Pranas Vaičaitis (1876 – 1901) Biografija. Pačioje XIX a. pabaigoje, poaušrio laikotarpiu,skleidėsi tragiškos lemties kūrėjo Prano Vaičaičio (pasirašinėjoslapyvardžiu Pranciškus Sekupasaka) talentas. Vos 25 metus gyvenusio poetobiografija dėl archyvinių duomenų stygiaus sunkiai restauruojama. Nemažaipoeto gyvenimo faktų aptarė bei patikslino, pateikdamas naujų archyviniųduomenų, A.Zalatorius. Gyvenimą ir kūrybą populiariai aprašė Z.Šileris,savitai interpretavo J.Klimaitis. Vaičaitis buvo tikras Sūduvos krašto vaikas, nuolatos jautęs savozanavykiškas šaknis. Poetas gimė 1876 m. vasario 10 d. Santakų kaime (dab.Šakių raj.), pasiturinčio ūkininko šeimoje. Jo gyvenamuoju laikotarpiu išsodžiaus kilę inteligentai ėmė ieškoti savo genealogijos, akcentuodamigarsią gimtinės praeitį, garbingą protėvių kilmę. Ši tendencija palietė irVaičaitį. Kaip ir J.Basanavičius, V.Pietaris, V.Kudirka, jis rašė apie savokaimą, o Piliakalnyje rastą kaukolę vežėsi į Peterburgą antropologiniamstyrimams. Istorinė Sūduvos krašto praeitis, tėviškės gamtos grožis, švelniaelegija nuspalvintas namų jausmas jį lydėjo visą neilgą gyvenimą. Beraštis tėvas ir tik skaityti mokėjusi motina vyriausiąjį iš trijųsūnų Praną stengėsi išmokslinti. Jis lankė Sintautų pradžios mokyklą, o1887 m. įstojo į Marijampolės gimnaziją. Vaičaičio mokymosi metais šigimnazija jau nebebuvo toks lietuvybės židinys kaip Aušros laikais, kadačia kryžiavosi knygnešių keliai, veikė slapti moksleivių rateliai, kadatautinius jaunimo jausmus žadino mokytojai aušrininkai P.Kriaučiūnas,P.Arminas-Trupinėlis, už tai atleisti iš darbo. Įsivyravęs muštras,kūrybinės minties stygius, dvasinis lėkštumas ir netgi persekiojimai kėlėmokinių vidinį maištą, leido pajusti tyliosios rezistencijos prasmingumą.Vaičaitis drauge su kitais moksleiviais skaitė draudžiamą lietuviškąspaudą, vengdavo pamaldų cerkvėje. Dvasią ugdė skaitoma klasikinė rusųliteratūra, lietuviškieji A.Baranausko, S.Daukanto tekstai. Gimnazijoje ėmėryškėti literatūriniai jo polinkiai. Trylikos metų gimnazistas pats ėmėeiliuoti. Tolesnis Vaičaičio gyvenimo posūkis būdingas XIX a. pabaigai: tėvųnoras matyti sūnų kunigą susikerta su jaunuolio siekiais. Šis konfliktasbuvo greičiau nedrąsus pasipriešinimas, o ne sukilimas prieš patristinįautoritetą. Švelnindamas situaciją, sūnus neišdrįsta atvirai pareikšti savoapsisprendimo, o nuvykęs į Seinus rektoriui pasisako nejaučiąs pašaukimo irį seminariją nepriimamas. Jautrus, melancholiškas, prisirišęs prie artimųjųjaunuolis išgyveno kilusį su namiškiais konfliktą, tačiau valingai veržėsiį mokslus – 1895 m. įstojo į Peterburgo universiteto Teisės fakultetą. Studijų metais lietuviško kaimo vaikas patyrė akademinio darboprasmingumą, intelektualinės veiklos poreikį. Jis nesiribojo teisėsdisciplinomis, kurios gerai sekėsi. Imlus studentas domėjosi lietuviųkultūra ir kalba: išklausė E.Volterio lietuvių etnografijos ir lietuviųkalbos gramatikos kursą, susipažino su K.Jauniaus kalbiniais tyrinėjimais,savarankiškai studijavo T.Narbuto, L.Jucevičiaus, S.Daukanto veikalus.Peterburge atsivėrė galimybė geriau pažinti XIX a. rusų bei lenkųliteratūrą. Dvasinei jaunojo poeto brandai svarbi buvo čia surastainteligentiška aplinka. Sunkiai besiverčiantį privačiomis pamokomisstudentą globojo altruistiška Volteriu šeima, kurioje jis dažnai lankėsi, obaigdamas studijas pusę metų gyveno, teikdamas profesoriui lietuvių kalbos,etnografijos žinių. Savo geradariui Vaičaitis skyrė tris proginiuseilėraščius. Išsiilgęs tinkamos draugijos, jaunuolis galėjo pasinerti įfilologinių pokalbių, svarstymų atmosferą, susipažinti su veikliais savotautiečiais, tokiais kaip P.Višinskis, kuris Varpe išspausdino tris jo
