo tikslas. Pirmasis tikslas dar yra vadinamas objektyviniu, antrasisi – subjektyviniu. Kitu atžvilgiu pirmasis yra pedagoginė gėrybė, antrasis – ugdomoji vertybė. Pati tiesa tampaprotinimui pedagogine gėrybe, kai jinai yra objektyvuojama mokslo pavidalu. Intelektualinis išsilavinimas yra subjektyvinė vertybė ta prasme, kad ji glūdi auklėtinio prigimtyje, tai yra subjekte, ir kad ji tarsi šitą pastarąjį daro verta tiesos pažinimo.
Galima bendrai sutikti, kad fizinio gyvenimo ir fizinio lavinimo tikslas yra tam tikras fizinis galingumas. Šitas fizinis galingumas, kaip materialinė gėrybė, tegali būti lygstamas tikslas fiziniam lavinimui, nes įgauti aukštesnės prasmės tegali vien būdamas tikslingai palenktas aukštesnėms gyvenimo tikslams. Tiesa yra nelygstamas gyvenimo tikslas, nes jis turi nelygstamos reikšmės protingai žmogaus prigimčiai; bet fizinis galingumas įgauna tikros reikšmės vien tada, kai yra palenkiamas kitiems protingo žmogaus gyvenimo tikslams. Todėl norint visai tiksliai apttarti tolimesnį fizinio lavinimo tikslą, reikia pasakyti, kad tokiu tikslu yra fizinis žmogaus galingumas, palenktas aukštesniams gyvenimo tikslams.
Jei dabar turėsime nustatyti artimesnį fizinio lavinimo tikslą, tai yra tą bendra fizinės prigimties nusiteikimą, kuris yra ugdomoji vertybė, tai iš tikrųjų teks ieškoti tokio bendro fizinio nusiteikimo, kuris padėtų maksimumą fizinės žmogaus galybės palenkti aukštesnei jo prigimčiai. Tai ir yra ne kas kita, kaip tik didžiausias kūno nusiteikimas aukštesniems gyvenimo tikslams. Vadinasi, tikrai galingas yra tasai, kas sugeba visas savo kūno jėgas palenkti auštesnėms savo galioms, siekiančioms aukštesnių gyvenimo tikslų. Kūno nusiteikimas aukštesniems gyvenimo tikslams faktiškai reiškia tokį jo nusiteikimą, kuris yra palankiausias tiesos pažinimui, doriniam veikimui ir dailiajai kūrybai. Visiems šitiems reikalams kūnas, arba, plačiau tariant, fizinė žmogaus prigimtis, gali būti mažiau ar daugiau nusiteikusi, tuo tarpu visai neišlavinta arba net pairusi fizinė prigimtis gali net statyti šitoms aukštesnėms gyvenimo apraiškoms tramdomųjų kliučių.
Fizinis stiprumas ir kūno paslankumas turi būti paklusniam valios įsakymams yra tarp savęs atitikimo santykyje jau todėl, kad tikrai stiprus žmogus yra tasai, kurio fizinė jėga yra palenkta valios reikalvimams. Pagaliau kūno gražumas ir jo nusiteikimas savaimingai kūrybai atitimka vienas antrą jau todėl, kad abudu, šiaip ar taip, pridera prie estetinės gyvenimo srities. Gauname tuo būdu fiziniam lavinimui šešetą specialių tikslų: sveikata, stiprumas, gražumas, tikslus juslių ir jauslių veiklumas, kūno palankumas valios reikalavimas ir fizinis nusiteikimas savaimingai kūrybai. Kiekvienas iš šitų tikslų susideda net iš visos eilės sudedamųjų savybių, kurių fiziniame lavinime savo ruožtu gali būti siekiama kaip smulkiausių jo tikslų. Dėl šitos priežasties tenka toliau iš eilės išanalizuoti kiekvieną iš šešeto minėtų fizinio lavinimo tikslų, imant juos koreliatyviniais, tai yra atitinkančiais sau, dvejetais.4. Tvirta sveikata ir tikslus juslių veiklumas
Visų pirma – kas yra sveikata. Analizuojant šitą sąvoką pagal sudedamąsias jos dalis, prieinama prie išvados kad sveikatos būklę galima apibūdinti suvedus į krūvą keturias pagrindines kokybes; tai: a) nebuvimas ligūstų polinkių, pvz., palinkimo į tuberkuliozę; b) nebuvimas aktualių ligų; c) lengvas organizmo prisitaikymas prie nukrypimų nuo įprastos normalios gyvenimo tvarkos; d) organizmo nusiteikimas ilgai gyventi. Iš visų šitų keturių sveikatos kokybių reikšmingiausia trečioji, būtent lengvą organizmo prisitaikymą pire nukrypimų nuo įprastinės normalaus gyvenimo tvarkos, ir kaip tik todėl, kad sveikatos laipsnis nepasireiškia reguliariame, išmintingai sutvarkytame gyvenime.
