Pratarmė
Apie Europą kaip apie vientisą kultūrinę ir civilizacinę erdvę kalbama jau nuo senovės, o raginimai ir netgi bandymai suvienyti skirtingas Europos tautas yra žinomi nuo pat Karolio Didžiojo laikų. 1995 m. birželio 12 d. pasirašius Europos sutartį, steigiančią Europos Bendrijų ir Lietuvos Respublikos asociaciją, prasidėjo nuoseklus Lietuvos teisės derinimas su Europos Bendrijų teise, todėl yra reikalingos vis išsamesnės ir tikslesnės žinios apie ją. Sudarydama minėtąją sutartį, Lietuva įsipareigojo laiduoti, kad jos teisė bus palaipsniui suderinta su Bendrijos įstatymais.
TIKSLAI
1. Supažindinti su organizacijomis, kuriose yra Lietuva.
UŽDAVINIAI
1. Supažindinti su NATO oraginazija: tikslai, istorija, priklausančios šalys ir t.t.2. Supažindinti su ES organizacija: tikslai, istorija, priklausančios šalys ir t.t.
NATO
KAS YRA IR KO SIEKIA NATO?
NATO – tai Šiaurės Amerikos ir Europos šalių bendros gynybos organizacija, siekianti užtikrinti savo narių saugumą ir stabilumą. Tačiau NATO nėra vien tik karinė organizacija. NATO taip pat sukūrė aktyvaus bendradarbiavimo tarp valstybių narių mechanizmą, kuris visų pirma yra politinio pobūdžio, skatinantis bendrą gynybos planavimą, konsultacijas krizių valdymo, ekonomikos, mokslo, aplinkos apsaugos bei kitose srityse. Karinių operacijų metu NATO veiksmai pagrįsti visų valstybių narių susitarimu. Toks principas visiškai išsaugo valstybių suverenitetą ir politinę nepriklausomybę. NATO, kaip gynybinio aljanso, veikimo pagrindą sudaro 5-asis Šiaurės Atlanto sutarties straipsnis: “Šalys susitaria, kad ginkluotas puolimas prieš vieną ar daugiau iš jų bus laikomas puolimu prieš visas; todėl šalys sutaria, kad kiekviena iš jų, pasinaudodama individualios ar kolektyvinės gynybos teise, pagal Jungtinių Tautų Chartijos 51 straipsnį padės puolamajai šaliai , įskaitant ir ginkluotos jėgos panaudojimą tam, kad būtų išsaugotas saugumas Šiaurės Atlanto regione. Tokios priemonės nutraukiamos, kai Saugumo Taryba imasi būtinų priemonių tam, kad būtų atkurta ir palaikoma tarptautinė taika ir saugumas.”
Būtent 5-asis Šiaurės Atlanto sutarties straipsnis padaro organizaciją tokią patrauklią, ypač mažesnėms valstybėms, nesugebančioms apsiginti nuo išorės priešo vien tik savo pajėgomis. Aljanso šalių karinių pajėgų sujungimas ir įsipareigojimas ateiti į pagalbą nelaimės atveju gerokai padidina kiekvienos NATO narės saugumą ir stabilumą.NATO ISTORIJA
Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Europai iškilo nauja Sovietų Sąjungos grėsmė. Dar prieš karą Sovietų Sąjunga aneksavo Baltijos šalis, dalį Suomijos, Lenkijos, Rumunijos ir Čekijos – iš viso 23 mln. žmonių. Okupuotuose kraštuose buvo įvestas totalitarinis režimas, prasidėjo žmonių trėmimai. Pokarinė Sovietų Sąjungos grėsmė buvo dar didesnė: nusilpusi ir karo nuniokota Europa vien tik savo jėgomis nebegalėjo pasipriešinti Maskvai. Raudonosios armijos, o vėliau ir komunistinės ideologijos skverbimasis į Vakarus vertė demokratines Vakarų Europos ir Šiaurės Amerikos valstybes susivienyti. Tik susivienijusios į gynybinę organizaciją ir tik veikdamos kartu Vakarų demokratijos galėjo įgyvendinti atgrasymo ir apsisaugojimo nuo Sovietų Sąjungos užpuolimo politiką. Todėl 1949 m. balandžio 4 d. buvo pasirašyta Šiaurės Atlanto sutartis, kuria buvo sukurtas Vakarų valstybių gynybinis aljansas NATO. Sutartį pasirašė: Belgija, Danija, Islandija, Italija, Jungtinės Amerikos Valstijos, Jungtinė Karalystė, Kanada, Liuksemburgas, Nyderlandai, Norvegija, Portugalija, Prancūzija. 1952 m. prie Aljanso prisijungė Graikija ir Turkija, 1955 m. – Vokietijos Federacinė Respublika, 1982 m. – Ispanija, 1999 m.- Lenkija, Čekija, Vengrija. Per daugiau kaip pusę amžiaus užsitęsusį Šaltąjį karą NATO, kaip blokas, niekuomet nekariavo. Nėra abejonių, kad Šaltojo karo metu NATO atliko savo vaidmenį – garantavo Europos saugumą, socialinės ir politinės Vakarų Europos padėties stabilumą – ir taip prisidėjo prie Vakarų Europos gerovės kūrimo.
