Optines_elektronikos_itaisai referatas

Radioelektronikos katedra

Optinės elektronikos įtaisai: naujų idėjų ir gaminių apžvalga
(Referatas)

Turinys

Įvadas..............................3

Optinė revoliucija...........................4

1. Nauja alternatyva WDM ir SONET technologijoms............8

2. Perderinamojo bangos ilgio lazerių rinkinys................9

3. Optinė kryžminė jungtis su mažais nuostoliais.............10

4. Optinis maršrutizatorius......................11

5. RCD displėjus...........................13

6. Vaizdo sensorius kompiuterio saugumui užtikrinti.............14

7. Netrūkiai generuojantis rentgeno lazeris.................15

8. Įpučiami šviesolaidžiai........................16

Išvados..............................17

Literatūra..............................18

Įvadas

Šiame referate apžvelgiami kai kurie nauji optoelektronikos gaminiai. Gaminiai buvo parenkami apsižvelgiant į jų panaudojimo sritis. Optines elektronikos panaudojimo sritis galima skirstyti į: informacijos perdavimą, informacijos saugojimą, informacijos nuskaitymą ir informacijos vaizdavimą. Pagrindine panaudojimo sritis – informacijos perdavimas dideliais greičiais. Tai sparčiai besivystanti sritis. Darbe aptarta nauja SCM technologija, leeidžianti sujungti daugelį skaitmeninių signalų viename moduliuotame radijo dažnių signale, kuris siunčiamas vienų optinių kanalų. Taip pat aptariami optinio signalo maršrutizavimo būdai, nekeičiant jo į elektrinį, kas sutaupo daug laiko ir energijos. Informacijos saugojimo srityje paminėtinas rentgeno lazeris, kuris savo aukšto dažnio dėka gali daug kartų padidinti optinių informacijos kaupiklių talpą. Darbe pateikiama kompiuterio vartotojo identifikavimo sistema nėra labai naujas, tačiau mano manymu vertas dėmesio informacijos nuskaitymo panaudojant optine elektroniką būdas. Optoelektronikos panaudojimas informacijos vaizdavimo srityje sąlygoja nestandartinių įrenginių, tokių kaip daarbe pateiktas RSD displėjus, kūrimą.

Optine revoliucija

1970 m. rudenį amerikiečių stiklo kompanija Corning galėjo pasigirti, jog jiems pavyko padaryti tai, ką visi laikė neįmanomu dalyku. Iš kvarcinio stiklo jie pagamino skaidulą, kuri buvo tokia skaidri šviesai, kad ją buvo galima naudoti duomenų pe

erdavimui dideliu nuotoliu. Tai ir ta aplinkybė, jog beveik tuo pat metu pavyko sukurti sparčius ir galingus puslaidininkinius lazerius, veikiančius kambario temperatūroje, tapo tikros telekomunikacijų srities revoliucijos pagrindu.
Mintis leisti šviesą stiklo ar kitos skaidrios medžiagos skaidula yra nenauja. Dar 1841 m. šveicaras Danielis Colladonas pademonstravo, jog šviesą puikiai praleidžia žemyn nukrypusios vandens čiurkšlės. Šis reiškinys greitai tapo toks populiarus, kad jį rodydavo vos ne kiekviename madingame salone. 1853 m. tokį eksperimentą Paryžiaus opera panaudojo savajame „Fausto“ pastatyme – scenoje atsirado įspūdingas, šviesa trykštantis fontanas.
To dar negana. 1881 m. amerikiečių išradėjas Williamas Whelleris užpatentavo būdą, kaip stiklo vamzdžiais paskirstyti po visus namo kambarius rūsyje stovinčios elektros lanko lempos šviesą. Kitaip sakant, tai centrinio apšvietimo sistema.

1 pav. Centrinio apšvietimo, naudojant stiklo skaidulą, patentas, išduotas 18881 m.

