Kaciu anatomija ir fiziologija

Katė, dar kitaip vadinama namine kate, yra mažas kačių šeimos žinduolis. Kadangi yra plėšrūnas ir minta sumedžiota mėsa, tai šis gyvūnas yra mėsaėdis. Katės atsirado prieš 3500 metų Senovės Egipte, ten jos buvo laikomos, kad išgaudytų peles ir kitus graužikus. Kačių istorija nusitęsia ir į dar tolimesnę praeitį, kai buvo rasti 8000 metų senumo žmogaus ir katės kaulai palaidoti po žeme Kipro saloje. Tuomet ir išaiškėjo, kad katės žemėje gyvena tūstančius metų.
Katės yra vyriškosios (patinas) ir moteriškos (patelė) giminės. Kačių svoris tarp 2,5 ir 7 kilogramų, gali sverti ir daugiau. Jos gyvena 15 – 20 metų. Normali kūno temperatūra 38 ir 39˚ C. 140 – 220 širdies dūžių per minutę.
Naminė katė – tai tipiška kačių šeimos atstovė – nedidelio ūgio, turinti ištįsusį liemenį ir palyginti neilgas kojas. Katės galva kaip ir kaklas dažniau trumpi, uodega normalaus ilgio. Nors būna ir beuodegių kačių, tai naujai išvestos veislės. Kailis vienodai dengia visą kūną ir būna įvairių atspalvių. Plaukas trumpas ir prigludęs. Tik dirbtinai išvestų veislių kačių kūno sandara, plaukuotumas, spalva kiek kitokia. Katė – bene elegantiškiausia ir gražiausia pllėšrūnė.

KATĖS SKELETAS

Kaulai, sujungti jungiamojo audinio raščiais ir kremzlėmis, sudaro gyvūno griaučius, arba skeletą. Jis sudaro tvirtą kūno pagrindą – atramą minkštoms kūno dalims. Kai kur skeletas sudaro tvirtas ertmių sienas gležniems organams, kaip smegenims,širdžiai. Kaulai – tai mineralinių medžiagų, ypač kalcio ir fo

