Laisve

T U R I N Y S

ĮVADAS.............................. 2
Laisvės samprata.......................... 3
Laisvės realumo faktai....................... 5
Asmens išsilaisvinimas....................... 6
Lietuvių mąstytojai apie laisvę.................. 7
Vidinė laisvė............................ 8
Išvados.............................. 9
Literatūra.............................. 10

Laisvė yra visų vertybių versmė:

nėra nieko žmogiškai vertinga,

kas nėra laisvai pasiekta.

(Juozas Girnius)

Įvadas

Kasdieniame gyvenime laisvę suprantame įvairiai: kaip valios laisvę, sąžinės laisvę, kūrybos laisvę. Paprastai žmogus save laiko laisvu tada, kai jam niekas netrukdo daryti tai, ką jis nori, ir niekas neverčia daryti to, ko nenori. Tačiau ar tai išreiškia laisvės esmę? Į šį klausimą atsakymo ieškoma jau seniai. Daar prieš kelis šimtus metų M. Montenis rašė: „Mano laisvės troškimas toks didelis, kad jei man kas uždraustų aplankyti Indijos kampelį, aš pasijusčiau labai nuskriaustas“. Pilnavertės laisvės požiūriu, šis M. Montenio laisvės troškimas visai neatrodo didelis. Tai normalus ir doras troškimas. Tai kultūros lygio troškimas, siekiąs patenkinti tiktai vieną normalų poreikį.
Visiškai teisūs tie, kurie tvirtina, kad laisvė nėra nei chaosas, nei anarchija, nei savivalė, o protingas bei išmintingas pasirinkimas, pagrįstas žinojimu ir supratimu, kas yra dorovinga ir kas — ne. Laaisvė, lygiai kaip teisingumas ir taika, yra vienas didžiųjų žmonijos idealų, sudarančių kultūros idealo visumą.
Viena aišku, kad laisvė negali likti be vertybių. Antraip — laisvė arba pervertinama, žmonės tampa laisvės fanatikais, kurie vėl griebiasi prievartos, arba atsiduoda savo malonumų tenkinimui.

/p>

Laisvės samprata

Apie laisvę nūdienos pasaulyje šnekama daug ir aistringai. Ir ne tik kalbama. Už laisvę kovojama, už laisvę liejamas kraujas, grumtynėse už laisvę susiduria ne tik paskiri žmonės, ne tik tautos, bet ir ištisi kontinentai. Atrodo, kad žodis „laisvė“ nėra buvęs toks patrauklus, niekada laisvės vynas taip nesvaigino ir negundė kaip šiuo metu. Bet dažnai už laisvę kovojama visiškai nesuprantant, kas ji yra ir kas ji galėtų būti. Kai kovojama už duoną viskas aišku, nes duonos skonis žinomas visiems. O laisvės skonis? Koks jis? Jei už laisvę kovoja vergas, niekada jos neragavęs ir nežinantis jos skonio, už ką jis grumiasi? Kitas dalykas, kai laisvės siekia laisvas žmogus, iš kurio norima laisvę atimti. Jis, laisvasis, žino kas yra laisvė, ir pasiryžęs dėėl jos aukoti viską, net savo gyvybę. Bet ir laisvasis — ar jis iš tikrųjų žino kas yra laisvė? Taip, jis žino, kai gyvena laisvas žmogus ir laisvų žmonių bendrija. Jis gyvena sau, o ne šeimininkui, kuriam turi vergauti, ne valstybei, atimančiai iš jo daugiau kaip pusę to, ką jis sukuria, ir netgi dalį jo paties buvimo.
Politinė, ekonominė ir socialinė laisvė — dalykas akivaizdus: ji sutampa su paskiro žmogaus ar tautos nepriklausomybe, su galimybe pačiam spręsti savo reikalus, pačiam būti atsakingam už

