Tarprautinio darbo jėgos judėjimo priežastys

TURINYS

ĮVADAS 3
1. DARBO IŠTEKLIŲ SAMPRATA 4
2. TARPTAUTINIO DARBO JĖGOS JUDĖJIMO PRIEŽASTYS 5
3. „PROTŲ NUTEKĖJIMO“ PROBLEMA IR JOS SPRENDIMO GALIMYBĖS 8
3. 1. Kas yra „protų nutekėjimas“? 8
3.2. Protų nutekėjimas ir Lietuva 9
4. KAI KURIE PROTŲ SULAIKMO POLITIKOS PRIEMONIŲ PAVYZDŽIAI 11
5. PROTŲ SUSIGRĄŽINIMO POLITIKA: UŽSIENIO PAVYZDŽIAI 11
5.1. Kai krie „protų susigrąžinimo“ politikos priemonių pavyzdžiai 13
6. DABARTINĖ VALSTYBĖS INSTITUCIJŲ
VEIKLA EMIGRACIJOS KLAUSIMU..............................13
IŠVADOS IR PASIŪLYMAI 15
LITERATŪRA 20ĮVADAS
Darbas yra pirma ir svarbiausia žmonijos egzistavimo bei tobulėjimo sąlyga. Nei kapitalas, kaip gamybos veiksnys, nei žemė be darbo yra neveiksmingi. Darbo ištekliai kaip tema yra be galo plati. Šia tema yra parašyta daug literatūros, bet ne tik dėl to, kaad ši tema yra susijusi su kasdieniniu mūsų gyvenimu, bet ir dėl to, kad ji yra labai įdomi. Analizuojami įvairūs darbo išteklių niuansai, kurie sudaro palankias sąlygas plėtotis geriems santykiams tarp organizacijose, įmonėse dirbančių vadovų ir pavaldinių, darbuotojų ir darbdavių.

Jau pradėjome antrus Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje metus. Šis žingsnis leido atversti naują Lietuvos istorijos puslapį ir migracijos procesų valdymo srityje. Lietuva jau keletą metų yra tarptautinės migracijos srautų kryžkelėje. Tai lėmė ir spartus ūkio augimas, kuris pritraukia užsienio kapitalą, irr besiplečiantys socialiniai bei kultūriniai ryšiai su kitomis valstybėmis, ir vis didesnė laisvė Lietuvos gyventojams keliauti svetur bei mažesni reikalavimai ES piliečiams, norintiems atvykti pas mus.
Šiuolaikinėje visuomenėje vis didesnis dėmesys turi būti skiriamas, ir tas jau yra daroma, tarptautiniam darbo jė

ėgos judėjimui.
Taigi dėl to ir reikia gilintis į visas su darbo ištekliais susijusias problemas, nes tai, kaip jau minėjau, padeda pasiekti efektyvų ir teisingą darbo išteklių panaudojimą, įvertinimą bei valdymą.
Šio darbo tikslas – atskleisti tarptautinio darbo jėgos judėjimo priežastis, aptarti „protų nutekėjimo“ problemas ir jos sprendimo galimybes.
Uždaviniai:
1. Išsiaiškinti darbo judėjimo ir emigracijos sampratą.
2. Atskleisti tarptautinio darbo jėgos judėjimo priežastis.
3. Išanalizuoti „protų nutekėjimo“ problemas ir jos sprendimo galimybes.
4. Supažindidnti su kai kuriais protų sulaikmo politikos priemonių pavyzdžiais.
5. Pateikti išvadas ir pasiūlymus.1. DARBO IŠTEKLIŲ SAMPRATA
Darbo ištekliai – šalies darbingi gyventojai, užimti ir neužimti, bet potencionaliai galintys dalyvauti visuomeniškai naudingoje veikloje, kuriant; o materialines vertybes ir teikiant paslaugas. Darbo išteklius apibūdina darbingų gyventojų skaičius. Tai svarbus šalies ekonominio potencialo elementas.. Čia priskiriami: visi darbingo amžiaus dirbantys gyventojai, visi iki darbingo irr po darbingo amžiaus dirbantys piliečiai, kaip antai: pensininkai, paaugliai, riboto darbingumo piliečiai (invalidai). Darbo ištekliai skirstomi i objektyviuosius – faktiškai užimtus – ir pasyviuosius – tai mokinai, studentai, asmenys, dirbantys namų ūkyje. Juos galima planuoti, analizuoti įmonės, ūkio veikos ar valstybės lygiu [1].
Darbo jėga – fiziniai ir protiniai žmonių sugebėjimai, kuriuos galima panaudoti ekonominėje ar kitoje visuomeniškai naudingoje veikloje. Darbo jėgos pagrindą sudaro žmogaus darbingumas, t.y. sveikatos būklė, žinios, įgūdžiai, kurie įgalina atlikti tam tikro sudėtingumo ir apimties darbą. Sąvoka darbo jėga vartojama dv
vejopa prasme: kaip visuminis žmonių gebėjimas dirbti; kaip statistinis rodiklis, apibūdinantis ekonomiškai aktyvių gyventojų skaičių. Taigi darbo jėga – visi užimti gyventojai ir bedarbiai.
Darbo jėga sąveikauja su gyventojais ir darbo ištekliais. Gyventojai – tai nuolatiniai Lietuvos gyventojai, skaičiuojami metų pradžioje, netaikant jokių lyties, amžiaus, tautybės ir kitų apribojimų.
Vaikams iki 14 metų amžiaus įstatymais draudžiama darbinė veikla, todėl ši grupė yra darbo išteklių potencialas.
Oficialioje statistikoje darbo ištekliai apibūdinami kaip darbo jėga. Mūsų nuomone, darbo jėgos samprata daugiau sietina su užimtais darbuotojais arba dirbančiaisiais.
Dirbantieji – asmenys, dirbantys visų nuosavybės formų įmonėse, įstaigose ir organizacijose, įskaitant ūkininkų ūkius (išskyrus sklypininkus), bei atliekantys karinę tarnybą ar esantys įkalinimo įstaigose. Šiai kategorijai priskiriami ir per ataskaitini laikotarpi nedirbę dėl ligų, traumų, atostogų, darbo trūkumo, prastovų ir kitų priežasčių, bet nenutraukę oficialių ryšių su darboviete.
Užimti darbuotojai apima tiek dirbančiuosius, tiek kitaip užimtus darbuotojus (tarnaujančius kariuomenėje, besimokančius, esančius įkalinimo įstaigose, pensininkus).