osforo depas. Juose yra 50% vandens, 15,75% riebalų, 12,4% kitų organinių junginių ir 21,85% neorganinių medžiagų (kalcio fosfato, kalcio karbonato).
Katės skeletą sudaro: kaukolė, stuburas, krūtinės ląsta ir galūnės. Skeletas, jungiamas kremzlių, jungiamųjų audinių, sąnarių, kartu su raumenimis įgalina kūną judėti.
KAUKOLĖ. Katės kaukolė vidutinio dydžio su stipriais žandikauliais ir gerai išsivysčiusiomis smegenimis. Viršutiniame žandikaulyje yra 16 nuolatinių dantų, o apatiniame – 14 nuolatinių dantų. Taisyklingas sukandimas – tiesus, arba replių principo, kai kapliai remiasi vienas į kitą sudarydami tarsi reples. Nustatant grynaveislių kačių sukandimą, leistinas nedidekis nukrypimas nuo normos. Jei tarpas tarp viršutinio ir apatinio žandikaulio kaplių didesnis nei 2mm, ir apatinio žandikaulio kapliai šlenda į priekį, tai laikoma yda ir kvalifikuojama kaip perkandimas. Kai viršutinio žandikaulio kapliai išlenda į priekį apatinio žandikaulio kaplių atžvilgiu, ši yda vadinama nepakankamu sukandimu. Šie nukrypimai nuuo normos yra paveldimi ir nepriklauso nuo katės auginimo bei laikymo sąlygų.
PIENINIAI DANTYS. Kačiukai gimsta be dantų. Pieniniai dantys prasikala 10 – 30 dienų amžiuje. Iš viso jų išdygsta 26. Viršutiniame žandikaulyje yra 6 kapliai, 2 iltys, 4 prieškrūmiai. Pieninius dantis keičia nuolatiniai, kai gyvūnai sulaukia 3,5 – 5,5 mėnesių amžiaus. Tuo metu kačiukai prasčiau ėda, o kai kada visai neliečia maisto.
NUOLATINIAI DANTYS. Suaugusi katė turi 30 nuolatinių dantų. Viršutiniame žandikaulyje yra 16 (6 kapliai, 2 iltys, 6 prieškrūmiai ir 2 krūminiai), o apatiniame žandikaulyje – 14 (6 kapliai, 2 iltys, 4 prieškrūmiai, 2 krūminiai).
Tinkamai šeriamo kačiuko dantys pasikeičia be komplikacijų. Katei se
enstant vis labiau nusitrina kapliai, jie pirmieji ir iškrenta. Prieškrūmiai ir krūminiai dantys išsilaiko iki 20 metų. Išvestų veislių katės gyvena daug trumpiau, taigi ir jų dantys iškrenta kur kas anksčiau.
STUBURAS. Susideda iš 7 kaklo, 13 krūtinės, 7 juosmens, 3 suaugusio kryžkaulio ir 20 – 26 uodegos slankstelių. Beuodegių kačių išsivystę tik 4 pirmieji uodegos slanksteliai. Iš stuburo išauga 13 porų šonkaulių. Šonkauliai kartu su krūtinkauliu ir krūtinės slanksteliais sudaro krūtinės ląstą. Pirmų 9 šonkaulių poros suaugusios su krūtinkauliu, o 4 poros laisvos.
Visa kaukolės ir stuburo sistema saugo labai jautrią centrinę nervų sistemą, kuri sudaryta iš nugaros ir galvos smegenų.
GALŪNĖS. Jos skirtos judėjimui palengvinti. Veikia sverto principu. Atsirado, gyvūnams prisitaikant judėti standžiu pagrindu. Jų efektyvumą didina raumenys, prisitvirtinę prie griaučių. Žinduolių galūnės stiprios, jų padėtis vertikali (laiko kūną pakeltą nuo žemės).
Priekinių galūnių juosta. Ją sudaro mentė, petikaulis, priešpetis, stipinkaulis, riešas, plaštaka ir letena. Katės priekinės galūnės turi po penkis pirštus. Pakėlę katę už priekinių kojų, galime smarkiai patempti raumenis.
Užpakalinių galūnių juosta. Ją sudaro dubuo, šlaunis, kelio girnelė, blauzda, kulnas, slėsna ir užpakalinė letena. Ant užpakalinių galūnių katė turi po keturis pirštus.
Katės pirštų nagai specifiškai įtraukiami. Ji eina remdamasi pado pagalvėlėmis, todėl ji vaikšto labai tyliai. Katė galanda nagus, kad jų forma butų gera ir kad jie butų aštresni.

Katės skeletas

1. Kulnakaulis,
2. riešakaulis,
3. uodegos slanksteliai,
4. kaklo slanksteliai,
5. raktikaulis,
6. šonkauliai,
7. šlaunikaulis,
8. šeivikaulis,
9. petikaulis,
10. kaukolė,
11. klubakaulis,
12. sėdynkaulis,
13. juosmens slanksteliai,
14. plaštakos ka

aulas,
15. pėdos kaulas,
16. alkūnė,
17. pirštakauliai,
18. pisiform bone (lot.),
19. gaktikaulis,
20. stipinkaulis,
21. kryžkaulis,
22. mentė,
23. krūtinkaulis,
24. kulnakaulis,
25. krūtinės slanksteliai,
26. blauzdikaulis,
27. alkūnkaulis,
28. kardinė atauga.