1926 m. televizijos išradėjas Johnas Logie Bairdas užpatentavo būdą, leidžiantį stiklo skaidulų pyne perduoti vaizdus. Šeštajame dešimtmetyje šį principą iš naujo išrado Haroldas Hopkinsas, sukūręs pirmąjį medicinoje naudojamą endoskopą – lanksčią stiklo skaidulų pynę, leidžiančią gydytojui pažvelgti į žmogaus kūno vidų.
Bet apie tai, kad stiklo skaidula būtų galima perduoti telefono pokalbį, tuomet niekas nebuvo pagalvojęs.
Susidomėjimas optiniu ryšiu atsirado tuomet, kai septintajame dešimtmetyje buvo kuriami pirmieji lazeriai. Tuo metu manyta, jog stiklas yra nepakankamai skaidrus. „Gal jo skaidrumo pakanka pusės metro ilgio endoskopui, be

et tik ne kelių kilometrų ilgio ryšio linijoms“, – taip bent jau tvirtino didžiausias šios srities autoritetas pasaulyje – Bell’o laboratorijos Amerikoje. Čia optiniam ryšiui buvo bandomi tuščiaviduriai bangolaidžiai ir buvo manoma, jog ši sistema jau praktiškai yra baigiama kurti.
Nepaisant to, ir jiems teko pripažinti, kad stiklas turi keletą potencialių pranašumų. Labai plonoje stiklo skaiduloje, apvilktoje medžiaga su mažesniu lūžio rodikliu, šviesa būdavo pagaunama dėl visiško vidaus atspindžio reiškinio. O jei tokia šerdis būtų labai plona, vos kelių mikronų skersmens, tokia sudėtinė skaidula galėtų tapti vienmodžiu šviesolaidžiu. Signalas galėtų ja sklisti nė kiek neišplisdamas. Bet viskas galiausiai atsiremdavo į didelį šviesos slopinimą stikle.
Kinijoje gimęs mokslininkas Charles Kao 1966 m. ruošė savo daktaro disertaciją. Tuo metu geriausių stiklo skaidulų slopinimas siekė net 1000 dB kilometrui, bet medžiagų specialistai jam sakė, kad visus šiuos šviesos nuostolius sąlygoja vien stikle esančios priemaišos. Teorinę šviesos pralaidumo ribą sąlygojo šviesos sklaida ir jos sugertis, o šie procesai negalėjo duoti didesnio nei 1 dB/km slopinimo. Todėl tereikėjo išmokti pagaminti švaresnį ir skaidresnį stiklą – ir skaidulos pasidarytų labai įdomios. Savo disertacijoje Kao įrašė, kad tam reikalingos stiklo skaidulos, kurių slopinimas yra mažesnis nei 20 dB/km.
Kao disertacija sukėlė nemažą susidomėjimą. Ją apsigynęs jis iškeliavo į pasaulinį turnė, visur pasakodamas apie skaidulinės optikos šviesias perspektyvas.
br />Šituo susidomėjo ir amerikiečių kompanija Corning, anksčiau pagarsėjusi savo išrastu ugniai atspariu Pyrex stiklu. Problema buvo ta, kad švaraus kvarcinio stiklo minkštėjimo temperatūra buvo ženkliai aukštesnė negu įprastinio stiklo temperatūra, o jo lūžio rodiklis buvo mažesnis. Norint gauti veikiančią skaidulą, jos šerdį reikėjo pagaminti iš stiklo su didesniu lūžio rodikliu.
Šitaip 1970 m. vasarą Corning mokslininkai Maureris, Keckas, Schultzas ir Zimaras pagamino skaidulas, kurių slopinimas tebuvo vos 17 dB/km. Dar po poros metų jie legiravo šerdį germaniu ir gavo 4 dB/km nuostolius. Galų gale stiklo skaidula tapo skaidri, o Bell’o laboratorijos turėjo uždaryti savo tuščiavidurių šviesolaidžių projektą.
Sparčių ir pigių puslaidininkinių lazerių sukūrimo dėka skaidulinė optika padarė didžiausią perversmą ryšių technikoje nuo pat radijo bangų atradimo. 1986 m. pirmasis šviesolaidinis optinis kabelis nutiestas Lamanšo kanalo dugnu, o 1988 m. –
2 pav. Šviesolaidis