eilėraščius. Vaičaitis lankydavosi Peterburgo lietuvių inteligentų namuose.Svarbi jam buvo pažintis su kultūringa Pranaičių šeima: kunigumisionieriumi Justinu Bonaventūra Pranaičiu, artimu Maironio draugu, jobroliu vargonininku Juozu ir, be abejo, Jule Pranaityte, būsimąja poetosužadėtine, prisiekusia jam ištikimybę ir duoto žodžio nesulaužiusia ikimirties. Taigi Peterburge, regis, buvo surasta tinkama aplinka protui irširdžiai ugdyti. Tačiau intelektuali veikla nenuslopino gyvo natūralausjausmo paliktai tėviškei. Vasaromis poetas grįždavo namo, čia daugiausiakurdavo – įkvėpimas ateidavo savojoje aplinkoje arba jos ilgintis. Atrodo,kad Vaičaičio neslėgė susvetimėjimo jausmas, kurį patirdavo ne vienas,išklydęs iš gimtojo sodžiaus. Poeto sužadėtinė, Peterburgo Šv. Kotrynosgimnazijos moksleivė, rašo, kad ji nemėgusi vasaromis svečiuotis tėviškėje,nes kaimo bendruomenė sunkiai priimdavusi į „kliasas” leidžiamą baltarankę.Vaičaičio santykis su tėviške patvirtina teiginį, jog „objektyvųinteligento išėjimo, susvetimėjimo procesą tolydžio komplikavo subjektyviossugrįžimo emocijos”. Tėvų namai buvo vieta, kur traukė ne tik brangūs vaikystėsprisiminimai, bet ir buvo saugomos savosios lietuviškos kultūrosrelikvijos, tokios kaip persirašyta A.Baranausko Kelionės Petaburkan giesmė„Nu, Lietuva, nu, Dauguva”. Šis nuorašas ir tapo pagrindiniu įkalčiuįtraukiant Vaičaitį į garsiąją „Sietyno” draugijos bylą. Pusantrų metųypatingai prižiūrėtas policijos, netekęs stipendijos, privačių pamokų, 1899m. poetas buvo nubaustas mėnesiu kalėjimo. Tai sutrukdė laiku baigtiuniversitetą, pareikalavo daug fizinių ir dvasinių jėgų, silpnino sveikatą. Gavusiam diplomą absolventui 1900 m, E.Volteris parūpino vietąPeterburgo mokslų akademijos bibliotekoje. Planuodamas savo ateitį, poetasgalvojo studijuoti Vakarų Europoje komercijos mokslus. Tačiau sveikatažymiai pablogėjo, ir jis turėjo grįžti į tėviškę. Pranas Vaičaitis,pakirstas džiovos, mirė Santakuose 1901 m. rugsėjo 21 dieną ir buvopalaidotas Sintautų kapinėse. Kūryba. Vaičaičio eilėraščiai buvo spausdinami Varpe, Vienybėjelietuvninkų, Ūkininke. Pirmas rinkinys išleistas 1903 m. Amerikoje (parengėJ.Mačys-Kėkštas ir J.Pranaitytė). Pačiam poetui šlovė, regis, mažai rūpėjo.Jis siuntė eilėraščius ten, kur jie buvo spausdinami, kaip ir tautosakoskūrėjai, mažai galvodamas apie save. Vertinimas. Vaičaičio poezija vertinama įvairiai. Dažnai pabrėžiamasjos savitumas XIX a. pabaigos lietuvių poezijos kontekste. V.Mykolaitis-Putinas rašo, kad negausus Vaičaičio kūrybinis lobis „turi savo veidą ircharakterį”, kad geresnieji jo eilėraščiai pasižymi „ypatingu paprastumu irskurdumu [graudumu]”. K.Nastopka nurodo, kad Vaičaičio kūrybą, kuriojesvarbus fabulos vaidmuo, gausu buitinių detalių ir aprašinėjimo, galimavertinti kaip „kitokios poezijos, kitokio poetinės kalbos būdo” ieškojimą.A.Zalatorius, nusakydamas Vaičaičio vietą XIX a. pabaigos literatūroskrypčių raidoje, tvirtina, kad Vaičaitis, kaip menininkas, „stovėjo antromantizmo ir realizmo susikirtimo ribos”. Ne vienas tyrinėtojas, rašydamasapie jaunojo poeto savitumą, jį gretina su Maironiu. Dar S.Kymantaitė-Čiurlionienė teigė, jog Vaičaičio vieta yra greta Maironio. Vėliau poetasS.Geda svarstė: „<…> ar P.Vaičaitis, miręs vos 25-erių, neturėjo didesniųar bent Maironiui lygių poetinių aspiracijų? Tik nespėjo jų atskleisti<…>.” Vieniems atrodo, jog Vaičaitis tolo nuo Maironio lyrizmo, kitirašo: „Kaip lyrikas, P.Vaičaitis visai priartėja prie Maironio. Tiesa, jamtrūksta maironiškų minties užmojų, filosofinės gilumos, bet užtat jis