Tolerancija

TURINYS

ĮVADAS.............................. 3
1. TERMINO KILMĖ IR REIKŠMĖS................ ..4
1.1. Kilmė............................. 4
1.2. Reikšmės............................ 4
2. TOLERANCIJOS SRITYS...................... 6
2.1. Religinė.............................6
2.2. Politinė..............................7
2.3. Kūrybinė.............................7
3. TOLERANCIJOS RIBOS.......................9
3.1. Ribojimo pagrindimas......................9
3.2. Tolerancijos ribos.......................9
3.3. Pakantos ribos......................... 10
4. TOLERANCIJOS OBJEKTŲ SRITIS...............11
4.1. Tolerancijos sąlygos.....................11 4.2. Pakanta..............................11
4.3. Tolerancija..........................12 4.4. Ką toleruojame.........................12
IŠVADOS..............................13
LITERATŪROS SĄRAŠAS......................14

ĮVADAS

Kiekvienas esame vienintelis ir nepakartojamas. Vienas tvirtai ir nuosekliai laikosi principų, kitas savanaudis, nuolat inkščiantis. Vienas triukšmaujantis savimyla, kitas tylus ir užsidaręs. Kad ir kokie mes esame, labai svarbų vaidmenį mūsų gyvenime vaidina sąntykiai su kitais, kitų sąntykis su mumis. Šio darbo tikslas – išaanalizuoti visus mus liečiantį dorovės principą – toleranciją.
Tolerancijos apraiškų gausiai galima rasti ir analizuojant filosofų mintis. Anglų filosofas Dž. Lokas teigė, kad žmogus yra laisvas tiek kiek, jis laisvės suteikia kitam, šis jo teiginys yra vienas iš pagrindų jo vosoje filosofijoje, bet lygiai taip galima apibrėžti ir toleranciją.
Tolerancija – universalus bendravimo kultūros dorovinis principas, mandagumo forma. Tolerancija gina žmogaus teisę gyventi pagal savo paties pažiūras ir įsitikinimus. Kartu ji reikalauja tas pačias teises pripažinti ir kitiems. Tolerancija suponuoja žmonių tarpusavio santykių lygiateisiškumą, abipusę pagarbą ir tarpusavio supratimą. Tik tuuo remiantis įmanoma pasiekti žmonių santykių darną.
Šiais laikais, spartėjant globalizacijai, tai išties labai aktualus klausimas. Todėl šiame darbe apžvelgsiu tolerancijos kilmę, jos sampratą bei reiškimosi sritis ir ribas.

1. TERMINO KILMĖ IR REIKŠMĖS

1.1. Kilmė

Viena svarbiausių asmens savybių ir vienas svarbiausių dalykų et

tikoje yra tolerancija. Žodis “tolerancija” yra kilęs iš senosios graikų kalbos žodžio talao arba tlao reiškiančio : ištveriu pakeliu, pakenčiu. Lotyniškai tolerans – kantriai pakeliantis, iškenčiantis. Tik Renesanso epochoje terminas buvo įvestas XVI a. religinių kovų laikotarpiu žymėti religiniam pakantumui, „tolerancija“ buvo suteikta filosofinė prasmė. Šia presme pasisakant prieš protestantų persekiojimą ir prieš pačių protestantų nepakantumą.
. Į Lietuvą atkeliavo su.šviečiamąja filosofija ir etika. Gimusi Anglijoje ir ypač išplėtota Prancūzijos švietėjų, tolerancijos samprata tiesiogiai buvo siejama su žmogaus laisvės ir lygybės idėjomis. Tolerancija, tai universalaus bendravimo kultūros dorovinis principas, kuriam artimai susiję sąvokos pagarba ir pakanta. Viena kitą papildydamos sudaro tolerancijos turinį. Lotyniškas terminas “tolerancija” ir lietuviškas “pakanta” yra tos pačios kilmės, kilę iš”kantrybės” sąvokos. Tolerancija tai pripažinimas laisvės, kurią žmogus pripažįsta pats sau. Kita veertus, kiekvienas šių apibrėžimų atskleidžia tolerancijos esmę, būtinybę gerbti kitų „skirtingų žmonių“ teisę būti tuo, kuo jie yra, nekenkti jiems. Tolerancija remiasi intuityviu suvokimu, kad žmonija yra tarsi vientisas, susaistytas tarpusavio ryšių organizmas. Ji yra būtina ne tik piliečių visuomenei, bet ir pačiam žmonijos išlikimui.

