Ekonomikos teorija ir tikslai

1654 0

Ekonomikos teorija ir tikslai

1.Ekonomika ir ekonomikos teorija

2.Ekonomikos teorijos pagrindinės sąvokos

3.Mikroekonomika ir makroekonomika

4.Ekonomikos realybė ir ekonomikos teorija. Mokslo metodai ir jų ypatybės

5.Pozityvinė ir normatyvinė teorija

6.Ekonomikos politika ir jos tikslai

1. Ekonomika ir ekonomikos teorija

Ekonomika – (gr. “oikos” – būstas, ūkis; “nomos” – valdymo, tvarkymo menas)

Žodis “ekonomika” priklausomai nuo naudojimo turi dvi prasmes:

Mokslo šakos pavadinimas;

Šalies ar tam tikro kito vieneto ūkio pavadinimas.

Ekonomika – tai, visų pirma, materialinės visuomenės egzistavimo ir funkcionavimo pagrindas, sfera, kurioje vyksta visuomeninė gamyba (ūkinė veikla). Žmonių ūkinė veikla – visų ekonomikos mokslų tyrimų objektas.

Ekonomikos teorija &##8211; mokslas apie tai, kaip objektyviai paskirstyti, naudoti, valdyti ribotus išteklius, siekiant maksimaliai patenkinti materialius žmonių poreikius.

Pasak Polo Samuelsono, ekonomikos teorija – mokslas apie tai, kaip žmonės ar visuomenė pasirenka vieną iš galimų ribotų gamybinių išteklių vartojimo variantų, siekdami gaminti įvairius einamajam ar būsimajam vartojimui reikalingus produktus ir paskirstyti juos tarp visuomenės narių ir jų grupių. Kitaip pasakius, ekonomikos teorija sprendžia, kaip efektyviausiai patenkinti poreikius, mažiausiai sunaudojant išteklių.

Ekonomikos teorija ekonomikoje nagrinėjama kaip sistema, turinti savo elementus ir ryšius tarp jų.

Ekonomikos elementas – tam tiikras ekonomikos subjektas, priimantis ekonominius sprendimus ir turtas, kurį jis panaudoja gaminant prekes, teikiant paslaugas.

Ekonomikos subjektai savo veikloje remiasi ekonominiu skaičiavimu ir jo pagrindu sugeba priiminėti racionalius sprendimus.Ekonomikos subjektas – tai santykinai atsiribotas vienetas, nes su turtu, kurį turi ir valdo, ji

is susietas nuosavybe. Nuosavybės teisė į am tikrą objektą reiškia, kad savininkas su tuo objektu gali atlikti tuos veiksmus, kuriuos leidžia visuomenės įstatymai. Kartu apribojamos kitų individų galimybės tuo objektu pasinaudoti.

Ekonomikos teoriją domina žmonių santykiai, kylantys iš gamybos veiksnių nuosavybės, nes nuosavybė – tai visada ekonominė nauda ir atsakomybė, nuo jos priklauso žmogaus padėtis visuomenėje, jo suinteresuotumas dalyvauti gamyboje ar kitoje veikloje, gaunamos naudos apimtis ir kt.

Visi ekonomikos elementai – ūkiniai vienetai, susieti įvairiais ekonominiais ryšiais ir santykiais, kurie savo ruožtu susiję su ekonomikos objekto turto judėjimu.

2. Ekonomikos teorijos pagrindinės sąvokos

Ekonominė gėrybė. Skiriamos gėrybės ir ekonominės gėrybės.

Ekonominė gėrybė – realiosios tikrovės objektas, tenkinantis žmonių poreikius (žaliavos, vanduo, prekės.). Gėrybės gali būti laisvosios, bet jų yra labai mažai (saulės šviesa, vėjas, lietus). Jos tiesiogiai negali būti neei ekonominės veiklos rezultatu, nei objektu. Ekonominės gėrybės ir domina ekonomikos mokslą Ekonominėms gėrybėms būdingi specifiniai bruožai:

Ribotumas: jų turimas kiekis negali patenkinti visų poreikių. Jeigu būtų jų perteklius, lyginant su poreikiais, tai jos nebūtų nei vertingos, nei naudingos.

Vertingumas;

Naudingumas;

Jos būtinai turi būti nuosavybės objektas;

Jos visada yra sąmoningos veiklos rezultatas, jų gamyba reikalauja kaštų (išlaidų);

Ekonominės gėrybės rinkoje turi tam tikrą kainą, nes turi paklausą.

Ištekliai – visa tai, kas naudojama prekių ir paslaugų gamyboje (darbas, žemė, įrengimai ir kt.). Ekonominiai ištekliai – riboti ištekliai. Beveik vi

isi ištekliai yra riboti. Jie dar vadinami gamybos veiksniais.