turidaugiau žemiško betarpiškumo ir originalaus poetinio konkretumo.” Vienilinkę labiau ryškinti abiejų poetų kūrybos paraleles, kiti – priešybes. Beveik visi tyrinėtojai pastebi Vaičaičio poezijos nelygymus beiįvairiai suprantamą kūrybos dvilypumą. V.Mykolaitis-Putinas rašo, jog jiyra „labai nelygi: nuoširdžios poetinės elegijos, dirbtinės, dažnaineskoningos satyros, sklandžios pasakos ir įmanomi ar net visai gerivertimai”. Panašią mintį po kelių dešimtmečių pakartoja ir A.Zalatorius,šalia tikrų „poezijos perlų” atrasdamas silpnus tekstus, parašytus pagal išanksto susidarytą schemą. Kūrybinį Vaičaičio dvilypumą M.Jonaitis sieja suhomo socialis ir homo individualis susidūrimu jo poezijoje, herojiškomis irelegiškomis jos linijomis. Kūrybos visumą aprėpti bandė jau V.Mykolaitis-Putinas, išskyręs lyrinę ir epinę poeziją, pirmojoje radęs „individinę irpatriotinę visuomeninę grupę”, antrojoje – „istorijos dainas irhegzametrais rašytas pasakas”. Sovietinės kritikos apeitus herojinius irreliginius poeto kūrybos motyvus plačiau aptarė V.Daujotytė. Savotiška problema tapo Vaičaičio poezijos sąsajos su jo biografija.Daugelio tyrinėtojų (ypač ankstesniųjų) linkę ieškoti autentiškų poetobiografijos ir kūrybos paralelių, Mėgindamas prasiskverbti į poeto kūrybosesmę, S.Geda irgi rašo, jog Vaičaičio poezija galima motyvuoti teiginį, kadliteratūra neatskiriama nuo gyvenimo, ir pažymi du jo kūrybos determinatus– sunkią istorinę situaciją ir trumpą, tragišką gyvenimą. TačiauA.Zalatorius perspėja, jog bandymai sieti Vaičaičio eilėraščius su jobiografija yra pagimdę nesusipratimų, todėl siūlo daugiausia remtis pačiakūryba. Pasaulėjauta. Vaičaičio poezija yra sinkretiška altruistiškosasmenybės, erdvios pasaulėjautos poeto kūryba. Visuomeniniai irindividualūs motyvai joje kyla iš to paties šaltinio – sujaudintos širdies.Net intymiose poeto elegijose nuskamba nerimas dėl bendrų idealų,neišsipildžiusių plačių troškimų, gimtojo krašto ateities. Emocinis įvairiųmotyvų vieningumas sietinas su savitu poezijos prigimties supratimu. Poetodainos – ne švento įkvėpimo pagimdytos, bet „iš vargo nupintos”. Tai nėratradicinė, klasikinė meninio talento bei kūrybos akto samprata, pagal kuriątalentas – tai Dievo dovana, o kūryba – dieviškosios malonės apraiška.Tokia samprata vadovavosi Maironis. Tuo tarpu Vaičaitis įkvėpimo ieškoišorinėje, dažnai individualiai traktuojamoje realybėje ir savo nedalioje.Jo poezija priklauso „atviros poezijos tipui” (A.Zalatorius). Jos kalbamažai užkoduota, adresanto pozicija aiškiai išreikšta, dažna kalbėjimo,komunikavimo su numanomu adresatu situacija. Dainiaus statusas. Liaudiškoje lietuvių poezijos versmėje,gyvybingoje visą XIX amžių, nuo Strazdo iki Vaičaičio išliko panašuspoetinis kredo: Vaičaitis sujungė strazdiškąjį „Reiškiu giedu, linksminu, /Smūtną žmogų raminu” ir vienažindiškąjį „Oi dainos dainelės, jūs manopatieka!” Nors jis polemizavo su A.Vienažindžio individualizmu („Man vistaip pat”), tačiau ir pats gaivinosi poetinėmis meditacijomis. Ramintojas,guodėjas Vaičaičio poezijoje įgavo dainiaus, prisiimančio atsakomybę užvisus „gentainius”, statusą. Tokia poezija reiškia visuotinę patirtį, josadresatas – bendruomenė. Neatsitiktinai Vaičaičio eilėraštyje dažnaiprisimenamos tradicinės dainavimo situacijos: darželiuose dainuojamerginos, po darbo „gieda lietuviai varguoliai”, su daina iš Žalgirio mūšiogrįžta kariai. Į žodinę poeziją, jos visuotinę paskirtį orientuotas nevienas Vaičaičio eilėraštis, su ja siejamos „tautosakinės kilmės adresantomodifikacijos (kalbama sakalo, vieversio vardu)”. Svarbiausia kūrėjo misija Vaičaičiui atrodė apdainuoti Tėvynę,žadinti