ž savo gyvenimą ir mirtį. Nepriklausyti nuo kito ir kitam — toks būtų paprasčiausias, bet ir abstrakčiausias laisvės apibūdinimas. Maždaug taip laisvę supranta dauguma žmonių.
Tačiau tokia laisvės samprata, nors ir teisinga, toli gražu yra nepakankamai gili ir net vienpusiška. Politika ir ekonomika neapima visos žmogaus būties, o laisvės šaknys apraizgo giliausius tos būties klodus. Žmogus apskritai tėra žmogus tiek, kiek jis yra laisva būtybė. Nelaisvas žmogus gali būti laikomas žmogumi tik biologiškai ir labai nedaug skiriasi nuo gyvulio. Neatsitiktinai senovės romėnai vergus vadino kalbančiais gyvuliais. Tik laisvė iškelia žmogų virš gyvulinės egzistencijos ir padaro jį išskirtine būtybe, t.y. būtybe, gyvenančia nebe tik gamtiškai, bet, galima tarti, antgamtiškai. Todėl antras laisvės apibūdinimas galėtų būti toks: ji išskiria žmogų iš gamtos. Tačiau kaip ir kokį žmogų? Juk visiškai išsiskirti iš gamtos žmogus negali. Jis ne angelas ir ne Dievas. Jis — kūniška būtybė, o kūno poreikiai yra gamtiški ir palenkti gamtiniam būtinumui. Žmogus turi valgyti, gerti, turėti pastogę, pratęsti giminę ir todėl visada lieka pririštas prie gamtos. Prigimtis jį pasmerkia likti gamtoje; žmogaus kūnas neleidžia jam būti visiškai laisvam. Šiuo požiūriu žmogaus laisvė nėra laisva nuo gamtos. Ji suvaržyta gamtinės būtinybės. Be to, žmogus yra kolektyvinis padaras, gyvenantis tik visuomenėje ir suvaržytas socialinės bū
ūtinybės. Žmogaus kūno poreikiai yra ne tik gamtiniai, bet ir socialiniai, todėl visuomenė taip pat varžo paskiro žmogaus laisvę.
Vadinasi, žmogaus laisvės pagrindas yra ne žmogaus kūnas su jo poreikiais, bet kažkas kita, kas, nors ir susiję su kūnu, nėra vien tik kūnas ir kūniškai nepaaiškinama. Tas „kažkas“ nuo seniausių laikų buvo vadinama siela, dvasia, sąmone arba protu. Laisvės šaltinis yra protinga siela arba sąmoninga dvasia. Žmogus yra laisvas tik tiek, kiek jis yra protingas, t.y. pats gali rinktis savo gyvenimo kelius, pats valdyti save ir reguliuoti savo elgesį. Žmogus, suvokiantis savo išskirtinį individualumą, vadinamas asmeniu. Taigi dabar aiškėja, kad laisvas žmogus išsiskiria iš gamtos kaip savo individualumą suvokiantis ir įtvirtinantis individas, t.y. kaip asmuo. Laisvė visada, visur ir visų pirma yra asmeninė laisvė arba žmogaus, kaip asmens, išsiskyrimas iš anoniminės visumos. Asmens išskirtinumas ir laisvė yra tapatūs dalykai. Asmeninė egzistencija yra giliausias laisvės šaltinis. Tik asmuo yra iš tikrųjų laisvas. Kol žmogaus egzistencija neįsiasmenina, kol žmogus nesuvokia savo asmeninio unikalumo, jis negali būti laisvas ir nėra laisvas. Laisvė, kaip save įtvirtinančio asmens išskirtinumas yra ir politinės, ir ekonominės laisvės pamatas. Kol atskiras žmogus nesusivokia esąs asmuo, negali atsirasti ir kolektyvinė, pvz., tautos, laisvė net tuo atveju, kai tauta turi sa
