A. Juodaitytes straipsnio analize

2125 0

Šiame tekste aš analizuosiu Audronės Juodaitytės straipsnį, kuriame atskleidžiamos pagrindinės vaikų ir pedagogų tarpusavio sąveikos rūšys ir ( „Aš“ , „Tu“ , „Mes“) reikšmės atsirandančios natūralioje aplinkoje. Įvade kalbama apie tai, kad beveik visa XX amžiaus pedagogika grindžiama iškreiptos vaikų lygybės sampratomis, kur vaikai lyginami, nėra individualizuoto ugdymo, neatsižvelgiama į individualias skirtingų vaikų savybes, prioritetus skiriant vienoms savybėmis, o kitas nuvertinant. Perėjimas prie pagarbos indvidualiems vaikų skirtumams, sąlygų sudarymas jų raiškai, anot autorės daro ugdymą demokratiškesnį. Pedagogams individualizuojant vaikų ugdymą reikia naujo požiūrio į vaikų inndividualumą, raiškos išskirtinumą ugdymo procese, svarbu pažinti vaiką kaip indivdą. Autorė pabrėžia, kad svarbu atrasti būdų, kaip pedagogas įgyti patirties, būtinos vaikų ugdymui individualizuoti, kaip šią patirtį rekonstruoti.

Pagrindinis straipsnio tikslas – atskleisti šiuolaikinio vaikų individualizuoto ugdymo pedegoginių rekonstrukcijų diskursą ir metakontekstus, būtinus vaikų individualumo raiškos suvokimui.

Pirmiausia analizuojamos vaikų lygybės ir individualios raiškos sampratų pedagoginės rekonstrukcijos. Pedagogas turi suvokti vaikų lygybės idėjas, vaikų ir suaugusiųjų lygybė turi būti įgyvendinta jiems sąveikaujant, kad vaikų individuali raiška taptų ugdymo vertybe. Pedagogas, anot U.Preuss-Laurith turi jaausti atsakomybę ir pagarbą žmogaus prigimčiai, toleranciją, socialinę atsakomybę, už naujos ir socialiai visavertės žmonių kartos ugdymą vaikystėje. Ugdymo tikslu tampa klausimai: Ar vaikas yra išsiugdęs siekį būti kitokiu? Ar nepasmerkė savęs dėl individualių skirtumų? Ar neprarado saojo aš?

Ugdymas kaip va

aikų ir suagusiųjų dialogo prasminimas – situacinis kontekstas. Svarbu, kad vaikų ir pedagogų patyrimas vertinamas lygiaverčiai, vienodai, reikšmingai, kad ugdymas pasitelkus dialogą, padėtų spresti socialinius uždavinius mikroaplinkoje, įprasti juos spręsti per skirtingą patirtį.

Ugdymas kaip dialogas „vaikai vaikai“ , kur pedagogas taikydamas ugdomąjį dialogą savaime tampa netiesioginiu jų dalyviu bei partneriu.

Korespodencijos būdas „vaikai pedagogas“ padeda vaikams pranešti pedagogams priimtinais būdais apie savo egsistavimą ir jiems svarbias sąlygas. Pedagogas, dekoduodamas „Aš-Tu-Mes“, situacinius kontekstus, ne tik geriau juos pažįsta, bet ir suvokia vaiką, kaip ugdymo dalyvį bei subjektą.

Anot A.Juodaitytės neįmanoma individualizuoti ugdymo be tarpusavio susikalbėjimą, supratimą, skatinančio dialogo su visais ugdymo dalyviais.

Individualizuoto ugdymo rekonstrukcijos gali vykti stebint, fiksuojant ir išskiriant vaikų „pranešimus“ siunčiamus suaugusiems. Skirtybių ir bendrybių su suaugusiais, suvokimas, nes suaugusieji ir vaikai yra ne ttik skirtingi, bet ir panašūs.

Rekonstruojant pažiūras į vaikus, kaip į visaverčius individus, pedagogams svarbu suprasti vaikų pasaulio reikšmes – jau ankstyvoje vaikystėje vaikai siekia individualios saviraiškos, kartu asmeninio pedagogo dėmesio.

Straipsnio autorė atskleidžia požiūrį į lygybę tarp vaiko ir pedagogo akcentuodama tai, kad svarbu ne tik socialinė lygybė, bet ir lygybė ugdant skirtingus vaikus, kad. . .

Join the Conversation

×
×