jos meilės jausmus, teikti žmonėms stiprybės („Du dainiu”),gaivinti jų viltį („Oi, dainuoki, dainiau, viltį”). Jo eilėraščiuosepoetizuojamas už idėjas ir dainas kalinamas ar ištremtas jaunuolis(„Kalinio daina”, „Du dainiu”). Todėl nenuostabu, kad, pažodžiui supratęsA.Vienažindžio eilutę „Man vis tiek pat”, poetas piktinasi tokiu„abejingumu”, o eilėraštyje „Petrui Arminui” teigia aktyvią dainiauspoziciją: „Kada gi dainius prie krūtinės / Kankles bežvangančias pridės, /Kada griausmingos sutartinės / Per kožno širdį prabildės?” Kūrėjo dainosteikia jo būčiai egzistencinio prasmingumo, tarsi pratęsia jo gyvenimą:„Paguoskite širdis, nelaimių sutrintas, / Nušluostykit ašaras, kelkitjausmus!” („Gyvenimo mano saulutė jau leidžia”). Tačiau savųjų dainųnemarumu poetas suabejoja. Klasikinės rusų poezijos žinovas nesijaučiadidžiu kūrėju, pastačiusiu sau paminklą. Kūryba kukliai pavadinamadainelėmis, suintyminama, pabrėžiamą jos svarbą pačiam poetui. Taip siejamavisuotinė dainų paskirtis ir individuali poeto savivoka. Žmogus ir tauta. Vaičaičio poezijoje individas suvokia save tautoskontekste. Žmogaus gyvenimą įprasmina dalyvavimas tautos reikaluose. TėvynėVaičaičiui – tikslingos, vertingos raiškos erdvė; pasaulis – baugi nežinia,svetima, atšiauri jūra: Ir didžmaryj plačios žmonijos Ieškosi, galvą kur priglaust, Bet jau nerasi tos lelijos, Ką tau žadėjo da prijaust. „Geltonaslapas susitraukęs” Be gimtosios žemės gyvenimas atrodo beprasmis, tikslo neturintiasmenybė blaškosi, ji apimta vidinio nerimo, reiškiamo taikliai parinktomisgamtos paralelėmis: svetimame krašte bandomos prijaukinti baltos gulbės,skursta „į žiemius” išvežtos rūtos. Tėvynė ir tėviškė. Vaičaitis įtvirtino poetinę Tėvynės ir tėviškėssampratą. Šių didžiųjų vertybių santykį taikliai aptarė A.Zalatorius: „Tailyg du poliai, kurie negali vienas be kito egzistuoti, bet negali irsutapti. Su tėviške susiję visa, kas jauku, paprasta, šilta, miela irbuitiška; su tėvyne – visa, kas didinga, komplikuota, tragiška ir neaišku.” Tėviškės tikrovė Vaičaičio poezijoje nėra daugiamatė. Daugelyjeeilėraščių ji regima iš nuotolio, išsiilgusiomis akimis. Poetinė vizija,sukelta ilgesio jausmo, tai elegija „Yra šalis”. Joje subtilus žmogausdramos ir gamtos išgyvenimas sulydytas su liaudies kūrybos bei sodiečiųetikos poetizacija. Elegija atskleidžia, Cz.Miloszo žodžiais tariant,„kraštovaizdžio dvasią”: leidžiasi saulė, gieda žmogus, gaudžia varpas –taip susilieja lietuviui būdingos panteistinės ir krikščioniškosiospajautos. Žvilgsnis iš nuotolio leidžia išryškinti svarbias detales. Buitistada apvaloma nuo kasdienybės apnašų, sušvinta poetinėmis spalvomis,vaizdas tampa reljefiškas, iki graudulio tikras, daiktai paryškinami:„bakūžė samanota”, „obelis augalota” („Ašaros”), „Ten toliau viešus kelelis/ Raitosi kaip kirmėlė” („Šilts vėjelis lapuos šnabžda”). Iš vaikystėsžemės išplėštos praėjusio laiko detalės atrodo tikresnės nei šalia esantisvetima aplinka. Kaimas ir miestas. Vaičaitis vienas pirmųjų prabilo apie kaimo-miesto priešpriešą: Kad pažinti miestą blogą – Viską aš beveik mečiau: Kaimą gimtinį ir stogą Prastą, po kuriuom gimiau. „Kad pažintimiestą blogą” Kultūrinė miesto erdvė nežadina poetinių emocijų, kaimo vaikui jiatrodo bedvasė. Dar toli tas laikas, kada ir čia bus atrasta poetinė žemė.Kol kas tautosakinėmis priemonėmis reiškiama dramatizuota ilgesio būsena:siunčiama lakštutė į gimtąją šalį („Lakštingala, gražus paukšteli”),trokštama išvysti tėviškės dūmus, sapne ją pamatyti („Karčios mūsų dienos,sunkios”). Dainingoji Vaičaičio patriotinė poezija dažniausiai nuspalvintaelegiškai, skamba minoriškai. Kada