NAUJASIS NATO po 1989 m.
Naujojo NATO atsakas į iššūkius: saugumo euroatlantinėje erdvėje stiprinimas per partnerystę bei per Aljanso plėtimąsi
Nauja aplinka – naujos grėsmės Berlyno sienos griuvimas simbolizavo autoritarinių komunistinių režimų žlugimą visoje Vidurio ir Rytų Europoje. Tačiau atsiranda kitokio pobūdžio, ne mažiau pavojingos grėsmės, kylančios ne veikiant vienoms valstybėms prieš kitas, bet dažniausiai atsirandančios nepriklausomai nuo valstybių politikos. Šios naujos grėsmės apima: vidinį šalių nestabilumą, ekologines ir ekonomines grėsmes, branduolinio, cheminio ir bakteriologinio ginklo bei narkotinių medžiagų platinimą, nelegalią migraciją, tarptautinį terorizmą, etninius konfliktus, nusikaltimus žmonijai ir t.t. Kovodamos su šiomis naujomis grėsmėmis valstybės siekia užtikrinti tiek savo nacionalinį, tiek tarptautinį saugumą. Aljansas, Šaltojo karo metu buvęs atgrasymo prieš Sovietinio bloko puolimą priemone, šiandieną pamažu tampa regioninio stabilumo garantu. Taigi, NATO buvo viena iš organizacijų, kuri ėmėsi atsakomybės, kovojant su šiomis naujomis grėsmėmis; NATO buvo vienintelė organizacija, galinti efektyviai ir adekvačiai reaguoti į naująsias grėsmes. Tačiau pirmiausia reikėjo, kad pasikeistų pati NATO.
NATO keitimasis Nors NATO ir keičiasi, Aljanso pagrindinis uždavinys lieka kolektyvinė gynyba. 1991 m. NATO priėmė naują strategijos koncepciją, kuri išplėtė saugumo supratimą. Naujoji saugumo samprata yra pagrįsta dialogu ir bendradarbiavimu, kartu siekiant išlaikyti bendros gynybos pajėgumus. Ši samprata taip pat apima bendrus taikos, stabilumo ir ekonominio vystymosi siekius, karinių pajėgų sumažinimą ir jų restruktūrizavimą. Neatskiriama šios strategijos dalimi tapo buvusių komunistinių valstybių laipsniškas integravimas į Vakarų struktūras, pirmiausia į 1991 m. įkurtą Šiaurės Atlanto bendradarbiavimo tarybą (NACC), kuri 1997 m. pakeista į Euroatlanto partnerystės tarybą (EAPC). Bendradarbiavimas taip pat vyksta ir pagal 1994 m. įkurtą Partnerystės taikos labui (PTL) programą. NATO taip pat nusprendė sumažinti savo karines pajėgas (30-50%). Aljansas ėmėsi atsakomybės užtikrinti saugumą ir stabilumą ir už NATO teritorijos: Bosnijos ir Hercegovinos bei Kosovo krizės buvo pirmieji naujojo NATO išbandymai. Ypač sudėtinga dilema buvo Kosovo krizė. Serbijos vyriausybės vykdomas etninis valymas Kosovo provincijoje iškėlė klausimą: ar galima, susitarus demokratinėms visuomenėms, sustabdyti etninį valymą ir diktatoriaus savivalę suverenioje valstybėje? Nors NATO ir bandė taikiu būdu užbaigti Kosovo konfliktą (derybos Rambouillet pilyje, Prancūzijoje), bet Serbijos vyriausybė neketino nusileisti. Kad sustabdytų humanitarinę katastrofą ir etninį valymą, 1999 m. kovo mėnesį NATO nusprendė imtis karinių veiksmų. Šiandieną, po karinės operacijos, jau daugiau kaip 1 300 000 pabėgėlių grįžo į savo namus Kosove. NATO pajėgos taip pat padeda civilinei valdžiai atstatyti kraštą ir sukurti sąlygas taikos bei ekonominės gerovės įsigalėjimui Kosove.
