Laisvė yra subjekto galimybė nevaržomai, savo nuožiūra elgtis bei veikti.Laisvės esmė
Bendru požiūriu laisvę galima priskirti gamtos dėsniui, kuris persmelkia visas gyvenimo puses. Mes matome, kad gyvūnai nelaisvėje kenčia. Ir tai liudija, kad gamta nesutinka su jokio sutvėrimo pavergimu. Ir neatsitiktinai žmonija šimtmečius kariavo, kol nepasiekė tam tikro asmens laisvės lygio.
Bet kuriuo atveju laisvę mes suprantame labai miglotai, ir jeigu įsigilinsime į jos turinį, tai iš mūsų supratimo beveik nieko neliks. Juk prieš reikalaudami asmens laisvės, mes turime padaryti prielaidą, kad kiekviena asmenybė jos siekia. Bet prieš tai derėtų įsitikinti, ar gali asmenybė veikti laisvu noru.
Laisvė žmogui reiškia jo veikimo būdą, galimybę pagal savo apsisprendimą ir pasirinkimą veikti, dalyvauti gyvenime. Laisvė socialiniame gyvenime yra kintanti, skirtinga ir įvairi: judėjimo, įsitikinimų, informacijos, kalbos, spaudos, mokslo, laisvė reikšti savo nuomonę ir kt. tikroji žmogaus laisvė yra tiesiogiai susijusi su jo išsilavinimu, kultūros lygiu ir pirmiausia su gebėjimu save riboti ir valdyti.
Be to laisvė priklauso nuo asmenybės, nuo žmogaus sugebėjimų. Kuo žmogus laisvesnis, tuo jis labiau atsakingesnis. Žmogaus laisvę sąlygoja daugelis veiksnių: visuomenė, kurioje žmogus gyvena, t.y. valstybė, jo paties charakteris, valia ir t.t. Laisvė – tai sugebėjimas valdyti save ir gamtą. Žmogus, žinodamas gamtos dėsnius, gali jais naudotis savo sumanymams įvykdyti. Tik žmogus yra laisvas, nes tik jis egzistuoja pats save apspręsdamas. Apsisprendimo galimybė, kuri yra pats laisvės branduolys yra dvasios dalykas. Pagrindas, kuris įgalina žmogų iš gamtos išsiveržti į dvasinę tikrovę, ir yra ne kas kita kaip laisvė. Laisvė yra tai, kas žmogų padaro žmogumi, jį išskiria iš kitų gyvųjų būtybių, visa savo būtimi priklausančių gamtai. Tai galima teigti, kad laisvė yra pati žmogaus esmė. Kanto žodžiais, laisvė yra ne duota, o užduota, būtent laisvė nėra suteikiama pačiu buvimo faktu, o privalo būti paties žmogaus laimima. Trumpiau tariant, ne laisvi gimstame, o privalome laisvi tapti. Turėti savo esme laisvę yra lygu būti pašauktam pačiam save sukurti. Sukuriame save pačius susikurdami kultūrą ir išaugdami į morališkai atsakingas asmenybes. Kultūra suteikia mums laisvę gamtos atžvilgiu. Negalime gamtos dėsnių pakeisti, galime juos tik atskleisti. Atskleisdami juos tuo pačiu atskleidžiame kelią gamtai viešpatauti. Įprasmindami savo sukurtai simboliais, gamtos padarus paverčiame savo kūriniais ir abejingąją gamtinę tikrovę paverčiame savo pasauliu. Savo pačių atžvilgiu laimime laisvę moraliniu apsisprendimu. Būtų beprasmiška norėti kitokio kūno, negu esame gavę iš tėvų , ar kitokio charakterio, negu nulėmė paveldėjimo veiksnių sąveika, bet moralinę savo atsakomybę galime laisvai plėtoti. Laisvė žmogų pastato prieš moralinio apsisprendimo prievolę. Schellingo perspėjimu, nėra laisvės tik geram, nes laisvė visada lygiai yra ir geram, ir blogam. Pokylis į laisvę visada drauge slepia ir nuopuolį į kaltę. Pašaukti patys save sukurti, esame kaltės perspėjami savęs nesuabsoliutinti, savo laisvės nepaversti chaotiška savivale. Laisvė yra ne savivalės pateisinimas, o atsakomybės reikalavimas. Laisvė yra visų vertybių versmė: nėra nieko žmogiškai vertinga, kas nėra laisvai pa- siekta. Kur nėra laisvės, ten nėra nė vertybių. Tik žmogus gali būti kaltas ar nekaltas, nes tik jis laisvai stovi prieš vertybių pasaulį. Tačiau laisvė nėra pati vertybių matas, t.y. , kad visa galėtų būti laisvės vardan pateisinama. Ne pati laisvė visa pateisina, o greičiau laisvė įprasmina tai, kas vertinga ja pasiekiama. Žmogus kuria save, kaip moralinę