Gėrimas. Arbata

Turinys

1. Arbatos ruošimas
2. Žalioji ir juodoji arbata
3. Arbata ir sveikata
4. Arbatos istorija

Arbatos ruošimas

Tik geros kokybės ir gerai išlaikyta arbata bus skani ir kvapni, todėl ją reikia laikyti tamsioje ir sausoje vietoje kur nėra pašalinių kvapų. Juodąją arbatą reikėtų laikyti ne ilgiau kaip 2 metus nuo pagaminimo datos. Žalioji laikoma trumpesnį laiką, nes trumpesnį laiką ji išlaiko visas gerąsias savo savybes. Trumpiausiai – vienerius metus laikomos aromatizuotos arbatos, nes ten dedami įvairūs priedai, kurie pakeičia kvapą ir skonį.
Arbatos taip pat turi ir senas ruošimo tradicijas. Pirmiausia naudokite miinkštą – filtruotą vandenį, kurį užvirinkite iki antros virimo temperatūros. Pirmoji – kai pradeda drumstis, antroji – kai pradeda kilti burbuliukai, o trečioji – jau kai kunkuliuoja.
Juodoji arbata plikoma iškart užvirusiu vandeniu. Ruošiant žalią arbatą reikia šiek tiek palaukti, nes yra vitaminų, kurie skyla užpylus verdančiu vandeniu. Kai kuriose šalyse žalioji arbata užpilama ir šaltu vandeniu. Užplikius arbatą reikia palaukti ne ilgiau 5 minučių. Palaikius ilgiau, išsiskiria daugiau tanino ir arbata pasidaro karti, net nebemalonu gerti. Reikia 5 minučių, norint, kad arbatos poveikis būtų raminantis. Jeigu paageidaujama, kad ji turėtu stimuliuojantį poveikį, pakanka 3 minučių.
Arbatžoles galima plikyti ir du kartus, tik nepalikite arbatžolių vandenyje – jos taps karčios. Perkant arbatą pasižiūrėkite, kas rašoma ant įpakavimo – ar tai smulkintų ar nesmulkintų lapelių arbata, kuri yra aukščiausios kokybės. Pirmiausia ža

aliavos išvaizda. Turi būti nesulūžinėjęs lapelis, spalvos nepakeitęs – nepapilkėjęs, neturi atsiduoti kitais kvapais.
Nuoviras turi būti kvapnus ir skaidrus. Susidariusi putelė turi būti švari. Jeigu ji yra su kažkokiom priemaišom gali būti vanduo blogas arba netinkamos arbatžolės. O svarbiausia arbatą ruoškite su meile. Tada ji tikrai bus skani.
Skonio reikalas, ką patiekti prie arbatos. Vidurio Europos gyventojų supratimu arbata geriausiai gerti su gabaliniu cukrumi. Jis skatina tonizuojanti arbatos poveikį ir pagerina skonį. Rytu Fryzijoje į puodelį įdedamas didesnis cukraus gabalas ir daug kartų užpilamas arbata, nes jis tirpsta pamažu. Anglai mėgsta arbata gerti su šaltu pienu, o fryzai su grietinėle. Pernelyg didelis pieno ar grietinėlės kiekis ne tik nepagerina arbatos skonio, bet ja atšaldo ir suteikia glitumo. Citrinos griežinėliai (kaip Rusijoje) skirti nee skoniui pagerinti, o priešingai. Panašiai yra ir su į arbata pilamu šlakeliu romo, kuris tik tada dera prie jos, kai įpilamas išties mažytis šlakelis. Priešingu atveju, jis sugadina nuostabu arbatos skoni ir aromatą. Kas ieško nauju įspūdžiu, tas turėtų įsigyti aromatizuotos arbatos – jų yra mažiausiai 100 rūšių. Nereikalingas yra ir žiupsnelis druskos, kurios kartais siūloma įberti į arbatą. Druskos įbėrimas į arbatą yra kildinamas iš senovinio kinų papročio. Pagaliau jus tikriausiai neskaninsite savo arbatos svogūnais arba imbieru, miltais, ryžiais ir sviestu, kaip Tibete. Ka
ai kuriems žmonėms nepriimtini jokie ingredientai ir jie geria gryna arbata kaip kinai žaliąja. Tai taip pat yra skonio reikalas, nes gali būti, kad grynos arbatos skonis bus kaip šieno ir mėšlo, kaip tai kadaise pasirodė Lizelotei fon der Pfalc.

