Velykos ir jurginės

Velykos

Šv.Velykos – Kristaus prisikėlimo šventė. Senovės Lietuvoje jos buvo švenčiamos kaip gamtos atbudimo šventė.
Prieš Velykas buvo laikomasi pasninko. Paskutinė savaitė prieš Velykas buvo vadinama Didžiąja. Ji buvo laikoma vėlių savaite, arba vėlių Velykomis. Priešvelykinės apeigos prasidėdavo Verbų sekmadieniu. Tuomet eglių , blindžių, žilvičių, beržo šakeles rinkdavo į verbas ir nešdavo į bažnyčią. Verbas laikydavo visus metus, rūkydavo jomis audros debesys, gyvulius, trobas, kaldavo prie avilio. Savaite prieš Velykas Kristus įžengė į Jeruzalę, ir žmonės klojo jam po kojų palmių šakeles. Tam prisiminti bažnyčia įvedė Verbų švventimą. Bet šis paprotys turi ir gilesnes šaknis – pagonišką medžių kultą. Anksčiau jau minėtiems medžiams buvo teikiamos magiškos savybės gydyti, saugoti ir pan., todėl Lietuvoje įvedus krikščionybę, žmonės neatsisakė apeigų su šiais augalais.
Laikas nuo Verbų sekmadienio iki Atvelykio (pirmo sekmadienio po Velykų) buvo laikomas labai paslaptingu. Egzistavo daugybė būrimų, prietarų, draudimų.
Didžiojo trečiadienio naktį prasidėdavo prausimasis, uris didįjį, arba švarųjį, ketvirtadienį peraugdavo į visų namų tvarkymą. Apskritai, tomis dienomis vandeniui būdavo suteikiama magiška gydimo galia.
Didįjį penktadienį žmonės burdavo. Buvo tikima,kad tądien vyksta raaganų susibūrimas.
Prieš Velykinį šeštadienį žmonės rimtai nusiteikdavo, laikydavosi visokiausių draudimų, pvz. nieko neskolindavo ir nesiskolindavo.
Velykos prasideda, kada pro Golgotoje esančios šventyklos langą “išeina” šventa ugnis, nes kai Kristus prisikėlė iš to urvo pirmiausia suliepsnavo ugnis. Lietuvoje egzistavo paprotys šventinti ug

gnį, kūrenti laužus ir pan. Didžiąją savaitę. Šį paprotį tai pat galima susieti su senoviniu ugnies kultu, kurį nesugebėjo sunaikinti katalikų bažnyčia. Pašventintai ugniai buvo teikiama ypatinga reikšmė. Kiekvienas stengėsi atnešti ją į savo namus, neužgesinti jos kuo ilgiau. Ugnis simbolizavo šviesą, šilumą, buvo priemonė prieš visokias blogybes.
Didįjį šeštadienį taip pat šventindavo vandenį, kurio pagalba išvaikydavo piktąsias dvasias iš trobų ir tvartų.
Kaip ir per daugelį kitų švenčių, per Velykas žmonės persirengdavo kariais, velniais ir pan. Tuo buvo siekiama išgąsdinti ir išvaikyti žiemos dvasias, prikelti pavasarį.
Didžioji savaitė baigdavosi Velykomis, kurios buvo švenčiamos keturias dienas. Šioje šventėje buvo garbinami ugnis, žemė, saulė, lietus, gegužė, ledai.Todėl gamtos reiškiniams buvo teikiamos ypatingos magiškos galios. Per Velykas žmonės atlikdavo įvairiausias apeigas, pvz.: apvažiuodavo aplink savo laukus, skubėdavo piirmi atvykti namo ir t.t. Ypač daug dėmesio buvo skiriama Velykų pusryčių stalui. Jo pagrindinis atributas buvo margučiai.
Margučiai simbolizavo gamtos prisikėlimą, gyvybės atsiradimą, gyvenimo atsinaujinimą augalijos gimimą, žydėjimą ir vaisingumą.Taip pat tikėjo, kad gali perimti žmonių ir gyvulių ligas, nukreipti blogas akis, išvalyti sielą. Lietuvoje margučiai buvo žinomi gerokai iki krikšto. Ilgus amžius lietuviai kiaušinius dažė natūraliais dažais: ąžuolo, skroblo ar juodalksnio žieve, svogūnų lukštais, rugių želmenimis, kmynais ir kt. Margučiai buvo marginami ne tik dėl grožio. Jie turėjo simbolinę pr
rasmę. Juoda spalva simbolizavo žemę, raudona – šviesą ir šilumą, žalia – pavasario žalumą, mėlyna – dangų, geltona ir ruda – subrendusius javus. Skirtingi buvo ir margučių raštai. Buvo vaizduojami dangaus kūnai (saulė, menulis, žvaigždės), augalai, gėlės.Taip pat buvo naudojami geometriniai raštai.
Su margučiais susiję daugelis Velykų tikėjimų ir apeigų. Pvz.,buvo tikėta Velyke. Ji dažydavo kiaušinius, sudėdavo juos į vežimėlį ir veždavo geriems vaikams. Todėl vaikai stengėsi atsikelti anksčiau, kad pamatytų Velykę. Antrą Velykų dieną vaikai eidavo pas kaimynus ir krikšto tėvus kiaušiniauti. Apskritai, tą dieną dovanodavo kiaušinius, kurie turėjo apsaugoti nuo ligų, nelaimių ir pan. Vyrai ir bernai žaisdavo įvairiausius žaidimus su margučiais, pvz.: dauždavosi margučiais, ridendavo juos.
Trečią Velykų dieną buvo gegužės šventė. Jaunimas žaidė žaidimą, kuriam vadovavo gražiausia mergina.
Ketvirtą Velykų dieną buvo vadinama ledų diena. Tądien, pagal dar iš pagonybės laikų išlikusius papročius, žmonės nedirbdavo, norėdami apsaugoti derlių nuo liūčių, krušos.
Per Velykas buvo supamasi. Tikėta, jog kuo aukščiau supsies, tuo aukštesni linai bus. Taip pat plačiai buvo paplitęs paprotys laistytis vandeniu, kaip ir per kitas agrarines šventes.
Taigi,Velykos – krikščioniška šventė, turinti pagoniškas šaknis.Tai buvo pavasario žemdirbių šventė, kurios metu žmonės siekė magijos ir maldų būdu pagerinti derlių.