asmenybę vadovaudamasis moraliniais principais, skiria gera nuo bloga, nėra žmogaus kūriniai, nors jie tikrovėje gali būti realizuoti tik per žmogų. Moralinės normos nepaneigia laisvės, nes : • jos tik apeliuoja į žmogų, bet jo nepriverčia, • jos išreiškia ne kažką žmogui svetima, o jo paties idealą. Žmonės paprastai laisvės neįvertina tol, kol ją turi. Kas nėra kentęs prievartos, tas laisvę ima laikyti savaime suprantamu dalyku, kuriuo nereikia nė rūpintis. Laisvam galima būti tik savo paties pastangomis. Nėra laisvės be mąstymo, ir todėl negali būti laisvu vadinamas tas, kas paveda kam nors kitam už save mąstyti, kas aklai pasiduoda savo aplinkai. Kas nėra kam sava, tas nėra ir laisva. Determinizmas – tai požiūris, kai visi pasaulio reiškiniai paklūsta aiškiai tvarkai, yra dėsningi (lot. determinate – apibrėžti, nuspręsti). Daugelis filosofuojančių, žmonių žino, kad mechanikos laimėjimai privertė Volfą sutikti su tuo, kad pasaulis yra mašina. Tačiau, jo nuomone, tos mašinos tobulumas gali būti paaiškintas tik Dievo galia ir gerumu. Nors gamta ir gali būti aiškinama mechaniškai, bet koks paaiškinimas bus nepilnas, turime apeliuoti į Dievą, kaip pasaulio Kūrėją ir galutinį tikslą. Anot Volfo pasaulio mašinos veikla yra tikslinga. Laplaso požiūris skiriasi. Jis manė žinąs ne tik kaip juda Saulės sistemos planetos, bet ir kaip natūraliai iš kosminių dulkių jos atsirado. Gamtos sistemą Laplasas aiškina grynai kauzalistiškai, remdamasis vien natūraliomis priežastimis, o ne už jos ribų esančiu tikslu. Jo sistemoje hipotezė apie Dievą iš vis buvo nereikalinga. Deterministai buvo įsitikinę, kad pasaulyje viskas paklūsta griežtai tvarkai. Tokiu būdu stebuklai būtų neįmanomi, o jais daug kas tikėjo. Tačiau deterministų priešininkų, indeterministų, pagrindinis argumentas buvo žmogaus valios laisvė. Deterministai manė, kad žmogus jokios laisvės neturi, nes jeigu viskas pasaulyje yra būtina, tai būtini yra ir kiekvieno žmogaus poelgiai ir sprendimai. Kontas ir Fichtė pripažino, kad gamtoje iš tikro vyrauja būtinumas. Tačiau jie pabrėžia, kad žmogus yra ne vien gamtinė, bet ir dorovinė būtybė. Žmogus kaip gamtinė būtybė nėra laisvas, o kaip dorvinė nepaklūsta jokiems gamtos dėsniams. Niutono mechanikos dėsniai buvo svarbiausia deterministų atrama. Su Niutono dėsniais galima apibrėžti kiekvieno kūno padėtį bet kuriuo laiko momentu. Tačiau mikro dalelių judėjimas aprašomas tik tikimybiškai. Todėl 19 a. pripažinus, kad pasaulis nėra mechaninė sistema ir, kad visų gamtos procesų neįmanoma nei aprašyti mechanikos terminais, nei paaiškinti dėsniais. Laplaso determinizmas prarado mokslinį pagrindą. Kadangi tikimybė, kaip mūsų įsitikinimo matas, turi subjektyvų, o ne objektyvų pobūdį, tai ir tikimybinis įvykių aprašymas tėra tikro t.y. objektyvaus ir tikslaus, mokslinio gamtos aprašymo surogatas. Iš to kas pasakyta nereikia daryti išvados, kad reikia atsisakyti bendrojo kauzalizmo determinizmo principo. “Visi įvykiai turi savo priežastis”. Šį principą galima išsaugoti, bet nebūtina jo vienareikšmiškai taikyti. Tačiau kitą determinizmo pusę, galbūt sąvoką ar reikšmę galime suvokti labai glaustai: ar egzistuoja griežta, nekintama ir visuotinė pasaulio reiškinių tvarka ir jeigu taip, tai koks tos tvarkos pobūdis ? Yra protinga ir tikslinga, ar ne? Pradinę pasaulio būseną mitas apibūdina, kaip chaosą. Ilgainiui iš chaoso atsiranda absoliuti jo priešybė – kosmosas. Jam būdinga apibrėžta daiktų ir reiškinių tvarka, darna ir grožis. Kalbėdami apie pasaulio tvarką dažniausiai turime gavoje gamtos tvarką, kuri atrodo griežtesnė ir pastovesnė už socialinę, visuomenės tvarką. Filosofijos istorijoje buvo mąstytojų