Žalioji ir juodoji arbata

Arbata – arbatmedžio lapų gėrimas. Laukiniai arbatmedžiai auga Pietų Azijoje. Jie gali būti iki 30 m aukščio. Lapus skinti patogiau nuo žemų krūmų, todėl plantacijose augalai karpomi ir siekia vos 1 – 1,5 m. Skinami tik viršutiniai lapeliai.

Žaliajai arbatai gauti nuskinti lapeliai apdorojami karštais garais. Tuomet jie išlieka žali. Juodoji arbata gaunama vytinant lapelius. Paskui jie sukami, spaudžiami, pjaustomi ir kaitinami.

Kinijoje arbata buvo geriama jau prieš kelis tūkstančius metų. Į Europą arbatžolės atvežtos vos prieš tris šimtmečius. Gana greitai arbata tapo populiariu gėrimu.

Sužinokite, kuriose šalyse dabar auginama arbata. Kaip ji apdirbama ir pervežama? Parduotuvėje pasidomėkite, kokiomis arbatos rūšimis prekiaujama. Iš kur į Lietuvą atkeliauja arbata? Parenkite pranešimą.

Arbatžolės auginamos Kinijoje, Indijoje, Bangladeše, Irane, Korėjos respublikoje, Šri Lankoje (Ceilone), Taivane (Formose), Japonijoje, Indonezijoje, Nepale Australijoje, Argentinoje ir Kenijoje.

Juodoji arbata gaminama iš vytintų arbatžolių lapų. Vytinamuose lapuose sumažėja vandens. Iš lapų išspaudžiamos sultys, jie vėsiai ir labai drėgnai fermentuojami. Lapuose, džiovinamuose ant ugnies kaistuvuose, padėkluose arba pintinėse, fermentacija sustoja. Gamybos procesas turi įtakos arbatos skoniui.

Žalioji ar

rbata gaminama taip: pirmiausia lapai pašutinami garu arba kaitinami, kad sterilizuotųsi ir išnyktų fermentai, t. y. kad nebesifermentuotų; po to lapai susukami ir džiovinami, kol melsvai pažaliuoja. Arbatžolės rūšiuojamos pagal lapų dydį, amžių, kokybę.

Lietuvos parduotuvėse galime rasti įvairiausių arbatos rūšių, atvežtų iš Pietų Azijos.

Arbata ir Sveikata

Seniai yra žinomos juodosios arbatos gydomosios savybės. Jos priklauso nuo arbatžolėse esančių aktyvių medžiagų – flavonoidų, vitaminų, floro ir kt. Flavonoidai veikia kaip antioksidantai, neutralizuojantys žmogaus organizme medžiagų apykaitos metu susidariusių laisvųjų radikalų perteklių, kuris žaloja kūno ląsteles, sukelia širdies ir kraujagyslių bei vėžio ligas, skatina jų vystymąsi. Arbatžolių flavonoidai yra aktyvesni už tuos, kurių žmogus gauna su daržovėmis – svogūnais, špinatais, salotomis ir kt.
Kalbant apie arbatžolėse esančių antioksidantų reikšmę, jų veikimą prieš širdies ir kraujagyslių ligas, pabrėžtina, kad jie tiesiogiai padeda mažinti aterosklerozės plitimą. Antioksidantai ne tik trukdo laisvųjų radikalų pertekliui susidaryti, bet ir slopina mažo tankio lipoproteinų oksidaciją, kuri padeda plėtotis aterosklerozei. Taigi antioksidantai, kurių esama arbatoje, mažina riziką susirgti širdies ir kraujagyslių ligomis, kuriomis mūsų žmonės dažniausiai serga.
Tiriant sergamumo dažnumą tų žmonių, kurie geria arbatą, ir tų, kurie jos negeria, rastas skirtumas. Geriantys arbatą rečiau suserga širdies infarktu ir išeminiu insultu už jos negeriančius. Net yra nustatyta rizikos susirgti priklausomybė nuo flavonoidų su

