Dorovė ir moralė

Išankstinis moralinių dalykų supratimas
Kasdieninėje kalboje vartojame daugybę žodžių, norėdami išreikšti moralę. Moralinių žodžių poros: geras – blogas, galėti, privalėti, leidžiama, kaltė, dorybė, sąžinė, pareiga – naudojame sąvokas. Jiems suteikiam tam tikrą moralinį atspalvį. Įvardinam tais žodžiais kitų žmonių moralumą ar amoralumą. Mes jų negalėtume įvardinti, jei nežinotume, ką jie reiškia.
Kiekvienas iš mūsų turi kažkokį paaiškinimą sau, kas tai yra tie minėti žodžiai, bet tie supratimai nėra aiškūs ir priklauso nuo erudicijos, išsilavinimo. Bet vis tiek kiekvienas turi išankstinį supratimą. Kokie jo elementai? Taai:
1. Moralinis vertinimas;
2. Sąžinė;
3. Savanoriškumas;
4. Atsakomybė;
5. Socialinis ryšys;
6. Savęs vertė.
Mes turime apie juos išankstinį supratimą.
1. Moralinis vertinimas. Mes, žvelgdami į kitus žmones, jų elgesį, veiksmus vertiname tiems poelgiams, veiksmams suteikiame moralinę vertę. Visi žmonės gali vertinti moraliniu požiūriu. Vertinami trys dalykai:
• Žmonių poelgiai (100 lt. skolos negražinimas);
• Konkretūs asmenys (Petras – negražino, nedoras);
• Socialiniai dariniai (organizacijos, vyriausybės veikla, ministrų veikla).
Visais atžvilgiais vertinama žmogaus veikla moraliniu atžvilgiu. (Piktas šuo – bet ne nedoras, neteisinga vertinti šuns piktumą moraliniu aspektu).
2. Sąžinė. Vertindami žmonių poelgius darome keistą prielaidą, kad žmogus skiria: kas yra gera ir kas yra bloga. Žmmonės yra naivuoliai (jei paskolinau 100 lt. – būtinai gražins). Vieni labiau daro tą skirtumą, kiti – menkiau, bet vis tiek skiria. Mes manome, kad kiekvienas turi pasielgti gerai – tai iliuzija, išankstinis supratimas žmogui turi būti, kad “gėris nugalės” nors aplink daug blogio. Ka

asdieninėje kalboje tas išankstinis žinojimas, kas yra gera ir bloga vadinamas sąžine.
3. Savanoriškumas. Darome prielaidą, kad žmogus elgiasi vienaip ar kitaip, ir už tą poelgį yra atsakingas, jis apsisprendžia savanoriškai. Per prievartą negalima padaryti žmogaus geru, didvyrišku. Moraliniai veiksmai grindžiami savanorišku apsisprendimu. (jei ištrauksiu už pinigus skęstantį – tai ne didvyriškumas) Mes apeliuojame į žmogaus protą. Psichinis ligonis neveiksnus, jis neturi teisės daryti gėrio, nes gali padaryti blogą. Bet kartais žmogus apsimeta psichiniu ligoniu, kad būtų nepakaltinamas.
4. Atsakomybė sietina su atsakymu. Atsakyti už ką, už poelgį, veiksmą. Ši atsakomybė gali būti morali jeigu:
1. žmogus gerai supranta, ką jis daro;
2. jeigu sugeba argumentuoti savo gerą ar blogą poelgį.
5. Socialinis ryšys. Žmonių tarpusavio santykiai, poelgiai vertinami jų neatsiejant nuo moralinio konteksto. Žmonių poelgiai vertinami tik visuomenės kontekste (žmogus gyyvendamas visuomenėje yra geras, blogas). Kaip įvertinti sąžiningumą žmogaus, gyvenančio negyvenamoj saloj? Daryk taip, kaip nori, kad tau darytų. Yra du būdai:
1. Visi žmonės gyvenantys pasaulyje yra lygūs. Mes privalome elgtis taip, kaip norėtume, kad su mumis elgtųsi.
2. Kiekvienas žmogus turi atminti, kad šalia mūsų gyvena kiti žmonės su savo tikslais, interesais, kuriuos reikia gerbti.
6.Savęs vertė. Žmogus privalo vertinti ir savo santykį su pačiu savimi. Žmogus privalo mylėti save, gerbti save. Jis turi tam tikrus įsipareigojimus, saugoti savo kūno dalis. (Žmogus ga
ali parduoti akį, bet tai yra prekyba.) Klonavimas – ne tik praktinė, bet ir etinė problema. Yra ekologinė etika, įsipareigojimai gyvajai gamtai (kiek žmogus turi teisę būti medžiotoju). Žmogus atsako už ekoetiką, nes po mūsų gyvens žmonės ir jie vertins mūsų poelgius. Kiekvienas iš mūsų žinome, kiek mes verti (savo kainą) – turi orumo supratimą. Savo vertės praradimas – žingsnis į visišką nuvertėjimą, degradaciją. Savo vertės išsaugojimas yra labai svarbus, nes kiti žmonės nori mus pažeminti, sumažinti mūsų vertę.
Etika Etos – iš gr. k. siejasi su gyvūnais ir nusako ganyklą, teritoriją, kur ganosi galvijų banda (aptvaras). Vėliau ši sąvoka buvo perkelta į bendruomenę. Etos – taisyklės, kurių žmonės privalo laikytis norėdami gyventi, nebūti išmesti už ribų, nes tai reikštų mirtį.
Etika – normų taisyklių visuma, kurių turi laikytis žmonės norėdami gyventi.
Moralės esmė
Moralės ir dvasingumo santykis. Moralės supratimas.
Žodis moralė kilęs iš gr. k. žodžio “mores” ir reiškia paprotys, įprotis, charakteris. Moralumas – išvestinė moralės forma. Kasdieninėje veikloje moralė suprantama kaip, tam tikrų taisyklių visuma reguliuojanti elgesį (žmonių), santykius, veiksmus. Kuo gi ji ypatinga? Kuo skiriasi nuo kitų sričių?
Moralės specifika glūdi tame, kad:
1. Moralės reikalavimai (normų) yra universalūs – šitos normos taikomos įvairiose gyvenimo situacijose, kuriuose žmogus veikia – ekonomikos, teisės srityse ir kt.
2. Moralės normos remiasi visuomenės nuomonės autoritetu ir konkretaus individo moraliniais (į
įsitikinimais) įsipareigojimais tų normų laikytis.
Moralės normų yra daugybė: Nuo labai paprastų, reikalaujančių mandagaus elgesio tarp žmonių, iki tokio apibendrinančio, abstraktaus (nemeluok, nevok).
Kyla abejonės:
1. Normos “nevok”, “nemeluok” reikalauja tam tikro pateisinimo, argumento.
2. Konkrečiose gyvenimo situacijose tos normos, kuriomis mes vadovaujamės gali sueiti į konfliktą, kai
nežinom kuri norma pranašesnė. Yra “šventas” melas, kada vardan aukštesnių dalykų reikia sumeluoti (ar gydytojai turi teisę sakyti žmogui, kuriam liko gyventi 1 mėn.)
3. Gyvenimiškos situacijos būna labai prieštaringos ir todėl negalima kiekvienai gyvenimiškai situacijai nustatyti, sukurti moralės normą (as). (Musulmonai pagal Koraną turi tam tikrom situacijom sudarytas moralės normas – atima iš žmogaus teisę rinktis.
Moralės normas turi apibrėžti aukščiausi orientyrai, vertybės. Kokios yra tos aukščiausios vertybės, į kurias yra orientuotas mūsų gyvenimas?
Yra nurodamos 4 aukščiausios vertybės:
1. Gyvenimas (visi nori gyventi ir gerai).
2. Laisvė (kiekvienas nori turėti laisvių ir laisvės ribos turi būti plačios).
3. Asmens orumas (kiekvienas iš mūsų jaučiamės kažkiek tai verti) (žvaigždės užsienyje)
4. Pagarba žmogui (kiekvienas iš mūsų norime, kad mus gerbtų)
Šitos keturios vertybės suteikia žmogui gyvenimo prasmę. Žinoti šias vertybes yra viena, o gyventi pagal jas yra kita. Sugebėjimas gyventi pagal šias aukščiausias vertybes laikomas dvasingumu.
Krikščionybė išskiria kūną, sielą ir dvasią. Kūnas – materialioji žmogaus būsena, kurioje gyvena Siela – dvasinė energija, nukreipianti mus bendrauti su kitais. Dvasia – tai kas valdo sielą ir kūną ir verčia mu
us pažvelgti iš šalies.
Žmogui teužtenka vien tiktai būti šioje žemėje su savo kūnu, žmogui reikia suvokti, kad jis yra baigtinis šiame laike ir būti pasirengusiam išeiti iš būties egzistavimo ribų. (Žmogus turi sugebėti reflektuoti)
Pagrindinės moralės kilmės teorijos
Moralė nėra atsiradusi iš karto, kaip baigtinis produktas. Ji formavosi šimtmečius, tas kelias nebuvo paprastas. Norint atsakyti į klausimą iš kur atsirado moralė reikia atsakyti į klausimą, iš kur atsirado žmogus – moralės nešiotojas. Italas N. Abanjano teigia “moralė susijusi su žmogaus atsiradimu”.
Nuo pasaulėžiūrinių pozicijų – arba materialistiniu (žmogus susiformavo iš įvairių mokslo sričių pasiekimų, kurie gali paaiškinti mums iš kur mes. Kadangi egzistuoja daugybė požiūrių į žmonių kilmę, todėl egzistuoja ir daugybė moralės kilmės teorijų.
Skiriamos 3 moralės kilmės teorijos:
1. Religinė;
2. Natūralistinė;
3. Socialinė.
Religinė moralės kilmės teorija
Ji savo ištakas turi senovės graikų mokymuose. Senovės Graikijoje vyravo požiūris, kad dievai žmonėms davę tam tikras elgesio taisykles, kuriomis žmonės turi vadovautis bendraudami vieni su kitais.
Krikščioniškieji autoriai taip pat akcentuoja dieviškąją žmogaus kilmę. Dievas žmogui davė moralę. Pagal krikščionišką mokymą žmogus gauna (moralės):
1. kaip dievišką žmogaus moralės dėsnį, kurį dievas įdeda žmogui į širdį ateinant į šį pasaulį – gėrio, blogio supratimą.