prasminga individo egzistencija siejamasu Tėvynės praeities adoracija ir dabarties problemų sprendimu, lyrizmogaida silpsta, atsiranda retorinė poetika, epinis ir satyrinis vaizdavimas. Gyvenimo prasmė. Žmogaus egzistencijos prasmę Vaičaitis suvokiaatsiremdamas į aukštus visuomeninius idealus. Tai naudingas darbas Tėvynei,savo pareigos atlikimas, siekimas palengvinti vargstančio žmogaus naštą.Taip suprantama humanistinė inteligento misija, susiejanti pozityvistinesidėjas, stiprų pilietiškumo jausmą ir sakralumo įgavusią Tėvynės meilę.Poetui būdingos etnocentrinės nuostatos. Jis neskelbia maironiškųjųkultūrinės integracijos idėjų, o ragina susitelkti viduje. Vaičaičiuisvetimas kosmopolitizmas. Šis žodis pirmą kartą pavartojamas mūsų poezijoje(„Juvenaliui”); kuriamas gana platus jo semantinis laukas: raginamastropiai saugoti savo identitetą, netarnauti svetimiesiems, vengti mišriųsantuokų. Tėvynė jam atrodo apsupta priešiškų kaimynų (kartais piktaipavadinamų), todėl taip svarbu sukaupti, suvienyti jėgas. Visaapimantiistorijos samprata leidžia poetui kurti savą Lietuvos modelį, matyti jąpraeities, dabarties ir ateities paradigmoje. Praeitis. Praeities laikas pasiskirsto į istorinį ir mitinį. Tiekvienu, tiek kitu paremtas amžiaus pabaigoje ėmęs formuotis „specifinisepinės poezijos žanras su ryškiomis herojine ir mitologine atšakomis”.Pastarajai atšakai priskirtinas Vaičaičio „Hegzametras” – XIX a.šaltiniuose randamų mitologinių siužetų eiliavimai. Jiems būdingas epinisužmojis, pasakojimo objektyvumas, erdvės ir laiko archajika. Atsisakomasiužetų aktualizacijos, nusikeliamą į pradžios bei kūrybos metą.Pasakojimas sąmoningai archajizuojamas: nuspalvinamas donelaitiškastilistika, parenkama antikinė eilėdara, kai kurių dalių struktūra primenaOvidijaus Metamorfozes. Pagrindiniame pasakojime „Kad kitąsyk tėvus mūsDievs į Lietuvą leidęs”, pasitelkęs T.Narbuto mitologinį siužetą, Vaičaitiskalba apie Lietuvos gyventojų kilmę. Apžvelgiamas lietuviškasis „auksoamžius”, nuopuolio metai, plačiai ir vaizdingai donelaitišku stiliumiaprašomas tvanas: Pergalę gavę, vandens, rodosi, juokiasi niekšai, Ir į dangų žiūrėdami, taikosi paukščių pagauti. Tai, paukšteliai mieli, jau neturit kur prisiglausti, Jau pailsusiems nebus kur atsilsį gauti; Kaip našlaičiai skraidot, dejavimo duodami balsą, Nerimastis bei išgąstis jums užmušė dainas. Kur lakštingala dainą vadžiojo, ten liūliuoja Vandens n’išpasakyti; vyturiai dainuškoms Kur pavasarį mieląjį garbino, smarkiosios vilnys, Viena kitą bevydamos, šniokščia, ošia ir ūžia. Naikinanti stichija asocijuojasi su chaoso apraiškomis Donelaičiometų laikų cikle. Taip galėtų būti motyvuojamas ir stilistinis panašumas.Šviesesni tonai atsiranda pasakojimo pabaigoje, kada pirmą kartą lietuviųpoezijoje bandoma „įminti” Lietuvos gyventojų kilmės mįslę. Universalussiužetas pateikiamas buitiškame, valstietiškame kontekste: Perkūnasšlapiomis naginėmis ant Šatrijos kalno valgo riešutus ir numeta kevalątrims žmonėms išplaukti – „tai iš jų ir Lietuvos gyventojai kilo”.Lietuviškąsias XIX a. „metamorfozes” papildo Vaičaičio sueiliuotiL.Jucevičiaus padavimai apie gandro, žąsies, blindės kilmę. Pabrėždamasviso kūrinio vieningumą, Vaičaitis jį pavadino poema. Tai sustiprinaprielaidą, jog autoriaus bandyta žengti mitologinio epo link. Šiuos poetokūrinius papildo baladiško siužeto eilėraščiai „Krantuose Nėrio gėlėsauga”, „Ant kalno Ramaujos ugnelė tvaskėjo”. Istorinis praeities laikas teikia siužetus herojinei epikai.Vaičaitis pasakoja įprastas XIX a. pabaigos poezijai istorijas, kuriosaktualizuojamos – praeitis tampa pavyzdžiu dabarties siekiamybei