uvartojimo. Tiriant grupes žmonių, kur vieni per dieną suvartojo vidutiniškai apie 28,6 flavonoidų, insulto rizika sumažėjo 73 proc. palyginti su tais, kurie jų suvartojo vidutiniškai 18,3 proc. per dieną. Išgeriantiems vieną puodelį arbatos per dieną širdies infarkto rizika sumažėja 44 proc. palyginti su tais, kurie arbatos visai negeria.
Nustatyta, kad arbatžolių flavonoidai sumažina cholesterolio koncentraciją kraujo plazmoje. Norvegai, ištyrę atskiras žmonių grupes, nustatė, kad išgeriant per dieną vieną puodelį arbatos cholesterolio kiekis sumažėjo 6 proc., išgeriant vieną-du puodelius – 12 proc., išgeriant 3-7 puodelius – 19 proc. lyginant su visiškai negeriančiais arbatos. Nustatyta, kad arbata sumažina cholesterolio koncentraciją ne tik tų žmonių, kurių kraujo plazmoje cholesterolio per daug, bet ir tų, kurių koncentracija normali. Ar tai gerai, ar negerai?
Literatūroje skelbiama nemažai duomenų apie arbatos įtaką įvairios lokalizacijos piktybinių ligų rizikai mažinti, inkstų akmenligei stabdyti ir kt. Iš tyrimų duomenų matyti, kad 2-3 puodeliai arbatos per dieną sumažina inkstų akmenligės riziką apie 30 procentų. Be to, arbata pasižymi antibakterinėmis savybėmis. Tačiau arbatai, kaip ir visoms maisto medžiagoms, yra normos ribos. Su arbata žmogus gauna kofeino, kurio perteklius nėra naudingas. Todėl arbatos persigerti taip pat nesveika. Nepatariama išgerti per dieną daugiau kaip 10 puodelių.
Arbata šiek tiek mažina geležies rezorbciją, tačiau tik gaunamą su augaliniu maistu, ir neveikia gaunamos su gyvuliniais maisto produktais (hemo pavidalu). Todėl vegetarams nevalia gerti labai daug arbatos. Tą patį galima pasakyti ir apie nėščias moteris bei vaikus. 3 arbatos puodeliai per dieną nedaro įtakos geležies rezorbcijai.

Arbatos Istorija

VII m. e. a. kinų poetas Lu Tongas rašė apie arbatą.