2. Moralę žmogus gauna vykdydamas dekalogo įsakymus (10 Dievo įsakymų)
Toks religinis moralės kilmės supratimas gali būti priimtinas, jeigu mes pripažįstame Dievo būvimą.
Religinė moralės kilmės teorija gali būti ginama labai racionaliais argumentais apie Dievą:
1. aukščiausi moraliniai principai (10 dievo įstatymai) kalba ne apie tai kas yra, o apie tai kas turėtų būti, todėl šių principų negali skelbti nuodėmingas, mirtingas žmogus, šių principų kūrėju gali būti tik Dievas.
2. Jeigu žmogus būtų šitos moralės normų kūrėjas, tai ji suderintų tokias normas, kurių jam būtų lengva laikytis.
Religinė moralės kilmės teorija pasižymi keletu privalumų:
1. Pabrėžiamas universalus bendražmogiškas moralės ..
2. Religinis požiūris į moralės kilmės kilmę apsaugo nuo supaprastinto utilitarinio supratimo (į žm. moralės kilimą).
3. Religinė moralės kilmės teorija kupina religinio jausminio elemento, tai nėra sausas teoriškumas, perpintas religiniais pergyvenimais. Žmogus pasidaro stipresnis, kai priima šią religinės moralės kilmės teoriją.
Religinis požiūris į moralinę kilmę labai sumenkina žmogaus vaidmenį. Žmogui iš anksto suteikiamas moralinių normų supratimas ir jam privalu gyventi (laikytis) pagal šiuos normatyvus. Ši nuostata suteikia teisę ateistams ją kritikuoti. Žmogus neturi kelti klausimo apie “produkto” kilmę. Žmogus tarsi neturi teisės klausti apie daiktų esmę. (Pvz. Dieve, kodėl tu mane tokį sukūrei?)
“Ar dievas kuria pagal gėrio įstatymus ar tai kas yra gėris jis pats įvardina?” Todėl tai yra dievo savivalės rezultatas (moralinė norma).
Natūralistinė moralės kilmės teorija
Ne visi autoriai pripažįsta religinės moralės kilmės teoriją. Natūralistinė moralinės kilmės teorija moralės atsiradimą sieja su žmogaus prigimtimi ir jo išsivystymu iš gyvūnijos pasaulio (žm. evoliucija).
Siejama su žm. prigimtimi. Savo ištakomis ši teorija siejama su pirmykščiu žmonių gyvenimu, kai gyvūnus laikė savo globėjais. Tuo būdu jie tikėjosi sulaukti iš dievo malonės. Kartu priėmė elgtis panašiai toje pačioje bendruomenėje. Šią teoriją pateikė 19 a. Č. Darvinas, H. Spenseris. Č. Darvinas teigė, kad eilė jausmų (atmintis, meilė, smalsumas), kuriais didžiuojasi žmogus, būdinga ir gyvūnams. Jo manymu, moralinis progresas tarp gyvūnų pasiekė ir žmones. Rusų filosofas teigė, kad gyvūnams būdingas prieraišumas, gailestis, meilė, tik jie nelabai išvystyti.
Čaringtonas, Makfarentas įrodė, jog evoliucijos procese gyvūnams būdingas altruizmas mažėja. Ryškėja tendencija, jog skirtumas tarp žmonių ir gyvūnų mažėja ( nešneka, bet turi labai daug bendrų bruožų: žmoguje – žvėriškumą, o žvėryse – žmogiškumo pradų). Viskas užkoduota žmogaus viduje, tačiau nevienodai viską galima išvystyti. Susiduriame su redukcionizmo pasireiškimu. (Reductio – sugrįžimas; kai sudėtingi dalykai aiškinami paprastesniais). Šios teorijos kritikai pateikia 2 argumentus dėl kurių jie prieštarauja:
1. moralė – ne tik paprastas taisyklų rinkinys, bet ir žmogaus siekis geresnių dalykų (meilė, laisvė), o gyvūnų pasaulyje tai sunku aptikti;
2. žmogaus požiūriu, gyvūno gyvenime daug tokių dalykų, kurie prieštarauja moralei (žudyti silpnesnius, kai kurių žuvų rūšių patelės apvaisintos suėda patinėlį). Taigi, tarp gyvūnų egzistuoja aklas instinktas. Ši teorija remiasi ideologiniais pagrindais. Šios teorijos gynėjai teigia, jog žmogaus elgesį sąlygoja biologiniai veiksniai.
Jungas, Fromas, Froidas teigia, jog žmoguje yra daugybė instinktų, iš kurių vienas – moralės instinktas.
Moralė – instinktyvus veiklos prado reguliatorius, kuris bando sutvarkyti gyvūnų bandos gyvenimą. Jie teigia, kad į visuomenę reikia žiūrėti kaip į moralės palaikytoją.
Socialinė moralės kilmės teorija
Sofistai, Aristotelis manė, kad žmogus – politinis gyvulys, kuris turi laikytis valstybės jam primestų įstatymų.
Engelsas, Vėberis, Marksas manė, jog visuomenė – ta tikroji erdvė, kurios laikas sukuria moralės normas, kurių laikytis privalo žmogus, kitaip jis bus išmestas iš visuomenės.
Privalumai:
1. Šie žmonės stengiasi savo nuomonę paremti išoriniais faktais, įvykiais, o ne spekuliatyviai.
2. Autoriai atkreipė dėmesį į žmogaus socialinę svarbą, ne atskiriems individams laikytis, tarkim dialogo, o visai visuomenei. Visuomenė prisiima atsakomybę už šias normas, kurios jai reikalingos. Moralė nieko universalaus neturi – viskas reliatyvu.
Dipėjus (Sofistas) teigė, kad nereikia paisyti priimtų įstatymų, nes juos priima tas pats žmogus. Kam jų laikytis, jeigu vėliau jie keisis?
“Festino len” – neskubėk ir būsi pirmas (Epikūras).
Naciai moralės teoriją kūrė atsižvelgdami į rases. Bolševikai – į darbininkų sluoksnį (tariamai), o iš tikro jų dėmesys buvo nukreiptas į kompartiją. XX a. buvo atskleistas nepastovus, nepaslankus požiūris į moralę. Vieni išskyrė savo nacijos aukštumą (vokiečiai), kiti – iškėlė “lyg” ir žmogų (bolševikai). Tai lyg ir įrodo, jog moralė – susitarimo reikalas, kintamas, reliatyvus dalykus. Iš šalies aišku, kad moraliniai elgesio standartai kinta labai lėtai, atsiranda disproporcijos:
Uždarumas: niekur neskubėti, išsaugoti savo kultūrą, papročius; todėl žvelgiant globališkai gresia tautiškumo iširimas.
Atvirumas: greitai priimti visas naujoves, nesimelsti seniems moralės stabams.
Moralinio elgesio pagrindai
Juose išskiriamos trys stadijos:
1. moralės principai;
2. moralės normos;
3. moralės papročiai.
Moralės principai ir normos nuolat kintantys, o ne papročiai labai kinta. Moralės principai siekia senovę. Svarbiausias principas – žmogaus gyvenimo, kaip aukščiausias vertės pripažinimas. Jis siekia dar senovę, kai žmonės atsiskyrė nuo gyvūnų ir paplito nuomonė, jog panašių į save žudyti negalima. Vėliau šis požiūris paplito genties mastu, kad genties žmones negalima žudyti. Vėliau dar manoma, kad ir kitų genčių žudyti negalima, nes jie sąjungininkai. Paskui, tai paplito valstybės mastu. Atsiradus religijai, išsiplėtė religinis požiūris – nežudyti tikėjimo brolių. Tie principai reikalavo moralinių normų.
Moralės normos ir yra konkretūs nurodymai, kaip vykdyti principus: būk darbštus, atsakingas. Iki šiol dar kuriamos normos. Ypač išaukštinamas darbštumas, nes jis padeda išgyventi.
Moralės papročiai rodo, kad moralės normos atskiruose laikotarpiuose ir kultūrose yra vykdomos (gerbti tėvus). Kaip tai daroma Lietuvoje ir Užkaukazėje. Jei normos stabilios, tai papročiai – kintantys. Vieni – vyksta, kiti – atsiranda. Žmonės skirtingai reaguoja į šituos pasikeitimus (pvz.: užleisti moterį Lietuvoje – tai normalu, o štai Didžiojoj Britanijoj tai gali būti palaikyta įžeidimu).
Moralės struktūra
Norint analizuoti reiškinį reikia išryškinti jo elementus. Dauguma moralės tyrinėtojų skiria 2 pagrindines moralės sferas:
• moralės sąmonė;
• moralės praktika.
Moralės sąmonė – tai jausmų, įsivaizdavimų apie pagrindines žmogiškojo elgesio su kitais samplaika. Bendravimas atsiskleidžia per tam tikras prizmes. Kas įsivaizduoja to bendravimo? Individai ir visuomenė.
Individo moralinė sąmonė – savotiški žmogaus įsivaizdavimai apie tai, kaip reikia elgtis bendraujant. Individo moralinis suvokimas, siejamas su siela – jis sielojasi. Jau nuo Antikos laikų žmogaus sieloje skiriamos trys dalys:
• protingoji;
• valdingoji;
• jausminė.
Taigi konkretaus individo moralės sąmonę galima suskirstyti į:
1. Sąvokas apie grožį, blogį, sąžinę – tai racionalioji dalis. Platonas ypač pabrėžė proto svarbą –spręsti, ką daryti. Dažnai sąvokas protingumas ir moralumas sugretiname, nes jei žmogus pasielgia
protingai, vadinasi ir moraliai. Yra situacijų, kai proto sąvoka nepasitvirtina.
2. Apie moralinius jausmus. Žmonės supranta kaip elgtis ne proto, o jausmų pagalba. Daugelis pastebi, kad moraliniai jausmai padeda geriau atlikti darbą. Intuicija padės geriau priimti sprendimą – taip buvo manoma 17 – 19 a.
3. Apie moralinę valią. Kad jausmą ir protą nukreipti į reikiamą reiškinį, reikia turėti valią. Koks santykis tarp individo ir visuomenės moralinės sąmonės.

