Vengrija

Budapeštas – miestas, gyvenantis šimtmečių ritmu

Pamatyti dinamiškąją Vengrijos sostinę vertėtų kiekvienam abejojančiam, kad Rytų Europa išties gali sužavėti savo didingumu. Atminty ilgam įsirėš stulbinanti architektūra, aštri vengriška virtuvė ir lėtapėdžiui lietuviui „neįkandamas“ pašėlęs miesto ritmas.

Budapešto Keleti traukinių stotis pasitinka tave šviesomis ir dundėjimu. Išlipęs iš traukinio, iš karto apstulbsti nuo šimtų į visas pasaulio puses skubančių žmonių, tarp kurių tu nepažįsti nei vieno. Kažkuris tempia lagaminą, kažkuris bando susimedžioti cigaretę, o kažkuris – įkyriai siūlo knygas ir laikraščius. Magiškas judėjimas, magiškas ritmas. Kartu suu ore karančiu smogu persmelkia tave iki pačių kaulų smegenų ir tu pradedi juo gyventi. O paskui gyveni. Tas kelias dienas, kurias leidi viename iš lankomiausių Europos didmiesčių.

Trys draugai

Budapešte savo vandenis plukdo didžiausia Vakarų Europos upė. Būtent Dunojus dalija miestą į dvi dalis: kalvotą Budą ir lygumoje išsidėsčiusį Peštą. Iki pat 1873 metų Budapeštas buvo trys visiškai atskiri miestai: Pest, Buda ir Obuda. Tik po to, kai jie susijungė, metropolis nežmoniškai išsiplėtė. Tačiau dar ir dabar vietiniai žmonės su pasididžiavimu aiškina, kaad vienoje tykiojo Dunojaus pusėje esantys rūmai priklauso visuomenės grietinėlei – imperatoriškosios Budos aristokratams, na, o Pešte – gyvenamieji namai ir pramogos – miesto gyventojams.

Gyventi Budapešte gana brangu. Kaip ir kiekvieno Europos didmiesčio centre butai gana brangūs. Gerai įrengto trijų kambarių buto nu

uoma Budapešto centre su vaizdu į Dunojų ir kitoje jo pusėje esančius Parlamento rūmus kainuoja nuo 1000 iki 2000 eurų per mėnesį. Kalbama, kad šioje vietoje žmonės, kurie po Antrojo pasaulinio karo emigravo į Vokietiją, Austriją ar Šveicariją, išsinešdinus sovietams staigiai grįžo, daug investicijų skyrė butų įsigijimui ir dabar valdo pusę prabangaus Budapešto nekilnojamojo turto rinkos. Tuo tarpu ne tokiai turtingai vengrų liaudžiai teko išsikelti į atokiau esančius miegamuosius rajonus.

Tu – tik lietuvis, nuo vaikystės mirkęs kojas šaltoje Baltijoje, o rudenį ir depresiją esi pratęs pasitikti besislėpdamas po storu paltu. Todėl jau pats pirmasis tavo žingsnis Budapešte, kuriame dar vakar žmonės vaikščiojo su trumparankoviais marškinėliais, yra paženklintas nerimu. Tu nepratęs matyti tiek daug žmonių – Budapešte yra daugiau nei 1,85 milijono gyventojų, tu nepratęs prie didmiesčio ritmo. O paagal jį tiesiog privalai judėti. Kad geležinė miesto koja neišverstų iš koto.

Nuo paties ryto turistus žadina už lango riedančios mašinos, dūzgianti tramvajaus linija ir metro gaudesys. Budapeštas miega labai trumpai – jau nuo šešių pradedantis įsibėgti didmiesčio dinamas verčia prabusti kiekvieną, kuris nori bent ką reikšti šio miesto gyvenime. Gatvėse – virtinės pypsinčių automobilių, perėjose – srautai į darbą beskubančių žmonių, kavinės – pilnos laikraščių beskaitančių ir karštai bediskutuojančių vengrų.