Nedirbantieji – tai bedarbiai, tiek pensininkai, invalidai, tiek savo noru nedirbantys. Darbo ištekliai vaidina svarbų vaidmenį visose šalies gyvenimo srityse. Kiekybinės ir kokybinės jų charakteristikos lemia vystymosi sėkmę ir kartu yra šalies vystymosi sėkmės rezultatas. Kuo aukštesnis šalies ekonominis potencialas, tuo aukštesnis gyvenimo lygis, geresnės mokymosi, sveikatos apsaugos sąlygos ir t.t. Ir atvirkščiai, darbo ištekliai, apimantys gausybę gerai išmokslintų darbingų žmonių, yra sv
varbus ekonomikos sėkmės veiksnys. Ne paskutinę vietą užima ir tokie nematerialos veiksniai, kaip darbo išteklių kultūra: charakteris, požiūris į darbą ir kt..
Darbo išteklių ir jų struktūros formavimas ir efektyvus jų naudojimas yra sudėtingas uždavinys; jo sprendimas priklauso tiek nuo vyriausybės, tiek nuo atskirų įmonių vykdomos politikos, tiek ir nuo darbuotojų dalyvavimo šios problemos sprendime.
Emigracijos apibrėžimas – emigravusiais laikomi tik tie žmonės, kurie oficialiai pranešė apie savo išvykimą iš šalies.
Dalis atvykusiųjų į šalį yra imigrantai, o ne grįžtantieji emigrantai; taigi, emigrantų skaičius didesnis, negu atvykimo-išvykimo saldo.
Svarstant migraciją kaip ekonominį reiškinį, ją galima suvokti kaip atsaką į ekonomines geresnio gyvenimo galimybes, kurio dinamiką veikia „stūmimo-traukimo“ modelis.
Tagi migracija – dvipusis procesas: kažkas išvyksta, bet tuo pat metu kažkas ir atvyksta.2. TARPTAUTINIO DARBO JĖGOS JUDĖJIMO PRIEŽASTYS
Tarptautinį darbo jėgos judėjimą arba migraciją veikia daugybė priežasčių. Tarp migracijos priežasčių dažniausiai nurodomos ekonominės, politinės, ideologinės, rasinės, etinės ir kitos. Didžiausią reikšmę darbo jėgos migracijai turi ekonominiai motyvai. Tačiau, nepaisant jų svarbos, sprendimą migruoti priima pats žmogus. Tai priklauso nuo jo demografinių ir kitų asmeninių savybių. Todėl visos darbo jėgos migracijos priežastys skirstomos į dvi dalis, t.y. makrolygio ir mikrolygio migracijos veiksnius.
Makrolygio veiksniai – tai tam tikros objektyvios sąlygos, kuriose gyvena ir dirba žmogus. Jos formuoja tam tikrą migracijos aplinką. Svarbiausi ekonominiai migracijos veiksniai yra ši
ie:
 nevienodi šalių ekonominio išsivystymo lygiai;
 šalių gyvenimo lygio skirtumai;
 darbo užmokesčio(pajamų)dydžio skirtumai;
 užimtumo ir nedarbo lygiai šalyse;

Atskirai išskirti šių veiksnių įtaką migracijai labai sunku, jie tarpusavyje susiję ir sąveikauja. Nustatyta, kad ekonomiškai motyvuotas migracijos potencialas kyla, kai šalių ekonominio išsivystymo lygiai skirtingi, kai vyrauja ryškūs skirtumai tarp grynųjų pajamų lygio, ypač tarp darbo užmokesčio lygių emigracijos ir imigracijos.
Darbo užmokesčio pasiskirstymo įtaka migracijai susijusi su vidutinių darbo užmokesčių lygiu. Šalyse, kuriose vidutinis kvalifikuotų ir nekvalifikuotų darbuotojų darbo užmokesčių skirtumas mažesnis, žmogiškojo kapitalo investicijų grąža žemesnė nei kitose šalyse. Kvalifikuoti ir profesionalūs šių šalių darbuotojai turi didžiausią pelną iš emigracijos į šalis, kuriose kvalifikuotų ir nekvalifikuotų darbuotojų vidutinis uždarbių skirtumas didelis. Nekvalifikuoti darbuotojai šalyse su vienodesniais darbo užmokesčiais yra gerai apmokami, palyginti su vietiniais nekvalifikuotais darbuotojais, ir todėl mažiau linkę migruoti.
Net jei dviejose vietovėse vienodas vidutinis darbo užmokestis, dalis žmonių vis tiek norės migruoti iš vienos šalies į kitą. Jei aukštą darbo užmokestį gaunantys darbuotojai bus toje pačioje darbo užmokesčio paskirstymo padėtyje abiejose šalyse, tai jie migruos, nes tikėsis gauti didesnį darbo užmokestį. Kiekvienas, kuris gauna aukštesnį nei vidutinį darbo užmokestį ir tikisi įsitvirtinti toje pačioje darbo užmokesčio paskirstymo padėtyje, išloš migruodamas.
Priešinga situacija yra žemą darbo užmokestį gaunančių darbuotojų požiūriu. Šalyje su lygiau paskirstytais darbo užmokesčiais teikiama daug garantijų žemą užmokestį gaunantiems žmonėms. Dauguma gauna darbo užmokestį, artimą vidutiniam darbo užmokečiui. Šie žmonės nenorės migruoti į šalį, kurioje darbo užmokesčiai paskirstyti netolygiau ir daug darbuotojų gauna gerokai mažesnį nei vidutinį darbo užmokestį.
Šalyse, kuriose pirmenybė teikiama lygaus darbo užmokesčio paskirstymo politikai, gali smukti vidutinė darbuotojų kokybė. Todėl savaime susiformuoja imigrantų ir emigrantų atranka, palaiknti vidutinę darbuotojų kokybę. Labai produktyvūs darbuotojai migruos į šalis, kuriose galės gauti didesnį pelną iš savo talento (ar ten, kur daugiau uždarbio liktų dėl mažesnių mokesčių). Mažiau produktyvius darbuotojus trauks į šalis, kuriose jų pajamas padidins vykdoma darbo užmokesčio perskirstymo politika. Šis efektas geriausiai matomas ten, kur nėra teisinių migracijos apribojimų.
Mikrolygio migracijos veiksniai – tai subjektyvios sąlygos, žmonių individualūs motyvai, lemiantys migracijos pasirinkimą. Svarbiausi mikrolygio ekonominiai veiksniai yra šie: amžius, išsilavinimo lygis, šeimyvinė padėtis, migracijos atstumas, kalbos barjeras, žinios apie šalį.
Tyrimais nustatyta, kad vietinės šalies darbo ir gyvenimo lygio cherakteristikos neturi lemiamos įtakos sprendimui migruoti. Nors neturtingų vietovių žmonės labiausiai linkę migruoti, pačiose neturtingiausiose vietovėse, kuriose žemas gyvenimo, išsilavinimo ir kvalifikacijų lygis, yra žmonių, nenorinčių ar negalinčių migruoti. Tai lemia individualūs žmonių motyvai, iš kurių paprastai svarbesnis yra amžiaus veiksnys..