Šalia moralės sąmonės moralės struktūroje galima išskirsti ir moralės praktiką. Per moralinius santykius žmonės parodo savo požiūrį į moralinius dalykus. Visuomenėje egzistuoja įvairūs santykiai. Kuo moraliniai santykiai ypatingi? Reikia išskirti trys bruožus, nuostatas, kurios padeda įvardinti moralinių santykių specifiškumą:
1. Moralinių santykių procese įkūnijamos moralinės vertybės (kiekvienas poelgis tarsi stoja prieš moralinį teismą).
2. Moraliniai santykiai neatsiranda stichiškai, o tikslingai formuojasi (sąmoningai).
3. Moraliniai santykiai neegzistuoja grynu pavidalu, o yra teisinių, politinių, ekonominių santykių komponentas (geras žmogus – tai ne profesija – sakoma, kad negalima būti geru žmogumi).
Moraliniai santykiai priklauso nuo keleto veiksnių:
1. Nuo žmonių charakterių ypatumų, nuo žmonių ir visuomenės santykių charakterių ypatumų.
2. Nuo ekonominio užimtumo ir ekonominio gyvenimo realijų.
3. Religijos, kuri išsiplėtoja konkrečioje šalyje.
Moralės funkcijos
Moralė visuomenėje atlieka šias literatūroje skiriamas funkcijas:
1. Vertinamoji;
2. Pažintinė;
3. Pasaulėžiūrinė;
4. Auklėjamoji;
5. Reguliatyvinė.
1. Vertinamoji moralės funkcija. Ši funkcija būdinga ne tik moralei, bet ir kitoms veiklos sritims – menui, literatūrai, religijai, teisei ir t.t. Kur jos specifika? Specifika pasireiškia tokiais aspektais:
• Moralinis vertinimas vykdomas per ypatingų moralės sąmonės fenomenų gėris, teisingumas, pareiga, blogio prizmę.
• Moraliniai mūsų veiksmų, poelgių vertinimai yra universalūs – moralinių vertinimu vertinama įvairių žmonių veiklos poelgiai, pareiškimai, ko negalima pasakyti apie kitas sritis (teisėje vertinama tik baudžiamuoju kodeksu).
• Šis moralinis vertinamas remiasi individo moraliniais įsitikinimais ir visuomenės nuomonės autoritetu.
2. Pažintinė funkcija. Ji supažindina mus su kitų žmonių poelgiais, veiksmais ir priverčia reaguoti, įsijausti į kito žmogaus gyvenimą, situaciją.
3. Pasaulėžiūrinė funkcija. Moralės negalima suves į tam tikrų moralės normų taisyklyną. Reikia turėti supratimą apie pasaulį kaip visumą. Reikia turėti pasaulėžiūrą – žiūrėti į pasaulį – po saulę. Suprasti gali padėti gamtos mokslai (fizika ir kt.). Ar užtenka žmogui šio mechaninio supratimo, kad jis galėtų suprasti savo būvimą po saulę. Ši pažiūra vadinama “Sientie” (mokslas), kuri pateikia pasaulio modelį. Bet žmogus linkęs abejoti – vaizdeliai laikini, ji(e keičiasi (juk žmogus ne robotas). Nuo žmogaus supratimo apie save, kas jis yra – Dievo ar gamtos tvarinys, priklauso iš dalies ir tai, ko šiam pasaulyje šis žmogus nori. Nuo to priklauso ir laimės supratimas.
4. Auklėjamoji moralės funkcija. Moralė auklėja tautas ir visuomenes, švelnina įpročius ir veiksmus. Kiekviena šalis (valstybė) stengiasi auklėti savo piliečius tam tikra moraline dvasia: nuo to priklausys valstybės likimas.
5. Reguliatyvinė funkcija. Ji yra tartum visų 4 buvusių funkcijų kvintesencija (sintezė). Moralės tikslas nukreipti individo poelgius ir veiksmus. Individo veiksmus reguliuoja ne tik moralė. Moralė liečia pačius giliausius asmenybės pagrindus – kalba apie tokias aukščiausias vertybes, kokias kitos sritys nekalba. Verčia mus vertinti kitų žmonių poelgius. Moralė kviečia, ragina siekti gėrio ir teisingumo.
Moralė reguliuoja:
1. visa žmonių veiklos sritis;
2. moralė kelia žmogui pačius maksimaliausius reikalavimus (lygiuotis į aukščiausias vertybes);
3. moralės reguliatyvinė funkcija egzistuoja besiremdama į viešą nuomonę.
Moralė yra sąlygota patirties (empirijos) dalykų.
Mūsų veiksmai gali būti nukreipti į:
• malonumų siekimą;
• naudos siekimą (ne tik maksimalinės, mokslų ir kt.)
Jei mano praktika suteikia malonumą, tai tie veiksmai (praktika) išreiškia hedonizmo etika -.jei naudos utilitirizmo etika
Empirizmo metodologinės nuostatos. Jo požiūris į praktiką. Žymiausi atstovai britai: Tomas Hopsas, Johnas Lockas, Davidas Hiumas, Beikonas. Jie teigia: 1. ką skelbia empir. pažinimo teorijoje; 2. požiūris į žmogų; 3. požiūris į būtį (ontologija). 1. Pažinimo teorijoje jie skelbia, jog jutiminis pažinimas yra vienintelis pažinimo šaltinis. Jie nepripažįsta dvasinio pažinimo. Jie aiškina abstrakcijomis. Dievas-pergyveni-mų, pojūčių suma. 2. Empiristinė antropologija. Jie nepripažįsta skirting.savito nuo kitų gyvunų savito pasaulio. Skirtumo principinio tarp žm. ir gyvūno nėra. Skirtumas tik laipsniškas. Pvz., skirtumas tarp žmogaus ir kiškio. 3. Ontologijoje empirizmas krypsta į materializmą. Tai, ką aš matau, tai galiu pažinti, o to ko u, pvz.,dvasia
negaliu pažinti. Visa kita yra spekuliacijos (jie teigia). Šios nuostatos įsigaliojo 18-19 a. moksluose. Empiristų supratimu: 1. Skirtumo tarp gėrio ir blogio nėra. Moralinis vertinimas lyg ir netenka prasmės. 2. Atsakomybės prasmė. Apie tai kalbėti sudėtinga. Žm. neprisiima atsakomybės. Ispanų etikos mintis: Galutinis apsisprendi-mas priklauso nuo dalyvaujančių interesų ir instinktų. Žmogaus valią determinuoja asmenybės poelgiai. Poelgių niekas negali sustabdyti. Žm. pasmerktas elgtis taip kaip jis elgiasi.
Hedonizmo ir utilitarizmo etika
Hedonizmas (gr.malonumas). pripažįsta tik juslinių pojūčių tenkinimą, kuris suteikia malonumą. Kuo poelgis suteikia daugiau malonumo, tuo šis poelgis yra vertingesnis. Malonumas yra gėrybė. Tos gėrybės siekimas būtų visų žmonių tikslas. Koks proto vaidmuo? Protas tarnauja vien malonumo ir nemalonumo skaičiavimui. Etika virsta gyvenimo menu. Protas turi padėti sukurti taisykles, kurios nurodo, kaip pasiekti malonumą, kaip išvengti nemalonumo. Protas atlieka mechaninę funkciją. Techniniai samprotavimai teikia meistriškumo funkcijas. Protas – instrumentas, patariantis žmogui, kaip pasiekti malonumą, išvengti nemalonumo.
Hedonizmas
1. Aristipo hedonizmas. Malonumas suvokiamas kaip aktualus, konkretus, pozityvus, teigiamas. Yra vienintelis veikimo tikslas. Žmogus turi stengtis daryti viską, kad išvengtų nemalonumų. Žmogus, siekiantis malonumų – gyvenantis. Gyvenimo uždavinys – iš gyvenimo paimti kuo daugiau malonumų.
2. Epikuro hedonizmas. 3 a.pr.Kr. malonumas – vienas iš svarbių žmogaus veikimo uždavinių. Gyvenimo menas – nesiekti maksimalaus malonumo, o siekti ilgalaikio, pastovaus malonumo, kad žmogus gyventų pusiausvyroje, be sutrikimų. Malonumą gauti pastoviai. Skiria 2 rūšis: 1) aukštesnio lygmens malonumai. Jie trunka ilgai, jie dvasiniai žemesnio lygmens malonumai – kūniški.jie turi būti abu, kad būtų galima juos palyginti. Reikia turėti saiką ir pasirinkti ilgalaikį malonumą. Visi trumpalaikiai malonumai baigiasi ilgalaikiais nemalonumais; 2) žemesnio lygmens malonumai;
Malonumas – subjektyvus dalykas. Kas malonu vienam, gali būti nemalonu kitam. Malonumą reikia padaryti visuotiniu.
Dovydo Jumo nehedonistinės etikos teorija
1. “Traktatas apie žmogaus prigimtį”
2. “Apie moralę”
Jumo atspirties taškas – ką žmonės vadina moraliniu dalyku. Už ką, žmonės vieni kitus giria ar peikia;
Moraliniu požiūriu žmonės vertinami tada, kai jie palankūs, geranoriški mums. Už gerus darbus žmones vertiname, kai jie savo veiksmais padeda siekti laimės kitiems.
Kas žmones jungia, kaip jie susikalba, kas bendra juose?
a) Noras pasitarnauti kitiems (padėti vieni kitiems);
b) Neigiama reakcija į socialinį neteisingumą
Simpatija – jausmas, kuris įgalina turėti bendrumą vertinant atskirus reiškinius. Simpatijos jausmas apibūdina Jumo požiūrį į teisingumą.
Kiekvienas žmogus siekia naudos. Naudos siekimas – malonumas. Siekiant naudos svarbu susitarti su aplinkiniais žmonėmis. Simpatija esant žmogui, yra tas, kas įpareigoja protingai siekti naudos. Egzistuoja įstatymai, kurie apibrėžia naudos siekimą. Kokie tie įstatymai? Pritarimo susilaukia tie įstatymai, kurie atsižvelgia į žmogaus aistras, polinkius. Jei įstatymas prieštarauja žmogaus prigimčiai – jis neperspektyvus.
Proto vaidmuo. Protas atlieka instrumentinę funkciją t.y. konstatuoja faktus. Jis teikia tam tikras meistriškumo taisykles ir išminties pritarimus. Sprendimą daro širdis. Lemia širdis charakteris. Pirmiausia reikia žinoti visuomenės nuomonę. Nėra visuotinai priimtinų normų. Kiekvienas interpretuoja kitaip.
Utilitarizmo etika (lot.utile – naudingas). Pradininkai T.Hopsas, Dž.Bentamas 18-19m. Dž.Milas 1863 parašė knygą “Utilitarizmas”. Mano veikimas ir jo moralumas yra nauda. 20a. utilitarizmas buvo įvairiai vertinamas. Po karo jis suklestėjo ypač tarp verslo žmonių.
Jofės keturi principai charakterizuoja:
a) Pasekmių; poelgių vertinimas pagrįstas poelgių padariniais. Vertinami poelgio padariniai. Jei padarinių nesukėlė, tai negali būti vertinama. Devtologinė pozicija – poelgiai yra moralūs ar nemoralūs patys savaime.
b) Naudingumo; kokiais kriterijais įvertinamos poelgių pasekmės. Kriterijus pasekmių naudingumas realizuojant gėrį. 2 kriterijai: veikimas turi atnešti kuo didesnę naudą, kuo didesniam žmonių ratui.
c) Hedonizmo principas. Gėrybė apibrėžiama hedonistiškai. Gėrybė būtinai turi naudingumą, malonumą. Kas nustato malonumą? Kiekvinas žmogus nustato vertybių skalę bei laimės supratimą. Verslas turi patenkinti laimės siekimą.