avo valstybę ir nepriklauso nuo kitų tautų ir valstybių. Ne kolektyvas daro žmogų laisvą, t.y. paverčia jį asmeniu, o paskiras žmogus, pats tapęs asmeniu, daro laisvą ir kolektyvą — kaip asmenų bendriją. Laisva tauta sudaryta iš asmenų, o ne iš biologinių individų. Priešingu atveju ir skruzdėlyną turėtume vadinti laisvės viešpatija.
Taigi laisvės pradžia yra asmuo, suvokiantis savo unikalumą, bei išskirtinumą ir net priešinantis save viskam, kas nėra jis pats, t.y. gamtai ir visuomenei. Bet čia iškyla labai kebli problema: jei laisvės pagrindas yra išskirtinis asmuo, tada tas asmuo yra juo laisvesnis, juo labiau jis ne tik išsiskiria, bet ir atsiskiria nuo gamtos ir visuomenės, t.y. nuo daiktų ir kitų žmonių. Deja, labai dažnai laisvė taip ir suprantama: esu laisvas tik tiek, kiek atsiskiriu nuo kitų ir elgiuosi taip, kaip man patinka, be atodairos į kitus, niekieno nevaržomas ir nuo nieko nepriklausomas. Tokios laisvės pavyzdžiu galėtų būti nuo grandinės nutrūkęs šuo arba, pavyzdžiui, girtas, siautėjantis chuliganas — „daro ką nori“, nepripažindami jokių ribojančių saitų, jokių elgesio taisyklių, žodžiu nepaisydami Kitų ir Kito buvimo, o sykiu paneigdami ir kito žmogaus laisvę. Tačiau, atsiskirti nuo kitų, elgtis kaip patinka nėra vienas ir tas pat. Toks atsiskyrimas ir toks elgesys yra savavališki, bet jie nėra visiškai laisvi. Turime aiškiai skirti savivalę ir laisvę. O labai dažnai laisvė yra suprantama kaip savivalė ir galimybė savavaliauti. Savivalės būsenoje dažniausiai daugiausia „laisvės“ turi stipriausias, užtat silpnesnieji taip suprastos laisvės turi vis mažiau ir mažiau, kol pagaliau yra visiškai pavergiami stipriausiojo arba stipriausiųjų grupės. Savivalė visada įtvirtina stipresniojo valdžią silpnesniam. Anarchija skatina tironiją. Net gamtos atžvilgiu žmogaus savivalė yra neleistina, nes ji baigiasi katastrofa, t.y. paties žmogaus susinaikinimu. Kita vertus, savivalė visada akla yra gamtinė jėga, iš kurios kyla savivalė. Būti aklam — tai tas pat, kas būti neprotingam, nes aklas negali pats rinktis savo kelių. O jeigu asmens branduolys yra protas, savavaliaujantis padaras nėra asmuo. Jį valdo prigimtiniai gaivalai: instinktai, geiduliai, gyvuliniai potraukiai. Jis ir yra tų visų gaivalų vergas, todėl, nors ir būdamas labai stiprus, vis tiek nėra laisvas.
Teisingai suprasta laisvė žmogų stumia priešinga kryptimi negu savivalė. Savavaliaujantis žmogus nesąmoningai laiko save pasaulio centru, todėl tarsi atsiveria nuo visko, kas nėra jis pats, ir užsidaro į egoistinį šarvą. Savivalė visada nukreipta į save. Ji atstumia tai, ko negali pavergti, ji nutraukia saitus su pasauliu ir kitais žmonėmis. Laisvė — priešingai: ne atsiskiria, bet susieja, ne uždaro žmogų į egoistinę kapsulę, bet atveria. Štai tas skirtumas tarp išsiskyrimo ir atsiskyrimo. Asmuo, kaip laisvės šaltinis, išsiskiria iš gamtos ir visuomenės, bet jokiu būdu