Akivaizdūs laimėjimai, kai žmogus, turėdamas fizinę negalią, tampa politiku arba kai ūkininkas dykvietę paverčia pelninga ferma, kelia susižavėjimą ir nuostabą. Dar didesnę nuostabą man kelia žmonių, turinčių psichikos, asmenybės problemų, pokyčiai ir laimėjimai. Kai gydytojai psichiatrai nustato žmogui tris diagnozes, o jis tampa verslininku, kuriam sekasi, yra šaunus vyras ir tėvas, smalsiai stebiu, bendrauju ir bandau įminti mįslę, kokia jo sėkmės paslaptis?
Išgyvendami krizinius gyvenimo momentus žmonės dažnai vartoja tam tikras paguodžiančias, palaikančias frazes, pavyzdžiui: „ir tai praeis“, „nėra to blogo, kas neišeitų į gera“, „tamsiausia naktis prieš aušrą“. Turbūt jau esate girdėję žymiojo Dale‘o Carnegie posakį: „Jei tau teko citrina, daryk iš jos citrinų gėrimą.“ Aiškindamas patarimo esmę D. Carnegie akcentavo, kad reikia keisti požiūrį į nepalankias įgimtas duotybes arba nepalankias gyvenimo situacijas. Žinoma, gaminant citrinų gėrimą dar svarbus ir begalinis darbštumas, pasiaukojimas, kantrybė siekiant tikslo.
Ar taip, kaip įveikiame sudėtingas nepalankias situacijas kasdieniniame gyvenime, galime įveikti ir savo vidines problemas, vidinius konfliktus? Ar galime savo trūkumus panaudoti kaip privalumus? Šiame straipsnyje į iškeltus klausimus pabandysiu atsakyti remdamasi savo darbo su žmonėmis bei asmenine patirtimi. Žinoma, sugebėjimo minusus paversti pliusais paslapties veikiausiai negalima atskleisti iki galo, o gal to ir nereikia, tačiau suteikti savo gyvenimui pozityvias gaires – verta.
Prasmės vedami
Vykstant pokyčiams tikėjimas savimi, savo svajone, religinis tikėjimas ir išraiška yra kartais esminiai, lemiantys dalykai. Žymus austrų psichiatras-psichoterapeutas Viktoras Franklis žmogaus pagrindiniu motyvacijos varikliu laikė prasmės buvimą. Franklis teigė, kad mus skatina ne seksualiniai instinktai, o asmeninė prasmė, kurią atrandame dirbdami, mylėdami, susitaikę su kančia, jei ji neišvengiama. Realizuodami savo konkrečią gyvenimo prasmę, siekdami tikslo, eidami pirmyn, mažiausiai galvojame apie tai, kaip atrodome, kaip žingsniuojame. Nors daug ką darome sąmoningai, apgalvotai, daug ką darome ir intuityviai. Valingai, tikslingai veikiant, atsiskleidžia ir tvirtėja mūsų privalumai, o dalykai, kuriuos laikėme trūkumais, silpnybėmis, tampa savitumu, unikalumu.
Mano atsakomybės skiltelė
Jeigu dėl savo problemų kaltiname kitus žmones ar aplinkybes, tai prarandame energiją, kurią galėtume panaudoti siekdami gero tikslo. Labai patogu pasakyti, kad esu storas, nes nepatyriau motinos meilės vaikystėje, kad išgėrinėju, nes taip jau įprasta mano darbe, giminėje, arba kad negaliu gerai dirbti, trukdo viršininkas (-ė). Taip leidžiame sau nieko nekeisti, nes laikome save auka – visuomenės papročių, tėvų nemeilės, kitų žmonių smurto.
Atsakomybe už įvykusią krizę, nelaimę ar savo duotybes, charakterio bruožus, įpročius reikia dalintis. Tačiau turi dalintis ne tam, kad sustotum ir nieko nekeistum, amžinai liktum auka, o kad nepultum savęs ar kitų žmonių graužti, kaltinti, kad pamatytum situacijos, sistemos, galimybių įvairovę.