Žmogaus sveikata yra toks normalus jo kūno ir sielos sutarimas, kuris leidžia visoms žmogaus būtybės pareigoms reikštis darniai, pereinamai. Tikra žmogaus sveikata nėra tas pat, kas paprastai vadinama kūno sveikata mediciniška prasme. Kalbant apie kūno sveikatą, teatsižvelgiama labiausiai į augamąsias ir juntamąsias žmogaus būtybės pareigas. Bet kūno sveikata, kaip kad žmogaus kojos sveikata, dar nėra visa jo kūno sveikata. Tikra sveikata yra tada, kai vienybės pradas, kuriuo yra siela, tobulai valdo visas fizinės žmogaus prigimties pareigas ir jas deramai koordinuoja organingos vienybės tikslams. Pilnas sveikatos nustojimas yra ne kas kita, kaip mirtis, nes mirties įvykiu fizinė žmogaus prigimtis nustoja buvusi valdoma to vienybės prado, kuris vadinamas siela. Apmiręs kūnas, nebepalenkiamas vieningo organizmo tikslams, vadinama lavonu. Iš čia galima padaryti išvadą, kad galiausiai sveikata yra deramas atskirų dalių ir vieningos visumos santykiavimas fizinėje žmogaus prigimtyje.
Plačiai suprasta sveikata yra normalus pagrindas pažinimo tikslams; anot Aristotelio, gerai jaustis reiškia būti gerai nusiteikusiam pažinimo tikslams. Todėl jei fiziologinė kūno sveikata yra labiausiai mediciniškos higienos tikslas, tai fiziniam lavinimui, kaip pedagoginiam veikimui, tenka specialiai susirūpinti juslių bei jauslių lavinimu, nes kaip tik jose privalo glūdėti tasai nusiteikimas, kuris yra pageidaujamas teorinio pažinimo atžvilgiu kaip materialinė šito pastarojo atrama.5. Fizinis stiprumas ir kūno paklusnumas valios reikalavimas
Antrasis dvejetas koreliatyvinių, arba atitinkančių sau, fizinio lavinimo tikslų yra, fizinis stiprumas, antra vertus, – kūno klusnumas valios įsakymams. Binet’as nustato, kad fizinis stiprumas pareina nuo dviejų rūšių veiksnių: pirma, nuo kūno išsiskleidimo laipsnio ir, antra, nuo darbo kiekio, kurį pajėge atlikti individas tam tikru laiku. Kūno išsiskleidimas pasireiškia ūgiu, svoriu, pečių pločiu, raumenų stangrumu ir plaučių pajėgumu. Tai vis yra apraiškos, kurios gali būti matuojamos tam tikrais prietaisais. Sunkiau nustatytitą darbo kiekį, kurį gali individas atlikti tam tikru laiku, nes čia reikia skaitytis, viena vertus, su tuo, koks yra jėgos maksimumas, kuris gali būti pasiektas vienu momentu, o antra vertus, su tuo, koks yra pastangos patvarumas, arba atsilaikymas nuovargiui.
