E. Eriksonas “Vaikystė ir visuomenė”
Esė
Erikas Eriksonas domėjosi skirtingomis motinystės kultūromis ir suprato, jog žmogaus vystymąsi stipriai įtakoja kultūra ir epochos laikai, kurioje jis gyvena. Todėl “Vaikystė ir visuomenė” knygoje autorius ne tik aptaria vaiko tapsmo suaugusiuoju procesą, bet ir parodo vaikystės išgyvenimų svarbą per dviejų Amerikos indėnų genčių pavyzdžius. Taip pat autorius naudoja ir daug kitų pavyzdžių iš savo praktikos, kurie padeda pavaizduoti žmogaus ego vystymosi svarbumą, atskleisti svarbiausius žmogaus gyvenimo tarpsnius, parodyti pagrindinius jaunystės bei tapatybės raidos aspektus.
Knygoje autorius palietė labai daug svarbių žmogaus raidos aspektų, tačiau šiame esė aš šnekėsiu apie tuos dalykus, kurie man pasirodė svarbiausi: visuomenės vaidmenį E. Eriksono asmenybės vystymosi koncepcijoje, terminus “ego-tapatybė” bei “grupinė tapatybė”, tapatybės krizių svarbą, aštuonis žmogaus amžiaus tarpsnius, ritualizavimo fenomeną ir jo svarbą.
Visuomenės vaidmuo asmenybės vystymosi koncepcijoje
Asmenybę E. Eriksonas analizuoja per sąveiką su visuomenę ir jo aplinką. Jis teigia, jog asmenybės formavimas vyksta dėl žmogaus socializacijos. Pagal autorių, visuomenės vaidmenį galima prilyginti biologiniam individo vystymuisi. Šį koncepcija yra pagrįsta grupinės tapatybės terminu, vystymasis gali vykti tiesiogiai grupėje, visuomenėje. Kiekvienas vystymosi etapas baigiasi kriziniu momentu, o dominuojantį rolę krizėse vaidina ritualai, kurie gali įvykti tik žmonių grupėse, t.y. visuomenėje.
Terminai “ego-tapatybė” bei “grupinė tapatybė”
Tapatybė, žiūrint iš psichosocialinės perspektyvos, yra tam tikras žmogaus gyvenimo epicentras. Kaip psichologinis konstruktas ji formuojasi paauglystėje, ir nuo jos kokybinių charakteristikų priklauso asmenybės funkcionalumas suaugusiojo žmogaus savarankiškame gyvenime.
“Grupinė tapatybė” – tai savęs priskyrimas prie tos socialinės grupės, kuriai tu priklausai. Tai padeda būdingos šiai grupei pasaulėžiūros formavimuisi. Žmonėms labai svarbus yra priklausimo grupei jausmas, svarbu jaustis tarp savų.
“Ego-tapatybė”- tai savęs priskyrimas prie savojo AŠ, tapatinimas su pačiu savimi. Ji vystosi priklausomai nuo grupinės tapatybės. “Ego-tapatybė” sudaro asmenybės branduolį, priduoda žmogui unikalumą.
Šios dvi koncepcijos yra svarbios ir reikalingos teisingam žmogaus vystymuisi. Jos abi įeina į prieštaravimus, kurie formuoja asmenybės raidos krizes.
Tapatybės krizių svarba
Tapatybės krizę E. Eriksonas labai gerai pavaizdavo per beniuko Semo pavyzdį. Šios Semo krizės stimulu buvo baimė, jog mama kaip ir močiutė galėjo mirti dėl to, kad jis jai sužalojo dantį, taip pat ją įtakojo ir kiti jo chuliganiški norai. Berniukas kentėjo nuo somatinio susierzinimo, kurio forma ir stiprumas leidžia daryti prielaidą galimam patologiniam smegenų sudirginimui. Krizės periodo metu Semo temperamentas ir vystymosi tarpsnis turėjo specifinių tendencijų panašumus. Būnant organizmu, turint ego-tapatybę bei priklausant grupinei tapatybei, jis pastoviai dalyvauja trijuose procesuose. Semo kūnas yra veikiamas įtampos skausmo, jo ego kenčia nuo nerimo, o kaip visuomenės dalis, jis jautrus baimei, kurią jaučia jo grupė. Tai parodo, jog neegzistuoja individualaus nerimo, kuris būtų nepriklausomas nuo neakivaizdaus grupės nerimo.
Kitas E.Eriksono pavyzdys – jūrų pėstininkas. Jo atveju tapatybės krizė įvyko kaip jo ego-tapatybės paradimo pasekmė. Asmeninė arba ego tapatybė suteikia galimybę jaustis pilnam, nenustrūkstamam, elgtis pagal savo principus. Automato, kaip blogio simbolio, pasirodymas sukvestionavo jo principus, pagal kuriuos pėstininkas saugojo asmenybės vientisumą. Tai sąlygojo jo tapatybės paradimą. Taip pat prie to prisidėjo ir genetinės užduoties neišpildymas praeitoje pėstininko asmenybės raidos stadijoje.