Psichoterapijoje kartais taikomas pyrago metodas: nupiešiamas apskritimas ir dalijamas į tiek dalių, kiek yra atsakingų už šią problemą. Pyrago skiltelės gali būti labai nevienodo dydžio. Svarbu suprasti ir įsisąmoninti, kad už savąją skiltelę esu atsakingas 100 %. Įsisąmoninus reikia aiškiai atsakyti sau, ką darysiu, kaip bandysiu pagerinti situaciją?
Mūsų išankstiniai įsitikinimai, stereotipai, savęs nuvertinimas gali būti didžiausios vidinės kliūtys siekiant gerų pokyčių. Sau galime paskirti siaurą atsakomybės pyrago skiltelę, o visa kita suversti tėvams, mokytojams, viršininkams, ministrams, konkurentams ar kokiems nors blogiukams. Tačiau net ir mažas akmenėlis didelį vežimą verčia. Ta maža atsakomybės skiltelė gali būti labai reikšminga ir lemianti „citrininio gėrimo gamybos procese“.
Savęs priėmimas
Konsultuodama pacientus, kurie buvo išėję gydymo kursą įvairiose psichiatrijos ligoninėse, psichologinės reabilitacijos metu mačiau, kaip daugelį kankina abejonės: kaip aš dabar grįšiu į savo rajoną, darbą, verslą, kaip į mane žiūrės viršininkai, bendradarbiai, pavaldiniai, verslo partneriai? Atsakau, kad svarbiausia, kaip tu pats dabar žiūrėsi į save. Kaip integruosi naują ligos ir gydymo patyrimą į savęs vaizdą, savęs suvokimą, ko išmokė tave šis patyrimas, kaip kitaip gyvensi grįžęs į savo aplinką? Riba tarp gyvybės ir mirties, tarp sergančio ir sveiko yra tokia nedidelė, niekas neturi jokių garantijų.
Paradoksalu, kad kuo labiau kovoji su kokiu nors savo trūkumu, tuo jis stiprėja. Jeigu norime savo trūkumus neutralizuoti ar panaudoti geriems tikslams, pabandykime įžvelgti jų teikiamą naudą. Čia gali padėti paprastas psichologinis pratimas: surašykite penkis savo bruožus, kurie jums nepatinka. Šalia su pliuso ženklu parašykite savybes, kurios tą bruožą charakterizuoja kaip teigiamą. Pavyzdžiui: šykštus + taupus, ekonomiškas; nerimastingas + atsargus, įžvalgus, kūrybiškas; uždaras + susikoncentruojantis į veiklą, patikimas.
Panašiai galima dirbti ir su ypač žalingais įpročiais, paieškoti, kuo jie naudingi, kad paskui tokią ar panašią naudą būtų galima gauti kitais – nežalingais – būdais. Susitaikę su visais savo bruožais, ypatumais, įpročiais, leidžiame sau keistis norima linkme savu tempu. Ilgainiui pastebime, kad ir aplinkiniai žmonės mus labiau priima, toleruoja, mums padeda.
Stiprybė prašyti pagalbos
Kai kurie psichoterapeutai teigia, kad kai klientas išmoksta ir pradeda prašyti aplinkinių įvairios pagalbos ir priima ją, tai yra vienas iš požymių, jog psichoterapija vyko sėkmingai ir jau galima ją užbaigti. Verslo konsultantų teigimu, vienas iš išskirtinių milijonierių ar milijardierių bruožų yra tas, kad jie nuolat prašo įvairių specialistų pagalbos.