Jei žiūrima į žmogaus stiprumą grynai išviršiniu būdu, t. y. su natūralistiniu objektyvumu, tai, žinoma, galima sutikti su Binet’o pateiktu fizinės žmogaus galybės apibrėžimu. Bet jei pažiūrėdami į dalyka labiau pedagoginiu atžvilgiu, tai šitą apibrėžimą turėsime papildyti kokybėmis, kuriuos reikalauja palenkti fizinę žmogaus energiją doriniams jo valios reikalavimams. Pavyzdžiui Hebert’as, sumanus fizinio lavinimo pedagogas, daro šituo atžvilgiu didelį žingsnį į priekį. „Jėgos kodekse“ jo yra nurodytos šitokios kokybės, reikalingos fiziniam stiprumui: 1) patvarumo jėga; 2) raumenų jėga; 3) vikrumas; 4) miklumas; 5) vyriškosios kokybės(energija, valingumas, šaltas kraujas, tvirtybė, pastovumas ir t.t.); 7) užsigrūdinimas šalčiui, karščiui ir kitomis karštybėmis, net saikingumas bei paprastumas valgyme bei gėrime. „Tvirtoji būtybė, – sako Hebert’as, viską glausdamas į krūva, – yra patvari, raumeninga, vikri, mikli, energinga, užgrūdyta, nelepi ir saikinga. Be to, ji sugeba žygiuoti, bėgti, šokti, laipioti, kopti, mėtyti, gintis ir plaukioti“
Nesigilindami toliau į fizinio lavinimo santykiavimą su eskeze, galima konstatuoti, kad racionali fizinio lavinimo sistema, norėdama būti nuosekli, turės fizinį lavinimą pastatyti į sąryšį su tuo eskezės supratimu, kuriuo laikosi ugdymo pagrindu imama pasaulėžiūra. Fizinis lavinimas ne būtinai tarnauja, nors privalo tarnauti, doriniams askezės tikslams; bet askezės uždaviniai būtinai reikalauja tam tikro fizinio lavinimo. Kita vertus, fizinis lavinimas, atpalaiduotas nuo askezės tikslų, nuostoja, tikros savo prasmės, nes fizinė žmogaus galybė tegali turėti tikros žmogiškosios vertės vien ryšium su tuo paskyrimu, kuris yra daromas pagal aukštesnius žmogaus gyvenimo bei veikimo tikslus.6. Kūno gražumas ir fizinis nusiteikimas savaimingai kūrybai
Trečias dvejetas atitinkančių sau fizinio lavinimo tikslų yra objektyviniu atžvilgiu fizinis gražumas, o subjektyviniu atžvilgiu – fizinis nusiteikimas savaimingai kūrybai. Tai yra fizinio lavinimo tikslai, keliami estetinio gyvenimo srityje. Čia ir tenka išaiškinti, kas yra tikras fizinis žmogaus gražumas ir fizinis nusiteikimas savaimingai kūrybai.
Žmogaus kūno gražumas yra vertybė, kuri labai vertinama šalia kitų mūsų pasaulio grožybių, ir būtent todėl, kad yra lengviau įmanoma estetiniu atžvilgiu, nes labai dažnai jautrumas fiziniam kūno gražumui yra sustiprinamas mažiau ar daugiau jaučiama erotine emocija, kuri idealine savo esme yra ne kas kita, kaip estetinis pergyvenimas. Tačiau, kiek yra aukštai vertinamas fizinis gražumas, tiek retai yra tinkamai nusimanoma, kas yra tikrai kūniškoji grožybė, kurios, šiaip ar taip, turi būti siekiama žmogaus gyvenimo priemonėmis. Ir čia fizinio gražumo sąvoką, kaip ir kūno sveikatosbei fizinio stiprumo supratimą, galima nuosekliai gilinti, einant nuo išviršinių žymių prie giliausios žmogaus esmės pasireiškimo. Būtent tikras fizinis gražumas yra kas kita, kaip ryškus idealinio sielos prado pasireiškimas kūne.
Taigi trys pagrindinės objektyvinės fizinio lavinimo vertybės – sveikata, stiprumas ir gražumas – giliai iš esmės pasirodo nuosekliai susijusios, nes normalus sielos ir kūno santykiavimas, arba sveikata, yra reikalinga sąlyga kūno paslankumui paklusni doriniams valios reikalavimams, šitas paklusnumas yra reikalinga sąlyga tam, kad žmogaus siela galėtų visa idealine savo esme pasireikšti regimomis kūno žymėmis. Bet kol bus nuosekliai prieita prie šitos paskutinės išvados, tenka padaryti daug tarputinių konstatavimų bei išvedžiojimų.
Plastiškosios kūno žymės papildo konstruktyvines jo žymes, t. y. Kūno bruožus bei spalvas, kad šie pastarieji įgytų gyvybės erdvėje bei laike ir galėtų realizuoti tam tikras žmogaus dvasios idėjas. Pasirodo, kad ir vienos, ir antros žymės tik tada tegali būti tikrai gražios, kai jos natūraliose prigimties lytyse tikslingai realizuoja dvasinę žmogaus esmę. Taigi žmogaus kūno gražumas pareina nuo trijų bendrų pagrindinių sąlygų: natūralumo, tikslingumo ir aukštesnio idėjingumo. Tai, kas nenatūralu, arba kas eina prieš sveikos prigimties linkmę, negali būti gražu, nes normalios šitos prigimties lytys yra objektyviai įkūnytas estetinio gražumo kriterijus. Tai, kas nėra tikslinga, užgauna mūsų subjektyvinį jausmą ir todėl negali sudaryti vieno suharmonizuoto estetinio pergyvenimo. Pagaliau tai, kas neturi savyje aukštesnio idėjingumo, neturi savyje ir jokios aukštesnės prasmės ir todėl negali būti vertingas dalykas ir estetiniu atžvilgiu.
