Duonos kelias nuo grudo iki stalo

Duona yra vienas iš seniausių žmonių valgių, pradėtų vartoti augalinio maisto rinkimo laikais, kai žmonės dar nemokėjo dirbti žemės. Reikia manyti, kad duona plačiau paplito atsiradus žemdirbystei, neolite, kada didesnėje Europos dalyje, kartu ir Lietuvos teritorijoje, jau buvo auginami kviečiai, miežiai, soros, gal ir rugiai. Galimas dalykas, kad iš šių javų miltų buvo gaminama neraugintų storų apvalių blynų pavidalo duona.
Rugys turi bendrą šaknį daugelyje indoeuropiečių kalbų. Tai rodo, kad juos augino jau tais laikais, kai indoeuropiečių gentys dar nebuvo susiskirsčiusios į etnines grupes.
Archaninės sakmės sako, kad seniau rugių varpos augdavusios didelės: nuo stiebo apačios iki viršūnės. Žmonės, daug duonos turėdami ir jos nebrangindami, užrūstindavo Dievą. Tad jis nusprendė juos nubausti ir ėmė braukti rugių varpą, ją ne tik sumažindamas, bet ir visai nubraukdamas. Tuo metu atsirado šuo, kuris paprašė visos varpos nenubraukti – palikti nors truputį jo daliai. Dievas šuns paklausė ir paliko nedidelę rugio varpą. Vadinasi, žmogus valgo šuns dalies duoną.

Raugintos duonos kilmė taip pat labai sena. Žinoma, kad raugintą duoną kiinai vartojo jau III, egiptiečiai – II tūkstantmetyje pr. m. e. Baigiantis neolitui, Europoje duona turėjo būti žinoma gana plačiai. Didelis duonos kiekis (22 kg.) rastas Šveicarijoje – Rotenhausene. Vakarų Šveicarijoje iškastas kepalėlis duonos, iškeptas 4000-3500 pr.m.e. Mūsų krašte, kaip ir kitur, duona archeologų at

tkasama retai, nes ji žemėje galėjo išlikti tik ypatingomis sąlygomis. Tačiau Gabrieliškių – Naukaimio piliakalnyje (II – IIIa.) drauge su grūdais rasta suanglėjusių duonos gabalų. Iš jų matyi, kad to meto duona buvo dviejų rūšių: neakyta, t.y. nerauginta ir akyta – rauginta. Abiejų rūšių duonoje rasta miežių ir sorų priemaišų. B. Kuzminsko tyrinėjimai rodo, kad abi duonos rūšys Gabrieliškių ir kitų apylinkių gyventojų buvo vartojamos mažiausia prieš kelis tūktančius metų. Duona buvo kepama pelenuose, paskui puodo pavidalo krosnyse. Duonos paplotis dedamas ant įkaitintų akmenų, uždengiamas moliniais smailiadugniais puodais. Jų rasta Šventosios ir Kretuono gyvenvietėse.

Mūsų protėviams duona turėjo didelę reikšmę. Antai Minsko gubernijoje kaimelyje prie Beržūnos upės, kur gyveno asimiliavęsi su baltarusiais lietuviai, net 1888m. vienas valstietis laikė žalvarinę statulėlę, kurią apylinkės gyventojai seenoviniu papročiu garbino kaip dievaitį. Prie jo kojų buvo laikoma „duona“ (akmenėlis, nutekintas kaip bandelė), kurią žmonės bučiuodavo ir naudodavo kaio vaistą nuo įvairių lygų. Dvasininkai, sužinoję apie šį pagonišką paprotį, dievaitį ir jo duoną norėjo konfiskuoyi. Tačiau valstietis suspėjo statulėlę paslėpti tarp akmenų. Dvasininkai surado tiktai „dievaičių duoną“, kurią atėmė ir atidavė Taturo muziejui Minske. Iš ten ją Jonas Luckevičius ir šitą istoriją papasakojo J. Basanavičiui.
Duona plačiai minima seniausiame liaudies kūrybos žanre: smulkiojoje tautosakoje, sutartinėse, sakmėse, tikėjimuose, kalendorinėse bei agrarinėse ap
peigose ir kt. Žiloje senovėje duona buvo suasmeninta ir sudievinta.

Moteris buvo ne tik javų augintoja, bet ir duonos gamintoja. Ji kūrė bei puoselėjo labai įvairias ir sudėtingas duonos garbinimo apeigas, kurios buvo atliekamos per kalendorines ir agrarines šventes. Savo išaugintą duoną ji apsupo magija, sakrališkumu, įpynė į liaudies žodinę kūrybą: patarles, priežodžius, pasakas, sakmes ir kt.

Senovės lietuviai, kaip ir kitos žemdirbių tautos, duoną pelnė sunkiai ir vargingai, toėl ją labai brangino, supo pagarba, kūrė apie ją pasakas. Vienojepasakoje sakoma: beardamas artojas pavargo, išalko. Sustabdė lauke arklį, pats atsisėdo, išsiėmė iš maišelio duonos ir valgo. Artojas nešykštus, atlaužia gabalą ir duoda velniui. Šis valgydamas gardžiuojasi, stebisi jos nepaprastu skoniu ir prašo išmokyti jį pasidaryti duonos. Žmogus sutinka ir pradeda pasakoti. Pirmiausia reikia suarti žemę, paskui ją suakėti. Po to atvežti iš tvarto mėšlo, jį iškratyti, vėl suarti, tada atsivežti iš svirno rugių, pasėti, pasėtus suakėti ir laukti, kada grūdai sudygs. Sudygusius rudenį ir pavasarį prižiūrėti, kad dirvose neatsirastų vandens. Jei atsiranda, reikia iškasti griovelius ir jį nuleisti. Kai rugiai noksta, reikia juos prižiūrėti, kad nepernoktų ir neišbyrėtų grūdai. Prinokusius rugius nupjauti pjautuvais, surišti į pėdus, sustatyti į gubus, kad išdžiūtų. Išdžiūvusius suvežti į kluoną, sukrauti į šalines, paskui, suklojus ant laito, iškulti, iškultus, išvėtytus sunešti į svirną ir

r supilti į aruodus. Ruošiantis kepti duoną reikia atnešti rugių į pirkią, papilti ant krosnies arba iškūrentoje krosnyje, kad jie išdžiūtų. Išdžiūvusius sugrūsti piestoje, išsijoti per rėtį arba išvėtyti niekotėlėje (geldoje). Šitaip apdorotus rugius sumalti girnomis. Kepant duoną reikia pašildyti vandens, atsinešti duonkepę, užmaišyti tešlą ir pastatyti rūgti. Išrūgusią tešlą išminkyti ir palaikyti kol pakils. Kai krosnis išsikūrens, padaryti duonos kepalus ir juos pašauti į krosnį. Iškepusią duoną galima valgyti. Tai šitaip daroma duona.

Velnias klausė klausė, galvojo galvojo ir jam pasirodė, kad padaryti duoną labai ilgas, sunkus ir varginantis darbas. Jis pasakė žmogui, kad geriau jau tos skanios duonos nevalgysiąs, negu tiek daug dėl jos dirbsiąs.

Senovėje duona buvo kepama labai įvairiai. Kol dar žmogus nebuvo sugalvojęs krosnies duonai kepti, ją kepdavo ant įkaitintų akmenų, žarijų, karštuose pelenuose, ugnies atokaitoje, duobėse, virš kurių buvo kūrenama ugnis. Archainių kepimo būdų pėdsakų buvo išlikę kalendorinių ir agrarinių švaenčių apeigų papročiuose dar XIXa. – XXa. Pradžioje. Daugiausia tų papročių išlaikė kai kurių Lietuvos vietų piemenys per Sekminių apeigas. Dar XXa. Pradžioje kai kur Dzūkijoje piemenys lauže kepdavo aplipdytą moliu seną varną, žąsiną, ropėje įdarytą košę. Panašiai kepdavo ir tešlą, įvyniotą į lapus.

Kada atsirado krosnis duonai kepti, sunku tiksliai nustatyti, nes trūksta duomenų. Tačiau žinoma, kad pastatų su ugniakuru jau bu
uvo akmens amžiuje. Jų pėdsakų aptinkama archeologinėse iškasenose.

Kai kurie neolito ir žalvario laikų židiniai, ypač tie, kurie išdėlioti akmenimis arba plūkti iš molio, greičiausiai buvo skirti duonai ir mėsai kepti. Dydžiu ir plūktu iš molio pagrindu jie primena duonkepę krosnį. Keturkampiame pastate Dūkšto piliakalnyje aptiktas II – I tūkstantmečio pr.m.e. židinys (1×1,5 m. dydžio).

Lietuvoje mezolitinės kultūros židinių aptikta Eiguliuose (Kauno raj.), Kuršių nerijoje ir kt.