KATĖS RAUMENŲ SISTEMA

Raumenys sąlygoja daugelį svarbiausių organizmo fiziologinių funkcijų: viso kūno, jo dalių bei organų judėjimą, kaujo apytaką, kvėpavimą, kramtymą, maisto judėjimą virškinamajame trakte, medžiagų apykaitos nereikalingų produktų šalinimą. Jie sudaro 40 – 60 % organizmo masės ir priklauso judėjimo organų sistemai. Skiriami lygieji ir skersaruožiai raumenys. Lygiųjų yra virškinamojo trakto, kraujagyslių, lytinių ir kvėpavimo takų, liaukų latako sienose, akyse,odoje. Lygiuosius raumenis inervuoja vegetaciniai nervai, todėl jie susitraukia automatiškai ir lėtai. Skersaruožiai yra galvos, liemens,galūnių, kaklo, liežuvio, gomurio, ryklės ir t.t. Raumenys atlieka savo funkciją, nes jie yra dirglūs. Pagrindinė visų raumenų savybė yra susitraukimas ir atsipalaidavimas, t.y. sutrumpėjimas ir pailgėjimas. Raumeniui susitraukus pasikeičia jo forma, bet ne tūris. Raumenų tonusas – tai įtempimas. Jį palaiko nuolatiniai impulsai iš centrinės nervų sistemos. Raumenų tonusas padeda greitai keisti padėtį erdvėje, išlaikyti pusiausvyrą.
Kačių raumenų sistemą sudaro galvos, kaklo, stuomens ir galūnių raumenys, kurie prisitvirtinę prie skeleto kaulų. Raumenų veikla – tai jų skaidulų susitraukimas. Raumeniui susitraukiant, cheminė energija virsta darbu, o darbo metu išsiskiria šiluma.

KATĖS ODA IR PLAUKŲ DANGA

Svarbią reikšmę katės gyvenime turi oda ir plaukų danga. Odoje baigiasi nervų galūnės, kurių pagalba organizmui perduodami visi signalai apie išorinius dirgiklius. Be to, oda atlieka organizmo termoreguliatoriaus,mechaninės jo apsaugos funkciją. Plauko ilgis ir

r spalva lemiamą reikšmę turi veislininkystėje.
Katei labai reikalingi jautrieji plaukai, augantys abipus nosies, virš akių ir užpakalinių galūnių vidinėje pusėje. Jie padeda jai orientuotis aplinkoje, atspėti kliūtį nakties tamsoje, išvengti susidūrimo. Dengiamasis naminės katės plaukas gali būti ilgas, normalaus ilgio ir tarsi pliušinis. Poplaukis – trumpas ir minkštas.
Patelių apatinėje pilvo ir krūtinės dalyje yra susiformavę 8 speneliai, po keturis iš kiekvienos pusės. Jie jungiasi su pieno liaukomis. Juos žindžia naujagimiai kačiukai pirmosiomis gyvenimo savaitėmis.
Dar labai svarbus odos darinys yra kačių pirštai ir letenų pagalvėlės. Jos leidžia katei be garso vaikščioti. Be to, jose yra prakaito liaukos.

VIRŠKINIMO ORGANŲ SISTEMA

Kad organizmas galėtų gyventi, jis turi nuolat gauti baltymų, riebalų, angliavandenių, mineralinių druskų, vandens ir vitaminų. Tačiau išvardytų maisto medžiagų, kurias gyvūnas gauna su maistu, organizmas dar negali pasisavinti. Virškinamajame trakte šios medžiagos, veikiamos fiziškai, chemiškai ir biologiškai, virsta nesudėtingais, vandenyje tirpstančiais junginiais, kurie pro virškinamojo trakto sienelę gali patekti į kraują ir limfą. Šie nesudėtingi junginiai naudojami kūno ląstelėms atstatyti ir kaip energijos šaltinis.
Virškinimo organuose susmulkintas ėdalas maišosi su vandeniu ir virškinimo sultimis, skystėja ir galiausiai įsiurbiamas į kraują. Nesuvirškintos medžiagos pašalinamos pro žarnyną.