NATO siekis užtikrinti saugumą per plėtimąsi 1999 m. Lenkija, Čekija ir Vengrija tapo pilnateisėmis NATO narėmis. 1999 m. Vašingtone NATO patvirtino pasiryžimą tęsti atvirų durų politiką. Buvo priimtas Narystės veiksmų planas, kuris padeda šalims kandidatėms – Albanijai, Bulgarijai, Estijai, Latvijai, Lietuvai, Rumunijai, buvusios Jugoslavijos Respublikai Makedonijai, Slovėnijai, Slovakijai ir Kroatijai – siekti narystės NATO. 2002 m. lapkričio 21 d. Prahos viršūnių susitikime Aljanso valstybių vadovai pakvietė Bulgariją, Estiją, Latviją, Lietuvą, Rumuniją, Slovakiją ir Slovėniją pradėti derybas su Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacija dėl narystės. 2003 m. kovo 26 d. pasirašyti pakviestųjų kandidačių prisijungimo prie Vašingtono sutarties protokolai.2004 m. kovo 10 d. Lietuvos Respublikos Seimas ratifikavo Vašingtono sutartį. 2004 m. kovo 29d. Lietuvos Respublikos Ministras PirmininkasAlgirdas M.Brazauskas, lankydamasis Vašingtone, kartu su Bulgarijos, Estijos, Latvijos, Rumunijos Slovakijos ir Slovėnijos premjerais įteikė JAV Valstybės sekretoriui Kolinui Pauelui (ColinPowell)Vašingtono sutarties ratifikacinius raštus. Šią istorinę dienąLietuva tapopilnateise NATO nare. 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos vėliava buvo iškelta prie NATO būstinės Briuselyje. LR užsienio reikalų ministrasAntanas Valionis, kartu su Bulgarijos, Estijos, Latvijos, Rumunijos, Slovakijos ir Slovėnijos užsienio reikalų ministrais dalyvavo oficialioje ceremonijoje bei iškilmingame Šiaurės Atlanto Tarybos posėdyje. Šiuo metu NATO yra 26 narės.
NATO šiandienNuo pat NATO įkūrimo pagrindinis sąjungininkių vaidmuo buvo užtikrinti valstybių narių saugumą ir teritorinį vientisumą. Užduotis garantuoti saugumą per atgrasymą ir kolektyvinę gynybą ir toliau yra svarbiausia atsakomybė, bet, pasibaigus šaltajam karui, NATO pajėgų vaidmuo ir organizacija iš esmės pakito, kad prisitaikytų prie naujos saugumo aplinkos ir skatintų šalių partnerių karinį bendradarbiavimą. Šaltojo karo metu NATO gynybinis planavimas buvo labiausia susijęs su pajėgumų apsiginti nuo galimos Sovietų Sąjungos agresijos ir Varšuvos pakto palaikymu. Griuvus Berlyno sienai, buvo manančių, kad NATO nebereikalinga. Tačiau euroatlantinis saugumas, nors ir ne toks konfrontacinis, tapo sudėtingesnis, atsirado daug naujų iššūkių už Europos ribų, įskaitant žlugusias valstybes, masinio naikinimo ginklų platinimą, terorizmą. Nauja saugumo darbotvarkė tapo aiški praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžioje, Balkanuose prasidėjus etniniams konfliktams, kai NATO pajėgų galiausiai buvo paprašyta padėti atkurti taiką ir imtis krizės valdymo vaidmens.
2001 m. rugsėjo mėn. teroristų išpuoliai ir vėlesni veiksmai Afganistane, siekiant sunaikinti už išpuolius atsakingą teroristų grupuotę Al Qaida, sukėlė dar didesnį nerimą dėl terorizmo, žlugusių valstybių ir masinio naikinimo ginklų platinimo keliamos grėsmės. NATO pajėgos dabar padeda gintis nuo terorizmo, joms tenka vis svarbesnis vaidmuo tarptautinėse taikos palaikymo misijose, kuriomis pirmą kartą NATO istorijoje organizacija peržengė euroatlantinės erdvės ribas. Taigi, nors grėsmės, su kuriomis Aljansas susiduria šiandien, yra ne tokios apokalipsinės kaip šaltojo karo metu, vis dėlto jos yra labai realios ir dažnai neprognozuojamos.Partnerystės taikos labuiVienas žymiausių tarptautinių laimėjimų saugumo srityje per paskutinį dešimtmetį – tai Partnerystės taikos labui programa. Nuo pat jos pradžios 1994 m. kvietimą prisijungti prie partnerystės priėmė 30 šalių: Albanija, Armėnija, Austrija, Azerbaidžanas, Baltarusija, Bulgarija, Kroatija, Čekija, Estija, Suomija, Gruzija, Vengrija, Airija, Kazachstanas, Kirgizija, Latvija, Lietuva, Moldova, Lenkija, Rumunija, Rusija, Slovakija, Slovėnija, Švedija, Šveicarija, Buvusioji Jugoslavijos Respublika Makedonija, Tadžikistanas, Turkmėnistanas, Ukraina ir Uzbekistanas. Vėliau dešimt iš šių šalių tapo sąjungininkėmis: 1999 m. Čekija, Vengrija ir Lenkija, o 2004 m. Bulgarija, Estija, Latvija, Lietuva, Rumunija, Slovakija ir Slovėnija. Pageidavimą prisijungti prie Partnerystės taikos labui ir Euroatlantinės partnerystės tarybos taip pat jau pareiškė Bosnija ir Hercegovina bei Serbija ir Juodkalnija. NATO laukia, kada galės pasveikinti šias dvi šalis, prisijungusias prie Partnerystės. Tačiau jos turi išpildyti Aljanso nustatytas sąlygas, įskaitant visišką bendradarbiavimą su Tarptautiniu baudžiamuoju tribunolu dėl buvusios Jugoslavijos ir asmenų, kaltinamų karo nusikaltimais, sulaikymą ir perdavimą Tribunolui. Remiantis praktiniu bendradarbiavimu ir įsipareigojimais demokratijos principams, kuriais paremtas pats Aljansas, Partnerystės taikos labui paskirtis – didinti stabilumą, mažinti grėsmes taikai ir kurti stiprius saugumo ryšius tarp atskirų šalių partnerių ir NATO, taip pat su kitomis šalimis partnerėmis. Šios programos esmė – tai partnerystė atskirai tarp kiekvienos šalies partnerės ir NATO, pritaikyta konkretiems poreikiams ir kartu įgyvendinama kiekvienos dalyvaujančios vyriausybės pasirinktu lygiu ir spartumu.