per Atlantą. 1987 m. buvo sukurtas šviesos signalų stiprinimo erbiu legiruotoje skaiduloje būdas.
Tiesa, teko išspręsti ir krūvą kitokių problemų, pavyzdžiui, susijusių su skaidulinių optinių linijų instaliavimu ir priežiūra. Kaip sutaisyti nutrūkusį optinį kabelį? Laboratorijoje viskas sekėsi puikiai, bet reikėjo sukurti ir tokius metodus, kurie tiktų lauko sąlygomis, kada tenka dirbti purve, lyjant ar sningant ant galvos. Bet ir tai pavyko padaryti.
Nuo devintojo dešimtmečio optiniai kabeliai jau tiesiami išilgai automagistralių ir geležinkelių. Optiniai tinklai sujungė tarpusavyje vi

isas telefono stotis ir mobiliojo ryšio siųstuvus. Naujos technologijos, tokios kaip bangos ilgių sutankinimas, leis optinėmis linijomis perduoti dar 50-100 kartų daugiau informacijos nei lig šiol. Tokiomis linijomis sklindantys duomenų srautai viršys 1 terabitą per sekundę. O pats šviesos slopinimas skaiduloje šiandien tėra 0,2 dB/km. Yra atrasta medžiaga, turinti dar mažesnį slopinimą, – fluorido stiklas, bet ji bijo vandens.
Optinių tinklų plėtrą šiandien riboja kabelių instaliavimui reikalingos darbo sąnaudos. Tik dėl to skaiduliniai kabeliai dar nepasiekė pačių vartotojų. Bet tai neturėtų trukti labai ilgai – daugių daugiausia penkerius metus. Silicio Slėnio viduryje, įsikūrusiame Palo Alto mieste, jau dabar yra bandoma FTTH (Fiber To The Home – skaidula iki namų) sistema. Šviesolaidžiai pasieks kelis tūkstančius namų. Kai Lietuvoje mažiau plepės apie informacinę visuomenę, o pradės kažką iš tikrųjų veikti, gal jų pernešami signalai nušvies ir mūsų buitį.

1. Nauja alternatyva WDM ir SONET technologijoms

Silicio Slėnio, Kalifornijoje, kompanija Centerpoint Broadband Technologies Inc. pademonstravo veikiančią alternatyvią technologiją SONET (Synchronous Optical Network – sinchroniškas optinis tinklas, SDH amerikietiškas variantas) bei WDM (Wavelength Division Multiplexing – bangos ilgių sutankinimas) technologijoms. Ponešlių sutankinimo technologija SCM (Subcarrier Multiplexing) 2000 m. rugpjūčio mėnesį buvo pristatyta Denveryje vykusioje Nacionalinėje optikos inžinierių konferencijoje. Naudojant SCM technologiją daugelis skaitmeninių signalų sukaupiami viename moduliuotame radijo dažnių (RF) signale, kuris po to, pasitelkus vieną bangos ilgį, siunčiamas vienu optiniu kanalu (žr. 3 pav.). SCM technologija yra suderinta su 100 GHz ir 50 GHz DWDM bei SONET technologijomis. Ją galima naudoti kaip šių technologijų alternatyvą arba kaip papildomą būdą, išplečiantį DWDM ir SONET galimybes.
3 pav. Ponešlių sutankinimo technologijos veikimo principas