“Geriau būti nepatenkintu žmogumi, negu patenkinta kiaule”
d) Socialinis principas; mūsų poelgiai turi pasitarnauti socialinei naudai. Kritika :
1. utilitarizmo samprata prieštaringa. Sunku suprasti ir įvardinti, kas svarbiausia visiems. Kas yra kurio reikia visiems
2. jei rastumėm bendrą kriterijų , susidurtumėm su etiniais prieštaravimais. Tačiau tai apsunkina efektyvumo siekimą.
3. neigia individo savaiminį naudingumą.
Kanto etika
išorinio patyrimo objektai  AŠ vidinio patyrimo objektai. 
Kanto etika dar vadinama proto etika. Kanto veikalai – “Grynojo proto kritika”; “Dorovės metazifikos pagrindai”; “Praktinio proto kritika”.
Kanto filosofija – tanscendentalinė. “Transcendentalus” – perlipimas į kt būseną. Kantas mano, kad visa, ką mes jaučiame yra patyrimo objektas, kuris gyvuoja mumyse. Išorinio patyrimo objektai – daiktai (juntamas fiziškai), vidinio patyrimo objektas – jų vaizdai mumyse (jų atvaizdas). Mūsų patyrimų pasaulį sudaro vidinio ir išorinio patyrimo objektai. Vienintelis būdas perduoti tą informaciją yra kalba. Jos dėka žmogus gali pažinti kt žmogų, atskleisdamas jų vis naujus aspektus. Transendentalus daiktas pvz stalas yra objektyvus dalykas.

Jis turi dvi dimensijas (transendentalumas) ;
1) jis yra juslus (stalas kažkada buvo paliestas, regėtas)
2) jis pasižymi tam tikru intelektu (protu) (stalą aš paverčiu sąvoka)
Kantui transendentalizmas gali būti poelgių vertinimo kriterijumi. O kas gi įsakė žmogui vienaip ar kitaip elgtis? Jis puikiai suprati, kad žmogaus poelgiai turi dvejopą motyvaciją.
Dvejopa poelgio motyvacija

Asmuo

Protinga būtybė (transcen. gamta) grynasis protas

Gamtinė būtybė Afektai, instinktai
Kantas sako, kad asmuo tarsi perskeltas į 2 dalis: žmogus tarsi gyvūnas- gamtinė būtybė, kt dalis – protinga būtybė – turi kalbą. Žmogų labiausiai skatina efektai, instinktai. Protinga būtybė turi protą – transendentuoja gamtą. Visuotinio dėmesio idėja – mano protas vertindamas veiksmą turi nustatyti, kad veiksmas pasižymi visuotinumo parametru, laikomasi visuotinių taisyklių. Mano protas, vertindamas kt žmonių veiksmus, turi remtis “Maximos”:
Empirinis motyvas polinkis → Malonumas → nemalonumas
Proto motyvas → visuotinio dėsnio idėja → Maximos
Kantas mano, kad kiekvienas iš mūsų kasdieninėje veikloje vadovaujasi tam tikromis taisyklėmis. Vadovaudamiesi naudojamės kažkokiais tai principais. Mes negalim tiksliai maximų suvokti, bet mes orientuojamės į jas. Maximos pvz: paslaugus, mandagus, gyventi sveikai. Moralinis svarstymas pgl Kantą galėtų būti (kategorinis imperatyvas – kaip priimamas poelgis protingo žmogaus):
Poelgiai  Maximos  visuotinio įstatymo idėja (universalumas).
Elkis taip, kad tavo veiklos maxima (taisyklė, nuostata, principas) visada galėtų būti visuotinio įstatymo idėja arba elkis taip, kad jis būtų kuo aukščiau besilaikant tų normų.
Kiekvienas poelgis turi maksimaliai atitikti standartą.
Moralinio principo konkretizacijos shema (modelis) – elkis taip, kaip norėtum, kad su tavim elgtųsi)
Kategorinis imperatyvas, kaip maximų tikrinimo principas

Maximos-subjektyvūs praktiniai principai:
• Gyvenimo sritys
• Moraliniai bendrieji principai (pasitenkinimas)