tikinusių, kad gamtos dėsniai tvirti ir nekintami ir, kad egzistuoja visuomenės dėsniai. Todėl daug kam atrodo, jog gamtos tvarkos idėja yra pamatinė, pirminė, o visuomenės – išvestinė, antrinė. Todėl gamtos ir visuomenės dėsnių negalima sutapatinti, tačiau šis skyrimas atsirado tik 20 a. O anksčiau gamtos ir visuomenės tvarkos priešpriešos nebūta. Pasaulio tvarkos idėjos pagrindas buvo teisės normomis, įstatymais nustatyta socialinio gyvenimo tvarka, tai natūralu , kad pasaulio tvarka taip pat siejama su teisingumu. Graikiškai žodis kosmos reiškia ne tik sutvarkytą Visatą, bet ir valstybinę santvarką. Graikų filsofai neabejojo, jog pasaulis yra dėsningas, tačiau jiems reikėjo nustatyti tos tvarkos prigimtį, todėl kosminės tvarkos sąvoką reikėjo demitologizuoti. Pasaulio dėsningumo idėją pirmieji vartojo pitagoriečiai ir teigė, jog pasaulis paklūsta matematinei tvarkai. Heraklitas kosmoso tvarkai atskirti pradėjo vartoti žodį logos. Logos – protingas pradas, persmelkiantis visą būtį, visuotinis ir amžinas būties dėsnis, kuriam paklūsta ir gamta, ir žmogus. Kosmoso tvarkos santvarka pakito tik naujaisiais amžiais. Ją pradėjo griauti Kopernikas. Žmogus jau nėra visatos centras, vietoj žemės centre atsiduria saulė. Galilėjaus suformuluotas inercijos principas, paaiškinantis pirmąjį judintoją, ir niutono atrasti mechanikos dėsniai visiškai sugriovė sutvarkyto, stabilaus ir darnaus kosmoso pobūdį. Po Koperniko, Galilėjaus ir Niutono atrdimų visata virsta begaline, kurioje kūnai juda įvairių jėgų veikiami (pirmiausiai gravitacijos) ir iš inercijos. Todėl įsivyrauja požiūris, kad, norint teoriškai aprašyti ir paaiškinti pasaulį, reikia nurodyti ne kūnų naturalią vietą (kaip manyta anksčiau), o jų judėjimo dėsnius. Ankščiau tiek Demokritas, tiek Platonas ir kiti nekreipė dėmesio į pasaulio būvio kitimą (idėjos, atomai – amžini ir nekintantys), kuris išryškėjo naujuosiuose laikuose. Aiškinant judėjimą buvo visiškai pasitenkinta kauzalizmu, t.y. priežastiniu reiškinių ryšio nustatymu. Tačiau buvo ir finalizmo šalininkų. C. Volfas manė, kad “pagrindinis pasaulio tikslas yra Dievo didybės apreiškimas”. Pasaulis tai Dievo tobulumo pažinimas. Jis teigė, kad pasaulyje nėra neišvengiamo būtinumo, nes visi daiktai yra tarpusavyje susiję laisvu Dievo sprendimu”. Kiekvienas tikslas yra priemonė kitam tikslui pasiekti.
Jei mes ką nors laikome doroviškai gera arba bloga, tai remiamės prielaida, kad žmogus pats laisvai pasirenka, kokiam būti. Determinuojanti galia turi būti pripažinta esanti mumyse , nes mes esame būtybės, kurios vienintelės gali pretenduoti i laisvą apsisprendimą. Determinuojančią instanciją Kantas pažymi, kad žmogus iš dalies yra gamtinė, iš dalies protinė būtybė, taigi peržengiama riba tarp daiktų savaime sferos ir reiškinių pasaulio. Be abejo, mumyse glūdi dvejopas dorovinės sąmonės determinuotumas. Dorovinės sąmonės fenomenas slypi reikalavimų, kuriuos mes laikome protingais, sistemoje. Be patirties faktų taip pat yra proto faktų, apie kuriuos mus informuoja vidinis patyrimas. Spinoza pabrėžia, kad yra tik viena būtybė, kuri nuo pradžios iki galo yra “savęs” priežastis ir gali veikti visiškai laisvai. Tik Dievas arba gamta atstovauja laisvai ir ‘neatsitiktinei’ esybei. Žmogus gali siekti laisvės , kad galėtų gyventi be išorinės prievartos. Bet jis niekuomet nepasieks “laisvos valios’. Nuo mūsų nepriklauso viskas, kas vyksta mūsų kūnui. Taip pat negalime pasirinkti to, ką galvojame. Taigi žmogus neturi laisvos sielos, ji uždaryta mechaniniame kūne. Spinoza teigė, kad pasiekti tikrąją laimę ir harmoniją mums trukdo žmogaus aistros – pavyzdžiui, garbės troškimas ir geismas. Bet jeigu