Miegas ir emocijos

Įvadas

Aš pasirinkau šią temą, nes norėjau daugiau sužinoti apie miegą ir emocijas. Dažnai pačiam kildavo klausimų tokiomis temomis šnekant. Pasidomėję giliau, atradau visus norimus atsakymus į savo rūpimus klausimus. Todėl aš nusprendžiau juos pateikti jums.

Miegas

Miegas yra savotiškai besikeičianti, bet nenutrūkstanti smegenų veiklos gyvybinė fazė. Moksliniai tyrimai rodo, kad miegant centrinė nervų sistema funkcionuoja. Mes tai patys jaučiame pagal sapnus, kai kam net prisisapnuoja praeities įvykiai arba kaip reikia spręsti jiems aktualias problemas. Kai kurie žmonės gali atsibusti užprogramuotu laiku arba suureaguoti į vos girdimą signalą (žadintuvo, skambučio ir kt.).

Miegas yra natūralus organizmo poreikis, kurį daugelis žmonių patenkina lengvai, kiti gana sunkiai.

Trečdalį gyvenimo žmogus pramiega. Taigi, miego reikšmė žmogaus organizmui yra itin svarbi; miegas yra mūsų gyvenimo dalis. Miegas ypatingą reikšmę turi žmogaus nervų sistemos veiklai, protiniam darbui. Miegodamas žmogus netgi auga. Dažnai pacientai, atvykę į konsultaciją, skundžiasi nemiga, blogu miegu, lunatikavimu ar košmarais, kurie išvargina žmogų. Miego sutrikimai tampa rimta medicinos dalimi.
Naktiniai košmarai, lunatizmas – problemos, dėl kurių pacientai kreipiasi į gydytojus – vaikų irr paauglių psichiatrus. Tokie žmonės dažnai jaučia nerimą, būna pavargę, išsekę; jie dažnai kompleksuoja ir išgyvena, kad tik apie jų problemas nesužinotų draugai, nes imtų tyčiotis. Dažnai tokie žmonės nepasitiki savimi, jiems būdingos įvairios baimės. Žmogus jau tiesiog yra įsitikinęs, ka

ad blogai miegos, o ryte blogai jausis, negalės susikaupti.
Dažniausiai miegas sutrinka dėl įvairių ligų, tačiau gana svarbią reikšmę miego kokybei turi ir išoriniai organizmą veikiantys veiksniai. Manoma, kad miego sutrikimai yra susiję ir su genetiniais veiksniais. Yptingai svarbią reikšmę miegui turi ir psichologiniai veiksniai. Žmonės, dirbantys aktyvų protinį darbą apie 15 val. per parą, būna pervargę, o tuomet jie ir blogai miega. Galbūt ir keista, bet gerai miegoti gali tik pailsėjęs, nejaučiatis nuolatinės įtampos, streso, žmogus. Jei dienos metu žmogus labai pavargsta, jį slegia įvairūs emociniai rūpesčiai. Esant įvairiems miego sutrikimams, reikėtų nedelsiant kreiptis į specialistą, kuris, išklausęs nusiskundimus bei įvertinęs kliniką, paskirs atitinkamą gydymą. Konsultacijos metu gydytojas išsiaiškins, ar miego sutrikimas yra liga, ar simptomas kito susirgimo; nuo to priklauso sėkmingo gyydymo rezultatai.

ATSAKOMYBĖ IR EMOCIJOS
Visas gyvenimas – teatras. Visur pasirenka savo rolę ir ją atlieka, nekreipdamas dėmesio į kritiką jo elgesio atžvilgiu. Gali studijuoti prieš veidrodį kokie judesiai gražiausi, gestikuliaciją, kaip sėdėti, kaip valgyti ir pan. Tarsi artistas vaidina vis kitą vaidmenį, kiekvienoje gyvenimiškoje situacijoje, intuityviai įsigyvendamas į aplinką. Domisi paslaptingais reiškiniais. Sunkiai sekasi pasiekti vidinę pusiausvyrą, dažnai pernelyg dramatizuoja įvykius.
Eina išdidžiai, neskubėdamas, pakėlęs galvą, tiesia laikysena. Tarsi kas neštų iš paskos mantiją. Domisi daugiau idėjų sfera. Visos emocijos nukreiptos į išorės pasaulį, mąstymas ta