irateičiai. Su tikru epiko užmoju jis aukština savo tautą, praeityje gryną,išvengusią „svetimtaučių” įtakų – prisiminus studijuotus S.Daukantoveikalus, adoruojama senameldiškoji senovė („Tas buvo da žiloj senovėj”).Lietuvio idealas – Kęstutis, saugojęs savo kraštą nuo pavojingų unijų,gynęs jo savarankiškumą („Kada Jogaila, pasigriebęs sostą”). KunigaikščiųLietuva – kovų, žygių kraštas. Čia susiduria garbinga sava gentis irsvetimieji, kurie šiurkščiai apibūdinami („bjaurūs maskoliai”,„meskoriai”). Savieji laimi, jiems negailima triumfališkų žodžių,svetimieji negailestingai baudžiami („Kova Algirdžio ties Maskva”).Stiprybės priežastis – baltų genčių vienybė. Tai didžioji vertybė, itinaktualizuojama XIX a. pabaigoje: Ar rengiasi į svodbą, puotą, Ar ant garsingos parodos, Visi lietuviai ginkluoti, Galiūnai Lietuvos plačios? O ko Žemaičiai čion atėjo, Tvirti, aukšti kaip aužuolai? O ko Nadraujai atklegėjo, Ko jų nerimsta taip žirgai? Kam šičion iš narsios Bartijos Atėjo jaunumos grazna, Kas Juodvyžius čionai atvijo? Ko laukia jų drąsi minia? „Kova Algirdžioties Maskva” S.Daukanto idėjos skatino Vaičaitį domėtis senosiomis baltųgentimis, atskleisti jų bendrumą ir skaudžią lemtį – jis vienas pirmųjųlietuvių poezijoje apgailestavo dėl prūsų žūties („Kada kryžiokaiužkariavo”). Tačiau praeitį apdainuojančiuose eilėraščiuose dažniausiaiskamba ne eleginiai tonai, o herojinis patosas. Eilėraštyje „Oi, ūžia,švilpia blogas oras” imituojamas žygio ritmas, sutelkta poetinė energijakelia dvasią, stiprina istorijos pajautą, padeda pasiekti pasakojimoįvairumą bei įtaigumą: Oi, ūžia, švilpia blogas oras, Ir vėtros medį bando raut, O narsūs Vytauto bajorai Pradėjo karan brolius šaukt. Jau trempia viešųjį kelelį, Pulkai jau eina už pulkų, O eik, vaike, balnok žirgelį, Užstok už garbę lietuvių. Vaičaičio kurtas senosios garbingos Lietuvos mitas, „žemiškesnis,sentimentalesnis” nei Maironio, leido atsiskleisti epinei jo talentoprigimčiai. Dabartis. Dabarties laikas Vaičaičio poezijoje pasižymi stokojimu.Stoka juntama tautinėje, socialinėje, dvasinėje sferoje. Vieni trūkumainulemti konkrečių išorinių aplinkybių, kiti susiję su objektyviaisdėsningumais, treti – individualios kilmės. Tačiau poetas nerezignuoja, joreakcija aktyvi – prisiimamas retoriško kalbėtojo vaidmuo. Epinį toną,kuriuo buvo pasakojamos praeities istorijos, pakeičia gyva literatūrinėkomunikacija, pasižyminti žodžio ir žinojimo pusiausvyra, žodžio beimoralumo ryšiu. Poetui svarbi iškilių idėjų sfera, jis geba derintiaukštąjį ir žemąjį bei liaudiškąjį stilių; įrodinėdamas tiesą, randaįvairių argumentacijos būdų. Vaičaitis – emocinio tipo kalbėtojas:pilietinį nerimą jis dažniausiai išsako ne racionaliai, o sujaudintu balsu.„Jam didžiosios idėjos (brolystė, socialinis teisingumas, Tėvynė) yratapusios egzistenciniu argumentu, svaigia asmenine religija <…>,išgyvenama taip pat, kaip ir pirmoji meilė. Iš čia šventa neapykantavisiems, kurie toms idėjoms priešinasi ar lieka abejingi.” Išgyvenimas dėl dabarties menkumo pirmiausia išsilieja ekspresyviaretorine poetika. Pagrindinė vertybė, kurios pasigendama, yra laisvė. „Kurtavo liuosybė, šventoji tėvyne?” – sujaudintas retoriškai ir pakiliaiklausia poetas ir savo mintį motyvuoja gamtinėmis analogijomis(„Lūkėjimas”). Įrodinėdama tiesą analogijos būdu, XIX amžiaus poetinėretorika dažniausiai remiasi gamtos paralelėmis. Būdinga topika – metųlaikų ir visuomeninio būvio sąsajos. Nuvargintoje, prislėgtoje Tėvynėje,kurioje „darganos siaučia”, susijaudinimą, nerimą, pavasario atgimimoilgesį poetas išreiškia retoriškų klausimų eile: Oi, kurgi pavasaris tavo, tėvyne? Oi, kurgi