Skiriamos keturios gamybos veiksnių grupės:

Darbas;

Žemė;

Kapitalas;

Verslumas.

Darbas – bet kokia fizinė ar protinė(profesinė ?) žmonių veikla, sukurianti visuomenei naudingą gėrybę. Tai ribotas išteklius, nes ribotas darbingo amžiaus gyventojų skaičius, kiekvienas žmogus gali dirbti tik tam tikrą valandų skaičių per parą. Ribotumą sąlygoja ir tokie veiksniai, kaip žmonių kvalifikacija, profesionalumas, išsilavinimas ir kt.

Žemė – natūralus gamybos veiksnys, kuris yra gamtos duotas ir pats savaime nėra žmonių veiklos rezultatas. Tačiau naudojant žemę gamybos procese, žmogus suteikia jai papildomas savybes.

Ekonomistai supranta žemę ne kaip sklypą ar dirvožemį, bet plačiau: žemė kaip gamybos veiksnys – visi gamtos teikiami ištekliai. Tai ribotas gamybos veiksnys.

Kapitalas:

Realus kapitalas;

Finansinis kapitalas.

Kapitalas kaip gamybos veiksnys yra realusis kapitalas – tai įrengimai, pastatai, gamyklos ir kitos anksčiau pagamintos prekės, naudojamos kitų prekių gamyboje. Tuo kapitalas (dar vadinamas investicinėmis prekėmis) skiriasi nuo vartojimo prekių, kurios tiesioginiai tenkina vartotojų poreikius (pvz., batai).

Finansinis kapitalas – tai fondai realiojo kapitalo įsigijimui, pvz.: finansinei apyvartai (akcijos, obligacijos).

Realiojo kapitalo gamybos ir kaupimo procesas vadinamas investicijomis.

Žmogiškasis kapitalas – mokymusi, darbu ir praktiniu patyrimu sukauptos žinios bei meistriškumas, kurie didina žmonių veiklinį produktyvumą.

Verslumas – specifinis ekonominių subjektų funkcionavimas, kurio tikslas – gauti kuo didesnius veiklos rezultatus gamybos veiksnių savininkui ir kuris būtinai grindžiamas ekonominiu skaičiavimu.

Verslininko funkcijos:

Jis organizuoja gamybą, sujungia gamybos veiksnius tam, kad pa

agamintų ir sukurtų tam tikras prekes ir paslaugas;

Priiminėja pagrindinius sprendimus, kurie nulemia įmonės veiklos kryptis (kokias prekes ir kaip gaminti);

Stengiasi sukurti ir išleisti į rinka naujus produktus, technologijas ar net biznio organizavimo formas;

Tai rizikuojantis žmogus, nes rinka ir konkurencija negarantuoja jam pelno. Jis gali prarasti ne tik savo, savo kompanionų ar akcininkų lėšas, bet ir laiką, reputaciją ir t.t.

Verslumas – naujų verslo galimybių paieškos procesas, naujų technologijų bei naujų kapitalo įdėjimo sferų naudojimas, sferų stereotipų ir ribų įveikimas.

Firma – būdingas šiuolaikinės ekonomikos elementas. Tai verslo organizacija, gaminanti prekes, suteikianti paslaugas. Jai gali priklausyti viena ar daugiau įmonių.

Rodikliai, padedantys apskaičiuoti padėtį rinkoje:

bendras nacionalinis produktas (BNP) – tai visų baigtinių prekių ir paslaugų, pagamintų per tam tikrą laikotarpį (paprastai per metus) kainų suma.

Baigtinė prekė ar paslauga yra skirta galutiniam vartojimui, t.y. nenaudojama kaip sąnaudos kitoms prekėms bei paslaugoms gaminti. Norint palyginti BNP dinamiką per tam tikrą laikotarpį, naudojama realaus BNP sąvoka.

Realus BNP – tai BNP apskaičiuotas bazinių metų kainomis (įvertintas stabiliomis kainomis). BNP apskaičiuotas einamųjų metų kainomis – nominalus BNP.

BNP palyginimas:

  1990 m. 1996 m.
Kiekis 100 50
Kaina 10 100
BNP (nominalus) 1000 5000
BNP (realus) 1000 500

Tam, kad įvertinti infliacijos įtaką BNP augimui, vartojamas BNP defliatorius:

BNP(def)  BNP (nat.)/ BNP (real.) * 100 

Padėtis, kai BNP mažėja, vadinama recesija. Jei BNP mažėja ilgą laiką, tai ekonomikos padėtis yra vadinama depresija. Realaus BNP padidėjimas per tam ti

ikrą laiką yra vadinamas ekonominiu augimu.

Infliacija ir nedarbas.

Infliacija – tai vidutinio arba bendrojo kainų lygio kilimas, dėl kurio sumažėja piniginio vieneto perkamoji galia. Infliacija paprastai matuojama vartojimo prekių ir paslaugų kainų indekso padidėjimu per metus.