Jau daugiau nei 20 metų barmenu dirbantis Georgas pasakoja man, kad praėjusio amžiaus pradžioje vien Bu

udapešto centre buvo daugiau nei 600 įvairių barų ir kavinių! Ir jos dirbdavo ne kaip dabar – ne iki vidurnakčio ar dešimtos valandos vakaro, o praktiškai visą parą. Čia apie trečią, ketvirtą valandą ryte sugužėdavo Operos teatrą ar prabangų aukštuomenės vakarėlį palikusio poros. Čia rytinės esspreso kavos puodukas laukdavo ką tik genialios minties aplankyto poeto. Radęs bendražygių čia poetas malšindavo savo egzistencinį troškulį. Ir niekas ant jo nepykdavo, kad vyno taurė jau seniai ištuštėjo. Pasak Georgo, kavinių savininkai tiesiog jausdavo pasididžiavimą, kad jų valdomojo aplinkoje noriai lankosi žymūs žmonės, čia bendrauja ir keičiasi šviežiausiomis naujienomis ar tiesiog įlindę į netolimą pakampę ramiai sau rūko pypkę.

Pastebėjęs mano rankoje bloknotą ir parkerį, Georgas nepamiršta paminėti, kad galbūt šioje kavinėje savo įžymųjį romaną „Trys draugai“ rašė ir Erichas Marija Remarkas. Bet aš juo netikiu. Ne veltui karštakošiai vengrai gana dažnai Vakarų Europoje yra kaltinami apgavystėmis ir sukčiavimais. Ne veltui dar ir dabar dažnai Vengrijos sostinė yra vadinama „čigoniškuoju“ Budapeštu. Daugybę metų su čigonais besimaišantys vengrai turi įgimtą savybę daug šnekėti ir vynioti aplink pirštą patiklius turistus. Tą patyriau patį pirmąjį vakarą, vos išsikeitęs pinigus ir daugiau nei dvigubai pinigų sumokėjęs už „McDonald’s“ rinkinį. Pardavėjas mane aptarnavo su tokia šalta veido mina, kad nė nesuabejojau ligi to

ol, kai palikau užkandinę. Todėl šį kartą atidžiai perskaičiuoju grąžą ir maloniai nusišypsojęs Georgui iškeliauju laukan.

Imperatoriškas skonis

Pasivaikščioju po tylų ir jaukų senamiestį, smalsiu žvilgsniu analizuodamas iškiliausius architektūros šedevrus. Yra kur pasmalsauti. Budapeštas visą laiką stengėsi panašėti į savo vyresniąją seserį Vieną. Žinoma, vitrinų prabanga jis dar nė iš tolo jai neprilygsta, tačiau pastatų didybe, nuo šimtmečių pažaliavusių skulptūrų gausa kai kur ją ir lenkia.

Austro-Vengrijos imperijos gyvavimo periodu šie du miestai konkurentai Budapeštas ir Viena be galo daug įnešė vienas į kito architektūrą. Budapeštui ypatingai pasisekė ir dėl to, kad šimtmečių puoselėti pastatai nebuvo sugriauti Antrojo pasaulinio karo metais. Todėl ir dabar vengrai mėgsta pajuokauti, sakydami, kad jie išlaikė didesnę Austro-Vengrijos imperijos dalį nei patys austrai. Dėl to tarp turistų gana populiarūs atvirukai, kuriuos galima pavadinti „rask 10 skirtumų“. Vienoje atviruko pusėje nufotografuoti namai, statyti apie 1900 metus, o kitoje – vos prieš keletą metų ar mėnesių fotojuostoje užfiksuotas tų pačių pastatų ansamblis. Besileisdamas toliau lygiagrečia Dunojui Vaci gatve ant turistams skirtų prekystalių gali aptikti krūvas tokių atvirukų ir sakyk sau ką nori!