Individualią partnerystės programą kartu kuria ir dėl jos tariasi NATO ir kiekviena šalis partnerė. Iš Partnerystės darbų programos sudaromos dvejų metų programos, atitinkančios kiekvienos šalies specifinius interesus ir poreikius. Praktinis bendradarbiavimas yra labiausia sutelktas į gynybines sritis, tačiau apima beveik visas NATO veiklos sritis. Darbo programoje siūloma veikla daugiau nei dvidešimtyje sričių – nuo gynybos politikos ir planavimo, civilių ir kariškių santykių, švietimo ir mokymo iki oro gynybos, ryšių ir informacijos sistemų, krizių valdymo ir civilinių ekstremalių situacijų planavimo.Metams bėgant, dėmesys Partnerystei taikos labui išaugo, ir sustiprėjo šalių partnerių dalyvavimas planuojant ir priimant sprendimus. Buvo parengta Operacinių pajėgumų koncepcija, kuria siekiama plėtoti glaudesnį ir labiau sutelktą karinį bendradarbiavimą, nukreiptą į daugianacionalinių pajėgų karinio efektyvumo didinimą. Be to, buvo sukurta politinė karinė bazė, stiprinanti konsultacijas su šalimis partnerėmis krizių atveju, kai gali prireikti dislokuoti taikos palaikymo kariuomenę. Tai leidžia dar anksčiau įtraukti šalis partneres į diskusijas, kai aptariamas operacinis planas, ir į pajėgų formavimo procesą.Saugumas per plėtrąNATO siekis užtikrinti saugumą per plėtrą:1999 m. Lenkija, Čekija ir Vengrija tapo pilnateisėmis NATO narėmis.1999 m. Vašingtone NATO patvirtino pasiryžimą tęsti atvirų durų politiką. Buvo priimtas Narystės veiksmų planas, kuris padeda šalims kandidatėms – Albanijai, Bulgarijai, Estijai, Latvijai, Lietuvai, Rumunijai bei buvusioms Jugoslavijos Respublikoje Makedonijai, Slovėnijai, Slovakijai ir Kroatijai – siekti narystės NATO. 2002 m. lapkričio 21 d. Prahos viršūnių susitikime Aljanso valstybių vadovai pakvietė Bulgariją, Estiją, Latviją, Lietuvą, Rumuniją, Slovakiją ir Slovėniją pradėti derybas su Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacija dėl narystės.2003 m. kovo 26 d. pasirašyti pakviestųjų kandidačių prisijungimo prie Vašingtono sutarties protokolai. 2003 m. kovo mėn. – 2004 m. vasario mėn. NATO šalys ratifikavo pakviestųjų šalių prisijungimo prie Aljanso protokolus.
2004 m. kovo 29 dieną Vašingtone pakviestųjų į Aljansą šalių premjerai perdavė prisijungimo prie Šiaurės Atlanto sutarties ratifikacinius raštus saugoti JAV Vyriausybei. Nuo šio momento Bulgarija, Estija, Latvija, Lietuva, Rumunija, Slovakija ir Slovėnija tapo NATO narėmis.EUROPOS SĄJUNGAŠiandien Europos Sąjunga yra didžiausia pasaulyje tarptautinė organizacija, apimanti 3.2 mln. kv. kilometrų, vienijanti 15 valstybių ir daugiau kaip 370 milijonų gyventojų. 1999 metų ES biudžetas siekia 86 350.4 mln. eurų, arba 362 671.68 mln. litų. Tai valstybių asociacija, siekianti glaudesnės ekonominės ir politinės integracijos vardan savo piliečių gerbūvio užtikrinimo, taikos ir stabilumo Europoje.