Nustatyta, kad, esant visoms sąlygomis vienodoms, kuo vyresnis žmogus, tuo jo apsisprendimo migruoti tikimybė mažesnė. Pirma, vyresnio amžiaus migrantams likę mažiau metų, per kuriuos atsipirktų jų migracijos kaštai. Taip pat migracija gali būti vertinama kaip investicija į žmogiškąjį kapitalą. Grynoji migracijos nauda priklauso nuo žmogaus amžiaus;vadinasi, vyresnio amžiaus žmogui lieka trumpesnis laikotarpis, per kurį jis galės iš migracijos patirti naudą. Trumpesnis atsipirkimo laikotarpis sumažina grynąją migracijos naudą, ir todėl sumažina migracijos galimybę. Antra, vyresni žmonės paprastai turi aukštesnį žmogiškojo kapitalo lygį, kuris yra specifinis jų dabartiniame arba buvusiame darbe. Būtent dėl šio specifiškumo šio žmogiškojo kapitalo negalima perkelti į kitas darbo vietas.
Apsisprendžiant, ar vykti į kitą šalį, gana svarbūs yra migracijos kaštai. Vyresni žmonės dažnai patiria didesnių migracijos kaštų nei jauni, be to, su amžiumi didėja ir psichologiniai migracijos kaštai. Kuo jaunesnis migrantas, tuo jo psichologiniai kaštai mažesni, kadangi jis dar nėra stipriai įsitvirtinęs ir sukūręs tvirtų ryšių visuomenėje. Tačiau su amžiumi šie ryšiai su visuomene tampa stipresni, todėl ir psichologiniai kaštai tampa didesni. Tai slopina vyresnio amžiaus žmonių norą migruoti. Galimi migracijos kaštai didėja, didėjant šeimos apimčiai. Todėl tikėtina, kad susituokę žmonės bus linkę mažiau migruoti negu vieniši, kitiems veiksniams esant pastoviems.
Be minėtų veiksnių, tarptautiniam darbo jėgos judėjimui įtakos turi tokie specifiniai veiksniai kaip valstybės politika, imigracijos kvotos ir emigracijos kliūtys, politinės represijos ir karai, ekologiniai šalies veiksniai ir kt.
Dar jėgos migracijos potencialas atsiranda, jeigu vienoje šalyje egzisuoja stūmimo veiksniai, o kitoje- traukos veiksniai(1 lentelė). Paprastai traukos veiksnys susiformuoja imigracijos šalyje, kurioje aukštesnis išsivystimo lygis ir palankios darbo sąlygos traukia darbo jėgą iš silpniau ekonomiškai išsivysčiusių šalių, ir atvirkščiai: stūmimo veiksnys kyla emigracijos šalyje, kur žemas išsivystimo lygis, blogos darbo rinkos sąlygos.(pvz.,nedarbas, mažos pajamos) tarsi išstumia darbo jėgą iš šalies ieškoti geresnių darbi ir gyvenimo sąlygų kitur.[3]

1 lentelė
Darbo jėgos stūmimo ir traukos veiksniai
STŪMIMO VEIKSNIAI TRAUKOS VEIKSNIAI
Žemesnis nei kitų šalių bendras ekonominis ir socialinis išsivystimo lygis Aukštas šalies ekonominis ir socalinis išsivystymo lygis
Žemesnis nei kitų šalių bendras šalies gyvenimo lygis Aukštas šalies gyvenimo lygis
Didelis nedarbas šalyje Didesnis užimtumo lygis ir įsidarbinimo galimybės
Žemas darbo užmokesčio(pajamų)lygis šalyje Aukštas darbo užmokesčio(pajamų)lygis šalyje
Neefektyvi valstybės ir vietinės valdžios verslo sąlygų, mokesčių politika Efektyvi valstybės ir vietinės valdžios verslo sąlygų, mokesčių politika3. „PROTŲ NUTEKĖJIMO“ PROBLEMA IR JOS SPRENDIMO GALIMYBĖS
3. 1. Kas yra „protų nutekėjimas“?
Kaip atskirą reiškinį dera aptarti „protų nutekėjimą“ ir priemones, kurių dera imtis jam mažinti. Protų nutekėjimą (angl. brain drain) Encyclopaedia Britannica apibrėžia kaip „išsilavinusių ar profesionalių žmonių išvykimą iš vienos šalies, ekonomikos sektoriaus ar srities į kitą, paprastai dėl geresnio atlyginimo ar geresnių gyvenimo sąlygų“. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (OECD) 1997 m. pranešimas apie aukštos kvalifikacijos žmonių mobilumą išskiria dar dvi pagrindines sąvokas, susijusias su protų nutekėjimu: tai „keitimasis protais“ (brain exchange) ir „protų nuostolis“ (brain waste). Keitimasis protais reiškia kompetencijos dviejų krypčių judėjimą tarp išvykimo šalies ir priimančios šalies. Tačiau tuomet, kai aiškiai vyrauja viena judėjimo kryptis, vartojami terminai „protų įgijimas“ (brain gain) ir „protų nutekėjimas“ (brain drain). Terminas „protų nuostolis“ (brain waste) apibūdina kvalifikacijų praradimą, atsirandantį, kai aukštos kvalifikacijos darbuotojai migruoja į tas užimtumo formas, kurioms nereikalinga patirtis ir įgūdžiai, įgyti ankstesniame darbe. Apskritai kalbant, būtina skirti du skirtingus fenomenus: laikiną išvykimą siekiant praplėsti savo mokslinį akiratį, ir išvykimą visam laikui – „protų nutekėjimą“ griežtąja prasme.
Neseniai imta vartoti naują sąvoką – „protų apytaka“ (brain circulation), kai kalbama apie judėjimo ciklą – išvykstama į užsienį studijuoti, ten įsidarbinama, o po to grįžtama namo, norint pasinaudoti gimtojoje šalyje atsivėrusiomis galimybėmis. Manoma, jog ši migracijos forma ateityje vis labiau plis, ypač tuomet, jei mažės ekonominiai netolygumai tarp valstybių.
Nuo pat aštuntojo dešimtmečio įvairių šalių tyrėjai mėgino nustatyti, kokia politika geriausiai padėtų šaliai išsaugoti savo aukštos kvalifikacijos.
Šiame skyriuje beveik ištisai naudojama Rimanto Grikienio surinkta bei parengta medžiaga, kurią Seimo nario Andriaus Kubiliaus prašymu pateikė Seimo kanceliarijos Informacijos analizės skyrius.

Šiuo metu daugumos paprastai sutariama, jog kol pasaulyje tebėra nevienodo lygio darbo rinkos, o keliauti tampa vis lengviau, tarptautinis specialistų mobilumas tik didės, ir šios tendencijos neįmanoma sustabdyti. Tačiau protų nutekėjimą stengiamasi lėtinti ar bent jau kontroliuoti, mėginant sulaikyti geriausius specialistus nuo išvykimo bei įvairiai skatinant jų grįžimą. Derindamos apmąstytą nacionalinę politiką ir tarptautinį bendradarbiavimą, šalys gali paversti „protų nutekėjimą“ „proto banku“ (brain bank).