aip pat jausminis – emocinis. Žmonių santykius Hamletas vertina etinėmis kategorijomis “gera” – “bloga”. Kategoriškas. Lengvai įžeidžiamas, ilgai prisimena skriaudas. Kol jis nėra tikras savo pozicijų teisumu, jį kamuoja abejonės. Prieš nuspresdamas ilgai svarsto, ką daryti. Kai kurie kuria pasaulio gelbėjimo planus.
Teigiamos emocijos Hamletui teikia daug idėjų ir energijos. Jis puikiai jaučia žmonių dvasios būseną, stengiasi pakelti kitų nuotaiką. Jie gali būti gerais gydytojais, medicinos seserimis. Jei sužino kad žmogui atsitiko nelaimė (fizinė) skuba padėti. Linkęs rūpintis aplinkiniais. Sergantįjį slaugo puikiai. Nepaprastai emocionalus, karštas, greit užsidegantis. Ekstremaliose situacijose gali būti ne tik ryžtingas, bet ir agresyvus. Esant tokiai padėčiai, reikėtų nusileisti, tuomet jis kiek apsiramins. Jam sunku išlaikyti pusiausvyrą, emocijos trukdo elgtis nuosekliai. Priekaištai, kad jis elgiasi nelogiškai, suerzins.
Daugelis iš mūsų esame tikri specialistai kaltinti kitus. Kiekvieną savo netinkamą poelgį esame linkę teisinti sakydami: “Pradėjai tu”, “Lygiai taip ir tu elgiesi su manimi”, “Manęs niekas niekada nesupranta”, “Aš negaliu nesinervinti, nes su manimi elgiasi neteisingai” ir pan. Esame išmokę visoms mūsų nesėkmėms surasti pateisinančią priežastį, skųsdamiesi, jog neturime reikiamų priemonių atlikti vieną ar kitą užduotį, kad gyvename netinkamose sąlygose, trūksta laiko, kad mus supantieji asmenys mūsų nesupranta ir mūsų nemyli, kad profesoriai neįdomiai dėsto, galų gale, kad mums gimstant žvaigždės ar mėnulis už
žėmė netinkamą padėtį danguje. O rezultatas toks, kad mes niekada taip ir nepajėgsime pažinti savęs ir tuo pačiu niekada nesubręsime.
Yra viena gyvenimo taisyklė: augti pradedame tik tada, kai liaujamės ką nors kaltinti – žmones, aplinkybes, įvykius. Tai yra mūsų gyvenimo atsakomybė.
Ką reiškia atsakomybė?
Mes visi turime emocijas, jausmus. Negalime savo emocijų, jausmų atsukti ar užsukti tartum kokio čiaupo. Būna momentų, kai mes elgiamės taip, kaip iš tikrųjų nenorėtumėm elgtis, pasakome tai, ko iš tiesų nenorėtume pasakyti. Mūsų įpročiai laiko mus tarsi kalėjime. Kuo stipresni įpročiai, tuo jie labiau riboja laisvę.
Taigi kas yra toji atsakomybė? Tai suvokimas, kad “kažkas yra manyje” ir kad tas kažkas riboja mano veiksmus, mano reagavimą, mano laisvę. Tas “kažkas” galbūt yra genų, tėvų ir visuomenės auklėjimo, įpročių rezultatas, bet jei “kažkas” yra manyje, tai vadinasi už tą “kažką” esu atsakingas aš, o ne kas kitas. Jei ką nors darau ar kalbu, tai dėl to, kad kažkas yra mano viduje. Kiti asmenys ar aplinkybės gali mane pastūmėti atlikti tą ar kitą veiksmą, bet mano reakcijos prigimtis visada priklausys nuo to “kažko” mano viduje.
Pradžioje pažiūrėkime, ką reiškia atsakomybė visiems mano veiksmams. Eric Berne ir Thomas Harris yra du psichiatrai sukūrę vadinamąją “transakcinę analizę” (analisi transazionale), ku
urioje galima rasti tą patį, ką papasakojo Sydney Harris. Pagal šią analizę kiekviename iš mūsų yra trys komponentai, 3 dalys: tėvas, suaugęs ir vaikas. Tėviškasis komponentas apima visus mūsų įgūdžius, išmokimus, programas, kurias gavome iš savo tėvų pirmaisiais gyvenimo metais. Išoriškai jis dažniausiai išreiškiamas per išankstinę nuomonę, kritikų ar globojamųjų elgesį. Suaugusiojo komponentas yra mūsų valia ir mūsų protas, leidžiantis mums galvoti ir pasirinkti. Suaugusysis mumyse renka objektyvią informaciją, tiria tikrovę, ją vertina. Vaikas mumyse – tai neišsenkamas mūsų emocijų, jausmų, reagavimų šaltinis. Šios analizės šalininkai mano, kad pirmaisiais penkiais gyvenimo metais stipriai išgyventos emocijos, jausmai yra linkę pasilikti likusiame mūsų gyvenime.
Kai mes galvojame, veikiame, jaučiame taip, kaip galvojo, veikė, jautė mūsų tėvai, tai mumyse pasireiškia tėvo modelis.
Kada priimame realią tikrovę, kai renkame objektyvius faktus, norėdami ramiai išspręsti susidariusią situaciją, mumyse veikia suaugusysis.
Kai bandoma elgtis taip (kad ir nesąmoningai), kaip elgėmės būdami vaikai, leidžiame mumyse reikštis vaikui.
Naudota literatūra:( internetas, knygos ir mano mintys)