Visos šitos kokybės turi vienodai svarbios reikšmės ir paprasto mechaninio darbo produktyvumui, ir aukštesnės dailiosios kūrybos sėkmingumui. Jei, pavyzdžiui, paprastas darbininkas fiziniu savo darbu dalyvauja gamyboje, tai visi nusakytieji momentai sudarys

geriausiąjį kūrybinį jo nusiteikimą, kuris šiuo atveju gali būti pavadintas paprastu produktyvumu. Bet ir einant nuo šito paprasto produktyvumo prie dailiosios kūrybos visi nusakytieji momentai pasirodo ne mažiau reikalingi, tik čia jie jau privalo įgauti didesnio tobulumo. Fizinis miklumas, judesių ritmingumo jausmas, fizinių pastangų ekonomiškumas ir apskritai savaimingumas naudojantis kūrybinėmis priemonėmis tampa dar materialine atrama kuriamajam sugebėjimui realizuoti meno kūrinį techninėmis priemonėmis.Išvados
Kai yra jau nusakyti fizinio lavinimo tikslai, tenka eiti prie jų siekimo tam tikrais uždaviniais. Tuo tarpu pasirodo, kad fizinio lavinimo tikslams negalima nustetyti griežtai atitinkančių uždavinių, – pavyzdžiui, kad sveikatos reikalą atitiktų vienas atskiras fizinio fizinio lavinimo uždavinys, fizinio stiprumo – kitas uždavinys it t. t. Iš tikrųjų nustatytieji fizinio lavinimotikslai gali būti realizuojami labai įvairiais uždaviniais, kurių atsiranda ryšium su įvairiais fizinio lavinimo objektais.
Tuo tarpu fizinio lavinimo objektais yra visos tos fizinio gyvenimo apraiškos, arba visi tie jo veiksniai, kurie mažesniu ar didesniu laipsniu. Vienu ar kitu atžvilgiu gali būti panaudoti fizinio lavinimo tikslams siekti. Tokiais objektais ir yra pirmiausiai mitimas, judesiai (žaidimai, fizinis darbas, gimtastika, sportas, šokis, kelionės), gyvenimo būdas(darbas bei polsis), higienos globa ir medicinos intervencija. Kiekvienas iš šitų objektų vienaip ar kitaip gali būti panaudotas fizinio lavinimo tikslams ir todėl su kiekvienu iš jų gali būti surištas tam tikras fizinio lavinimo uždavinys, kuris gali turėti savo priemonių, metodų ir šiaip jau pedagoginių principų.
Jei imsime, pavyzdžiui, mitimo faktą žmogaus gyvenime, turėsime pažymėti, kad reikalas misti gali būti tenkinamas tokiu būdu, kuris atitinka pedagogikos reikalavimus ir kuris todėl privalo turėti sau tinkamų priemonių bei metodų. Pagal tai ir atsiranda pedagoginis uždavinys sutvarkyti šitą reikalą taip, kad jo tenkinimas geriausiai atitiktų fizinio lavinimo reikalavimus. Panašiai yra ir su kitais fizinio lavinimo objektais, su kuriais turi būti surišti tam tikri pedagoginiai uždaviniai, per kuriuos galiausiai gali būti realizuoti fizinio lavinimo tikslai. Tyrinėti kalbamuoju atžvilgiu tokius fizinio gyvenimo objektus, kaip mitimas, kvėpavimas, kraujotaka, kūno apdanga, judesiai ir t. t. – jau platesnis uždavinys, išeinantis iš užbrėžtos šiam rašiniui temos. Todėl šituo labai trumpu fizinio lavinimo tikslų realizavimo tvarkos nurodymu jis ir baigiamas.Literatūra
1. S. Šalkauskis „Pedagoginiai raštai“ Kaunas 1991m.
2. S. Šalkauskis „Pedagoginiai raštai“ Kaunas 1994m.
3. Internetas

Leave a Comment