pripažinsime, kad viskas vyksta iš būtinybės, galime pasiekti intuityvų gamtos, kaip visumos pažinimą. “Ką saulės šviesa teikia juodajai žemei, tikrasis švietimas teikia žemės vaikams.” F. S. Gruntvigas Mūsų gebėjime pasirinkti sprendimą, kurį mums teikia protas, mūsų galėjime elgtis pagal dorovinių draudimų įstatymą tikriausiai slypi mus minantys kiti priežastiniai komponentai šalia priežasčių eigos. Jo esmę sudaro tai, jog negalima kalbėti apie laisvę visiškai determinuotame pasaulyje, bet galima mąstyti apie priežastimis determinuotą pasaulį. Tad priežastiniai ryšiai yra taip suformuoti, jog kartą jiems pasireiškus negalima lengvai sugriauti jų priežastinio apibrėžtumo eilės, bet tai netrukdo pozityviems determinantams ar jų komponentams atsirasti kitur. Vadinasi, įmanoma tai, kad laisvė skleidžiasi iš daiktų savaime sferos. visuomenė atitiko tik vieną laisvės realizavimo sąlygą: individualios žmonių pažiūros čia dar sutapo su visuotinėmis normomis. Vadinasi, tokia sąlyga, kaip laisvų elgesio principų pasirinkimas, suteikiant toms normoms objektyvų turinį, besireiškiantį suverenioje teisėtvarka grindžiamoje valstybėje, liko neįvykdyta. Todėl išeitų, kad meno įtaka žmonijos racionalėjimui yra buvusi ribota. Visuotiniai principai, kurių privaloma laikytis teise pagrįstoje valstybėje, nužymi meno poveikio ribas. Jos išryškėja ir klasikinio meno irimo procese, kuris prasideda tada, kai individualus subjektas ima siekti pasidaryti visiškai nepriklausomas nuo valstybės ir demonstruoti savo pasirinkimo laisvę. Irimo tendencijos pastebimos taip pat ir mene. Pažinimo problema Filosofijai rūpi, kaip mes pažįstame ir kiek įstengiame pažinti, t.y. kokia yra pažinimo prigimtis ir kokios mūsų pažinimo ribos. Klausimas, iš ko atsiranda mūsų žinios, vadinamas pažinimo šaltinio problema. Jau antikoje buvo atskirti du galimi pažinimo šaltiniai: juslinė patirtis ir protas. Juslės teikia informaciją apie pasaulį (daiktų savybes), o bendrybės, tvarką, dėsnius ir ryšius suvokiame protu. Pažinimas yra ne kas nors kita, o sąveika, subjekto santykis su objektu. Sąmonė drauge su objektu atspindi visą pasaulį. Sąmonė, stebinti prieš save esantį objektą iš savosios patirties ir daranti jį pamatiniu pažinimo fenomenu, peržengia savo ribas. Tada pažinimas tampa „transcendentaliniu aktu“. Šia prasme „transcendentinis“ yra giminiškas, jis neprieštarauja transcendere (peržengimas) reikšmei, taip pat gerai tinka objektams, skirtingiems nuo imanentinių objektų. Ne objektai peržengia ribą, o aktai. Taigi to, kas amžina ir nekintama, Platonas nesieja su jokia “pirmine medžiaga”. Tai, kas yra amžina ir nekintama, yra tam tikri dvasiniai arba abstraktūs modeliai, pagal kuriuos sukurtos visos esybės. Platonas manė, kad už “juslinio pasaulio” privalo būti kita tikrovė. Šią tikrovę jis pavadino idėjų pasauliu. Jame slypi amžini ir nekintami įvairių esybių, matomų gamtoje, “pavyzdžiai”. Šią sampratą vadiname Platono idėjų teorija. Transcendentinių aktų yra nesuskaičiuojama daugybė. Jie visuomet yra nukreipti į tai, kas egzistuoja savaime, nepriklausomai nuo sąmonės, bet su ja yra susiję. Primityviausia sąmonė, ir labiau išsivysčiusių žvėrių sąmonė visada ir visur buvo nukreipta į veiksmus alkiui malšinti, norams tenkinti, gelbėjimuisi bei kliūtims išvengti. Tik dvasinė sąmonė išsilavina iš vitalinių potroškių priespaudos – tuo sėkmingiau jai tai pavyksta, kuo didesnis pažinimas. Vis dėlto išsivysčiusioje sąmonėje kitos transcendentinio akto formos lieka neįveiktos; už jų gausos slypi žmogaus santykiai su jį supančio išorinio pasaulio poveikiui. Pvz.: žmogaus veikla, kuri taip pat yra pažinimui priešingas transcendentinis aktas. Pažinimo