Albertas Enšteinas

Albertas Einšteinas (A. Einstein) gimė 1879 m. kovo 14 d. senoviniame Pietų Vokietijos mieste Ulme. Jo tėvas turėjo nedidelę elektros prietaisų krautuvę. Jis buvo protingas ir geraširdis, tačiau nelabai energingas, tad prekyba jam ėjosi nekaip. Netrukus po Alberto gimimo šeima persikraustė j Miuncheno priemiestį, kur tėvas kartu su broliu valdė elektros prietaisų dirbtuvę ir krautuvę. Šeimos galva buvo motina, rūpestinga ir atkakli, bet kartais pikta ir net despotiška. Pamačiusi savo pirmagimį labai didele kampuota galva, ji išsigando, kad sūnus nebūtų apsigimęs, tačiau beerniukas vystėsi normaliai, tik kalbėti išmoko vėliau negu kiti vaikai. Motina stengėsi, kad Albertas, priešingai negu jo tėvas, išaugtų savarankiškas ir valingas, tad jau 3—4 metų vaikas buvo siunčiamas vaikščioti vienas Miuncheno gatvėmis. Aišku, motina iš tolo jį sekdavo.
Albertas buvo lėtas ir ramus, mėgo žaisti vienas — dažniausiai statydavo iš trinkelių sudėtingas pilis. Penkerių metų sirgdamas jis gavo iŠ tėvo dovanų kompasą ir labai susidomėjęs stebėjo, kaip jo rodyklė visada atsisuka ta pačia kryptimi. Motina buvo gabi muzikai, todėl lavino ir Albertą. Jiis mėgo dainuoti ir pats kūrė daineles.
Septynerių metų Albertas buvo atiduotas į katalikišką pradžios mokyklą. Jis lėtai kalbėjo ir sunkiai įsisavindavo naują informaciją, tad mokytojai jį laikė negabiu, o bendraklasiai neretai erzindavo. Albertas netapo pirmūnu ir gimnazijoje — nemėgo vokiškos mokyklinės disciplinos, ži

inių demonstravimo, o sportiniai pratimai jam tiesiog nesisekė. Užtat dvylikametis Einšteinas labai susidomėjęs perskaitė Euklido „Pradmenis”. Po metų jam į rankas pateko serija gamtos mokslo populiarinimo knygų, ir jas Albertas perskaitė neatsitraukdamas, kaip kiti vaikai „Robinzoną Kruzą”.
Kai A. Einšteinas perėjo į priešpaskutinę gimnazijos klasę, jo tėvai išsikėlė į Siaurės Italiją, tačiau jaunuolio kartu nesivežė. Jį, nusamdę kambarį, paliko vieną baigti mokyklą. Tai Albertą stipriai sukrėtė. Po pusmečio, neapkęsdamas disciplinos ir bijodamas šaukimo į karinę tarnybą, jis metė mokslą ir išvyko pas tėvus. Pasimokęs savarankiškai, Einšteinas bandė stoti į Šveicarijos federalinę politechnikos mokyklą Ciūriche, tačiau gerai išlaikė tik tiksliųjų mokslų egzaminus ir nebuvo priimtas. Taigi jam teko grįžti į vidurinę mokyklą, bet jau Šveicarijoje, Arau mieste. Po metų antras bandymas įstoti į Politechnikos mokyklą buvo sėkmingas. Einšteinas buvo prriimtas į fizikos ir matematikos skyrių, rengusį vidurinių mokyklų mokytojus.
Politechnikos mokykloje Einšteinas irgi nepasižymėjo stropumu, lankė tik kai kurias jam patinkančias paskaitas. Užtat jis daug dirbo savarankiškai, studijavo Bolcmano, Helmholco, Lorenco, Maksvelo ir kitų žymių fizikų veikalus. Didelį įspūdį jam paliko fiziko ir filosofo E. Macho darbai, kritikuojantys klasikinės fizikos pagrindus.