neatsiskiria nuo kito, kas jis bebūtų — žmogus, akmuo, angelas ar Dievas. Būti laisvam visų pirma reiškia labai aiškiai matyti savo ribas, kurių peržengti nevalia, nes už tų ribų prasideda kito laisvės valdos. Žmogus, tapęs asmeniu, taigi laisvas žmogus, nuo nelaisvo ir skiriasi tuo, kad gerai suvokia savo baigtinumą, įsibūna į jį ir protinga akimi nubrėžia ribą, jį skiriančią nuo kito asmens. Taip jis atsiveria kito žmogaus buvimui ir pripažįsta jam teisę būti sau ir savimi, t.y. būti laisvam. Laisvė visų pirma yra protingas apsiribojimas, o protas yra sugebėjimas suvokti savo ribas ir būti jose. Asmuo tarsi apibrėžia aplink save apskritimą, ir jo, tik jo ribose išskleidžia savo išskirtinumą ir laisvę. Laisvė visada skleidžiasi tam tikrame lauke. Kadangi asmuo yra žmogus, suvokęs savo ribas, laisvės laukas irgi yra ribotas, ne begalinis, o baigtinis. Užtat laisvė yra atsakomybė. Būti laisvam reiškia atsakyti kitam asmeniui, stovinčiam savo laisvės lauke ir bylojančiam apie ją. Laisvė neįmanoma be savotiško dialogo tarp asmenų ir kito būties pripažinimo. Žmogus negali būti laisvas būdamas vienas. Jis laisvas tik būdamas su kitais. Laisvės viešpatijoje tarp asmenų nusistovi pusiausvyra, kurią galima pavadinti lygybe. Nors žmonės iš prigimties yra nelygūs, tačiau kaip asmenys jie susilygina, nes pripažįsta vienas kitam teisę į tą patį dalyką — laisvę ir įsipareigoja neperžengti vienas kito laisvės lauko ribų. Laisvė yra tikrosios žmonių lygybės pagrindas. Ji gerokai sušvelnina prigimtinę žmonių nelygybę, nors, žinoma, visiškai jos panaikinti negali.
Laisvė apima ne tik vieno asmens santykį su kitu asmeniu. Laisvė verčia asmenį tarsi išeiti iš savęs, nuolat artėti prie kito, puoselėti, didinti ir intensyvinti kito buvimą, t.y. apskritai didinti būtį. Kuo daugiau laisvės, tuo daugiau būties. Būties didinimas ir dauginimas, kylantis iš laisvės, gali būti pavadintas kūryba. Laisvės žmogus yra kūrėjas, o kūryba yra kaip tik laisvo žmogaus saviraiškos būdas. Laisvės lauke atsiranda kuriantis žmogaus santykis su pasauliu, — taigi ne tik su kitais žmonėmis, bet ir su daiktais. Didžiausieji žmogaus kūriniai yra jo laisvės kristalai. Užtat didieji kūrėjai — menininkai, politikai, filosofai — yra patys laisviausi žmonės. Puoselėdami savo laisvės lauką, jie stengiasi duoti jam kuo daugiau būties. Savo laisvę jie įdaiktina, paversdami ją kūriniu, nesvarbu kokiu — politiniu, religiniu ar meniniu. Todėl, visa, ką mes vadiname žmogaus istorija, yra atsiradę iš laisvės. Kur nėra laisvės, ten nėra ir istorijos. Istoriją kuria asmenys, t.y. žmonės, įsibuvę į laisvės laukus ir nuolat didinantys jų būtį. Kur baigiasi toks, iš laisvės kylantis, būties didinimas, baigiasi ir istorija. Štai kodėl buvo pasakyta, kad laisvė yra žmogaus pabaiga ir pradžia. Kur prasideda laisvė, ten prasideda ir žmogus; kur ji pasibaigia, stoja žmogaus sutemos.