Kaip funkcionuoja ES?Europos Sąjunga yra daugiau nei šalių konfederacija, bet ji nėra federacinė valstybė. Iš esmės ji yra kažkas visiškai naujo ir istoriškai unikalaus. Per pastaruosius 50 metų jos politinė sistema nuolat vystėsi. Ji pagrista daugeliu sutarčių, pradedant šeštajame dešimtmetyje Paryžiuje ir Romoje pasirašytomis sutartimis ir baigiant dešimtąjame dešimtmetyje pasirašytomis Mastrichto, Amsterdamo ir Nicos sutartimis.Šios sutartys sudaro vadinamąją pirmine teise, jomis remiantis sukurta didelė dalis antrinės teisės, kuri turi tiesioginės įtakos Europos Sąjungos piliečių kasdieniam gyvenimui. Ją daugiausiai sudaro reglamentai, direktyvos ir rekomendacijos.Sprendimus dėl teisės aktų, kaip ir dėl ES politikos apskritai, priima trys pagrindines ES institucijos:· Europos Sąjungos Taryba (atstovaujanti valstybėms narėms), · Europos Parlamentas (atstovaujantis piliečiams) ir · Europos Komisija (politiškai nepriklausoma, bendrų interesų siekianti institucija). Šis institucinis trikampis gali funkcionuoti tik tada, jei trys minetosios institucijos darniai dirba ir pasitiki viena kita. “Kad įvykdytų savo uždavinius, Europos Parlamentas kartu su Taryba ir Komisija, laikydamiesi šios Sutarties nuostatų, priima reglamentus ir leidžia direktyvas, priima sprendimus, teikia rekomendacijas ar nuomones”. Europos Vadovų TarybaEuropos Vadovų Taryboje renkasi visų ES valstybių prezidentai ir ministrai pirmininkai, taip pat Europos Komisijos pirmininkas. Visuose Europos Vadovu Tarybos susitikimuose pasisako ir Europos Parlamento pirmininkas.
Atsižvelgiant į didejančią ES reikalų svarbą valstybių politiniame gyvenime, suprantama, kad valstybių prezidentams, ministrams pirmininkams būtina nuolat susitikti ir aptarti svarbiausius Europai klausimus. Pasirašius Mastrichto sutarti, Europos Vadovų Taryba oficialiai tapo Sąjungos svarbiausių politikų iniciatore, ir jai buvo suteiktos teisės spresti tuos sunkius klausimus, dėl kurių nesugeba susitarti Europos Sąjungos Taryboje susitike ministrai.Europos ParlamentasEuropos Parlamentas yra renkama institucija, atstovaujanti ES piliečiams ir dalyvaujanti teisėkūros procese. Nuo 1979 m. Europos Parlamento nariai renkami tiesioginiuose visuotiniuose rinkimuose penkerių metų kadencijai.Parlamentas ir Taryba dalijasi teisėkūros funkcija, jie tai daro naudodamiesi trimis skirtingomis procedūromis (be paprastos konsultacijos procedūros).Pirmoji – bendradarbiavimo procedūra – yra nustatyta 1986 m. Suvestiniu Europos aktu. Pagal šią procedūrą Parlamentas pateikia nuomone dėl Europos Komisijos siūlomų direktyvų ir reglamentų projektų; Komisija, atsižvelgdama į Parlamento nuomone, gali savo pasiūlymą pataisyti.Antroji – pritarimo procedūra – taip pat nustatyta 1986 m. Pagal šia procedūrą Parlamentas turi pritarti Komisijos ketinamoms pasirašyti tarptautinėms sutartims, siūlomai Europos Sąjungos plėtrai ir daugeliui kitų klausimų, įskaitant rinkimų taisyklių pakeitimus.Trečioji – bendro sprendimo procedūra – nustatyta Mastrichto sutartimi (1992 m.). Ši procedūra sulygina Parlamento ir Tarybos teises reglamentuojant daug svarbių dalykų, įskaitant laisvą darbuotojų judėjimą, vidaus rinką, švietimą, mokslinius tyrimus, aplinką, transeuropinius tinklus, sveikatos apsaugą, kultūrą ir vartotojų apsaugą. Parlamentas gali atmesti tose srityse siūlomą teisės aktą, jei parlamentarų absoliuti dauguma balsuoja prieš Tarybos bendrą poziciją. Tačiau klausimas gali būti perduotas svarstyti Taikinimo komitetui.2002 m. Europos Parlamento pirmininku buvo išrinktas Patas Koksas (Pat Cox).
Europos KomisijaKomisija turi absoliučią politinių veiksmų laisvę. Jos pareiga – atstovauti ES interesams, todėl jai nereikia jokios atskiros valstybės narės vyriausybės nurodymu. Būdama sutarčių saugotoja, ji turi užtikrinti, kad būtų laikomasi Tarybos ir Parlamento priimtų reglamentų ir direktyvų. Priešingu atveju Komisija gali nusižengusiąją šalį perduoti Teisingumo Teismui taip priversdama ją laikytis ES teisės.