Krosnys ant medinio pagrindo statytos ir vėlesniais laikais. XIII – XIVa. Duonkepė krosnis atkasta Vilniuje, Dainų slėnyje. Ji pastatyta ant pamato vakariniame pirkios kampe prie lauko durų, panašiai kaip ir mūsų laikų tradicinės krosnys. Lygiagrečiai su šiaurės vakarų siena buvo padėti trys apie 25cm. Storio rąstai, ant jų uždėtos 6 – 8cm. Storio plačios tašytos pliauskos, dėl to krosniai susidarė apie 35cm. aukščio pamatas, kuris buvo sujungtas su siena. Čia, kaip Sarnatės name, virš pamato buvo užpiltas centimetrų storio smėlio sluoksnis, o virš jo pastatyta krosnis, plūkta iš molio su smulkiais akmenukais. Viršutinė krosnies dalis nugriauta.

Žinių apie geležies amžiaus ugniakurus randama Rytų Prūsijos senkamių keramikoje, daugiausia ant urnų, į kurias buvo pilami mirusiųjų pelenai. Ant jų matyti išraižyti nameliai. Kai kur rasta ir jų modelių, kurių interjere akcentuojama krosnis arba namų židinys.

Vadinasi, archeologiniai šaltiniai rodo, kad duonkepės krosnys buvo žinomos jau akmens, žalvario ir geležies amžiais.

Remiantis rašytiniais ir etnografiniais šaltiniais, seniausia duonkepe krosnimi mūsų krašte reikėtų laikyti pirčių krosnis, sukrautas iš stambių ir smulkių akmenų. Seniausios Lietuvos pirtys buvo žeminės ar pusiau žeminės. Gerokai vėliau pradėta statyti antžeminės pirtis. Paprastai jos buvo statomos prie upelio ar ežero. Pirmiausia buvo iškasama duobė, jos dugnas plūkiamas moliu ar išklojamas meždio pliauskomis. Paskui iš stačių stulpų renčiamos sienos, dengiamos lubos ir stogas. Panašiu būdu pirtys buvo statomos nuolaidžiuose kalneliuose, įkasant į jo statų šoną. Tokių pusiau žeminių pirčių sienų didesnė dalis buvo žemėje, o mažesnė – virš žemės. Vėlesniais laikais pirtys buvo statomos ant žemės iš rąstų, šakų su moliu ar vien iš moli.

Visų rūšių pirtyse buvo iš akmenų kraunamos krosnys. Jų pavadinimas archaiškas, kilęs iš sukrautos akmenų krūvos, vadintos krūsnimi. Daugelyje rytų bei pietų Lietuvos vietų namuose esančios krosnys kartais vadinamos pečiais, o pirčių visuomet ir visur – krosnimis. Pirties kaip ir pirkios krosnys paprastai buvo įrengiamos pastato kairėje pusėje prie durų. Seniausio tipo krosnims buvo kasama negili duobė, iš šonų suremiami dideli plokšti akmenys, kurie sudarė angą; toks pat plokščias akmuo dedamas ant viršaus ir iš galo. Po to kraunami mažesni akmenys, kad sudarytų kūgio formą. Vėlesniais laikais kartais senu papročiu priepirtyje buvo statoma duonkepė krosnis.

Pirtis buvo seniausia pirkia, nes joje dar ir XXa. Pradžioje žmonės gyvendavo sudegus namui. Kai kur pirtyse buvo apgyvendinami senieji šeimos nariai arba tie, kurie, pasidalijus turtą, neįstengdavo greitai pasistatyti namo.

Pirtyje žmonės atlikinėdavo šeimos švenčių apeigas. Paauglės mergaitės pirtyse apeigomis buvo įšventinamos į merginas. Šis paprotys greičiausiai siekia motininės-gimininės santvarkos laikus. Paauglius berniukus įšventindavo į bernus dažniausiai jaujose, prie besikūrenančios krosnies. Tai sakytų, kad jaujos pastatas atsirado vėliau negu pirtis.

Kad pirtis žiloje senovėje buvo gyvenamasis būstas, rodo ir tai, jog ilgą laiką lietuvės ir latvės moterys gimdydavo pirtyse. Ten buvo atliekamos ir gimimo apeigos, aukojama gimdymo ir likimo lėmėjai deivei Laimai, atnešančiai kūdikius. Pirtyse kūdikiui buvo suteikiamas vardas. M. Proterijus rašo, kad gimdymo dieną pribuvėja su kita sena moterimi eidavo į pirtį. Ten rasdavo išvirtą seną gaidį ar vištą, kuriuos valgydavo, užgerdamos alumi, ir prašydavo deivės Laimos, vėliau – Marijos, kad kūdikis sėkmingai gimtų. Suvalgyto ir paaukoto maisto likučius su kaulais slapta užkasdavo žemėje. Gimusiį kūdikį nuprausdavo šaltu vandeniu – Laimos prakaitu.

Po gimdymo moteriai 40 dienų buvo neleidžiama eiti į pirtį praustis, vaikščioti per lauką, kad nepakenktų žmonėms ir pasėliams. Pirmoji gimdyvės pirtis senovėje buvo vadinama „Laimos pirtimi“. Atėjusią į pirtį, moterys ją pasitikdavo, bėgdamos į lauką ir šaukdamos „vilkas avelę neša“ bei pravardžiuodamos ją meška, vilke ir pan. Šitaip buvo soekiama nukreipti blogųjų dvasių dėmesį. Gimdyvė atsinešdavo į pirtį dovanų rankšluostį ar juostą, kurią padėdavo ant krosnies, paskui ką nors dovanodavo moteriai, kūrenusiai pirtį. Po aukų ir dovanų duonos rūgšties ragavimu prasidėdavo moterų vaišės. „Laimos pirties“ apeigos gimdyvę įvesdavo į normalų gyvenimą ir ją apvalydavo materialine ir miraline prasme.

Senovėje pirtyse buvo atliekamos ir vestuvių apeigos, kurios paprastai prasidėdavo jaunosios priešvestuviniu prausimu.

Pirmosios krosnys buvo pailgos. Panašios ir dabar yra šių apylinkių klojimų pirtyse. Tokių krosnių pakuros buvo nedidelės, žemos. Viršun duonkepės krosnies kaktos buvo skylė dūmams išeiti. Dažniausiai jų buvo 2. Kurui sudegus, speltės buvo uždaromos kamščiais, o pakura buvo uždengiama plokščiu akmeniu. Taip darydavo, kad krosnis greitai neatvėstų. Nėra abejonės, kad ši krosnis buvo skirta duonai kepti ir kai kuriems valgiams gaminti.

Vėliau, apie XVIIIa. Vidurį, priemenėje buvo pastatytas lengvas asimetriškas kaminas iš 4 – 6cm. kartelių, horizontaliai išpintų karkliniais virbais ir iš abiejų pusių apkrėstas molio skiedinių su spaliais.

Krosnių statyba turi labai senas tradicijas, susiklosčiusias per ilgus šimtmečius. Seniausios krosnys statomos iš akmenų ir molio arba vien iš molio. Žmonės tikėjo, kad tam tikros apeigos, magiški veiksmai, burtai yra būtini, norint pastatyti gerą kaitrią krosnį. Be to, krosnis buvo laikoma šventosios ugnies deivės Gabijos buveine. Todėl, pradedantstatyti krosnį, tradiciniu papročiu buvo atliekamos apeigos, aukojamos aukos – duona ir gaidys.

Duoną, kaip pagrindinį lietuvių maistą, mini rašytiniai šaltiniai. J. Dlugošas rašo apie apeiginę lietuvių duoną, aukotą derliaus šventėse vėlėms, ir pagrindinį žemaičių maistą – duoną ir mėsą. Nederliaus metais mūsų protėviai valgydavo ir bėralinę (nevėtytų rugių) duoną, kurią valstiečiai kepdavo ir baudžiavos laikais. Tokią bėralinę Lietuvos baudžiauninkų duoną XVIa. Aprašo A. Gvagninas. Valstiečiai bėralinę duoną valgydavo dar ir XIXa., o kartais ir Pirmojo pasaulinio karo metu. Pušalote XIXa. Iškultus rugius nevėtytus supildavo į aruodus. Tokį bėralą džiovindavo, grūsdavo piestoje, sumaldavo ir kepdavo duoną. Su krosnies pirmuoju pakūrimu susiję daug tikėjimų. Naują krosį džiovindami žiūrėjo, kaip ji dega. Jei degdama eižėja, skyla, trūkinėja, tai kas nors iš namų skirsis, mirs arba išvažiuos. Pirmą kartą pakūrus krosnį, reikia ją peržegnoti, kad velnias neįeitų.