Laisvės realumo faktai

Jau teko minėti betarpišką laisvės jausmą, kuris neatskiriamas nuo asmenybės buvimo. Tatai nėra jausmas tikslia to žodžio prasme, nėra specifiškai emocinė psichikos būsena (kaip džiaugsmas, pyktis ir pan.). Panašiai kaip žmogus, ką nors pažindamas arba pagaudamas, kartu nusimano pats esąs pažįstąs arba pagaunąs subjektas, t.y. panašiai kaip sąmonės aktas yra lydimas savimonės savivokos, taip ir veikdamas žmogus nusimano pats esąs veikiąs subjektas, taigi suvokia, kad nuo jo paties pareina elgtis taip arba kitaip. Toks nusimanymas apie savo laisvę, apie savo sugebėjimą apsispręsti gali būti tik potencialus, neaiškus, bet vis dėlto jis lydi kiekvieną subjekto aktą ir iškelia aikštėn, kai tik esamoji situacija reikalauja iš subjekto, kad jis aiškiai pareikštų savo nuomonę arba pasirinktų vieną arba kitą alternatyvos galimybę. Žinoma, pats šitas fenomenas dar neįrodo laisvės realumo, nes sąmonės duomenyse visuomet tikri, jie gali mus apgauti arba net priskirti mums tokį sugebėjimą, pajėgumą, kurio mes iš tikrųjų neturime. Tačiau ir šiuo atveju, kaip ir visur, kyla abejonė, ar tam tikras sąmonės fenomenas mūsų nepagauna, ar galima juo pasikliauti, įrodymą visų pirma turi patiekti ne kas kitas, o tas, kas neigia tiriamojo fenomeno teisingumą, atitikimą tikrovėje.
Kitas fenomenas, liudijantis apie laisvės realumą, — tai subjekto atsakingumas. Atsakingumas tuo skiriasi nuo laisvės jausmo, kad tai ne tik paprastas sąmonės duomuo, bet ir tam tikras moralinis subjekto nusistatymas, kuriame pasireiškia vidinis subjekto aktyvumas. Jis ne tik jaučia ir nusimano esąs atsakingas už savo elgesį, bet ir pats priima atsakomybę už tai, ką jis daro, ir tokiu pat būdu priskiria atsakingumą ir kitiems žmonėms. O kadangi ši atsakomybė labai dažnai yra sunkus dalykas, sunki našta, kurios patogiau ir maloniau būtų atsikratyti, tai čia vargu ar galima manyti, kad žmogus, pripažindamas savo atsakomybę pats save apgauna. Kadangi doras žmogaus laiko savo moralinės asmenybės pažeminimu, jei jis kitų nepripažįstamas atsakingas už savo poelgius, tai, iš kitos pusės , mes priskiriame žmogui moralinį menkumą arba silpnumą, jei jis pats nenori atsakyti už savo veiksmus ir suverčia atsakomybę kitiems arba išorinėms aplinkybėms. Vadinasi, atsakingumas neatskiriamai surištas su dorovinės asmenybės esme.
Kiek žmogus yra atsakingas, tiek jis kartu yra kaltas tuo, ką yra padaręs. Kaltumo jausmas gimsta iš žmogaus atsakingumo, iš jo pajėgumo apsispręsti. Kas nepripažįsta kaltės jausmo, tas kartu neigia savo sąžinės liudijimą, t.y. neigia dorovinių fenomenų (etinio buvimo) realumą, tas turi ir atgailą laikyti tuščia emocija, kylančia iš tam tikros moralinės iliuzijos, pavyzdžiui, iš bausmės baimės.