Komisija, kaip ES vykdomoji valdžia, vykdo Tarybos priimtus sprendimus dėl, pavyzdžiui, bendros žemes ūkio politikos. Komisija yra didžia dalimi atsakinga už ES bendrųjų politikų valdyma, kaip antai: mokslinių tyrimų, pagalbos vystymuisi, regioninės politikos ir t.t. Ji taip pat tvarko šių politikų biudžetą.Komisija atsiskaito Parlamentui, ir, jei Parlamentas išreiškia nepasitikėjimą ja, ji privalo atsistatydinti. Komisijai padeda 36 generaliniuose direktoratuose ir tarnybose dirbantys tarnautojai, daugiausiai Briuselyje ir Liuksemburge.Teisingumo TeismasLiuksemburge įsikurusiame Europos Bendrijų Teisingumo Teisme dirba po viena teisėją iš kiekvienos ES valstybės. Jiems padeda aštuoni generaliniai advokatai. Jie skiriami bendrų valstybių narių vyriausybių susitarimu šešerių metų laikotarpiui, kuriam pasibaigus kadencija gali būti pratesta kartą arba du dar trejiems metams. Teisejai turi būti absoliučiai nešališki.Teisingumo Teismas turi užtikrinti, kad bus laikomasi ES teises ir kad bus teisingai aiškinamos ir taikomos sutartys.Teisingumo Teismas gali pripažinti bet kurią ES narę kalta dėl sutartimis prisiimtų įsipareigojimų nevykdymo. Jis tikrina, ar teisingai vykdomi ES teisės aktai, ir gali pripažinti Europos Parlamenta, Taryba arba Komisija kaltais dėl neveikimo.Teisingumo Teismas yra vienintelė institucija, galinti nacionalinių teismų prašymu priimti sprendimą dėl sutarčių aiškinimo ir dėl ES teisės aktų aiškinimo teisingumo. Taigi, kai nacionaliniam teismui pateikiamas svarstyti tokio pobūdžio klausimas, jis gali, o kartais privalo kreiptis į Teisingumo Teismą sprendimo.Tokia sistema užtikrina vieningą ES teisės aktų aiškinimą ir taikymą visoje Europos Sąjungoje.
Europos investicijų bankasLiuksemburge įsikūręs Europos investicijų bankas (EIB) finansuoja projektus, skirtus mažiau išsivysčiusiems ES regionams, ir smulkaus verslo konkurencingumo didinimo projektus.Europos centrinis bankasFrankfurte esantis Europos centrinis bankas (ECB) yra atsakingas už euro ir ES pinigų politikos valdymą.
ES veiklos apibūdinimas?Laisvas prekių, žmonių, paslaugų ir kapitalo judėjimas, bendrovių sąžininga konkurencija ir vartotojų teisių apsauga užtikrinanti ES politika leido įgyvendinti beveik visus šiuos tikslus. Bendra rinka buvo sukurta 1993 m., o euras pradėjo cirkuliuoti 2002 m.Bet norint, kad šiais laimejimais galetų pasinaudoti visi ekonomikos sektoriai ir visi Europos regionai, juos reikėjo sustiprinti struktūrinėmis politikomis, kurias uoliai ir ryžtingai finansuoja ir įgyvendina ES.Europos politiniai vadovai greitai suprato, kad, siekiant didesnio Europos solidarumo, reikia imtis veiksmų ekonominei ir socialinei sanglaudai stiprinti. Kitaip tariant, reikia sumažinti turtingesnių ir skurdesnių regionų skirtumus. Praktikoje tai reiškia regioninių ir socialinių politikų įdiegimą, kurių reikšmė vis stiprėjo su kiekviena sėkminga ES plėtra.
Užimtumo politikaPaskutiniajame XX a. dešimtmetyje ES piliečiai vis primygtiniau reikalavo savo vyriausybės imtis energingesniu veiksmų darbo vietoms sukurti. Kaip europiečiai gali tikėti Europos integracijos nauda ir jos ateitimi, jei iki 1997 m. 10% ES darbo jėgos neturėjo darbo. Todėl Amsterdamo sutartis buvo papildyta nauju skyriumi, pagal kūrį darbo vietų kūrimas tapo ES ekonominės politikos prioritetu.1997 m. lapkričio 20-21 d. Liuksemburge įvykusiame Europos Vadovų Tarybos susitikime 15 valstybių narių vadovai susitarė dėl suderintos strategijos nacionaliniu politiku efektyvumui gerinti. Tai buvo geresnio profesinio lavinimo strategija, padedanti kurti naują verslą ir gerinanti socialinį dialogą, t.y. darbdavių ir darbuotojų santykius. Ji nustatė užimtumo didinimo gaires. Valstybės narės ir ES institucijos, vadovaudamosi bendrai sutarta įvertinimo procedūra, nuolat peržiūri šių gairių įgyvendinimo pažangą.
Tvari plėtraIš pradžių ES politikos buvo orientuotos į bendrosios rinkos stiprinimą, bet pamažu jos išsiplėtė į daugelį kitų kasdienio gyvenimo aspektų ir ėmėsi Europos visuomenei iškilusių užduočių sprendimo: aplinkos apsaugos, visuomenės sveikatos, vartotojų teisių, transporto konkurencijos ir saugumo, švietimo ir galimybes pasinaudoti kultūros pasiekimais.