Nedarbas – tai situacija, kai darbingi žmonės nori dirbti, tačiau negauna darbo. Bedarbiai – žmonės, neturintys darbo, bet aktyviai jo ieškantys, besiregistruojantys įdarbinimo įstaigose kaip galintys ir norintys dirbti.

Nedarbo lygis – tai nedirbančių darbingų žmonių santykio su visais darbingais gyventojais procentinė išraiška.

3. Mikroekonomika ir makroekonomika.

Ekonomikos teorija dalinama į dvi dalis – mikro ir makro. Mikroekonomika nagrinėja namų ūkio, firmų, vyriausybės įstaigų, ūkio šakų bei kitų savarankiškai sprendimus priimančių ūkio subjektų veiklą ir elgseną rinkoje, atskirų rinkų funkcionavimą, išteklių ir pajamų paskirstymo problemas. Pagrindinis mikroekonomikos tikslas – pasinaudojant individualiu ekonominio subjekto elgsenos teorija, nustatyti, kokios bus šios elgsenos pasekmės bei rezultatai įvairiose rinkose. Mikroekonomikos teorijos objektai:

Namų ūkis – tai žmonių, kurie bendrai naudoja turimas pajamas, turi bendrą nuosavybę ir kartu priiminėja ekonominius sprendimus grupė; namų ūkiai teikia gamybos veiksnius verslo organizacijoms, gauna pajamas, kurias išleidžia prekėms ir paslaugoms pirkti.

Firmos perka gamybos veiksnius ir panaudoja juos prekių ir paslaugų gamyboje;

Nagrinėja vyriausybės objektų veiklą: Seimas ir kt., kas reglamentuoja ekonominę veiklą, teismai.

Rinkos mechanizmas – ūkio subjekto veiklos koordinatorius.

Rinka – ekonominė sistema, užtikrinanti prekių bei paslaugų pirkimą bei pardavimą, tai sudėtingas mechanizmas, koordinuojantis ekonominių subjektų veiklą.

Makroekonomika nagrinėja ekonominę sistemą kaip visumą (“the big picture”). Objektai:

Ekonominis augimas;

Nedarbas;

Infliacija.

Makroekonomikos turinys – suprasti ir paaiškinti ekonomikos kaip vieningos sistemos, kuriai būdingi specifiniai dėsniai ir dėsningumai, funkcionavimą. Makroekonomika nagrinėja gamybos apimčių kitimą ir kt. Tačiau abi ekonomikos teorijos naudoja tas pačias sąvokas ir kai kurias temas nagrinėja ir ten, ir ten.

4. Ekonomikos realybė ir ekonomikos teorija. Mokslo metodai ir ypatybės

Realybė labai sudėtinga, todėl turi būti daromos analizės.

Ekonomistams ir kitų socialinių mokslų specialistams, palyginus juos su gamtos mokslų specialistais, yra sunkiau atlikti teorijų formulavimą, patikrinimą, ekonominių reiškinių prognozavimą. Problema – labai sunku (dabar – praktiškai neįmanoma) atlikti ekonominius eksperimentus. B to, socialiniai mokslai yra susiję su žmonių elgsena, kuri nuolat keičiasi. Iš kitos pusės, ekonomikos teorija daugiau naudoja skaičių, diagramų nei kiti socialiniai mokslai, nes tai materialinio gyvenimo sfera.

Bet kuri teorija siekia logiškai numatyti tam tikro realaus reiškinio ateitį. Ekonomistų pagrindinis tikslas – suprasti, kaip funkcionuoja ekonomika, o tai ypač vertinga todėl, kad mechanizmo supratimas padeda atsakyti į klausimą: kas bus, jeigu.?

Ekonomistai, remdamiesi realaus gyvenimo stebėjimais, stengiasi suformuluoti ekonominius principus, kurie naudojami konstruojant ekonominę politiką. Ekonomistai plačiai naudoja modelius, nes išsamių tyrimų atlikti neįmanoma.

Modelis, kaip ir teorija – supaprastintas tikrovės atvaizdas. Modeliai gali būti išreikšti žodžiais, grafikais arba formulėmis.

Dirbdami su modeliais, ekonomistai stengiasi atskleisti ir išskirti bendrus principus ir dėsningumus, kuriuos galima panaudoti analizuojant sudėtingesnes realias situacijas. Supaprastinimai reikalingi tam, kad atsikratyti įvairių nereikšmingų veiksnių, tačiau labai svarbu neįtraukti į modelį tik tuos veiksnius, kurie išties neturi įtakos sprendžiamai problemai.