Ponešlių sutankinimo technologija leidžia išdalinti skaidulos pralaidą ne laike, bet pagal dažnį, todėl šitaip išvengiama lazerio impulsų pasikartojimo dažnio keliamų suvaržymų.
SCM naudoja šiuolaikinius RF modemus, leidžiančius pasiekti didesnės spartos ryšį tame pačiame dažnių juostos plotyje. SCM naudoja dažninę moduliaciją, tuo tarpu SONET – impulsinę, o WDM – bangos ilgio moduliaciją. Padalijus skaidulos pralaidą dažnių, o ne laiko srityje, galima išvengti ribojimų, sukeliamų konkretaus impulsų pasikartojimo dažnio. SCM technologija atkeliavo iš brandesnių ryšio technikos sričių: bevielio, palydovinio ir kabelinio ryšio, kuriuose seniai egzistuoja išbandyti skaitmeniniai grandynai. Kiekvienu bangos ilgiu galima nesunkiai perduoti iki 20 Gb/s spartos duomenų srautus.
Toje pat konferencijoje Centerpoint taip pat papasakojo apie kitą technologiją – LENS (Lightwave Efficient Network Solution – efektyviai šviesos bangas išnaudojantis tinklo sprendimas). LENS aparatūra leidžia sumažinti tinklo komponentų, reikalingų sukaupiant viename bangos ilgyje daugelį signalų, skaičių be jokios papildomos esamo tinklo rekonstrukcijos. LENS tinka bet kokios topologijos vietiniams ir regioniniams tinklams.

2. Perderinamojo bangos ilgio lazerių rinkinys

Dvi nepriklausomos japonų mokslininkų grupės vienu metu sukūrė panašius WDM taikymams skirtus perderinamuosius lazerius. Abiejose konstrukcijose rasime aštuonis paskirstytojo grįžtamojo ryšio (DFB – Distributed FeedBack) lazerius, pagamintus vientisame InGaAsP padėkle, abiejose visos aštuonios išvestys yra suvedamos į vieną, naudojant 8 x 1 optinį daugiamodės interferencijos (MMI – MultiMode Interference) atšakiklį. Negana to, abiejose konstrukcijose bendroje išvestyje yra puslaidininkinis optinis stiprintuvas (SOA – Semiconductor Optical Amplifier). Beje, yra ir tam tikrų skirtumų.

4 pav. Perderinamas lazeris

Viename iš šių prietaisų, sukurtame Fujitsu laboratorijose, yra aštuoni atskiri lazerinių diodų bangolaidžiai, kuriuos plokštumoje vieną nuo kito skiria 240 µm; jų išvestys sueina į vieną daug siauresnį bangolaidį. Kiekvienas lazeris generuoja 30 mW galios spinduliuotę, jų bangos ilgiai skiriasi vienas nuo kito per 3,18 nm (1535-1558 nm spektriniame diapazone), o į šviesolaidį išvestyje patenka 10 mW kiekvieno bangos ilgio spinduliuotės.
NEC Optoelektronikos laboratorijoje pagamintame prietaise yra papildomas elektrooptinis moduliatorius, veikiantis iki 2,5 Gb/s dažnio. Aštuoni diodai vienas nuo kito nutolę tik per 80 µm, todėl juos galima suvesti į MMI atšakiklį be jokių papildomų S raidės formos lankstų. Šio prietaiso išvesties galia yra 7 mW, o jo generuojamus bangų ilgius galima derinti 1552,5-1567,8 nm spektriniame ruože.

3. Optinė kryžminė jungtis su mažais nuostoliais

Optinėmis skaidulomis duomenys dabar yra perduodami 10 Gb/s ir didesniais greičiais, tačiau tuomet, kai juos reikia iš naujo maršrutizuoti ir paskirstyti vietiniame tinkle, sparta nukrinta iki žymiai mažesnių dydžių – apie 100 Mb/s. Jeigu būtų pakeisti elektroniniai komutatoriai optiniais, būtų galima bent dalį šios prarastos spartos atgauti, tačiau dabartinė technologija neleidžia jungti daugiau optinių portų. Pastarųjų skaičiui didėjant labai išauga įvesties nuostoliai.

