VIRŠKINIMO ORGANŲ SISTEMA

VIRŠKINIMO ORGANŲ SISTEMA (v.o.s.)
Virškinimo organų sistemą jungia daug įvairių organų, kurių pagrindinė
funkcija aprūpinti organizmą energrtinėmis ir plastinėmis medžiagomis.
Šios sistemos organai taip paruošia augalinės, bei gyvūninės kilmės medž.,
kad jas galėtų įsisavinti organizmas.
Žmogaus v.o.s. sudaro 8-10 m. kanalas ir stambios virškinimo liaukos: kasa
ir kepenys. V.o.s.prasideda burnos ertme. Joje esantys dantys ir liežuvis
mechaniškai susmulkina maistą. Liežuvio skonio organai įvertina jo kokybę,
seilės jį suvilgo, sudrėkina.
Toliau maisto tyrė per žiotis patenka į ryklę. Iš jos į stemplę. Per
stemplę maistas patenka į praplatėjusią virškinimo sistemos dalį- skrandį.
Čia prasideda virškinimas, baltymų skkaidymas. Maisto tyrė su apvirškintais
baltymais nuslenka iš skrandžio į plonąją žarną, į jos pradinę dalį-
dvylikapirštę žarną, kur atsiveria kasos ir kepenų ištekamieji latakai. Per
juos atiteka svarbiausios virškinimo sultys. Taigi dvylikapirštėje žarnoje
suvirškinama 2/3maisto.
Sekančioje plonosios žarnos dalyje- tuščiojoje žarnoje suvirškinamos
likusios maisto medž. Prasideda rezorbcija- suvirškintų maisto medž.
įsiurbimas. Jis vyksta ir paskutinėje plonosios žarnos dalyje- klubinėje
žarnoje. Iš plonosios žarnos likusi tyrė pereina į storąją žarną, kur
įsiurbiamas H2O ir mineralinės medž. bei formuojasi išmatos. Per galinę
storosios žarnos dalį- tiesiąją žarną išmatos pašalinamos. Tiktai burnos
ryklės ir iš dalies ryyklės sienoje yra skeleto elementų: kaulų, kremzlių.
Kitur virškinamojo trakto siena visur minkšta, susideda iš epitelio,
jungiamojo audinio ir raumenų. Sienoje yra liaukų, limfoidinių darinių.
Gausu kraujagyslių ir nervų iš suminėtų audinių hyra susidarę 3 klodai:
gleivinis, raumeninis ir serozinis. Jie būdingi ne tik virškinamiesiems b

bet
ir kvepuojamiesiems bei šalinimo ir lytiniams organams. Organai, kurie
neturi serozinio dangalo turi adventiciją. Šis puriojo jungiamojo audinio
dangalas prasidėjęs nuo raumeninio pereina į kito organo adventiciją, tai
lyg tarpinis kelių organų derinys. Adventicija sujungia gretimus organus į
vieną kompleksą nepriklausomai nuo jų sisteminės priklausomybės.

BURNOS ERTMĖ (b.e.)
Pradinė virškinamojo trakto dalis. Joje tikrinamas maisto skonis,
temperatūra, konsistencija ir prasideda virškinimas. Burnoje maista
susmulkinamas, sumaišomas su seilėmis. Čia iš dalies jis veikiamas seilių
fermentų pakinta ir chemiškai.
B.e. dalijama į prieangį ir tikrąją b.e. Prieangiu vadiname plyšį, kurį iš
išorės sudaro lūpos ir skruostai, iš vidaus žandikaulių dantinės ataugos ir
abi dantų eilės. Tikrąją b.e. riboja žandikaulis ir žandikaulių dantinės
ataugos iš viršaus kietasis ir minkštasis gomurys iš apčios- burnos
diafragma. Užpakalyje b.e. pro neporinę angą susisieia su rykle.

GOMURYS (g.)
Yra kietasis ir minkštasis g.
Kietąjį g. sudaro viiršutinio žandikaulio gomurinės ataugos ir gomurikaulių
gulsčiosios plokštelės padengtos gleivine suaugusia su antkauliu.
Minkštąjį g. sudaro jungiamojo audinio plokštelė- aponeurozė ir raumenys iš
viršaus ir apačios apkloti gleivinės. Priekinių kraštų minkštasis g.
mrisitvirtina prie užpakalinio kietojo g. krašto. O užpakalinis- gomurio
burė laisvai kabo atskirdamas nosiaryklę nuo burininės ryklės dalies, nuo
užpakalinio krašto žemyn nutysta nedidelė atauga liežuvėlis.