Praktinės taisyklės :
• Situacijų tipai
• Specialieji moraliniai dėsniai

Konkretus paralelinis apsisprendimas
• Situacija
• Konkrečios situacijos
Konkrečiai taikant, atsiranda būtinybė taikyti veiklos taisykles. Jos padeda žmogui apsispręsti. Tos taisykles kartais yra l.aiškios, kartais sukelia daug abejonių, nes jos orientuotos į tam tikras viltis. Pvz.: yra maxima: “padėk nelaimėje atsidūrusiam”. Kyla klausimas, kokioje aš atsidūriau situacijoje, kad man reikia padėt? – netekau darbo, narkomanas –padėti gauti dozę. Skėsta upėje žmogus – padėkite. Situacijos, nelaimių rūšys esti l.skirtingos. taigi, padėti reikia konkrečioje situacijoje atsidūrusiam pagal konkrečias taisykles. Kartais padėdamas aš galiu pakenkti žmogui. Maximas mes suprantame savaip. Jas reik patikrinti pagal bendrus moralinius principus. Kita vertus t.y. konkrečias gyv.sritis, kuriose mes taikome tuos principus. Praktinės taisyklės – konkrečios veiklos taisyklės, kaip aš tą supratimą realizuosiu! Situacijų tipai – skirtingos situac. reikalauja skirtingo pasitarnavimo. Konkretus mano apsisprendimas – konkreti pagalba konkrečiam individui. Šis modelis yra taikomas ir atskiro individo, valstybės, atskirų institucijų poelgiui vertinti. Gali būti vertinama socialinė veikla. Yra social etika – vertinami tam tikri įstatymai. Kanto modelis gali būt taikomas ir šiandien, pvz: atitinkamai pritaikytas verslo etikoj.
Kanto požiūris į asmenį
Kantas mano, kad žmogus, priimdamas kažkokį sprendimą, kitame žmoguje turi matyti tikslą, o ne priemonę. Asmuo turi būti tikslas. Kodėl turi gerai elgtis kito atžvilgiu? (tikslas gali būti daiktas) Visi žmonės iš prigimties yra lygūs, tad iš prigimties reikalauja į kt žmogų žiūrėti kaip į tikslą. Žmogaus negalima išnaudoti ir paversti gyvuliu. Mūsų laikais Kanto idėja aiškinama savaip – turimas tikslas yra ne tik kurti gamybą, pelną, bet ir žiūrėti darbuotojų – t.y.s avotiškai priimam Kantą šiandien. Kantas pastebi, kad žmogus neturi kainos, o visi daiktai ją turi. Elkis taip, kad savo veikla visada
būtum dėsnius kuriančiu nariu (savarankiškai apsisprendžiančiu).
Kanto tikslų samprata.
1.Pagrindinė formulė → 2.Gamtos dėsnio formulė → 3.Savitikslio formulė → 4.Autonomijos formulė
1)Maksimų pasitikrinimas jas univensalizuojant.: Elkis taip, kad tavo valios maxima galėtų būti kartu ir visuotinio įstatymų leidimo prinipas.
2)Visuotinio gamtos dėsnio analogija.: Elkis taip, tarytum tavo valios maxima per tavo valią galėtų tapti visuotiniu gamtos dėsniu.
3) Absoliuti asmens, kaip savaiminio tikslo vertė.: Elkis taip, kad nei savo nei kitų asmenyje napanaudotum kt žmogaus vien kaip priemonės, o visada kaip tikslą.
4)Autonomiškas įstatymų leidimas.:Elkis taip, kad savo veikla visada būtum dėsnius kuriančiu nariu (savarankiškai apsisprendžiančiu)
Kantas mano, kad kiekvienas asmuo kaip tikslas yra autonomiškas. Mes sugebame kiekvienas sau kelti tikslus ir jų siekti. Kantas mano, kad visi žmonės gali tuos tikslus kelti ir tie tikslai turi turėti bendrą supratimo vardiklį.
1. Kiekvienas iškeltas tikslas turi atitikti bendrąją formulę (elkis taip, kad tavo valios maxima galėtų būti kartu ir visuotinio įstatymų leidimo prinipas).
2. Toliau žmogaus iškeltas tikslas pasitikrinamas kiek jis gali būti priimtas gamtos pasaulyje (gamtos dėsnio formulė). Negalima kelti tikslų, kurie l.smarkiai prieštarauja žmogaus prigimčiai.
3. Iškeltas tikslas pasitikrinamas, kad jis ir jo siekimas neturi būti iškeltas prieš asmenį kaip priemonę, o visad kaip tikslą. Jis neturi prieštarauti kt žmonių autonomijai (savitikslio formulė).
4. Iškeltas tikslas turi neprieštarauti kitų viešpatijai, nesukelti kt žmonėms skausmo ir kt žmonės mano iškeltą tikslą ir jo siekimą galėtų laikyti tarsi pvz. jokie žmonės negali už mane jo įgyvendinti, jie gali man tik padėti jo siekti.
Gėris ir blogis Kanto požiūriu. Laisvės supratimas
Kantas bando apibrėžti gėrio ir blogio kokybes. Moraliniu požiūriu geras poelgis yra tik tada, kai to poelgio motyvas (paskata) yra grynoji moralės principo forma (moralės dėsnis). Tikrasis gero poelgio motyvas yra proto motyvas. Moraliniu požiūriu blogas poelgis yra tik tada, kai šį poelgį sąlygojantis pagrindas yra ne proto, o polinkio motyvas (jausmai, aistros – tie dalykai, kurie prieštarauja protui) t.y. sąmoningai vedami polinkio, o ne proto. Kantas kelia klausimą: o kas motyvuoja veikiančiojo valią ir kas yra ta valia. Kas ta gera valia? Gera valia – tai lyg žmogaus pasirengimas be išankstinio nustatymo atlikti gerą darbą. (Kas atitinka mano sąžinę, neprieštarauja sąžinės balsui, tas yra moraliai priimtinas, geras). Kantas mano, kad žmogus turi laisvą valią savo pasirinkimui. Kiekvienas žmogus turi laisvę rinktis ir, suprantama, skirtingai. Kantas skiria 3 laisvės rūšis.
1) Veikimo laisvė
2) Apsisprendimo laisvė
3) Transcendentalinė laisvė, kuri Kanto suprantama kaip žmogaus sapiens nepriklausomybė nuo gamtinio pasaulio ir pasireiškianti moralės autonomija (aš kaip žmogus galiu pasirinkti, nustatyti elgesio normas ir jų laikytis).
Dviguba laisvės motyvacija
Asmuo

1. Protinga būtybė. Autonomiškas subjektas. Laisva valia.

 2. Gamtinė būtybė. Jusliškumas.
Pareiga Polinkis 
Valią įtakoja: Pareiga, gamtiškumas.
Gėris ← Jei prieštarauja → Blogis
Veikimo laisvė – tai ta tikslų realizavimo aplinkybė. Tai apręsta išorinių aplinkybių erdvė, kuri įtakoja mūsų pasirinkimą. Apsisprendimu Kantas vadino vidinę psichinę laisvę. Viduje (mintyse) žmogus yra laisvas. Apsisprendimo laisvė priklauso nuo mūsų tam tikrų sugebėjimų, charakterio bruožų, išsilavinimo. Kantas ypatingai akcentuoja žmogaus laisvę ir galimybę kelti sau tikslus. Transcendentalinė laisvė – tai žmogaus suvokimas, žmogaus laisvė suvokti, suprasti, kad jis yra pakankamai atsiskyręs nuo gamtos ir pats sau gali būti šeimininku.
Kantas sako, kad žmogus turi dvigubą laisvę, motyvaciją. Žmogus yra gamtinė būtybė, kuriai būdingas jusliškumas. Žmogus yra būtybė, turinti šiuos bruožus:
A. Protinga
B. Autonomiškas subjektas
C. Turinti laisvą valią
Žmogus susijęs su pareiga. Jis turi elgtis, vadovaudamasis proto argumentais. Jei pasirinkimas yra daugiau įtakotas polinkių motyvacija, žmogus eina į blogį.
Ką apie Kanto etiką mano kritikai?
I. Kanto kategorinis imperatyvas yra formalus, nes jame konkretaus, apibrėžto turinio nėra, jis tik nusako bendrus bruožus.
II. Kritikai pastebi, kad moralinis įsipareigojimas turi būti įvykdytas tik todėl, kad yra toks principas, o ne todėl, kad įvykdytum principą tu tapsi laimingesnis. Tai lyg iš pareigos. Žmogus nori už tai kažką gauti; gauti atlygį už tai, kad elgiasi gerai. Todėl kategoriškas imperatyvas yra “šaltas”: vykdyk ir tiek. Daugelis kritikų tai laiko per daug griežta.
III. Kritikai sako, kad Kanto etika veda į subjektyvizmą, nes pasiekiama laisvė individui, kokie veiksmai yra priimtini ir kokie ne. Nėra garantijų, kad pasirinkimas bus teisingas. Atsiranda tam tikras utilitarizmas. Nereikia suabsoliutinti moralės normų, kaip visuotinai reikšmingų. Totaliai visuotiniai dalykai nėra smerktini, į juos reikia žiūrėti tolerantiškai
IV. Kantas pernelyg sureikšmina žmogaus galią priimti tam tikrus įstatymus t.y.kurti etines normas – Dievo vietą užima autonomiška asmenybė (žmogus). Aš esu kaip Dievas – kuriu sau! Ar galima žmogui leisti pačiam kurti normas? Ar jis gali be jokių ribų laisvai kurti normas? Ar reikia tas žmogaus susikurtas normas šiek tiek prižiūrėti? Pgl Kantą nereikėtų reguliuoti tų žmogaus normų.
V. Gerai sako kritikai; aš nevykdau kategorinio įsipareigojimo “elkis taip, kaip norėtum kad su tavim elgtųsi”. Kanto pasiūlymas laikytis normų yra tik pasiūlymas be jokio įsipareigojimo – aš už nesilaikymą; nepatirsiu nei naudos, nei žalos (nei gėrio, nei blogio). Iš esmės lyg ir dingsta prasmė. Religinės pasaulėžiūros etikai sako, kad žmogus turi gauti kokį tai atpildą už tai, kad jis laikosi ar nesilaiko to kategorinio imperatyvo.
Prieš pat mirtį Kantas suprato šias savo klaidas ir sutiko, kad nereikia pasitikėti vien tik žmogaus autonomiškumu. Ar tas autonomiškumas gali būti pagrindas žmogui sudarant savo normas.
Sąžinė
Sąžinės samprata ir jos lygiai.
Pagal Kantą, sąžinė  protas.
Žinojimo sąžinėje schema:
Pirmieji Synderesis Prigimtinis
Moraliniai (žinojimas) habitas
principai (bendras)
Pasaulėžiūros Sapientia Įgytas
orientacija (išmintis) habitas

(kintamas)
Situacijos są- Scientia Įgytas
lygotas faktų (mokslas) habitas
žinojimas (kintamas)
Habitus – turėti sugebėjimus;
Akviniečio aiškinime nėra vieno žodžio, paaiškinančio, kas yra sąžinė. Sąžinę aiškina kaip reiškinį, susidedantį iš 3 sluoksnių:
Synderesis – žinojimas apie bendrus moralinius principus. Žmogus tai turi iš prigimties: skiria gėrį nuo blogio.
Sapientia – išmintis. Mūsų pasaulėžiūrinė orientacija į kintamą.
Scientia – mokslas. Žinojimas įgyjamas žmogaus pastangomis. Nuo to priklauso sąžinės raiška, pasirengimas atlikti gerą ar blogą veiksmą.
Sąžinė turi prigimtinius bendruosius supratimus apie moralę. Mūsų supratimams turi įtakos mūsų pasaulėžiūrinė orientacija ir mokslas. Šis ratas išreiškia mūsų apsisprendimus.
Kyla klausimas: žmogus daro sprendimus dvejopu būdu ir pasekmės dvejopos. Darome sprendimą prieš atliekant veiksmą. Po veiksmo vėl susiduriame su sąžine, su sąžinės graužatimi.
Sąžinė – vidinis mūsų teisėjas, baisesnis už bet kurį viešąjį teisėją.
Sąžinė ir prigimtinis įstatymas.
1) Moralės ir teisės priklausomybė nuo amžino ir prigimtinio įstatymo:
Lex aterna Lex naturalis
a) Bendras b) atskiras
dalyvavimas dalyvavimas
(natūrali tvarka) (proto tvarka)
Protinga
būtybė
Kūrinijos visuma
Skiriamos 2 kūrinijos (visa tai, kas yra) dalyvavimo pasaulyje būdai:
Lex aterna – amžinasis įstatymas. Jis reiškiasi gamtoje ir visuomenėje. Mes paklūstame tam tikriems dėsniams, atliekam tam tikras funkcijas, paskirtį. Funkcija mums yra duota, mes patys pasirinkti negalim. Tai gamtos dėsnis.
Lex naturalis – prigimtinis įstatymas. Žmogus, protinga būtybė, gali dalyvauti atskirai nuo kitų, kurti įstatymus. Žmogus gali sąmoningai apsispręsti, kaip jam elgtis tam tikroje situacijoje. Žmogus reflektuoja aplinką, jis turi protą. Protas, galintis svarstyti, kas yra gera ir bloga, vadinamas sąžine.
2) Lex naturalis struktūra:
Protas. Pirmųjų moralinių

principų habite

Randa ir tvarko
Gėrybės
(žmogaus būties)