Kiekviena asmenybės raidos stadija pagal autorių yra lydima krizes. Kiekvienas vystymosi etapas turi savo užduotis, kurias formuoja visuomenė. Kiekviena įveikta krizė tampa fundamentu kitos krizės įveikimui. Yra jautrūs raidos periodai, kuriuos praleidus, vėliau prireiks daugiau laiko ir pastangų toms tikroms krizėms įveikti.
Krizė atsiranda kaip socialinių reikalavimų išpildymo bei tam tikro psichologinės brandos lygio pasiekimo pasekmė. Kiekviena stadija yra charakterizuojama specifinės genetinės užduoties arba vystymosi problemos, su kuria susiduria žmogus, tačiau nebūtinai randa jai sprendimą.
Krizės turi labai reikšmingas roles žmogaus raidoje, jos gali veikti asmenybę pozityviai arba negatyviai. Poveikis priklauso nuo to, ar bus išspręsta tam tikra genetinė užduotis. Asmenybės raidos užduočių išsprendimas priklauso nuo dviejų svarbių dalykų – nuo jau pasiekto brandos lygio, bei nuo žmogaus bendros dvasinės atmosferos.
Kiekviena krizė savyje turi konfliktą, arba prieštaravimą, kuris atsiranda dėl dviejų (ego ir visuomenės) tapatybės jėgų. Tam, kad konfliktą įveikti, žmogus turi pajusti abu jo aspektus ir rasti tarp jų balansą. Įveikus krizinį prieštaravimą, gimsta nauja žmogaus ypatybė, kuri vėliau vystosi viso gyvenimo eigoje. Viso to tikslas – harmoninga asmenybė, t.y. žmogus, kuris moka spręsti problemas ir adekvačiai suvokia kiek save, tiek apylinkinį pasaulį.
Ritualizavimo fenomenas ir jo svarbą
E. Eriksonas savo knygoje didelį dėmesį skiria ritualizavimo fenomenui. Ji galėčiau apibrėžti kaip ypatingą emocionaliai prisotintą asmeninę sąveiką, kurios metu įvyksta mainai žinutėmis “tu man svarbus”. Jis visada turi naujumo ir žaidimo prieskonius. Ritualizavimas turi vystymosi polinkį, dažnai atlieka “vitaminų” vaidmenį santykiuose. Tačiau kiekvienas ritualizavimas turi pavojų pasiversti ritualizmu – etinių normų automatiniu atlikimu.
Ritualizavimas, pagal autorių, yra asmenybės krizių įveikimo forma. Vaikystėje jis padeda atskirti blogį nuo gėrio. Tolimesnėje raidoje jis padeda išlaikyti priimtino bendravimo ribas visuomenėje. Tai įvyksta dėl ritualų, kurie parodo žmogaus elgesio priėmimą arba atstūmimą. Paauglystės amžiuje tokiu ritualizavimu tampa ideologinis ritualizavimas. Jis apima tokias asmenybės ir visuomenės sąveikos formas, kurios leidžia susieti idėjų, idealų ir vertybių sistemas, priimtinų visuomenėje su asmeniniais idealais. Taip įvyksta savęs suvokimo procesas.
Aštuoni žmogaus amžiaus tarpsniai
Autorius nurodo aštuonias asmenybės raidos stadijas, kurias suskirsto pagal amžiaus tarpsnius. Kiekvienas tarpsnis turi savo konfliktą, kurio išsprendimas arba neišsprendimas veda prie naujų žmogaus mokėjimų arba savybių.
Pirmas tarpsnis (iki metų)
Kūdikystėje vaikas turi konfliktą tarp pasitikėjimo, vilties ir beviltiškumo jausmo pasauliui. Šiame etape vaikui labai svarbus motinos rūpestis, kad jis žinotų, jog ji būtinai grįš. Taip pat svabus mamos geras nusiteikimas, užtikrintumas. Išsprendus konfliktą, vaikas įgauna pasitikėjimo pasauliui jausmą, o neišsprendus – vaikas gali užsidaryti savyje, vengti bendravimo, tampa pasyvus. Tai gali įtakoti ir pasimetę tėvai, stiprus kultūrų arba vertybių prieštaravimas šeimoje.
Antras tarpsnis (nuo 1 iki 3 metų)
Šiame gyvenimo etape vaikas susiduria su savarankiškumo ir priklausomybės konfliktu. Priklausomybės pusėje yra gėdos jausmas, abejonės, didelis vaiko impulsyvumas. Juos gali iššaukti tėvų noras pastoviai padėti vaikui, vaiko teisių ignoravimas. Krizės įveikimui padeda tėvų kantrybė, džiaugsmas dėl vaiko savarankiškumo, leidimas jam pačiam kažką daryti. Tai veda prie tam tikros vaiko autonomijos, balanso tarp savanoriškumo ir užsispyrimo.