Dirbdami su modeliais, ekonomistai paprastai naudoja realius duomenis. Tai būtina tam, kad įvertinti, kurie modeliai yra labiausiai naudingi, ir suprasti, ar modelių rezultatai neprieštarauja faktams.

Modelių sudarymo schema:

Pagrindiniai moksliniai metodai:

Mokslinės abstrakcijos metodas. Abstrahavimas suprantamas kaip tiriamojo objekto mažiau reikšmingų laikinų atsitiktinių bruožų ryšių bei veiksnių ignoravimas tam, kad išskirti ir susikoncentruoti į svarbiausius tipiškus ir pastovius objekto bruožus bei veiksnius. Abstrakcijos lygis gali būti skirtingas (priklauso nuo tikslo).

Funkcionalinės analizės. (Kintami dydžiai, priklausantys nuo kitų kintamų dydžių). Ekonomikoje visi dėsniai, veiksmai yra susiję. Taip pat daug susijusių reiškinių, kuriuos lemia dėsningumai. Kaip pavyzdys pateikta funkcionalinė priklausomybė tarp kiekio ir kainos. (QD=f(P)). Realybėje paklausa priklauso nuo daugelio veiksnių (uždarbis, mada,.).

Kad išskirti priklausomybę, naudojama sąlyga “ceteris paribus” – esant visiems kitiems veiksniams nekintamiems.

Indukcija ir dedukcija. Indukcija – tai metodas, kai einama nuo atskirybės prie bendrybės, nuo faktų prie teorijos. Faktai surenkami, o vėliau sistematizuojami ir analizuojami. Dedukcija – kai tyrinėtojas pradeda nuo teorijos sudarymo, kurią jis tikrina, atsižvelgdamas į faktus.

Matematiniai metodai naudojami kiekybinių parametrų analizėje. Matematiniai metodai padeda formalizuoti tam tikrus ekonominius dėsningumus, ekonomikos subjektų elgseną, įvertinti realią padėtį ekonomikoje. Labai svarbu yra tai, kad matematinių metodų pagalba daromos ekonominės prognozės.

Sisteminės analizės metodas nagrinėja ekonomiką kaip sistemą.

Ekonominiai eksperimentai – labai sunku juos naudoti ir ne visada jų pagalba yra tiksliai prognozuojami rezultatai.Svarbiausia, kad ekonominiai eksperimentai neturi keisti jau susiklosčiusių ekonominių ryšių ir mechanizmų ar bandyti apriboti stichiškai vykstančius rinkos procesus. Pagrindinis vaidmuo tenka netiesioginiams eksperimentams. Jie vykdomi ne su realiais tyrimo objektais, o su modeliais.

Grafikų metodas. Ekonomistai grafikus naudoja ir teorijų sukūrimui, ir paaiškinimui.

5. Pozityvinė ir normatyvinė ekonomikos politika bei jos tikslai

Ekonomikos teorija skirstoma į:

Pozityvinę;

Normatyvinę.

Pozityvinė teorija nagrinėja, aprašinėja faktinę padėtį ekonomikoje, rodo, kaip ekonomika veikia. Daugumos pozityvinės teorijos teiginių nereikia ginti – jie akivaizdūs.

Dėl normatyvinio požiūrio į ekonomiką tarp ekonomistų praktiškai visada atsiranda nesutarimų. Normatyvinė teorija siūlo veiklos rezultatus, kurie remiasi subjektyviais požiūriais bei įvertinimais, ji nagrinėja, kaip turi veikto ir kokia turi būti ekonomika, jos elementai ir reiškiniai. Normatyvinė ekonomikos teorija yra labai susijusi su ekonomine politika.

Ekonomistai pradeda nuo faktų: aprašomoji arba empirinė ekonominė teorija, kai surinkinėja faktus, susijusius su tam tikra ekonomine problema, palygina hipotezę ir faktus, kad patvirtintų teoriją. Antrame lygyje ekonomikos teorija išaiškina ekonominės elgsenos bendrus principus bei dėsningumus. Trečiame – ekonominė politika kontroliuoja bei įtakoja ekonominę elgseną bei jos pasekmes.

Galutinis ekonomikos teorijos tikslas – sukurti tokią ekonominę politiką, kuri likviduotų arba sumažintų visuomenėje egzistuojančias problemas bei padidintų visuomeninę naudą. Išskirkime keletą pagrindinių ekonomikos ir ekonomikos politikos tikslų:

Ekonominis augimas – užtikrinti gyvenimo lygį dabartyje ir ateityje;

Visiškas užimtumas;

Ekonominis efektyvumas – siekti maksimalios naudos prie minimalių išteklių;

Stabilus kainų lygis;

Teisingas pajamų paskirstymas;

Ekonominė laisvė;

Ekonominis saugumas;

Tarptautinės prekybos ir mokėjimų balansai.