5 pav. Optinės kryžminės jungties modulio schema

Kompanija Astarte Fiber Networks pademonstravo naują principą, kurį bus galima naudoti optinių kryžminių jungčių (cross-connect), su minimaliais nuostoliais aptarnaujančių šimtus ar netgi tūkstančius portų, technologijoje. Veidrodis – perjungiklis – yra aktyvuojamas mikroelektromechaniniu prietaisu, sukurtu firmoje Texas Instruments.
Bandymų rezultatai viršijo Astarte lūkesčius. Įvesties nuostoliai buvo 20-30 proc. mažesni, nei tikėtasi, o perjungimo laikas buvo toks trumpas, kaip ir numatyta. Sistemą galima naudoti kartu su vienmodėmis skaidulomis; optiniai signalai gali turėti bangos ilgius nuo 1250 iki 1650 nm. Skirtingai nuo elektroninių komutatorių, pereinant prie kitų tinklo protokolų ir perjungimo greičių optinės sistemos, nereikia specialiai perkonfigūruoti.

4. Optinis maršrutizatorius

Kompanija Lucent Technologies sukūrė pirmąjį didelės pralaidos, visiškai optinį ryšių tinklų maršrutizatorių, galintį tvarkyti duomenų srautus, 10 kartų didesnius nei sklinda šiandienos “Internete”.
Maršrutizatoriuje WaveStar (TM) LambdaRouter yra įdiegtas Bell Labs mikroskopinių veidrodžių patentas; tokie veidrodžiai akimirksniu nukreipia ir maršrutizuoja reikiama linkme iš vienos skaidulos į kitą optinius signalus, atsisakant
6 pav.Mikroveidrodis

šiandien dar būtino optinio signalo vertimo į elektrinį ir atvirkščiai. Operatorius taip sutaupys apie 25 proc. aptarnavimo išlaidų, o tinklai su tokiais perjungikliais veiks 16 kartų sparčiau už elektriškai komutuojamus.
Lucent optinių tinklų grupės prezidentas Gerry Butters sako: “Kitos kartos tinklų svarbiausi elementai bus optiniai bangos ilgiai ir mūsų kompanija bus pirmoji, kuri padarys visiškai optinius tinklus realybe. XXI amžiuje visiškai optiniai tinklai perduos milžiniškus informacijos kiekius, tiesiogine to žodžio prasme, šviesos greičiu ir tų srautų neberibos tradicinėse ryšių sistemose pasireiškiančios silpnosios technologijos vietos. Lucent siūlomas optinis maršrutizatorius iš tiesų turi beveik begalinę pralaidą, todėl jo vartotojai galės palaipsniui ir labai ekonomiškai plėsti savuosius tinklus, kai atsiras toks poreikis”.
7 pav. LambdaRouter mikroveidrodžių matrica.

Maršrutizatoriuje LambdaRouter yra panaudota Bell Labs sukurta revoliucinė MicroStart technologija. Mažyčiai mikromechaniniai veidrodžiai yra patalpinti taip, kad kiekvieną jų apšviestų vieno bangos ilgio šviesa. Jie įvairiai palenkinėjami, kad kiekvieno bangos ilgio spinduliuotė galėtų būti nukreipiama į vieną iš pasirinktųjų 256 įvesties ir išvesties optinių skaidulų. Visi 256 veidrodžiai telpa mažiau nei kvadratinio colio dydžio silicio plokštelėje. Tokia kompaktiška perjungiklių matrica yra 32 kartus tankiau supakuota, negu yra šiandieniniuose elektroniniuose perjungikliuose. O nesant jokio vertimo iš optinio signalo į elektrinį ir atvirkščiai, LambdaRouter naudos 100 kartų mažiau energijos.
Technologija MicroStar buvo pirmąkart parodyta Ženevoje vykusioje parodoje Telecom’99, o nuo jos sukūrimo laboratorijoje iki įdiegimo pramonėje tepraėjo 15 mėnesių.
LambdaRouter yra modulinis komutatorius, leidžiantis pasiekti maksimalią perjungimo spartą ir efektyviausiai panaudoti turimus bangos ilgius. Sistema priima bet kokį balso, duomenų ar vaizdo signalą, o kiekvienu iš pradinių 256 kanalų galima perduoti SONET/SDH standarto signalus, kurių greičiai yra iki 40 Gb/s.
Pirmasis LambdaRouter variantas bus pateiktas pavieniams klientams 2000 metų liepą ir turės 10 terabitų per sekundę dydžio pralaidą. Rinkoje sistema pasirodys kitų metų gruodį.

