Meno estetika ir filosofija

ROMANTIZMO MENO FILOSOFIJA. Gimė Vokietijoje. Jienos romantikai – panestetinių idėjų skleidėjai (jiems aukščiausia vertybė/būties forma – meninė kūryba). Žym. atstovas – Frydrichas ŠLĖGELIS. Tai nebuvo individuali filosofija, judėjimas jungė keletą mastytojų.. Romantizmo filosofijos pagrindinė idėja – meninio pasaulio suvokimo perkėlimas į filosofijos sritį, bandymas sujungti meno ir filosofijos sferas. Pasak romantikų, Kanto mastymai per daug racionalūs, detalūs, atitrūkę nuo meninės praktikos. Reikia apjungti meno praktiką ir teoriją (filosofiją), surasti „aukso vidurį“. Iš Kanto perėmė idėjas, bet jas savaip interpretavo: „kūrybinį asmenybės aktyvumą“ transformavo „meninio genijaus“ sąąvoką. Tapatino jį su Dievu, kūrėju. Iš Fichtės (idealisto) pasiskolino „kūrybinės vaizduotės galios“ idėją. Romantikų idėjos /koncepcijos:
1. Meno autonomija /savarankiškumas. Menas – unikali, aukščiausia žmogaus veiklos forma. Menas perteikia svarbiausias skirtingų tautų, kartų sukauptas vertybes. Neigia bet kokį meno ir tikrovės determinizmą (sąlygotumą). Menas nepriklauso nuo tikrovės ir atvirkščiai. Menas vertingas pats savaime. Nuo romantizmo atsiranda atotrūkis tarp realybės ir meninio idealo.
2. Meninio pažinimo išaukštinimas. Meninį tikrovės suvokimą vertino labiau nei mokslinį. Jis tobulesnis, nes net meno fragmente yra įkūnyta visata. Iškėlė siintezės idėją – meno rūšis reikia apjungti, o ne rūšiuoti (kaip darė klasicistai). Reikia apjungti meną ir filosofiją (sukurti absoliučią kūrybos teoriją), meną ir būtį (gyvenimas – tai meninė kūryba). Bet menas yra svarbesnis nei filosofija ar gyvenimas. Pasikliovė meninio pažinimo jėga. Me

ene, o ne gyvenime, egzistuoja tikrosios vertybės, grožis, tikroji realybė. Atsirado „menas menui“ koncepcija – tai savipakankamos kūrybos forma.
3. Intuityvistinės meninės nuostatos išaukštinimas. Aukštinamas emocinis pradas mene (kūrybinis įkvėpimas, nesąmoningi potrukiai, stichinis vaizduotės žaismas). Sąmonė reikalinga tik baigiamajame kūrybos etape, kai reikia kūrinį įkūnyti. Pirmieji išaukštino psichinę patologiją kaip kūrybos skatintoją (neatskiriamas genijaus bruožas). Suvokimas taip pat vyksta meninės intuicijos pagalba. Būtį geriau yra pažinti ne filosofijos, o intuicijos dėka. Pagrindinis filosofijos tikslas – paversti mokslu tai, kas jau atrasta meninės kūrybos būdu.
4. Žavėjimasis antikos menu/ kultūra. Grožio etalonai antikoje (tai perėmė iš idealistų). Šlėgėlis suskirstė meno istorijos raidą į: 1. natūralią (antikos menas) ir 2. nenatūralią (disharmoningas „šiuolaikinis“ menas). Vėliau pakeitė nuomonę, pripažino ir romantinį maną. Chaosas egzistuoja kiekviename meno kūrinyje. Iškėlė bjaurasties/chaoso estetiką. Romantikai prripažino, visi meno istorijos etapai vienodai svarbūs, nes išreiškia individualius meninius išgyvenimus tam tikroje erdvėje ir laike. Svarbiausios kategorijos mene:
1. Subjektyvumas. Vidinis pasaulis – aukščiausia vertybė. Meno tikslas – vidinė menininko pasaulio raiška. Tiesą apie pasaulį visuomenė sužino per meno kūrinį. Intuicijos pagalba menininkas gali sujungti praeitį ir ateitį. Tikrasis menininkas – išminčius ir pranašas viename asmenyje. Tai tarpininkas, kuris padeda visuomenei susivokti tikrosiose vertybėse. Ima formuotis požiūris į menininką kaip į atskirą, aukščiau esantį asmenį.
2. Originalumas. Asmenybės yra nepanašios, tad ir jų kūriniai turi skirtis. Je
ei žm. Aplinka bus bjauri, tai toks bus ir jo kūrinys. Atsiranda prieštaravimas tarp idealo ir realybės.
3. Romantinė ironija. Jos pagalba galima panaikinti prieštaravimą tarp realybės ir menininko vidaus. Ji nukreipta į išorinį pasaulį.
Romantizmas įtakojo iracionalistinę meno filosofiją.
HĖGELIO MENO FILOSOFIJA
Priskiriamas prie objektyvaus idealizmo. Vienas pagrindinių marksizmo ideologijos tėvų. Jo idėja – viską reikia susisteminti į visumą, kad būtų galima paaiškinti bet kokį reiškinį. Objektas – visuotinybė. Hėgelis – dvasios filosofijos atstovas (išeities taškas – dvasia).
Platono trikampis: DVASIOS FILOSOFIJA

Dvasia/absoliutas/idėja (Hėgelis)

REFLEKSIJA ONTOLOGIJA

Subjektas – aš (I.Kantas) Būtis (Aristotelis)
Jaunystėje Hėgelis žavėjosi romantinėmis idėjomis: tiesa ir gėris atsiskleidžia per grožį. Yra panašumų su Šelingu. Iš jo perėmė idėją apie absoliutą. Jame susilieja priešybės ir skirtybės. Pasireiškia 3 sferose, iš kurių kiekviena skirtingai atskleidžia jo esmę:
1. gamta
2. žmonijos gyvenimas
3. grožis
Būtent grožis yra aukščiausia absoliuto pasireiškimo forma. Apjungia gamtą ir žmonijos gyvenimą. Grožio idėja kaip absoliuto dalis įsikūnija kiekviename meno kūrinyje. Genialus meno kūrinys yra visuomet simboliškas, nes reiškia daugiau nei jis pats yra (nuoroda į begalybę).