Kad paruošti programą, reikia:

Aiškiai apibūdinti tikslą;

Tiksliai nustatyti kiekvienos alternatyvios programos pasekmes;

Reikia išskirti šalį su panašia ekonomika.

Išteklių ribotumas, pasirinkimas ir ekonominės problemos

Pasirinkimo problema ir gamybos galimybių kreivė

Gamybos galimybių kreivė ir alternatyviniai kaštai

Gamybos galimybių kreivė ir efektyvumas

Gamybos galimybių kreivė ir ekonominis augimas

1. Pasirinkimo problema ir gamybos galimybių kreivė

Kiekviena visuomenė sprendžia tris problemas: ką, kaip ir kam gaminti. T.y. kokias gėrybes ir kiek reikia pagaminti, kad būtų labiausiai patenkinti visuomenės poreikiai. Kiek išteklių ir kokiomis proporcijomis naudoti, kad pagaminti maksimalų produkcijos kiekį. Kaip paskirstyti pagamintus produktus visuomenės nariams, kad pasiekti šio paskirstymo efektyvumą ir teisingumą. Galutinis pasirinkimo tikslas – maksimalus visuomenės poreikių patenkinimas.

Gamyba – tai prekių ir paslaugų kūrimas žmonių poreikiams patenkinti, naudojant ribotus ekonominius išteklius. Esminis gamybos bruožas – jos technologija, t.y. būdai arba metodai, kuriais sukuriamos konkrečios prekės ir paslaugos.

Tam, kad pavaizduoti retumo ir nepakankamumo problemą ir būtinybę rinktis, naudojamas gamybos galimybių ribos modelis.

Gamybos galimybių riba rodo, kokią maksimalią gamybos apimtį galima pagaminti iš turimų ribotų išteklių ir su esama technologija.

Modelio prielaidos:

Ekonomikoje gaminamos tik dvi prekės (A ir B). Mes turime pasirinkti, kiek prekės A ir kiek prekės B gaminti;

Gaminant prekes A ir B naudojamų išteklių apimtys ir kokybė išlieka pastovūs;

Gamybos technologija nekinta;

Ekonomika funkcionuoja visiško užimtumo sąlygomis, t.y. sunaudojami visi ištekliai ir gaminama maksimali gamybos apimtis.

Gamybos alternatyvos A

vnt.

B

vnt.

1 10 0
2 9 1
3 7 2
4 4 3
5 0 4

Norint pagaminti daugiau vienos prekės, reikia atsisakyti tam tikro kiekio kitos, nes ištekliai yra riboti.

Kiekvienas gamybos galimybių kreivės (PPF) taškas rodo maksimalią dviejų prekių A ir B gamybos apimtį, kuri gali būti pasiekta tik efektyviausiai panaudojant visus turimus išteklius. Jokio taško, esančio už kreivės ribos, mes negalime pagaminti dėl išteklių stokos.

2. PPF ir alternatyvieji kaštai

Išteklių naudojimo alternatyva, kurios atsisakome gamindami tam tikrą produktą, vadinama alternatyviniais kaštais. Kitaip sakant, alternatyviniai kaštai – tai kaštai, įvertinti prarastų geriausių galimybių atžvilgiu.

Reikia pažymėti, kad PPF atspindi tris svarbius momentus:

Retumą;

Pasirinkimo būtinybę (reikia pasirinkti vieną iš taškų);

PPF atspindi alternatyvinius kaštus. Alternatyvinius kaštus rodo PPF nuolydis.

Čia veikia alternatyvinių kaštų didėjimo dėsnis – alternatyviniai kaštai didėja. Didėjantys alternatyviniai kaštai lemia PPF įgaubtumą koordinačių pradžios atžvilgiu. Alternatyvinių kaštų didėjimo dėsnį galima paaiškinti tuo, kad ekonominiai ištekliai nėra pilnai ir visiškai pritaikyti bet kokiai alternatyvinių produktų gamybai ar bet kokiam alternatyviniam panaudojimui.

3. PPF ir efektyvumas

Jei ne visi ištekliai sunaudojami, tai situaciją atspindi taškas C. Galima pagaminti dar daugiau arba prekės A, arba B, arba abiejų. Tokie taškai nepageidautini, nes atspindi tą faktą, kad ištekliai ekonomikoje paskirstyti neefektyviai. Išteklių paskirstymas ekonomikoje yra neefektyvus, jeigu ekonomikoje esant duotam išteklių kiekiui yra galimybė pagaminti didesnį kiekį tam tikros prekės, nesumažinus kitų prekių bei paslaugų gamybos. Jeigu minėtos galimybės nėra, tai išteklių paskirstymas efektyvus.

Visa kreivė rodo tokius taškus, kurie rodo išteklių paskirstymo efektyvumą.