Geresnė buvo šliaugtinė duona, kurią kepdavo iš nevėtytų grudų, nes ji turėjo mažiau pelų. Neturėdami bėralo, valstiečiai maišydavo į duoną vasarinių javų miltų, pridėdavo bulvių ar runkelių. Bado metais į duoną dėdavo įvairių javų bei sėmenų pelus, maišydavo balų samanas, žoles bei medžių žieves, ąžuolo giles, lazdynų žiedus, rūgštynių bei viržių sėklas, laukinių morkų šaknis, dobilų sėklas, net beržo pjuvenas ir kt. Tokia duona žmonės gindavosi nuo bado, bet nuo jos imdavo sirgti.

Prie nepritekliaus duonos priskiriama „vogtinė“ duona. Ją kepdavo iš neprinokusių rugių varpų. Varpas sudžiovindavo krosnyje, sugrūsdavo piestoje ir sumaldavo. Tokia duona būdavo žalsvos spalvos. „Vogtinę“ duoną Švenčionių apylinkėse prieš rugiapjūtę dažnai valgydavo neturtingi valstiečiai dar prieš Antrąjį pasaulinį karą.

Prieš malimą rugiai ar bėralas buvo džiovinami. Džiovindavo įvairiai. Seniausias būdas – džiovinti javus saulėje ar ant krosnies. Kai džiovindavo pirmuoju būdu, tai saulėtoje vietoje patiesdavo marškas ir papildavo ant jų po 3 – 4 arba 5 – 6 gorčius grūdų, paskirstydavo trijų pirštų storio sluoksniu ir palikdavo. Kdad grūdų nekapstytų vištos, pastatydavo saugoti vaiką.

Išdžiovintų rugių ir kitų javų grūdus smulkindavo piestose ir maldavo girnomis. Piestas darydavo iš eglinės arba ąžuolinės storos kaladės, aukštumo žmogui iki juosmens. Ant kaladės vidurio paberdavo krūvą žarijų ir taip palikdavo. Žarijos pamažu išdegindavo kaladėje įdubimą. Paskui įdubimo kraštus išgramdydavo, išdailindavo, į dugną įmušdavo du tris kampuotus akmenis. Tada dailindavo piestos išorę, dažnai nuskaptuodavo ją per vidurį. Grūstuvą paprastai darydavo iš ąžuolo, per vidurį paplonindavo, kad būtų galima apimti delnu. Grūsti tiko abu galai. Kad darbas būtų sėkmingesnis, kartais galuose prikalinėdavo smulkių vinių.

Kad ne taip būtų sunku grūsti, piestos buvo tobulinamos. Jas pritaisydavo prie svirties, pakabintos prie lubų. Lietuvoje, ypač pietinėje dalyje, buvo naudojama kojinė piesta, kuri niekuo nesiskyrė nuo paprastos rankinės piestos, tik jos piestas (grūstuvas) buvo pritaisytas prie kartelės. Ji buvo pritvirtinta prie stulpelio taip, kad lengvai judėtų.

Senovėje javus maldavo akmeninėmis girnomis. Tokiomis girnomis javus malti buvo labai sunku it tai atimdavo daug laiko. Geležies amžiuje Vidurio ir Rytų Europosatsirado sukamosios girnos. Jas sudarė du apvalūs plokšti akmenys (40 – 60cm. skersmens), kurių apatinis buvo pritvirtintas kokioje nors geldoje ar išskobtoje kaladėje. Viršutiis akmuo buvo pritaisytas ant geležinės ašelės. Prie viršutinio akmens buvo rankena girnoms sukti, o viduryje iškalama apvali skylė grūdams pilti, vadinama prapieste arba kaše. Vėliau jos buvo tobulinamos. Sunku pasakyti kada pasirodė arklių sukamos girnos.

Duoną kepdavo iš vidutinio rupumo miltų. Paprastai maišymui maldavo rupiau, o minkymui – smulkiau. Miltų rupumas priklausė nuo viršutinės girnapusės padėties. Malant rupiai, girnos buvo paleliamos, o smulkiai – nuleidžiamos. Smulkiausi miltai krisdavo prie apatinės girnapusės ir buvo vadinami pagirniais. Jie prilygo vėlesniems valcuotiems ar pikliuotiems miltams. Kad girnos maltų taip rupiai, į prapiestę pildavo mažiau grūdų – tada būdavo lengviau sukti ir išeidavo geresni miltai.

Malėja į kraitę, geldelę ar kitą indą supiltus grūdus pasistatydavo prie girnų taip, kad būtų paranku juos semti ir kaire, ir dešine ranka. Per porą valandų malėja sumaldavo siekelį (16kg.), per 6 – 7 valandas – apie du puspūrius. Duonai malti sunkiau, todėl silpnesnės malėjos maldavo dviese.

Grūdus maldavo ne tik prieš duonos kepimą, bet ir atsargai. Rudens ir žiemos rytais, kartais ir vakarais maldavo ir pildavo į kubilus, kad nereikėtų malti vasaros darbymečiu. Sumaltus vasarojaus miltus pildavo atskirai. Jais dažnai atminkydavo duoną. Miltus laikydavo ir pintuose induose, kurių ir šiandieną dar randama įvairiose Lietuvos vietose klėtyse.

Duonos kepimas ilgus šimtmečius buvo ne tik namų šeimininkės pareiga, bet ir garbė. Duonos kepimas priklausė namų šeimininkei – motinai. Kai užaugdavo duktė arba į namus ateidavo marti, motina šį darbą perduodavo joms.

Kepant duoną buvo vartojami įvairūs reikmenys. Vieni jų buvo skirti duonos tešlai maišyti, kiti suformuoti duonai į krosnį šauti, treti krosniai šluoti ir pan. Duonai maišyti senovėje buvo naudojami skaptuoti kubilai ar geldos. Tobulėjant darbo įrankiams, jie pradėti daryti iš šulelių. Duonkubiliai buvo platėjantys į viršų, maždaug 4 kibirų talpos. Duonkubilyje raugiama tik tešla. Kitiems reikalams jo nenaudodavo bijodami, kad nepagestų įsigėrusi duonos rūgštis, todėl jų niekada neplaudavo, o tik sausai išgramdydavo. Duonkubiliai dengiami specialiais dangčiais, sulaltais iš lentelių arba nupintais iš šiaudų sruogų, surištų lazdynų ar karklo plaušais. Dangčių viršus buvo arba lygus, arba išgaubtas, šiek tiek platesnis už duonkepės viršų.

Minkant duoną, kubilas buvo statomas ant specialiai tam padaryto medinio trikojo arba 30 – 40cm. aukščio kryžiavonės. Trikojį darydavo iš natūraliai išaugusio dvišakio medžio. Jį nupjaudavo reikaligo dydžio, išgręždavo visuose kampuose po skylę ir įkaldavo tris kojas. Kryžiavonę sudarė du kryžmai sunerti pagaliai, kurių galuose išgręžtos skylės ir įkaltos kojos. Kad duonkubilis nuo trikojo ir kryžiavonės neslidinėtų, darydavo įpjovas.

Paprastai užmaišytą duoną laikydavo vieną dvi paras, kad įrūgtų, vasarą – trumpiau. Duonos užmaišymui šeimininkė vartojo geresnius ir tik ruginius miltus, nes, užmaišyta iš kitikių miltų, ji silpnai rūgsta. Vienos šeimininkės duoną maišydavo apyšilčiame, kitos šiltame vandenyje, kartais net miltus plikydavo karštu vandeniu. Apyšilčiame vandenyje maišyta duona būdavo baltesnė, bet ilgiau rūgdavo, plikyta duona būdavo saldžiarūgštė, tamsesnė, ne taip greitai žiedėdavo. Skaniausia buvo laikoma maišyta šiltu vandeniu duona. Ji mažiau pelijo.

Rytą, maišydama duoną, šeimininkė pasišildydavo vandens, atsinešdavo duonkubilį ir pastatydavo ant lovos, arčiau šiltos krosnies. Į jį įpildavo pusę maišymui skirtų miltų, užpildavo vandeniu ir maišydavo duonmaišiu samčiu ar specialiu duonai maišyti menturiu. Kartais duoną maišydavo ranka. Miltų ir vandens dėdavo tiek, kad tešla būtų tiršta. Užmaišiusi tešlą apibarstydavo miltais, sulygindavo ranka, šiltai apdengdavo ir palikdavo rūgti. Seniau druskos į duoną nedėdavo, bet dėl kvapo ir geresnio skonio dėdavo kmynų. Žmonės sakydavo, kad pasūdyta duona neskani.