linksmybės tavoji diena? Oi, kokių čion raganų, išgamų minioms Suspausta, nuvarginta tavo galva? „Pavasaris” Dabarties laikas – kalėjimų, tremties laikas. Pamintas teisingumas,negerbiamos žmogaus teisės. Vien retorinės poetikos jautriam poetuinepakanka – atsiranda subtilesni tonai. Vientisas eilėraščio „Vaitojimas”išgyvenimas reiškiamas minorinėmis dainos intonacijomis, tautosakinėmisparalelėmis. Tai nuoširdus, naivus ir sentimentalokas skundas, primenantisliaudiškų atsidūsėjimų žanrą, natūralų tautosakos adresanto poreikįišsisakyti: Kaip nenuliūsiu, Kaip linksma būsiu: Brolis išgrūstas Į kraštą rusų. Taip mažas daiktas – Tikt už knygelę Gudas prakeiktas Spaudžia brolelį. O kad pavirsčiau Į oro paukštelį, Tai aš išgirsčiau Brolio verksmelį, Oi, aš nulėkčiau – Jį pamatyčiau, Oi, aš pribėgčiau – Jį suraminčiau. Eleginiu skambesiu ir pavadinimu eilėraštis primena Kipr.Zabičio-Nezabitauskio, pradėjusio lietuvišką tremties poeziją, „vaitojimus”. Buitiškas „žemasis” stilius atsiranda, kada poetas kalba apie savojometo realybę, piešdamas konkretesnį vaizdą, atkurdamas buitines situacijas(„Žmonelės triūsia, prakaituoja”), plėtodamas didaktinę mintį,moralizuodamas („Kalėdos”). Pamintos atrodo moralinės praeities kultūrosvertybės – dora, blaivybė, tradicinės etikos normos. Kasdienybės daiktaiužpildo poetinę Vaičaičio eilėraščių erdvę. Jie nepoetizuojami, o išdėstomigerai pažįstamoje buitinėje aplinkoje – vyrauja aprašymas, statiški„gyvieji paveikslai”. Pasakotojui, kaip ir Vaičaičio „vargdienėliui”(„Užgimė viens prasčiokėlis”), nėra kur išsiveržti – sukamasi įprastojeerdvėje (kaimas, pirkia, bažnyčia, karčema), patenkama į įprastassituacijas. Ir tik karas – dar viena skaudi rykštė – išplėšia iš pažįstamosaplinkos („Narsiai kovojo vaikinas”, „Kad sakė karalius į rindą sustoti”).Tačiau agrarinė bendruomenė atrodo jau praradusi harmoningą pasaulėvaizdį,jau nepakanka darnių gamtos ir darbo ritmų – skaudžiu disonansu įsiveržiablogi įpročiai, beprasmybės jausmas. Regėdamas tokią griūtį, poetasskaudžiai išgyvena („Saulė šviečia kuo aiškiausiai”). Ironija. XIX a. pabaigoje poetų santykis su tikrove vis dažniautapdavo ironiškas. Ramaus epinio tono ar lyrinio atodūsio nepakako irVaičaičiui. Netekęs kantrybės, jis į talką kviečiasi romėnų satyrikąJuvenalį. Satyrinio vaizdavimo tarsi mokomasi iš to meto, kada klestėjoretorinė kultūra. Eilėraštyje „Juvenaliui” krepiamasi į visus, kam skirtasaštrus satyrinis žodis: tautinius jausmus praradusius, kosmopolitiškainusiteikusius inteligentus, lenkuojančius bajorus, kunigus, nutolusius nuosavo tautos ir žmonių interesų, moraliai, dvasiškai žlugusius lietuvius.Poetas pašiepia apsimestinį patriotizmą („Kaip tėvynė mūsų kenčia”),atskleidžia pasauliečių ir dvasiškių konflikto beprasmiškumą („Padainuosiugražią dainą”), skaudžia ironija smerkia inteligentijos savanaudiškumą(„Prisėskie, vaikeli, ką tau pasakysiu”). Satyrų žodis grubus, eiliavimassunkokas; pristigęs šmaikštesnio žodžio, poetas tenkinasi racionaliomiskonstrukcijomis. Žymiai aistringiau ir ekspresyviau reiškiama sava pozicija– priešprieša bedvasei kosmopolitinei egzistencijai: Man mielas žodis mūsiškai kalbėtas, Daina, daina lietuviška saldi, Šalis ta Dievo lietuviams žadėta, Kurioj’ vienoj’ tik laimę ir randi. Man mielas namas, mane užauginęs, Man meilūs paukščių Lietuvos balsai, Doringi vyrai, skaisčiosios merginos, Iš darbo einant sunkūs atdūsiai. „Juvenaliui” Ateitis. Stiprus patriotizmo jausmas, nepasitenkinimas dabartinetikrove, dvasine visuomenės stagnacija ragina galvoti apie ateitį.Vaičaitis pasitiki žmogaus protu, prasminga, pozityvia veikla. Kalbėdamasapie