Dvidešimtmetis Einšteinas buvo išvaizdus jaunuolis: maždaug 1,70 m ūgio, taisyklingų bruožų, gana tvirto stoto. Atkreipdavo dėmesį išraiškingos rudos akys, juodi neklusnūs plaukai ir dabitiški ūsiukai. Einšteinas buvo labai savarankiškas, kupinas originalių minčių, są
ąmojingas ir ironiškas, tad nenuostabu, kad būtent jis atkreipė vienintelės savo kurso merginos serbės Milevos Marič dėmesį. Ji buvo trejais metais vyresnė už Einšteiną, nedidukė, šluba, tačiau protinga ir atkakli. Jie kartu rengdavosi paskaitoms, Einšteinas pasakodavo Milevai savo apmąstymus apie šviesą ir eterį — tos pradinės idėjos vėliau virto specialiąja reliatyvumo teorija. Antra vertus, Mileva padėjo Einšteinui tvarkyti buities reikalus, nes jis neprisiversdavo būti praktiškas ir reguliariai maitintis.
1900 m. vasarą jie laikė baigiamuosius egzaminus. Albertas gavo gerus pažymius, o Mileva — prastesnius, ir jai diplomas nebuvo išduotas. Tačiau ir Einšteinas negavo tikėtos asistento vietos fizikos katedroje. Matyt, neigiamą atsakymą lėmė nepriklausomas ir netgi įžūlus jo elgesys studijų metais, keli konfliktai su dėstytojais. Taigi Milevai teko grįžti pas tėvus, o Albertas bandė ieškoti darbo. Jis siuntinėjo laiškus į Vienos, Leipcigo, Getingeno ir kitų miestų universitetus, tačiau gaudavo neigiamus atsakymus, todėl iš pradžių vertėsi privačiomis pamokomis, o vėliau laikinai pakeitė išvykusį mokytoją vienoje provincijos mokykloje. Mileva bandė laikyti egzaminus antrą kartą, bet ir vėl nesėkmingai. 1902 m. pradžioje ji pagimdė nesantuokinę jųdviejų dukterį. Tuo metu Einšteinas, tarpininkaujant draugo tėvui, pagaliau gavo trečios klasės eksperto vietą Berno patentų biure. Į nesantuokinį vaiką, juo labiau valstybės tarnautojo, tuo metu žiūrėta gana neigiamai, tad greičiausiai Einšteino iniciatyva mergaitė buvo kažkur atiduota ir
r visi jos pėdsakai dingo (ta Einšteino paslaptis paaiškėjo tik paskelbus išlikusius jo ir Milevos laiškus). 1903 m. pradžioje Albertas ir Mileva susituokė.
Patentų biure Einšteinas turėjo tikrinti išradimų paraiškas. Darbas nebuvo nuobodus, reikalavo įvairių žinių, netgi keldavo minčių, nors mažai siejosi su Einšteino tuo metu sprendžiamomis mokslinėmis problemomis. Biure reikėdavo sėdėti visą darbo dieną — aštuonias valandas, nors galbūt Einšteinas paslapčia dirbdavo ir mokslinį darbą.
Vakarais Einšteinų namuose neretai rinkdavosi draugai: bendrakursis matematikas Konradas Gabichtas bei filosofas Morisas Solovinas. Jie su Einšteinu buvo sudarę trijulę, vadintą „Akademija Olimpija” ir kartu nagrinėdavo filosofijos, gamtos mokslų bei grožines knygas, diskutuodavo. Einšteinas, kaip pripažintas lyderis, buvo laikomas draugijos prezidentu. Mileva irgi klausydavosi jų pokalbių, bet į diskusijas nesikišdavo. 1904 m. ji pagimdė sūnų Hansą Albertą. Einšteinas taip pat padėdavo prižiūrėti vaiką.
Atrodo, tokiomis sąlygomis buvo neįmanoma intensyviai dirbti mokslinį darbą. Tačiau 1905 metai — patys kūrybingiausi Einšteino gyvenime, „auksiniai” jo metai. A. Einšteinas ne tik apgynė daktaro disertaciją, bet ir paskelbė keturis straipsnius, kurių kiekvienas buvo labai reikšmingas fizikai. Visus straipsnius atspausdino žinomas fizikos žurnalas „Annalen der Physik”.