Labai bendrais bruožais tokią politiką galima apibūdinti taip: reikia remti žmogiškojo kapitalo plėtrą, gerinti aplinką naujoms technologijoms kurti, intensyvinti pramonės ir tyrimo institucijų kooperaciją, plėtoti socialinį dialogą, kad visuomenė remtų mokslo ir technologijų plėtrą.3.2. Protų nutekėjimas ir Lietuva
Neabejotina, kad Lietuvoje šiuo metu vyksta spartus protų nutekėjimas, turintis didžiulę neigiamą įtaką Lietuvos mokslo raidai bei bendrajai šalies pažangai. Iš Lietuvos kasmet išvažiuoja dešimtys ar net šimtai gabiausių mokslininkų, gydytojų, inžinierių, kitų aukštos kvalifikacijos specialistų. Iš talentingiausių studentų, kurių šimtai ar net tūkstančiai studijuoja užsienyje, į Lietuvą grįžta palyginti nedaug. Šie procesai Lietuvai įsijungus į Europos Sąjungą turėtų dar paspartėti (sumažėjo kvotų ir apribojimų, Lietuvos studentai gali aplikuoti į bendruosius ES stipendijų fondus etc.).Tačiau tikrąją situaciją įvertinti sunku, kadangi protų nutekėjimas visame migracijos diskurse yra savotiška pilkoji zona. Statistiškai protų nutekėjimas sudaro menką emigracijos procentą. Į žiniasklaidos akiratį išvažiuojantys mokslininkai nepatenka, nes nekelia problemų priimančiam kraštui. Jų išvažiavimas nėra registruojamas ir Lietuvoje. Užsienio lietuvių mokslo forumo paskaičiavimu, per nepriklausomybės metus užsienyje daktaro laipsnį apsigynė arba artimiausiu metu ketina gintis apie tūkstantį Lietuvos piliečių (palyginimui – Lietuvoje per metus apsiginama apie 150 daktaro disertacijų; Stepanauskas (2003)).
Be abejo, Lietuvos studentų ir jaunų mokslininkų išvykimas į Vakarų universitetus ir aukštųjų technologijų įmones turi ir teigiamų aspektų: ten įgyjami išsilavinimas ir patirtis, kuriuos būtų sunku ar neįmanoma įgyti Lietuvoje. Beveik visais atvejais šį išsilavinimą finansuoja ne Lietuva, o priimančiosios šalys, tad Lietuvai jis nieko nekainuoja. Problema Lietuvai yra ne pats specialistų išvažiavimas, o tai, kad išvažiavę jie nebegrįžta.
Svetur gyvenantys lietuvių mokslininkai stengiasi prisidėti prie Lietuvos mokslo būklės kėlimo. Tačiau be programiškos valstybės paramos ir šios laisvalaikio iniciatyvos pasmerktos nykti, o ne plėstis. Sukūrus tikslingą valstybės strategiją, Vakaruose išsilavinę lietuvių mokslininkai galėtų ir turėtų tapti viena iš varomųjų jėgų atstatant ir plėtojant Lietuvos mokslą.
Protų nutekėjimo priežastis nėra vien bendrasis ekonominis Lietuvos atsilikimas. Protų nutekėjimą taip pat itin skatina Lietuvos mokslo bei studijų sistemos ydos, rimtos ir įsisenėję jos struktūrinės problemos. Pasaulio Banko atliktos analizės rodo, kad Lietuva yra viena iš labiausiai atsilikusių šalių mokslinės produkcijos ir inovacijų srityje – netgi tarp Vidurio ir Rytų Europos šalių (Stepanauskas (2003)).
Vienas svarbiausių protų nutekėjimą skatinančių veiksnių – Lietuvos valdžios pozicija mokslo atžvilgiu. Mokslo tyrimų finansavimo Lietuvoje dinamika tokia: 1993–2001 mokslo tyrimų finansavimas išaugo nuo 0,43 iki 0,68 %BVP. Verslo sektoriuje mokslo tyrimų finansavimas siekia 0,14 % BVP. Pastaraisiais metais, nuo 2001 metų, mokslo tyrimų finansavimui skirtas BVP procentas stabilizavosi ir netgi pradėjo smukti. Tad akivaizdu, kad moksliniai tyrimai valstybėje prioriteto neturi. Nėra abejonių, kad kol nepasikeis valdžios santykis su mokslu, nebus įmanoma ir protų susigrąžinimo strategija.
Lietuva, kaip ir kitos Vidurio bei Rytų Europos šalys, taip pat susiduria su vadinamuoju „aukštojo mokslo paradoksu“, kai geresnis aukštojo mokslo lygis sukuria pasiūlą nutekėjimui ir netgi taip ją spartina.Viena iš kliūčių protų nutekėjimo stabdymui ir mokslininkų grįžimo skatinimui – konkursų akademinėse bei mokslo įstaigose neskaidrumas. Konkursai dažniausiai nėra realūs, nešališki ir vieši; daugiausia lemia pažintys, ryšiai ir įstaigos vidaus politikos sumetimai. Taip iš išvažiavusių mokslininkų atimama galimybė lengvai susirasti vietą Lietuvos akademinėje sistemoje ir mažinamas jų mobilumas šalies viduje. (Kai ši priežastis buvo pagarsinta Švietimo ir mokslo ministerijos darbo grupėje, imtasi svarstyti teisės aktų pataisas, kurios suteiktų grįžtantiesiems mokslininkams privilegijuotas teises, arba jiems būtų mokami didesni atlyginimai. Tačiau abiem atvejais nusižengiama teisingumui ir konkurencingumo principui.
Negana to, tokios pataisos tik .skatintų migraciją, kadangi „grįžtančiojo“ statusas garantuotų geresnę padėtį pačioje Lietuvoje.)Mokslo sistemos atvirumui ir skaidresnei įdarbinimo praktikai įsigalioti trukdo ir jos finansavimo principai. Kaip ir sovietmečiu, pagrindiniai tyrimų finansavimo srautai yra kasmetinės išmokos iš biudžeto tiesiogiai mokslinių institucijų vadovybės žinion. Šios lėšos nekonkursiniu būdu paskirstomos tarp institucijų darbuotojų. Ši tvarka neskatina nei tyrimų kokybės, nei inovacijų, o sukuria paskatas didesniam sistemos uždarumui. Užsienyje išsilavinę mokslininkai tokiai sistemai nereikalingi, nes jie tik įneštų papildomą konkurenciją ir grasintų susiklosčiusioms konjunktūroms.
