„Filosofija ir XVII a. mokslo revoliucija“.

2501 0

Untitled

Aš perskaičiau E. Nekrašo straipsnį „Filosofija ir XVII a. mokslo revoliucija“. Straipsnio pradžioje iškeliama problema, kad senai kartojama tiesa, jog daug amžių žodis filosofija reiškė tai, kas dabar žinoma kaip mokslas. Nors ši tiesa, kaip ir kitos chrestomatinės tiesos, nėra aiški.

Autorius teigia, kad mokslas lietuvių kalboje paimtas iš anglų kalbos. Anglų kalba pasaulyje skelbiama daug mokslo darbų. Nuo XVII amžiaus iki XIX amžiaus Anglų mokslas užėmė dominuojančias pozicijas pasaulyje. Ypač tam pasitarnavo Newtonas.

Tačiau XIX amžiaus pradžioje vyko Prancūzijos revoliucija, buvo vyykdomos mokymo institucijų reformos. Tų reformų nesunaikino net Restauracija. Tada prasidėjo Prancūzijos mokslo pakilimas, kuris tesėsi beveik visą XIX amžių.

Šiuolaikiniame pasaulyje daugumoje veiklos sričių labai didelė JAV įtaka. Ši įtaka jaučiama politikoje, karinėje sferoje, ekonomikoje. Didelė JAV įtaka ir mokslo sferoje. Todėl daug mokslinės literatūros, tyrinėjimų medžiagos skelbiama anglų kalba.

Anglų kalbos žodis science labai išpopuliarėjo XX amžiuje anglų kalba kalbančioje pasaulio dalyje. manoma, kad jis kildinamas iš lotyniškojo žodžio scientia, kuris reiškia žinios. Tačiau autorius teigia, kad yra išlyga, kuri gaalioja santykiui mokslas ir science, nes humanitariniai mokslai ir socialiniai mokslai skiriami nuo fizinių, biomedicinos, techninių mokslų. Šios trys mokslų šakos dažniausiai vadinama gamtos mokslais.

Aš manau, kad humanitariniai ir socialiniai mokslai turi didelę įtaką ir svarbą, ypač šiuolaikiniame pasaulyje, nes na

agrinėja žmonių būtį ir tarpusavio santykius.

Skaitant straipsnį darosi įdomu, ar žodžiams philosophia ir scientia buvo teikiama ta pati reikšmė, ypač iki XVII amžiaus. Autorius mano, kad scientia apėmė ne tik teoriją, bet ir patirtimi įgytą praktinį gebėjimą. Gal todėl po XVII amžiaus mokslo revoliucijos gamtos moksluose labiau įsivyravo empiriniai (patyrimo, tiriamieji) metodai, paremti stebėjimais, bandymais, eksperimentais. Tie mokslai vis dažniau imami vadinti ne philosophia, o scientia ar science vardu.

Tačiau klasikinio mokslo (fizikos) pagrindus padėjusio Newtono svarbiausias darbas, kuris sukurtas ir paskelbtas 1686-1687 metais, vadinosi Philosophia naturalis principia mathematica (Matematiniai gamtos filosofijos pagrindai). Tuo remiantis turbūt pakanka įrodymų, kad nors ir atsiranda naujos tendencijos, tai, kas šiandien vadinama gamtos mokslu ar fizika, Newtonas dar tapatina mokslą su filosofija ir vadina gamtos filosofija.

Bet auutorius teigia, kad būtent XVII amžiaus mokslo revoliucijos metu mokslo ir filosofijos keliai pradeda skirtis. Aiškinant šį teiginį būtina pastebėti, kad filosofija vakarietiškąja šio žodžio prasme atsirado senovės Graikijoje (pirmosios mokyklos) ir skirtingai, nei rytietiškoji, ankstesnė filosofija, labiau bando atsiriboti nuo religijos ir mitologijos, nors mitologinio mąstymo elementų ir mūsų dienomis galima rasti vakarietiškoje filosofijoje. Tačiau savo stilistika, forma, dalinai problematika graikų filosofija jau VI amžiuje prieš Kristų smarkiai skyrėsi nuo tuometinės rytų filosofijos, tačiau asimiliavo kai kuriuos Egipto, Babilono kultūros el

lementus (matematikos, astronomijos pradmenis).

Graikų filosofijoje specialiųjų mokslų pradai buvo išplėtoti, transformuoti, gavo teorinę įrodomų teiginių formą ir tapo sudedamąja filosofijos, kaip teoriniomastymo dalimi. Filosofijos dalimis iki pat XVII amžiaus išliko dar Aristotelio teiginys, kad teorinę filosofiją sudaro fizika, matematika ir pirmoji filosofija (metafizika). Autorius teigia, kad net ir Descartes metafiziką laiko šaknimis medžio, kurio kamienas-fizika, šakos-kiti mokslai.