Tik suderintais tarptautiniais veiksmais galima efektyviai spręsti už nacionalinių ribų išeinančius klausimus. Dauguma bendrų valstybėms klausimų negali būti išspręsti be visoje ES galiojančių teisės aktu ir tik ES lygiu įmanomo finansavimo. Siekiant išspręsti paprastų žmonių rūpesčius, Amsterdamo sutartimi Europos Sąjungai buvo suteiktos didesnės galios ir atsakomybė sveikatos ir vartotojų apsaugos srityse.Geriausias pavyzdys to, kaip Europos institucijos reaguoja į viešąją nuomone, neabejotinai yra jos veiksmai aplinkos apsaugos srityje. Žmonės suprato, kad tarša nepaiso sienu, kad mūsų gamtos paveldas turi būti saugojamas ir kad kiekvienas pilietis turi teisę į saugius ir sveikus produktus bei tokias pat gyvenimo sąlygas. Todėl Europos Sąjunga turi imtis labai konkrečių veiksmų daugeliu klausimų: priimti visoje ES galiojančius standartus dėl oro taršos, saugoti ozono sluoksni mažinant chlorfluorangliavandenilių teršalų kieki, gerinti nuotekų valymą ir atliekų tvarkymą apskritai, kontroliuoti chemikalų naudojimą, mažinti transporto keliamo triukšmo lygį ir t.t.SaugumasEuropa net XXI a. turi spręsti saugumo klausimus. Tokie dalykai niekada negali buti palikti savieigai. Pasauliui vystantis, atsiranda ne tik naujos galimybės, bet ir nauji pavojai. Tik efektyviais veiksmais ES galės užtikrinti 25 valstybių narių saugumą. Ji turi konstruktyviai dirbti su arti jos sienų esančiais regionais: Šiaurės Afrika, Balkanais, Kaukazu, Artimaisiais Rytais. ES institucijos vaidina pagrindinį vaidmenį Europai sekmingai kuriant sistemą, kuri atnešė tikrą ir ilgalaikę taiką beveik visai planetai, ir ją naudojantis. ES taip pat turi ginti savo karinius ir strateginius interesus bendradarbiaudama su sąjungininkais ir kurdama Europos saugumo ir gynybos politika (ESGP).Vidaus ir išorės saugumas yra tarsi dvi to paties medalio pusės. Kitaip tariant, ES turi kovoti ne vien tik su terorizmu, bet ir su organizuotu nusikalstamumu. O tai reiškia glaudų visų ES valstybių policijos darbą.
PAGRINDINIAI ES PENKTOSIOS PLĖTROS ETAPAI· 1989 m. gruodžio 19 d.: ES pradeda finansinės ir techninės pagalbos Vidurio ir Rytų Europos šalims programą “Phare”. · 1990 m. liepos 3 ir 16 d.: narystės ES paprašo Kipras ir Malta. · 1994 m. kovo 31 d. ir 1994 m. balandžio 5 d.: narystės ES paprašo Vengrija ir Lenkija. · 1995 m.: prašymus pateikia Slovakija (birželio 21 d.), Rumunija (birželio 22 d.), Latvija (spalio 13 d.), Estija (lapkricio 24 d.), Lietuva (gruodžio 8 d.) ir Bulgarija (gruodžio 14 d.). · 1996 m.: prašymus pateikia Čekijos Respublika (sausio 17 d.) ir Slovenija (birželio 10 d.). · 1997 m. gruodžio 12-13 d.: Europos Vadovų Taryba, susitikusi Liuksemburge, nusprendžia pradėti plėtros procesą. · 1999 m. gruodžio 10-11 d.: Europos Vadovų Taryba Helsinkyje pareiškia, kad derybos bus pradėtos su 12 šalių kandidačių. Turkija laikoma šalimi kandidate, kurios “stojimas į Sąjunga numatomas”. · 2002 m. gruodžio 13 d.: ES susitaria su 10 šalių kandidačių, kad jos galės įstoti 2004 m. gegužės 1 d. · 2003 m. balandžio 16 d.: Atėnuose pasirašoma 10 stojimo sutarčių. · 2004 m. gegužės 1 d.: į ES įstoja 10 naujų narių. · 2004 m. gruodis: sprendimas dėl to, ar galima pradėti stojimo derybas su Turkija. · 2007 m.: Europos Vadovų Tarybos Kopenhagoje sprendimu, Bulgarija ir Rumunija galės tapti ES narėmis.
Laisvė, saugumas ir teisingumasEuropos piliečiai turi teisę gyventi laisvai, be persekiojimo ir smurto baimės visoje Europos Sąjungoje. Tačiau tarptautinis nusikalstamumas ir terorizmas šiandien kelia daugiausia rūpesčių europiečiams.Esant tokiai padėčiai, reikia greitų veiksmų ES lygiu. Akivaizdu, kad Europos Sąjungai reikia teisingumo ir vidaus reikalų politikos, ypač dabar, kai plėtra suteikia naują matmenį Europos vidaus saugumui.Įsteigus Europos ekonominę bendriją, Sąjunga tokių siekių neturėjo. Romos sutarties 3 straipsnyje tik užsimenama, kad Bendrija turi imtis „priemonių, susijusių su asmenų atvykimu ir judėjimu“. Bet, laikui bėgant, tapo aišku, kad teisė laisvai judėti reiškia vienodos apsaugos ir vienodos galimybės pasinaudoti teisingumu teisę bet kur ES teritorijoje. Todėl steigimo sutartys buvo pakeistos – pirmiausia Suvestiniu Europos aktu, po to Mastrichto ir Amsterdamo sutartimis.