1.2. Reikšmės

Skirtinguose srityse tolerancijos sąvoka įgauna kitokių aspektų. Techniniuose ir kituose matavimuose tolerancija – leistinas nukrypimas nuo normos, matuojamo parametro didžiausios ir mažiausios leistinos reikšmės skirtumas.

Kuo tolerancija mažesnė, tuo gaminys tikslesnis. Pinigų srityje tolerancija – neišvengiamas, įstatymų leidžiamas mo

onetų nustatyto svorio ir prabos nukrypimas.
Medicinoje tolerancija vadinamas galėjimas pakelti tam tikras vaistų dozes, dirginimus ir kitas medicinines procedūras.
Psichiatrijoje tolerancija – sąvoka, apibūdinanti asmens gebėjimą ištverti vidutinį asmenį žlugdančių poveikių kiekį, nepaslankumą tuos poveikius šalinant, atsirandantį depresijos metu.
Imunologijoje imunine tolerancija vadinama pastovi imuninės reakcijos į kuriuos nors antigenus blokada, šios reakcijos nebuvimas arba susilpnėjimas išliekant imuniniam reagavimui į visus kitus antigenus.
Kalbotyroje pripažįstama, kad kiekvienoje natūralioje kalboje esama skolinių, svetimybių, barbarizmų, kuriuos keblu iš kalbos pašalinti. To nedaroma ir tokie žodžiai toleruojami.

2. TOLERANCIJOS SRITYS

2.1. Religinė

Istorinė tolerancijos idėjos ir praktikos sklaida rodo, kad netolerancijos kitaminčiams pagrindas buvo absoliutumo pretenzija: tikrąjį Dievo žodį žino tik Bažnyčia, jos autoritetas kyla iš Šv. Rašto autoriteto – ką teigia Bažnyčia, tas teisinga. Teokratinė tendencija siekė Bažnyčia įgalinti reguliuoti visas gyvenimo sritis: valstybę, teismus, švietimą, mokslą ir meną, net ekonomiką. Viduramžiais būti tolerantiškam reiškė būti atlaidžiam nuodėmei, taigi pačiam daryti nuodėmę.
Praėjus krikščionybės kultūrinio viešpatavimo epochai, katalikybė ir kitos krikščioniškosios konfesijos įrodė, kad joms būtina atsinaujinimo dvasia, kad katalikybė pajėgi teigti tikėjimo laisvę be netolerancijos, be absoliutumo pretenzijos, kuri logiškai ir psichologiškai susijusi su netolerancija. Šiuolaikinėje katalikybės doktrinoje absoliutumo pretenzijos neliko. Katalikai teigia, kad nėra išganymo už Bažnyčios ribų. Ši taisyklė sako, kad nėra išganymo už tiesos ribų; o tiesa, tiesioginė arba ne

etiesioginė, yra neribotai duodama visiems. Bažnyčia laisva savo antgamtiškumu, nuo bet kokio nuodėmės pėdsako, ji esanti nekalta, tačiau nėra nekalti jos nariai.
Kitaminčiai tai ne klystantieji, kaip aiškinta seniau. Gebėjima liberalizuotis rodo šiuolaikinė bažnyčios nuostata pagarba tikintiesiems ir netikintiesiems. Kiekvienas turi teisę elgtis pagal sąžinę. Tačiau tiesa ir sąžinė netapačios, sąžinė gali remtis klaidingais įsitikinimais.

Religinis vaidmuo įtvirtinant žmoniškesnius santykius šiandieniniame pasaulyje yra humanistinis. Bažnyčia kaip religinė organizacija tiesiogiai nedalyvauja valstybės politiniame gyvenime. Politiniame gyvenime jos dalyvavimas netiesioginis, dalyvauja tikintieji. Religinei tolerancijai itin reikšmingas valstybės ir Bažnyčios santykio klausimas deramai sprendžiamas tada, kai įgyvendinamas principas, jog šiuolaikinės valstybės pamatą sudaro pasaulietiškumas. Pasaulietinė valstybė, piliečiams garantuoja sąžinės laisvę, jei nori būti laikoma apsišvietusia o bažnyčioms – apaštalavimo laisvę, pati išlikdama šiuo klausimu neutrali, nešališka.

Jokiai religinei institucijai valstybė negali suteikti privilegiju ir jos diskriminuoti. Valstybės neutralumas ir nešališkumas religijos atžvilgiu negali būti beribis. Valstybė isikiša tada, kai kyla religinio fanatizmo ir fundamentalizmo pavojus.

