optinės elektronikos įtaisai

įvadas

šiame referate apžvelgiami kai kurie nauji optoelektronikos gaminiai. gaminiai buvo parenkami apsižvelgiant į jų panaudojimo sritis. optines elektronikos panaudojimo sritis galima skirstyti į: informacijos perdavimą, informacijos saugojimą, informacijos nuskaitymą ir informacijos vaizdavimą. pagrindine panaudojimo sritis – informacijos perdavimas dideliais greičiais. tai sparčiai besivystanti sritis. darbe aptarta nauja scm technologija, leidžianti sujungti daugelį skaitmeninių signalų viename moduliuotame radijo dažnių signale, kuris siunčiamas vienų optinių kanalų. taip pat aptariami optinio signalo maršrutizavimo būdai, nekeičiant jo į elektrinį, kas sutaupo daug laiko ir energijos. informacijos saugojimo srityje paaminėtinas rentgeno lazeris, kuris savo aukšto dažnio dėka gali daug kartų padidinti optinių informacijos kaupiklių talpą. darbe pateikiama kompiuterio vartotojo identifikavimo sistema nėra labai naujas, tačiau mano manymu vertas dėmesio informacijos nuskaitymo panaudojant optine elektroniką būdas. optoelektronikos panaudojimas informacijos vaizdavimo srityje sąlygoja nestandartinių įrenginių, tokių kaip darbe pateiktas rsd displėjus, kūrimą.

optine revoliucija

1970 m. rudenį amerikiečių stiklo kompanija corning galėjo pasigirti, jog jiems pavyko padaryti tai, ką visi laikė neįmanomu dalyku. iš kvarcinio stiklo jie pagamino skaidulą, kuri buvo tokia skaidri šviesai, kaad ją buvo galima naudoti duomenų perdavimui dideliu nuotoliu. tai ir ta aplinkybė, jog beveik tuo pat metu pavyko sukurti sparčius ir galingus puslaidininkinius lazerius, veikiančius kambario temperatūroje, tapo tikros telekomunikacijų srities revoliucijos pagrindu.
mintis leisti šviesą stiklo ar kitos sk

kaidrios medžiagos skaidula yra nenauja. dar 1841 m. šveicaras danielis colladonas pademonstravo, jog šviesą puikiai praleidžia žemyn nukrypusios vandens čiurkšlės. šis reiškinys greitai tapo toks populiarus, kad jį rodydavo vos ne kiekviename madingame salone. 1853 m. tokį eksperimentą paryžiaus opera panaudojo savajame „fausto“ pastatyme – scenoje atsirado įspūdingas, šviesa trykštantis fontanas.
to dar negana. 1881 m. amerikiečių išradėjas williamas whelleris užpatentavo būdą, kaip stiklo vamzdžiais paskirstyti po visus namo kambarius rūsyje stovinčios elektros lanko lempos šviesą. kitaip sakant, tai centrinio apšvietimo sistema.

1926 m. televizijos išradėjas johnas logie bairdas užpatentavo būdą, leidžiantį stiklo skaidulų pyne perduoti vaizdus. šeštajame dešimtmetyje šį principą iš naujo išrado haroldas hopkinsas, sukūręs pirmąjį medicinoje naudojamą endoskopą – lanksčią stiklo skaidulų pynę, leidžiančią gydytojui pažvelgti į žmogaus kūno vidų.
bet apie tai, kad stiklo skkaidula būtų galima perduoti telefono pokalbį, tuomet niekas nebuvo pagalvojęs.
susidomėjimas optiniu ryšiu atsirado tuomet, kai septintajame dešimtmetyje buvo kuriami pirmieji lazeriai. tuo metu manyta, jog stiklas yra nepakankamai skaidrus. „gal jo skaidrumo pakanka pusės metro ilgio endoskopui, bet tik ne kelių kilometrų ilgio ryšio linijoms“, – taip bent jau tvirtino didžiausias šios srities autoritetas pasaulyje – bell’o laboratorijos amerikoje. čia optiniam ryšiui buvo bandomi tuščiaviduriai bangolaidžiai ir buvo manoma, jog ši sistema jau praktiškai yra baigiama kurti.

išvados

referate buvo pateikta trumpa optoelektronikos vy

ystymosi istorija, aptarti nauji optoelektronikos gaminiai ir technologijos. pagrindinė optoelektronikos idėja – šviesos sklidimas stiklo skaidulomis – atsirado dar XIX a., tačiau sparčiai vystytis pradėjo tik mūsų amžiuje, kai buvo sudarytos mažo slopinimo optinės skaidulos. optoelektronika yra perspektyvi elektronikos mokslo sritis, optiniai reiškiniai ir optoelektroniniai įtaisai taikomi daugelyje šiuolaikiškų elektroninių sistemų. pagrindinė optinės elektronikos taikymo sritis – telekomunikacijų sistemos. aptarti gaminiai įrodo, kad optoelektronikos mokslas nestovi vietoje, pastoviai atsiranda naujos idėjos ir technologijos.

sigitas, klaipeda

Leave a Comment