Prieglobsčio ir imigracijos politikaEuropa didžiuojasi savo sena atvirumo užsieniečiams tradicija ir humanitariniu požiūriu siūlant prieglobstį nuo pavojaus ir persekiojimo bėgantiems pabėgėliams. Šiandien ES vyriausybėms vis dažniau iškyla klausimas, kaip vidaus sienų neturinčioje teritorijoje kovoti su gausėjančiais legaliais ir nelegaliais imigrantais.ES vyriausybės susitarė suderinti taisykles, kad būtų galima nagrinėti prieglobsčio prašymus laikantis visoje Europos Sąjungoje pripažįstamų pagrindinių principų. Tamperėje jie iškėlė tikslą priimti bendrą prieglobsčio suteikimo procedūrą ir vienodai visoje Sąjungoje elgtis su prieglobstį gavusiais asmenimis. ES suteiks imigrantams tokias pat kaip ir Europos piliečių teises ir pareigas. Tokių teisių ir pareigų ribos skirsis priklausomai nuo to, kiek laiko toks asmuo legaliai gyvena Europos Sąjungoje.
Europa kasdieniame gyvenimeDabar jau įgyvendinta dauguma steigimo sutartyse nurodytų tikslų. Nebėra senųjų taisyklių ir reglamentų, pašalintos mokesčių ir muitų kliūtys, kurios seniau ribojo žmonių veiklą Europoje ir varžė laisvą prekių, kapitalo ir paslaugų judėjimą. Nors mes ne visada suvokiame tai, kiekvienas kasdien naudojamės bendros rinkos privalumais: galimybe įsigyti įvairių prekių ir produktų konkurencijos sumažintomis kainomis, vartotojų ir aplinkos apsaugos politikomis, vis labiau derinamais techniniais standartais.
Ekonominė ir pinigų sąjunga. EurasNuo 2002 m. sausio 1 d. daugiau kaip 300 mln. Europos piliečių kasdien naudojasi euru. Nuo Mastrichto sutarties (pasirašytos 1992 m. vasarį), puoselejančios bendros Europos valiutos principa, iki euro banknotu ir monetu cirkuliavimo 12 ES valstybių praejo tik 10 metų. Tai nepaprastai trumpas laikas tokios unikalios pasaulio istorijoje operacijos įgyvendinimui.Euras pakeitė valiutas, kurios daugelyje Europos valstybių šimtmečiais buvo laikomos nacionalinio suverenumo simboliais ir priemonėmis. Naujosios valiutos įvedimas paspartino Europos ekonominės sąjungos kūrimasį. Tai taip pat leido ES piliečiams aiškiau suvokti savo europietišką įdentitetą: su euru banknotais piniginėse jie gali keliauti ir pirkti beveik visoje Europos Sąjungoje.
Turinys
1. Pratarmė ………………………………………………………………………………… 1.2. Tikslas ir uždaviniai ………………………………………………………………… 1.3. NATO ……………………………………………………………………………………. 2.3. 1. Kas yra ir ko siekia NATO? ……………………………………………………. 2.3. 2. NATO istorija ……………………………………………………………………….. 2.3. 3. Naujasis NATO po 1989 m. ……………………………………………………. 3.3. 4. Nauja aplinka – naujos grėsmės ………………………………………………. 3.3. 5. NATO keitimasis …………………………………………………………………… 4.3. 6. NATO siekis užtikrinti saugumą per plėtimąsi ………………………….. 4.3. 7. NATO šiandien ……………………………………………………………………… 5.3. 8. Partnerystės taikos labui …………………………………………………………. 6.3. 9. Saugumas per plėtrą ………………………………………………………………. 7.4. Europos Sąjunga ……………………………………………………………………….. 8.4. 1. Kaip funkcionuoja ES? …………………………………………………………… 8.4. 2. Europos Vadovų Taryba …………………………………………………………. 8.4. 3. Europos Parlamentas ……………………………………………………………… 9.4. 4. Europos Komisija …………………………………………………………………. 10.4. 5. Teisingumo Teismas …………………………………………………………….. 10. 4. 6. Europos investicijų bankas ……………………………………………………. 11.4. 7. Europos centrinis bankas ………………………………………………………. 11.4. 8. ES veiklos apibūdinimas ……………………………………………………….. 11.4. 9. Užimtumo politika ……………………………………………………………….. 11.4. 10. Tvari plėtra ………………………………………………………………………… 12.4. 11. Saugumas ………………………………………………………………………….. 12.4. 12. Pagrindiniai ES penktosios plėtros etapai ………………………………. 13.4. 13. Laisvė, saugumas ir teisingumas …………………………………………… 14.4. 14. Prieglobsčio ir imigracijos politika ……………………………………….. 15.4. 15. Europa kasdieniniame gyvenime ………………………………………….. 15.4. 16. Ekonominė ir pinigū sąjunga. Euras. …………………………………….. 16.5. Turinys …………………………………………………………………………………… 17.6. Naudota literatūra …………………………………………………………………….. 18.
Naudota literatūra
1. www.lietuvaires.lt2. www.lietuvairnato.lt3. www.es.lt4. www.google.lt/europosajunga5. www.google.lt/nato