2.2. Politinė

Politinė tolerancijos raiška, pilietinio, valstybinio gyvenimo sritis. Politinėje tolerancija yra strategija, įtvirtinanti pilietines laisves. Politinėje tolerancija yra pripažinimas ir gerbimas, teisė pasirinkti nuostatas bei veiklą, turėti savus politinius įsitikinimus ir juos skelbti, jungtis į partijas, sąjungas, organizacijas. Šios tolerancijos tikslas, socialinis. teisingumas, o tolerancijos objektas yra šio tikslo siekimo priemonės. Politinės to

olerancijos pagrindas yra lygių teisių sistema. Lygių teisių sistemoje pagrindas yra balsavimo teisė. Pradinė politinės tolerancijos sąlyga, visuomenės skilimas į daugumą ir mažumą, nelygus jėgų pasiskirstymas. Tolerancija yra šališka. Šios tolerancijos paskirtis šiuolaikinėje visuomenėja – naikinti visuomenės susiskirstymą į daugumą ir mažumą ne represinėmis priemonėmis, bet išplečiant mažumos teises, leidžiant jai pasisakyti ir veikti. Demokratinėse valstybėse tolerancija padeda daugumai manipuliuoti pažiūromis. Demokratiškai organizuotoje partijoje pripažįstama pažiūrų įvairovė. Politinės tolerancijos požiūriu partijos yra būtinas reiškinys. Kitų partijų būvimas praturtina valdančiąją partiją, jei suteikia atsakomybę, ryžtą, iniciatyvą Šiuolaikinėse valstybėse nėra sąlygų bešališkai politiniai tolerancijai. Tolerancija, veidmainiškas valdžios instrumentas stiprinant visuomenės kontrolę.

2.3. Kūrybinė.

Tolerancija kyla iš dvasinės kultūros, todėl be aukštos kultūros, moralės normų paisymo negali būti ir tolerancijos. Kūrybinė tolerancija yra strategija, kurios paskirtis – padėti kūrybos sklaidai. Originalumas ne visada buvo laikomas lemiamu kūrybos požymiu. Platonas, pats menininkas, poetas, tiek pat, kiek filosofas, žinojo, kas yra įkvėpimas ir didžiai vertino meninę kūrybą.

Viduramžiais orginalumas sunkiai skynėsi kelią, kai į jį žiūrėta neigiamai, reikalauta prisitaikyti prie nusistovėjusiois tvarkos ir sekti autoritetų nustatytais pavyzdžiais. Padėtis pasikeitė vėlyvaisiais viduramžiais, kai prasidėjo nustatytų pavyzdžių peržiūra. Nepaisant visko viduramžiais atsirasdavo novatorių bei avangardistų.
Viena pagrindinių piliečių teisių yra kūrybos laisvė. Kūrybinės tolerancijos objektas yra kitoniškas negu mūsų idėjos, kitų krypčių teorijos ir hipotezės, metodai ir stiliai. Moksle pozityviai žvelgiama į kitų krypčių buvimą, nes žinoma, kad jokios priemonės nėra universalios. Tolerancijos objektas yra ir kūrybos strategija bei taktika. Tolerancijos objektas yra ir mokslinėje kūryboje pasitaikančios klaidos. Pažinimo pažanga yra ne ėjimas nuo vienos tiesos prie kitos, o veikiau žengimas prie vis mažiau klaidingos pasaulio sampratos. Žmogus, ne tik mąstanti, bet ir klystanti būtybė. Pažinimo klaidų išvengti neįmanoma. Tolerancijos ribos moksle apibrėžiamos keliais kriterijais: paradigma, miglotumu, provincializmu. Meninėje kūryboje tolerancijos ribos nėra tokios aiškios kaip mokslinėje kūryboje.

3. TOLERANCIJOS RIBOS

3.1. Ribojimo pagrindimas

Neribota tolerancija ima pati sau prieštarauti, todėl tenka ją apriboti. Neribota tolerancija veda į tolerancijos išnykimą.
Kiekvienoje visuomenėje yra vertybiu hierarchija, kuriai sergėti įvedami draudimai, prievarta, neleidžianti daryti to, kas naikintų vertybes. Reikšmingiausi draudimai įtvirtinami konstituciškai. Taigi laisvė yra kontroliuojama. Jei laisvės kontrolės nebūtų, jei laisvė būtų niekaip neribojama, tai ji pati save sunaikintų.

Kai žmonės turi lygias įstatymų garantuotas teises, jų laisvės negali būti beribės, nes, individams bendraujant, privalu atsisakyti kai kurių pretenzijų bei laisvių, kurios neracionalios, kliudo visuomenės, o kartu ir individo sklaidai pažangos linkme. Šiai sklaidai garantuoti visuomenė numato ir prievartą ir bausmes už pretenzijų neribojimą. Nesant draudimų už jų nesilaikymą, įvairios gyvenimo sritys taptų chaotiškos. Pozityvūs ribojimai padeda kurti gėrį, užbėga už akių individualiam bei grupiniam nemoralumui, asocialumui ir kitoms deformacijoms, jais galiausiai įtvirtinama laisvių sklaida. Nepagrįsti ribojimai laisvės sklaidą varžo ir naikina.