EMOCIJŲ ATSAKOMYBĖ

Emocijos gali mums labai spontaniškai pasirodyti, bet mes turime turėti suaugusiojo atsakomybę.
Pirmiausiai mums būtina išsiaiškinti mūsų spontaniškų emocijų priežastis. Kodėl sureagavome?
Kas yra emocijos? Labai trumpai apibrėžiant emocija yra:
1. kažko suvokimas,
2. fizinis reagavimas į tą suvokimą.
Pavyzdžiui, tave suvokiu, kaip draugą. Emocijų lygyje būsiu laimingas tave matydamas. Fizinis reagavimas bus ramybė.
Jei tave suvokiu kaip priešą, kaip man “pavojingą”, mano fizinis reagavimas bus kova (žodinė ar veiksminė) arba pabėgimas (vengimas, nenoras bendrauti, pasišalinimas). įsitempia raumenys, padažnėja širdies dūžiai.
Pavyzdys. Jaučiu baimę kokiam nors žmogui, galvoju, kad jis manęs nemėgsta, nesupranta, kad nuolat ieško, kaip mane užsipulti, kaip mane apkaltinti ir panašiai. Mano pasąmonėje šis žmogus užsifiksuoja kaip man “pavojingas”. Kas atsitiks, jei tas asmuo man pasakys nepatinkančią frazę? Jei palies mano jautriausią vietą, tegul ir visai to nenorėdamas? Aš iš karto sureaguosiu kaip ežys. Atstatysiu visus savo vidinius dyglius. Ir pasistengsiu kuo greičiau pasprukti. Taigi mano reakcija visiškai priklausys nuo manojo suvokimo, t.y. kad jis man “pavojingas”. Nebandysiu išsianalizuoti situacijos, nebandysiu perprasti ano man “pavojingo” asmens: galbūt jis tą pat jaučia man, galbūt ir jis lygiai taip pat yra manęs nesuprastas, apkaltintas, galbūt aš savo elgesiu išprovokavau jo reakciją ir panašiai. Jeigu mes gerai viską išanalizuotumėm, jeigu pabandytume įsistoti į ano asmens batus, mumyse tikrai pradingtų nuostata kaltinti kitą ir laikyti jį man “pavojingu” asmeniu. Greičiau prisiimtumėm ir savo kaltės dalį ar, jei iš tikro būtume nekalti, sugebėtume atleisti, nes mums paprasčiausiai pagailsta žmogaus, kuris savo pyktyje, smerkime, kaltinimuose yra nelaimingas.
Taigi viskas priklauso nuo mano suvokimo.
Jeigu ir negaliu kontroliuoti savo emocijų, tai bent PRIVALAU ŽINOTI, kad jų priežastis yra MANYJE, mano SUVOKIME, o ne kitame žmoguje.
Taigi yra du pasirinkimai:
· arba pripažįstu, kad mano reakcija priklauso nuo manęs, nuo to, kas yra mano viduje,
· arba sukraunu kaltes ant kitų.

SAVĘS PAŽINIMAS

Savęs pažinimas yra išminties viršūnė. Jei kaltinsiu ką nors, niekada nieko neišmoksiu apie save.
Nelaimingasis kaltės suvertimas gali įvairiai pasireikšti:
· tu, kaltas dėl to, kad taip atsitiko;
· šita vieta mane verčia nuobodžiauti;
· tavo klausimai mane išgąsdino;
· mane privertė pasijusti mažesniu;