Duoną atminkydavo rupesniais miltais ir ne tik ruginiais, bet ir vasarinių javų. Bado metais duoną atminkydavo sugrūstais sėmnų pelais, alksnių žirginiais, liepų pumpurais ir kt. Vienos moterys duoną minkydavo iš vakaro, tada ji labiau pakildavo ir būdavo putnesnė, o kitos – iš ryto. Tada duona būdavusi kietesnė, skalsesnė, mažiau reikėjo minkyti. Duoną minkydavo moterys arba merginos. Vyrai minkydavo tik iš bėdos, verčiau prašydavo kaimynės. Žmonės manė, kad vyro minkyta duona kieta ir nenusisekusi. Duonos minkymas duvo sunkus darbas. Minkydavo kumščiais, kiek paminkiusi pildavo likusius miltus ir vėl minkydavo. Minkant rankas vilgydavo vandenyje, kad neliptų tešla. Jei tešla per kieta, pildavo vandens, o jei neišrūgusi – batvinių rūgšties, kai tešla minkšta, dėdavo miltų. Baigusi minkytoja sulygindavo viršų. Vandenį, kuriame vilgydavo rankas, duodavo karvei ar kiaulei kaip vaistą.

Duonos minkymas buvo garbingas darbas, todėl paprastai minkydavo pati šeimininkė ar kita suaugusi moteris. Nepilnametėms mergaitėms neleisdavo duonos minkyti, mat buvo tikima, kad jos gali pagadinti rūgštį. Šeimininkė būdavo nepatenkinta, jei dėl ligos ar kitos priežasties duoną minkydavo kaimynė, bijodavo, kad ji nepagadintų rūgšties.

Krosnį duonai kepti paruošdavo iš vakaro ir kūrendavo, kol pabaldavo vidus. Baigiant kūrentis, apdaužydavo žarstekliu nuodėgulius, išsklaidydavo po visą laitą žarijas, kad lygiai kaistų. Kai žarijos pradėdavo blėsti, šeimininkė žarstekliu jas išžerdavo į priekaktį ir užgesindavo, pildama ant jų vandenį per šluotą. Tada anglis susemdavo į puodą ir išnešdavo priemenėn. Kartais dėl blogai užgesintų anglių kildavo gaisras. Ar krosnis gerai įkaitusi, sužinodavo pabėrę ant laito saują miltų. Jeigu jie skrunda, tai duona iškeps. Prie duonkepės pastatydavo suolelį, ant jo paguldydavo ližę. Kad kepalas prie ližės nepriliptų, ant jos klodavo džiovintų klevo lapų, ajerų, kopūstlapių arba šiaudų ir pan. Paruošusi ližę šeimininkė, pasivilgiusi rankas, imdavo iš duonkepės tešlą, kraudavo ant ližės ir formuodavo kepalus, iš šonų apglaistydavo, sulygindavo. Kepalus stengdavosi daryti aukštesnius, storesnius, kad būtų daugiau minkštimo, mažiau plutų. Kepalai buvo įvairiausios formos, dažniausiai pailgi. Duoną kepdavo apie pustrečios, kartais net tris keturias valandas. Didesnius kepalus laikydavo ilgiau. Atvėsusią duoną išnešdavo maltuvėn ar pirkaitėn, kur sudėdavo ant lentynų.

Namie ilgą laiką kepdavo dauguma miesto gyventojų. Didesniuose miestuose buvo privačių kepyklų. Kepyklų miestuose ypač padaugėjo nuo XIXa. vidurio. XIXa. pabaigoje – XXa. pradžioje jos aprūpindavo duona 3 – 4% miesto gyventojų. 1925 m. duonos kepyklų atsirado ir mažesniuose miestuose bei miesteliuose, 1927m. pradėjo veikti mechanizuotos duonos kepyklos: didžiausios buvo Kaune, Šiauliuose, Klaipėdoje ir kt. 1940m. Lietuvoje, be Klaipėdos krašto, buvo 1150 duonos kepyklų, daugiausia smulkių (1 – 3 darbininkai). Jos veikė prie maisto parduotuvių. Tik 60 įmonių turėjo daugiau kaip 4 darbininkus. 25 tokios kepyklos buvo Kaune. Iš viso duoną kepė 340 darbininkų. Vilniuje buvo 13 duonos kepimo įmonių, kuriose dirbo 110 darbininkų.

Šiuolaikinė mechanizuota kepykla turi miltų laikymo, tešlos paruošimo, rauginimo, formavimo, kepimo įrengimus. Į kepyklą miltai atvežami miltvežiais, pneumatiniu transportu iškraunami į silosus ir juose laikomi. Kepykla būna kelių aukštų. Viršutiniame miltai sijojami, sveriami ir tiekiami į žemesnį aukštą. Ten iš miltų, vandens ir kitų sudėtinių dalių nuolat veikiančiuose tešlos maišytuvuose užmaišoma tešla. Specialiuose agregatuose išrauginta tešla pilama į dalytuvą, iš ten pusgaminiai patenka į apvalinimo ir formavimo mašinas. Suformuoti tešlos gabalai mechanizuotai dedami į formas arba kraunami į audeklo lopšelius. Iš konvejerinės spintos pakilę pusgaminiai patenka į krosnį. Iškepę kepalai iš krosnies krinta ant konvejerio ir patenka į aušinimo kamerą.

Lietuvos kultūros bei Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugija nutarė įsteigti Duonos muziejų, atgaivinti kepimo amatus Vilniuje.

Pirmąjį arimą mūsų protėviai pradėdavo ypatingomis apeigomis, burtais, aukomis skirtingomis žemei bei jos deivei žemynai.

Pirmas žemdibio išėjimas su žagara į lauką bei pirmas žemės palietimas buvo laikomas neeiliniu žygiu. Senovės žmonių manymu, nuo jo priklausąs būsimas derlius. Prieš arimą žmonės atlikdavo įvairius magiškus veiksmus, turinčius apsaugoti laukus nuo visokių nelaimių. Žmonės manydavo, kad dvyniai žmonės arkliai ar jaučiai apvaryti apie lauką vagą, kur turėjo būti sėjami javai, sukelia laukui magiškų galių ir javai geriau derėsią. Pirmojo arimo apeigose moterys nedalyvaudavo. Susirinkus visiems šeimos vyrams, maldininkams prasidėdavo apeigos. Buvo tikima, kad Žemyna duos sveikatos darbininkams ir duos gerą drlių.

Baigę apeigas, linksmai nusiteikę, juokaudami bei krėsdami išdaigas pradėdavo arti. Vakare grįžę artojai kieme nusiaudavo kojas, ir į namus eidavo basi, kad javai užaugtų svarūs. Kadangi prietarai nebūdavo pagrįsti žemdirbių patyrimu ir neturėjo realaus pagrindo, tai juos būdavo daug prieštaravimų. Vienur artojai pirmąją vagą stengdavosi išvaryti pietų kryptimi, dažniausiai prieš vėją, ne iš ten turėjusi ateiti šiluma, reikalinga augmenija. Kitose vietovėse ardavo kryžmai, tikiedamiesi laukus apsaugoti nuo piktųjų dvasių. Aukštadvario ir Juodupės apylinkių artojai pirmąją vagą vesdavo į lauko vidų, kad javai iš dirvos griūte griūtų. Jei velėna griūdavo atgal į vagą, artojas laukdavo blogų derliaus metų. Kėdainių apylinkėje pirmąją vagą ardavo plačią, kad šeimai nieko nestigtų.

Sevovės lietuviai pirmoje vagoje dažnai apardavo duoną. Tai buvo liekana senovinio lietuvių papročio aukoti žemynai. Už tokią auką dievybė turėjusi teikti dirvai derlingumo, vadinasi žmogų aprūpinti žmogų duona. Daugelyje Lietuvos rajonų artojai nešdavosi į lauką duonos kepalą, kurį apardavo, kai kur apardavo tik duonos plutą, o dar kai kur apardavo net velykinių kiaušinių lukštus su duona. Pakruojo rajone moterys į pirmąją vagą barstydavo ruginius miltus, kad geriau agtų vasariniai rugiai. Kitose vietovėse į dirvą būdavo dedamas visas krepšys su duona ir apariamas, nes, pasak senų žmonių tas kuris išėjo su krepšiu duonos, niekada jos nepritrūksiąs. Rimšės rajone aparęs pirmąją vagą artojas valgydavo duoną su druska, kad duonos ir druskos nestigtų visiems metams. Varėnos rajone užartą duoną išimdavo ir atiduodavo elgetoms, kad javai gerai derėtų.

Duonos kepimą nuo seno lydėjo įvairūs papročiai. Krikščionybė stengėsi juos išnaikinti, įvesti savus. Duoną maišant, minkant ir kepant, buvo atliekamos apeigos, kurių mažai išliko iki mūsų dienų. Lenkų dvasininkai, siekdami jas išnaikinti, įvedė paprotį žegnoti duonos raugą bei kepamą duoną. Tačiau paprotys daryti ant pirmojo kepalo kryžių bei apskritimus greičiausiai atėjęs iš pagonybės laikų. Kryžius buvo simbolinis ugnies, kuri turėjo gerai iškepti duoną, ženklas, o skritulys vaizdavo saulę- visų ugnių ugnį. Jei krosnyje duona blogai kepdavo, moterys atlikdavo magiškus veiksmus, kurie turėjo krosnį pataisyti. Jos surinkdavo senas nagines, batus ir mėtydavo į kūrenamą krosnį, tikėdamos, kad nuo to duona pradėsianti geriau, kepti.