3.2. Tolerancijos ribos.

Tolerancijos ribų nustatymas teoriškai nėra kebli problema. Turime dokumentais fiksuotas žmogaus teises, egzistuoja visiems žmonėms bendros vertybės. Bet konkrečiais atvejais, kai vyriausybė imasi nustatyti tolerancijos ribas pagal valstybių konstitucijas, atsiranda keblumų. Nes konstitucijos nevienodai demokratiškos. Nepripažįstama teisės skelbti pažiūras ir daryti veiksmus, kurie prieštarautų visiems žmonėms bendroms vertybėms, dorovės principams ir pilietinėms laisvėms, kliudytų visuomenės pažangai. Netoleruojamas neprofesionalumas, nemokšiškumas,taip pat žemo lygio žinojimas. Žinoma netoleruojamas ir kvailumas.
Kai jokia protinga mintis neateina į galvą toks kvailumas yra pasyvus. Aktyvus, kada kupinas energijos, sumanymų, tik neprotingas. Tad kvailumas yra proto neturėjimas, neprotingas veiksmas.
Valstybėse, kur galioja mirties bausmės, diskutuojama: toleruoti ar ne šią bausmę. Kaip tololerancinė problema ji formuluojama taip: ar mirties bausmė yra neišvengiamas blogis. Mirties bausmė, tai ne vien teisinė problema. Kuo remiantis skiriama mirties bausmė – tai ne tiek teisės, bet pirmiausia socialinė ir moralinė problema. Prieš mirties bausmę yra gyvybės ir gyvenimo vertės argumentas: žmogus, turintis prigimtinę ir radikalią teisę gyventi ir mirti savo mirtimi, jis neprivalo būti sunaikintas.Žinoma,kad tam prieštarauja oponentai, teigdami jog svarbu kaip gyventi o ne tik gyventi.Teisė gyventi nors ji ir prigimtinė ja galima prarasti nužmogėjant.
Pripažinimas teisės turėti savo skonį ir polinkius taip pat nėra beribis. Bendrąją tolerancinę nuostatą skonio atžvilgiu galima formuluoti taip: pripažįstama teisė turėti savą skonį ir polinkius.

3.3. Pakantos ribos

Pakanta taip pat turi ribas. Jų veiksniai subjektyvūs ir objektyvūs. Niekas nekenčia, kai nemalonumai virsta skausmu, stengiamasi pašalinti priežastį. Kentėjimo riba būdinga žmogaus savisauga psichikai. Kai kančios riba peržengiama baigiasi pakanta, protestuojame siekiama pašalinti nemalonumus. Jei vertinamas veiksmas prieštarauja būtinajam moraliniam vertinančiojo minimumui, už kurio išsaugojimą vertinantysis jaučiasi esąs atsakingas, tada baigiasi pakanta.

4. TOLERANCIJOS OBJEKTŲ SRITIS

4.1. Tolerancijos sąlygos

Tolerancijos objektas negali būti tai, kam pritariame, kas patinka, malonu,tai ką laikome gėriu, ką patys skelbiame. Kas patinka, to geidžiame, o ne toleruojame. Tolerancijos objektas negali būti tam kam esame abejingi, neutralūs, kas visiškai mūsų nejaudina.
Kita tolerancijos sąlyga, manymas ar žinojimas, kad galima pasipriešinti tam, kas vertinama neigiamai, kas sukelia nepritarimą, nepatogumų, kančių. Mat ne kiekvieną neigiamą vertinimą, nepatikimą ar nemalonumą galima toleruoti. Su daug kuo neigiamo tenka susitaikyti. Kam negalima pasipriešinti, kritikuoti ir atmesti, to negalima toleruoti.
Dar viena tolerancijos sąlyga, apsisprendimas laisva valia ištverti tai, kas vertinama neigiamai, atsisakant siekio pašalinti tą priežastį. Tolerancija yra kompromiso išraiška. Be neigiamo vertinimo, nepritarimo ir atmetimo, joje yra ir sutikimo momentas. Tad kai toleruojama, tai ir sutinkama.