LIEŽUVIS
Raumeninis organas padengtas gleivinės su liaukutėmis ir limfiniais
dariniais. Jame gausu kraujagyslių ie nervų. Jis visiškai užpildo uždaros
burnos ertmę. Liežuvyje skiriame: viršūnę, kūną ir šaknį. Šaknis suaugusi
su paliežuviniu kaulu. Viršutinis li

iežuvio paviršius vadinamas jo nugara.
Liežuvio raumenys sudaro pagrindinę šio organo masę ir skirstomi į 2
grupes:
1) vidiniai raumenys- prasideda ir prisitvirtina liežuvyje.
2) išoriniai- prasideda nuo įvairių kaulų, o pasibaigia liežuvyje.
Vidiniai raumenys išsidėsto liežuvyje trim viena kitai statmenomis
kryptimis: išilgine, skersine ir statmena. Susitraukdami raumenys keičia
liežuvio formą, judina jį, traukia jį į priekį, atgal, į šonus, pakelia,
bei nuleidžia. Judėdamas liežuvis maišo kramtomą maistą, nustumia kasnį iš
burnos pro žiotis į ryklę.
Be to žmogaus liežuvis yra kalbos organas. Liežuvio ir visos burnos ertmės
gleivinė susideda iš daugiasluoksnio plokščiojo epitelio ir puriojo
jungiamojo audinio. Jo nugaroje visą gleivinę dengia įvairių rūšių
iškilumos, liežuvio speneliai ir todėl jis atrodo kaip aksomas. Liežuvio
speneliai yra jungiamojo audinio išaugos, kurias dengia epitelio skiriamos
4 liežuvio spenelių rūšys:
siūliniai
grybiniai

piliminiai

lapo pavidalo
Siūliniai speneliai gausiausi ir kartu mažiausi. Jie dengia 2 priekinius
liežuvio nugaros trečdalius. Šiuose speneliuose yra bendro jutimo nervų
receptoriai. Visų kitų rūšių speneliai turi skonio jutimo nervinių galūnių.
Liežuvio šaknies gleivinėje yra limfoidinio audinio darinys- liežuvio
migdolas.

DANTYS
Dantys sudaryti iš paties kiečiausio organizmo audinio. Jie įsitvirtinę
abiejų žandikaulių dantinių ataugų duobutėse įkalu. Skiriamos 3dantų dalys:
šaknis, kalelis ir vainikas. Šaknis yra žandikaulių duobutėse. Vainikas
išlenda virš žandikaulio ataugų ir sudaro matomą danties dalį. Kaklelis yra
siaura juostelė tarp šaknies ir vainiko. Kiekvieno danties viduje yra ertmė
užpildyta iš kraujagyslių ir nervų sudaryta danties minkštimo. Dantis
sudarytas iš 3 medžiagų: dentino, emalės ir cemento. Dentinas sudaro beveik
visą da

anties masę. Danties vainiką dengia emalis, o šaknį cementas. Pagal
formą skiriamos 4dantų rūšys: kandžiai, iltys, kapliai, krūminiai.
Žmogaus dantys pasikeičia. Pradžioje vaikams išdygsta laikini pieniniai, o
vėliau juos pakeičia pastovieji. Pieninių dantų išdygsta 20. Jų formulė
[pic]
Tai reiškia, kad žandikaulio tiek viršuj tiek apačioj yra 2kandžiai,
1iltis, kaplių nėra ir 2krūminiai dantys.
Pieniniai dantys pradeda kaltis pirmųjų kūdikio gyvenimo metų viduryje,
apie 6-8mėn. Sekantys 5metai po pieninių dantų sudygimo vadinami ramybės
metais. Pastovieji dantys kalasi nuo 7m. Pastovieji dantys sudygsta per 6-
7m. išskyrus trečiuosius krūminius dantis- proto dantis. Pastarieji dygsta
vėliau 18-25m. Tačiau gali visai neišdygti arba išdygsta sugedę. Pastoviųjų
dantų žmogus turi 32. Jų formulė [pic]