Hėgelis atsisako grožio, kaip aukščiausios pakopos sampratos. Tai žemiausioji absoliuto pakopa. Aukščiausioji – mokslas. Absoliutas – objektyvi, nuo realybės nepriklausoma dvasia (absoliuti idėja, pasaulinis protas). Ji įsikūnija pasaulyje įv. formomis ir vadovauja jo raidos procesams. Ją galima pažinti sisteminio, griežtai sąvokom apibrėžto mokslo pagalba. Būtis/reiškinys tapatus sąvokai (tai jo filosofijos klaida). Nesistengiama įžvelgti to

oliau nei sąvoka. (Hegelio metodas: tezė+antitezė=sintezė). Absoliuto pavidalai:
1. loginis
2. gamta
3. dvasia: a) menas (intuicijos pavidalas)
b) religija (vaizdinys)
c) filosofija (sąvoka)
Grožis – absoliučios idėjos įkūnijimas meno kūrinyje. Tas meno kūrinys yra gražus, kuris turi atitinkamą formą, galinčią teisingiausiai išreikšti idėjos turinį. Iš estetikos išimtas gamtos grožis, nes jame nėra idėjos. Ji gali būti tik mene. Daiktas gražus tik tiek, kiek atitinka idėją (Platonas).
Meno suvokimo procese turi dalyvauti tik keli teoriniai jutimai: rega ir klausa. Susiaurina estetikos sferą.
Kritikuoja romantikų iškeltą meninio pažinimo idėją. Tai žemiausia pažinimo forma. Aukštesnis – religinis pažinimas, aukščiausiais – filosofinis. 2 meno pažinimo būdai:
1. empirinis pažinimas – kritika
2. teorinė meno analizė – abstraktesni klausimai apie grožį, idėjas, neliečiant konkrečių kūrinių.
Realiai meną galima pažinti apjungus abu būdus.
STILIŲ KLASIFIKACIJA. Istoriniai etapai:
1. antikinis – klasikinė ir objektyvi meno forma;
2. šiuolaikinis – romantinė ir subjektyvi meno forma.
Visuotinės meno pakopos:
1. simbolinė
2. klasikinė tobulėja
3. romantinė
Simbolinė pakopa turi meno raidoje išnykti. Ji realizuojama architektūroje, yra abstrakti, neaiški. Forma dominuoja turinio atžvilgiu. Klasikinė reiškėsi antikos skulptūroje. Forma ir turinys sutampa (abu tobuli). Romantinė – turinys dominuoja (literatūra, poezija, teatras, dailė). Tai aukščiausia pakopa, toliau menas pereina į religijos ir filosofijos sferas.
Meno rūšys (horizontali analizė):
1. architektūra
2. skulptūra nuo materialumo – į dvasingumą
3. tapyba nuo konkretumo – į abstrakciją
4. literatūra
5. muzika
Iš literatūros formų tobuliausia drama, nes apjungia epo objektyvumą ir lyrikos subjektyvumą. Ideali drama jungia pasakojimo realumą su sąlyginėm raiškos priemonėm.
IŠVADA: Hėgelis teigė, ka
ad dvasios pažangos kelyje menas neturėtų išlikti (?) – blogai. Bandė susisteminti meno istorinę raidą – gerai. Labiausiai kritikuotas dėl klasifikacijų, darė loginių klaidų. Mėgtas totalitariniuose režimuose. Naudotas meno sociologijoje.
IRACIONALIZMO FILOSOFIJA
A. ŠOPENHAUERIS. I. Kanto pasekėjas, kritikavo Hegelį. Pirmasis nuvainikavo 3 tradicinius atspirties taškus – protą ir Dievą. Suabejojo tikėjimo ir pažinimo verte. Artimas romantinei pasaulėžiūrai. Aukštino intuiciją, jam svarbi genijaus kategorija.
Pasaulį sudaro 2 pusės: regimoji ir neregimoji. Regimasis pasaulis – „vaizdinys“, jo daiktus galima suvokti remiantis 3 kategorijom: erdve, laiku ir priežasties-pasekmės dėsniu. Neregimoji pusė – „valia“ (beerdvė, belaikė, beformė). Valia slepiasi už visų fizinių fenomenų. Gamtos mokslai analizuoja vaizdinius, o filosofija ir metafizika – valią. Valia – nesąmoninga, visą apimanti jėga, pirminis gyvenimo impulsas, kuris reiškiasi gamtoje, visuomenėje ir asmeniniame žmogaus gyvenime. Ji yra iracionali, nepaaiškinama, betikslė (Hėgelis teigė, kad ji sąmoninga, racionali). Valia yra pirminis pasaulio pradas. Jos protu suvokti neįmanoma, apie jos egzistavimą galima spręsti iš jos pėdsakų regimam pasaulyje. Jame pirmiausia pasireiškia kaip valia gyventi. Bet koks žmogaus siekis, idealas yra vedamas valios, tad žmogus negali turėti gerų norų. Visi idealūs siekiai yra saviapgaulė, iliuzijos, kurios pridengia valios reikmes. Egzistuoja 2 būdai, kaip nusikratyti valios tironijos: 1. Estetinis; 2. Asketinis.
Estetinis būdas: atsiduoti grynajam, nesuinteresuotam pažinimui. Tai yra grožio, grynųjų formų stebėjimas. Toks žiūrėjimas – „estetinė žiūra“. Jos dėka žmogus atkreipia dėmesį į platonišką idėją, slypinčią už reiškinio. Idėjos pažinimas – pasyvus jos stebėjimas be naudos siekimo. Taip stebintis žmogus skiriasi nuo kasdienio žmogaus, jis bevalis, grynas – „estetinis subjektas“. Estetinė žiūra būdinga – genijui. Jis turi grynojo pažinimo poreikį, kuris yra toks stiprus, kad nuslopina valią. Estetinė žiūra reikalauja pamiršti save, praktinius interesus. Taigi genialumas – sugebėjimas į pasaulį žiūrėti objektyviai.
Šopenhauerio genijaus sąvoka panaši į romantikų, jis išskiriamas iš minios. Genijus siejamas su menine kūryba. Kurdamas meną genijus suaktyvina savo smegenų veiklą (iki anomalijos). Tarp genialumo ir beprotybės tėra plonytė linija, kuri dažnai peržengiama. Kūryba yra iracionali. 2 pažinimo formos:
1. reflektyvi – remiasi protu;
2. intuityvi – remiasi intuicija (aukštesnė pažinimo forma).
Šopenhaueris nuvertino racionalumo apraiškas. Genialus yra tik spontaniškas meno kūrinys (eskiziškas, neišbaigtas, improvizuotas). Meno rūšys:Valia skirtingose meno rūšyse pasireiškia skirtingai.