Kelionė baigiasi ties didžiuoju Budapešto turgaus pastatu. Jo paskirtis ir išorė per pastarąjį šimtmetį taip pat nelabai pakito. Keitėsi tik interjero detalės, restauruotos sienos ir stogas, žmonės liko visiškai tokie patys. Turgaus rūsyje – marinuotos da

aržovės, kopūstai, agurkai, morkos ir alkoholinių gėrimų parduotuvės. Pirmame aukšte – duonos gaminiai, šviežia ir rūkyta mėsa, tikrų gurmanų garbinamas žąsų kepenėlių paštetas ir, žinoma, džiovintų paprikų karoliai, kuriais Vengrija garsėja visame pasaulyje. Antrame aukšte – turistams skirti suvenyrai, pakabukai, vyno kamščiai su nacionaline simbolika, siuvinėtos staltiesės ir servetėlės – net akys raibsta.

Čia pat gali ir užkąsti. Šalia vietinio proletaro, kuris drebančiomis rankomis jau turbūt trečią kartą šiandien susiverčia į bedantę burną pilną stiklinę raudono vyno. Šalia vokiečių turistų, kurie jaučiasi tarsi savo gimtinėje – kemša vengriškas kraujinėmis dešras, kurios savo skoniu tikrai neatsilieka nuo vokiškų. Atvirai kalbant, vengriška virtuvė daug kuo panaši į lietuvišką: maistas riebus ir kaloringas, daugeliui patiekalų pagardui naudojama grietinė. Populiariausi užkandžiai: langušas – įkaitintame aliejuje kepamas paplotis, valgomas su grietine, sūriu ir žalumynais, pagirioms puikiai tinkanti raugintų kopūstų sriuba, vengriški balandėliai ir, žinoma, kone nacionaliniu pasididžiavimu tapusi guliašo sriuba.

Tradiciškai kiekviena vengrų šeimininkė turi savitą guliašo receptą, kurį moteriškoji linija perduoda iš kartos į kartą. Kaip žinia, vengrai mėgsta tiesiog ugninius patiekalus, todėl prieš pirmą kartą ragaudami guliašą, pasirūpinkite vynu, kad ilgai nedelsdami galėtumėte užgesinti gaisrą savo skrandyje. Vynas Budapešte geras. Nuo paties pigiausio, už kurio stiklinę turguje sumokėsi mažiau nei du litus, iki brangiausio, kurio butelis restorane kainuos iki kelių ar net keliolikos tūkstančių litų.

Vengrijos verta ragauti – jos skonis tikrai ypatingas. Ir visiems, kurie pabuvosite Budapešte, rekomenduočiau sočius pietus vainikuoti taurelę likerio „Unicum“. Liežuvis tik labai trumpam susitraukia nuo kartumo, vėliau burna prisipildo saldumo, o į skrandį nuteka maloni šiluma. Šio likerio gamyba datuojama 1790 metais. Būtent tada vietiniai gamintojai nusprendė pristatyti savo naujai sukurtą gėrimą imperatoriui Juozapui II. Paragavęs šio tamsiai juodos spalvos likerio, imperatorius sušuko: „Unicum!“ Taip gimė pavadinimas ir šimtmečius besitęsianti pietų tradicija. Pelynai skatina skrandžio virškinimą, o cukrus – rekomenduoja atsisakyti deserto. Nors, mano giliu įsitikinimu, lankantis marcipanų krašte, pietauti be deserto prilygsta šventvagystei.

Kūnui ir dvasiai

Kitoje senojo Dunojaus pusėje – Karališkųjų rūmų teritorija. Rūmai statėsi XIII-XVIII amžiuje ir bene labiausiai nukentėjo Antrojo pasaulinio karo metais. Šioje vietoje archeologų rastos iškasenos dar ir dabar stebina viską žinančius istorikus. Per daugybę metų trukusius neramumus čia buvo griaunamos bažnyčios ir statomos mečetės, griaunamos mečetės, ant jų pamatų vėl statomos bažnyčios – nė nesuskaičiuosi. Galima grožėtis gotikine Dievo Motinos bažnyčia, esančia šv.Trejybės aikštėje, trumpai šnektelėti su medžioklinių sakalų greitį turistams demonstruojančiais vietiniais gyventojais ar nusispjauti tris kartus pavėjui stovint Žvejų bastione, nuo kurio atsiveria nuostabus vaizdas į Peštą.