SEILIŲ LIAUKOS
Burnos ertmėje yra seilių liakų. Jos skirstomos į didžiąsias ir mažąsias.
Pagal išskiriamą sekretą į gleivines (mukozines), baltymines (serozines) ir
mišrias.
Daugiausia burnoje yra mažųjų liaukų. Didžiųjų laukų yra 3poros: paausinė,
pažandinė ir paliežuvinė. Mažosios burnos laiukos yra paprastosios liaukos
ir gamina daugiausia mišrias seiles. Skirstomos į skruostų, lūpų, gomurio,
liežuvio ir kitas. Visos šios liaukos gamina seiles, kurios įmirko,
išbrinkina, maceruoja maistą, paslydina kąsnį. Be to jos neutralizuoja į
burną patekusias rūgštis, šarmus ir prplauna burną.
Per parą visos liaukos išskiria nuo 1 iki 1,5L seilių.

RYKLĖ
Yra piltuvo formos. Viršuje iš priekio atviras 15cm ilgio vamzdelis.
Ryklė prasideda nuo kaukuolės pamato ir nusitęsusi iki 6 ar 7 kaklo
slankstelio pereina į stemplę. Ryklės priekyje iš viršaus į apačią yra
nosies ertmė, burna ir gerklos. U

Užpakalyje ryklės yra kaklinė stuburo
dalis, o šonuose kaklo kraujagyslių ir nrvų pluoštas.
Ryklės ertmė skirstoma į 3aukštus. Viršutinis aukštas yra už nosies ertmės
ir vadinamas nosiarykle. Vidurinis aukštas yra už burnos ertmės. Tai
burninė ryklės dalis. Apatinis aukštas yra apie gerklas, tai gerklinė
ryklės dalis.
Ryklės griaučius sudaro tvirta skaidulinė medžiaga.
Išoriau ryklės yra stiprus ryklės skersaruožių raumenų žiedas, sudarantis
jo raumeninį dangalą. Pastarasis per adventiciją jungiasi su aplinkiniais
kaklo organais ir kanalais.
Ryklė yra organas, kur persipina virškinimo ir kvėpavimo traktai.

STEMPLĖ
5cm ilgio cilindrinis vamzdelis jungiantis ryklę su skrandžiu. Ramioje
būsenoje stemplė yra suplota sagitarine (iš dešinės į kairę) kryptimi. Ji
tęsiasi per kaklą ir krūtinę ir pervėrusi diafragmą [asibaigia skrandžiu.
Skiriamos 3stemplės dalys:
kaklinė
krūtininė
pilvinė
Krūtininė dalis ilgiausia 15-16cm, trunpiausia pilvinė 1-2cm.
Stemplės sieną sudaro gleivinė, raumeninis dangalas ir adventicija.

SKRANDIS
Yra smarkiai praplatėjusi virškinimo organų sistemos dalis. Jo forma
savotiška, panaši į kriaušę. Be to ji nuolat kinta priklausomai nuo jame
esančių dujų, maisto kiekio ir kaimyninių organų būklės. Jis sudarytas iš
priekinės ir užpakalinės sienų, kurios susijungia viršuje ir apačioje
sudarydamos skrandžio kreives. Viršuje mažąją kreivę, apačioje- didžiąją
skrandžio kreivę.
Skrandžio dalys: ta vieta pro kurią į skrandį atsiveria stemplė vadinama
įskrandžiu, o pati anga- įskrandžio anga.
Į kairę nuo skrandžio esanti kupolo formos dalis vadinama skrandžio dugnu.
Labiausisi į dešinę nukrypusi ir susiaurėjusi skrandžio dalis vadinama
prievarčiu. Jame skiriama siaurėjanti dalis, prieskrandžio urvas ir visia
susiaurėjęs prieskrandžio kanalas. Per prievarčio angą skrandis susisiekia
su plonąją žarna. Likusi vidurinė dalis vadinama skrandžio kūnu, o
pagrindinė skrandžio ašis, kurios kryptimi juda virškinimo masė vadinama
skrandžio kanalu.
Skrandžio dydis nevienodas. Vidutiniškai jo išilginė ašis yra 23cm, o tūris-

1,5-3L.
Skrandžio siena sudaryta iš gleivinės, raumeninio ir serozinio dangalų.