1. architektūra
2. skulptūra nuo materialių iki abstrakčių, vertingesnių
3. tapyba
4. poezija
5. muzika. Jei muziką paverstume sąvokom, tai gautume pasaulio vaizdą. Muzika prilyginta filosofijai. Šią idėją perėmė Nyčė.
Lietuvoje Šopenhauerį daugiausia nagrinėjo Šliogeris.
F. NYČĖ. Vienas pagr. fašizmo ideologų. Jo sistema – gyvenimo filosofija. Koncentruojasi ties kasdieniu žmogaus gyvenimu.
I KŪRYBOS ETAPAS nauja antikinio meno interpretacija. Meno filosofijos terminai.
II KŪRYBOS ETAPAS Rytų filosofijos įtaka, klasikinės vokiečių filosofijos tradicijos tesimas.
III KŪRYBOS ETAPAS Politinės tendencijos; „valia galiai“; antžmogio koncepcija. Sprendžia epochos problemas.
Nyčei būdingas fragmentiškas ironiškas kalbėjimas. Pasaulis – chaotiškas, kuriam nebūdingas vienas organizuojantis tikslas. Valia – pasaulio esmė. Žmogus jos impulsą jaučia per norą valdyti („valia galiai“).
Pirmame etape iš naujo žvelgia į graikų/antikos kultūrą. Teigia, jog ne viskas buvo pagrįsta harmonijos, saiko, grožio matu. Ieško graikų tragedijos genezės, išskiria 2 meninės veiklos principus, susietus su dievų vardais:
1. Apoloniškasis pradas – plastinis, vaizduojamasis
2. Dioniziškasis pradas – neplastinis, muzikos.
Tai estetinis ir metafizinis aspektai. Apolonas – etinė kategorija, susijusi su proto veikla. Numato etinę bei socialinę tvarką, atstovauja intelektualizmui, protui, saikui, harmonijai, grožiui. Apoloniškumas ≈ Šopenhauerio vaizdinys. Dionizas siejamas su valia. Jis simbolizuoja svaigulį, iracionalumą, kuriančiąją energiją. Apoloniškumas – paviršius, Dionizas – esmė. Graikų tragedijoje jungiasi šie du pradai.
Nyčė skirsto menus, pabrėžia skirtumą tarp muzikinių ir nemuzikinių menų. Visi nemuzikiniai menai yra apoloniškojo prado, susiję su gražiais vaizdiniais. Muzika – valios reiškinys (Dionizo pradas). Ji ne tik yra aukščiausia meno forma, bet ir gali prasiskverbti į būties gelmes.
Tragedija gimsta iš muzikos dvasios, iš apoloniškojo ir dioniziškojo pradų įtampos ir sintezės. Tikrosios kūrybos išskirtinis požymis – tragiškumas.
Pirmajame etape Nyčė atskleidžia dvejopą meninių reiškinių prigimtį.
MENO IR TIESOS SANTYKIS
Kritikuoja Platono teiginį „menas slepia tiesą, kadangi jis kuria iliuziją“. Menas kuria iliuziją, bet eina sąmoningo melo – žaidimo keliu. Tai vertingiau nei mokslinė veikla, kuriai būdingas nesąmoningas melas. Mokslinė tiesa yra statiška, nekintanti, o pasaulis yra kintantis. Meninė kūryba atitinka gyvenimo dinamiką.
Grožis netapatus tiesai. Meninė kokybė siejama su gyvenimiškumu. Kuo kūrinys gyvesnis, tuo jis vertingesnis. Intelektualizmas iškreipia meną, padaro jį nebegyvu.
ANTŽMOGIS egzistuoja virš žmonių, pasižymi genialumu. Tai totalitarinio režimo ideologinis pagrindas. Kad iš savęs padarytume antžmogį, reikia naudoti kūrybines galias. Pagr. vertybė – kūrybinis gaivališkumas, nes pats gyvenimas yra kūryba.
HERMENEUTIKA.
Hermeneutika – tekstų supratimo ir aiškinimo (interpretacijos) teorija. Interpretuoti reikia todėl, kad yra tekstų, kurie kelia supratimo problemų. Meno tekstai nuolat juos kelia. Hermeneutika nori tapti visų humanitarinių mokslų pagrindu. Įtakoja kalbotyrą, istoriją, teologiją, etiką, estetiką, menotyrą ir kt. Hermeneutika nurodo kaip teisingai interpretuoti tekstą. Meno kūriniai reikalauja supratimo ir interpretacijos. Struktūralizmas skaido kūrinį, o hermeneutika jį visą interpretuoja (kultūros negalima skaidyti).
Hermeneutika (siauriau) – gramatinė interpretacija.
Hermeneutika (plačiau) – filosofinis supratimo apmastymas.
Hermeneutikos šaknys – antikos kultūroje. Hermeneutika aiškina žmonėms tekstus. Jau antikoje suprasta, kad poetiniai tekstai kelia supratimo problemų. Juose pilna poetinių figūrų: metaforų, alegorijų, simbolių, užuominų, nutylėjimų, aliuzijų, palyginimų. Antikoje tai buvo žodinės figūros, o dabar ir vizualinės. Antikoje buvo parašyta pirma knyga šia tema – Aristotelio „ Apie interpretaciją“.
Viduramžiais hermeneutika siejama su egzegeze – šv. Rašto aiškinimais. Iš antikos perimti alegorijų aiškinimo principai. Teologinė hermeneutika šv. Rašto mintys pritaikydavo tuometiniam gyvenimui. Teisinė hermeneutika interpretavo konstituciją.
Švietimo epochoje h. suvokta kaip gramatinė sfera. Romantizme grįžtama prie meno kūrinių (?).
XIX a. filosofas W. Dilthey išplėtė hermeneutikos sampratą, suformulavo sąvokas: įsijautimas, išraiška, supratimas, interpretacija. Tekstas ne tik verbalinis, bet ir vizualinis, nes visur yra prasmingų simbolių. Aiškiai atskyrė gamtos ir kultūros mokslus. Kultūra – tai kas sukurta žmonių. Natūra nepriklauso nuo žmogaus. Kiekvienas kultūros objektas – žmogaus dvasios išraiška. Per meną galima pažinti kultūrą, žmogaus dvasią. Visi humanitariniai mokslai – dvasios mokslai. Pazinimo budas isijautimas.Gamtos mokslams būdinga indukcinė logika (iš atskirų atvejų išvedami bendri dėsniai). Pazinimo budas – supratimas. Dilthey išryškino konteksto reikšmę. Teisingas meno kūrinio interpretavimas neįmanomas be jo laikmečio konteksto suvokimo. Hermeneutinis didžiadvasiškumas: jei tekstas nesuprantamas, tai kaltas suvokėjas. XX a. hermeneutikai: M. Heidegger, A. G. Gadamer, P. Ricoeur.