5. RCD displėjus

Sudie, gremėzdiški kibernetiniai akiniai, – ateityje kompiuterio ekranu gali tapti pati akis. JAV mokslininkai praneša, kad jų sukurta naujoviška lazerinė sistema suprojektuoja monitoriaus vaizdo detales tiesiog žmogaus akies tinklainėje.
Firmos Microvision specialistai sukūrė tinklainės skenavimo displėjų (RSD – Retinal Scanning Display), kuriuo naudojantis greitai bus įmanoma naršyti televizijos dydžio Interneto tinklapiuose be jokio monitoriaus.
Labai silpni displėjaus lazerių pluošteliai piešia akies tinklainėje vaizdus. Vaizdai gali būti imami iš kameros arba prijungto kompiuterio. Taškas po taško, panašiai kaip tai yra daroma televizoriuje, į biologinį ekraną yra perkeliamas visas vaizdas.
Mokslininkai tikisi rimtos gydytojų pagalbos, nes prietaisą galės naudoti ir chirurgai – vienu metu stebėti operuojamąjį pacientą ir kompiuterio rodomą jo rentgeno nuotrauką.

6. Vaizdo sensorius kompiuterio saugumui užtikrinti

Šiandien vis didesniam skaičiui firmų ir organizacijų labai svarbu jų kompiuterinių tinklų sauga. Ypač griežtų saugumo priemonių tenka imtis finansų ir medicinos įstaigose, kur reikia išlaikyti paslaptyje asmeninių sąskaitų ir pacientų bylų turinį. Slaptažodžiai niekad nebuvo absoliučiai patikimi, nes juos galima pavogti arba atspėti. Tiesą sakant, vagims čia net nereikia labai stengtis: jie dažnai randa slaptažodžius prie kompiuterio monitorių priklijuotuose lapeliuose. Nauja kompiuterių saugos sistema, naudojanti CMOS vaizdo sensorius, žada sumažinti panašių problemų skaičių ir sutaupyti įstaigos vadybai skirtų lėšų.
8 pav. Vaizdo sensorius, atpažįstantis pirštų antspaudus

Kompanija Indicator Technology sukūrė prietaisą, pavadintą Direct Fingerprint Reader (tiesiogis pirštų atspaudų skaitiklis). Vartotojo identifikavimui jis slaptažodžius pakeičia pirštų atspaudais. Prietaisas yra palyginti nedidelis, todėl jį lengva įkomponuoti ir į asmeninį kompiuterį, ir į jo periferinius įrenginius. Jame panaudota firmos Compaq programinė įranga ir VLSI Vision Ltd. monochrominis 356×292 vaizdo taškų CMOS sensorius VV5404 su A/D keitikliu. Pačioje mikroschemoje yra gausu įvairių papildomų valdymo funkcijų, todėl jokių papildomų elementų sistemai nereikia.
Mažas pirštų atspaudų skaitiklis gali būti montuojamas bet kurioje PC vietoje; jam nereikia atskiro maitinimo šaltinio. Skaitiklis tinka Compaq Deskpro, Armada PC ir profesionalioms darbo stotims. Jis ne tik padidins sistemos saugą, bet ir supaprastins visą registravimosi joje procesą. Nebeliks problemų dėl pamiršto ar nustojusio galioti slaptažodžio.