2002 metais prie Švietimo ir mokslo ministerijos buvo sudaryta darbo grupė, kuriai pavesta parengti protų sugrąžinimo programą. 2002–4 m. grupė susirinko 5 kartus ir išsiskirstė, neparengusi jokio dokumento ar kito produkto.4. KAI KURIE PROTŲ SULAIKMO POLITIKOS PRIEMONIŲ PAVYZDŽIAI
VOKIETIJA. Humboldto universitetas skiria stipendijas (Kosmos Award) užsienio mokslininkams, kuriantiems mokslininkų grupes darbui Vokietijoje, taip prisidėdami prie to, kad jauni mokslų daktarai nevyktų į užsienį.
JUNGTINĖS KARALYSTĖS vyriausybė 2002 m. paskelbė ketinanti 25% pakelti baigusių doktorantūrą mokslininkų atlyginimus ir skirti daugiau lėšų universiteto profesoriams samdyti. Dėstytojus bandoma sulaikyti, nurašant studijų paskolų išmokėjimą tiems, kurie įsidarbina dėstytojais.
PRANCŪZIJOJE, siekiant išsaugoti talentingiausius ir paskatinti grįžti po doktorantūros užsienyje likusius mokslininkus, buvo sukurta 7 000 dėstytojų-mokslininkų darbo vietų.
MALAIZIJOJE siekiama liberalizuoti ekonomiką mokestinėmis bei kitokiomis lengvatomis informacijos ir komunikacijų technologijos pramonei.
Pagal FILIPINŲ investicijų prioritetų planą siekiama pritraukti užsienio investicijas ir kurti darbo vietas Virtualiame technologijų diegimo centre – tai bendras Mokslo ir technologijų departamento ir Filipinų Informacinių technologijų fondo projektas.5. PROTŲ SUSIGRĄŽINIMO POLITIKA: UŽSIENIO PAVYZDŽIAI
Prisivilioti savo talentingus emigrantus sugrįžti sėkmingai pavyko tik nedaugeliui valstybių. Santykinė Taivanio, Pietų Korėjos, Singapūro ir Airijos sėkmė šioje veikloje siejama su jų atviromis ekonomikomis ir politika skatinant investicijas į mokslą, naujovių diegimą bei eksperimentinę plėtrą. Šalys, turinčios tam tikrą mokslinių tyrimų bei eksperimentinės plėtros infrastruktūrą, lėšų ir verslo kontaktus, geriau pritraukia buvusius emigrantus.
TAIVANIO sėkmės istorija tokia: kadangi dauguma Taivanio išeivių
JAV dirbo bepradedančiame kurtis Silicio slėnyje, Taivanio vyriausybė nusprendė Silicio slėnio pavyzdžiu įkurti Hsinchu mokslu grindžiamos pramonės parką (HSIP) bei ėmėsi kitų iniciatyvų pažangių technologijų pramonei kurti. HSIP buvo įkurtas 1980 m. kaip naujomis technologijomis grindžiamų firmų „inkubatorius“. Iš pradžių 605 ha plote buvo 17 kompanijų. Vyriausybei kruopščiai viską suplanavus, parkas sugrįžusiems iš užsienio suteikė geras komercijos galimybes ir paslaugas, o taip pat geros kokybės gyvenimo sąlygas, artimas toms, kurias jie turėjo užsienyje. Kartu su didžiausiu Taivanio mokslinių tyrimų institutu bei 2 universitetais HSIP atvėrė sugrįžusiems plačias karjeros pasirinkimo galimybes.
Šalia tinkamos infrastruktūros kūrimo, vyriausybė taip pat reagavo į proto nutekėjimą mėgindama telkti išeivijos bendruomenę, kad aukštos kvalifikacijos emigrantai būtų agituojami grįžti namo. JAV ir Taivanyje gyvenantys kvalifikuoti specialistai buvo kryptingai drauge kviečiami į vyriausybės remiamus susitikimus ir konferencijas. Tai padėjo užmegzti profesinius ir asmeninius ryšius tarp abipus vandenyno gyvenančių mokslininkų, verslininkų, inžinierių ir valdininkų. JAV gyvenantys mokslininkai ir inžinieriai entuziastingai patarinėjo, kaip parengti Taivanio pramonės politiką. Jie taip pat noriai prisidėjo prie naujų technologijų ir pramonės šakų diegimoTaivanyje ir sudarė galimybes plėtotis naujam mikroelektronikos ir kompiuterių verslui. Baigiantis dešimtmečiui, HSIP parke jau buvo 121 aukštos technologijos kompanija, daugumą kurių įkūrė re-emigrantai.
Taip, aktyviai įsikišus vyriausybei, prasidėjo atvirkštinis protų nutekėjimui procesas. Vien 1985–1990 m. į Taivanį grįžo 50 tūkst. žmonių, iš jų 30 % buvo įdarbinti kaip profesionalai ir vadovai. Dešimtąjį dešimtmetį šis srautas dar labiau išaugo. 2000 m. parke buvo 289 kompanijos, iš kurių 40 % buvo pradėtos sugrįžusiųjų iš JAV, paprastai turinčių darbo Silicio slėnyje patirtį. Kita sugrįžusiųjų grupė, vadinamieji „laikinieji sugrįžėliai“ (jų šeimos paprastai gyvena JAV), veikia kaip tarpininkai tarp Taivanio ir JAV bei nuolat keliauja, atlikdami svarbų vaidmenį užmezgant plačius verslo kontaktus; Taivanyje jų įkurtos firmos turi filialus Silicio slėnyje.
Kita vertus, į gimtąsias šalis grįžtantys Europos mokslininkai neretai turi didelių problemų reintegruotis į savo šalių mokslo bendruomenes. Pavyzdžiui, norint daryti karjerą ITALIJOJE, ypač svarbūs mokslininkų tinklai ir ryšiai, o išvykimas į užsienį šiuos ryšius suardo. Tad grįžusieji labai sunkiai vėl priimami į pirminę akademinę aplinką, todėl neretai ryžtasi vėl išvykti. Didelė problema
Italijoje yra tai, kad judėjimas karjeros laip-tais nepakankamai priklauso nuo mokslininko lygio ar pasiektų rezultatų, todėl tie mokslininkai, kurie pasiliko, tėvynėje neretai būna labiau privilegijuojami už sugrįžėlius.