Virškinimo sistema prasideda burna, toliau eina ryklė, stemplė, skrandis, plonosios žarnos, storosios žarnos. Virškinimo sistemai priklauso kepenys, kasa, blužnis ir kitos vidinės sekrecijos liaukos. Naminių kačių žarnynas trigubai ilgesnis už kūną. Virškinimo sistemos funkcijos – paiimti ėdalą ir iš jo pasisavinti maisto medžiagas.
Ėsdama ir kramtydama katė naudojasi tvirtais žandikauliais su juose esančiais dantimis. Smulkiais priekiniais dantimis, kapliais katė nuo kaulo nugraužia mėsos likučius, paima maisto gabalėlius.
Svarbiausias katės ginklas medžiojant gyvą grobį yra iltys. Jomis laimikis suplėšomas į gabalus. Jas katė naudoja ir gindamasi. Nuo didelio mėsos gabalo mažesnius gabaliukus atkanda ir susmulkina krūminiais dantimis,
Ėsdama ir gerdama ji neapsieina be šiurkštaus liežuvio. Juo taip pat valo kailį. Pasitaiko, kad katei neėdant apžiūrimas liežuvis atrodo padidėjęs, teka seilės. Taip gali atsitikti katę šeriant netinkamai paruoštu ėdesiu iš stemplių, frakcijų, kraujagyslių, kurios apsiveja apie liežuvio pagrindą.
Labai svarbus organas stemplė. Ji jungia katės burnos ertmę su vienkameriu skrandžiu. Stemplė elastinga ir žiediniais raumenimis varo maistą į skrandžio pusę.
Skrandyje toliau vyksta burnoje seilių pradėtas virškinimo procesas. Skrandis – raumeningas maišelio pavidalo organas, į kurį patenka nurytas maistas. Skrandžio sieneles dengia sultis išskirianti gleivinė. Katės skrandis turi nuostabią savybę – pripildytas netinkamo maisto išsivalyti. Vemiant pasišalinamas nesuvirškintas ėdalas, kaulai, sausgyslės, plaukai bei dalis skrandžio sulčių.
Iš skrandžio maistas patenka į žarnyną, kurio ilgis, katei mintant mėsa, esti nuo 1 iki 1,8 m. palyginus su žolėdžių gyvūnų žarnynu – labai trumpas. Iš pradžių plonosiose žarnose, veikiami įvairių sulčių, virškinami riebalai, baltymai, anglevandeniai. Čia žarnynui ateina į pagalbą tulžis bei skrandžio sultys, turinčios įvairių fermentų. Jų veikiamas ėdalas cheminių reakcijų suskaldomas į smulkes daleles, kurios per žarnyno sieneles patenka į kraują ir išnešiojamas į tuos organus, kuriems jos reikalingos.
Į storąsias žarnas patenka nedaug ėdalo. Jose tam tikros bakterijos sintezuoja vitaminus ir sumažėjus vandens kiekiui susidaro išmatos.
Išmatos – ėdalo atliekos, kurių nepasisavina organizmas. Katė turi nuo 2 iki 4 cm ilgio akląją žarną, tačiau be kirmėlinės ataugos – apendicito. Nesuvirškintas ėdalas – išmatos pašalinamos per analinę angą, kuri yra katei po uodega. Išmatų kiekis priklauso nuo suėsto maisto kiekio, rūšies. Mažiausiai išmatų šalina katė, ėdanti mėsos produktus. Ji rečiau tuštinasi.

ŠLAPIMO ORGANAI

Šie organai atlieka šlapimo išskyrimo iš organizmo funkciją. Šlapimas – tai inkstų ekskretas, kuriame yra baltymų ir duskų apykaitos produktų, vandens ir kitų medžiagų. Šlapimo išskyrimo ir šalinimo organams priskiriami inktai, šlapimtakiai, šlapimo pūslė ir šlaplė.
Šlapimas iš inkstų geldelės šlapimtakiu patenka į šlapimo pūslę, kur ir kaupiasi. Šlapimo pūslėje esantis vožtuvas neleidžia grįšti šlapimui į šlapimtakius, bet netrukdo jam tekėti į šlapimo pūslę. Šlapimtakiai iškloti daugiasluoksniu pereinamuoju epiteliu. Šlapimo pūslė yra kriaušės formos organas, glūdintis dubens ertmėje. Jos sienelė sudaryta iš gleivinės ir raumeninio sluoksnio. Gleivinė išklota pereinamuoju epiteliu, kuris iš tuščios pūslės būna susiraukšlėjęs, o prisipildžiusios – išsitempia.
Kačių šlaplė nuo šlapimo pūslės kaklelio atsiveria į makšties prieangį, o katinų sudaro lytinės varpos sudedamąją dalį ir atsiveria į varpos galvutę. Šiuo kanalu išskiriama ir katinų sperma.
Per dieną normaliai šeriama katė išskiria 100 – 200 ml šlapimo. Saugusi katė per parą šlapinasi 2 – 4 kartus. Šlapindamasi katė iš organizmo pašalina medžiagų apykaitos produktus bei patekusias su ėdalu nuodingąsias medžiagas. Šlapimo šalinimas padeda organizmui reguliuoti vandens ir druskų apykaitą. Be to, „vestuvių“ laikotarpiu šlapimu dar žymima vietovė.