A. G. GADAMERIS savo filosofiją pradeda nuo Kanto kritikos. Kantas teigia, kad yra laisvasis grožis, o Gadameris tai neigia. Pasak Gadamerio, yra toks menas, kuris daro žmogui ilgalaikį poveikį, verčia keistis. Mene yra daugiau nei laisvasis grožis. Menas negali būti autonomiškas, atsietas nuo religijos, moralės ir pan. Jo negalima uždaryti į abstrakcijas. Menas yra susijęs su gyvenimu. Tikrosios epochos buvo tos, kur menas buvo integrali gyvenimo dalis. Kanto estetika ribota, jos negalima pritaikyti visam menui.
Meno kūrinys turi hermeneutinę gelmę (gali paveikti, kažką sako). Jis turi ir formą, ir turinį.
Estetinis pažinimas – savižinos būdas. Menas skatina pažinti save, keistis. Jis aktualus nes veikia, keičia.
Mokslo ir meno kalba visiškai skiriasi: meno kūrinio reikšmės paslėptos, jos neprieinamos tiesiogiai, o mokslininkai stengiasi kuo aiškiau išdėstyti mintis. Jei meno kūrinys yra labai intelektualizuotas, sakoma, kad jis nemeniškas. Iki jo reikšmių reikia prasibrauti. Meno reikšmės – simbolinės. Menotyrininkas yra meno kabos vertėjas. Jei meno kūrinio tikslas būtų tik perteikti aiškią reikšmę (sąvokinę), tai į jį niekas antrą kartą nežiūrėtų. Meno kūrinio gelmė niekada iki galo neišsemiama. Meno kūrinys kažką atveria, bet tuo pat metu kažką ir paslepia. Meno kūrinys – būdas ne tik perduoti, bet ir išsaugoti prasmę. Jis skatina interpretaciją. Tarp meno kūrinio ir suvokėjo turi kilti dialogas. Hermeneutinis ratas – nuolatinis judėjimas nuo detalės prie visumos ir nuo visumos prie detalės. detalės verčia keisti visumos suvokimą. O pagal visumą yra skirtingai suvokiamos detalės.
Interpretacijų yra begalinis skaičius, tačiau jos ne visos vienodai tikslios. Tiksliausios yra taupios, pagrįstos hermeneutiniu ratu. Jos turi apimti kiek įmanoma daugiau detalių.
Hermeneutikos kritika (S. Zontak?): neigė kūrinio turinio ir formos skaidymą,. Hermeneutika nukreipta prieš froidistinę ir marksistinę interpretacijas.
FORMALISTINĖ MENO FILOSOFIJA
XIX a. II p. atsiranda formalizmas, pozityvizmas, struktūralizmas , socialinė meno filosofija. Formalizmas siejasi su pozityvizmu – griežtų mokslinių metodų taikymu humanitariniuose moksluose. Pozityvizmo pradininkas – A. Compte. Pozityvistai teigia, kad bet koks mokslas turi remtis moksliniais dėsniais, reikia vengti neaiškių sąvokų. Ypač didelę įtaką pozityvizmas padarė istorijos mokslui, jis yra tiksliausias istorinis metodas. Istorikas turi pradėti nuo dokumentų faktų analizės ir tik po to daryti apibendrinimus. Panašus poveikis buvo ir meno istorijai.
Iki tol buvo svarbus idėjinis pradas, o formalistai apsiriboja vien tik forma, vengia turinio analizės. Koncentruojasi į meno kūrinį, atsiriboja nuo kūrėjo ir suvokėjo. Estetinės vertybės glūdi tik pačiame kūrinyje, jis yra autonomiškas objektas. Estetinę vertę galima išanalizuoti tik remiantis forma ir struktūra. Analizės objektas – vaizdavimo būdas (įkūnijimas, įforminimas). Nagrinėjamos linijos, faktūros ir t.t. Tikslas – apsivalyti nuo metafizikos, nenaudoti nemokslinių terminų, vengti spekuliatyvių nukrypimų. Vertino imanentinius (vidinius) kūrinio aspektus.
K. FIEDLERIS. Pagrindinis formalizmo teoretikas. Jo teorinis modelis neišplaukia iš meninių tyrinėjimų („estetika iš viršaus“). Sprendė meno filosofijos ir estetikos santykio problemą, bandė juos atskirti. Estetikos objektas – grožis ir jo suvokimas, meno filosofija – meno esme – meno kūrinių vidiniais dėsniais. Meno filosofija moksliškesnė, ji siekia tiesos. Menas atskirtas nuo grožio priartėja prie mokslo. Mokslas kalba abstrakčiom sąvokom, menas – vaizdiniais, dėl ko gali būti konkretesnis už mokslą. Menas kuria naują realybę. Svarbu kūrybinis menininko aktyvumas istorija meno ir stiliai keiciasi, nes keiciasi menininko vidinis supratimas.Meninio regėjimo forma – pagrindinė Fiedlerio sąvoka.
Forma yra svarbiausia, reikia analizuoti tik ją, be konteksto. Meno kūrinį galima pažinti remiantis jo paties vidiniais dėsniais. Meno teorijos imanentiškumo esmė: meno esmė negali būti paaiškinama socialiniais, religiniais, filosofiniais ir kt. veiksniais; meno kūrinio esmę apibrėžia vidinės formos savybės.
A. RIEGLIS. „Estetika iš apačios“. Jo tikslas – surasti visoms vaizduojamojo meno rūšims būdingus dėsnius. Visus apjungianti sąvoka – stilius. Ji yra visuotinio pobūdžio. Visa meno istorija – meninių stilių raida. Stilius – formų kaita (ne turinio). Meno istorijos raidoje yra 2 skirtingi stiliaus principai:
1. taktilinis – remiasi lytėjimo pojūčiu, būdingas vaikų ir primityvių tautų piešiniams.
2. optinis – remiasi regėjimu, grindžiamas aukštesniu meno pažinimu, perspektyva.
Egipto menas taktilinis, vyrauja architektūra. Romos laikotarpiu pereinama prie optinio (reljefai – tarpinė forma). Renesanso menas optinis, išmokstama vaizduoti erdvę, perspektyvą. Tapyba – aukščiausia meno forma.