Arbatos tėvynė – Kinija. Apie stimuliuojantį gėrimą, vėliau pavadintą arbata, pirmą kartą užsiminta 2700 m. pr. m. e. kinų metraščiuose. Iki III m. e. a. arbata dažniausiai buvo vartojama tik kaip vaistas ar tonizuojantis gėrimas, ruošiamas iš šviežių arbatžolių.
Tangų dinastijos laikotarpis (618-907 m. e. m.) tapo vadinamuoju arbatos aukso amžiumi, kai arbata pradėta gerti ne tik imperatoriaus ir kilmingųjų dvaruose, bet ir arbatinėse, neturtingųjų kinų namuose. Tada buvo parašytas ir pirmasis išsamus traktatas apie arbatą (jos auginimą, ruošimą, saugojimą, vartojimą ir gydomąsias savybes). Tuo laikotarpiu buvo geriama tik žalioji arbata.
Nuskinti arbatos lapeliai buvo apdorojami garais, sutrinami ir sumaišomi su slyvų sultimis. Gauta masė buvo pilama į specialias formas, presuojama ir kaitinama, kol išdžiūdavo. Tokia presuota arbata buvo kaitinama krosnyje, kol suminkštėdavo, ir susmulkinama į miltelius, kuriuos virdavo vandenyje. Skoniui pagerinti ar paįvairinti į ruošiamą arbatą buvo dedama druska, saldieji svogūnai, imbieras, apelsinų žievelės, gvazdikėliai ir mėta. Vėliau presuota arbata buvo malama į miltelius, kurie buvo plakami verdančiame vandenyje (šį arbatos ruošimo būdą iš kinų perėmė japonai, garsėjantys arbatos gėrimo ceremonija). Pamažu stiprių prieskoninių priedų buvo atsisakyta, juos pakeitė subtilesni jazminų, lotoso, chrizantemų eteriniai aliejai. Dar vėliau kinai sukūrė dvi naujas arbatos rūšis – juodąją ir gėlių žiedlapiais aromatizuotą. Arbatos gamintojai pastebėjo, kad arbatos lapeliai ilgiau išlaiko savo aromatines ir skonio savybes, jei jie yra fermentuojami, kol įgauna vario raudonumo spalvą. Tais laikais tiek arbatos plantacijos, tiek arbatos apdorojimo paslaptys buvo akylai saugomos nuo pašalinių akių. Tad kaip arbata atkeliavo į Europą?
XVII amžiaus pradžioje prie Kinijos krantų atplaukdavo pirmieji prekybiniai laivai iš Portugalijos, vėliau – iš Ispanijos, Olandijos. Dažnai arbata vaišinami atvykėliai europiečiai pradėjo ją propaguoti ir savuose kraštuose. Europoje tada dar mažai buvo žinoma apie šią “kinų žolelę”, todėl nieko nuostabaus, kad iš pradžių ji naudota. salotoms. Kinija, užmezgusi prekybinius ryšius su Europos valstybėmis, pradėjo eksportuoti “slaptųjų” plantacijų žaliąją produkciją. Nuo seno įvairias tautas ir civilizacijas jungė didieji prekybiniai keliai – šilko, cinamono ar kiti, turėję didelės įtakos žmonijos raidai, tautų kultūriniams ryšiams. Susiformavo dar vienas – Didysis arbatos kelias.
Nors apie 1610 m. pirmoji į Europą atkeliavusi arbata buvo žalioji, mada keitėsi. Mingų dinastijos arbatos augintojai sukūrė naujus arbatos ruošimo būdus, kurie galėjo patenkinti rinkos paklausą ir reikalavimus. Ir Kinija iki pat XIX amžiaus vidurio buvo vienintelė arbatos tiekėja pasaulyje. Per tūkstančius metų kinai pasiekė žaliosios, juodosios bei ulongo (dalinės fermentacijos arba dar vadinamos geltonosios ar raudonosios) arbatos, galinčios patenkinti ir išrankiausių gurmanų skonį, ruošimo tobulumo viršūnę. Tačiau arbatos likimas toks pat, kaip ir šilko, parako, popieriaus, porceliano ir kitų rytietiškų išradimų, daugelį amžių buvusių paslaptimi “už septynių užraktų”. Arbatos plantacijos buvo užveistos Indijoje, Ceilone, Indonezijoje.
Dabar arbata auginama apie 30-tyje pasaulio šalių. Didžiausios arbatkrūmių plantacijos (arba sodai) yra Indijoje, Šri Lankoje, Kenijoje, Kinijoje, Indonezijoje, Taivanyje, Japonijoje. Kitose vietovėse (Bangladeše, NVS šalyse, Turkijoje, Irane, Argentinoje, Vietname, Naujojoje Gvinėjoje) užauginta arbata nepasižymi ypatingomis savybėmis ir naudojama įvairiems mišiniams gaminti.
Žinomos trys arbatkrūmių rūšys – kiniškasis, asamo ir vietnamietiškasis. Kiniškasis arbatkrūmis, kuris neapgenėtas siekia 3-4 metrus, yra atsparus šalčiui. Jis kryžminamas su šilumą mėgstančiu indiškuoju asamo arbatkrūmiu. Kryžminimai suteikia galimybę išvesti ir pažinti gausybę arbatos rūšių, kurių skonis ir kokybė priklauso nuo klimato, dirvožemio, krūmo aukščio, oro sąlygų derliaus nuėmimo metu.