objektas lieka nepakitęs. O veikla siekiama jį pakeisti. Taip pat pvz.: noras; negalima norėti ir kartu nepajusti išorinio pasaulio pasipriešinimo, turint būtiną tikslą jame kažką nuveikti. Veikla ir norai būna spontaniški, jie veržiasi į išorinį pasaulį, veikdami patyrimą, išgyvenimus, kančias. Be to, būna ir atvirkščiai, kai vidinį pasaulį kažkas veikia per išorinį pasaulį. Čia kuriuos paminėjau aktus nuo pažinimo akto skiriasi tuo, kad nėra, kaip pastarasis, vien tik registruojantys, bet turi ir emocinį pobūdį. Ne visi sąmonės aktai transcendentiniai. Mylint ar neapkenčiant neįmanoma tikėtis, kad šie jausmai nepaliestų objektų; tik gryni vaizdiniai yra imanentiniai. Juk galima įsivaizduoti tai ko iš viso nėra. Suvokimas siejasi su objektais, jų esatimi ir yra atviras būties pažinimui. Šiuo aspektu pažinimas smarkiai skiriasi nuo mąstymo aktų, paprastos vaizduotės, lygiai kaip ir nuo bet kokios rūšies fantastinių vaizdinių. Klausimą būtų galima kelti štai taip: kokiu būdu galėtume suvokti daiktą jo sklaidoje, ar būtų įmanoma, kad mūsų daiktų vaizdiniai būtų tikri t.y. sutaptų su daiktais? Platonas, spręsdamas šią problemą, pripažino sieloje jau esančius idėjos pirmavaizdžius. Pagal šiuos vaizdinius formuojasi daiktai. Mat žmogus sugeba iškelti iš sielos gelmių idėjas savo atmintyje. Tad Platonas mums kelia rimtą sąlygą: siekdami pažinti daiktų esmę, turime remtis savo vidumi, o ne jų išore. „Dabar man atrodo, – rašo Platonas „Faidone“, – kad reikėtų sugrįžti atgal į logoi ir čia stebėti daiktų tikrovę“. „Paslėpto buvimo“ pažinimą Platonas laikė įmanomu tik tada, kai mūsų sieloje esančios idėjos yra tos pačios, kaip ir jas atitinkantys daiktai. Čia aporiją atspindi tai, jog mes tarsi nugrimztame atgal į savo vidų, patys nusigręžiame nuo pojūčių, ir tik tokiu būdu sugebame suvokti daiktų esmę. Nuo senovės laikų buvo manoma: tiesa yra žmogaus vaizdinių atitikimas objektams, kuriuos jis įsivaizduoja. Vaizdinių nukrypimas nuo objektų, priešingai, rodo netiesą. Kitaip sakant, tai rodo objekto ir objekto vaizdinio atitinką subjekte – manoma, kad kai tie patys požymiai, nusakantys objektą, sugrįžta į subjekto vaizdinius yra pažinimas, o kai jie neatitinka – klaida. Tarp atitikimo ir neatitikimo glūdi kontradikcinės priešpriešos, mat čia galioja logikos dėsnis. Rašydama filosofinėmis sąvokomis, pripažįstu, kad tiesos kriterijaus galimybė – aporija, tad vaizdiniai sutampa arba nesutampa su daiktais. Tai žmogui, jo orientacijai pasaulyje turi milžinišką reikšmę, nes žmogus nėra apsaugotas nuo begalės klaidų. Kartais klaidą jis gali pastebėti pasitelkęs antrinius suvokimo organus ir įsitikinti savo pažinimo tikrumu. Pvz.:Kai jis gali patikrinti į vandenį panardintą lazdą, kuri vandenyje atrodo kreiva, nors ištikrųjų yra tiesi. Taip atsitinka dažnai, kartais vien pirmasis žvilgsnis sukelia abejonių dėl to kyla nemalonių mūsų bendravimo su artimaisiais padarinių. Mat mus dažnai veikia lemtingos klaidos, nuo kurių tik šiek tiek gali apsaugoti didžiulė patirtis. Patys vaizdiniai ne taip jau smarkai skiriasi vieni nuo kitų, kad juose galėtume pastebėti, kiek kuris yra teisingas, o kuris neteisingas. Mumyse esantys vieno tipo ir to paties daikto skirtingi vaizdiniai negali egzistuoti drauge. Vadinasi, būtinas visų vaizdinių atitikimas mumyse, bet tai nėra pakankamai savarankiškas kriterijus. Tai galėtų reikšti, jog visa vaizdinių sąveika mumyse pati savaime yra klaidinga, nes neatitinka objektų. Tai mes nuolatos patiriame gyvenime. Mes patys savyje susikuriame neprieštaringus analogijos vaizdus, kurie vis dėlto yra klaidingi. Kai vaizdiniai sąmonėje sutampa su tiesos kriterijumi, tada jie galėtų būti