E. Eriksonas

530 0

E. Eriksonas “Vaikystė ir visuomenė”

Esė

Erikas Eriksonas domėjosi skirtingomis motinystės kultūromis ir suprato, jog žmogaus vystymąsi stipriai įtakoja kultūra ir epochos laikai, kurioje jis gyvena. Todėl “Vaikystė ir visuomenė” knygoje autorius ne tik aptaria vaiko tapsmo suaugusiuoju procesą, bet ir parodo vaikystės išgyvenimų svarbą per dviejų Amerikos indėnų genčių pavyzdžius. Taip pat autorius naudoja ir daug kitų pavyzdžių iš savo praktikos, kurie padeda pavaizduoti žmogaus ego vystymosi svarbumą, atskleisti svarbiausius žmogaus gyvenimo tarpsnius, parodyti pagrindinius jaunystės bei tapatybės raidos aspektus.

Knygoje autorius pa

alietė labai daug svarbių žmogaus raidos aspektų, tačiau šiame esė aš šnekėsiu apie tuos dalykus, kurie man pasirodė svarbiausi: visuomenės vaidmenį E. Eriksono asmenybės vystymosi koncepcijoje, terminus “ego-tapatybė” bei “grupinė tapatybė”, tapatybės krizių svarbą, aštuonis žmogaus amžiaus tarpsnius, ritualizavimo fenomeną ir jo svarbą.

Visuomenės vaidmuo asmenybės vystymosi koncepcijoje

Asmenybę E. Eriksonas analizuoja per sąveiką su visuomenę ir jo aplinką. Jis teigia, jog asmenybės formavimas vyksta dėl žmogaus socializacijos. Pagal autorių, visuomenės vaidmenį galima prilyginti biologiniam individo vystymuisi. Šį koncepcija yra pagrįsta grupinės tapatybės te

erminu, vystymasis gali vykti tiesiogiai grupėje, visuomenėje. Kiekvienas vystymosi etapas baigiasi kriziniu momentu, o dominuojantį rolę krizėse vaidina ritualai, kurie gali įvykti tik žmonių grupėse, t.y. visuomenėje.

Terminai “ego-tapatybė” bei “grupinė tapatybė”

Tapatybė, žiūrint iš psichosocialinės perspektyvos, yra tam tikras žmogaus gyvenimo ep

picentras. Kaip psichologinis konstruktas ji formuojasi paauglystėje, ir nuo jos kokybinių charakteristikų priklauso asmenybės funkcionalumas suaugusiojo žmogaus savarankiškame gyvenime.

“Grupinė tapatybė” – tai savęs priskyrimas prie tos socialinės grupės, kuriai tu priklausai. Tai padeda būdingos šiai grupei pasaulėžiūros formavimuisi. Žmonėms labai svarbus yra priklausimo grupei jausmas, svarbu jaustis tarp savų.

“Ego-tapatybė”- tai savęs priskyrimas prie savojo AŠ, tapatinimas su pačiu savimi. Ji vystosi priklausomai nuo grupinės tapatybės. “Ego-tapatybė” sudaro asmenybės branduolį, priduoda žmogui unikalumą.

Šios dvi koncepcijos yra svarbios ir reikalingos teisingam žmogaus vystymuisi. Jos abi įeina į prieštaravimus, kurie formuoja asmenybės raidos krizes.

Tapatybės krizių svarba

Tapatybės krizę E. Eriksonas labai gerai pavaizdavo per beniuko Semo pavyzdį. Šios Semo krizės stimulu buvo baimė, jog mama kaip ir močiutė galėjo mirti dėl to, kad jis jai sužalojo da

antį, taip pat ją įtakojo ir kiti jo chuliganiški norai. Berniukas kentėjo nuo somatinio susierzinimo, kurio forma ir stiprumas leidžia daryti prielaidą galimam patologiniam smegenų sudirginimui. Krizės periodo metu Semo temperamentas ir vystymosi tarpsnis turėjo specifinių tendencijų panašumus. Būnant organizmu, turint ego-tapatybę bei priklausant grupinei tapatybei, jis pastoviai dalyvauja trijuose procesuose. Semo kūnas yra veikiamas įtampos skausmo, jo ego kenčia nuo nerimo, o kaip visuomenės dalis, jis jautrus baimei, kurią jaučia jo grupė. Tai parodo, jog neegzistuoja individualaus nerimo, kuris bū
ūtų nepriklausomas nuo neakivaizdaus grupės nerimo.

