Mėnulis

Mėnulis

Gamtinis Žemės palydovas. Artimiausias Žemei kosm. kūnas. Antras (po Saulės) pagal spindesį (pilnaties metu jo ryškis -12.7) kosm. kūnas. Aplink Žemę skrieja elipsine orbita (lent.) 1.023 km/s vid. greičiu. Mėnulio orbitos ir ekliptikos susikirtimo taškai vadinami mazgais. Prie to paties mazgo Mėnulis sugrįžta per laiko tarpą, vadinamą drakoniškuoju mėnesiu (27.212220 d). Kai Mėnulis yra arti mazgų, gali vykti jo arba Saulės užtemimai. Danguje Mėnulis pateka ir nusileidžia skirtingu paros laiku. Per 1 parą paslenka iš v. į r. žvaigždžių atžvilgiu 13.2 , dėl to kiekvieną tolesnę parą ku ulminuoja 53 min vėliau. Kintant Mėnulio padėčiai žvaigždžių atžvilgiu, kinta ir jo matomo skritulio vaizdas (Mėnulio fazės). Mėnulio sukimosi apie ašį periodas lygus jo skriejimo aplink Žemę periodui, dėl to Mėnulis pasisukęs į Žemę ta pačia puse. Dėl libracijos iš Žemės matoma daugiau nei pusė (_59%) Mėnulio paviršiaus. Plika akimi šviesiame Mėnulio skritulyje matomos tamsios dėmės ir lygios žemesnės sritys; jos vadinamos jūromis. Šviesios sritys yra aukštumos ir vadinamos žemynais. Šie pavadinimai sąlygiški, nes Mėnulio paviršiuje nėra vandens. Tiek jūrose, tiek žemynuose da aug kraterių. Matomoje Mėnulio pusėje lygumų daugiau negu nematomoje. Mėnulio reljefą sukūrė krintantys meteoritai ir aktyvi vulkanų veikla prieš 4 mlrd. m. Mėnulis beveik neturi atmosferos, dėl to jo paviršiaus t-ra per parą labai kinta. Per Mėnulio dieną, kuri _15 kartų il

lgesnė už Žemės dieną, Mėnulio paviršiaus gruntas ties pusiauju įkaista iki 130 C, o per naktį atvėsta iki minus 160-170 C. Pasak Mėnulio sandaros teorinių modelių, Mėnulio bazaltų plutos storis _60 km, silikatų mantijos storis _1000 km, geležies ir nikelio branduolio skersmuo _700 km, branduolio t-ra _1500 K, Mėnulio uolienų liktinis įmagnetėjimas lemia magn. lauką, kurio indukcija paviršiuje yra 1000-100 000 kartų silpnesnė negu Žemėje). Mėnulio paviršių dengia purus dulkių ir nuotrupų kelių cm storio sluoksnis regolitas. Yra 3 akmenų tipai – tamsūs bazaltai (magnio ir geležies silikatai), šviesūs anartozitai (aliuminio ir kalcio silikatai) ir brekčijos (sulipę įvairių mineralų gabaliukai). Mėnulio uolienų amžius svyruoja nuo 3.9 iki 4.5 mlrd. m. Mėnulio vid. geometrinis albedas 7%. Nuo 1959 Mėnulis tyrinėjamas tarpplanetinių stočių ir erdvėlaivių pagalba. Žr. Luna, Ranger, Zond, Surveryor, Lunar Or rbiter, Apollo, Clementine, Lunar Prospector.

Mėnulio charakteristika
Skersmuo 3476 km
Masė 7.348•1022 kg
Vid. tankis 3.34 g/cm3
Laisvojo kritimo pagreitis
(prie paviršiaus) 1.623 m/s2
Pabėgimo (II kosminis) greitis
(prie paviršiaus) 2.375 km/s
Pirmasis kosminis greitis
(prie paviršiaus) 1.680 km/s
Apsisukimo apie ašį ir apskriejimo aplink
Žemę žvaigždinis periodas 27.321661 d
Vienodų fazių kartojimosi
vid. periodas (sinodinis periodas) 29.530 d
Nuotolis nuo Žemės centro:

apogėjuje
perigėjuje
vidutinis

405 500 km
363 300 km
384 400 km
Orbitos vid. ekscentricitetas 0.0549
Orbitos plokštumos vid. posvyris
į ekliptikos plokštumą 5.145

Pusiaujo plokštumos vid. posvyris
į orbitos plokštumą 6.68

Matomasis kampinis skersmuo:

didžiausias
mažiausias

0.559
0.489

Mėnulio palydovai ir kosminės

stotys

LUNA
SSRS automatinių stočių serija Mėnuliui tirti 1959-1976. Stotys Luna 1, 4 ir 6 pralėkė pro Mėnulį, stotys Luna 2, 5, 7, 8, 15, 18 nestabdomai trenkėsi į Mėnulį, stotis Luna 3 pirmą kartą perdavė ne

ematomosios Mėnulio pusės nuotraukas (1959), stotys Luna 9 (1966), Luna 13 (1966) ir Luna 23 (1979) švelniai nutūpė ir perdavė nuotraukas iš Mėnulio paviršiaus, stotys Luna 16 (1970), Luna 20 (1972) ir Luna 24 (1976) atgabeno į Žemę Mėnulio grunto pavyzdžius, Luna 17 (1970) ir Luna 21 (1973) švelniai nutūpė ir pristatė į Mėnulį lunomobilius (Lunochod), Luna 10, 11, 12, 14, 19 ir 22 vykdė tyrimus iš Mėnulio orbitos.

RANGER

JAV automatinių stočių į Mėnulį serija (1961-1965), kurių tikslas buvo perduoti kuo daugiau Mėnulio paviršiaus nuotraukų iš arti, prieš sudūžtant. Viso buvo paleistos 9 stotys. Pirmosios 5 stotys buvo nesėkmingos. Ranger 6, 7, 8, ir 9 perdavė tūkstančius Mėnulio fotografijų prieš susiduriant su paviršiumi.

ZOND
SSRS kosminių automatinių stočių serija Mėnuliui tirti 1965-1970. Stotys apskriedavo Mėnulį ir landeris grįždavo į Žemę, atgabendamas Mėnulio nuotraukas. Vienas iš Zond stočių tikslų buvo paruošiamieji darbai pilotuojamo erdvėlaivio skrydžiui į Mėnulį.