iš tikrųjų laikomi teisingais. Tad dabar kriterijus yra nutolęs nuo sąmonės lygiai tiek pat, kiek ir objektas. Vadinasi, kriterijus vėl turėtų būti sukurtas sąmonėje, o kai tai pripažįstama, tai iš naujo kyla minėtas keblumas. Ainesidemas padarė tokią išvadą: jei tiesos kriterijus negalimas nei sąmonėje viduje, nei jos išorėje, tai jis apskritai yra negalimas. Taigi tiesa yra negalimas. Problemos suvokimas. Labai dažnai mums būna sunku suvokti patį objekto pamatą. Ypač artimo žmogaus vidus dažnai lieka nepažintas. Mes tik apytikriai atspėjame, suvokiame tarsi per miglą, o šiai miglai išsklaidyti būtina didesnė patirtis. Tik iki šios ribos įgyjame pažinimo objekto vaizdinį. Už šios ribos slypi transobjektyvumas. Šią aporiją galima formuluoti kaip: iš kur mes žinome (kad tai, ką žinome, yra akivaizdu), kad mes ne viską suvokime, t.y. kaip galimas problemos suvokimas? Kokiu būdu gali atsirasti nesuvokimo suvokimas? Toje pažinimo dalyje, kurią aprėpia problemos suvokimas, visada iškyla tendencija, peržengianti ligšiolinės objektyvacijos ribas. Toks kryptingas, linkęs į pažangą pažinimas iš tiesų yra akivaizdus. Paties žmogaus raida, prasidedanti vaikyste ir trunkanti ligi brandaus amžiaus, rodo šią vidinio pobūdžio pažangą. Mokslas gana sėkmingai mėgina pažinti vis išsamiau savo tyrinėjamus objektus, vis labiau susiaurinti neištirtą sritį, vis toliau perkelti objektyvacijos ribas į tansobjektyvumą. Filosofiniai klausimai turi rūpėti visiems žmonės, nors filosofu tampa ne kiekvienas. Dėl įvairių priežasčių kasdienybė kai kuriuos žmones įtraukia į savo sūkurį ir stebėjimasis pasauliu kažkur pranyksta. Dauguma žmonių pasaulį suvokia kaip labai įprastą. Ir tik filosofai sudaro garbingą išimtį. Jie niekada nesugeba prisitaikyti prie pasaulio. Jiems pasaulis ir toliau lieka nesuprantamas. Pradėjau analizuoti filosofijos pradžią nuo senų mitinių laikų, bet dabar jau 20 amžius ir nuo Renesanso laikų pasaulis pasikeitė lyg po sprogimo. Didžiųjų atradimų laikais europiečiai ėmė keliauti po visą pasaulį. Šiandien vyksta priešingas procesas. Jį galėtume pavadinti priešingu sprogimu. Atrodo, kad visas pasaulis susitrauks į vieną komunikacijos tinklą. Dar ne taip seniai filosofai, norėdami pažinti pasaulį, ar susitikti su kitais mąstytojais, turėdavo daugel dienų keliauti. Šiandien bet kuriame Žemės kampelyje visą žmonių patyrimą galime išvysti kompiuterio ekrane. Tik kyla klausimas: Ar filosofija artėja prie pabaigos, ar priešingai – stovime ant naujos epochos slenksčio. Mes nebesame kokio nors miesto – valstybės piliečiai. Esam pasaulinės civilizacijos dalis. Technika – ypač komunikacija – per pastaruosius 30 – 40 metų pažengė toliau nei per visą istoriją. Ir galbūt tai tėra pradžia… Suprantama, jog daug kas mums, žmonėms nesuvokiama. Galbūt dar nepažįstame visų gamtos dėsnių. Praeitame amžiuje magnetizmą ir elektrą daugelis laikė burtais. Manau, kad mano prosenelė tik akis išpūstų, jei papasakočiau jai apie televiziją ar kompiuterius. P. S. Nors niekada nesame matę baltos varnos, tačiau neturime nustoti jos ieškoję. Vieną dieną net koks skeptikas turės pirpažinti reiškinį, kuriuo anksčiau netikėjo. Mokslinio pažinimo problema moderniųjų laikų filosofijoje: empirizmo ir racionalizmo ginčas 17 a. situacija pasikeičia. Naujųjų amžių laikotarpis – švietimo epocha. Palaipsniui įsigali mašininė industrija nustelbdama natūrinį ūkį. Mašinų našumas ėmė stelbti žmogaus fizinę jėgą. Gamta tampa nebe tokia svarbi, bet visuotine reikšmę įgyja mokslas. F.Bekonas: “Mokslas – ne tik žinojimas, bet ir jėga.” 17 a suvokia, kad mokslas yra gamybos variklis. Mokslas įgijo praktinę reikšmę, kadangi leido žmonėms apvaldyti