Išliko ir kitokių papročių. Švenčionių apylinkėse, kepant duoną, vaikams būdavo draudžiama landžioti po liže, nes užaugsią kuproti arba nupliksią. Jei kepant duoną ateidavo svečias, tai sakydavo, kad jį užkepė: jis nebūdavo laikomas svečiu, o savo šeimos nariu, lygiu su kitais. Tokio nevaišindavo kaip svečio. Pakeleivį, užklydusį kepant duoną, sulaikydavo, kol iškeps duona, kad galėtų jam į kelionę įdėti šviežios. Vadinasi, duona kaip koks totemas jungdavo žmones giminystės, artimos draugystės ryšiais.

Kaimynas, radęs kepant duoną, privalėjo pasakyti: „Skalsu“. Kepėja atsakydavo: „Duokdie skalsu“ (Švėnčionėlių apyl.). Kitur sakydavo: „Skalsa, branda ir man banda“. Arba pasakydavo: „Padiekdie“, atsakydavo: „Ačiū“.

Duonos kepimas buvo apsuptas similine magija.

Veliuonos apylinkėse, kūrenant duonai krosnį, buvo draudžiama šildytis atsukus į ją nugarą, kitaip duonos kepalai susproginėsią.

Ruošdamasi kepti duoną, nudengusi duonkubilį, šeimininkė dar kartą peržegnodavo tešlą, kad pasitrauktų piktosios dvasios. Kepant duoną, būdavo draudžiama kalbėti ar būti išsižiojusiam, nes duona sutrūkinėsianti, drausdavo varstyti duris, kad neatšoktų pluta. Tuo pačiu tikslu buvo neleidžiama žergti per ližę. Iš duonos burdavo šeimos narių būsimą likimą. Pavyzdžiui, jei kepalas sutrūkdavo arba pluta kryžmai suaižėdavo, tikėdavo, kad kas nors namuose netrukus mirsiąs. Nekepdavo duonos jauną mėnesį, nes ją vabalai pulsią.

Kepant duoną buvo draužiama mušti vaiką per nugarą, nes pluta bus atšokusi. Motina, ruošdamasi kepti duoną, atidengdavo duonkepę ir įbesdavo pirštus į tešlą, tuoj šaukdavo vaikus, kad ateitų „duonos atsigerti“. Kai jie atbėgdavo, motina ištraukdavo iš tešlos pirštus. Iš duobučių eidavo toks aštrus rūgšties kvapas, kad vaikai šito kvapo pagavę pradėdavo čiaudėti ir kosėti. Kai duoną pašaudavo į krosnį, šeimininkė dalį pagrandų duodavo gyvuliams, kad jie būtų apsaugoti nuo raganavimo.

Iškepusią duoną suvilgydavo vandeniu, kad blizgėtų ir pluta būtų minkšta. Vaikai uostydavo kylančius garus ir lengvai atsikvėpdavo. Žmonės sakydavo, kad tai vaistas nuo slogos.

Iš krosnies išimtus kepalus reikėdavo sudėti kaip kepė, jų neapversti, tai buvo labai svarbu. Jei tavo namai dega, o tu matai kepalą apverstą, tai pirma duoną gražiai padėk, o jau tada bėk ugnelės gesinti.

Kai kepdavo duoną ant kopūstlapių ar ajerų, tai buvo draudžiama juos nuo kepalo apačios gramdyti peiliu. Jei kas taip padarydavo, galvijai galėjo nusilaužyti kojas. Lapus ar šiaudus gramdydavo tik nuo riekės arba visos abišalės. Toks prietaras rodo, kaip buvo žiūrima, kad nebūtų be reikalo nupjauta apatinė duonos pluta.

Kai užaugdavo dukra ar į namus ateidavo marti, motina joms perduodavo duonos kepimą. Dukra, motinos prižiūrima, turėjo iškepti pirmąją duoną. Dusetiškiai paprastai tai darydavo šeštadienį, kai kūrenosi pirtis, kad duktė galėtų moterims pirtyje duoti paragauti savo keptos duonos rūgšties.

Kai duktė maišydavo duoną, motina atnešdavo duonkepę, miltus, vandenį ir visus reikalingus įrankius. Įduodama visa tai, dukterį pabučiuodavo. Kai duona iškepdavo, visi atsisėsdavo prie stalo, motina sukviesdavo visą šeimyną ir artimiausią kaimynę, kuriuos apdalydavo dukters duona. Tėvas paragavęs pabučiuodavo dukterį ir su suolu, ant kurio ji sėdėdavo, apsukdavo durų link, tai reiškė, kad ji moka kepti duoną ir gali tekėti. Kartais jaunimas jaunąją duonos kepėją su duonos kampeliu išnešdavo pro duris „į marteles“. Po to motina vėl bučiuodavo dukterį ir perduodavo jai duonos kepimą. Kartais tėvas tuo metu paskirdavo dukteriai dalį.

Nuo to laiko duktė kepdavo duoną, kol ištekėdavo. Jai ištekėjus motina su tokiomis pat apeigomis duonos kepimą perduodavo kitai dukteriai.

Senovėje jaunamartė atsinešdavo savo duonos rūgšties, kurią dėdavo pirmą kartą pas anytą kepdama duoną. Apie Viduklę jaunamartė atsiveždavo ir savo duonkubilį bei ližę. Jaunamartė, iškepusi pirmąją duoną, buvo nebelaikoma viešnia. Anyta ar senelė paimdavo jos keptos duonos ir nešdavo kaimynams paragauti marčios duonos rūgšties. Moterys atneštą marčios duoną čiupinėdavo, laužydavo, ragaudavo ir girdavo ar peikdavo.

Dažnai anyta jaunamartei liepdavo kepti duoną ir parodyti savo rūgštį. Kai kuriose Lietuvos vietose (Eržvilko, Kaišiadorių, Raseinių, Žąslių, Kaltinėnų apylinkėse) jaunamartė pirmąją duoną kepdavo atvežta iš savo namų ugnimi. Paskui vėl duoną kepdavo anyta ar moša. Tik anytai pasenus, o mošai ištekėjus, duonos kepimas su apeigomis buvo perduodamas marčiai.

Dieveniškėse, taip pat dzūkų krašte, buvo paprotys ant jaunamartės užminkytos duonos užmesti stuomenis, kad būtų geresnė rūgštis. Gervėčių apylinkėje marti, pirmą kartą eidama į pirtį, nešdavosi duonos gabalą ir stuomenį, kuriuos padėdavo ant krosnies. Juos pasiimdavo tas, kas kūreno krosnį. Tai buvo aukos duonos rūgštį globojančiai deivei.

Duona buvo aukojama įvairioms antgamtinėms būtybėms. Apie Kupiškį senovės šeimininkės, kepdamos duoną ar ragaišį, aukodavo bandelę laumėms, kad namus saugotų nuo pikto. Tokią bandelę Kupiškio apylinkėse kepdavo dar apie 1890 metus. Kai laumės bandelės nepasiimdavo, tada šeimininkė, sulaužiusi į gabalus, ją penėdavo gyvuliams. Nėščios moterys nešiodavosi užantyje mazgelį su duona ir druska, kad jų raganos nepakerėtų, laumės nepakenktų.

Senovėje duoną aukodavo ugnies deivei Gabijai. Žemaičiai pirmąjį pašautą į krosnį nedidelį kepalėlį, paženklintą pirštu, aukodavo motinai Gabijai (Matergabijai). Paprotys kepti tokį kepalėlį duonos Švenčionių apylinkėse buvo išlikęs dar XX a. pradžioje. Šeimininkė, pakepusi duoną, sugraibydavo paskutinę tešlą, padarydavo mažą kepalėlį, išnešdavo į kiemą, pašaukdavo kalę ir jai atiduodavo. Kiti iš pagrandų kepdavo dvi bandeles, vieną atiduodavo kalei ar šuniui, kitą vaikams ar piemeniui, kad duona būtų skalsi. Apie Raseinius žemės ūkio darbų pradžioje, iškepę apeiginę duoną, bandelę duodavo šuniui, kad visų rūšių javai derėtų. Vaikams (piemeniui) atiduotą karštą bandelę buvo draudžiama riekti peiliu; ją riekdavo badydami riekeles medinio šaukšto kotu.