LYTINIAI ORGANAI

Šie rūšiai išlaikyti skirti organai yra glaudžiai susiję su kitomis organizmo sistemomis. Žinduoliai yra skirtalyčiai. Vyriškuose lytiniuose organuose vystosi spermotozoidai, o moteriškuose – kiaušinėliai.
Patelių lytinius organus sudaro kiaušidės, kiaušintakiai, gimda, makštis ir lytinės lūpos. Kiaušidėse susiformavusi kiaušialąstė kiaušintakiuose subręsta, apsivaisina ir, virtusi zigota, nuslenka į gimdą, kur iš jos vystosi vaisius. Katingumui pasibaigus, vaisius per makštį išeina į išorę. Patinų lytinius organus sudaro sėklidės, antsėklidis, sėklinis virželis, sėklinis latakas, priedinės lytinės liaukos, sėklidžių maišelis, kapšelis, lytinė varpa ir apyvarpė.

KVĖPAVIMO ORGANAI

Kvėpavimu vadinamas deguonies paėmimas iš aplinkos ir anglies dioksido išskyrimas į aplinką. Šis dujų pasikeitimas vyksta plaučiuose. Prieš patekdamas į plaučius, oras praeina pro viršutiniuosius kvėpavimo takus, t.y. nosies ertmę, gerklas, gerklę ir bronchus. Čia jis sušyla, išsivalo ir prisisotina vandens garų. Viršutinieji kvėpavimos takai atlieka ne tik minėtas, bet ir kitas funkcijas, pvz. nosis yra uoslės organas, gerklos – balso. Kvėpavimą reguliuoja kvėpavimo centras, esantis pailgosiose smegenyse. Šio centro dirginimas yra refleksinis, humoralinis ir automatinis.
Kvėpavimo organams priklauso nosis, ryklė, gerklos, gerklė ir plaučiai. Dalis šių organų yra vamzdinės struktūros. Tam, kad praeitų oras, jie visada turi būti atviri. Vamzdinius organus vietoj raumeninio audinio sudaro jungiamasis audinys, elastinė kremzlė ir net kaulinis audinys (nosies ertmėje). Kvėpavimo takų gleivinė išklota blakstieniniu epiteliu, todėl smulkios pašalinės dalelės grąžinamos į išorę (iškosimos). Nosies ertmėje išraizgyta kraujagyslių, tad oras čia sušyla iki kūnui artimos temperatūros. Kvėpavimo takuose yra uoslės ir balso organai. Su balso stygų pagalba katė gali murkti.