Asmens išsilaisvinimas

Žmogus, anot Alberto Camus, privalo maištauti, kad galėtų būti žmogumi, tačiau tik prievartą pašalinus žmogus savo didybės nepasieks. Jis išskleis savo pilnutinį žmogiškumą tik egzistencinėj vienybėj su kilnia vertybe. Todėl maištavimas yra esminis prasmingos laisvės elementas. Laisvė ir vertybės, atseit „laisvė nuo ko“ ir „laisvė į ką“ yra du to paties dalyko požiūriai.
Galima teigti, kad tikroji laisvė yra susieta su kultūra ir nukreipta į bendruomenę. Žmogiškoji laisvė yra tas pagrindas, nuo kurio pakylama prisiimti bendruomenės ir istorijos skiriamo vaidmens. Tuščia svajonė ieškoti savo tikrojo „aš“ visai atsiskyrus nuo bendruomenės ir jos mums keliamų uždavinių. Tikrasis „aš“ pradeda rodytis tik tada, kai asmuo susiranda ir prisiima specifinį vaidmenį esamoje situacijoje. Nedalyvaudamas socialiniame, kultūriniame ar religiniame gyvenime, žmogaus asmenybė suskursta, nors ir kaip jis bemaištautų. Maištininkas gali lengvai virsti laisvės fanatiku. O fanatikas, yra toks idealistas, kuriam idėja reiškia daugiau nei pats žmogus. Fanatikas drauge yra toks beprotis, kuris negali suvaldyti savo aistros ir nepajėgia suprasti gyvenimo pilnatvės. Jis rūpinasi laisve ne kaip tikrove, bet kaip idėja. Jis tos idėjos intensyviai siekia nepaisydamas nei kitų vertybių, nei kitų idėjų. Laisvei, tai didžiajai savo fikcijai, fanatikas paaukoja visą savo energiją, jos vardu pateisina veikimo priemones. Tokiu būdu laisvė fanatiko rankose virsta savo priešingybe — prievarta. Laisvės fanatiko šūkis — „tegul žūva pasaulis, bet tebūna laisvė“, — perkeltas į tikrovę atneša nelauktų pasekmių: pražūna ir pasaulis ir laisvė. Dabarties vakarietiško lavinimosi tragika ir glūdi tame, kad pamirštama tiesa, teisybė, meilė. Todėl įgytoji laisvė daugeliui pasidarė tuščia , beprasmė, žalinga. Stiprieji (finansiškai, politiškai ir t.t.) laisve piktnaudžiauja savanaudiškiems tikslams. O masės, gyvendamos politiškai laisvoj bendruomenėj, nejučiomis pasidarė viešosios opinijos vergais. Tik mažuma nuolatiniu pasipriešinimu pasiekė ir palaiko vidinę dvasios laisvę. Jie supranta, kad įtampa visada egzistuos tarp individo ir šeimos, tarp individo ir valstybės, tarp vieno individo ir kito. Jie jaučia, kad tik dvasinis asmens atgimimas per konfliktą ir net tragediją išlaikys asmenį laisvą.
Žmogaus laisvėjimo vyksmas paprastai eina dviem šuoliais. Pirmame žingsnyje jis bando nusikratyti jį slegiančių varžtų — laisvės nuo ko. Antrame šuolyje protingasis gyvūnas stengiasi atsipalaiduotą energiją panaudoti savo pasirinktom vertybėm siekti — laisvei kam. Tačiau šiuose abiejuose išsilaisvinimo tarpsniuose žmogų lydi neišvengiami pavojai. Numetus, pvz., prievartos pančius (ekonominius, politinius, pasaulėžiūrinius ir t.t.), žmogus visuomet yra gundomas toliau pasitenkinti laisvė dėl pačios laisvės.

