A. Juodaitytes straipsnio analize

Šiame tekste aš analizuosiu Audronės Juodaitytės straipsnį, kuriame atskleidžiamos pagrindinės vaikų ir pedagogų tarpusavio sąveikos rūšys ir ( „Aš“ , „Tu“ , „Mes“) reikšmės atsirandančios natūralioje aplinkoje. Įvade kalbama apie tai, kad beveik visa XX amžiaus pedagogika grindžiama iškreiptos vaikų lygybės sampratomis, kur vaikai lyginami, nėra individualizuoto ugdymo, neatsižvelgiama į individualias skirtingų vaikų savybes, prioritetus skiriant vienoms savybėmis, o kitas nuvertinant. Perėjimas prie pagarbos indvidualiems vaikų skirtumams, sąlygų sudarymas jų raiškai, anot autorės daro ugdymą demokratiškesnį. Pedagogams individualizuojant vaikų ugdymą reikia naujo požiūrio į vaikų inndividualumą, raiškos išskirtinumą ugdymo procese, svarbu pažinti vaiką kaip indivdą. Autorė pabrėžia, kad svarbu atrasti būdų, kaip pedagogas įgyti patirties, būtinos vaikų ugdymui individualizuoti, kaip šią patirtį rekonstruoti.

Pagrindinis straipsnio tikslas – atskleisti šiuolaikinio vaikų individualizuoto ugdymo pedegoginių rekonstrukcijų diskursą ir metakontekstus, būtinus vaikų individualumo raiškos suvokimui.

Pirmiausia analizuojamos vaikų lygybės ir individualios raiškos sampratų pedagoginės rekonstrukcijos. Pedagogas turi suvokti vaikų lygybės idėjas, vaikų ir suaugusiųjų lygybė turi būti įgyvendinta jiems sąveikaujant, kad vaikų individuali raiška taptų ugdymo vertybe. Pedagogas, anot U.Preuss-Laurith turi jaausti atsakomybę ir pagarbą žmogaus prigimčiai, toleranciją, socialinę atsakomybę, už naujos ir socialiai visavertės žmonių kartos ugdymą vaikystėje. Ugdymo tikslu tampa klausimai: Ar vaikas yra išsiugdęs siekį būti kitokiu? Ar nepasmerkė savęs dėl individualių skirtumų? Ar neprarado saojo aš?

Ugdymas kaip va

aikų ir suagusiųjų dialogo prasminimas – situacinis kontekstas. Svarbu, kad vaikų ir pedagogų patyrimas vertinamas lygiaverčiai, vienodai, reikšmingai, kad ugdymas pasitelkus dialogą, padėtų spresti socialinius uždavinius mikroaplinkoje, įprasti juos spręsti per skirtingą patirtį.

Ugdymas kaip dialogas „vaikai vaikai“ , kur pedagogas taikydamas ugdomąjį dialogą savaime tampa netiesioginiu jų dalyviu bei partneriu.

Korespodencijos būdas „vaikai pedagogas“ padeda vaikams pranešti pedagogams priimtinais būdais apie savo egsistavimą ir jiems svarbias sąlygas. Pedagogas, dekoduodamas „Aš-Tu-Mes“, situacinius kontekstus, ne tik geriau juos pažįsta, bet ir suvokia vaiką, kaip ugdymo dalyvį bei subjektą.

Anot A.Juodaitytės neįmanoma individualizuoti ugdymo be tarpusavio susikalbėjimą, supratimą, skatinančio dialogo su visais ugdymo dalyviais.

Individualizuoto ugdymo rekonstrukcijos gali vykti stebint, fiksuojant ir išskiriant vaikų „pranešimus“ siunčiamus suaugusiems. Skirtybių ir bendrybių su suaugusiais, suvokimas, nes suaugusieji ir vaikai yra ne ttik skirtingi, bet ir panašūs.

Rekonstruojant pažiūras į vaikus, kaip į visaverčius individus, pedagogams svarbu suprasti vaikų pasaulio reikšmes – jau ankstyvoje vaikystėje vaikai siekia individualios saviraiškos, kartu asmeninio pedagogo dėmesio.

Straipsnio autorė atskleidžia požiūrį į lygybę tarp vaiko ir pedagogo akcentuodama tai, kad svarbu ne tik socialinė lygybė, bet ir lygybė ugdant skirtingus vaikus, kad kiekvienas vaikas, nežiūrint kokie jo gebėjimai, poreikiai, negalios, kiti išskirtinumai, gautų kokybišką ugdymą. Vaikų lygybė gali buti įgyvendinta tik sąveikaujant vaikams ir suaugusiems, vaikams tarpusavyje. Būdami vienoje grupėje vaikai gaun

na galimybę reikšti ne tik savo skirtumus, bet atrasti ir panašumus. Autorė atskleidžia, kad tik gerbdami vaiko prigimtį, galėsime ugdyti atsakingai ir kokybiškai.

Atsiradęs bendras dialogas tarp vaiko ir suaugusiojo padeda spręsti iškilusias problemas mikro aplinkoje per skirtingas patirtis, atrandami būdai ir metodai leidžiantys spręst bendražmogiškas problemas. Tai ypač svarbu ikimokykliniame amžiuje, kad vaikas pasitikėtų suaugusiuoju, jaustusi lygiavertis jam. Ugdomasis dialogas vyksta tiek tarp vaikų grupės, tiek tarp suagusiojo ir vaiko. Pedagogas organizuodamas ugdymo procesą padeda vaikui ne tik save geriau pažinti, bet ir pažinti pedagogą bei kitus vaikus. Ugdytiniams reikalinga pagalba nukreipiant juos prasmingai veiklai, kad neužsiimtų beprasme veikla. Anot A.Juodaitytės vaikai išskirdami save iš kitų, tuo pačiu nori pažinti save, pažinti kitus. Ugdomasis dialogas padeda pedagogui ugdyti asmenybę, tariantis, diskutuojant su vakais tarpusavyje, pažįstant vieniems kitus ir pedagogas, ir vaikai išmoksta naujų dalykų, pažįsta juos supančią aplinką, plėtoja patirtį. Kalbėdamas su vaikais pedagogas sužino, kas vaikams aktualu, organizuodamas ugdymo procesą gali pasinaudoti vaikų patirtimi, pastebėti žinių spragas, sudaryti individualius ugdymo planus, numatyti tikslus, būdus, priemones, padedančios įgyti naujos patirties tiek vaikams, tiek pedagogams.

Išvados: straipsnis padeda mums suprasti, kad į vaiką reikia žiūrėti, kaip į individą, ugdymą organizuoti atsižvelgiant į individualias vaiko savybes, vaiko skirtybes traktuoti, kaip duotybę, vaiko galimybę pasaulį pažinti, taip, kaip

p jam lengviau, labiau priimtina.

Leave a Comment