Jurginės.

23 balandžio buvo švenčiamos Jurginės.Senovės Lietuvoje tai buvo šventė, susijusi su gyvulininkyste;ji buvo apipinama įvairiais liaudies papročiais bei prietarais.Nepaisant katalikiško šv

ventės pobūdžio,lietuviai išlaikė daugelį pagoniškos religijos elementų.
Per Jurgines žemdirbiai garbindavo atėjusį pavasarį.Šios šventės papročiai susiję su duonos kepimu,aukojimu ir ritualiniu valgymu.Žemdirbystės darbų pradžios apeiginiai duonai buvo priskiriama ypatinga reikšmė.Per ją žemdirbys galėjo sueiti į artimą kontaktą su žeme maitintoja ir susikalbėti su ja.Per Jurgines žmonės lankydavo laukus,ten kėlė vaišes,voliojosi. Tai buvo senovinė magija,kur besivoliojančio žmogaus gyvybingumas turėjo pereiti rugiams, kad jie augtų , gyventų.Magija buvo siekiama ne tik gero javų ,bet ir sodų derliaus.Jurginių metu kai kurie žmonės nevalgė mėsos ir tauku.Žuvis ir duona tą dieną buvo laikomi šventu valgiu.
Jurginių apeigose didelis dėmesys buvo kreipiamas į gyvulininkystę. Dažniausiai tądien pirmą kartą būdavo išgenami gyvuliai.Žmonės,norėdami juos apsaugoti nuo blogybių , nelaimių ir suteikti visokią gerovę ,meldėsi, aukojo dievams aukas. Lietuviai garbino gyvulių ir ganymo dievaitį Ganiklį ,o katalikų bažnyčia tas šventes susiejo su šv.Jurgio,gyvulių globėjo, slibino nugalėtojo diena.
Per Jurgines aukodavo bažnyčiai gyvūnus(vištas,gaidžius,veršiukus) duoną, įvairius gyvulininkystės produktus.Be abejo, tai pagoniškų aukų liekanos.
Jurginių metu egzistavo įvairus papročiai,susiję su gyvulių išginimu. Pvz.:pirmą sykį išgindavo gyvulius,susirinkus visai šeimai.Išgenamus gyvulius aprūkydavo žolėmis,šakomis, ruginiais miltais,kviečiais,česnakais, šermukšniais.Pirmąkart išgenamus gyvulius apmušdavo arba paglostydavo jų nugaras žilvičio šaka,kad jie būtų riebūs,sveiki ir saugūs nuo vilkų.Šiose apeigose svarbią vietą užimdavo kiaušiniai.Paprastai jie buvo dedami po tvarto slenksčiu.
Per Jurgines žmonės lankydavosi vieni pas kitus,sveikino aplinkinius.Buvo dovanojami ma
argučiai,lašiniai,gėrimai.Buvo draudžiama dirbti su arkliais ir apskritai judinti žemę,nes ledai galėjo pražudyti derlių ,o žvėris suvalgyti gyvulius.
Taigi,Jurginės-pagoniška agrarinė šventė,priimta katalikų bažnyčios,per kuria pirmą kartą buvo išgenami gyvuliai.

Leave a Comment