Kovo 17d. Einšteinas užbaigė straipsnį, kuriame buvo iškelta šviesos kvantų hipotezė ir paaiškintas fotoefektas. Palyginti su Planku, Einšteinas žengė didelį žingsnį į priekį — padarė drąsią prielaidą, kad šviesa yra ne rik spinduliuojama bei sugeriama kvantais, be
et ir sudaryta iš kvantų, kurie vėliau buvo pavadinti fotonais. Tai įgalino paaiškinti visus pagrindinius fotoefekto dėsningumus, ko nesisekė padaryti remiantis bangine Teorija.
Balandžio 30 d. Einšteinas baigė rašyti disertaciją „Naujas molekulių matmenų nustatymo būdas”. Joje išplėtota silpnų tirpalų teorija, kuri .galino ištirpintos medžiagos molekulės skersmenį išreikšti Avogadro skaičiumi bei medžiagos ir tirpalo savybes nusakančiais dydžiais. Disertacija buvo įteikta Ciūricho universitetui ir, gavus dvi teigiamas recenzijas, patvirtinta suteikiant jos autoriui daktaro laipsnį. Praėjus vos vienuolikai dienų po disertacijos užbaigimo, „Annalen der Physik” redakcija gavo naują Einšteino straipsnį, kuris sudarė jo disertacijos tąsą ir aprašė netvarkingą mažų dulkelių judėjimą skystyje, pirmą kartą stebėtą anglų botaniko R. Brauno ir vadinamą Brauno judėjimu. Einšteinas parodė, kad jį sukelia skysčio molekulių smūgiai. Tai buvo pirmasis betarpiškas molekulių egzistavimo įrodymas.
Birželio pabaigoje redakciją pasiekė didelis trisdešimties puslapių Einšteino rankraštis, kuriame buvo išdėstyta specialioji reliatyvumo teorija, apibūdinanti judėjimą greičiais, artimais šviesos greičiui. Nors kai kurias jos formules anksčiau buvo gavę Lorencas, Puankarė ir kiti fizikai, tačiau Einšteinas pirmasis suformulavo vieningą teoriją ir padarė svarbias fizikines išvadas apie tai, kad erdvės ir laiko savybės bei kūno masė priklauso nuo stebėtojo judėjimo greičio, atmetė hipotezę apie eterio egzistavimą ir kt. Straipsnis neturėjo literatūros sąrašo, kas, matyt, liudijo, kad Einšteinas savarankiškai nuo pradžių sukūrė šią teoriją. Tai pareikalavo tokio jėgų įtempimo, kad jis porai savaičių atgulė; Mileva atidžiai perskaitė straipsnį, patikrino formules ir pasakiusi, kad tai puikus darbas, išsiuntė jį redakcijai. Tačiau po trijų mėnesių Einšteinas parengė dar vieną svarbų, tiesa, nedidelės apimties straipsnį, kuriame įrodė garsųjį energijos ir masės sąryšį E = mc2.
Kaip galima paaiškinti tokį nepaprastą Einšteino, tuo metu buvusio vos 26-erių, kūrybingumą? Visų pirma, tie rezultatai vainikavo jo daugelio metų — nuo studijų laikų — apmąstymus ir ieškojimus. Einšteinas nuolat galvojo apie tai, jo smegenys, matyt, gebėjo lygiagrečiai spręsti įvairias problemas: jam atliekant kitą darbą, šnekantis, nagrinėjant paraiškas patentams, Einšteino sąmonėje ar pasąmonėje vyko kūrybinis procesas. Apie tai liudija ir jo jaunesniojo kolegos atsiminimas, tiesa, atitinkantis vėlesnius metus, kai jau buvo gimęs antrasis sūnus: „Jis sėdėjo savo kabinete, prieš jį buvo sukrauta daugybė lapų, išrašytų formulėmis. Dešine ranka jis rašė, kaire laikė ant kelių jaunesnįjį sūnų ir tuo pat metu atsakinėjo į vyresniojo, žaidžiančio kubeliais, klausimus”.