Meno kūrinys – nauja realybė. Meninė valia skatina stilių kaitą. Meninė valia – vidinis meninis impulsas, kuris skatina kurti naujas formas. Tai iracionalus pradas.
H. WÖLFFLINAS. Jo teorija aiškiausia, labiausiai pritaikoma. Meno kūrinį analizavo kaip objektyvų mokslinį faktą. Siekė surasti vidurį tarp teorijos ir praktikos. Atsisakė individualaus meno istorijos suvokimo. Analizuoja stilių raidą, o ne atskirus kūrėjus. Jis teigė, kad stilius ne vien formalus, bet siejasi ir su turiniu. Meno kūrinio formą sudaro:
1. išorinė dalis – materiali (medžiaga, technika) ir idėjinė (formos idėja)
2. vidinė dalis – gilioji kūrinio esmė, kuri gali būti aptikta tik nuoseklios analizės būdu.
Wolflfinas lygino klasikinį ankstyvąjį italų renesansą su italų baroko menu – „Pamatinės meno istorijos sąvokos“ (1915 m.). Stilių kaita – ne linijinis, o ciklinis reiškinys. Matoma Nyčės įtaka (apoloniškasis ir dioniziškasis pradai). Jo knyga – tai pirmasis bandymas Vakarų Europoje apžvelgti visą meno raidą vienu formaliu stiliaus principu.
W. neanalizuoja grožio, bet aptaria elementus, kuriuose grožis įgauna formą, jų raidą. Pagrindinės meninio regėjimo formų poros:
1. linijiškumas – tapybiškumas
2. plokštuma – giluma
3. uždara forma – atvira forma (uždara forma – klasikinė darna, harmonija)
4. daugybė/daugiaplaniškumas – vieningumas (baroke visos figūros apjungtos į vientisą motyvą)
5. absoliutus – reliatyvus daiktiškumas / tektoniškas – atektoniškas vaizdavimas (aiškūs daiktai ir neapčiuopiami motyvai)
Šios sąvokos turi 2 sluoksnius:
1. pamėgdžiojamasis – siejamas su tema, siužetu;
2. dekoratyvusis – vaizdavimo būdas, forma.
E. Panovskis panašiai suskirstė sąvokų poras:
1. tektoniai – optiniai
2. plokštuma – giluma nuo šių sąvokų santykio priklauso stiliai.
3. koordinacija – subordinacija
Panovskis kritikavo Wolffliną, teigė, kad regėjimas yra pasyvus, o ne aktyvus (?).
IŠVADA: Formalistinė meno filosofija įtakojo semiotiką ir struktūralizmą.
INTUITYVIZMAS. Darė įtaką siurrealizmui, abstrakčiam menui.
BERGSONAS. Kritikavo pozityvizmą ir metafizinį spekuliatyvumą. Siekė jų sintezės. Mąstymo būdas – mokslinis. Mokslas nesuvokia laiko trukmės, būdingos gyvenimui. Mokslas geriau analizuoja erdvę, o menas – laiką. Tekantį laiką suvokia intuicija. Laiko trukmė – praeitis, dabartis, ateitis. Bergsono filosofija – intuityvioji metafizika. Stengėsi išspręsti tuos klausimus, kurių neišsprendžia mokslas. Mokslo pagrindinis uždavinys – numatyti. Jis tyrinėja medžiagines, statiškas sistemas, sustingusias gyvenimo trukmės atžvilgiu. Laiko trukmė – nemedžiaginė, todėl intelektu suvokti negalima. Intelekto pažinimas siejasi su materija ir erdve, intuicija – su laiku, trukme. Ji kūrybiška, besisiejanti su menine veikla. Procesus mokslas analizuoja kaip daiktus, o ne kaip trukmes (mokslo klaida). Žmogaus sąmonė yra trukmė, o kūnas – materija, struktūruota erdvėje.
ERDVĖ LAIKAS (trukmė)
Mokslinis pažinimas Meninis pažinimas
Intelektas Intuicija
Kūnas Sąmonė, kūryba
2 pažinimo formos:
1. intelektinis
2. intuityvus. Intuicija – filosofinė ir meninė. Meninė suvokia vaizdinius, o filosofinė (vertingesnė) – visumą. Jos abi siejasi su kūrybos sąvoka.
GYVYBĖS POLĖKIS/TRYKŠMAS. Gyvenimas – nepaliaujama kūryba, kaita. Gyvybės polėkis priklauso nuo laisvės lygių. Jis būdingas ne tik žmogui. Laisvės lygiai:
1. augalų
2. gyvūnų didėja
3. žmonijos
Žmonijos gyvenimo formos taip pat skirtingos. Vienos skatina, kitos slopina. Visuomenės formos:
1. uždara – tęsia gamtos principus, žmogų saisto prigimtinės būtinybės;
2. atvira – siekiama atitrūkti nuo gamtinės nelaisvės, vadovaujamasi kūrybiniu principu.
IŠVADA: Bergsonas labiau įtakojo menininkus, o ne tolesnę meno filosofijos raidą.
PSICHOANALITINĖ ESTETIKA . Domisi ne grynaisiais estetiniais klausimais, o psichologiniais meninės kūrybos aspektais.
Z. FROIDAS. Ieškojo giluminių maninės veiklos paskatų biologiniuose instinktuose. Pastebėjo, kad seksualinė energija ir meninė kūryba yra glaudžiai susiję. Pagrindinis jo atradimas – libido įtaka visoms gyvenimo sritims. Libido – troškimas, geismas, seksualinių troškimų psichologinė išraiška. Froido teorija – panseksualizmas (išeities taškas – seksualinis troškimas). Erotiniai troškimai yra nesuderinami su visuomenės normomis, iš to prieštaravimo kyla visi sutrikimai. ???:
1. malonumo principas
2. realybės principas – visuomenės normos
Malonumo principą slopina realybės principas. Žmogus paprastai prisitaiko prie slopinimo, jei mato naudą. Jei malonumo principą užslopina per daug, suserga psichine liga. Neurozė – dažniausia ligos forma. Sublimacija – būdas atsikratyti nepatenkintų troškimų, kad psichika nebūtų sužalota. Tai yra troškimų nukreipimas į kitą (socialiai, kultūriškai vertingą) veiklą, simbolinis savo troškimų patenkinimas. Sublimacija yra visuomenės raidos energijos variklis. pagrindiniai Froido atradimai:
1. žmogaus sąmonės formuojasi gyvenimo eigoje;
2. žmogaus sąmonės yra fragmentiška, nevientisa
3. žmogaus psichologija yra stipriai sąlygojama jo seksualumo
1-2. Tapatumo formavimosi etapai: <.> ikiedipinis ir edipinis. Kai žmogus Edipo kompleksą išstumia iš sąmonės į pasąmonę, jis galutinai susiformuoja. Sąmonė pasidaro fragmentiška, susiskaido į sąmonės ir pasąmonės sritis. Pagrindinis formavimosi faktorius – troškimų slopinimas (nesąmoningas išstūmimas). Žmogus iki galo savęs negali pažinti, nes turi pasąmonės sritį. Tai nesąmoningas, iracionalus pradas.