gamtą. Iškyla klausimas – kokia mokslinio pažinimo prigimtis? Visi filosofai suskyla į dvi stovyklas: empirikus ir racionalistus. Empirikai: F.Bekonas, Dz. Lokas, Hjumas F.Bekonas: visuotinai priimta, kad už mokslinių žinių tikrumą atsako protas. Tačiau protui būdingi paklydimai: Giminės – proto polinkiai sužmoginti, suobjektinti; Urvo – polinkis vertinti vienašališkai; Nulemia profesija; Turgaus – paskleistas gandas gali būti priimtas už tiesą; Teatro – aklas tikėjimas autoritetais, aklas tikėjimas mokslu – kliudo paties mokslo pažangai. Besimokantieji nekritikuoja mokytojų. Tai liudija, kad protu pasitikėti negalime. Protas nėra patikimas žinių šaltinis. Pasitikėti galima patyrimu. Empirija – patyrimas Patyrimas mokslui suteikia daug privalumų: Žinojimą grindžia eksperimentais, kurie teikia faktus. Faktams apibendrinti pasitelkiamas indukcijos metodas. Tyrinėtojas nuo konkrečių faktų kyla prie visuotinių ir bendrų išvadų. Dž. Lokas užima kraštutinio empiriko poziciją. “Žmogaus protas yra menkas lyginant su patyrimu. Prote nėra nieko, ko nebūtų buvę patyrime. Gimsta žmogus su švaria siela, o patyrimas joje įrašo visą informaciją. Protas atlieka tik pagalbinį vaidmenį – gauta informaciją surūšiuoja. Atlieka loginio tvarkdario vaidmenį. Empirikai daug davė naujųjų amžių kultūrai – pradėjo vystytis gamtos mokslai, fizika, chemija. Be to jie kvietė pereiti nuo knygų – prie gyvenimo, o nuo gyvenimo – prie apibendrintų idėjų. Empirikams niekaip nesisekė paaiškinti, kaip nuo faktų pereinama prie apibendrintų išvadų. Šios bėdos tapo pretekstu atsirasti oponentams – racionalistinei filosofijai R.Dekartas, B.Spinoza, Leibnicas Dekartas kurdamas racionalistinę filosofiją užsibrėžia dviejų tikslų: Atsiriboti nuo senos dogmatinės galvosenos; Pabandyti sukurti naujos, modernios kultūros principus; Viduramžiuose klestėjo aklas pasitikėjimas dogmomis, autoritetais ir gatavomis tiesomis. Vienintelis vaistas nuo dogmų – abejonės turėjimas. Sveika galvosena abejoja viskuo, autoritetais, moksliniais išvedžiojimais, net savo galvosena. Tačiau abejonė nėra visa ko nuoga kritika, visa ko neigimas. Jeigu viskas kritikuojama ir neigiama, tai atveda prie skepticizmo. Skepticizmas atsiranda tada, kai imama abejoti pačia kritika. Apie empirikus Dekartas sake: Patyrimas turi spragų: 1.patyrimas turi nemažai spragų – pvz. žvelgiam i saule, ir ji atrodo maža, nors yra didelė; 2.Induktyvus apibendrinimai. Teiginys: visi metalai yra laidūs elektros energijai. Kas yra visi? Ar visi buvo patikrinti bandymais? Jei patyrimas nėra patikimas, vadinasi mokslo atramos turime ieškoti kitur – žmogaus prote. Protas yra absoliucijai patikimas mokslinio žinojimo šaltinis. Mes galime abejoti viskuo, pasaulio buvimu, savim pačiais, tačiau tą abejonės galimybę mums suteikia protas. Nemąstytume – neegzistuotume. Mąstymas ir protas – visa ko pagrindas. Žmogaus protas iš prigimties yra neklaidingas. Ir visos klaidos įvyksta ne dėl proto veiklos. Klaidas nulemia žmogaus veikla. Valia iškreipia žmogaus proto logiką, dėl to galvosena pasidaro nerišli ir dažnai prieštaringa. Kad būtų galima moksliniame pažinime atsekti kuri galvosena yra teisinga, reikia įvesti griežtus tiesos kriterijus, kurie skelbia: pažinimas yra tikras, jei pasiektas žinojimo aiškumas, skaidrumas ir akivaizdumas. Skaidrumas – žmogus masto pagal taisykles, ir gali pagristi savo mastyme daroma žingsni; Aiškumas – mastymas turi išlaikyti loginį pagrindą. Tikros tiesos neprieštarauja logikai; Dekarto racionalumas pasitarnavo tiksliuoju mokslu pažangai, įgalino tiksliau ir griežčiau formuluoti dėsnius;