ŠIRDIS IR KRAUJOTAKA

Nuolatinis kraujo judėjimas organizme vadinamas kraujo apytaka, limfos judėjimas – limfos apytaka. Kraujo apytakos organai glaudžiai susiję su kitais organizmo organais ir audiniais. Iš virškinamųjų organų kraujas išnešioja audiniams maisto medžiagas, iš plaučių – deguonį. Kraujas, cirkuliuodamas visame organizme, reguliuoja kūno šilumą, išnešioja hormonus, vitaminus, dalyvauja organizmo gyvybinių funkcijų reguliavime. Limfos apytakos organai atlieka apsauginę organizmo funkciją ir papildo veninę kraujo apytakos dalį.
Katės širdis – tai raumeninis organas, veikiantis visą gyvenimą. Širdies masė siekia nuo 0,4 iki 0,8 bendro svorio. Vidutiniškai katė sveria 4 kg, tad širdis – 16 – 32 g. Sulig kiekvienu dūžiu per širdį prateka 3 ml kraujo. Per minutę, esant 110 širdies dūžių, – atitinkamai 330 ml. Per valandą katės širdis perpumpuoja 20 l kraujo, o per parą – 475 l.
Maisto medžiagas bei deguonį organizmas gauna ir medžiagų apykaitos produktus pašalina per vamzdinės struktūros organus, kuriems priklauso kraujo ir limfos apytakos sistemos. Širdies ir kraujotakos sistema maitina visas ląsteles reikiamomis medžiagomis, be to, šalina medžiagų apykaitos produktus. Kraujotakos svarbiausia funkcinė dalis yra kraujas, kuris, širdies varomas, cirkuliuoja uždaroje kraujagyslių sistemoje. Limfa, tekėdama iš audinių ir organų limfagyslėmis per limfinius mazgus, suteka į kraują. Kraujas ir limfa susideda iš skystos plazmos ir ląstelių elementų.
Iš širdies kraujas arterijomis ir kapiliarais teka į visus organus, kur vyksta medžiagų apykaita, po to renkasi į venas ir grįšta į širdį. Kraujas organizme cirkuliuoja didžiuoju ir mažuoju kraujo apytakos ratu, nors iš esmės ratas yra vienas.
Deguonis būtinas visiems organizme vykstantiems procesams. Jų metu pasigaminęs anglies dioksidas iš organizmo turi būti pašalinamas. Deguonies pasisavinimas ir anglies dioksido šalinimas vyksta kvėpavimo organuose.