Kartkartėmis spaudoje atgyja sensacinga, bet mokslo istorikų paneigta hipotezė, kad A. Einšteino 1905 m. darbų, ypač specialiosios reliatyvumo teorijos, pagrindinė autorė buvo jo žmona Mileva. Šios išmonės autoriai, remiasi Einšteino ankstesnių metų laiškuose Milevai pasitaikančiais posakiais „mūsų darbas”, jo neva žmonos tėvui pasakytais žodžiais „Už viską
ką aš padariau, ir ką aš pasiekiau, esu dėkingas Milevai” ir pan. Einšteinas iš tikrųjų aptarinėjo savo idėjas su žmona, ji netgi, kaip fizikė, padėjo jam tikrinti formules, tačiau nei tuo metu, nei vėliau, išsiskyrusi su vyru, neparengė nė vieno mokslinio darbo. Ji, matyt, teikė vyrui ne tiek intelektualią, kiek emocinę paramą, sudarė sąlygas kūrybai, ką jis labai vertino.
Einšteinas tikėjosi klasikinės fizikos šalininkų kritinės, netgi piktos reakcijos į originalius savo rezultatus, tačiau garsūs mokslininkai tiesiog nekreipė dėmesio į nežinomo atradėjo darbus, palaikę juos nepagrįstomis hipotezėmis. M. Plankas nepritarė jo paties iškeltos kvantų idėjos tolesniam plėtojimui, tačiau vienas iš nedaugelio įžvelgė specialiosios reliatyvumo teorijos svarbą. Jo asistentas M. Laujė buvo pirmasis fizikas, atvykęs pas Einšteiną aptarti šios teorijos. Ja susidomėjo ir buvęs Einšteino dėstytojas H. Minkovskis; atsižvelgdamas į nustatytus erdvės ir laiko sąryšius, jis įvedė keturmatę erdvę — erdvėlaikį, kas įgalino suteikti specialiajai reliatyvumo teorijai grakščią matematinę formą. 1908 m. Minkovskis perskaitė apie tai pranešimą Vokietijos gamtos tyrinėtojų suvažiavime ir sukėlė specialistų susidomėjimą šia teorija.
Nekreipdamas dėmesio į vėluojantį pripažinimą, Einšteinas aktyviai dirbo toliau. 1907 m. jam atėjo į galvą, jo paties žodžiais tariant, „pati laimingiausia mintis gyvenime”: „Aš sėdėjau Berno patentų biure ir staiga pagalvojau: jeigu žmogus laisvai krinta, tai jis nejaučia savo svorio. Aš buvau sukrėstas. ši paprasta mintis padarė man didelį įspūdį. Ji pasitarnavo man kaip pradinė paskata gravitacijos teorijai sukurti”.
1908 m. Einšteinas buvo priimtas privatdocentu į Berno universitetą, o po metų tapo profesoriumi ir dirbo Ciūricho bei Prahos universitetuose, taip pat Ciūricho politechnikos mokykloje. Jo autoritetas tarp fizikų augo, 1911 m. Einšteinas buvo pakviestas į žymiausių fizikų susitikimą — I Šlovės kongresą, kur atkakliai gynė fotonų hipotezę. Kylantis darbų pripažinimas suteikė Einšteinui tikėjimo savo jėgomis ir savąja moksline misija. Antra vertus, atsirado distancija tarp jo ir aplinkinių, netgi artimiausių žmonių. Tuo metu Einšteinas dėjo titaniškas pastangas, kurdamas bendrą gravitacijos teoriją — bendrąją reliatyvumo teoriją. Kadangi eksperimentinių nuorodų, kuriomis paprastai naudojasi fizikai, beveik nebuvo, Einšteinas pasikliovė savo intuicija ir netgi estetiniais „gražios teorijos” kriterijais.
1913 m. M. Plankas ir V. Nernstas atvyko į Ciūrichą, kviesdami Einšteiną vadovauti katedrai Berlyno universitete. Jie žadėjo suteikti jam visišką laisvę, netgi nereikalavo skaityti paskaitų. Einšteinas atsakė jam įprastu originaliu būdu — pasiūlė jiems pasižvalgyti po Ciuricho apylinkes, o jam leisti pagalvoti; jei sprendimas bus teigiamas, jis sutiksiąs juos stotyje, mojuodamas balta nosine, ką Einšteinas ir padarė. Jo sutikimą lėmė ne tik pasiūlytos puikios sąlygos mokslinei kūrybai, bet ir susižavėjimas savo pussesere Elze, gyvenusia Berlyne. Tuo tarpu Einšteino santykiai su Mileva blogėjo; nors ji su vaikais atvyko į Berlyną, tačiau čia išbuvo neilgai ir visam laikui grįžo į Ciūrichą.