Sąmonės dalys:
ID – nesąmoningi potraukiai;
EGO – tapatybės suvokimas, atsirandantis tramdant troškimus;
SUPER-EGO – taisyklių, moralinių normų sankaupa. tramdo
Psichinė veikla – šių 3 dalių sąveikos rezultatas.
Pasąmonė – iracionali ir nepaaiškinama, ji lemia meninės kūrybos pobūdį. Tikslas – malonumų patenkinimas. Apie pasąmonės egzistavimą galima sužinoti iš antrinių reiškinių:
1. sapnų
2. lingvistinių fenomenų
3. meno
Tiesiausias kelias – sapnai. Jie yra simboliniai troškimų atitikmenys. Miegant ego ir super ego yra nuslopinami. Sapnus reikia iššifruoti, atkoduoti.
pasąmonės veikimo būdai:
1. kondensavimas – reikšmės sutirštinamos, jos veikia kaip metaforos;
2. perkėlimas – reikšmės sukeičiamos vietomis – metonomija.
Pasąmonės galimybės ribotos, todėl ji perteikiama vaizdiniais. Parapraksė (parafraksė?) – netikėtai ištrūkę žodžiai, kalbos klaidos, susijusios su nesąmoningais troškimais. Taip pasąmonė veikia įsibraudama į sąmonę. Psichinės ligos (susijusios su pasąmonės brovimusi į sąmonę):
1. Neurozė – obsesinė, isterinė, fobinė.
2. Šizofrenija – sunki psich. liga, kai viršų paima id, pasąmonė ima dominuoti, sukuria alternatyvių tikrovę. Šizofrenikų kalba panaši į poeziją. Meninėje kūryboje pasąmonė taip pat dominuoja. Kūryba yra artima psichiniams sutrikimams.
3. Lytiškumas yra ne duotybė, o tapsmas, jis yra išmokstamas. Menininkų psichinis polėkis priklauso nuo jų seksualinio potaukio. Menas – biologinių instinktų iškrova. Visa žmonijos dvasinė veikla yra sublimacija. Siekdamas geriau pažinti meną Froidas sukuria psichoanalitinės kritikos metodą. Meno kūrinys – pasąmonės reiškinys, kurį reikia iššifruoti (Froidas analizavo L. Da Vinči, Šekspyro, Dostojevskio kūrinius).
Menininkas – tikrovę atmetanti asmenybė, kuri siekia patenkinti savo erotinius potraukius meniniame pasaulyje. Jis panašus į vaiką ar neurotiką, turi jautrią psichinę struktūrą. Froidas analizavo meno ir neurozės panašumus. Kaip ir sapnai, menas – pasąmonės raiška. Skirtingai nei ligoniai, menininkai savo troškimus pateikia kaip patrauklius kitiems. Jie pasąmonės neišreiškia drastiškai, o įvelka į simbolinį rūbą. Meninė kūryba įgyja terapinę funkciją – išlaisvina vidines įtampas, leidžia realizuoti troškimus simbolinėj erdvėj.
Kritikas turėtų naudoti psichoanalizės metodą ir įvardinti, interpretuoti pasąmonės troškimus. Meno kūrinyje svarbiausia yra forma, nes per ją reiškiasi troškimai. Ji sąlygoja socialinį meno priimtinumą. Bet Froidas daugiau dėmesio skyrė turinio analizei. Psichoanalitinė kryptis – turinio analizė, kurios objektu gali būti tiek kūrinys, tiek kūrėjas, tiek suvokėjas. Knygoje „Sapnų aiškinimas“ išskiriami 2 terminai:
1. sapno žaliava – jo turinys: vaizdiniai, prisiminimai, įspūdžiai, išgyvenimai;
2. sapno veikla – intensyvus žaliavos perdirbimas. Potyrių perdirbimas į simbolius. Jos dėka sapnas įgauna pasakojimo struktūrą. Ji panaši į menininko kūrybinę veiklą. Sapnas, meninė kūryba – savotiškos veiklos, gamybos rūšys, kurioms reikia žaliavos. Kuo žaliava spalvingesnė, tuo kūrinys įspūdingesnis.
Meno kūrinio suvokimas:
1. naivusis – apsiriboja kūriniu, nesigilina į esmes;
2. psichoanalitinis – siekia atskleisti sąlygojančius procesus.
IŠVADA: Ieškant meno genezės buvo atsigręžta į žmogaus sąmonę, o ne į anapus egzistuojančias idėjas. Psichoanalizės metodas dažniausiai taikomas kinui ir literatūrai.
G. JUNGAS. Froido mokinys. Transformavo psichoanalitinę sistemą. Domėjosi mitologija, ritualais. Siekė nustatyti simbolio vietą šiuose reiškiniuose. Paneigė, kad seksualumas yra pagrindinis šaltinis. Libido aiškino kaip apskritai psichinę energiją. Ji sąmonėje su niekuo nekonfliktuoja. Konfliktas yra tarp žmogaus ir jo aplinkos. Pasąmonė nėra individuali, nepriklauso nuo asmens patirties. Ji yra prigimtinė.
psichikos elementai:
1. ego – sąmonė;
2. pasąmonė: individuali ir kolektyvinė, kurią sudaro archetipai.
Šie elementai harmoningai sąveikauja. Svarbiausia yra kolektyvinė pasąmonė – psichinių funkcijų sistema, perduodama iš kartos į kartą, kurioje kaupiasi mln. metų žmonijos patirtis. Jai svetimas individualumas, jos elementai bendri visiems. Pagrindas – mitologiniai pirmavaizdžiai – archetipai. Tai sugebėjimai tam tikroj situacijoj pasirinkti tam tikrą elgesį. Tipiški archetipai: tėvo, motinos, vaiko vaizdiniai, jų netekties schemos. Kolektyvinė pasąmonė yra dinamiškas darinys. Jo jėgos proveržis gali lemti psichinę ligą.Jungo uždavinys – išsiaiškinti kolektyvinės pasąmonės ryšį su individo sąmone.