PLONOJI ŽARNA
Tai yra pati ilgiausia virškinimo organų sistemos dalis. Ji prasideda nuo
skrandžio prievarčio ir vingiuodama kilpomis pasibaigia dešiniajame
apatiniame pilvo kampe kur pereina į storąją žarną. Jos ilgis ~6-7cm. Joje
skiriamos 3dalys: dvylikapirštė žarna, tuščioji ir klubinė.
Iš jų dvylikapirštė yra trumpiausia, 25-30cm, o klubinė ilgiausia. Ji
sudaro 3/5visos plonosios žarnos ilgio. Tarp tuščiosios ir klubinės žarnų
ryškios ribos nėra. Ponosios žarnos siena sudaryta iš šių dangalų:
gleivinės, raumeninio sluoksnio ir adventicijos dvylikapirštėje žarnoje bei
serozinio dangalo likusioje plonosios žarnos dalyje.

STOROJI ŽARNA
Yra paskutinė virškinimo kanalo dalis. Ji prasidedass nuo plonosios žarnos
galo ir tęsiasi iki išeinamosios angos. Skiriamos 3jos dalys: akloji,
gaubtinė ir tiesioji žarnos.
Gaubtinė žarna skirstoma į kylančiąją, skersinę, nusileidžiamąją ir
riestinę dalis. Jos ilgis ~1,5m. Pradinės storosios žarnos dalies ilgis yra
didelis ~7cm, o pabaigos siauresnis iki 4cm.
Storosios žarnos sienos sandara kitokia negu plonosios žarnos. Gleivinė
neturi gaurelių, ji susiraukšlėjusi, pusmėnulėmis raukšlėmis.
Susiraukšlėjusi yra ne tik gleivinė bet ir kiti sienos dangalai. Raumeninis
dangalas sudarytas iš 2sluksnių: žiedinio ir išilginio.
Išorinis išilginis sluoksnis netolygiai išsidėsto apie visą žarnos sieną.
Jis sudaro 3juostas. Jos išsidėsto apie žarną lygiais atstumais ir tąsiasi
per akląją ir gaubtinę žarną iki tiesiosio žarnos. Skiriamos laisvoji
juosta, pasaitinė ir taukinė juosta. Ties pasaitine juosta yra storosios
žarnos pasaitas. Žiedinis raumeninio dangalo sluoksnis išsidėsto apie žarną
tolygiai. Storosios žarnos juostos yra truputi trumpesnės už pačią žarną,
todėl ji atrodo lyg susiraukšlėjusi, nes per tam tikrą atstumą žarnos siena
įlinkusi giliomis skersinėmis juostomis. Tarp šių linkių yra išgaubos,
kurios suteikia storajai žarnai būdingą vaizdą. Išorinis storosios žarnos
sienos dangalas yra serozinis, nes pilvaplėvė daugumą jos dalių dengia iš
visų pusių.
Ties laisvąją ir taukine juostomis yra į šonus atsisukusios 4-5cm ilgio
taukinės ataugos, kurios daug gemalinio audinio.
Akloji žarna yra pradinė storosios žarnos dalis. Ji prasideda aklu maišeliu
dešinėje klubo duobėje ir tęsiasi iki plonosios žarnos įdėjimo į storąją
žarną. Jos ilgis ~7cm. Aklosios žarnos gale prasideda kirmėlinė atauga, jos
ilgis ~8-9cm. Gaubtinė žarna yra ilgiausia storosios žarnos dalis. Ji
prasideda nuo aklosios žarnos ir kyla aukštyn. Tai kylančioji dalis, jos
ilgis ~20cm. Po to pasuka skersai sudarydama dešinįjį linkį ir eina per
pilvo ertmę iš dešinės į kairę, tai skersinė dalis. Ji yr ilgiausis, 50cm.
Kairėje pilvo pusėje už kairiojo linkio ji pasuka žemyn. Tai 15 ilgio
nusileidžiančioji dalis, kuri pereina į riestinę žarną, o pastaroji į
tiesiąją žarną. Riestinės žarnos ilgis ~15cm. Tiesioji žarna yra galinė
storosios dalis, prasideda nuo riestinės žarnos ir pasibaigia išeinamąja
anga. Jos ilgis ~20cm. Tiesisios žarnos ertmė vadinama išskiriamuoju
kanalu. Mažajame dubenyje žarna paplatėja, sudarydama ampulę, kurios ilgis
5-7cm. Žarna nėra tiesi, ji 2 kartus susiraito sanitarinėje ir kelis kartus
frontalinėje plokštumose. Žarnos pradžioje gleivinė sudaro kelias skersines
raukšles, kurios atsiranda dėl kryžmens linkio. Likusi gleivinės dalis
susiraukšlėja išilginėmis raukšlėmis. Žiedinės raumeninės skaidulos priėš
pat išeinamąją angą sudaro stiprų žiedą, vidinį išeinamosios angos srautą.
Jis yra nevalingas. Žarnos galą išeinamosios angos srityje apsupa
akersaruožių raumenų skaidulų žiedas, išorinės išeinamosios angos rankos.
Jis priklauso tarpvietės raumenims ir yra valingas.