Jų dėka sukuriamos
Moralės normos

Atsižvelgiant į
Galutinius tikslus

Asmens dorybė

Teisinga visuotinė gerovė

Amžinas gyvenimas
4 etapai:
I. Protas. Šiame lygmenyje žmogus žvalgosi į pasaulį, gėrybes, būties vertybes. Reikia daryti tai, kas gera, siekti to, kas gera, vengti to, kas bloga.
II. Gėrybės – prigimtinių žmogaus polinkių objektai.Žmogus turi 3 rūšių vertybines orientacijas:
• Savisauga – išsaugoti gyvybę;
• Rūšies išsaugojimas – pratęsti giminę;
• Socialinės gerovės siekis – visi nori gerai gyventi.
III. Kad šiuos poreikius užtikrinti, sukuriamos moralės normos, padedančios žmogui siekti savo tikslų Normų paisymo dėka pasiekiami tikslai (gėrybės).
IV. Moralės normos sudaromos atsižvelgiant į tam tikrus galutinius tikslus.
Sąžinės klystamumo problema (ar gali ji klysti).
Išorinis įstatymas negali reikšti pretenzijų. Jei įstatymai man priimtini, nėra sąžinės prieštaravimų. Sąžinė – autonomiškas reiškinys. “Sąžinė – Dievo balsas žmogui” (Sokratas).
Žmonės gyvena skirtingose socialinėse struktūrose, jų įvairus išsimokslinimas, pasaulėžiūra. Tai turi įtakos sąžinei. Sąžinė gali būti deformuota ir dėl mokslinių žinių tikrumo.
Norma ir dorovė
Dorovės normų būtinumas
Normos- soc. veikimo taisyklės. Teisės normos soc. veiksmingos, nes jų laikymas priverstinis. Dorovės normoms pritaria visuomenės dauguma. Jas pripažįsta individo sąžinės laukas. Kiekvienas turi supratimą apie dorovės normas, tikime, kad mūsų poelgiai geri, teisingi, pasitikime savo sąžine. Tas pasitikėjimas labai subjektyvus. Kiti mano poelgius vertina priešingai. Mano įsitikinimams kyla grėsmė. Aš turiu pasirinkti: 1.nekreipti dėmesio į aplinkinius. Rizikuoju būti nesuprastas ir izoliuotas.
2.pabandyti ieškoti būdų panaikinti skirtumą tarp įsitikinimų apie gėrį, blogį, bandyti įsiklausyti į kitų žmonių nuomonę ir formuoti savo sąžinę. Kitaip aš visuomenėje negaliu gyvuoti.
Sąžinės formavimo procesas yra nuolatinis. Žmogus ieško atitikmenų visuomenėje. Hėgelis pastebėjo, kad kiekvienas žmogus yra kaltas už savo blogį. T.y. kad lieka nesuprastas- jis kaltas pats. Kiekvienas priklauso konkrečiai kultūrai, etosui, visuomenei. Mes gyvenam lietuvių etose. Kiekvienas- mūsų visuomenės sudėtinė dalis. Tačiau šis etosas uždeda mums elgesio normas, standartus. Egzistuoja sudėtingi ryšiai tarp etoso ir individo. Indijoje žmonės skirstomi į kastas. Egzistuoja būtinybė laikytis tam tikrų dorovės normų, norint išlaikyti esamą visuomenės tvarką. Vyksta diskusija- kiek visuomenė gali daryti įtaką individui ir kiek individas gali išlaikyti tam tikrą autonomiją.
Santykis tarp sąžinės individo ir etoso. Mūsų įsitikinimai suformuoja pagal esantį etosą. Aš negaliu paneigti priklausomumo tam tikrai tautai. Šis etosas mane įrėmina. Tačiau ir tautinė bendrija nėra abstrakcija. Etosą sudaro žmonės. Mes irgi darome poveikį bendram tautos etosui. Etosas veikia sąžinę, nes ji susiformuoja pagal etosą. Sąžinė irgi veikia etosą, nes ji sudaro individų sąžinių visuma. Tai priklausomybė skirtingose kultūrose: 1.homogeniškos (vientisos)- Lietuva; 2. Heterogeniškos (įvairios). Jei 2/3 gyventojų prikluso vienai tautai- homogeniška. Normoms taisyklėms pritariama, nes laikomasi tradicijų, papročių. Konflikto tarp mano sąžinės ir visuomenės vertinimų nėra. Heterogeniškose (pliuralistinėse) visuomenėje- JAV(400 tautų) –kalbėti apie bendrą etosą yra sunku. Nėra gėrio ir blogio supratimo amerikoniško. Todėl vyrauja teisinis supratimas. Kiekvienas sprendimas vertinamas praktiniame lygmenyje, veiksmuose. Bet čia tie veiksmai suprantami pagal situacijas. Mes veikiame, būdami 4 pozicijose.
Prasmės lygmuo Alternatyva Vertintojai
1.Moralumas (aš-savo sąžinės akyse) Geras / Blogas Asmeninė sąžinė
2.Dorovingumas (aš- visuomenės akyse) Dorovingas / Nedorovingas (standartai) Etoso normos
3. Teisė (aš- įstatymo akyse) Teisėtos /Neteisėtos Teisės įstatymai
4.Tikėjimas (aš- Dievo akyse) Meilė / Nuodėmė Tikinti sąžinė
Žmogus pats prieš save vertina, apsisprendžia. Man niekas nepadės, išskyrus asmeninę sąžinę. Be šito kiti lygmenys negalioja. Poelgis vertinamas pagal priimtas normas. Mano veiksmas vertinamas teisės požiūriu, įstatymu. Žmonės, kurie tiki. Poelgiai neturi prieštarauti dekalogui. Žmogus moralus, jei savo sąžinės akyse mano poelgis geras, pagal etoso normas- dorovingas, pagal teisės įstatymus- teisėtas, o tikinčios sąžinės akyse vykdo Dievo valią.
Normų pagrindimas
Įvairiose soc. struktūrose normos kinta, nes priimami nauji elgesio standartai:
• Vakarų šalyse buvo suabejota santuokos būtinumu. Šeimyninio gyvenimo normos kinta.
• Ekologinė etika pasikeitė: negerai teršti aplinką.
• Šiandien vis labiau atsiranda galimybės keisti išvaizdą, lytį ir t.t.
• Tėvas ne visada sužino apie savo kūdikio buvimą.
Tačiau esamos normos grindžiamos:
• Autoritetu;
• Diskursu (argumentacija protu)
Normos pagrindimas autoritetu
Gali būti asmenų, tekstų, tradicijų, teisės (įstatymo) ir moralės autoritetas. Asmenys gali būti autoritetais dvejopai: 1.asmenys l.gerbiami, jiems pripažįstama teisė nustatyti normas: Buda, Kristus, Mahometas ir t.t.
2.asmenys, užimdami tam tikrą padėtį soc. struktūroje (institualizuotas formalus autoritetas)- premjeras, prezidentas. Didelę įtaką turi būtent šiais laikais (sektų vadų nurodymas, muzikos žvaigždžių pasisakymai). Kalbama apie šv. Raštų tekstus(Biblija, koranas, Vedos, Talmudas). Tai norminiai dokumentai, kurie priverčia žmones elgtis vienaip ar kitaip. Šios raštų normos galioja tikinčiame pasaulyje. Religijos įtaka labai didelė. Iškyla raštų aiškinimo problema. Tai priklauso nuo aiškintojo pasaulėžiūros, moralės normų, tautybės ir t.t. kyla nesusipratimų. Būdingos dvi ryškios pusės: 1.aiškinimų įvairovė( sektos judėjimai)- Lietuvoje jų 170; 2.interpretavimu reikalingos institucijos, komisijos. Atsiranda biurokratijos pavojus.
Tradicijos, etoso autoritetas, kuris kinta, priklausomai nuo išsivystymo lygio. Statiškose visuomenėse tradicijos ginamos net valstybės. Vakarų šalyse tos tradicijos nelabai sureikšminamos.
Teisės autoritetas. Įstatymas įteisina normas soc. gyvenime. Teisė svarbi, nustatant elgesio normas visuomenėje. Įstatymas mus įpareigoja. Vokiečiai yra įpareigoti gyventi pagal konstitucijos normas. Tada jis yra doras ir moralus.
Mokslas, priemonė normoms pagrysti. Mokslas suteikia informaciją apie faktus, kurie reikalingi praktiniame gyvenime (ekologinė problema). Žmonės tuos faktus vertina, priklausomai nuo turimų pozicijų. Mokslininkai negali sukurti etikos normų, nes jie tik žmonės. Jų normos nėra tokios aukštos.
Normų pagrindimas diskursu
Jei norint normas pagrįsti autoritetu, pagrindimas per menkas, grindžiama diskursu – įtikinama argumentais.
Diskursas – įtikinimas argumentais. Egzistuoja 3 argumentavimo formos:
Argumentavimo formos Kriterijai
1.Utilitarizmas Naudos sumų maksimilizavimas. Vidutinė nauda suinteresuotiems.
2.Teisingumo teorijos Skirtingų interesų sureguliavimas, kai sugebama susitarti.
3. Klasikinė prigimtinė teisė Natūralus humaniškumo skirtumas
Utilitarizmas. Pranašumas – pakanka labai silpnų prielaidų, kad būtų galima jai pritarti. Utilitaristai interpretuoja gėrį. Gėris – socialinė naudos suma. Jei nauda pakankamai didelė – ji nekels problemos jokios “Turime veikti taip, kad mūsų veiklos pasekmės būtų optimalios visų suinteresuotojų atžvilgiu” sako utilitaristai. Kritikai sako, kad ne visada yra aišku ir sutarta vienodai ką laikyti nauda. (Ekonomistų požiūriu, šios normos turi užtikrinti ekonominių gėrybių gamybą, politikui – gėrybių, produktų pasiskirstymas – skirtingas požiūris į tą pačią normą).
Teisingumo teorijos. Visos teisingumo teorijos teigia pareigos moralės principą, t.y. pripažįsta, jog visi asmenys turi laisvę, unikalūs, apdovanoti ta pačia laisve, bet dėl skirtingų interesų gali sueiti į konfliktą. Kokios teisingumo normos sprendžiant šį konfliktą? Normos gali galioti tik tada, jeigu jos teisingos visiems. Utilitarizme teisinga – naudinga visiems, bet ne kiekvienam asmeniui atskirai. Tai kas vienam naudinga, teisinga, kitam gali būti atvirkščiai. Kaip susitarti?
Kiekviena norma, kurią visuomenė, valstybė, vyriausybė siūlo neturi prieštarauti jo prigimtoms teisėms ir ši norma įgalintų skirtingą supratimą suderinti. Teisingumas nėra statinis procesas. Visais laikais “kas yra teisinga“ normos labai skiriasi. Svarbiausia, kad bazinės teisingumo normos neprieštarautų laisvei, esm ūties sąlygoms. Jei įstatymas yra per daug kategoriškas, tai išeina, kad tie kurie kūrė šį įstatymą, neatsižvelgia į patį žmogų, jo interesus.
Prigimtinė teisė. Šis argumentavimo būdas sako, kad žmonės iš prigimties yra labai skirtingi ir kartu autonomiški. Kuriant normas reikia atsižvelgti į žmonių prigimtį, polinkius. Jei norma išreikšta įstatymu, neatsižvelgia į žmonių prigimties silpnybes, ji neturi galimybės tapti tikra norma. Ši argumentavimo forma sako, kad nedera aklai pasitikėti, keliaklupsčiauti prieš normą, kuri yra pagrindžiama. Nesi tikras, kad ta norma atsilieps į žmonių polinkius. Reikia nuolat tobulinti tas normas, kad labiau jos padėtų išreikšti mūsų prigimtines savybes, polinkius.
Dorybės samprata
Klasikinės etikos supratimu dorybė – įgyta savybė, kuri įgalina žmogų veikti vertingai. Skiriamos 2 savybės, kurias žmogus turi:
1. Natūrali savybė (prigimtinis habitas), kuria remdamasis žmogus žino kas gerai ir kas blogai;
2. Įgyta savybė, kurią įgyjam proto lavinimo, ugdymo dėka.
Santūrumo, drąsos mes negalim padėti “ant stalo”, jos atsiskleidžia per žmogaus veiklą, veiksnius. Šių dorybių dėka užtikrinama žmogaus veikla, veiklos kokybė. Galima dorybes artikuliuoti, tačiau tai bus tik tuščias garsas.
Dorybė gali atsiskleisti tik žmogaus praktinėje veikloje.
Svarbus vaidmuo dorybėse tenka polinkiams, malonumams. Dorybė yra įgyjama praktiniu įpročiu – nuolat mokantis, lavinantis. Etinės dorybės atsiranda, kai polinkiai protingai suformuoti. Dorybės atsiranda iš prigimties.
Būdo dorybės (santūrumas, teisingumas) sunkiai įmanomos be valios pastangų. Priešingai dorybė, kuri nereikalauja valios pastangų, yra yda. Nereikia lavinti pvz.: ydos tingėjimas. Yda – savybė, susijusi su nekokybiška veikla. Ji nereikalauja jokių pastangų. Ydos klesti mumyse lengvai kaip piktžolės. Iš kur ta yda – kaip antroji žmogaus prigimtis? Egzistuoja 2 teorijos: vieni sako, kad pats žmogus ydingas savo prigimtimi ir visą gyvenimą žmogus bando nuo to išsivaduoti. Kitos teorijos šalininkai sako – žmogaus polinkį į ydas (ydingumą) sąlygoja socialinė aplinka, t.y. visuomenė sukuria ydingą žmogų. Gimsta visi žmonių genčiai ir patekę į visuomenės aplinką virsta tuo kuo esą. Negali žmogus gyvendamas visuomenėje išlikti doras.
Platono dorybių teorija
Visais laikais žmonės stengėsi nusakyti svarbiausias dorybes, kuriomis reiktų vadovautis. Mes aptarsime Platono teorijos pagrindines dorybes.
Platonas skyrė 3 pagrindines žmogaus praktikai, veiklai svarbias galias – protą, pyktį, ir geismą. Kiekvienai galiai reikia išsiugdyti dorybes – pvz.: protui – išmintį, pykčiui – drąsą, geismui – susivaldymą. Platonas aukščiausia dvasine jėga laikė protą. Proto galia galime suvokti gėrį. Protas padeda valdyti psichines sielos dalis – pyktį ir geismą. Tam, kad jis galėtų valdyti juslinį pojūtį, turi išsiugdyti išminties dorybę. Išminties dorybė statiškai be veiksmo nepasirodo. Tam reikalinga dorybė – drąsa. Drąsa kaip dorybė reiškiasi geismo lygyje. Kad drąsa nebūtų beribė, jis turi išsiugdyti susivaldymo dorybę. Jei visa ši sielos dalių tvarka įgyvendinta, tai tokio žmogaus gyvenimas bus teisingas. Teisingumas pagal Platoną – teisingai dirbti savo darbą ir nesikišti į kitų reikalus. Tada žmogus bus savo vietoje ir teisingas.
Visos šios svarbiausios dorybės nukreiptos į asmens kaip individo tobulinimą. Platonas sukūrė valstybės teoriją, kurioje bandė atspindėti žmogaus galių tvarką, kur luomai turi atitikti sielos dalis. Pagrindinis kriterijus norint tapti valdovu yra išmintis. Pyktį atlieka kariūnai, gynėjai, išsiugdę drąsą. Trečiasis sluoksnis – valstiečiai, amatininkai. Jie turėjo būti susivaldę, nes turėjo išlaikyti tuos kariūnus ir valdovą.
Nuosavybė žmogų varžo, turėdamas nuosavybę išminčius, nesirūpins valstybe, kariūnams taip pat nuosavybė kenkia. Kariūnams buvo draudžiama turėti šeimas. Šeima ir turtas žmogų daro konformistu.
Aristotelio dorybių teorija. Arist skyrė 2 etinių dorybių rūšis: teorines ir etines dor. Teorinės skirstomos į 1.liečiančias pastovius dalykus (protas-principų mąstymas, mokslas-mokėjimas, išmintis; ir visa tai yra siekiai, kurių žmogus turi norėti) ir 2. liečiančias kintamus dalykus (meistriškumas-sugebėjimas, protingumas-kaip veiklos dorybė; -reikia siekti ir šių dor, nes tai yra praktika). Etinės: 1.visuotinės (drąsa, nuoseklumas), 2.pinigų ir turto atžvilgiu (dosnumas, didžiadvasiškumas), 3.autoriteto ir garbės atžvilgiu (išdidumas, garbės siekimas), 4.politiniame gyvenime (teisingumas).
Etinės dor orientuotos į žmogaus veiklą visuomenėje (pasak Aristotelio, graikas-visuomenės narys). Žmogui būtinos visuotinės dorybės. Piliečiai turi ginti valstybę, tačiau jie turi būti nuosaikūs. Jis turi laikytis “aukso vidurio”. Nuosaikumas-pusiausvyra (pus) tarp geismo (visko norėti) ir nieko nenorėjimo. Pinigų ir turto atž.-pus tarp išlaidumo ir šykštumo. Didžiadvasiškumas-pus tarp gyrimosi ir smulkmeniškumo.
Autoriteto ir garbės atžvilgiu-kaip žmogus turi jaustis kt žmonių tarpe. Išdidumas-pus tarp pasipūtimo ir visiško savęs sumenkinimo.bendraujant su kt žmonėmis: tiesumas – pus tarp pagyrimiškumo ir ironijos. Mandagumas-pus tarp juokdarystės ir nerangumo. Draugiškumas – pus tarp koketavimo ir barimosi. Politiniame gyv: teisingumas. Vykdydamas valstybės reikalus, žm turi būti teisingas. Tai susivaldymo, drąsos ir išminties triada.
Tomo Akviniečio dorybių teorija. TA plėtojo Platono ir Aristotelio teorijas, tačiau susiejo jas su krikščioniškąja tradicija. TA sako, kad egzistuoja 2 dorybių lygmenys: 1.dorybės, kurias žm turi išsiugdyti pats;2.dor, kurių žm negali išsiugdyti (jos yra duotos Dievo-teologinės).
1)čia yra 4 dorybės: protingumas-svarbiausia praktinio proto dor; teisingumas-svar dor santykiuose su kt žmonėmis; drąsa ir santūrumas – dorybės, priskiriamos juslinių objektų tipui. Žm turi šias dorybes lavinti.
2)teologinės: tikėjimas; viltis; meilė. Jas žm gauna per Dievo malonę.Žm yra netobulas, todėl jis negali atlikti tobulai jokio darbo. Tai galima padaryti, jei žm žino, kad rytoj jis padarys geriau negu šiandien (viltis). Meilė: visa žm ir visuomenės veikla nukreipta į gėrio kūrimą. Tai meilės rodymas (padėti kitiems). TA taip suteikia prasmę žm egzistavimui.