Trečias tarpsnis (nuo 3 iki 6 metų)
Ikimokyklinio amžiaus vaikai susiduria su prieštaravimu tarp iniciatyvumo bei kaltės jausmo. Šiame amžiaus tarpsnyje vaikas mokinasi plėsti savo “galiu” zoną, mokosi kažko naujo. Tėvai turi palaikyti vaiko iniciatyvumą, spontaniškumą. Įveikus šią krizę vaikas išmoksta kryptingumo, o neįveikus, gali tapti lėtesniu, neryžtingu, gali atsirasti priklausomybė, savęs ginimo baimė.
Ketvirtas tarpsnis (nuo 6 iki 11 metų)
Jaunesnieji mokyklinukai susiduria su konfliktu tarp ryžtingumo bei nepilnavertiškumo jausmo. Vaikui svarbu jausti pasitenkinimą nuo padaryto darbo, džiaugsmą procesui bei rezultatui. Taip pat svarbi bendros su suaugusiuoju veiklos patirtis. Taip išsprendus šią krizę, vaikas atsiranda darbštumas, kompetentingumo arba mokėjimo jausmas. Negavus atitinkamo palaikymo, pas vaiką gali išsivystyti išmoktas bejėgiškumas, nepilnavertiškumo jausmas.
Penktas tarpsnis (nuo 11 iki 18 metų)
Tai yra tapatybės formavimosi pikas. Paaugliai pradeda ieškoti savo individualumo, suvokia savo praeitį ir ateitį. Šio tarpsnio konfliktas – tapatumas prieš vaidmenų sumaištį. Šiame etape vaikas turi suvokti kokias jis turi galimybes, išmokti rinktis su kuo nori bendrauti. Tėvams svarbu suteikti vaikui šeimoje kažkokią atsakomybę, tai, ką padaryti galėtų tik jis. Neišsprendus šios krizės vaikas neišmoksta kūrti artimų santykių, taip pat gali atsisakyti kurti planus ateičiai ir netikėti, kad gyvenimas gali keistis į gerąją pusę.
Šeštas tarpsnis (nuo 18 iki 25 metų)
Ankstyvosios brandos etape žmogus susiduria su artumo ir vienatvės konfliktu, taip pat nepriklausomybės ir izoliacijos prieštaravimu. Įveikus šio tarpsnio krizę jis išmoksta būti nepriklausomu nuo tėvų, atsiranda atsakomybės jausmas, atsiveria intymumas – intymumas kaip atsivėrimas, jis nebijau atsiverti, tikėti kitais, jaučia empatiją, atsiveria draugystės ir meilės vertybė. Neįveikus krizės, žmogus gali pradėti nuvertinti save, bijoti artimesnių santykių su kitais, per daug susikoncentruoja į save.
Septintas tarpsnis (nuo 25 iki 64 metų)
Brandos etape žmogus turi atsinaujinimo ir sąstingio konfliktą. Žmogus gali siekti savo gyvenimo produktyvumo – galimybės kurti produktą. Tai susiję su rūpesčiu, kūrybinio potencialo realizacija, savo svarbumo patvirtinimo paieška. Kitu atveju žmogus susikoncentuoja ties savimi, o tai veda link asmenybės neįgalumo.
Aštuntas tarpsnis (nuo 64 metų)
Vėlyvos brandos tarpsnyje žmogaus laukia pilnatvės ar nevilties konfliktas. Tai laikas, kai žmogus gali įgauti sielos ir gyvenimo kelionės vientisumą, buvimo pilnatvė ir gyvenimo perspektyvos. Tačiau neįveikus krizės, ir neradus gyvenimo tikslo, žmogus pradeda jausti neviltį, pasibjaurėjimą gyvenimui. Gyvenimo tikslui atrasti gali sutrukdyti mirties baimė, jausmas, jog gyvenimas buvo nevykęs, savo trūkumų nepriėmimas ir jų projekcija į išorinį pasaulį. Tai veda prie paniekos sau ir gyvenimui.
E. Eriksono asmenybės raidos stadijų koncepcijos ypatumas yra tame, kad laiku neišspęstas krizes, nors ir sunkiau, bet galima įveikti vėliau, po kitų krizių įveikimo. Tai yra priešinga Z. Freud teorijai, kuri teigia, kad kiekviena krizė gali būti išspręsta tik laiku, kitaip žmogus užstringa tame neišspęstame laikotarpyje.
Pabaiga
Skaitydama šią knygą atsakiau sau į daugelį svarbių klausimų. Taip pat radau pavyzdžių to, apie ką rašė autorius tarp mano artimųjų. Ši knyga buvo man naudinga ne tik iš profesinės pusės, bet ir iš asmeninės – esu mažo vaiko mama. Tikiuosi, jog susipažinimas su E. Eriksono koncepcija padės man išvengti tas klaidas, kurias galėčiau padaryti be šitos knygos.