Vykstant XVII amžiaus mokslo revoliucijai buvo padaryta daug svarbių mokslo atradimų (fizikoje, matematikoje, astronomijoje), tačiau prasidėjo ilgas ir skausmingas mokslo ir filosofijos atsiskyrimas. Atskiri mokslai sustiprėjo, išvedė savus teiginius ir nebenorėjo būti tik filosofijos skyriais, bet siekė tapti suvereniais.

Todėl galima teigti, kad vienas iš svarbiausių XVII amžiaus mokslo revoliucijos padarinių buvo aristoteliškosios fizikos diskreditacija. Aristotelio fizika ir metafizika buvo gana susiję tarpusavyje. Todėl fizikai ir kitų mokslo šakų atstovai, nebenorėję turėti virš savęs kokį nors tradicinį mokyklinį ar bažnytinį metafizinį autoritetą, sumenkino ir aristoteliškosios metafizikos autoritetą. Labai dažnai jie neigiamai vertino naujųjų laikų metafizikų norą atskleisti tai, kas yra už ribų ar patyrimo ir įgyti gilesnes žinias, nei tos, kurias teikia įvairių reiškinių tyrimu apsiribojantis mokslas.

Francis Baconas suformulavo naują sampratą teigdamas, kad žinojimas-tai galia. Tai dar vienas svarbus veiksnys, kuris lėmė nuostatą, kad mokslas gali plėtotis nepriklausomai nuo metafizikos. Susiformavo nauja mokslinio žinojimo tikslų sa

amprata.

Nors ši mintis ir nebuvo nauja, nes jau viduramžių alchemikai puikiai suprato praktinio, technologinio mokslo žinių taikymo vertę ieškant filosofinio akmens, Bacono formulė ir argumentai jos naudai prisidėjo prie žinojimo tikslų sampratos paplitimo. Tačiau alchemija, kurią galima laikyti pradine chemijos raidos pakopa, kaip ir magija, kuri nemažai prisidėjo prie eksperimentinio metodo tobulinimo, nebuvo traktuojamos kaip filosofijos dalys, nes „tikrieji“ filosofai ieškojo labiau filosofinių idėjų ar formų, o ne filosofinio akmens. Filosofija, siekdama pažinti pasaulį, atskleisti daiktų pradus ir kosmoso darnos principus, kėlė teorinius bei intelektualinius uždavinius. Filosofija nesiekė nustatyti būdus bei metodus, kaip vienus daiktus paversti kitais ar technologiškai užvaldyti, techniškai pajungti pasaulį žmogaus tikslams, nors tokius gan „šiuolaikiškus“ tikslus kėlė alchemija ir magija.

Egzistavo ir praktinė filosofija, tačiau jos praktinė kryptis pasireiškė siekiu daugiausia nustatyti žmogaus gyvenimo moralinius principus.

Politika, aristoteliškąja politinės filosofijos ir politinės teorijos prasme turėjo, dabarties požiūriu žiūrint, kai kurių inžinerinių tikslų, pradų, tačiau tai buvo socialinės inžinerijos elementai. Techninės ir socialinės inžinerijos ryšys antikoje ir viduramžiais nebuvo aiškiau suvokiamas. Įstatymai, konstruojantys ar rekonstruojantys politinį gyvenimą, buvo lyginami ne su konstruktoriaus-mechaniko veiksmais ir jų rezultatais, tačiau su gamtos dėsniais. Įstatymų leidėjo nustatyti įstatymai tik senų teoretizavimo gimtąja kalba neturinčios tautos (taip pat ir lietuviai) verbališkai skiria nuo dėsnių, no

ors XIX amžiuje ir XX amžiaus pradžioje Lietuvoje buvo kalbama apie gamtos įstatymus. Taigi politika, kaip filosofijos skyrius, svarbiu uždaviniu laikė teisingo ir tobulo valstybės sutvarkymo principų nustatymo, ir tai nedaug skyrėsi nuo bendrųjų kosmoso darnos pagrindų atskleidimo uždavinių.

XVII amžiaus mokslininkai, kurie kalbėjo apie praktinį techninį ir technologinį mokslo (gamtos filosofijos) žinių panaudojimą, yra artimesni alchemikams, ne scholastams. Žinojimą jie traktuoja kaip gamtos valdymo galią, jis pradedamas laikyti instrumentu, leidžiančiu valdyti siekiant pasirinktų tikslų, o ne tobulos darnos. Verta pažymėti, kad tyrimo rezultatyvumas pradedamas vertinti labiau, nei nagrinėjamos problemos filosofinis reikšmingumas.