Kalei ar šuniui duona buvo aukojama kaip duonos bei javų saugotojui. Jau neolito žembirbių pasaulėjautoje šunys buvo laikomi augmenijos saugotojais. Žemaičiai pagonišku būdu pirmą ir paskutinį duonos kąsnį atiduodavo šuniui, tikėdami, kad tai atneš namams skalsą.

Duona buvo labai gerbiama, vadinama šventa, jai buvo suteikiamos žmogiškos savybės: ji maitina žmones, juos myli, verkia tinginio valgoma, užgauta pyksta, išeina iš namų. Todėl neatsitiktinai Vilniaus jėzuitų kolegijos pastoracinės veiklos dienoraštis „Liber Fructuum spiritualium“ 1718-1719 m. rašo, kad dar tuo metu dvasininkai žinojo, jog kaimiečiai su pagarba taria penkių dievaičių vardus: Saulė, Mėnulis, Žaibas, Ugnis ir Duona.

Kad lietuviai duoną nepaprastai gerbė, rodo mūsų tautos pasaulėžiūra, tikėjimas, papročiai, apeigos. Visoje Lietuvoje dar neseniai buvo gyvas paprotys: nukritusį ant žemės duonos gabalėlį žmonės pagarbiai pakeldavo, pabučiuodavo ir suvalgydavo. Tai būdavo duonos atsiprašymas už neatsargų elgesį. Žmonės manė, kad pakelta ir pabučiuota duona nepykstanti ir neišeisianti iš namų. Kai kurie dzūkai, taip pat pietryčių aukštaičiai nukritusios ant žemės duonos neimdavo, tikėdami, kad ją suvalgys tuose namuose gyvenančios mirusiųjų vėlės, kurios visada laukiančios aukų.

Apie Kupiškį, kai prariekdavo pirmąjį duonos kepalą, kampelį užmesdavo ant aukšto namų prosenių vėlėms ar dvasioms bei dievybėms.

Daug kur Lietuvoje žmonės vengdavo prariekti duonos kepalą vakare, ypač nusileidus saulei. Jei būdavo būtinas reikalas, tada kampelį užmesdavo ant pirkios aukšto ar palikdavo ant stalo, greičiausiai mirusiųjų vėlėms, tikėdami, kad tada ,duona būsianti skalsi, jos niekad nepristigsią ir namai būsią laimingi ir darbingi. Duonos siejimas su prosenių vėlių kultu yra archainis tikėjimas.

Valgydami duoną pagarbiai dėdavo ant stalo. Prariektąją pusę atsukdavo į svarbiausią namų kampą, kur senovėje tariamai laikėsi namų deivės ir prosenių vėlės. Žmonės tikėjo, jei duoną padėsi ant stalo prariektąja puse į duris, tai „duonelė supyksianti ir išeisianti iš namų“, tada nebus duonos. Dzūkai, taip pat jų kaimynai aukštaičiai dar neseniai duoną dėdavo ant stalo, atriektu galu prieš saulę. Griežtai būdavo draudžiama duoną dėti ant stalo apverstą, nes tai buvo jos išniekinimas. Už tai ji keršydavusi namuose kas nors tuojau mirdavęs.

Kai šeima eidavo valgyti, prie duonos garbingiausioje vietoje (krikštasuolyje) sėsdavo šeimininkas, kurio šventa pareiga būdavo ją raikyti.

Prariekęs kepalą, tėvas duonos kampelį duodavo vyriausiam vedusiam sūnui, linkėdamas susilaukti sūnaus. Tas paprotys atsirado patriarchato laikais, kai šeimai atnešdavo džiaugsmą vyriškos lyties vaikų gimimas.

Geras ir doras šeimininkas duoną raikydavo storomis riekėmis, o šykštus- tokiomis plonomis, kad net „saulė pro jas prasišviesdavusi“ arba pakelta sulinkdavusi. Apie Druskininkus ir kitur didelėse šeimose kartais duoną raikydavo luistais, perpjaudami kepalą į keturias dalis, kurias paskui laužydavo rankomis. Kai kur šeimininkas pavalgęs palikdavo duonos kąsnelį, kad jos niekad nepristigtų vaikams. Drausdavo trupinti, tikėdami, kad tada jos pristigsią. Didelis nusižengimas- nepagarbiai mėtyti duoną, kuri užsirūstinusi bausdavo žmones badu, nederliumi.

Duoną drausdavo iš riekės laužti viena ranka, nes viena ranka jos niekas neuždirba. Griciūnų k. paliktą kieno nors duonos kąsnelį pririšdavo prie šaukšto, kad nenusimestų, liktų „kitam kartui“. Kai kas į viralą primerkdavo duonos plutelių, kurios išmirkusios būdavo skanios ir šeimyna noriai išgriebdavo.

Kai duoną suraikydavo, nepalikdavo peilio ant stalo aukštyn ašmenimis, nes kas tą minutę gims, bus mušeika, pats pasipjaus arba kitus papjaus. Jeigu valgant ateidavo koks žmogus ar elgeta, tai juos sodindavo prie stalo ir padėdavo po riekę duonos. Likusią nuo elgetos duoną atiduodavo vaikams, „kad didesni augtų“. Buvo tikima, kad kas mėto duonos pluteles, to nagai šerpetoja. Duonos visiems turėjo užtekti, todėl žmonės sakydavo: „Duok dieve dantų, o duonos pakaks, rytdiena atsineš ir savo duoną“. Kiekvienam reikėjo duoną užsidirbti, nes liaudies priežodis sako: kas nedirba, tas nevalgo.

Duona- pagrindinis ir svarbiausias žmonių maistas, lydėjo žmogų nuo lopšio iki karsto. Su duona sutikdavo ir išleisdavo garbingą svečią. Duoną nešdavosi eidami į svečius, taip pat iš jų grįždami atsinešdavo tų namų duonos. Ją dalindami šeimos nariams, sakydavo, kad per lauką pernešta ir iš kitur atnešta duona yra šventa ir skani. Moterys, net eidamos lankyti kaimynės, nešdavo paragauti savo duonos. Kaimynė duodavo parsinešti savos duonos, kurią grįžusioji išdalydavo vaikams. Tai buvo lauktuvės, kai kur vadinamos kiškio pyragu.

Visur Lietuvoje dar prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo paprotys, išleidžiant į namus atitarnavusį samdytą piemenį ar kitą samdinį, būtinai įdėti kepalą duonos drauge su kitu maistu. Dzūkai tokį davinį, kuriame svarbiausia buvo duona, vadino kūčia, kitur- paviržiu. Apie Kupiškį bernui užbaigus metus ir važiuojant į namus šeimininkė įdėdavo kepalą duonos su nupjautu galu, kurį palikdavo savo namų vėlėms ir kad duona iš namų
neišeitų. Už tą duonos nupjautą galą pridėdavo atriektos iš kito kepalo.

Žmonės, statydami namus, duoną dėdavo į pamatus, tikėdami, kad niekada jos nestigs. Be to, buvo manoma, kad po pamatais padėta duona saugojanti tų namų žmones nuo visokių blogybių, piktų dvasių, gaisro.

Duona plačiai buvo vartojama liaudies medicinoje ir veterinarijoje. Ja dažnai gydydavo išgąsčiu sergantį vaiką. Pavyzdžiui, Aukštadvario apylinkėse moteris imdavo gabalėlį duonos, apsukdavo tris kartus apie vaiką ir, įmetusi į dubenį su vandeniu, pastatydavo ant slenksčio. Tada pašaukdavo šunį, o šis išimdavo iš dubens duoną ir suėsdavo. Tikėdavo, kad kartu suėsdavo ir vaiko išgąstį. Tuo vandeniu nuprausdavo vaikui burną, kad šuo išlotų išgąstį. Apie Alantą (Molėtų raj.) blogai augantį vaiką pasodindavo ar paguldydavo ant ližės, įkišdavo į iškūrentą duonai krosnį ir vėl greit ištraukdavo, kad liga liktų krosnyje ir sudegtų. Salako apylinkių žmonės, atėję iš pirties, tuojau suvalgydavo duonos su druska ir užsigerdavo šiltu vandeniu, kad dusulys negriebtų.

Duona buvo naudojama ir užkalbėjimuose nuo gyvatės įkirtimo. Daugelio tokių užkalbėjimų-maldų turinys dvelkia tolima praeitimi, yra vertingas senovės žmonių dvasinės kultūros palikimas.

Duonos kąsnio užkalbėjimas- maldelė kalbama tris kartus vienu įkvėpimu. Paskui tą duoną duodavo suvalgyti sergančiam. Magijos veiksmo atlikėja nemaldauja deivės gyvatės pasiimti nuodus, bet reikalauja, grasina, jeigu jos nepaklausys. Kitoje maldoje gyvatės įkirtimas užkalbamas tris kartus, laikant rankoje gabalėlį duonos: „Žemė žemybė, Saulė šviesybė, tau blogybė, man gėrybė. Kur buvai, tenai vėl eik“.

