maistiniai augalai

Antikos laikais žmonės maistui vartojo iki 3500 maistinių augalų, o 16 a. pabaigoje – tik 100 maistinių augalų rūšių. Svarbu pažymėti, kad Rytų šalyse vartojama daugiau nei 1000 įvairių maistinių augalų rūšių, tuo tarpu Vakarų šalyse – tik 2-3 % visų žinomų valgomų augalų.
Augaliniu maistu maitinasi kone visa žmonija, o kai kurių rajonų gyventojai minta beveik vien tik augalais. Iš tinkamai parinktų įvairiomis proporcijomis augalų, žmogaus organizmas gali gauti pagrindinių maisto medžiagų: baltymų, riebalų, angliavandenių, teikiančių energiją, bei atstatančių pagrindines medžiagų apykaitos metu suoksidintas medžiagas. Augalinis maistas yrra bene pagrindinis vitaminų (C, P, b-karotino, B9 (folinės rūgšties), organinių rūgščių (obuolių, citrinos, oksalo ir kt.), mineralinių druskų šaltinis. Daugelis patikimų stebėjimų rodo, kad ten, kur daugiausia maitinamasi įvairiu augaliniu maistu, žmonės serga rečiau ir ilgiau gyvena.

Neįmanoma įsivaizduoti mūsų gyvenimo be augalų – neatskiriamų žmogaus palydovų. Jie mus maitina ir rengia, padeda statyti namus, gaminti baldus, vaistus, valo ir grynina orą. Žiemą jie šildo mūsų būstus, o vasarą teikia gaivinantį pavėsį. Augalai mums padeda ir dirbti, ir ilsėtis.

Ilgą kelią nuėjo mūūsų protėviai, kol sugalvojo užkasti žemėn grūdą. Bet ir augindami augalus jie nesiliovė rinkę valgomus vaisius, svogūnėlius, šakniagumbius. Laukinė augalija turbūt visuomet bus papildomas maisto šaltinis ir labai svarbi vaistų žaliava.

Laukinius augalus pradėta kultūrinti prieš 10-9 tūkstančius metų, tuo pat metu ir

r Senajame, ir Naujajame pasaulyje. Senovės žemdirbys galėjo naudotis tik vietiniais augalais. O šie buvo nevienodi net pačiame žemyne, toje pačioje srityje. Dėl to dauguma augalų buvo sukultūrinti tik tam tikrose Žemės rutulio vietose. Geografiniu požiūriu izoliuotos sritys iš pradžių turėjo savo vietinį sukultūrintų augalų rinkinį. Vėliau, kai sausumos ir jūrų kelionės pasidarė įprastas dalykas, kultūriniai augalai pradėjo plisti po visą pasaulį. Sėklos būdavo išvežamos į kitas šalis, kartais ir į labai tolimas.
Maistinių kultūrų žinoma labai daug, bet svarbiausi iš jų yra javai. Javai Lietuvoje – viena svarbiausių žemės ūkio kultūrų. Jie užima apie 43-48 % visų pasėlių ploto (1 200 000 ha). Bendras grūdų derlius per metus svyruoja nuo 2.7 iki 3.3 mln. tonų. Didžiausia grūdų dalis (apie 70 %) skiriama pašarui, o apie 16 % – maistui, likusi dalis – sėklai, alui, alkoholiui beei valstybės rezervui. Javai priskiriami miglinių (Poaceae) šeimos augalams, jiems priklauso kvietys, rugys, miežis.
Kviečiai – ne tik svarbiausi javai. Iš varpinių augalų vieni iš pirmųjų buvo sukultūrinti būtent kviečiai. Ir štai jau daugiau kaip dešimt tūkstantmečių ištikimai ir sąžiningai jie tarnauja žmogui. Kvietys (Triticum) yra vienametis augalas. Tik kelios rūšys yra laukinės, o visos kitos – kultūrinės. Šiuo metu yra virš 30 tūkstančių kviečių veislių. Lietuvoje auginamas paprastasis kvietys (Triticum aestivum). Taip pat yra išvestos kelios vietinės derlingos veislės.

Miežis (Hordeum) yra daugiametis ar

rba vienametis žolinis augalas.
Dar priešistoriniais laikais juos kultūrinti pradėjo Užkaukazės ir Himalajų vakarinių atšakų tautos. Miežiai gali būti žieminiai ir vasariniai. Žieminiai miežiai yra gana jautrūs žiemojimo sąlygoms. Vasariniai miežiai gali pakelti nedideles šalnas, todėl auginami šiauriniuose ir kalnuotuose rajonuose. Beveik visos rūšys yra mažiau ar daugiau vertingi pašariniai augalai, taip pat kai kurios svarbios kaip duoninė kultūra, alaus gamybai.
Lietuvoje auginama: paprastasis miežis (Hordeum vulgare), dvieilis miežis (Hordeum distichon),
karčiuotasis miežis (Hordeum jubatum).