laisvė – pasirinkimas – atsakomybė Laisvė tokia žmogaus galia, kuria jis vykdo kaip savo paties valią savo pasirinkimo laisve ir atsakomybe. Laisvė visada susijusi su atsakomybe ir pasirinkimu, jos viena be kitos neegzistuoja. Laisvei svarbu tai ką žmogus daro, pasirenka, t.y. veiksmo tikslas ir realizavimo būdas. Šiame darbe pateiksiu kai kurių filosofų ir etikų mintis apie žmogaus laisvės, atsakomybės ir pasirinkimo sąryšį. Įvairiose srityse ir laisvė, ir atsakomybė :vienur laisvė didesnė, kitur – mažesnė. Be to laisvė priklauso nuo asmenybės, nuo žmogaus pasirinkimo ir sugebėjimų. Kuo žmogus laisvesnis, tuo jis labiau atsakingesnis. Žmogaus laisvę sąlygoja daugelis veiksnių : visuomenė,kurioje žmogus gyvena, jo paties charakteris, valia ir t.t. Laisvė – tai sugebėjimas valdyti save ir gamtą. Žmogus, žinodamas gamtos dėsnius, gali jais naudotis savo sumanymams įvykdyti. Filosofų mintys apie laisvę, pasirinkimą ir atsakomybę Tik žmogus yra laisvas, nes tik jis egzistuoja pats save apspręsdamas. Apsisprendimo galimybė, kuri yra pats laisvės branduolys ir dvasios dalykas. Pagrindas, kuris įgalina žmogų iš gamtos išsiveržti į dvasinę tikrovę, ir yra ne kas kita kaip laisvė. Kas yra žmogus? Tyrinėdami žmogų, sukaupėme įvairiausių žinių, tačiau žmogus kaip visumos nepažinome.Abejotina, ar apskritai žmogus gali būti suvoktas remiantis tuo, ką apie jį galima sužinoti; galbūt jis yra kažkas daugiau, negu pats apie save žino, būtent laisvė, nesutapatinama su jokiu objektiniu pažinimu, tačiau duota žmogui kaip neišvengiama galimybė. Realiai žmogus gali suvokti dvejopai: kaip tyrimo objektą ir kaip jokiam tyrimui neprieinamą laisvą egzistenciją. Mes suvokiame savo laisvę keldami sau reikalavimus. Nuo mūsų priklauso, ar juos priimame, ar atmetame. Mes negalime rimtai abejoti tuo, kad kažką sprendžiame, taigi sprendžiame ir tai, kas susiję su mumis pačiais; negalime abejoti ir tuo, kad esame atsakingi. Kas bando tai neigti, būdamas nuoseklus negali ir kitiems žmonėms kelti jokių reikalavimų. Kai vienas teisiamasis savo nekaltumą grindė tuo, kad jis toks gimęs ir negali būti kitoks, todėl jis negali būti atsakingas. Jeigu esame įsitikinę savo laisve, suvokdami galime žengti kitą žingsnį: žmogus yra būtybė, susijusi su Dievu. Ne patys save sukūrėme. Kiekvienas gali suprasti, jog nėra negalima, kad jo nebūtų. Šiuo požiūriu mes nesiskiriame nuo gyvulių. Tačiau kartu mes esame laisvi, mes apsisprendžiame patys ir neesame pavaldūs gamtos dėsniui; esame laisvėje sau dovanoti, o ne patys savaime. Jeigu nemylime ir nežinome, ką privalome daryti, negalime laisvės išgauti prievarta. Kai apsisprendžiame laisvai ir gyvename prasmingai, suprantame, kad negalime būti dėkingi sau patiems. Pakildami į laisvę, kur mūsų veiksmas mums atrodo esąs būtinas, tačiau ne dėl išorinės gamtos dėsnio prievartos, o kaip vidinė negalėjimo norėti kitaip harmonija, mes suvokiame savo laisvę esant duotą transcendencijos. Juo autentiškiau žmogus laisvas, juo tikresnis jam yra Dievas. Kai esu laisvas autentiškai, esu tikras, kad toks esu ne pats savaime. Žmogaus ryšys su Dievu nėra natūrali duotybė. Kadangi jis neatsiejamas nuo laisvės, kiekvienam jis sužiba tą akimirką, kai daro šuolį iš savo vitalinio egzistavimo į savastį, t.y. ten, kur jis, visiškai laisvas nuo pasaulio, kartu jam yra atviras, kur jis pasauliui nebepavaldus, nes susijęs su Dievu. Laisvė yra tai, kas žmogų padaro žmogumi, jį išskiria iš kitų gyvųjų būtybių, visa savo būtimi priklausančių gamtai. Tai galima teigti, kad yra pati žmogaus esmė. Kanto žodžiais , laisvė yra ne duota, o užduota, būtent laisvė nėra suteikiama pačiu buvimo faktu, o privalo būti paties žmogaus laimima. Trumpiau tariant, ne laisvi gimstame, o privalome laisvi tapti.