7 Netrūkiai generuojantis rentgeno lazeris

Barselonos universiteto (Ispanija) Ramono Corbalano vadovaujama fizikų grupė sukūrė teorinį modelį, kurį realizavus galima tikėtis įgyvendinti vieną iš didžiausių šiuolaikinių fizikos svajonių – netrūkiai spinduliuojantį rentgeno lazerį. Nors, pasak Corbalano, ši idėja kol kas egzistuoja tik popieriuje ir yra dar gana toli nuo jos praktinio įgyvendinimo, lazeris turės milžinišką potencialą ir galės būti taikomas visur – nuo skaitmeninių DVD vaizdo plokštelių iki mikrochirurgijos.
9 pav. Lazerio veikimo principas

Lazeris yra kaupinamas rubidžio atomų pluoštelio, sutelkto mažame skaidriame kube, patalpintame tarp dviejų veidrodžių. Į šių atomų pluoštelį nukreipiama matomos šviesos lazerio spinduliuotė. Lazerio ir atomų pluošteliai gali būti statmeni arba priešpriešiniai vienas kitam. Bet kuriuo atveju susidūrimo metu atsiranda vadinamasis lazeris be apgrąžos, o jo spinduliuotės dažnis iki 10 kartų viršija išorinio lazerio spinduliuotės dažnį.
Lazeriai be užpildo apgrąžos iki šiol egzistuoja tik laboratorijose; jų tėra sukurta vos keletas. Corbalano grupė sako, kad jie kuriami vien tam, kad būtų galima parodyti, kad tokių lazerių teorija yra teisinga. Bet ispanų grupė įsitikinusi, jog jų modelis suteikia pirmąją galimybę panaudoti tokius lazerius labai svarbiai užduočiai – dažnio didinimui.
Grupės narys Jordi Mompartas sako, jog pasiūlytoji teorija rodo, kad aukšto dažnio lazerio spinduliuotę galima sukurti panaudojus palyginti žemą dažnį.
Vienas modelio trūkumas yra tas, kad kaip išorinis lazeris yra naudojamas dujų lazeris. Bet realizavus šią konstrukciją būtų galima toliau bandyti taikyti ir puslaidininkinius lazerius.
Potencialūs taikymai yra labai svarbūs. Kai plokštelių skeneriuose naudojamų lazerių dažnis buvo padidintas vos 20 proc., kompaktines plokšteles pakeitė DVD technologija. Jei dažnis būtų pakeistas dešimt kartų, DVD įrašo talpa išaugtų 100 proc.

8. Įpučiami šviesolaidžiai

Naudodama visiškai naują, panašų į pistoletą įrenginį, kompanija Ericsson Cables galės įpūsti arba įšauti šviesolaidinius optinius kabelius į butus ar į namus. Sistema, pavadinta Ribbonet, gerokai sumažins instaliavimo kainą, nes guma padengti
šviesolaidžiai yra paprasčiausiai įšaunami į namo vamzdyną. Ericsson tikisi, kad šis metodas padarys šviesolaidžius įprasta duomenų ryšio terpe švedų namuose.
10 pav. Šviesolaidžių įputimas į sieną

Išvados

Referate buvo pateikta trumpa optoelektronikos vystymosi istorija, aptarti nauji optoelektronikos gaminiai ir technologijos. Pagrindinė optoelektronikos idėja – šviesos sklidimas stiklo skaidulomis – atsirado dar XIX a., tačiau sparčiai vystytis pradėjo tik mūsų amžiuje, kai buvo sudarytos mažo slopinimo optinės skaidulos. Optoelektronika yra perspektyvi elektronikos mokslo sritis, optiniai reiškiniai ir optoelektroniniai įtaisai taikomi daugelyje šiuolaikiškų elektroninių sistemų. Pagrindinė optinės elektronikos taikymo sritis – telekomunikacijų sistemos. Aptarti gaminiai įrodo, kad optoelektronikos mokslas nestovi vietoje, pastoviai atsiranda naujos idėjos ir technologijos.

Literatūra

1. S.Štaras. Optinio ryšio sistemų elementai. Mokomoji knyga. V.: Technika, 1998.

2. http://www.rtn.lt/rtn/9904/index.html

3. http://www.rtn.lt/rtn/9804/index.html

4. http://www.rtn.lt/rtn/0101/zin_optinis.html

2 thoughts on “Optines_elektronikos_itaisai referatas”

Leave a Comment