Iš visų javų rugiai atspariausi šalčiui, nereikliausi dirvai. Šio augalo šaknys moka nuostabiai įsisavinti maisto medžiagas, kad rugiai neblogai dera netgi skurdžiausiose žemėse. Rugys – vienametis arba žiemkentis, apie 60-200 cm aukščio žolinis augalas. Rugiai į Europą pateko iš Azijos dar prieš mūsų erą kartu su kviečiais irmiežiais, kurių pasėliuose jis buvo laikomas piktžole. Vėliau plito į šiaurę ir į kalnuotus rajonus, didėjo jų pasėlių plotai. Dabar auginami beveik visur vidutinio klimato juostose. Rugių yra apie 6 rūšys, iš jų viena kultūrinė – sėjamasis rugys (Secale cereale).

Antroji vieta pagal maistingumą ir pasėlių plotą pasaulyje po kviečių tenka ryžiams. Beveik pusei žmonijos ryžiai yra tokia pat kasdieninė duona, kaip ir mums kviečiai. Nuo neatmenamų laikų ryžiai daugiausiai auginami Pietryčių Azijos šalyse ( ryžiai ten labai vertinami ir gausiai vartojami maistui). Ryžiai kilę iš Pietryčių Azijos, kur jie bu

uvo auginami dar priešistoriniais laikais. Tai vienintelis kultūrinis augalas, auginamas vandeniu užlietame lauke. Kinijoje, Indokinijoje, Indonezijoje nuo seno yra svarbiausias maistinis augalas. Yra kelios rūšys, iš jų Lietuvoje botanikos soduose oranžerijose bei daugelyje Azijos kraštų auginamas sėjamasis ryžis (Oryza sativa).

Trečioji vieta pasaulyje ir pirmoji savo tėvynėje – Amerikoje – tenka kukurūzams ( Zea). Jos grūdai – svarbus maisto šaltinis ir vertinga pramonės žaliava. Būdami tinkami pašarui, maistui, įsigalėjožemės ūkiui. Pagal pasėlių plotą kukurūzai užima antrąją vietą pasaulyje po kviečių. Lietuvoje kukurūzai auginami nuo XIX a., iš pradžių darželiuose, o nuo 1955 m. – kaip pašarinė lauko kultūra. Yra kelios kukurūzų rūšys, plačiau paplitęs yra paprastasis kukurūzas (Zea mays).

Iš kukurūzų gaminamos kruopos, miltai, aliejus, krakmolas, gliukozė, konservai, konditerijos gaminiai. Kadangi kukurūzų grūduose apstų maistingųjų medžiagų, jie yra vienas iš geriausių pašarų gyvuliams. Be to, jaunos gležnos burbuolės, lapai ir stiebai labai tinka silosui, o kukurūzų silosas laikomas pačiu maistingiausiu.

Labai reikšmingas maisto ir pašarų šaltinis yra ir kiti duoniniai javai, pavyzdžiui, avižos, soros. Duoniniais javais užsėjama bveik du trečdaliai mūsų palnetos laukų. Kitoms lauko kultūroms lieka vos vienas trečdalis bendro žemės dirbamo ploto. O jų nepalyginamai daugiau: medvilnė, saulėgrąža, bulvė, cukriniai runkeliai, visi grūdinia ankštiniai, linai, grikiai, garstyčios, sezamas ir kt. Visi tie kultūriniai augalai yra la

abai svarbūs žmogaus gyvenime.

Maisto racione labai svarbios daržovės. Jos valgomos kaip atskiri patiekalai, kaip užkandžiai ir mėsos bei žuvies patiekalų garnyrai. Jos gausiai vartojamos dietinei mitybai, taip pat kaip maistiniai ir kaip vaistiniai augalai.

Daržovių klasifikacija
Daržovėmis vadinami vienmečiai, dvimečiai ir daugiamečiai žoliniai augalai, kurių įvairios dalys (stiebai, lapai, lapkočiai, žiedai, vaisiai, šaknys, šakniastiebiai, gumbai) vartojamos maistui arba kaip prieskoniai.

Mokslinėje literatūroje daugiausia paplitusi botaninė daržovių klasifikacija.