KEPENYS
Stambiausia virškinimo organų liauka. Jos sveria ~1,5kg. Kepenys gamina
tulžį, kuri ištekėjusi į dvylikapirštę žarną emulguoja riebalus ir
suaktyvina riebalus skaldantį fermentą lipazę. Bet o kepenys gamina
baltymus, vitaminus, kaupia kai kurių medžiagų atsargas ir kita.
Kepenys yra dešinėje, viršutinėje pilvo pusėje po diafragma. Kepenų viršus
yra ties 6šonkauliu, o apačia neišlenda iš po dešiniojo šonkaulio lanko.
Tik nedidelė kepenų dalis užeina į kairę nuo vidurinės pilvo linijos.
Kepenys yra savotiškos formos organas. Jame skiriami 2paviršiai:
• viršutinis paviršius yra išgaubtas atatinkami diafragmos kupolui. Nuo

diafragmos ant šio paviršiaus pereinantis pjautuvinis kepenų raištis

dalija kepenis į dvi skiltis:
– dešiniąją didesnę ir
– kairiąją mažesnę
• apatinis kepenų paviršius yra atsisukęs į pilvo organus ir turi 3vagas,

kurios visos kartu primena H. 2vagos yra lygiagretės, eina iš priekio į

užpakalį sanitariai, kurią sujungia skersinis gilus plyšys- kepenų

vartai.
Į vartus įteka vartų vena, kepeninė arterija ir nervai. Iš jų išeina
limfagyslės ir kepeninis latakas. Vartų priekyje esanti kepenų dalis
vadinama kvadratine skiltimi, o užpakalyje- uodegine skiltimi.
Dešinės išilginės vagos priekinėje dalyje yra tulžies pūslė, užpakalinėje
apatinė tuščioji vena. Kairiojoje išilginė vagoje yra raiščiai. Po
seroziniu kepenų dangalu yra skaidulinis dangalas, kuris apdengia visą
organų paviršių ir susuga su juo.
Nuo šio dangalo atsiskiria jungiamojo audinio pertvaros, kurios
nusitęsdamos gilyn padalija kepenis į šešiakmpes skilteles. Kiekvienos
skiltelės centre yra centrinė vena. Jungiamojo audinio pertvaros sudaro
kepenų griaučių stromą tarp kurių yra kepenų ląstelių sudarančių
parenchimą. Kepenys, skirtingai nuo visų kitų organų gauna kraują iš
arterijų ir venų. Veninis krauajs atiteka iš virškinimo sistemos organų ir
tuir daug medžiagų, kurios nereikalingos ar net žalinos organizmui.

TULŽIES PŪSLĖ
Yra kriaušės formos. Ji yra bendravardėje kepenų apatinio paviršiaus
dalyje. Skiriama preikinė- plati pūslės dalis- dugnas, ir priešingas
susiaurėjęs galas- kaklas. Tarp jų yra pūslės kūnas. Pūslės siena sudaryta
iš gleivinės, raumeninio ir serozinio dangalų. Pūslės kaklas betarpiškai
pereina į pūslės lataką. Jis yra ~3cm ilgio ir susijungia su bendruoju
kepenų lataku.
Tarp pūslės kaklo ir latako viena žiedinė raukšlė sudaro vožtuvą. Tulžį
kepenys gamina be pertraukos. Ji iš kepenų išteka tarpskilteliniais
latakais, kurie besijungdami sudaro segmentinius latakus. Segmentiniai
latakai sudaro kairįjį ir dešinįjį kepenų latakus, kurie išeina pro kepenų
vartus.
Abu latakai susijungia į bendrąjį kepenų lataką. Pastarasis su pūslės
lataku sudaro bendrąjį tulžies lataką. Jis yra ~7cm ilgio. Kepenys per parą
išskiria ~1L tulžies. Virškinimo metu tulžis teka tiesiog iš kepenų į
dvylikapirštę žarną. Nuo riebaus maisto pūslės sienos raumeninis dangalas
reflektoriškai susitraukis ir tulžis išteka iš pūslės. Kai dvylikapirštėje
žarnoje maistas nevirškinamas, tulžis kaupiasi pūslėje.