4.2. Pakanta

Tolerancija suprantama plačiąja ir siaurąja prasme. Plačiąja žodžio prasme, kaip pripažinimas ir gerbimas kito žmogaus teisės turėti ir skelbti savo įsitikinimus, skonius neatsižvelgiant į toleruojančiojo motyvus. Savanoriškas apsisprendimas nesipriešinti, pakelti, iškentėti tai, kas vertinama neigiamai. O siaurąja prasme, kai toks teisės pripažinimas remiasi doroviniu motyvu, tai yra vadinama pakanta. Pakanta reiškia, kad nekovojama su tuo, kas vertinama neigiamai, nesistengiama pašalinti veiksmų ar pažiūrų, kurioms nepritariama, priežasties.

4.3. Tolerancija

Tolerancija tikrąja prasme, tai principas, skelbiantis, kad kiekvieno žmogaus ir žmonių grupių pareiga, pozityviai vertinti kitus žmones ir jų pažiūras, skelbti jas ir laisvai tvarkyti savo gyvenimą. Tolerancija yra kitokių negu mūsų pažiūrų asmenų autonomijos pripažinimas ir gerbimas. Kai vieksmus, kuriems nepritariame ir kuriuos vertiname neigiamai, ryžtamės iškęsti, nors galėtume trukdyti jiems atsirasti, tai čia pakanta. O kai pripažįstame teisę į tokius veiksmus ir ją gerbiame, tai jau tolerancija.

4.4. Ką toleruojame

Pažiūros bei įsitikinimai. Toleracija reiškia ne tai, kad pripažįstama teisė savarankiškai mąstyti, bet tai, kad patvirtinama ir gerbiama teisė turėti savo pažiūras bei įsitikinimus, skelbti juos ir pagal juos gyventi. Tad kalbama apie žodžio laisvę, apie pažiūrų skelbimo laisvę, o ne raginimą, kad kiti žmonės elgtųsi taip pat, laikytųsi tokių pat pažiūrų. O jeigu susiduriama su klaidingomis pažiūromis, tai gerbti reikia ne jas, bet pačią teisę turėti kitokias pažiūras negu mūsų
.Skonio ir polinkių sritis. Sunku atskirti nuo pažiūrų, nes kiekvienas turi tam tikras pažiūras į grožį ir negražumą. Kiekvienas turi teisę į savo skonį ir polinkius. Negalima persekioti už kitokį skonį. Šiai sričiai priklauso įpročiai ir papročiai. Įpročiai yra asmens elgesio reguliatoriai, jie apibūdinami polinkiu, panašiomis aplinkybėmis daryti panašius veiksmus. Papročius galima laikyti visuomeniniais įpročiais. Įpročiai yra skonio išraiška, pakitus skoniui, keičiasi įpročiai.
Veiksmai ir jų motyvai. Yra daug veiksmų, kuriems galima nepritarti. Tai galima toleruoti arba netoleruoti.. Tolerancijos objektas gali būti pažiūrų ir veiksmų reiškėjai – patys asmenys. Tai, ką jis skelbia, gali būti visai priimtina, tačiau dėl asmeninio pobūdžio priežasčių gali būti nemalonus pats tų pažiūrų skelbėjas.

Politinės partijos, religinės, švietimo, etinės, profesinės ir kitos sąjungos bei draugijos, įvairūs klubai, tai organizuotos bendruomenės, jų galia stipresnė negu individo galia. Organizacijas sunku atskirti nuo jų skelbiamų pažiūrų..

IŠVADOS

1. Tolerancija — tai universalaus bendravimo kultūros dorovinis principas, kuriam artimai susiję sąvokos pagarba ir pakanta, viena kitą papildydamos sudaro tolerancijos turinį.
2. Skirtinguose srityse tolerancijos sąvoka įgauna kitokių aspektų.
3. Tolerancija skirstoma į tris sritis: religinę, politinę, kultūrinę.
4. Neribota tolerancija ima pati sau prieštarauti, todėl tenka ją apriboti. Neribota tolerancija veda į tolerancijos išnykimą.

Referate apžvelgiau, mano manymu, svarbiausias su tolerancija susijusias sąvokas, tolerancijos „rūšis“, jos apimamas sritis ir t.t. Rašydamas šį darbą, isisavinau daugiau žinių, sužinojau gana įdomių dalykų, naujų sąvokų. Tolerancija – išties labai svarbi mandagumo forma. Ji padeda išreikšti dorovinės kultūros gilumą ir humaniškumą. Manau, kad tolerancija yra būtina bendravimo sąlyga šiuolaikinėje visuomenėje.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Etikos etiudai-10. Pagarba ir pakanta. 1987.
2. Plečkaitis, R. Tolerancija.- Vilnius, 1998.
3. Žemaitis, V. Dorovės sąvokos,1983.

Leave a Comment