JUTIMO ORGANAI

Mūsų naminės katės elgsenos ypatybės rodo, kad jos jutimo organai gerai išsivystę. Daugeliu atvejų katė savo jausmų gama aplenkia žmones. Specialia aparatūra pavyko išsiaiškinti, ką būtent katė gali pajusti savo jutimo sistemomis. Žinome šešias katės jutimo sistemas: lytėjimą, skonį, uoslę, regėjimą, klausą ir pusiausvyros, orientacijos bei laiko pojūtį. Ne vienos rūšies gyvūnams vieni ar kiti jutimo organai turi skirtingą svarbą. Tik harmoningai sąveikaudami visi jutimai tarnauja konkrečiam gyvūnui. Jutimo organai – tai ypatingos jautrių lątelių grupės, vadinamos receptoriais. Visus jutimo organus, kurie padeda organizmui subtiliai analizuoti išorinio pasaulio objektus ir atskirti vidinius dirgiklius vadiname analizatoriais.
REGĖJIMAS. Regėjimo analizatorius padeda suvokti spalvą, formą, dydį, atstumą, judėjimą. „Katės akimi“ vadinami automobilio atšvaitai, esantys užpakalinėje jo dalyje, kurie apšviesti atspindi kito šaltinio šviesą. Šis pavadinimas – žmogui gerai pažįstamas stebėjimų rezultatas. Daugelis nakties gyvūnų turi savybę apšviestom akim spinduliuoti žalią spalvą. Tokios sandaros akys regėjimui naudoja pašalinio šaltinio šviesą. Katės neblogai skiria spalvas. Apskritai iš naminių gyvulių didžiausias akis turi galvijai, tačiau proporcingai kūnui didžiausios – kačių akys.
Katės vyzdys dienos šviesoje ne apskritas kaip žmogaus, o vertikaliai ovalus. Jis greit reaguoja į šviesą ir priklausomai nuo jos intensyvumo keičia formą. Katės regėjimo kampas lygus 205 laipsniams. Ji mato 6 kartus geriau už žmogų, tik neskiria kai kurių spalvų. Visiškoje tamsoje katė nemato, orientuojasi lytėjimo ir klausos organų pagalba. Katė yra medžioklinis nakties gyvūnas. Jos akies tinklainė labai jautri ir bijo saulės šviesos. Jei esant stipriam apšvietimui katės vyzdžiai apskriti ir labai išsiplėtę, tai rodo, jog gyvūnas smarkiai susijaudunęs. Kita vertus, taip gali atsitikti ir dėl medikamentų poveikio arba kokios nors ligos.
Kačių akys būna nuo žydros iki aukso spalvos. Baltų kačių (albinosių) akys be pigmento – paprastai rausvo atspalvio, kurį nuliame akies kraujagyslės. Akį saugo trečiasis akies vokas. Paprastai jis matomas tik kamputyje ties nosimi, bet tarpais gali uždengti ir visą akį. Trečiasis akies vokas valo akies rageną nuo dulkių. Katei susirgus jis kai kada iškrenta.
UOSLĖ. Ja suvokia įvairius kvapus. Perifeninę uoslės organo dalį sudaro nosis. Žinduolių (taip pat ir kačių) vidinė nosies ertmė išklota uodžiamuoju epiteliu. Jį sudaro ramstinės ir uodžiamosios ląstelės, reaguojančios į dujines chemines medžiagas. Naminių gyvūnų uoslė gerai išsivysčiusi ir padeda jiems susirasti maistą, įvertinti jį ir apsisaugoti nuo priešų. Kiekviena gyvūnų rūšis turi savybę užuosti tam tikrus kvapus, kurie svarbūs jų gyvenimui. Ir nors katės uoslės negalima lyginti su šuns, bet ji daug kartų stipresnė už žmogaus. Ji atlieka nemažą vaidmenį ir kačių tarpusavio santykiuose bei svetimų žmonių draugijoje. Nesunkiai privilioti bet kurios veislės ir lyties katę galima valerijonų kvapu. Katės gerai jaučia savo potencialių priešų, ypač šunų, kvapą. Net ką tik gimęs kačiukas suranda pagal kvapą spenelį motinos tešmenyje. Taigi uoslė kačių gyvenime atlieka itin didelę reikšmę.
SKONIS. Jis juntamas specialiais receptoriais, išsidėsčiusiais liežuvio speneliuose, minkštajame gomuryje ir ryklės užpakalinės sienelės paviršiuje. Skonio receptorius dirgina tik ištirpusios medžiagos. Katė gerai skiria saldų skonį nuo sūraus, rūgštų nuo kartaus ir t.t. Kai kurio maisto katei nereikia net ragauti – užtenka pauostyti. Vadinasi skonis ir uoslė yra susiję.
KLAUSA. Tai ausies organas, kuris skirstomas į išorinę (sugauna garsą), vidurinę (praleidžia garsą) ir vidinę (priima ir transformuoja garsą). Katė pasižymi puikia klausa. Jų stačios judrios ausys primena lokatorius. Katės klausos nerve yra apie 52 tūkstančius galūnių. Šiam gyvūnui prieinamas erdvinis klausymasis, nesunkiai nustato garso stiprumą, tolumą ir aukštumą. Be to, gali atpažinti garsų šaltinį ultragarso diapazone. Tuo pagrįstas motinos ir mažo kačiuko bendravimas. Pelės taip pat bendrauja ultragarso pagalba, taigi katė laisvai nustato kur ji yra. Katės klausos diapozonas – nuo infra – iki ultragarso dažnumo (10 – 80 tūkst. hercų). Labai jautrio klausos katė pagauna 13 tūkst. hercų dažnumą.
LYTĖJIMAS. Odoje yra receptorių, kurie padeda gyvūnams suvokti išorinį pasaulį. Pagal fiziologines ypatybes odos analizatoriai yra skirstomi į taktinius (lietimo – priima mechaninius dirginimus. Jie nevienodai pasiskirstę ant viso kūno, daugiausia yra snukyje, liežuvio smaigalyje ir lūpose), terminius (šalčio, šilumos – taip pat išsidėstę visame kūno paviršiuje. Šalčio receptorių yra daugiau nei šilumos), skausmo (padeda apsisaugoti nuo sužalojimo, sužadina gynimosi refleksus ir tada gyvūnas bando atsikratyti dirgiklio).