O čia – šiuolaikinis verslo, politikos, pramogų centras. Plačiuose upės vandenyse naktį atsispindintys neogotikinių Parlamento rūmų bokštai tiesiog nepakartojami. Didžiausia miesto bažnyčia – šv.Stepono katedra, į kurią vienu metu telpa net 8 tūkstančiai tikinčiųjų. Šioje bažnyčioje saugoma ir šv.Stepono, pirmojo Vengrijos karaliaus, ranka. Pirmoji Europos kontinente pastatyta metropoliteno atšaka jungia Andrašo aveniu ir Operos teatrą, kuris ne tik gražus iš išorės, bet ir viduje tviska prabanga. Dvasiai peno Budapešte apstu, tereikia tik panorėti – sezono metu Operos teatre parodoma apie 90 skirtingų spektaklių.

Visgi kad ir koks kultūringas būtų Budapeštas, važiuoti metro jame nėra itin jauku. Metro stotys pilnos šiukšlių ir prekeivių iš Turkijos. Greiti užkandžiai, pigesni drabužiai ir prostitutės. Batai, marcipanai ir „Coca-Cola“. Lošimo automatai, šiurkštūs juokai ir cigarečių dūmai. Tokia yra Budapešto kasdienybė.

Beje, žmonės, įspūdingu ritmu judantys sostinės gatvėmis, papuolę į metro staiga praranda visą savo judrumą. Iš tiesų keista žiūrėti, kaip staiga visas metro nuščiūva ir visi, tartum linguodami į vieningą taktą, pradeda snūduriuoti. Ir tiktai keletą dienų pasivaikščiojęs Budapešto gatvėmis supranti, kad toks miesto ritmas verčia žmones taupyti savo jėgas. Esant tokiems dideliems atstumams, keisti savo dislokaciją mieste kainuoja pakankamai daug energijos. Todėl bent metro miestiečiai stengiasi pasiilsėti.

Vieninteliai traukinyje kiek garsiau šnekantys ir tarpusavyje besistumdantys žmonės – skustagalviai paaugliai. Iš tiesų labai primenantys lietuviškuosius budulius. Garsusis Vidurio Europos politikos žinovas kareivis Šveikas yra pasakęs „vienas kitas vengras nėra kaltas dėl to, kad jis vengras“, o paskui įsivėlė su jais į muštynes. Tačiau aš susiremti su vengriškais buduliais nenorėčiau. Nors jie Vengrijos sostinėje ir pakankamai kultūringi, jei susistumdys – tik tarp savęs. Nepaisant to, Budapešto valdžia ištrėmė juos į atokesnius gyvenamuosius rajonus. Policijos politika – labai paprasta. Gausiai turistų lankomam miestui būtina, kad gatvėmis vaikščiojantys užsieniečiai nebūtų užkabinėjami vietinių, gal ir ne visai gerų kėslų turinčių, gyventojų.

Kai privažiuoju savo stotį, esu priverstas trumpam susimąstyti. Toliau galiu sukti dviem keliais. Pirmuoju – į Didvyrių aikštę. Kur galėsiu pasivaikščioti aplink tvirtovę netoliese esančiame parke, užsukti į atrakcionų parką arba Zoologijos sodą, kuris taip pat šiame nuostabiame mieste jau stovi daugiau nei šimtmetį. Galbūt apsilankyti Vaizduojamojo meno muziejuje, susipažinti su Rafaelio, Ticiano, Mone, Sezano, Pikaso, o galbūt – Tuluz-Lotreko darbais. Na, o antrasis kelias veda į didžiausią Budapešto prekybos centrą. Na, tokį. Kaip „Akropolis“. Tik didesnį. Šį kartą jau su 400 skirtingų parduotuvių ir 114 kavinių. Su boulingo ir kino teatro salėmis, liftais, grojančia muzika ir sezoninėmis nuolaidomis. Tikiu, kad dažnas lietuvis jame atrastų savo Eldoradą. Bet norėčiau tikėtis, kad bent keli iš jų važiuotų ir į kitą pusę. Kartu su manimi.

Leave a Comment