Protų nutekėjimas iš Italijos šiuo metu atsidūrė šalies politinėje darbotvarkėje. Susirūpinta tuo, kad mokslininkai palieka Italiją norėdami pasistūmėti karjeros laiptais, o ketindami sugrįžti susiduria su didžiulėmis reintegravimosi problemomis. Šis fenomenas siejamas su vadinamųjų „baronų“ įtaka – tai profesoriai, kaip teigiama, valdantys universitetų darbo rinką. Tokie „baronai“ dažnai reikalauja iš siekiančių karjeros mokslininkų iki dvejų metų dirbti jiems nemokamai. Dėl tos pačios priežasties Italija pritraukia mažai mokslininkų iš užsienio. Išvykę iš Italijos, mokslininkai į ją sugrįžta retai – dažniaus.iai tuomet, kai yra specialiai pakviečiami, tam tikrų specifinių kontaktų dėka arba šeimos interesais (kas jiems patiems profesiniu atžvilgiu dažnai nebūna naudinga). Nedidelis grįžusiųjų skaičius ir reintegracijos problemos atspindi ribotas investicijas į mokslą, nepakankamas mokslinių institucijų turimas lėšas ir infrastruktūrą, skaidrios ir nuopelnais pagrįstos įdarbinimo sistemos nebuvimą, protegavimo dominavimą. Visa tai riboja galimybę grįžus rasti gerą darbo vietą.
Išvykusiems mokslininkams neretai sugrįžti būna nelengva ir todėl, kad viešasis sektorius nepajėgia priimti visų šių žmonių. Išeitis galėtų būti rasta tuomet, jei daugiau mokslininkų skatintų grįžti ir įdarbintų privatus sektorius. Antai JAV privatus sektorius pagal baigusių doktorantūrą įdarbintų asmenų skaičiaus dalį (30 %) užima antrą vietą po akademinio sektoriaus. Privatus sektorius galėtų suvaidinti svarbų vaidmenį bendrose įmonėse su viešuoju sektoriumi, kuriantis išskirtiniams mokslo ir inžinerijos centrams.
Tad valdžia turėtų sudaryti galimybes ir paskatas žinių bei technologijų perdavimui, ypač palankiam smulkiam ir vidutiniam verslui plėtoti.5.1. Kai krie „protų susigrąžinimo“ politikos priemonių pavyzdžiai
AIRIJOS kalėdinis verbavimas (Irish Christmas recruitment). 1999 m. Verslo, prekybos ir plėtros ministerija verbavo airių išeivius grįžti ir prisidėti prie programinės įrangos pramonės kūrimo; šios politikos taikinys buvo išeiviai, atvykstantys į Airiją Kalėdų atostogų.
KANADOJE kurį laiką galiojo tvarka, kai grįžę kvalifikuoti emigranta buvo iki trejų metų atleidžiami nuo federalinio pajamų mokesčio (dabar šios praktikos nebėra).
MEKSIKOJE vyriausybės programa Becas CONACYT teikia paskolas studijuojantiems užsienyje; jei jie sugrįžta, didelė skolos dalis yra dovanojama, o jei įsidarbina Meksikos universitetuose – dovanojama visa skola.
Malaizijoje specialistų grįžimas skatinamas, suteikiant mokesčių lengvatas bei nuolatinio gyventojo statusą šeimos nariams. Internete specialus puslapis informuoja išeivius apie vakuojančias aukštos kvalifikacijos reikalaujančias darbo vietas tėvynėje.6. DABARTINĖ VALSTYBĖS INSTITUCIJŲ
VEIKLA EMIGRACIJOS KLAUSIMU
DIPLOMATINĖ TARNYBA pasiekia nemažą dalį po pasaulį išsibarsčiusių lietuvių kolonijų ir skiria dėmesį santykiams su išeivija. Tam tiesiogiai įpareigoja Konsulinis statutas; pagrindinis darbo su išeivių bendruomenėmis krūvis tenka konsuliniams pareigūnams. Svarbi diplomatų praktinė pagalba; atstovybės yra tapusios natūraliais traukos centrais išeiviams. Prie ambasadų ir konsulatų veikia lituanistinės mokyklėlės, diplomatai dalyvauja išeivijos kultūriniuose renginiuose ir atlieka „cementuojantį“ vaidmenį.
Tipinis atstovybės modelis – apie 5 žmones. Didėjančios darbo apimtys ir maži personalai daro santykių su išeivija palaikymą vis sunkesnį; esami resursai tam nepakankami. Kadangi diplomatinė tarnyba dažnai būna tie žmonės, per kuriuos su išeiviais ryšį užmezga kitos su išeivija dirbančios organizacijos, reikalingas platesnis institucinis bendradarbiavimas, ypač tarp diplomatinės tarnybos bei Tautinių mažumų ir išeivijos departamento.
TAUTINIŲ MAŽUMŲ IR IŠEIVIJOS DEPARTAMENTAS, kurio „Užsienio lietuvių bendruomenių rėmimo programa 2004–2006 m.“ buvo Vyriausybės patvirtinta 2004 m. birželio 8 d., yra sukūręs kompleksinę darbo su išeivija, taip pat ir su naujosiomis lietuvių bendruomenėmis programą. Šis departamentas taip pat formaliai yra atsakingas už NVO tipo lietuvių bendruomenių kūrimą ir jų veiklos palaikymą.
Departamento veikla aprėpia du aspektus – (i) paslaugas išvykusiesiems (švietimas, kultūra, informacijos sklaida bei socialiniai bendruomenių projektai); (ii) informaciją besirengiantiems išvykti žmonėms. Galiausiai, teisiniai migraciją ir reintegraciją reguliuojantys dokumentai bei bendroji informacija šiomis temomis pateikiama Departamento parengtame dokumente Valstybinė ryšių su užsienio lietuviais politika (2004).
Sėkminga šio Departamentos veikla svarbi, padedant išlaikyti lietuvybę užsienyje. Jo veiklą šioje srityje būtina plėsti: itin svarbu, kad naujųjų emigrantų vaikai neatitrūktų nuo lietuvių kalbos ir kultūros, išlaikytų ryšį su Lietuvos kraštu ir visuomenės gyvenimu.
Nors šio Departamento veikla galėtų būti geras „kristalizacijos taškas“ santykių ir darbo su lietuvių emigrantų bendruomenėmis programai, į emigracijos reiškinį valstybė privalo žvelgti visapusiškiau ir strategiškiau.
Tai ne vieno departamento, o plataus masto vyriausybės bei visuomenės jungtinių pastangų reikalaujantis iššūkis.
LIETUVIŲ GRĮŽIMO Į TĖVYNĘ INFORMACIJOS CENTRAS užsiima informacijos įvairiais grįžimo į tėvynę aspektais platinimu. Šio Centro veikla galėtų būti aktyvesnė ir platesnė.
Nė viena iš institucijų neatlieka vaidmens, kurį kitos Europos šalys teikia su išeivija bendradarbiaujančioms savo institucijoms: būtent, nėra numatyta tikslingų institucinių priemonių (i) per išeiviją skleisti savo nacionalinę kultūrą pasaulyje ir (ii) išnaudoti emigrantų įtaką Lietuvos labui užsienio šalyse.