Galileo duoda suprasti, kad tyrėjai turi rinktis išsprendžiamas problemas. Tačiau kaip atskirti išsprendžiamas problemas nuo neišsprendžiamų? Galileo ir kiti XVII amžiaus mokslo revoliucionieriai turi galvoje problemas, kurias galima išspręsti tam tikrais metodais, nes XVII amžiaus revoliucija keičia mokslinio pažinimo metodų sampratą. Mokslas pradeda remtis kitu metodu, nei filosofija (metafizika), ir tai padaro mokslo ir filosofijos skyrybas neišvengiamas.

Gan sunku atsakyti į klausimą, kuo skiriasi mokslo ir filosofijos metodai, nes jie neturi vieno apibrėžto metodo. Jei mokslas ir remiasi apibrėžtu metodu, tai jo pobūdis nustatomas atsižvelgiant į ieškančiojo filosofines pozicijas. Vienaip tą metodą nustatys empiristas, kitaip-racionalistas. Taigi galima teigti, kad mokslo metodo klausimas yra filosofijos klausimas. ir vis tik XVII amžiaus mokslo revoliucija išryškino daugelį atsiskiriančių nuo filosofijos specialiųjų mokslų ypatumų, kurie juos pastato prieš tradicinę filosofiją (metafiziką).

Autorius teigia, kad metafizika yra spekuliatyvi disciplina, gamtos mokslai, ypač fizika, remiasi eksperimentais ir stebėjimais. Kai eksperimentinis metodas naudojamas sistemingai, tai rodo, kad fizikas renkasi kitą pažinimo kelią nei metafizikas. Tačiau empirinio ir teorinio pažinimo kelio priešprieša atrodo gal ir ne itin griežta. Bet realūs eksperimentai, kuriuos atlieka Newtonas ir aprašo savo Optikoje, reikalauja specialiai tam gaminamų įrankių ir prietaisų ir labai skiriasi nuo to, kuo užsiima metafizikai. Nors Galileo dažnai remiasi mintiniu eksperimentu, o metafizines įžvalgas dažniausiai (visada) inspiruoja tam tikra patirtis, tačiau tai skiriasi nuo realių eksperimentų. Dar labiau fiziką ir metafiziką XVII amžiuje pradeda skirti tai, kad fizikai stebimus reiškinius ir eksperimentų rezultatus aprašo naudodami daugiau matematikos kalbą.

Vadovaujantis Aristotelio nuostatomis, fizika ir geometrija buvo griežtai skiriamos. Aristoteliškoji fizika nesirėmė eksperimentais, bet tenkinosi kokybiniu gamtos reiškinių aprašymu ir turėjo daug bendro su metafizika. Aristotelis pripažino tik grynąją matematiką, kuri taip pat turėjo daug bendra su metafizika-abi buvo tik teorinio pobūdžio. Aristotelis manė, kad fizika ir kiti gamtos mokslai siekia atskleisti jusliškai suvokiamų objektų savybes, o matematika nagrinėja idealius abstrakčius objektus. Todėl Aristotelis teigė, kad fizikos teiginių negalima formuluoti matematikos kalba, nes jos ženklai nežymi empirinių, erdvėje ir laike egzistuojančių daiktų, todėl fizinės būties neįmanoma paaiškintimatematinebūtimi, nes Žemėje nėra idealių matematinių formų ir kokybė negali būti matematiškai tiriama.

Aristotelis teigė, kad tobulų formų galima surasti tik danguje, todėl galima tik matematinė astronomija, aprašanti amžiną tobulą kūnų judėjimą, o matematinės fizikos sukurti neįmanoma, nes Žemės kūnų judėjimas nei amžinas, nei tobulas ir fizika turi remtis empiriniu metodu ir stebėjimu. Kadangi geometras nagrinėja abstrakčius, o fizikas-realius objektus, Aristotelis teigia, kad nėra nieko blogiau, kaip painioti geometriją ir fiziką. Kol jos „nesipainiojo“, abi galėjo būti traktuojamos kaip filosofijos dalys.

Bet XVII amžiaus mokslo revoliucijos bene svarbiausias bruožas-geometrijos (matematikos) ir fizikos sujungimas. Buvo grįžta prie pitagoriškosios mokslo plėtojimo programos.

Galileo pareiškė, kad matematika tinka ne tik dangaus, bet ir Žemės kūnų judėjimui aprašyti ir turi būti sujungta su gamtotyra, ir tai pademonstruoja, suformuluodamas kūnų laisvo kritimo dėsnį S=qt²/2.

Vėliau Newtonas suformuluoja mechanikos dėsnius, kurie gali būti taikomi tiek planetų, tiek žemiškųjų kūnų judėjimui aprašyti, aristoteliškoji dangaus ir žemės p

. . .