Karo metais Einšteinas buvo vienas iš nedaugelio mokslininkų, išdrįsusių atvirai smerkti karą. Jis sugebėjo atsiriboti nuo jį supusių tragiškų įvykių ir po ilgų paieškų 1916 m. pagaliau baigė formuluoti bendrąją reliatyvumo teoriją. Pagrindinė jos idėja buvo ta, kad materialieji kūnai iškreipia juos supančią erdvę ir savo aplinkoje keičia laiko tėkmę, o visuotinė trauka yra to erdvės kreivumo rezultatas.
Vainikavęs aštuonetą metų trukusius ieškojimus, Einšteinas savaitę buvo apimtas ekstazės, tačiau greit vėl ėmėsi darbo. 1917 metais, remdamasis bendrąja reliatyvumo teorija, jis pradėjo kurti kosmologiją — mokslą apie Visatą. Nuo amžių pasaulis atrodė esąs amžinas ir nekintamas, o iš Einšteino lygčių išplaukė, kad Visata, veikiama visuotinės traukos jėgos, turi keistis. Nedrįsdamas atsisakyti įsigalėjusios nuomonės, jis pridėjo nežinomą stūmos jėgą ir sukūrė nekintančios, bet uždaros — dėl erdvės kreivumo — Visatos modelį. Jis nežinojo, kad tuo metu astronomai jau buvo gavę duomenų, jog tolimi kosminiai objektai tolsta nuo mūsų, kas liudijo apie Visatos plėtimąsi. Lygčių sprendinius, aprašančius kintančią Visatą, po kelerių metų surado rusų matematikas A. Fridmanas.
Bendroji reliatyvumo teorija buvo pripažinta 1919 m., kai pasitvirtino jos numatyta išvada, kad žvaigždės spindulys užlinksta eidamas pro Saulę. Tai nustatė anglų astronomai visiško Saulės užtemimo metu. Šia teorija bei jos kūrėju susidomėjo žurnalistai. Vietoj sauso standartinio mokslininko jie aptiko įdomią asmenybę, nepaisančią įprastų elgesio normų, kupiną sąmojo ir ironijos, įvairiais klausimais turinčią savo originalią nuomonę. Nors Einšteino teoriją mažai kas suprato, bet kreiva erdvė bei iškrypęs spindulys veikė vaizduotę ir kėlė žavėjimąsi. Tad 1920 m. A. Einšteinas staiga tapo pasaulio garsenybe. Aišku, kartu atsirado pavyduolių ir priešų. Antisemitai bei šovinistai, nepamiršę antikarinių Einšteino pasisakymų, pradėjo mokslininko šmeižto ir persekiojimo kampaniją.
Tiek nuo gerbėjų, tiek nuo priešų Einšteiną aktyviai saugojo antroji jo žmona Elzė, su kuria jis susituokė 1919 m. Už sutikimą skirtis Einšteinas savo pirmajai žmonai ir sūnums pažadėjo atiduoti būsimąją Nobelio premiją. Tą pažadą jis ištesėjo 1922 m., kai premija iš tikrųjų jam buvo paskirta, tiesa, ne už sensacingąją reliatyvumo teoriją (Nobelio komiteto nariai ją palaikė dar nepakankamai patikrinta), o už fotoefekto paaiškinimą.
Trečiojo dešimtmečio viduryje grupė jaunų talentingų fizikų, vadovaujama N. Boro, sukūrė kvantinę mechaniką. Einšteinas prie šios intelektualinės atakos beveik neprisidėjo — jis tik pateikdavo kritinių pastabų, ypač kai buvo pasiūlyta atsisakyti griežto mikrodalelių judėjimo aprašymo ir apsiriboti tikimybių nustatymu. Einšteinas niekaip nenorėjo sutikti, kad mikropasaulyje neįmanomas tikslus žinojimas, ir prigalvodavo įvairių naujos teorijos paradoksų, kuriuos Boras bandydavo paneigti.
Tuo metu Einšteinas visas jėgas skyrė grandiozinei problemai — bendrosios lauko teorijos, vienijančios dvi tuo metu žinomas fundamentines sąveikas (gravitacinę ir elektromagnetinę), kūrimui. Tai tapo viso likusio jo gyvenimo pagrindiniu tikslu.