4. PPF ir ekonominis augimas

Atsisakom antros ir trečios prielaidos – kinta ir technologija, ir išteklių kokybė. PPF(1) – ekonominis augimas (didėja darbo kokybė, didėja žemės produktyvumas). Jei pagerėja gamybos technologija:

Iškyla klausimas, kuris iš kreivės PPF taškų yra optimaliausias:

Kapitalo kiekio padidėjimas – tai vienas iš pagrindinių augimo šaltinių;

Tam tikro taško, esančio gamybos galimybių kreivėje, pasirinkimas dabartyje – tai būsimosios kreivės ateityje pagrindinė determinantė.

Mišrioji ekonomika

Ekonominių sistemų įvairovė

Specializacija, mainai ir pinigai

Rinka ir pelnas

Valstybės vaidmuo mišrioje ekonomikoje

Prekių ir pinigų cirkuliacijos srautai

1. Ekonominių sistemų įvairovė

Ekonominių sistemų tipai:

Grynasis kapitalizmas;

Komandinė ekonomika;

Mišrioji ekonomika.

Grynosios kapitalistinės sistemos pagrindiniai bruožai:

ekonominė sistema remiasi privačia nuosavybe;

vyrauja subjektų ekonominė laisvė;

rinkos mechanizmas ir kainų sistema koordinuoja ekonominę veiklą bei valdo ją;

kiekvienas ekonomikos subjektas siekia maksimizuoti savo pajamas ir naudą, grindžiamas tik savo individualiais interesais ir sprendimais;

valstybės organai nesikiša į ekonomiką.

Tokioje rinkoje veikia taip vadinama A.Smito nematomoji ranka. A.Smitas teigė, kad kiekvienas subjektas paiso savo naudos, bet rinka priverčia jį funkcionuoti taip, kad būtų padidinta visuomeninė nauda.

Komandinė ekonomika. Jai esant, visus sprendimus (ką,kaip, kam) lemia vienas centras. Jos bruožai:

kolektyvinė (valstybinė) nuosavybė;

centralizuotas ekonominis planavimas: centrinė valdžia kontroliuoja gamybos veiksnius bei jais operuoja, įvertina žmonių poreikius ir nustato, kuriuos iš jų reikia patenkinti ir kokiomis gamybos priemonėmis bei metodais tai bus daroma.

Taigi, centrinė valdžia vykdo tas funkcijas, kurias grynojo kapitalizmo sąlygomis atlieka rinkos mechanizmas, konkurencija bei kainų sistema.

Grynasis kapitalizmas, kaip ir komandinė ekonomika – teorinės sistemos. Realiosios ekonomikos – tai mišrios ekonomikos. Šalis laikoma viena ar kitokia pagal tai, kokia sistema vyrauja.

Mišrių sistemų bruožai:

vyrauja privati nuosavybė;

ekonominė laisvė;

asmeninis interesas ir nauda kaip elgsenos motyvas;

konkurencija;

rinkos ir kainų sistema kaip ekonomikos funkcionavimo ir reguliavimo mechanizmas;

dalinis valstybinis ekonomikos reguliavimas.

2. Specializacija, mainai ir pinigai

Istoriškai galima išskirti du pagrindinius ūkio tipus:

Natūralinis;

Rinkos.

Natūralinio ūkio bruožai:

jis buvo labai artimas gamtai;

absoliučiai vyravo žemės ūkio gamyba ir buvo naudojami tik du gamybos veiksniai: žemė ir darbas;

ūkiniai vienetai buvo universalūs: žmogus arba šeima turėjo pagaminti visas reikalingas gėrybes, be to, buvo gaminami ir vartojami produktai, kurie tenkino fiziologinius žmonių poreikius;

mainų tarp ūkinių vienetų nebuvo, kiekvienas ūkis buvo ne tik universalus, bet ir lokalinis, kiekvienas gamino sau.

Tačiau su laiku darbo pasidalijimas, specializacija ir didėjanti prekių įvairovė sukėlė mainų išsiplėtimą. Šioje stadijoje tai tik modifikavo natūralinį ūkį, kuris įgavo natūrinę formą: mainams buvo skiriamas tik produkcijos perteklius bei mainų pobūdis buvo natūrinis.

Atsiranda pirmieji pinigai, bet tuo metu pinigų vaidmenį atlikdavo įvairios prekės (gyvuliai, gintaras, kriauklės). Vėliau pinigų vaidmenį atlikdavo taurieji metalai (auksas, sidabras), tačiau pinigų ir kainų vaidmuo buvo labai menkas, ūkis dar neprarado savo lokalinio ir universalaus pobūdžio.

Tik vėlyvaisiais viduramžiais, plintant darbo pasidalijimui, specializacijai, stiprėjant gamybai ir finansinei sferai, atsiranda rinkos ūkio elementai. Šioje stadijoje didėjo kapitalo kaip gamybos veiksnio vaidmuo, keitėsi gamybos pobūdis (t.y. gaminti ne sau, o pardavimui ir gauti kuo didesnes pajamas).