Panašu, kad, norėdami iš citrinos pasigaminti citrinų gėrimą, turime paprašyti pačių įvairiausių žmonių pagalbos. Todėl jei turite sunkumų, bet tūnote užsisklendęs, labai sąžiningai atsakykite sau į klausimą: „Kas man trukdo prašyti pagalbos?“ Kitas klausimas:„ O kas man trukdo priimti pagalbą?“ Psichologai J. Canfieldas ir M. V. Hansenas įvardija penkias pagrindines priežastis, dėl kurių žmonės vengia prašyti pagalbos. Tai neišmanymas (pavyzdžiui, nežinome, ko mums reikia ir ko norime, kas yra įmanoma ir prieinama, kaip prašyti), riboti ir klaidingi įsitikinimai (pavyzdžiui, „pasaulis yra negailestingas“, „jei mane tikrai mylėtum, nereikėtų tavęs prašyti“), baimė (pavyzdžiui, baimė būti atstumtam, atrodyti kvailai, jaustis bejėgiu, būti pažemintam, paliktam, įsipareigoti amžiams), savigarbos stoka (pavyzdžiui, nesijaučiu vertas, mano norai nėra svarbūs, nesu to nusipelnęs) ir puikybė (pavyzdžiui, atrodysiu silpnas, žmonės pasmerks mane, tikiu, kad viską išmanau ir su viskuo galiu susidoroti pats). Taigi, kodėl nepaklausus savęs, o kas neleidžia man paprašyti pagalbos, kai jos reikia?
Pokyčių kaina ir dėkingumas
Mes nuolat pasirenkame, ar būti veikėjais, kūrėjais, šokėjais, ar stebėti, kaip kiti dirba, kuria, šoka. Kiekvienas pasirinkimas turi savo kainą ir pasekmes.
Kad mūsų minusai taptų pliusais, naudingais privalumais, mes mokame savo pastangomis, kūnu, jausmais, protu, laiku, finansais. Tačiau tikslingą veiklą lydi entuziazmas, gyvybingumas, darbštumas, nuolatinis tobulėjimas. Kai pradedame ką nors keisti savo gyvenime, galime sulaukti labai daug kritikos, apkalbų, pajuokos, mums gali nepritarti, trukdyti. Kai kuriems žmonėms, linkusiems į narcisizmą, mūsų minusai yra reikalingi: jie jaučiasi tobuli, kai mato kitų trūkumus, nesėkmes. Visiems, kurie pasiryžta pokyčių procesui, siūlau pasiruošti aplinkinių nepritarimui, trukdymui, nuolat sau padėkoti už kiekvieną mažą pergalę, nuolat padėkoti visiems, kurie padeda pokyčių kelyje. Niekas neprivalo ir neturi padėti, bet jeigu gali ir padeda, tai yra stebuklas.
Linkiu kasdieninių ir netikėtų, pačių įvairiausių atradimų. Juos patirsite, pradėję vidinius pokyčius, nusprendę minusus paversti pliusais. Nėra vieno bendro recepto ar instrukcijos, kaip tai padaryti, nes virsmo paslaptį vis tik tenka atskleisti patiems.
IŠNAŠA I Išlįsti iš savo „sraigės kiauto“
Kokių aš turiu gabumų, talentų, įgūdžių? Ką galiu pasiūlyti kitiems? Ar aš siekiu suprasti, ko reikia žmonėms, su kuriais bendrauju? Ar girdžiu jų užuominas ir (arba) aiškius prašymus? Ar stengiuosi išpildyti tai, ko prašo kiti žmonės? Ar lengvai dalinuosi tuo, ką turiu, ką gerai moku? Ar leidžiu sau rizikuoti būti netobulam? Ką jaučiu, kai kitas žmogus dalinasi savo gebėjimais – šoka, dainuoja, piešia, sportuoja? Ar pavydžiu, pykstu, apkalbu, ar, atvirkščiai, džiaugiuosi, žaviuosi kitų sugebėjimais, jie mane padrąsina, įkvepia elgtis panašiai? Psichologė-psichoterapeutė Rita Zykienė