Archetipai reiškiasi simbolių pavidalu. Menininkas, pats nesuvokdamas, spontaniškai išreiškia pasąmonėje slypinčius archetipus.
asmenybės tipai:
1. ekstravertas – orientuotas į išorinį pasaulį;
2. intravertas – orientuotas į vidinį pasaulį.
Menininkai dažniausiai būna intravertai. Jie intuityviai prasiskverbia į kolektyvinę pasąmonę. Svarbiausias menininko bruožas – jautrumas archetipinėm formom ir sugebėjimas jas perteikti kūrinyje. Meninė asmenybė dvilypė, nes joje susilieja 2 skirtingi pradai:
1. asmeninės psichinės savybės
2. beasmenis kūrybinis pradas
Šie pradai yra menininko vidinių konfliktų priežastis. Menininkas – tik instrumentas, per kurį simboliai iškyla į paviršių. Jis menkesnis už savo kūrinį, negali iki galo jo suvokti. menininkų tipai:
1.psichologinis – apsiriboja sąmonės srities reiškiniais, paviršiumi, neperteikia m. kūrinio gelmės.
2.vizionieriškas – prasiskverbia pro regimybę link kolektyvinės pasąmonės vaizdinių. Kuria universalias menines vertybes.
menininkų skirstymas pagal psichinius sutrikimus:
1. neurotiniai – polinkis į abstrakčius vaizdinius, dominuoja juslinis pasaulio suvokimas (P. Pikaso).
2. šizofreniniai – atsiriboja nuo juslinio pasaulio. Sutrikusi, alogiška meninė mąstysena (J. Jois).
IŠVADA: Žmogaus kūrybiškumas siejamas su vidiniais konfliktais, seksualinės energijos perkėlimu, o ne su išoriniais veiksniais.
FENOMENOLOGINĖ ESTETIKA. XX a. pradžios kryptis.
E. Husserl‘is sukūrė naują tikrumo siekiantį metodą, kuris tiria fenomenus – reiškinius. Juos mes pirmiausia patiriame. Patyrimas gali būti:
1. išorinis (namas, stalas, medis)
2. vidinis (baimės, norai, siekiai).
Fenomenas dvisluoksnis:
1. empirinis realumo sluoksnis, kurį suvokiame jusliškai. Tai grindžiantysis sluoksnis.
2. esmės sluoksnis – idealusis: idėja, esmė. Jis neapčiuopiamas, pažįstamas dvasios aktu. Esmės sluoksnis ir domina fenomenologiją.
Fenomenologinė redukcija – žinojimą turima patalpinti už ..... ir žiūrėti tik į daiktą.
R. INGARDENAS. Fenomenologiją pritaikė literatūrai. Daug dėmesio skyrė daugiasluoksniai meno kūrinių analizei. Meno kūrinį padalino į horizontalę ir vertikalę (?). Vertikalios fenomenologijos (?) sluoksniai:
1. ženklų (materialusis)
2. stilistika (formali raiška)
3. turiningasis
4. regimųjų vaizdinių dinamika (estetinės vertybės)
priklausomai nuo meno kūrinio, jos gali varijuoti. Paveiksle – 3 sluoksniai, literatūroje nėra materialaus sl. Abstrakčioje dailėje išnyksta sluoksniškumas, bet kūrinio vertė nepriklauso nuo sluoksnių kiekio. Atmetamas kontekstas (?).
M. HEIDEGGERIS. Sujungė fenomenologiją ir hermeneutiką. Jo filosofijos išeities taškas yra fenomenologijoj, tačiau jis teigė, kad reikšmė yra istoriška, kad kontekstas yra svarbus. Fenomenologijos objektas – tyrimų esmės, Heideggerio obj. – žmogiškoji egzistencija. Jo filosofija – būties filosofija. Būtis yra duotybė, bet koks daiktas yra būtyje. Tiek subjektas, tiek objektas yra imanentiški būčiai. Todėl suvokimas negali būti savarankiškas, jis yra sąlygojamas konteksto. Jis visada yra istoriškas, susijęs su žmogaus būsena, istoriniu momentu. BŪTIES SKIRSTYMAS:
1. Netikroji būtis – kada žmogus pasirenka klaidingą gyvenimo orientaciją, paaukoja savo unikalumą, originalumą ir krypsta išorinių vertybių link. Tada jis praranda individualumą ir negali nešti atsakomybės už savo mintis ir jausmus. Tai žmogus-vidutinybė, kuris būtį tapatina su esamybe/ regimybe. Jis skęsta pilkoje kasdienybėje ir tampa masinės ..... stereotipų auka. Juo lengva manipuliuoti.su netikra būtimi siejasi sąvokos: vidutinybė, susvetimėjimas, autentiškumo praradimas.
2. Tikroji būtis suvokiama išgyvenant momentą, kai patiriamas savosios egzistencijos laikinumas (mirties baimė). Tai padeda suprasti, kad laikinoji būtis nėra svarbi, kad reikia keisti savo asmeninę orientaciją ir nukreipti ją iš išorinio į vidinį pasaulį. Tada žmogus tampa įgalus suvokti savo unikalumą ir originalumą, atskleisti savo kūrybines jėgas. T. y. Per kūrybą jis tiesiogiai suvokia savo būtį. Tobuliausi būties kūrybiškumo raiškos pavyzdžiai yra menas ir filosofija. Genialaus meno kūrinio pagalba tikroji būtis ... . Gyvenimo, meno ir filosofijos tikslas – būties tiesos atskleidimas. Žmogaus būtį sudaro laikas ir kalba (Heideggerio kalbos samprata svarbi tolesnėms fil. teorijoms). Kalba – savarankiškas elementas, turintis savo būtį. Ši būtis yra pirmesnė už kiekvieno individo būtį. Klb. nėra vien tarpininkė, informacijos perteikimo priemonė. Tai būties kūrimo vieta, būties namai. Tai objektyvus reiškinys, siekiant atskleisti būties tiesą. Bet ne visos kalbos gali būti būties namais. Tam geriausiai tinka senoji klasikinė graikų klb. ir poezijos klb. Jos adekvačiai parodo ryšį tarp žodžio ir daikto. Klb. yra iracionalus pradas, neaiškiai veikiantis/formuojantis žmogaus sąmonę. Skirtingos kalbos žymi skirtingas būties struktūras. Klb. – tam tikra kūryba. menininkas turi susikurti savo individualią kalbą, kuri išreikštų jo nepakartojam santykį su būtimi.