Lietuvių mąstytojai apie laisvę

Lietuvių mąstytojai daugiausia apie laisvę nagrinėja ne kaip politinę, socialinę, bet kaip dorinę problemą. Štai gi Juozas Girniaus apmąstymuose apie laisvę teigiama, kad laisvė yra tai, kas žmogų padaro žmogumi, jį išskiria iš kitų gyvųjų būtybių, visa savo būtimi priklausančių gamtai. Galima šia prasme teigti, kad laisvė yra pati žmogaus esmė. Tačiau esmės ir egzistencijos santykis radikaliai keičiasi einant nuo gamtos į laisvę. Gamtinėse būtybėse esmė yra tiesiog duota tuo būdu, kad ji yra visada jau realizuota pačiu faktiniu buvimu. Tai galioja ir mūsų kūninei būčiai. Kitaip yra su laisve, kuria iš gamtos išsiveržiame į dvasinę būtį. Imanuelio Kanto žodžiais, laisvė yra ne duota, o užduota, būtent laisvė nėra suteikiama pačiu buvimo faktu, o privalo būti paties žmogaus laimima. Griežtai tariant, ne laisvi gimstame, o privalome laisvi tapti.
Išsiveržti į laisvę — tai iš gamtos išsiveržti į moralinę tikrovę. Gamtinė tikrovė iš esmės faktinė tikrovė, kurioje faktai yra neišskiriami ir todėl būtinai sutapę. Priešingai, moralinėje tikrovėje galioja faktų ir normų įtampa. Nieko nėra čia būtina, užtat visa yra galima, nors ne visa yra lygiai vertinga. Pokylis į laisvę visada drauge slepia ir nuopuolį į kaltę. Pašaukti patys save sukurti, esame kaltės perspėjami savęs neabsoliutinti, savo laisvės nepaversti chaotiška savivale. Laisvė yra ne savivalės pateisinimas, o atsakomybės reikalavimas.
Kur nėra laisvės, ten nėra vertybių, o tik brutalūs faktai , negalimi nei vienaip, nei antraip vertinti. Tik naivi poezija gali gėrėtis, kad gyvulys liekąs nekaltas net ir savo auka draskydamas. Tik žmogus gali būti kaltas arba nekaltas, nes tik jis laisvai stovi prieš vertybių pasaulį. Tačiau laisvė nėra savy pačioje vertybių matas ta prasme, kad visa galėtų būti laisvės vardan pateisinama. Ne pati laisvė visa pateisina, o greičiau laisvė įprasmina tai, kas vertinga ja pasiekiama.
Anot Andriaus Volano laisvę visi protingi žmonės visada labai brangino. Nors labai didelių gyvenimo gėrybių žmonėms suteikė gamta, tačiau ar iš visų žmogiškų dalykų ne pati puikiausiai bus laisvė. Iš tikrųjų nors gamta žmogui atseikėjo gražių dvasios ir kūno dovanų, kurios, atrodo, galėtų būti tikroji laimės priežastis, tačiau jie nebus laisvės, jos negalės savo paskirties kaip reikiant atlikti, nei žmogui tikros laimės suteikti. Juk beveik neįmanoma šaunaus darbo atlikti vergijoje. Ne veltui visi sveiko proto žmonės ir visos gerai susitvarkiusios valstybės visada didžiausią dėmesį skyrė laisvei. Kaip žinia, Ciceronas gražiai ir protingai yra pasakęs, kad iš visų blogybių vergija yra sunkiausia ir todėl reikia kovoti prieš ją aukojant ne tik gyvenimą , bet ir mirtį.
Kad laisvė labiausiai dera žmogaus prigimčiai ir kad jos veikiamas niekas negimsta vergu, niekad neabejojo nė vienas sveiko proto žmogus.
Nuo ko priklauso laisvės supratimas ir aptarimas? Į šį, gana aktualų klausimą atsakymo ieškojo ir XX a. lietuvių mąstytojas Stasys yla, kuris teigė, kad laisvė turi dvigubą aptartį. Iš vienos pusės — tai yra gebėjimas, bei galėjimas (galia) apsispręsti, rinktis ir veikti, iš antros pusės — nebuvimas kliūčių bei varžtų apsispręsti, rinktis ir veikti. Pats gebėjimas yra vadinamas veiksmingąja laisve, o nebuvimas kliūčių — neveiksmingąja (pasyvia) laisve. Pirmoji laisvė yra kam nors (teigiamam), o antroji — laisvė nuo ko nors (neigiamo). Dėl to veiksmingoji laisvė dar vadinama teigiamąja, o nekliudomoji — neigiamąja laisve.