Einšteinas nusipirko žemės sklypą Berlyno apylinkėje prie ežero, ir jo žmonos rūpesčiu čia buvo pastatytas namas. Mokslininkui buvo įrengtas atskiras kabinetas, į jį neturėjo teisės įeiti net jo žmona, tik kartą per savaitę, jam nesant, tarnaitė nuvalydavo dulkes. Turtingi Einšteino draugai susidėję padovanojo jam jachtą, ir jis laisvalaikį leisdavo vienas ar su artimu pažįstamu, plaukiodamas jachta.
Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje Vokietijoje ėmė aktyviai reikštis nacionalsocialistų partija, prasidėjo žydų mokslininkų persekiojimas. 1933 m., kai Hitlerio šalininkai paėmė valdžią, Einšteinas su žmona viešėjo JAV. Jis nebegrįžo į Vokietiją ir tų metų rudenį pradėjo dirbti Prins-tono perspektyviųjų tyrimų institute. Ši mokslo įstaiga buvo įkurta mažame universitetiniame miestelyje Niū Džersio valstijoje. Siekiant sudaryti garsiausiems mokslininkams idealias darbo sąlygas, iš jų nebuvo reikalaujama jokių planų ar konkrečių rezultatų. Einšteinas gyveno savitą, gana uždarą gyvenimą, vengė jį persekiojusių žurnalistų ir gerbėjų. Jis atkakliai kūrė bendrąją lauko teoriją, kelis kartus buvo patikėjęs sėkme, bet, deja, tikslas liko nepasiektas, problema pasirodė esanti per daug sudėtinga, neįveikiama to meto mokslo priemonėmis. Tuo tarpu nuo kitų svarbių fizikos problemų Einšteinas nutolo. Tiesa, būtent jo iniciatyva JAV buvo pradėti atominės bombos kūrimo darbai, tačiau tai įžymusis mokslininkas padarė įkalbėtas savo kolegų ir vėliau gailėjosi to žingsnio.
Einšteinas reguliariai rėmė savo pirmąją žmoną ir vaikus. Jo santykiai su sūnumis buvo gana sudėtingi. Einšteinas jais nuoširdžiai rūpinosi, bet kartu ir slėgė savo autoritetu bei dvasiniu uždarumu. Vyresnysis sūnus Hansas Albertas tapo inžinieriumi hidrologu, vėliau emigravo j JAV, dirbo profesoriumi Berklio universitete, garsėjo kaip puikus savo srities specialistas. Vis dėlto genijaus kibirkštį iš tėvo paveldėjo jaunesnysis sūnus Eduardas, kuris išsiskyrė ypatingais gabumais, tiesa, humanitariniams mokslams, bet studijų metais susirgo šizofrenija ir didžiąją gyvenimo dalį praleido ligoninėje.
Gyvendamas JAV, Einšteinas nemėgo savo pirmosios tėvynės Vokietijos, visus vokiečius laikė kaltais dėl fašizmo piktadarybių, tačiau jis nepriėmė ir amerikietiško gyvenimo būdo, čia paplitusio pragmatizmo bei klestinčio žmogaus kulto. Savo dvasine tėvyne Einšteinas laikė Izraelį. Jam buvo siūlyta tapti Izraelio prezidentu, bet jis tos garbės atsisakė.
Gyvenimo pabaigoje Einšteinas tapo gyvu klasiku, XX a. mokslo simboliu, net savo išvaizda priminė Senojo testamento pranašą. Anot vienos iš legendų, kažkoks automobilistas, atvažiavęs į Prinstoną ir pamatęs gatve einantį gyvą Einšteiną, iš netikėtumo įsirėžė į medį.
1948 m. Einšteinui prasidėjo širdies aortos liga, reikėjo daryti operaciją, bet jis atsisakė. Einšteinas mirė ligoninėje 1955 m. balandžio 18d. Laidotuvėse dalyvavo tik dvylika artimiausių žmonių. Pildant testamento sąlygas, kūnas buvo sudegintas, o pelenai išbarstyti nežinomoje vietoje.

Leave a Comment