VDU LIETUVIŲ IŠEIVIJOS INSTITUTAS vykdo išeivijos organizacijų ir atskirų asmenų kultūrinio, politinio bei mokslinio palikimo kaupimo, tyrimo, publikavimo, išsaugojimo ir eksponavimo funkcijas.
TARPTAUTINIŲ SANTYKIŲ IR POLITINIŲ MOKSLŲ INSTITUTE formuojama darbo grupė nagrinėti emigracijai kaip vienai svarbiausių nekarinių grėsmių valstybei (atsakinga dr. Aušra Rauličkytė).
SOCIALINĖS APSAUGOS IR DARBO MINISTERIJA. Vykdoma PHARE programa dėl laisvo darbo jėgos judėjimo ir Lietuvos įstatymų harmonizavimo su Europos teise šioje srityje. Protų ir specialistų nutekėjimo problemos ministerijos atstovai teigia nematantys, tačiau rengiamasi imtis priemonių Vyriausybės programos nuostatos 8.31 įgyvendinimui (dėl ekonominių migrantų grįžimo skatinimo).
ŠVIETIMO IR MOKSLO MINISTERIJA remia išeivijos lituanistinio švietimo programas, išlaiko tremtinių vaikaičiams ir emigrantų Rytų šalyse vaikams skirtą mokyklą „Lietuvių namai“ Vilniuje.IŠVADOS IR PASIŪLYMAI
1. Emigracija iškyla kaip iššūkis ir kaip galimybė – tačiau pasitikti iššūkį ir išnaudoti galimybes galima tik gerai suprantant reiškinį ir turint aiškią viziją, apgalvotą strategiją, o svarbiausia – politinę valią į iššūkius atsakyti. Kol kas valstybės politikos ir apmąstytos strategijos emigracijos atžvilgiu nėra. Yra paskirų pastangų, tačiau nematyti realios apgalvotos strategijos, koordinuotų pastangų, projektai siūlomi neatsižvelgiant į tikruosius visuomenės poreikius. Reikalingi tarpdisciplininiai tyrimai, kompleksinis reiškinių aprašymas ir vertinimas. Į emigraciją reikėtų žvelgti diferencijuotai, matant reiškinio visumą ir įvairius jo aspektus: darbo jėgos, specialistų migraciją, protų nutekėjimą. Į emigrantus dažnai žiūrima kaip į ganėtinai vienalytę masę – būtina diferencijuoti, orientuotis į skirtingas tikslines grupes, pasirenkant jas įvairių strateginių priemonių taikiniu. Privalu atsižvelgti ir į besikeičiančias pasaulio sąlygas: globalizacija, informacinės galimybės daro emigraciją nebe tokią negrįžtamą ir vienareikšmę, kaip buvo anksčiau. Šiais tyrimais remiantis reikia formuoti nuoseklią ir ilgalaikę migracijos politiką valstybės lygyje, makrolygmenyje.
2. Nėra tikslių duomenų apie emigracijos mastus. Šalia esamųjų šaltinių svarbu įvairiapusiškai rinkti statistiką įvairaus lygmens institucijose ir kaip šaltinius emigracijos statistikai įvertinti naudoti tokius duomenis: kertant sieną skanuotus paso duomenis (neatskleidžiant ir neperduodant tapatybės duomenų), turistinių ir įdarbinimo agentūrų duomenis, avialinijų ir transporto kompanijų duomenis, darboviečių ir mokymo įstaigų, iš kurių žmonės išvyksta, duomenis.

3. Tiesioginis emigracijos stabdymas neįmanomas; galima kuo plačiau informuoti apie sąlygas (iš dalies daroma TMID). Jau mokyklose reikia pradėti šviesti ir teikti informaciją, kad išvykimo motyvacija būtų teisinga; reikalingas informacijos skleidimas per savivaldos institucijas, darbo biržas, visuomenines organizacijas. Nušviesti emigrantų teisinę padėtį žiniasklaidoje. Organizuoti seminarus ir konferencijas su tarptautinėmis žmogaus teisių gynimo organizacijomis.
4. Visuomenės požiūrio formavimas, dedantis pamatą ilgalaikiam integralaus tapatumo ir sveikos nacionalinės savigarbos ugdymui. Dabartinėje auklyboje matyti prasilenkimas tarp ugdomo tapatybės suvokimo ir tikrovės; „pasaulio lietuvio“ tapatybės mūsų kultūrinė atmintis neapima. Pilietinio, patriotinio ugdymo iniciatyvos, istorinės atminties ugdymas: skatinti sveiką tautiškumą, tautinę savigarbą ir savo šalies vertinimą edukacinėmis priemonėmis bei viešojoje erdvėje, žiniasklaidoje. Visapusiško saugumo savijautos skatinimas.
5. Nuolatinio monitoringo vykdymas sekant, ar nepriimami sprendimai, kurie skatintų migraciją, ir operatyviai į juos reaguojant.
6. Dabartinis viešasis diskursas atstumia, alienuoja emigrantus. Viešojo diskurso, nuolatinių diskusijų kūrimas (pavyzdžiui, taip daroma moterų prekybos klausimais).

8. Būtina reali ir kardinali mokslo ir studijų sistemos reforma, derinama su mokslininko veiklos bei mokslininko profesijos prestižo didinimu valdžios bei visuomenės akyse. Jos tikslas nėra vien tik protų nutekėjimo stabdymas: mokslininkų gyvenimo kokybės ir, atitinkamai, darbo kokybės pakėlimas yra ir bendrasis strateginis Lietuvos interesas. Tačiau vienas iš jos šalutinių poveikių būtų ir protų nutekėjimo pristabdymas.
9. Įgyvendinant daugumą tolesnių pasiūlymų svarbu turėti omeny, kad vienas realiausių instrumentų jiems atlikti Lietuvoje artimiausiu metu būtų kryptingas ES paramos investavimas į žmogiškuosius išteklius. Būtent šioje srityje itin stinga valstybės strateginio mąstymo, kuris įgalintų kryptingą, tikslinį, pro-aktyvų iš ES ateinančios paramos investavimą į mokslo bei studijų reformą, suaugusiųjų švietimo tinklo kūrimą ir Lietuvai trūkstamų specialistų rengimą bei jų darbo sąlygų gerinimą.
10. Ne mažiau svarbu mėginti Lietuvos sąlygomis pritaikyti sukauptą kitų valstybių, ypač ES narių, patirtį stabdant protų .nutekėjimą beigi imtis bendrų su jomis iniciatyvų.

11. Kurtinos tikslinės reintegracijos programos, ypač protų susigrąžinimui skatinti.
12. Tikslingos mobilumo, studentų pasikeitimo programos: negrįžtamą migraciją ypač skatina mobilumo stygius. Užuot palikus Lietuvos studentų studijas užsienyje sporadiškai savieigai, perimti daugelio neturtingų šalių praktiką parengiant specialias mokslo daktarų ruošimo užsienyje programas – jose dalyvaujantys mokslininkai būtų sutartimi įpareigoti grįžti į Lietuvą, drauge parsiveždami įgytą patirtį ir išsilavinimą. Jų finansavimas galėtų būti traktuojamas kaip valstybės paskola tuo atveju, jeigu studentas apsispręstų likti dirbti svetur.