Katės jautriausi lytėjimo organai yra plaukais vadinami ūsai ir ilgi kieti palukai, augantys virš akių bei užpakalinių slėsnų vidinėje pusėje. Orientuotis erdvėja padeda visas kailis. Jautrieji plaukai padeda tamsoje išvengti kliūčių. Daug informacijos iš aplinkos ji gauna per priekines letenas. Jomis tyrinėja daiktus. Purvą ar drėgmę nuo priekinių letenų stengiasi tuoJ pat nupurtyti, nulaižyti.
PUSIAUSVYROS POJŪTIS. Šio pojūčio organas yra vidinėje ausies dalyje (vestibulinis aparatas), juo jaučiama kūno padėtis erdvėje. Vestibulinį aparatą sudaro prieangis ir pusratiniai kanalai. Prieangis pripildytas endolimfos. Joje yra kalcio fosfatų darinių, vadinamų otolitais. Keičiant kūno ir galvos padėtį, kinta otolitų padėtis. Pusratiniai kanalai yra trys. Išsiplėtę kanalų galai sudaro ampules, kuriose baigiasi klausos nervo vestibulinės skaidulos. Pakitus endolimfos spaudimui, pusratiniuiose kanaluose dirginami vestibulinio aparato receptoriai. Taip ir pasikeičia kūno ir galvos padėtis.
Kačių šis organas yra labai gerai išsivystęs. Pusiausvyros pojūčiui įtakos turi kitų organų, ypač klausos ir regėjimo, normalus funkcionavimas. Katės vaikšto stogo kraštu, laipioja tvoromis, medžių šakomis, nejausdamos jokios baimės. Net krisdamos su refleksų pagalba gali pakoreguoti kūno padėtį taip, kad nusileistų ant kojų. Krintant iš 2 – 3 metrų aukščio ant minkštos vietos katę gelbsti paveldėtas saugos refleksas. Tačiau krintant iš didesnio aukščio šis refleksas ne visada praverčia, ypač kai katė yra šoko būsenoje, tada ji gali neatlikti reikiamo posūkio ore.
ORIENTACIJOS POJŪTIS. Katės visais laikais orientavosi gerai savo gyvenamojoje vietoje, kurią atpažįsta uosle, regėjimu, lytėjimu. Kas joms labiau padeda orientuotis nežinoma. Tik aišku yra viena, kad katės, gyvenančios laisvėje, geriau orientuojasi aplinkoje, negu bute gyvenančios katės. Šis jų pojūtis yra geriau išvystytas.
LAIKO POJŪTIS. Katės turi puikiai išugdytą laiko pojūtį. Jas galima tam tikru laiku išleisti į lauką, žinodami, kad ji grįš paėsti ir nakvos namie. Jos pripranta prie tokio ritmo ir kasdien gali būti išleidžiamos į lauką.

Taigi anatomiškai ir fiziologiškai išnagrinėjau katės sandarą. Savo struktūra ji nedaug skiriasi nuo kitų žinduolių. Galbūt tik išsiskiria savo lankstumu ir judrumu. Jos pagrindiniai išskiriamieji bruožai yra įvairūs jutimo organai, kurie leidžia katei laisvai jaustis tamsoje. Todėl jos būna ypač aktyvios sutemoje ir naktį. Katės yra labai vislūs gyvūnai. Per metus kačiukų jos atsiveda du kartus (pavasarį ir rudenį). Savo jaunikliams jos dažniausiai būna labai dėmesingos. Ilgai jais rūpinasi ir globoja. Pagrindinis rodiklis, kad žinotume ar katė yra sveika – tai kailis. Jis turi būti švelnus ir blizgus. Katės pasiligoja nuo netinkamo maisto ar netinkamos higienos priežiūros, gali atsirasti įvairių parazitų.
Šis gyvūnas yra labai jaukus, mylintis ir švelnus. Greit pripranta prie savo šeimininko.

Literatūros sąrašas:

1. „Lietuviškoji tarybinė enciklopedija“
2. D. Kukenys, A. Šiaulys „Žemės ūkio gyvulių anatomija ir fiziologija“
3. „VET info“
4. Interneto svetainės apie kates.

Leave a Comment