Tačiau rinkos santykiai įsitvirtino, o rinkos ūkis tapo vyraujančiu tik per pramoninės revoliucijos epochą. Po pramoninės revoliucijos gamyba tampa vis labiau specializuota, tai savaime reiškia, kad turėjo plėtotis ir mainai: be jų specializacija neturi prasmės.

Specializacija didina darbo produktyvumą dėl trijų priežasčių:

Kiekvienas žmogus dėl savo fizinių ir protinių sugebėjimų visada gali atlikti vieną ar kitą darbą geriau nei kitas asmuo;

Kiekvienas žmogus, visąlaik atliekantis tam tikrą darbą, didina savo meistriškumą, kvalifikaciją, o tai duoda jam galimybę tobulinti gamybos procesą ir pan.;

Žmogus, pastoviai atliekantis tam tikrą darbą, nepraranda laiko pereidamas nuo vieno darbo prie kito.

Mainai gali būti tiesioginiai (barteriniai) ir netiesioginiai, t.y. tarpininkaujant pinigams.

Barteriniai mainai yra labai nepatogūs ir neefektyvūs dėl trijų priežasčių:

prarandamas laikas;

jie reikalauja, kad maine dalyvių poreikiai sutaptų;

iškyla nedalumo problema.

Pliusas atsiranda infliacijos metu. Išvardintos problemos išnyksta, jei mainuose naudojami pinigai.

Pinigai – visų priimta prekių ir paslaugų mainų priemonė, – tai svarbiausia pinigų funkcija. Tai tarpininkas tarp pardavėjo ir pirkėjo. Pinigai – vertės matas: jais nustatomos kainos, bet kurioje valstybėje jos nustatomos panaudojant nacionalinę valiutą. Atskirais atvejais, kai nacionalinė valiuta dėl sparčios infliacijos pasidaro nepatikima, gali atsirasti taip vadinamos dvejopos kainos. Jos rodo nacionalinės valiutos nestabilumą. Pinigai atlieka taupymo funkciją – nėra tobula, nes infliacijos metu jų perkamoji galia gali mažėti.

3. Rinka ir pelnas

Pelnas – pagrindinis verslo įmonių tikslas. Ekonomistai skiria bendrą, normalųjį ir ekonominį pelną.

Bendrasis pelnas – skirtumas tarp bendrųjų įmonės pajamų ir buhalterinių kaštų.

Normalusis pelnas – tai pajamos, kurias verslininkas turi gauti už savo išteklių naudojimą. Normalusis pelnas įeina į ekonominius kaštus. Kitaip tariant, normalusis pelnas – minimalios pajamos, kurias turi gauti verslininkas, kad jo kaip verslininko sugebėjimai išsilaikytų tam tikroje veiklos sferoje. Jeigu šis minimalus atlyginimas neužtikrinamas, tai jis pakeis veiklos kryptį ar net taps samdomu darbuotoju.

Ekonominių kaštų sąvoka apima pajamas, kurias verslininkas gautų už savo pareigų atlikimą svetimoje įmonėje, palūkanas už savo kapitalą, jei jis nebūtų naudojamas savam verslui, o būtų paskolintas kitiems. Tam tikro gamybos veiksnio, naudojamo gamyboje, ekonominiai kaštai – tai vertė, kurią galima gauti, panaudojant šį gamybos veiksnį geresniu būdu. Atskiros firmos požiūriu ekonominiai kaštai – tai tam tikri firmos išmokėjimai arba pajamos, kurias firma turi užtikrinti išteklių savininkui, kad atitraukti šiuos išteklius nuo kitų alternatyvių gamybos variantų. Šie išmokėjimai gali būti:

Eksplicitiniai (išoriniai);

Implicitiniai (vidiniai).

Firmos požiūriu, eksplicitiniai kaštai – tai darbo užmokestis, išlaidos kuro, žaliavų pirkimui. Implicitiniai kaštai – tai pajamos, kurias būtų galima gauti už savų išteklių panaudojimą geriausiu būdu.

Ekonominių kaštų sąvoka naudojama tam, kad įvertinti ne tik tiesiogines pinigines išlaidas, bet ir savų išteklių, už kuriuos nereikėjo mokėti, didžiausią kainą, už kurią savi ištekliai galėjo būti parduoti.

Bendros pajamos
(P + Q)
Bendrasis pelnas Buhalteriniai
  Normalusis kaštai
Ekonominis pelnas pelnas  
  Ekonominiai kaštai

 

Pelnas – išteklių alokacijos (paskirstymo) veiksnys. Jeigu tam tikros šakos įmonės gauna ekonominį pelną, , t.y. jų pajamos viršija ekonominius kaštus, kitų šakų įmonės gauna stimulą perkelti savo išteklius į šią šaką, nes jos tikisi, kad taip pat gaus ekonominį pelną ir atvirkščiai: kai gamyba nuostolinga, dalis įmonių pasitraukia iš šakos, resursai perkeli. . .