Nuo gyvatės būdavo užkalbama pirtyje. Užkalbėtoja pastatydavo į krosnį kibirą, o kitu liedavo ant jos vandenį, kad nuo krosnies tekėtų į kibirą, kalbėdama tokius žodžius: „Kiek yra akmenėlių, kad tiek būtų vaikelių“. Buvo užkalbama duona ir druska, kurias duodavo įgeltajam suvalgyti. Kitame užkalbėjime nuo gyvatės pučiant į duonos gabalą septynis kartus, kalbama: „Paukštelis be pieno, akmuo be šaknų, papartis be žiedo. Tegu tai margai karvei padeda“. Užkalbėtoja atsistodavo prieš saulę, paimdavo duonos, prikišusi prie lūpų ir žiūrėdama į saulę, kalbėdavo maldą Marijai, seniau deivei Saulei: „Saulele, Mėnesėli, Šviesioji Aušrele, gražioji mergele (vėliau Švenčiausia panele), atimk man šitą sopulę“. Užkalbėtoja vienu įkvėpimu į duoną ir druską tris kartus sakydavo tokius žodžius: „Žemine, kirmine, kur buvai, ten ir lik!“ arba „Gyvatine, šaltinine, eik krūmelin, eik miškelin, baltos karvelės nekliudyk“. Taip pat: „Žemenėle (Žemelėle), Metelale (Metelėle), kur buvai, tą būk!“ Sulaikiusi kvapą, tik pūstelėjusi į duoną sakydavo: „Auksute, sidabrute, nei aš tau nieko nepadariau, nei tu man nieko nepadarei, aik savo naman, atsigulk“. Užkalbėtą duoną ligonis suvalgydavo ir pasveikdavo. Kituose užkalbėjimuose šaukiamasi deivių Saulės, Žemės, Rasos, kad jos padėtų atsikratyti ligos nuo gyvatės įkandimo.

Užkalbėjimai- maldos duonai, kurią turėjo įgeltasis suvalgyti, rodo, kad jos sukurtos senais matriarchalinės santvarkos laikais. Tada įvairių ligų gydytoja buvo magijos ir apeigų atlikėja moteris- ragana. Ji buvo tarpininkė tarp žmonių ir deivių, dangaus ir žemės. Tokiuose užkalbėjimuose duonos naudojimas rodytų, kad ji yra gerokai senesnis žmogaus kultūros kūrinys už žemdirbystę. Duona galėjo būti kepama dar rinkimo ir medžioklės ūkyje iš nekultivuotai augančių laukuose ir miškuose grūdų. Reikia manyti, kad seniausia lietuvių duona nebūtinai turėjo būti ruginė, ji galėjo būti ir iš kitų javų.

Duona gydydavo ir kitas ligas. Pavyzdžiui, jei žmogų ar gyvulį apriedavo pasiutęs šuo, nukirpdavo jo plaukų ir jais parūkydavo. Po to įmesdavo į vandenį plutelę duonos ir tuo vandeniu apiprausdavo ligonį (Panevėžys). Kitur ant duonos plutelės užrašydavo žodžius: Sater Apira Titit Arira Ratas, ir duodavo įkąstajam suvalgyti. Jei žmogų užpuldavo šunvotės, paimdavo riekę duonos, apibrėždavo apie šunvotę ir numesdavo šuniui atžagaria ranka (Linkuva).

Dzūkai per užgavėnes džiovinta duona gydydavo žaizdas. Apie Salaką (Zarasų raj.), Švenčionėlius (Švenčionių raj.) žmonės, eidami į mišką, nešdavosi duonos,- tada gyvatė neįkirsianti, nes toji piktybė nekenčianti palaimintos duonos.

Duonos duodavo sergantiems gyvuliams, apsiveršiavusioms karvėms, kad būtų pieningos ir sveikos. Eidami pirkti gyvulių, ypač paršelių, nešdavosi duonos ir ją atiduodavo tiems, iš kurių nupirkdavo gyvulį, kad iš pardavusio neišeitų tų gyvulių veislė. Jei raganos atimdavo iš karvių pieną, Piemenų kaimo (Ignalinos raj.) moterys nuimdavo nuo pirmojo kepalo plutą su kryžiumi, suminkydavo į tešlą su geltonai žydinčiomis gėlėmis ir iš jos iškepdavo devynis duonos kepalėlius, kuriuos sušerdavo sergančiai karvei einant pro vartus.

Per žiemos ir pavasario apeigas mūsų protėviai duoną aukodavo namų, ugnies, vandens ir kitoms dievybėms. Tos apeigos prasidėdavo vasario pradžioje. Pirmosios to mėnesio dienos buvo skirtos Perkūno, Žalio medžio ir ugnies pagerbimui. Vasario 5 diena buvo paskirta ugnies deivei motinai Gabijai, kurios garbei kepdavo apeigų duoną. Pirmąjį nedidelį pašautą į krosnį duonos kepalėlį, tatviršį, paženklintą pirštu, žemaičiai aukodavo namų ugnies deivei motinai Gabijai (Matergabijai). Kepalėlį turėjo teisę valgyti šeimininkas ir jo pati. Tai patvirtina ir vėlesnių laikų etnografinė medžiaga. Pavyzdžiui, dar apie 1924 metus Pilypų k. (Švenčionių raj.), kepant duoną, pirmiausia padarydavo paženklintą iš galo pirštu mažą kepalėlį ir jį pagarbiai kepdavo priekrosnyje ant žarijų. Iškepusį šaukšto galu raikydavo į riekeles ir dalydavo visiems šeimos nariams.

Labai panašus duonos kepalėlis būdavo kepamas krikščionių ugnies globėjai šv. Agotai. Jos šventė sutapo su senovės lietuvių Gabijai skirtomis apeigomis, vykusiomis vasario pradžioje. Tada bažnyčiose šventindavo šv. Agotos duoną (senovėje skirtą ugnies deivei Gabijai) ir atlikdavo ugnies
garbinimo apeigas, kurias katalikų bažnyčia perėmė iš pagonių. Svarbiausias tų apeigų tikslas būdavo aukoti namų deivei Gabijai duoną, kad ji saugotų namus nuo gaisro. Sudžiovintą apeigų duoną žmonės laikydavo namuose tikėdami, kad tada nekilsiąs gaisras, o jei kiltų, tai ugnies deivei pašvęsta apeigų duona galėdavusi jį užgesinti. Todėl per gaisrą tokią duoną nešdavo apie degantį namą ir įmesdavo į gaisravietę, kad ugnis nebesiplėstų. Kiti su tokia duona eidavo į laukus, kad vėjas pasisuktų į tą pusę ir sudegtų tik degantis trobesys.

Pažymėtina, kad mūsų žmonės ilgai nesiskyrė su namų židinio ugnies deive Gabija. Maldose kreipdamiesi į šv. Agotą, būtinai pridėdavo ir Gabiją.

Žmonės tikėjo, kad laikančio rankoje Gabijos bei šv. Agotos duoną netrenkiąs Perkūnas. Tokią duoną apie Dysną (Ignalinos raj.) motinos įdėdavo sūnums, einantiems į karą, kad juos saugotų nuo kulkų. Apie Dieveniškes šią duoną ir druską artojas, eidamas pirmą kartą arti, pririšdavo prie ienos, eidamas sėti- prie sėtuvės, tikėdamas, kad kaitrūs saulės spinduliai neišdeginsią pasėlių. Senoviniu papročiu mūsų žmonės šios duonos dėdavo į statomo namo pamatus, kad jis būtų apsaugotas nuo gaisro. Tos duonos žmonės nešdavosi eidami į mišką, kad juos aplenktų ugninga gyvatės geluonis (Dysna, Ignalinos raj.).

Lietuviai, kaip ir kiti baltai, senovėje pradėdami valgyti duoną, pirmus jos kąsnius mesdavo į ugnniakurą ugnies deivei bei prie židinio gyvenančioms protėvių vėlėms ar namų dievybėms. Plačiai buvo žinomas paprotys mėtyti į krosnį duoną, iškeptą iš pirmųjų rugių, taip pat pilti iš pirmųjų miežių padarytą alų. Tai pirmosios aukos namų židinio deivei Gabijai.

Duona buvo aukojama ir vandeniui arba upėse, ežeruose, jūroje ir kt. tariamai gyvenusioms dievybėms, kurios, kaip tikėjo žmonės, reikalaujančios aukų. Vandeniams žmonės iš rudens aukodavo kepalą duonos- jį įmesdavo į vandenį. Eidami maudytis, įmesdavo duonos, kad patys nepaskęstų. Ieškodami paskendusio, paleisdavo plaukti duonos kepalą tikėdami, kad jis sustosiąs toje vietoje, kur guli skenduolis (Marcinkonys). Tuo pačiu tikslu paleisdavo ant vandens apverstą duonkepę ar puskepalį duonos su įstatyta degančia žvake.