Kitas E.Eriksono pavyzdys – jūrų pėstininkas. Jo atveju tapatybės krizė įvyko kaip jo ego-tapatybės paradimo pasekmė. Asmeninė arba ego tapatybė suteikia galimybę jaustis pilnam, nenustrūkstamam, elgtis pagal savo principus. Automato, kaip blogio simbolio, pasirodymas sukvestionavo jo principus, pagal kuriuos pėstininkas saugojo asmenybės vientisumą. Tai sąlygojo jo tapatybės paradimą. Taip pat prie to prisidėjo ir genetinės užduoties neišpildymas praeitoje pėstininko asmenybės raidos stadijoje.

Kiekviena asmenybės raidos stadija pagal autorių yra lydima krizes. Kiekvienas vystymosi etapas turi savo užduotis, kurias formuoja visuomenė. Kiekviena įveikta krizė tampa fundamentu kitos krizės įveikimui. Yra jautrūs raidos periodai, kuriuos praleidus, vėliau prireiks daugiau laiko ir pastangų toms tikroms krizėms įveikti.

Krizė atsiranda kaip socialinių reikalavimų išpildymo bei tam tikro psichologinės brandos lygio pasiekimo pasekmė. Kiekviena stadija yra charakterizuojama specifinės genetinės užduoties arba vystymosi problemos, su kuria susiduria žmogus, tačiau nebūtinai randa jai sprendimą.

Krizės turi labai reikšmingas roles žmogaus raidoje, jos gali veikti asmenybę pozityviai arba negatyviai. Poveikis priklauso nuo to, ar bus išspręsta tam tikra genetinė užduotis. Asmenybės raidos užduočių išsprendimas priklauso nuo dviejų svarbių dalykų – nuo jau pasiekto brandos lygio, bei nuo žmogaus bendros dvasinės atmosferos.

Kiekviena krizė savyje turi konfliktą, arba prieštaravimą, kuris atsiranda dėl dviejų (ego ir visuomenės) tapatybės jėgų. Tam, kad ko

onfliktą įveikti, žmogus turi pajusti abu jo aspektus ir rasti tarp jų balansą. Įveikus krizinį prieštaravimą, gimsta nauja žmogaus ypatybė, kuri vėliau vystosi viso gyvenimo eigoje. Viso to tikslas – harmoninga asmenybė, t.y. žmogus, kuris moka spręsti problemas ir adekvačiai suvokia kiek save, tiek apylinkinį pasaulį.

Ritualizavimo fenomenas ir jo svarbą

E. Eriksonas savo knygoje didelį dėmesį skiria ritualizavimo fenomenui. Ji galėčiau apibrėžti kaip ypatingą emocionaliai prisotintą asmeninę sąveiką, kurios metu įvyksta mainai žinutėmis “tu man svarbus”. Jis visada turi naujumo ir žaidimo prieskonius. Ritualizavimas turi vystymosi polinkį, dažnai atlieka “vitaminų” vaidmenį santykiuose. Tačiau kiekvienas ritualizavimas turi pavojų pasiversti ritualizmu – etinių normų automatiniu atlikimu.

Ritualizavimas, pagal autorių, yra asmenybės krizių įveikimo forma. Vaikystėje jis padeda atskirti blogį nuo gėrio. Tolimesnėje raidoje jis padeda išlaikyti priimtino bendravimo ribas visuomenėje. Tai įvyksta dėl ritualų, kurie parodo žmogaus elgesio priėmimą arba atstūmimą. Paauglystės amžiuje tokiu ritualizavimu tampa ideologinis ritualizavimas. Jis apima tokias asmenybės ir visuomenės sąveikos formas, kurios leidžia susieti idėjų, idealų ir vertybių sistemas, priimtinų visuomenėje su asmeniniais idealais. Taip įvyksta savęs suvokimo procesas.

Aštuoni žmogaus amžiaus tarpsniai

Autorius nurodo aštuonias asmenybės raidos stadijas, kurias suskirsto pagal amžiaus tarpsnius. Kiekvienas tarpsnis turi savo konfliktą, kurio išsprendimas arba neišsprendimas veda prie naujų žmogaus mokėjimų arba savybių.

Pirmas tarpsnis (iki metų)

Kūdikystėje va

aikas turi k. . .

Skaitydama šią knygą atsakiau sau į daugelį svarbių klausimų. Taip pat radau pavyzdžių to, apie ką rašė autorius tarp mano artimųjų. Ši knyga buvo man naudinga ne tik iš profesinės pusės, bet ir iš asmeninės – esu mažo vaiko mama. Tikiuosi, jog susipažinimas su E. Eriksono koncepcija padės man išvengti tas klaidas, kurias galėčiau padaryti be šitos knygos.

Join the Conversation