Tai yra projekcija, vienas iš klasikinių psichologinių gynimosi būdų. Bandymas konflikto priežastis, savo mąstymo būdų, nepasisekimus priskirti kam nors kitam, bet ne sau. Kaip ta lapė Ezopo pasakėčioj. Pamačiusi gražias, sultingas vynuoges panoro jų paragauti. Kaip besistengė, kaip besisuko, pasiekti jų neįstengė. “Et, neprisirpusios!”, numojo į gražias, viliojančias vynuoges. Pasiekti jų negali ir užuot tai sau pripažinusi, tuoj pat bėdą suverčia vynuogėm, girdi, neverta su jomis prasidėti, nes dar žalios. Mes dažnai lygiai taip elgiamės kaip toji lapė. Negalim ko nors, nepasiseka kas nors, ir ieškom kaltų.
Toliau kitas dalykas. Yra gražus mitas, jei galvojame, kad galime pakeisti kitus. Pakeisti galima tik save. (Šv. Teresėlės pavyzdys). Tas, kas yra savęs paties šeimininkas kelia vienintelį klausimą: “Kas vyksta manyje? Kodėl pasirinkau tokį veikimo ar reagavimo būdą?”. Tas, kas yra pats sau šeiminikas, niekada neieško įvairių pasiteisinimų. Netgi tais atvejais, kai kitų elgesys yra tiesiog apgailėtinas ar net griaunantis, žino, kad pakeisti gali tik save. Gali būti linkęs padėti tam, kuris klysta, bet suvokia, kad viskas priklauso tik nuo asmeninio jo paties atsakymo.
Karštas mūsų reagavimas į ką nors tik parodo, kad esame neteisūs. Tam norėčiau pateikti Powell duodamą pavyzdį.
Kartą po paskaitos du jo studentai juokaudami pastebėjo: “Žinote, kad kai kurie iš mūsiškių jus laiko veidmainiu?”. Powell pajuto, kad viduje užkunkuliavo pyktis. Bet susivaldė, nes buvo įpratęs tai daryti. Tada paklausė: “O kas iš tiesų yra veidmainis? Kaip jūs tą suprantate?”. Studentai bandė aiškintis, kad ne jie taip mano, kad tokią frazę jie tėra nugirdę, bet tai nieko nepadėjo. Galų gale atsakė: “Tai reiškia, kad jūs nesielgiate taip, kaip pasakojate”. Simuliuodamas nusižeminimą Powell greitai išpažino savo kaltę: “O šituo atveju aš iš tikrųjų esu veidmainis. Manieji idealai yra pernelyg aukšti man. Ir šv. Paulius sako: “deja, aš jaučiu savo kūno nariuose kitą įstatymą, kovojantį su mano proto įstatymu” Bet egzistuoja kita veidmainio sąvoka, mielieji mano draugai, ir tai yra tada, kai žmogus netiki tuo, ką sako. O čia jaučiuosi visiškai nekaltas: esu įsitikinęs tuo, ką kalbu. Tik neišeina to praktikuoti kaip norėčiau”. Kada studentai jautėsi visiškai sugniuždyti, visi išsiskyrė.
Kaltintojas buvęs šio kunigo viduje, kaip kad jis pats aiškino, tokiu būdu priminė savo studentams, kad jiems dovanoja savo gyvenimą ir kad yra labai nustebęs už parodytą nedėkingumą. Jis netgi būtų norėjęs pasidalinti su kuo nors apie šiuos be vilties jaunuolius. Aišku, toliau būtų sekęs apmaudas, kuris savo ruožtu pakeltų kraujo spaudimą, ir apmaudas būtų visą laiką didėjęs. Kaip sako pats autorius, jis buvo gundomas taip padaryti.
Bet visa laimė šitai ilgai nesitęsė. Jis suėmė save į rankas, nuėjo į savo kambarį, atsisėdo ir pradėjo nagrinėti šią situaciją. “Kodėl aš taip supykau?”,- klausė savęs. Powell prireikė 2O minučių, kad suprastų, kas įvyko. Jis suprato, kad yra veidmainis būtent ta antrąja prasme. Pergalvojo daugybę atvejų, klausdamas savęs, ar tikėjo tuo, ką sakė. Prisiminė, kaip kartą sakė labai reikšmingą pamokslą apie mirtį: ” Ko mes turime bijoti? O mirtie, kurgi tavoji pergalė? O mirtie, kurgi tavasis geluonis?”. Staiga jis pajuto stiprų skausmą krūtinės ląstoje. Skrandis pradėjo stingti ir baimė nubėgo per visą kūną. “Širdies priepolis!”,- paniškai galvojo, bet burna nesiliovė ramiai tęsusi pamokslo lyg nieko nebūtų atsitikę, kai tuo tarpu jis pats buvo apimtas siaubingos baimės. Be šio atvejo Powell prisiminė dar daugybę kitų ir tada gerai suprato, kodėl taip buvo įpykęs, kai studentai pavadino jį veidmainiu. Viena jo dalis tikėjo tuo, ką kalbėjo, kai tuo tarpu kita dalis abejojo.
Iš tikrųjų, kai mes dėl ko nors labai įsižeidžiame, yra pagrindo manyti, kad išgirdome tiesą apie save. Aišku, Powell nebuvo visiškas veidmainys, priešingu atveju nebūtų taip garbingai pasielgęs, bet jame tikrai buvo veidmainio bacilų, būtent dėl to taip aštriai reagavo. Todėl atkreipkim dėmesį į savo ypač atkaklius pasiteisinimus, kai bandom įrodyti, kad nesam tokie, kokius mus pastebėjo kiti.
O Powell be viso šito dar sugebėjo viską papasakoti aniems dviems studentams, netgi jų atsiprašyti. Ir visi kartu nusprendė, jog visa, kas atsitiko, turėjo visiems naudos.

Naudota literatūra:( internetas, knygos ir mano mintys)

Leave a Comment