Nors rugiai jau parvežti į kluonus, bet juos reikės iškulti, išvėtyti ir sumalti. Visa tai- sunkūs darbai, kuriuos anksčiau dirbdavo rankomis ir reikėjo daug prakaito išlieti, kol šviežios duonos kepalas ant stalo atsirasdavo. Todėl žmonės duoną ir brangino. Be to, duona yra bene vienintelis patiekalas, kuris niekad nepabosta: ją valgome kelis kartus per dieną.

Kai rugių pėduose žolė apdžiūdavo, veždavo rugius ir dėdavo pėdus gražiai eilėmis į jaujos galą. Po suvežimo tuoj prasidėdavo kūlimas. Pėdus džiaudavo arduose. Ten jų tilpdavo 1,5-2 poriniai vežimai. Pridžiovus jaują, šeimininkas kūrendavo pečių; kai rugiai jau būdavo pakankamai sausi, kuldavo.

Kulti keldavo visą šeimą. Apie 1 val. naktį išimdavo iš jaujos ardų pėdus. Suskleisdavo dailiai klojime, varpomis į vidų, ir, pasiėmę spragilus, kuldavo: pirmiau per varpas, toliau per ryšius ir per ražus. Kai numatydavo, kad jau varpos paviršiuje tuščios, paversdavo pėdus dailiai, jų nesumaigydami, ir vėl kuldavo, kaip pirmiau. Kai varpos visai išsikuldavo, imdavo dailiai pėdus už varpų ir papurtydavo, kad smulkesni šiaudukai ir žolės išbyrėtų. Rankose likusius ilguosius šiaudus dailiai sudurdydavo į klojimo aslą ir kraudavo į dailią krūvelę. Kada susidarydavo krūvelė didoka, tokia, kaip žmogus gali apkabinti, nusukdavo šiaudų „grinžtį“ ir surišdavo, dar sulygindavo galus, sudurdydavo, mušdami ražus į klojimo grindinį. Taip pasidarydavo „kūlys“ stogams dengti. Šiaudus- „padraikas“- iškratydavo medinėmis šakėmis, dar kartą perkuldavo ir tada kratydami varydavo į šiaudams skirtą vietą. Grūdus sušluodavo į krūvelę. Jiems iš pelų atskirti šeimininkas vėtydavo pasikabinęs kretilą jaujos klojime, arti durų, kad vėjas pūstų į vidų. Šeimininkas pildavo į kretilą grūdų su pelais ir linguodavo kretilą; sunkesni grūdai krisdavo po kretilo dugnu į krūvelę, o pelus vėjas nunešdavo į klojimo galą. Pelus sukasdavo į peludę, o grūdus pildavo į maišus ir nešdavo į svirną. „Tas gers vaikis, kad parneš pūra nuo jaujis į svirną“, sakydavo šeimininkai. O nuo jaujos iki svirno visada būdavo toloka.

Kulti geriausiai būdavo poromis po 2-4-6. Sakydavo, geriau sutarti galima. Dažniausiai kuldavo šešiese. Jeigu šeimoje nebūdavo tiek žmonių, samdydavo bobelius. Už padėjimą iškulti jaują duodavo gorčių grūdų. Jaują iškuldavo per 2-3 valandas- žiūrint, kiek žmonių kuldavo. Kuliant reikėjo išlaikyti taktą: visiems mušti spragilu po viens kito, ne sykiu ir neatsiliekant, kad spragilai tarsi dainuotų. Dviems kuliant spragilai dainuodavę:

„Ubags, ubags, ubags, ubags“.
Keturiems kuliant:
„Du dūna, tryns putra,
Du dūna, tryns putra“.
šešiems kuliant:
„Pats su pačia, duktė trečia,
Senis, seni ir pymeni“.

Kūlimo laikas tęsdavosi nuo pirmųjų rugių vežimų kartais iki gruodžio 25 d., o „Gers gaspadorius tur baigti kūli nu švintos Vonos lig visum švintum“, tai yra, nuo liepos 26 iki lapkričio 1 d., kuliant kiekvieną naktį; bet mažai kas taip suspėdavo visus javus iškulti.

Taip rugius kuldavo Žemaitijoje, Žylakių kaime (Telšių apylinkėje).

Pirmiausia rugius arba žieminius kviečius grendyme paklodavo, o po to spragilais kuldavo- tai buvo pirma eilė. Tada pėdus apversdavo ant kito šono ir vėl kuldavo- tai antra eilė. Po to pėdus iš ryšių paleisdavo, šiaudus išsklaidydavo po visą grendymą lygiai, stengdamiesi išversti pėdo vidurį į viršų. Ir vėl spragilais apkuldavo- tai trečia eilė. O tada pėdus apversdavo ant kito šono ir vel kuldavo- tai ketvirtoji eilė.

Po tokio kūlimo stambesniuosius šiaudus suimdavo rankomis žemiau varpų ir pakratydavo: smulkesnieji šiaudai išbirdavo, o likusius stambesniuosius surišdavo į kūlį. Tada nubirusius smulkiuosius šiaudus dar kartą spragilais pakuldavo- tai bus penktoji eilė. Tuos apkultus smulkesnius šiaudus apversdavo į kitą pusę ir vėl kuldavo- tai šeštoji eilė.

Šiaudų kūlius darydavo stogams dengti. O smulkiuosius šiaudus sukratydavo medine šake ir sudėdavo į šalinę- avims, karvėms šerti ar kraikui.

Kai kulia vyrai rugius, tai jei grūdas tiesiog į burną atlekia- labai būna gerai, šeimininkui viskas seksis.

O jei grūdas atskrenda į ausį- užgirsi gerą naujieną.

O jei grūdas įkrenta į akį- tai negerai. Tik reikia džiaugtis, kad akis liko sveika.

Su kūlimu pasibaigdavo patys sunkiausi darbai.

Iškultus javus vėtydavo. Vėtyti- beriant skirti grūdus nuo pelų.

Buvę pusčiai, kurie išpustydavę iškultus, o neišvelėtus javus. Kad, gaidystėj (gaidgystėj) iškūlę, žmonės palikdavę javus sustumtus į krūvą, o išaušus dienai, nuėję vėtyt, tai grūdų maž berasdavę- tiktai vienus pelus krūvoj.

Kartą užėjęs juos gaspadorius bepustančius. Jie ėmę vienas kitą šaukiantis:

-Pusčiau, pirštines palikai ant pečiaus, pusčiau!
Dėk grūdą prie grūdo- pripilsi aruodą.
Papuolė kaip aklai vištai grūdas.
Mažas grūdelis didžiu medžiu užauga.
Iš šiaudo vežimą priskaldo.
Ant kito ir šiaudą pamato, o ant savęs nė kūlio.
Skęstantysis ir už šiaudo griebiasi.

Malimui grūdus džiovindavo krosnyje. Ją kūrendavo kasdien. Valgi taip pat virdavo kasdien toje krosnyje.

J. Bendoravičius maldavo rytą ir vakare. Dieną nueidavo į kluoną spragilu javų kulti su kitais šeimos nariais ar šeimynykščiais, o vakare, kai kiti eidavo gulti, jis vėl malti.

Visus miltus supildavo į kubilus. Jie buvo dideli- po 6, po 12 centnerių talpos. Buvo ir pintų iš šiaudų pintinių: po vieną ir daugiau, iki 10 centnerių talpos.

Miltai būdavo džiovintų grūdų, todėl jie kubiluose negesdavo. Padžiovintus krosnyje grūdus žarstekliu ištraukdavo ir skujine šluota, padaryta iš pušų šakučių, iššluodavo. Taip maldavo Suvalkijoje.

Seniau maldavo girnomis. Jos buvo kiekvienoje valstiečio sodyboje. Girnomis tada susimaldavo kruopų arba prasimaldavo naųjų metų grūdų „šviežios duonos“. Puspurę, kitą sumalti, žinoma, nebuvo didelis vargas, bet kada pirma reikėdavo susimalti visi miltai rankinėmis girnomis, suprantama, susidarydavo nemaža vargo.

Priilsdavo rankos, užtrinkdavo galvą dažnas girnų ūžimas. Ypač dvarysto laikais, kada reikėdavo susimalti ir sau, ir ponui sumalti.

Maldavo paprastai anksti rytą iki pusryčių, nes po pusryčių reikėdavo dirbti kitus darbus. Maldavo dažniausiai moterys, nors padėdavo malti ir vyrai. Moterys maldamos dainuodavo. Dvaro urėdas prižiūrėdavo, kad smulkiai sumaltų ir netinginiautų. Nusižengusius bausdavo rykštėmis.

Vėliau ėmė malti vėjiniais ir vandens malūnais.

Leave a Comment