13. Atsižvelgiant į specialistų ir protų nutekėjimo tendencijas, kurti tikslines švietimo priemones iškilsiančioms reikmėms ir specialistų stygiui kompensuoti. NB: tačiau tokio pobūdžio priemonės bus neveiksmingos ir bergždžios, jeigu nebus peržiūrėti studijų finansavimo principai (žr. sekantį pasiūlymą).
14. Smarkiai subsidijuojamas aukštasis mokslas sukuria prielaidas absolventams išvykti – tokių subsidijų pakeitimas paskolų sistema leistų išlaikyti valstybėje daugiau kvalifikuotų specialistų. Taigi būtina keisti studijų finansavimo principą, paverčiant vieno studento studijoms skirtaslėšas „krepšeliu“ ir pritvirtinant jas prie studento, o ne prie akademinės įstaigos (tokia yra, pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos praktika): tai didintų realią konkurenciją tarp akademinių mokslo įstaigų. Be to, šie „krepšeliai“ turėtų būti teikiami kaip paskolos, kurių išmokėjimas atidedamas ar dalinai nurašomas, jeigu studentas pasilieka dirbti Lietuvoje ar siekia tolesnių studijų, ir visiškai nurašomas, jeigu studentas pasilieka dirbti Lietuvos akademinėje / valstybinėje įstaigoje. (Svarstytina, ar tokios sąlygos taikytinos visoms, ar tik daliai tikslinių studentų stipendijų.)
15. Keisti mokslinių tyrimų finansavimo principus: valstybės ir privataus sektoriaus suformuotų tyrimų bei plėtros programų lėšos turėtų būti paskirstomi konkursų būdu; dera nedelsiant ir kardinaliai padidinti valstybinio mokslo finansavimo dalį, paskirstomą konkursine tvarka perįvairius tam sukurtus fondus.
16. Atmestini ketinimai uždrausti akademiniam personalui dirbti daugiau negu 1 etatu: nekeliant atlyginimų, tai gali išprovokuoti masinį specialistų pasitraukimą iš akademinės veiklos.
17. Konkursinis projektų finansavimasgalėtųbūtitiesiogiaipanaudotas protų susigrąžinimui. Užsienyje dirbantiems Lietuvos mokslininkams turi būti leista gauti finansavimą iš Lietuvos valstybinių fondų, jei tas finansavimas bus panaudotas grįžus į Lietuvą. (Nors toks pasiūlymas buvo diskutuojamas Vyriausybėje formuojant aukštųjų technologijų plėtros programą, patvirtintame programos variante tokios galimybės neliko.)
18. Teisinėmis priemonėmis dera skatinti privatų tyrimų finansavimą. Perimti išsivysčiusių šalių praktiką, kur valstybė aktyviai dalyvauja steigiant aukštųjų technologijų įmones. Panaši praktika Lietuvoje būtų puiki ilgalaikė investicija ir būdas susigrąžinti „nutekėjusius protus“.
19. Dera plėtoti išskirtinius mokslinių tyrimų centrus ir kurti sąlygas naujovių diegimui bei pažangių technologijų verslui: šitaip šalis gali tapti patraukli tiek vietos, tiek užsienio kvalifikuotiems specialistams.
20. Užtikrinti skaidrią mokslininkų įdarbinimo programą. Universitetų, kitų mokslo institucijų bei Švietimo ir mokslo ministerijos interneto puslapiuose nuolat, laiku ir iš anksto turėtų būti paviešinamos visos laisvos akademinės darbo vietos ir skelbiami atviri konkursai joms užimti. Atsisakytina daug kur de facto tebegaliojančios įdarbinimo iki gyvos galvos praktikos; įprastu dalyku turėtų tapti realiai veikiančios atestacijos, skatintinas kontraktinis įdarbinimas.
21. Svarbu užtikrinti ir valstybės tarnybos atvirumą, kad svetur mokslus išėję, įgūdžių bei patirties pasisėmę Lietuvos piliečiai galėtų skaidriuose, atviruose ir sąžininguose konkursuose pretenduoti į vietą valstybės tarnyboje.
22. Skatin.ti ryšius su užsienyje dirbančiais lietuvių mokslininkais. Įsteigti lietuvių išeivijos mokslo ir inovacijų rėmimo fondą.
23. Sveikatos apsaugos sektoriuje – konkurencijos principų diegimas: sąlygų vienodinimas tarp viešųjų bei privačių gydymo įstaigų, didesnis institucijų savarankiškumas valdant turtą, medicinos darbuotojų darbo sąlygų gerinimas bei apmokėjimo didinimas, aiškus medicinos pa-slaugų apmokestinimas.
24. Švietimo sistemoje – konkurencijos principų diegimas, mokslo ir verslo sektoriaus bendradarbiaviamas siekiant užtikrinti išsilavinimo atitikimą verslo poreikiams, vykdomų tyrimų pritaikomumą.LITERATŪRA
1. Martinkus B., Sakalas A., Savanavičienė A., „ Darbo išteklių ekonomika ir valdymas“, Vadovėlis.- K.: Technologija, 2000 m.
2. Navickas V. „Valdymo kontrolė tarptautinėsefirmose“.-K.:Technologija, 2001.
3. Kvainauskaitė V. „Tarptautinių ekonominių santykių pagrindai“. – K.:Technologija, 2003.
4. Bagdonavičienė V., „Naujai besikuriančios lietuvių bendruomenės“, in: http://www.civitas.lt/files/Emigracija_pranesimai.pdf.
5. Gliosaitė K., „Ekonominių emigracijos motyvų ir pasekmių vertinimas“, in: http://www.civitas.lt/files/Emigracija_pranesimai.pdf.
6. Janušauskas R., Janušauskienė D. „Demografinis iššūkis ir politinė, socialinė bei ekonominė Lietuvos .raida“ (2002), 15 psl., in: http://www.osf.lt/lt/main.htm, sk. „Viešosios politikos projektai“, posk. „Lietuvos ateities scenarijai: 2010–2020 metai“.
7.Kuzmickaitė D., „Teoriniai tarptautinės migracijos diskursai“, in: http://www.civitas.lt/files/Emigracija_pranesimai.pdf.
8. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004–2008 metų programa, in: http://www3.lrs.lt/cgi-bin/getfmt?C1=w&C2=246714.
9. Marcinkevičienė R., „Emigracija spaudoje: požiūrio atspindys ar formavimas“, in: http://www.civitas.lt/files/Emigracija_pranesimai.pdf.

Leave a Comment