Pagal botaninę klasifikaciją daržovės skirstomos į 12 šeimų:
1. Kryžmažiedžių arba bastutinių (Brassicaceae) šeimai priklauso visos kopūstų rūšys, ridikėliai, ropės, griežčiai, krienai, lapinės garstyčios.

Brassica oleracea
2. Salierinių arba skėtinių (Apiaceae) šeimai priklauso šakniniai ir lapiniai salierai, morkos, pastarnokai, petražolės, krapai, kalendra.

Valgomasis salieras (Apium graveolens) Paprastasis pastarnokas
(Pastinaca sativa)
3. Balandinių (Chenopodiaceae) šeimai – valgomieji burokėliai, špinatai, mongoldai.

Daržinis špinatas (Spinacia oleracea)
4. Moliūginių (Cucurbitaceae) šeima gausi šilumamėgių daržovių – tai agurkai, moliūgai, aguročiai, cukinijos, patisonai, arbūzai, melionai.

Tikrasis arbūzas (Citrullus vulgaris) Didysis moliūgas (Cucurbita maxima)
5. Bulvinių (Solanaceae) šeimai priklauso bulvės, pomidorai, baklažanai, ankštpipiriai, dumplainiai.

Paprastoji dumplūnė (Physalis alkekengi). Lycopersicon
6. Ankštinių arba pupinių (Fabaceae) šeimai – pupos, pupelės, žirniai.

Daržinė pupelė (Phaseolus vulgaris) Žirnis (Pisum sativum)
7. Česnakinių (Alliaceae) šeimai priklauso svogūnai, česnakai, porai.

Pagal vegetacijos periodo trukmę daržovės skirstomos į 3 grupes: vienmetės, dvimetės, daugiametės.
1. Vienmetės daržovės – tai bulvės, pomidorai, agurkai, česnakai, ridikėliai, ropės, salotos, špinatai, krapai, daržo žirniai, daržo pupos, pupelės, cikorinės salotos, pipirnės, ankštpipiriai, patisonai, arbūzai, melionai.
2. Dvimetėms daržovėms priklauso morkos, pastarnokai, burokėliai, burokėliai, kopūstai, ropės, griežčiai, ridikai, salierai, svogūnai.
3. Daugiametėms daržovėms – rabarbarai, rūgštynės, žieminiai svogūnai, krienai, šparagai ir kt.
Pagal valgomasias dalis daržovės skirstomos į 2 grupes:
1. Vegetatyvinės – maistui vartojami lapai, stiebai, žiedynai, ūgliai, šaknys. Jos skirstomos į 6 pogrupius:
1. Bulvės, topinambai, batatai;
2. Šakniavaisinės – morkos, petražolės, pastarnokai, salierai, valgomieji burokėliai, gelteklės, griežčiai, ridikai, ridikėliai, ropės;
3. Svogūninės – ropiniai svogūnai, porai, česnakai, žieminiai svogūnai;
4. Kopūstinių pogrupiui priklauso įvairūs kopūstai – gūžiniai, briuseliniai, žiediniai, brokoliai, lapiniai, kinų;
5. Lapinės ir lapkotinės – pipirnės, rūgštynės, salotinė cikorija, salotos, špinatai, lapkotiniai salierai, mangoldai bei šparagai;
6. Prieskoninės – krapai, dašis, estragonai, bazilikas, gelsvės, mairūnas, čiobreliai, krienai.
2. Vaisinės – maistui vartojami vaisiai. Jos skirstomos į 4 pogrupius:
1. Pomidorinės – pomidorai, baklažanai, ankštpipiriai;
2. Agurkinės – agurkai, arbūzai, melionai, moliūgai, patisonai, aguročiai, cukinijos;
3. Ankštinės – pupos, pupelės, žirniai, lęšiai;
4. Grūdinės – kukurūzai.

Daržovės – vaistas

Daržovės labiausiai vertinamos dėl gausaus vitaminų, eterinių aliejų, gliukozidų, pigmentų, mineralinių, skaidulinių ir kitų medžiagų.
Senovės graikų gydytojas, Hipokratas gyvenęs V-IV a. prieš mūsų erą, įvairias daržoves, vaisius ir uogas vertino kaip vaistus – “Mūsų maistas turi būti ir mūsų vaistai, o mūsų vaistai turi būti ir mūsų maistas” – toks jo svarbiausias teiginys. Hipokratas ypač vertino kopūstus kaip vaistą nuo įvairių ligų. Be to jis siūlė vartoti ridikus ir jų sultis nuo virškinimo trakto ligų bei inkstų akmenligės.

Leave a Comment