Žm siekia tobulumo. Tai nuolatinis procesas. Niekas nieko tobulai padaryti negali. Tačiau, siekiant tobulumo, žm turi atsižvelgti į tas sąlygas. Tačiau iškeltas tobulumo tikslas turi būti pasiektas. Tai pašaukimas.
Makvintero etika.
Pagr veikalas-1981m “Dorybės praradimas”. Naujas požiūris. Žm yra įmetamas į šį pasaulį, ir čia patenka į sluoksnį, kuriame yra 3 taisyklės: 1.socialinių vaidmenų lygis; 2.asmeninių vertybių orientacijų lygis; 3.etnosocialinių vaidmenų lygis.
Soc v l-kiekviena iš mūsų atliekame visuomenėje tam tikrą vaidmenį, kuris susijęs su tam tikrom dorybėm, pvz, vairuotojo, verslininko dorybė
asm v l-kiekvienas iš mūsų turim vertybinius prioritetus, supratimą, kas yra dora ir kas ne. Vertybių pirmumo tvarka. Šis lygis nukreipia į pasirinktas vertybines orientacijas, kurias žm pasirenka.
Etn v l. mes gyvenam visuomenėje, šeimoje, tautoje, religijoje ir esame su tuo susiję.
Induizmo ir budizmo etika
Buda kaip šviesuolio idealas. Buda gim.560m.pr.Kr.Liublino km. Tiki reinkarnacija. Buda išrinko kam, kur, kada gimė (taip sakoma) Sakoma, jog jis gimė per dešinį savo motinos Majos šoną. Po 7ių dienų jo motina mirė. Jį augino motinos sesuo. Buvo auklėjamas rūmuose, prabangoje, įgijo gerą išsilavinimą. Tėvui buvo pranašystė, jog sūnus taps arba vadovu arba klajūnu ir dėl to jis atribojo sūnų nuo pasaulio. Paskui Budos žmonai gimė sūnus. Būda buvo kelis kartus ištrukęs iš namų. Jis pamatė silpną senį, invalidą, laidotuves. Jis paklausė, kas tai. Jam atsakė, kad tokia dalia. Paskui 4-ą kartą pamatė vienuolį laimingą. Jis paliko namus, šeimą ir nuėjo ieškoti tiesos. Jis bandė jogos pratimų pagalba sukurti savo aš. 6 m. gyveno Š. Indijoje. Gyveno l.blogai, marino save badu. Jo sveikata taip susilpnėjo, kad jis prarado kai kurias savybes. Jis suprato, kad badas – ne išeitis. Jis pradėjo medituoti. Induizme medis l.garbinamas dalykas.Jis išrado 4-ias tiesas.Buda išvertus iš sanskripto reiškia praregėjęs, šviesuolis, nušvitęs.Viena iš tiesų yra tai, kad egz. kančia ir kad galima iš jos išsivaduoti. Kita tiesa, jog yra reinkarnacija: mirtis, gimimas, netekimas žmonių yra kančios. Nuo kančios priežasčių išsprendimo prikl. reinkarnacija. Karma – poelgiai prikl.nuo gyvenimo. Karmos būdu galima prisiartinti prie nirvanos. Suvokęs 4-ias tiesas jis tapo Buda, galėjo pasiekti nirvaną. Buda pasiliko žemėje ir pradėjo mokyti žmones. Pas jį grįžo 5 pasekėjai. Kai jis tapo 60-ties, išleidp jiuos mokyti žmones. Moterų neįleido į mokymą, nes jos išsklaido. Po to jis 45 m. keliavo po Indiją kaip vienuolis.Kai jam buvo 80 metų, jis išėjo iš gyvenimo. Jo skulptūr.,paveiksl.,biografijos atsira-do l.vėlai. Budizme nėra Dievo. Buda buvo pranašas. Nušvytimas susijęs su išsivadavimu. Siekiama išsivadavimo,tai susiję su dvasinėm jėgom. Tai aukščiau už intelektą. Budizme kiekv.žm.yra individualy-bė, nėra žmonių masės. Pgl. jį nėra jokių stebuklų. 2-ją Budos nušvytimo naktį, jis pamatė gimimo, išminties periodus. Pasaulis sudarytas iš mažų dalelyčių, viskas juda, nieko nėra amžino. Karma – kokybė išryškėjanti individo mintyse, poelgiuose. Budizmas išskiria fizinius elementus:žemę, vandenį, ugnį ir orą. Jų sistemingai suklasifikuoti negalima. Pagr.tezė-visai atsisakoma sielos tęstinumo. Vietoj sielos išeina karma. Sielos nėra. 3-ią meditacijos naktį atsiskleidė 4-ios tiesos: 1.kančios pripažinimas; 2.kančia turi priežastį: aistrą ir nemoksliškumą; 3.kančią įmanoma įveikti; 4.nurodo, kaip įveikti kančią. Įveikimui yra 8 pakopos (kelias). Gyvenimas pgl.tiesas yra gyvenimas viduriuku. Budizme atsisakoma savojo aš. Nirvana – šalis, kurioje nėra nieko, būtis kur egz.,bet niekas neįtakoja. Pirmasis budizmą į Europą atvežė Šopenhaueris. Krikščionybėje siela yra svarbiausias dalykas. Visada kenčia siela. Budizme yra karma, nuo kurios kenčia kūnas.(pvz., gali pavirsti slieku, jei bus bloga karma). Karma joga. Jos pagr. tikslas, ką veikti. Tai nulemia 6 principai: 1.susitvardymas;2.veikti,vykdyti savo pareigą; 3.veikti nesuinteresuotai; 4.neprisirišti; 5.veikti laisvam; 6. rūpintis savimi, o ne pasauliu. Žm. turi veikti dėl pačios veiklos, o ne dėl vaisių. Jis neturi prisirišti, nes tai trukdo asmeniui atitrukti nuo savo pasaulio. Žm. turi elgtis laisvai. Jis tarsi apibendrina pirmus principus. Žm.turi rūpintis savo karma. Jis turi nesikyšti į artimo žmogaus karmą.
Joga- praktinis kelias į nirvaną.
Rytų pasaulėžiūrai yra būdingas sinkretizmas arba neudalizmas. Neudališka būties (visatos) ir būtybės (žmogaus) struktūra yra ne diskretiška, o tolydi. Iš vieno būvio nuo vienos būties pakopos pereinama į kitą palaipsniui –tarsi vienas po kito nusilukštentų mūsų apvalkalai, nuo grubiausių iki subtiliausių, kol nebelieka nieko –užgęstame, ištirpstame, susiliejame su Brahmanu-pasiekiame nirvaną. Tų būties būvių yra 7: 1) regimasis kūnas; 2) eterinis kūn.(neregimoji medž.); 3) astralinis k.- dar subtilesnė medž., nuo kurios priklauso gyvybė; 4) pojūtis psichikos lygmuo, kuriame jau aiški individualiacija, būdinga ir gyvūnams; 5) sąmonės lygmuo,sanskritiškai-manas;šį lygmenį pasiekia žmogus;žmoguje “manas“ linkęs tapatinti save su “čita”-asmens intelektu,vadinasi linkęs nukrypti į individualizaciją,į personifikaciją,dėl to einant į nirvaną tenka to nukrypimo atsisakyti, atsiriboti nuo logikai paklūstančios minčių eigos; 6) dvasios šviesos, išminties lygmuo-budhi;šį būvį pasiekia ne kiekvienas žmogus-tik šviesuolis,kaip Buda, kuris jau arti nirvanos;žmogaus intelektas jau nieko nežino ir nieko negali konkretaus pasakyti apie tą būvį; 7) Brahman-aukščiausioji objektyvi realybė,beasmenis absoliutus dvasinis pradas,iš jo visa randasi ir su juo visa vėl susilieja.Brahmanas anapus erdvės ir laiko, anapus priežastinių ryšių, laisvas nuo savybių ir veiksmų, neapibūdinamas pozityviais terminais ir netelpa į jokios logikos rėmus.Jis apibūdinamas neiginiais. Brahmaną galima patirti tik aukščiausia religine intuicija.
Žmoguje kiekvienas tų būties lygmenų turi savo energetinį centrą-čakrą.Visos čakros išsidėsčiusios žmogaus stuburo vertikalėje,pradedant stuburgaliu ir kylant link viršugalvio.
Žmogaus gimimas-laipsniškas įsigaubimas į vis grubesnių būvių apvalkalus,o mirtis -tų apvalkalų nusilukštenimas,trunkantis daug metų ir priklausantis nuo karmos.Keisti savo karmą taigi ir priartinti nirvaną galime tik gyvendami žemėje.Kad nirvana būtų greičiau pasiekta,reikia tikslingai lavintis,o klasikinė tokio lavinimosi praktika yra joga. Joga – sanskritiškas terminas,reiškiantis jungtį,dalyvavimą,tvarką.Tuo terminu vadinama ir viena iš šešių ortodoksinių brahmanizmo krypčių. Tai pavadinimas komplekso priemonių ypatingai dvasinei būsenai pasiekti.Jogos sistemų arba kelių į praregėjimą yra: 1) Džani joga – pažinimo,filosofinės išminties kelias(Buda); 2) Bhakti joga – religijos kelias; 3) Karma joga – pasaulietiškos veiklos kelias. Visi šie keliai veda į vieną tikslą; nė vienas kelias nėra geresnis už kitą.Ir visų jų struktūra ta pati – 8 laipteliai 8 kelio atkarpos: 1) jama- susitvardymas, apsiribojimas savotiška askezė. Į ją įeina achimsa- reikalavimas nežudyti jokios gyvybės,net vabzdys yra kieno nors inkarnacija- nužudė jį pažeisime jo karmą ir pakenksime savajai. 2) nijama – etinė kultūra: yra tam tikros dorovės normos, kurių nesilaikydami nutoltume nuo nirvanos. Budistai taip pat neturi gerti,meluoti,paleistuvauti,tingėti. 3) asana – kūno disciplina ir pusiausvyra, treniruojama priimant tam tikrą padėtį-pozą.Kiekviena poza susijusi su poveikiu į tam tikrą čakrą ir skirta harmonizuoti tam tikrų organų veiklai. 4) pranajama – kvėpavimo sureguliavimas: jogoje kvėpavimas taip pat ir kosminis energetinis ryšys. 5) pratjachra –pojūčių,jausmų izoliavimas: reikia taip atsiriboti nuo aplinkos,kad nieko nematytum,negirdėtum,nereaguotum į jokius aplinkos trikdžius. 6) dcharana – dėmesys turi būti taip sutelktas ir sukoncentruotas,kad nebūtų progos jokiai valios įtampai. 7) dchajana – meditacija;žmogiško intelekto nuslopinimas. 8) samadchi – susitalpinimas, susiliejimas su meditacijos objektu,savotiška aiškiaregystės ekstazė,kuri baigiasi visišku išsilaisvinimu nuo minčių objekto, visišku abejingumu – nirvana.Tai aukščiausia jogos pratybų pakopa,įgyjama dar žmogui nemirus.
Apskritai joga – tai žmogaus proto prašviesėjimo ir sielos apsivalymo, nuskaidrėjimo pratybų sistema.
Karma jogos etikos pagrindinės nuostatos.
Karma joga-kelias į nirvaną, į “prašviesėjimą” per veiklą,t.y.šis kelias skirtas veikliems žmonėms. Pagrindinis jos principas-“nesvarbu, ką veikti, svarbu-kaip veikti’. Šį “kaip veikti” taigi kaip veikti,kaip elgtis, kaip gyventi, kas yra gera, o kas bloga, nurodo keletas etinių principų. Jų yra 6:
1. Susitvardyti
2. Veikti-vykdyti savo pareigą
3. Veikti nesuinteresuotai
4. Neprisirišti
5. Veikti laisvai
6. Rūpintis savimi, o ne pasauliu
Pirmasis šių principų-susitvardymas yra esminis karma jogos principas, kuris reiškia, jog 1-asis žingsnis į nirvaną gali būti pasiektas tik susitvardžius,t.y.” atsisakius natūralių, kūno poreikių”,kuomet energija iš žemųjų centrų(čakrų)perkeliama į aukštesnius-dvasinius. Tik atitinkamą energiją įgijusi ir žemuosius savo lygmenis įveikusi žm. siela gali ištrūkti iš amžinojo sansaros gimimo-mirties rato traukos ir pasiekti nirvaną. Kartais šis susitvardymas aiškinamas kaip saikingumas.