Sėklų dauginimo bei selekciniu būdu išaugintais arbatkrūmiais (motinėlėmis) užsodinami milžiniški sodai. Juose užauginama pageidaujamų savybių, geros kokybės arbata. Arbatkrūmiai nėra tokie lepūs kaip kavamedžiai. Arbatos plantacijos yra gana produktyvios, derlius renkamas visus metus arba tam tikrais mėnesiais, atsižvelgiant į klimatinę zoną ir vietovę (kuo karštesnis klimatas, tuo greičiau auga arbatžolės). Arbata skinama rankomis arba mašinomis. Skinami jauni, gležni lapeliai, ką tik išsprogę pumpurėliai ar jaunos šakelės viršūnėlės su trimis ką tik prasiskleidusiais lapeliais. Nuskinti lapeliai apdorojami. Nuo to priklauso, kokia arbatos rūšis bus pagaminta.
Anksčiau buvo klaidingai manoma, kad žalioji ir juodoji arbata yra gaminama iš skirtingų augalų. Tačiau skiriasi tik gamybos būdai, kuriuos taikant gaunamos šešios pagrindinės arbatos rūšys: baltoji, žalioji, ulongo, juodoji, natūraliai aromatizuota ir presuota arbata. Kiekviena šių rūšių turi daugybę savo variantų. Iš viso pasaulyje pagaminama maždaug 3 000 įvairių arbatos rūšių.
Technologinis arbatos apdorojimo procesas yra maždaug toks: šviežiai nuskinti lapeliai rūšiuojami, vytinami (jei reikia – vyniojami), fermentuojami ir kaitinami esant aukštai temperatūrai, po to džiovinami, ir taip gaunama juodoji arbata. Gaminant žaliąją arbatą, lapeliai nefermentuojami, todėl išlieka žalios spalvos. Ulongo arbata yra pusiau fermentuota, baltoji – apdorojama garais ir džiovinama, kol lapeliai įgauna sidabrinę spalvą.
Negalima pamiršti ir kitų arbatos auginimo ir ruošimo tradicijų puoselėtojų – japonų. Japonijoje arbata pradėta auginti maždaug IX m. e. a. Pirmosios sėklos ir auginimo bei ruošimo būdai buvo perimti iš Kinijos. Dar ir šiandien dauguma japonų ištikimi žaliajai arbatai. Jie taip ištobulino jos auginimo, ruošimo ir vartojimo būdus, kad kai kurioms jų žaliosios arbatos rūšims neprilygsta net ir puikiosios rinktinės kinų arbatžolės.
Dabar arbata auginama Ceilone, Indijoje, Kinijoje, Pietryčių Afrikoje (Kenijoje, Mozambike), Argentinoje ir Japonijoje. Kiekvienos vietovės arbata yra skirtingo skonio, spalvos ir kvapo. Arbatos savybės taip pat priklauso ir nuo aukščio, kuriame arbata auga. Priklausomai nuo arbatos plantacijos aukščio virš jūros lygio, yra skiriamos trys arbatų rūšys:
• Aukštai auginta – kai plantacija yra daugiau nei 1800 metrų virš jūros lygio aukštyje. Tokių vietų pasaulyje yra nedaug. Arbatai augti reikalinga ne žemesnė negu +13 laipsnių Celsijaus temperatūra, tropikuose naktimis tokia temperatūra būna 2200 metrų virš jūros lygio aukštyje. Arbatai reikia daug drėgmės, todėl ji gali augti tik musoninių liūčių zonoje. Ji yra labai reikli dirvai, kuri turi būti puveninga, neakmenuota, o tokios dirvos būna tik senai susiformavusiuose kalnuose. Kad atitiktų visas šias sąlygas, pasaulyje yra tik trys pagrindinės vietovės: Pietų Kinija, Rytų Indija ir Ceilonas. Todėl aukštai auginta arbata visada būna tik iš šitų kraštų.
• Aukštai augintos arbatos gėrimas yra ypatingas tuo, kad turi neįprastai gerą aromatą, tačiau jo būna blyškesnė spalva ir silpnesnis skonis. Tokia arbata labiausiai mėgstama Vakarų Europoje – Anglijoje, Prancūzijoje, Airijoje, Skandinavijoje. Beje, ši arbata būna pati brangiausia.
• Vidutiniame aukštyje augusi arbata laikoma tokia, kurios plantacijos yra 1200-1800 metrų virš jūros lygio. Didžiausios plantacijos yra Kinijoje, Kenijoje ir Pietų Indijoje. Arbatos gėrimas pasižymi geru skoniu, bet yra silpnesnio kvapo ir spalvos. Tokia arbata populiariausia JAV, Kanadoje, Australijoje. Ši arbata yra vidutinės kainos.
• Žemai augusi arbata – tokia, kurios plantacijos yra iki 1200 metrų aukščio virš jūros lygio. Labai daug tokios arbatos augina Ceilone, Kinijoje, Afrikoje. Užpilas pasižymi tamsia spalva, tačiau kvapas ir skonis yra silpnesni. Labiausiai tokia arbata mėgstama Rusijoje, arabų kraštuose, o taip pat ir Lietuvoje.

Literatūros sąrašas

1. “Apie arbatą ir kavą” , GAMTA, UAB.
2. „Arbata“ , Roland Goock, Llektūra, 2001m.

Leave a Comment