Meno esmė – tiesos įkūnijimas. Menas ir grožis tapatus būties tiesai. Per meno kūrinį galima prisiliesti prie tiesos. Bet menininko asmenybė nėra svarbi, jis tik tarpininkas tarp būties tiesos ir suvokėjo, instrumentas. Už jį svarbiau tiesa, kuri reiškiasi per meno kūrinį. Ją reikia atskleisti hermeneutinės interpretacijos pagalba.
Meno kūrinio plotmės:
1. išorinė daiktinė būtis
2. dvasinis turinys – čia meno kūrinys ir yra alegorija, simbolis, kuris įmina savyje būties paslaptį. Vidinė plotmė negali būti išsemta iki galo.
Ontologinė transcendencijos nuoroda – meno kūrinys nurodo į kažką daugiau, nei jis pats yra. Tuo menas skiriasi nuo kitų veiklos sričių. Mokslas taip pat išskaido fenomeną į šias 2 dalis, bet gali išanalizuoti tik daiktiškąją, jis nepajėgia atskleisti būties tiesos.
Svarbi meno kūrinio savybė – neužbaigtumo principas. Meno kūrinio grožis – yra tikroji jo tiesa.
IŠVADA: Heideggeris padarė įtaką egzistencializmui, hermeneutikai, poststruktūralizmui.
SOCIOLOGINĖ ESTETIKA. Sociologinės estetikos išeities taškas – „estetinės vertybės priklauso ne nuo menininko, o nuo socialinės aplinkos, kuri formuoja menininką, jo skonį, jauseną, nuo jos priklauso meno kūrinio pripažinimas. Socialinis determinizmas – socialinė aplinka sąlygoja meno kūrinį. Meno ir kultūros vertybės yra sąlygiškos, reliatyvios. Lytis, rasė, klasė – svarbiausi jas sąlygojantys veiksniai.
I. TAINE (pozityvistas). Egzistuoja visuotinis ryšys, tarp daiktų ir reiškinių – visuotinis sąlygotumas. ......... veiksnių įtaka menui. Estetikoje reikia taikyti moksliniu metodus, kurie padėtų atskleisti meno dėsningumus. Estetika turi būti kuo tikslesnė, vengti subjektyvaus vertinimo ir bešališkai aprašinėti, klasifikuoti meno reiškinius (kaip taikomoji botanika). Bet kokio mokslo pagrindas – faktas, o estetikoje faktas – meno kūrinys.
Menas nėra savarankiškas, jis yra nacionalinės, pasaulio, epochos kultūros dalis. Menininkas kaip ir mokslininkas stebi gyvenimą ir atrenka jam reikalingus faktus, kuriuos naudoja kūrinyje.
Tainas tikėjo Darvino dėsnių egzistencija žmonių visuomenėje (jei pakinta vienas elementas struktūroje, tai turi keistis ir kiti). Menininko kūryba priklauso nuo visuomenės: jei yra palankios sąlygos, tai atsiras vertingų kūrinių. Paneigia atskiro individo svarbą.
Elementai nuo kurių priklauso meno kūrinys:
1. menininkas
2. mokykla meno kūrinys yra jų padarinys
3. epochos doroviniai idealai
Meno kūrinio tikslas – išreikšti visuomenėje vyraujantį dorovinį tipą, kuris yra vertinamas (sen. Graikijoj – kalokagatiškas žmogus). Meniškai vertingiausi tie kūriniai, kurie geriausiai išreiškia idealą. Kokį tipą atspindi meno kūrinys, lemia 3 APLINKYBĖS:
1. fizinė
2. socialinė jų sąveika lemia stilių
3. momentas (istorinis laikotarpis)
Paneigiamas genijaus terminas. Genialus meno kūrinys atsiranda susiklosčius palankioms aplinkybėms. .....
Trūkumai: kūrinio savaiminės vertės ignoravimas, kūrybos proceso demistifikacija, metafizinio požiūrio į meną kritika.
J. DEWEY (pragmatikas). Bet kokia pavykusi intelektualinė ar praktinė veikla turi estetinę kokybę, nes spontaniška veikla įgyja formą. Svarbiausia – tikslų ir atlikimo atitikimas. Meno kūrinyje, kuriame nėra atitikimo, įsivyrauja triukai, žaidimas, jis nebevertingas. Meno kūrinio tikslas – komunikacija. Jos pagalba jungiama individuali žmogaus ir kolektyvinė visuomenės patirtis. Todėl menas priskirtinas prie ritualų, papročių (soc. sąveikos formų). Tikslas – individo patirtį papildyti prieš tai buvusių žmonių patirtimi.
Meno krizės požymiai:
1. emocinis patyrimas atskiriamas nuo intelektualinio ir ima vyrauti. Menas darosi kaprizingas, ekscentriškas.
2. menas įgyja industrijos pavidalą, tampa plataus vartojimo preke
3. kuriama daug vien malonumą teikiančių, pramogai skirtų kūrinių.
Degraduojantis menas – menas, kuris savyje neturi universalumo ir neatskleidžia naujų pasaulio suvokimo galimybių.
V. BENJAMIN (neomarksistas). Apibūdina masinės kultūros sąvoką. Dauginami ir spausdinami meno kūriniai netenka savo unikalios auros. Avangardinio meno sociologija. Meno kūrinys – rinkos dalis. Ryšiai tarp menininko ir publikos panašūs į gamintojo ir vartotojo. Šis dėsnis apsprendžia dvejopą europinio avangardo pobūdį. .... Avangardas turi šokiruoti ir būti nepriimtinas masinei auditorijai. ...... Menininko dviveidiškumas: 1. romantinis herojus, kovotojas prieš rinkos dėsnius; 2. cinikas, dalyvaujantis rinkos mainuose.
Avangardo etapai:
1. maištas prieš esamą situaciją, .
2. įsitvirtinimas ir geriausių pasiekimų kartojimas
3. adaptacija – patenka į muziejus, jį ima pirkti ta visuomenės dalis, prieš kurią maištavo.
Visuomenė lengvai adaptuoja tuos kūrinius, kurie nėra socialiai prisodrinti – neproblematiški. Lengviausiai adaptuoja masinės kultūros ir realistinį meną. Avangardas tyčia kuria meną, kuris sunkiai adaptuojamas. Tai, kad visuomenė ilgainiui jį priima yra teigiamas avangardo bruožas.
Menas turi priešintis socialiniai situacijai ir stumti pažangos link.

Leave a Comment