KASA
Yra antra pagal dydį virškinimo organų sistemos liauka. Kasoje skiriama:
galva, kūnas ir uodega. Jos dydis įvairuoja: kasos ilgis 16-22cm, plotis 3-
9cm, storis 2-3cm. Kasa sveria ~75g. Kasa yra viršutinėje pilvo ertmės
dalyje tarp skrandžio ir užpakalinės pilvo sienos. Kasos galva yra
įsiterusi į dvylikapirštės žarnos įdubą ir puriuoju jungiamuoju audiniu
suaugusi su jos siena. Griaučių atžvilgiu kasos galva yra dešinėje stuburo
pusėje, antro juosmens slankstelio aukštyje.
Kasa yra rausvos spalvos ir neturi jokios kapsulės todėl gerai matyti ne
tik jos spalva bet ir skiltelinė sandara. Kasa susideda iš dvejopų
ląstelių: vienos produkuoja virškinamąsias sultis, kitos hormoną insuliną.
Kasos sultys teka per kasos latakus. Smulkūs kasos latakai susijungdami
tarpusavyje sudaro stambesnius įtekančius į pagrindinį kasos lataką, kuris
eina liaukos pradžios dalyje ir nutįsta per visą jos ilgį iš kairės į
dešinę. Kasos latakas įteka į nusileidžiančią dvylikapirštės žarnos dalį
kartu su bendruoju tulžies lataku.

PILVAPLĖVĖ
Pilvo ertmės sienų vidinį paviršių ir esančius joje organus dengia
pilvaplėvė. Tai didžiausia žmogaus organizmo serozinė plėvė. Ją sudaro
2lapai: pasieninis, kuris dengia pilvo sienos vidinę pusę ir vidurių, kuris
dengia pilvo organų paviršių.
Tarp šių lapų yra pilvaplėvės ertmė. Ji tarp organų yra siauro plyšio
formos. Pilvaplėvė yra lyg uždaras maišas, kuris tik moters kūne turi
nedidelę angutę atsiveriančią pro kiaušintakius į išorę.
Pilvaplėvė organus dengia nevienodai. Organai, kuriuos pilvaplėvė dengia iš
visų pusių vadinami INTRAPERITONINIAIS (Peritoneum- pilvaplėvė).
Iš trijų pusių dengiami organai vadinami MEZOPERITONINIAIS, o iš vienos
EKSTRAPERITONINIAIS. Dar skiriami RETROPERITONINIAI organai. Jie su
pilvaplėve kontakto neturi, nes yra giliai nugrimzdę į mažąjį dubenį arba
prisišlieję prie užpakalinės pilvo sienos. Vidurių pilvaplėvės lapą sudaro
raisčius, pasaitas ir taukines. Raisčiu vadinama pilvaplėvės lapo dalis
esanti tarp pilvo sienos ir organų arba tarp vieno organo ir kito. Pasaitu
vadinama pilvaplėvės lapo dublikatūra susidariusi po to kai pilvaplėvė
apdengia organą iš visų pusių. Jis pritvirtina organą prie užpakalinės
pilvo sienos. Pasaitų turi plonoji žarna, išskyrus dvylikapirštė, skersinė,
riestinė gaubtinė žarna, kirmėlinė atauga ir viršutinis trečdalis tiesiosio
žarnos dalis.
Taukine vadinama keli suaugę pilvaplėvės lapai, kurių tarpuose kaupiasi
riebalai. Yra mažoji ir didžioji taukinės. Mažoji- tai kepeninis skrandžio
raištis, o didžioji- pakitusi skrandžio pasaito dublikatūra.

Leave a Comment