Euklido Praduose buvo remiamasi aristoteliškuoju mokslo žinių dedukcinės sistemizacijos idealu. Todėl Singeris labai perdeda tai, kad Aleksandrijos mokslas buvo nepriklausomas nuo filosofijos, ir specialiojo mokslo tapimo savarankiška intelektualine ir socialine jėga Aleksandrijoje neaptinkame.

XVII amžiuje vykusios permainos buvo itin reikšmingos filosofijai, kuriai visada rūpėjo, kam pažinimas reikalingas žmogui. Pirmiausia į tai sureagavo racionalistinė metafizika, vėliau pozityvizmas. Mokslo atsiradimas padarė įtaką ir vėlesnei filosofijos raidai. Autorius konstatuoja, kad reaguojant į specialiojo mokslo atsiradimą, filosofija galėjo rinktis keturis savo ir mokslo santykio traktavimo būdus.

Pirmuoju pasinaudojo pozityvizmas-filosofijos įtraukimas į mokslo žinių sistemą ir pavertimas mokslu. Pozityvistai skirtingai suprato svarbiausią filosofijos uždavinį: Hume’as -moralės mokslo sukūrimas, Comet’as-sociologijos, Machas-mokslo psichologijos, Carnapas-mokslo logikos. Tačiau visi pozityvistai rėmėsi Hume’o nuostata, kad filosofija negali remtis įžvalgomis, besiskiriančiomis nuo mokslo vartojamų pažinimo metodų, nors nesutarė į kokius specialiojo mokslo metodus orientuotis.

Antrasis būdas-kad filosofija nagrinėja pažinimo prielaidas ir principus tradiciškai filosofiškai, ne pozityviai moksliškai.

Trečias būdas-kad filosofija tyrinėja esinius ar esmes, kurie vienaip ar kitaip fundamentalesni, nei mokslo nagrinėjami ir sudaro pastarųjų pagrindą, ir kad filosofija yra gilesnis realybės pažinimo būdas, nei mokslas.

Ketvirtas būdas-tai visiškas filosofijos atsiribojimas nuo mokslo, nes filosofijos uždaviniai yra iš pagrindų skirtingi nuo mokslo uždavinių ir sprendžiami nesivadovaujant mokslo interesais.

Straipsnio autorius pateikia analitinę mokslo ir filosofijos santykio interpretavimo schemą. Nors filosofijos istorijoje galima rasti mąstytojų, kuriuos sunku būtų priskirti prie vienokios ar kitokios filosofijos ir mokslo santykio interpretacijos. Pavyzdžiui, Nietzsche, Wittgensteinas , Heideggeris užima tarpines pozicijas tarp skirtingų interpretacijų. Bet Kantas ir Collingwoodas yra antrosios interpretacijos, Hegelis ir Husserlis-trečios, Kierkegaardas-ketvirtosios interpretacijos šalininkai.

Taigi mokslas, XVII amžiuje virsdamas intelektualine jėga, kuri pranoko filosofiją pagal reikšmę ir įtaką, vertė filosofus užimti vienokią ar kitokią poziciją mokslo atžvilgiu, rinktis skirtingus filosofavimo būdus ir remtis savo užimama pozicija mokslo atžvilgiu visose įžvalgose ir intuicijose.

IŠVADOS

Straipsnyje autorius nagrinėja filosofijos ir mokslo santykius vykstant XVII amžiaus mokslo revoliucijai. Teigiama ir argumentuojama, kad filosofijos, ypač metafizikos ir mokslo santykį pakeitė vietoj aristoteliškosios mokslo plėtros programos naudojant pitagoriškąją-matematizuotąją eksperimentinę gamtotyrą. Tai leido griežčiau atskirti fiziką ir metafiziką. Specialiųjų mokslų ir metafizikos supriešinimas sudarė pagrindą atsirasti pozityvistiniams filosofijos pertvarkymo į specialųjį mokslą projektams. Tačiau teigiama, kad anksčiau humanitariniai ir socialiniai mokslai nelaikomi mokslo sudedamąja dalimi, ir tik Hume’as iškėlė moralės filosofijos, kaip mokslo apie žmogų, svarbą ir tobulinimo būtinumą. Taigi mokslo vystymasis ir tapimas savarankiška jėga pastūmėjo filosofiją tobulėti, gilintis į žmogaus būvį naujesniais metodais, filosofus užimti vieną ar kitą poziciją specialiųjų mokslų atžvilgiu ir laikytis tam tikro filosofavimo būdo, nors patys filosofai nebūtinai savo poziciją aiškiai fiksuoja.

NAUDOTA LITERATŪRA

1. E. Nekrašas. Filosofija ir XVII a. mokslo revoliucija. „Problemos“ Nr. 70 psl. 96-103

2. G. Jurkūnaitė. Filosofijos paskaitų konspektas. Vilniaus technikos kolegija. 2006/2007m.

Join the Conversation

×
×