Vidinė laisvė

Reikėtų paminėti, kad vidinė laisvė itin svarbi ir psichinei sveikatai. Tačiau , kas iš tikrųjų ta vidinė laisvė? Tai — sugebėjimas priimti sprendimus. Sąmoningai. Daryti viena, ar daryti kita. Taip pat tai gebėjimas įsisąmoninti tai, ką jauti, nes viduje sukaustytas žmogus yra išmokęs jausti tam tikrus dalykus, demonstruoti, arba ne, tam tikrus jausmus. Laisvo žmogaus emocijos laisvos, todėl jis adekvačiai reaguoja į tai, kas vyksta, geriau jaučiasi ir liūdėdamas, ir pykdamas, ir nerimaudamas, ir būdamas visiškai ramus. Išugdyti vidinę laisvę galima tik pažįstant save – savo emocijas, jausmus, interesus. Kaip tai padaryti? Pirmas žingsnis, – paklausti savęs, ar gerai jautiesi, būdamas čia, darydamas kažką. Gera savijauta parodo, kiek esi laisvas. Jei pripažįsti, kad nėra gerai, kad būtum laisvas, turi įvardinti sau, ko tam reikia, ką nori jausti. Ir kaip žinosi, kad gerai jautiesi. Tada, kai taps aiškūs visi šie dalykai, galima suformuluoti sau užduotį, – ko reikia, kad taip jaustumeisi. Kol, užuot sutarę, kovosime su savimi, vidinis cenzorius neleis mums ištrūkti už ribų, neleis išskleisti sparnų ir pasijusti laisviems. Ir nėra ko kaltinti kitų. Dažnai, kad ir poros santykiuose, vienas sako „man reikia daugiau laisvės“. Tačiau jo nelaisvė, dažniausiai ne partnerio, o jo paties, vidinė problema. Be abejo, tai nereiškia, kad nereikia įsiklausyti į kito žmogaus poreikius. Tačiau svarbesnė kita tiesa – kuo mažiau kontroliuojame kitą, tuo daugiau turime laiko sau. Dėl to tampame laisvesni, nes suteikdami laisvę kitam, įgyjam laisvę ir sau. Taip, kartais bijome nekontroliuoti, nes vaikystėje mus „išgąsdino“, kad laisvė – tai baisu. Kad turime vienas kitą matyti (mamos ar tėčio akis) ir kontroliuoti. Ir kažkokia dalimi tai tiesa, – kad turime jaustis saugūs. Bet gyvenimas rodo, kad tai iliuzija. Todėl visiems linkiu atrasti vidinę ramybę ir laisvę, kad užuot griovę, galėtume kurti, užuot saistę, – paleisti, užuot bijoję, – siekti.

Išvados

Įvairiopas žmogaus įtraukimas į tam tikras gyvenimo sąlygas daro jį tarsi gamtos kaliniu. Tačiau labai retai tai suvokiama ir vargu ar tai laikoma nelaisve. Ir vis dėlto kiekvieną žmogų net palankiomis sąlygomis apima laisvės troškimas. Jis norėtų ją laimėti įvairiais atžvilgiais. Kanto žodžiais, laisvė yra ne duota, o užduota, būtent laisvė nėra suteikiama pačiu buvimo faktu, o privalo būti paties žmogaus laimima. Trumpiau tariant, ne laisvi gimstame, o privalome laisvi tapti. Turėti savo esme laisvę yra lygu būti pašauktam pačiam save sukurti. Sukuriame save pačius susikurdami kultūrą ir išaugdami į morališkai atsakingas asmenybes. Kultūra suteikia mums laisvę gamtos atžvilgiu. Negalime gamtos dėsnių pakeisti, galime juos tik atskleisti. Pokylis į laisvę visada drauge slepia ir nuopuolį į kaltę. Pašaukti patys save sukurti, esame kaltės perspėjami savęs nesuabsoliutinti, savo laisvės nepaversti chaotiška savivale. Laisvė yra ne savivalės pateisinimas, o atsakomybės reikalavimas. Laisvė yra visų vertybių versmė: nėra nieko žmogiškai vertinga, kas nėra laisvai pa- siekta. Kur nėra laisvės, ten nėra nė vertybių. Tik žmogus gali būti kaltas ar nekaltas, nes tik jis laisvai stovi prieš vertybių pasaulį. Tačiau laisvė nėra pati vertybių matas, t.y., kad visa galėtų būti laisvės vardan pateisinama. Ne pati laisvė visa pateisina, o greičiau laisvė įprasmina tai, kas vertinga ja pasiekiama. Žmogus kuria save, kaip moralinę asmenybę vadovaudamasis moraliniais principais.

Literatūra:
Daujotytė V. ir Šliogeris A. Gairės. Kaunas. 1992. P. 115-120.
Mikelaitis P. Lietuvos filosofinė mintis. 1996. P. 282-308.
Statkevičius A. Gamtos dėsniai, kultūra ir mes. Vilnius. 1991. P. 298-300 .
Statkevičius A. Doros ir kultūros keliu. Vilnius. P. 74-75.
http://www.moku.lt/darbai/moku.lt_laisve_ir_determinizmas.

Leave a Comment