Grynoji konkurencija Monopolinė konkurencija Oligopolija Grynoji monopolija
Firmų skaičius labai daug mažų daug keletas stambių firmų viena
Produkto tipas homogeniškas diferencijuotas homogeniškas / diferencijuotas unikalus
Kainų kontrolės galimybės nėra labai maža didelė labai didelė
Įėjimas į rinką laisvas laisvas sudėtingas nėra
Nekaininė konkurencija nėra yra yra labai plati nėra
Pavyzdžiai valiutų rinka, vertybinių popierių birža paslaugų rinka, mažmeninė prekyba automobiliai, metalai deimantų korporacija “Debirs”

 

Efektyvios rinkos funkcionavimas be konkurencijos praktiškai yra neįmanomas. Konkurencija (lot. concurrerre)- bėgti drauge.

3. Rinkos mechanizmo ribotumai ir problemos

Dauguma ekonomistų kritikuoja rinką. Argumentas: konkurencija, kaip pagrindinis kontroliuojantis ir reguliuojantis mechanizmas, silpnėja. Šis procesas turi du šaltinius:

Firmos siekia gauti maksimalų pelną – stengiasi išvengti konkurencijos. Slapti susitarimai, firmų susiliejimai mažina konkurencijos jėgą ir vaidmenį;

Konkurencija silpnėja dėl techninės pažangos visuomenėje. Jų nuomone, naujausios technologijos reikalauja labai didelio realiojo kapitalo kiekio, stambių rinkų ir realių bei patikimų išteklių šaltinių. Tai reiškia, kad gamyba turi būti labai stambių firmų rankose.

Rinkos mechanizmas turi savo pliusus ir minusus. Svarbiausia funkcija – užtikrinti racionalų išteklių paskirstymą ekonomikoje.

Paklausa ir pasiūla

Paklausa ir paklausos kreivė

Pasiūla ir pasiūlos kreivė

Paklausos ir pasiūlos sąveika: rinkos pusiausvyra

Paklausos kitimo veiksniai

Pasiūlos kitimo veiksniai

Paklausos ir pasiūlos kitimas: pusiausvyros kainos ir pusiausvyros apimties kitimo efektai

Svarbiausi rinkos elementai – paklausa, pasiūla ir kaina.

1. Paklausa ir paklausos kreivė

Paklausos apimtis. Tam tikros prekės paklausos apimtis – tai prekės kiekis, kurį pirkėjas nori ir gali įsigyti per tam tikrą laikotarpį. Paklausa priklauso nuo prekės kainos bei kitų veiksnių:

Q(D)  f ( P, I, P(s), P(c), N, CT.), kur

Q(D) prekės paklausos apimtis
P prekės kaina
I vartotojo pajamos
P(s) prekių substitutų kaina
P(c) komplementarių prekių kaina
N vartotojų skaičius
CT vartotojų skonis
. kiti, nepaminėti, veiksniai

Kaina – pagrindinis veiksnys paklausos – pasiūlos modelyje, esant sąlygai ceteris paribus. Ryšys tarp kainos ir kiekio yra pakankamai pastovus, ir todėl vadinamas paklausos dėsniu: paklausos apimtis paprastai kinta priešinga kainos kitimui linkme.

Paklausos dėsnį galima paaiškinti:

pagal mažėjančio ribinio naudingumo dėsnį;

remiantis pajamų ir substitucijos efektais.

Pajamų efektas rodo, kad žmogus gali sau leisti nusipirkti daugiau tam tikros prekės vienetų žemesne kaina, neatsisakydamas kitų alternatyvių prekių. Taip yra todėl, kad prekės kainos sumažėjimas reiškia, kad padidėjo vartotojo realiosios pajamos, t.y. už tam tikrą pinigų kiekį jis gali įsigyti daugiau prekės vienetų.

Substitucijos efektas reiškia, kad kainai mažėjant žmogui atsiranda paskata įsigyti pigesnę prekę vietoj analogiškų prekių, kurios yra dabar santykinai brangesnės.

Pajamų ir substitucijos efektas visada veikia kartu

Pvz.: jautienos paklausa tam tikrame Lietuvos rajone:

Kaina (Lt/kg) Paklausos apimtis (tūkst. kg)
4 80
8 55
12 35
16 20
20 10

8
0 – tai paklausos apimtis. Paklausa – tai visa kreivė – tai daugybė kiekvienos nustatytos kainos ir paklausos apimties kombinacijų.

Individuali ir rinkos paklausa:

Join the Conversation