Antrasis karma jogos principas skelbia, jog žmogus turi atlikti tai,kas jam skirta gyvenime. Kadangi kiekvienas žm. užima tam tikrą vietą tiek visuomenėje, tiek tam tikrą soc. Statusą, jis ir turi atitinkamai pagal jį ir veikti(tėvas-tėvo ir pan.) bet kad veikla būtų gera ir netrukdytų. Susikaupti ir tobulintis, būtina įvykdyti trečiąjį principą-veikti nesuinteresuotai. Veikla yra nesuinteresuota, kai ji pati, o ne jos rezultatas yra veiklos tikslas, kai nėra šiai veiklai išorinių kitų motyvų. Reikia stengtis gerai atlikti savo pareigą,savo pasaulietiškus darbus, negalvojant net apie jų padarinius. Veikdamas ne sau, jis atsiriboja nuo savojo materialiojo “aš” ir artėja prie dievybės. Ketvirtasis principas reikalauja neprisirišti prie daiktų, veiksmo objekto, padarinių, net prie žmonių, kadangi tai-žemiškasis pasaulis, kuris pririša prie žemės ir neleidžia sielai nuo jo atitrūkti. Penktasis skelbia, jog reikia būti laisvam. “veikti laisvai-vadinasi veikti su meile. Be meilės nėra dvasios laisvės, o dėl nelaisvos dvasios ir veikla negali būti laisva. Iš nelaisvos veiklos randasi visos nelaimės. Laisvąją veiklą, kaip ir tikrąją meilę, galima atpažinti iš to, kad joje nėra išskaičiavimų, neigiamų emocijų, kančios, -ji negimdo blogio.Kas pavyduliauja-prisiriša, o tikroji meilė yra laisva, nesuinteresuota, ji teikia palaimą, o ne skausmą. Laisva veikla išvaduoja žm. iš pančių. Šeštasis principas skelbia, jog reikia rūpintis savimi, o ne pasauliu. Tik patys tobulėdami ir prašviesėdami mes padedame sau, o kartu ir kitiems, kadangi gerindami savo karmą,prisidedame prie viso pasaulio gerėjimo. Kartu tai-ir nesikišimo į kitų gyvenimą-pagarbos jų karmai principas.
Kaip galime spręsti iš jos principų, karma joga-grynai individualistinis kelias į nirvaną, bet iš kitos pusės nirvana-tai visiškas individualumo išnykimas. Visų jogos pratybų svarbiausias principas-pastangos atsiriboti nuo individualių pojūčių, jausmų, valios, net nuo savo minčių. Kai kurie svarbiausi karma j. principai labai panašūs į krikščioniškuosius(neprisirišimo prie daiktų), bet esti ir iš esmės jai prieštaraujančių principų-tokių kaip reikalavimas rūpintis tik savo prašviesėjimu, o ne artimo sielos išganymu, kurie gali b. Svetimi krikščioniško mąstymo žmogui.
Sokrato etika.
Apie jį parašyta daug knygų, tačiau jo paties knygų nėra. Jis turėjo daug pasekėjų. Gimė 78 olimpiados metais. Jis buvo 2-as sūnus šeimoje. Apie Sokratą buvo sakyta, kad jis bus savo gyvenimo vadovu. Jis tapo Atėnų piliečiu. Jis buvo l.smalsus, bendraujantis. Lankėsi Delfose. “Pažink pats save” posakis paskatino jį tuo domėtis. Jo gyvenimo aistra buvo filosofiniai pokalbiai bet kur ir bet kada. Centre buvo žinojimas, dorybė, tiesa – moraliniai principai. Jis vedė ir turėjo 3 sūnus. Atvirai kritikavo viską, kas prasilenkė su tiesa ir dorybe. Sokrato tiesa neatitiko Atėnų įstatymų. Jis turėjo galimybę bėgti, bet to nepadarė. Jis sėdėjo kalėjime, kur išgėrė taurę nuodų ir dėl to mirė. Po jo mirties buvo jo pasekėjai. Sokratas dažniausiai vaikščiojo basas. Žm.turi pažinti save. Jo gyv.esmė – pažinti tikrąsias savo savybes ir išmokyti to kitų žmonių. Jis buvo geraširdis, visada gerai nusiteikęs. Visi manydavo, jog jis yra laimingiausias žm.pasaulyje. Jis teigė, jog žino, kad nieko nežino. Jis vengė tiesioginės politinės veilos. Bet, jei reikėjo, eidavo į liaudies susirinkimus. Jis gyveno skurde, bet nesiekė turto, nes tai gali išvesti iš doros kelio. Karo metais jis gynė savo valstybę, o taikos metais gynė tiesą, norėjo išsaugoti teisingumą. Savo išvaizda jis siekė parodyti savo individualumą, bet ir savo elgesiu. Jis manė,jog valstybės įstatymai turi žm.soc.prigimtį. Skelbė, jog žm.individualybė, jo nuomonė nenuginčijama. Jis reikalavo, jog tie, kas siekė valdžios, būtų kompetetingi, pažintų žmones ir jų poreikius. Jo pagr.idėjos: 1.dorybės; 2.gėris. Jos yra susijusios. Kiekv.dorybė yra gėris. Jis ieškojo žm.prigimties. Pagr.po-stulatas – žinojimas. Visas blogis kyla iš nežinojimo. Žinojimas nėra įgimtas gero ir blogo. To reikia visą gyvenimą mokytis. Dorybes pažinti yra l.naudinga. Žm.žinantis doroves elgiasi teisingai, o tai suteikia laimę, kuri atneša gerumą. Kuo mažiau trokšti, tuo esi arčiau dievų, o jei nieko netrokšti – tai esi dieviškas. Kinika – žemiškų dalykų niekinimas (cinizmas). Dorybės skirstomos į: 1. teisingumas. T.y.paklusti rašytam ar nerašytam įstatymui (pgl.Sokratą). Žm., kuris laikosi to, nusipelno pagarbos ir t.t. 2. narsumas. Žm., kuris žino kaip jį įveikti. Narsumas yra įgimtas. 3. nuoseklumas. Žm.nesugebantis susivaldyti, nėra laisvas žmogus. Žm.yra blogu, jei nesugeba susivaldyti. Žm.turi grūdinti kūną. Tingėjimas tai nuodinga veikla. Kas nedirba, tam ir dievai negali padėti. Teisingumas – žinojimas, kas pridera. Dievo baimingumas – žinojimas, ko nori Dievas. 2 pagr.metodai skleisdamas savo mokymą: 1.metodologija: 1)negatyvinė pusė, 2) pozityvinė pusė;2.teologija. Jis skaidydavo sudėtingus klausimus į smulkesnius, o dažniausiai pašnekovui reikėjo atsakyti taip arba ne. Jis dar naudojo indukcijos metodą. Sokrato teologija buvo ypatinga, turėjo savo bruožų. Jo Dievas – beasmenis visatos protas. Jo požiūris į mirtį ir į sielą buvo įdomus. Mirtis yra 2-jų būdų. Siela yra dieviška nematoma būtybė atsiskirianti nuo kūno. Dorybių savybės: 1.visuotinumas; 2.pasirin-kimas; 3.instrumentalumas (protas, kurį aš renkuos
Sokrato asmenybė, jo dorovinė ir pilietinė pozicija
Sokratas gimė 469m.pr.Kr. Alopekėje (netoli Atėnų) akmenskaldžio Sofronisko ir pribuvėjos Fainaretės šeimoje. Jis buvo antras sūnus. Jaunystėje Sokratas gavo gerą pradinį išsimokslinimą, o sulaukęs 18 metų tapo Atėnų piliečiu, davęs priesaiką laikytis įstatymų. Kaip ir visi graikų jaunuoliai, Sokratas atliko karinę prievolę. Manoma, kad Sokratas jaunystėje buvo perėmęs tėvo amato paslaptis. Tačiau akmens tašymo ir skulptoriaus instrumentai jo netraukė. Apskritai apie pirmuosius keturis Sokrato gyvenimo dešimtmečius nedaug tėra patikimų žinių. Tačiau viena galima tvirtai pasakyti – jo gyvenimo stichija buvo filosofiniai pokalbiai bet kur, bet kada ir su bet kuo. Jo klausytojų ir pašnekovų ratas buvo platus ir įvairus – filosofai sofistai, politikai, karvedžiai, poetai, menininkai, amatininkai, pirkliai, net neretos ir vergai. Pokalbių temos taip pat buvo kuo įvairiausios – apie dievus ir žmones, apie valstybę ir įstatymus, apie protą ir kvailumą, apie tiesą ir melą. Tačiau kad ir apie ką ir su kuo Sokratas kalbėdavosi, jo dėmesio centre visada būdavo moraliniai žmogaus pagrindai – žinojimas, tiesa, dorybė. Antroje gyvenimo pusėje Sokratui teko trejetą kartų dalyvauti karo žygiuose. Įkopęs į 5 dešimtmetį, Sokratas vedė, susilaukė trejeto sūnų – Lamproklio, Sofronisko ir Menekseno.
Nors Sokratas vengė politinės veiklos, tačiau paskutinįjį savo gyvenimo dešimtmetį burtais jis buvo išrinktas Atėnų tautos susirinkimo nariu. Sokratas pirmiausiai reikalavo, kad tie, kurie siekia valdžios, gerai išmanytų valdymo meną. Todėl jam buvo nepriimtina burtais pagrįsta pareigūnų rinkimo tvarka. Tokiu keliu į valdžią pakliūdavo atsitiktiniai nekompetentingi asmenys. Apskritai Sokratas neteikė didelės reikšmės valdymo formai – svarbiausia jam buvo pareigūnų kompetencija ir įstatymų laikymasis. Tokį Sokrato požiūrį tuometiniai pareigūnai laikė demokratijos pagrindų kritika. Be to, daugeliui nepatiko ir Sokrato sugebėjimas taikliais klausimais priversti pašnekovą atskleisti savo tikruosius sugebėjimus, apnuoginti savąjį menkumą, susimąstyti dėl moralinių savo gyvenimo principų. Tai, kad Sokratas atvirai kritikavo viską, kas tik prasilenkia su tiesa ir dora, jo tiesumas ir princingumas, savitas nepriklausomas jo gyvenimo būdas darė jį visiems neparankiu žmogumi, odiozine asmenybe, todėl buvo ieškoma preteksto jo atsikratyti. 399m.pr.Kr. nevykėlis poetas Meletas sukurpė oficialų skundą, kuriame Sokratas kaltinamas 1)bedievyste, 2)naujų dievybių pripažinimu bei 3)jaunimo tvirkinimu ir reikalaujama jam mirties bausmės. Sokrato tiesa neatitiko Atėnų įstatymų, ir jis pasirinko mirtį. Nieko nepadėjo ir draugų įkalbinėjimai gelbėtis, bėgti iš kalėjimo. Sokratas stoiškai sutiko mirties nuosprendį ir išgėrė cikutos nuodų taurę.
Sokrato asmenybė įkūnija tauriausias žmogaus dvasines ir moralines savybes. Tai buvo žmogus, kuris gyveno taip, kaip pats mokė gyventi kitus. Jis buvo nepaprastai teisingas, kuklus, ištikimas savo draugams, savaip dievobaimingas ir itin nuosaikus fizinių poreikių atžvilgiu. Sokrato asmeninis požiūris į valstybės praktinių reikalų tvarkymą buvo aiškus ir kryptingas: jis vengė tiesioginės politinės veiklos, tačiau esant reikalui ir būtinybei joje dalyvavo. Lankydavo liaudies susirinkimą, buvo prisiekusiųjų teismo narys, atlikdavo religines ir pilietines priedermes. Kaip savo valstybės pilietis, jis ištikimai tarnavo savo tėvynei, karo metais narsiai ją gynė, taikos metu taip pat rodė ištikimybės pareigai pavyzdį drąsiai gindamas tiesą ir nuo įsiaudrinusios minios, ir nuo pareigūnų piktnaudžiavimo įstatymais. Kontrastas Sokrato moraliniam ir dvasiniam grožiui buvo jo išvaizda. Jis buvo tiesiog bjaurus, tačiau pasižymėjo didžiuliu vidiniu patrauklumu: būdavo gerai nusiteikęs, romus, švelnus, geraširdis, mėgdavo juokauti, tad visiems atrodydavo, kad jis pats laimingiausias žmogus. O labiausiai visus traukė jo išmintis. Kaip tik tuo Sokratas išsiskyrė iš kitų atėniečių. Jis laužė tradicinę, miestelėnų “gero”, normalaus elgesio normą. Šiuo požiūriu jis drąsiai ir nieko nepaisydamas demonstruoja savo individualumą. Tačiau svarbiausia – Sokratas kitaip mąsto ir vertina valstybės bei žmonių kasdienę elgseną. Taigi dorovinę ir pilietinę Sokrato pozicija galima taip apibūdinti. Jis laikosi visų pagrindinių polio įstatymų, atlieka religinius ritualus, bet nebesilaiko bendruomeninio, kolektyvinio vienmintiškumo principo. Jo asmenybiškas protas ima priešintis kolektyvo, daugumos nuomonei ir valiai. Sokratas savo elgsena patvirtina visuotinę reikšmę turinčių vertybių – teisingumo, tiesos, gėrio, doros – esamybę ir dvasinę galią. Neatsitiktinai Sokr. vis primena, kad teisingumą valstybėje užtikrina ne valdžios galia, fizinė jėga, daugumos nuomonė, o žinojimas ir išmanymas, kas yra gėris ir blogis, teisinga ir neteisinga, dora ir nedora.
Sokrato teismas. Ir jo etinė reikšmė
Sokrato teismo procesas nebuvo išimtis, naujas dalykas Atėnų visuomenėje. Mirties nuosprendžių dėl ,,bedievystės” buvo ir anksčiau, tik jie nebuvo įvykdyti. Sokratas tapo pirmuoju filosofu, kuris buvo nuteistas mirties bausme už bedievystę ir jaunuomenės dorovinį ,,tvirkinimą”, o teismo nuosprendį įvykdė pats ,,kaltinamasis”, išgerdamas nuodų taurę. Kaltinimo procesas prieš Sokratą prasidėjo 399 m. iki Kr. pavasarį. Teismas galėjo ir neprasidėti, nes Sokratas buvo įspėtas apie jam gręsiantį pavojų. Jis turėjo praktinę išeitį – savanoriškai pasitraukti iš Atėnų į kitą Graikų miestą-valstybę ir teismo būtų išvengta. Sokratas nebėgo iš Atėnų ir niekieno neverčiamas atvyko į teismą. Kaltintojų kalbų tekstai neišliko, apie kaltinimų turinį sužinome iš Sokrato atsakomųjų kalbų teisme. Jis atremia jam adresuojamus abstrakčius, jokiais faktais ar konkrečiais įrodymais neparemtus kaltinimus neva jis žemina tėvų autoritetą, ragina negerbti tradicijų, gimtojo miesto ir valstybės įstatymų, nedalyvauti politinėje veikloje ir pan. Sokratas teisme nesiteisina, kalba ne kaip kaltinamasis ar nusikaltęs. Jo pozicija pasukta aiškinimų, įtikinėjimų linkme.Sokratas suvokia teismo proceso ir kaltinimų tendenciją – tarytum jis kaltinamas dėl jo savarankiško mąstymo ir kritinės, dorovinės pozicijos visuomenės gyvenime. Teismas pripažino Sokratą kaltu ir antru balsavimu skyrė jam mirties bausmę. Jo mirties nuosprendis vėliau buvo paskelbtas ,,klaida”, o jo iniciatoriai griežtai nubausti mirties bausme ar išvyti iš valstybės. Mirties bausmė demokratinėje Atėnų valstybėje buvo gana populiari ir paplitusi tvarkos palaikymo priemonė. Kol Sokratas laukė nuosprendžio įvykdymo, buvo rengiamas jo pabėgimo iš kalėjimo ir pasitraukimo iš Atėnų planas.Sokratas tokį planą atmetė. Kokie buvo jo motyvai? Nors kaltu savęs nelaikė, jis mano, kad po teismo jo sprendimai įgijo įstatymo ir teisingumo, taigi ir dorovinę vertę. Pabėgdamas jis pasielgtų kaip įstatymo laužytojas, ir nustotų garbės, sąmoningai darytų blogį. Sokrato teismo etinė prasmė yra įvairiapusė ir gili. Mąstytojas savo pokalbiais ir gyvenimiška elgsena išreiškė ir liko ištikimas tam, kas besąlygiška, kas ,jo supratimu, turi aukščiausios vertybės reikšmę. Sokratas ėjo savo keliu nesvyruodamas,netrikdomas neapykantos ir pasipiktinimo; jis nedarė jokių nuolaidų, nebandė išsisukinėti ir numirė linksmas, pasikliaudamas savo tikėjimu.
Kanto etika
Kanto gėrio samprata
Kanto teigimu, aukščiausias gėris ir galutinis praktikos tikslas apima ir pirmąjį (moralinis tobulumas), ir tobulą šiam proporcinga laimė) gėrį. Pagal šį apibrėžimą aukščiausias gėris yra moralinės praktikos objektas.Pirmuoju gėriu mūsų valia bent iš principo gali disponuoti, nes jis priklauso nuo mūsų morališkai reikšmingos laisvės. O tobulu gėriu mes galime disponuoti tik iš dalies, nes jis priklauso nuo gyvenimiškų santykių, išorinių aplinkybių ir įvairiausių atsitiktinumų, kurie dažnai sunaikina mūsų praktines galimybes. Tačiau čia iškyla naujas filosofiškai apibrėžto aukščiausio gėrio aporetikos požiūris: moralinis dėsnis reikalauja siekti aukščiausio gėrio pasaulyje. Tačiau dėl to, kad negalima disponuoti tobulu gėriu, šis aukščiausias gėris daugeliu atžvilgių pasireiškia kaip nepasiekiamas, kaip negalimas prasminis tikslas.
Kanto etikos ir religijos santykis
Kanto požiūris, kad idėjų pasaulis (vadinamoji grynojo proto sritis) neprieinamas racionaliam tyrinėtojui, gerokai pakirto tradicinės teologijos pozicijas. Teologija kūrė racionalius Dievo buvimo įrodymus, bandė analizuoti Dievo prigimtį. Kantas neneigė Dievo buvimo,- jis tik sakė, jog žmogus negali samprotauti apie tokius dalykus, kurie pranoksta žmogiškojo suvokimo galimybes. Dievo neįmanoma įrodyti grynuoju protu, tačiau galima jį paprasčiausiai tikėti. Taigi krikščioniams iškilo naujas uždavinys- patiems atrasti Dievą, susikurti individualią religinę pasaulėžiūrą, vadovaujantis asmenišku pasirinkimu ir praktiniu protavimu. Didžiausiu tikėjimo autoritetu dabar tapo paties tikinčiojo vidinė nuostata, o ne Biblija ir net ne apsireiškimas.
Vadinasi paties žmogaus sprendimai apie tikėjimo dalykus ir yra visų svarbiausi. Kantas visus kvietė ne paklusti Biblijai, bet savarankiškai ją tyrinėti ir vertinti. Kantas tikėjo, kad Biblijos autoritetas priklauso nuo mūsų pačių. Žmonija iš tikrųjų subrendo.
Kanto įsitikinimu, filosofija pranašesnė už teologiją. Jis atkakliai tvirtino, kad religija neturi peržengti proto ribų, o krikščionybės doktrinos gali būti interpretuojamos tik vadovaujantis protu. Samprotaudamas apie Dievo buvimą, Kantas pabrėžė, jog svarbu sukurti tokią filosofiją, kuri apimtų ir žmonių jausmus ir tikėjimą. Kantas nemanė, kad galimi kokie nors racionalūs Dievo buvimo įrodymai, kadangi tai būtų tik prielaidos. Dievas negali būti mąstomas erdvės ir laiko kategorijomis, vadinasi, neįmanoma jo buvimo remiantis žmogiškąja patirtimi. Teiginį, kad Dievo buvimo įrodymai yra neįmanomi, dar neišplaukia, kad jis iš tikrųjų yra; žmogaus protas apsiriboja tik regimuoju pasauliu; negalima tikėjimo aiškinti visuotiniu priežastingumo principu.

Leave a Comment