ateitį, jis kviečia atminti „protėvių stiprybę” ir „tarp sielvarto,skausmų, vargų”, kuriais paženklintas dabarties laikas, ieškoti visuomenėsatgimimo galimybių. Taip išlaikoma visuotinė laiko paradigma. Tačiau poetasneleidžia vaizduotei labai įsisiūbuoti ir nekuria utopinės ateitiespanoramos. Tikėjimas, viltis reiškiama tiesioginiu konstatavimu arbaįprastomis XIX a. poezijai alegorijomis: Išaušo Lietuvos aušrelė, Tuojaus ir saulė užtekės, Naujosios dvasios jau sėklelė Tuo išbujos ir pražydės. „Tikėjimskrikšto dailiai šviečia” Ateitis nėra tolima perspektyva. Jos daigus poetas regi savo metotikrovėje. Jį džiugina prasminga individo integracija į visuomenę,stiprėjantis jo idealizmas. Galvodamas apie ateitį, Vaičaitis viliasi, jog„subręs jauna karta” („Lietuviškas vakaras Petrapilėje”). Sieti ateitį sunauja karta būdinga XIX a. pabaigos poezijai (Maironis, V.Kudirka).Vaičaitis šią idėją reiškia įvairiais būdais. Jis kuria įprastassituacijas: jaunuolis iškeliauja iš tėvynės studijuoti, parnešti šviesossavo krašto žmonėms („Iškeliaujant iš tėvynės”), lietuviško vakaro metujaunimas dainuoja lietuviškas dainas; kaip ir J.Mačio-Kėkšto poezijoje,naujoji inteligentų karta priešinama sustabarėjusios dvasios „barzdočiams”(„Lietuviškas vakaras Petrapilėje”). Naujo mąstymo poreikį Vaičaitisreiškia alegoriniu seno ąžuolo, užgožančio jaunuolyną, įvaizdžiu („Augaaržuols ir lapoja”). Improvizuotoje dviejų sakalų polemikoje jis palaikojaunąjį, kuris džiaugiasi vadovais „iš jaunų apšviestesnių” („Vėjas ūžia,šniokščia upės”). „Vaičaitis naujosios inteligentijos neidealizavo, nors irsuvokė jos vadovaujančią misiją <…>. Inteligentų tiek nedaug, taiišskirtinumas, asmeniškumas, atskirybė – o poetą vilioja sutapti su visaisir visa.” Galbūt todėl jam svarbi atrodė liaudiškoji ateities žmogauskilmė: „Pagimdys mūs’ liaudis galiūnus” („Tikėjims krikšto dailiaišviečia”). Pasitikėjimas gyvybingomis tautos šaknimis apsaugo nuorezignacijos ir pasimetimo. Kaimo kultūra Vaičaičiui – tas podirvis, kuriopagrindu galima kurti ateities kultūrą, pagrįstą pozityviais idealais,mokslu, sąmoningu darbu visuomenei, individo ryšiu su tauta. Filosofija ir religija. Prasmingo gyvenimo siekis nesiribojapatriotika. Egzistencinis motyvas plėtojamas abstraktesnėje,filosofiškesnėje plotmėje. Tolstant nuo kasdienės empirikos, gimstauniversalesnės idėjos ir pajautos. Poetas netelpa dainiaus rėmuose –atsiranda meditacijos, kontempliavimo poreikis. Tačiau mąslioji Vaičaičiopoezija neturi tvirtesnės filosofinės atramos, ją kiek daugiau veikiareliginės nuostatos. Vaičaičio poezijos antropocentrizmas pagrįstas ne žmogiškosiosesybės galių atskleidimu, o sunkios ir vargingos „mažojo žmogaus” lemtiesvaizdavimu. Eilėraščiuose jis – „vaikiukas” („Per tvorą į sodą mūs ponožiūrėjo”), „prastas žmogus” („Bažnyčioj”), „žmogelis” („Duok, Dieve”).Biliūniškojo humanizmo gaidos suskamba pajutus narsiai kovojusio vaikinodramą („Narsiai kovojo vaikinas”), skaudžią po pasaulį blaškomo emigrantodalią („Lūkėjimas”). Pasaulis suskilęs į laimingus ir bedalius. Todėlnenuostabu, kad „kontrastinis paralelizmas – viena mėgstamiausių Vaičaičiopoetinių priemonių”. Jo poezijos „vargdienėlių” paveikslai „primenakonkrečius gyvenimo atvejus, bet kartu yra simboliai, apeliuojantys įneteisingai sutvarkyto pasaulio sąžinę”. Objektyvizuotas Vaičaičio santykissu transcendencija pagrįstas plataus pobūdžio prašymais. Kartais pagalbos„mažajam žmogui”, kaip paskutinės vilties, jis meldžia pirmiau nei globosTėvynei: Duok, Dieve, pasilsį žmogeliui, Kurs gyvasčio silpnu žingsniu, Pro gražų eidamas sodelį, Keliaut tur dulkėtu keliu. „Duok,Dieve” Maironis žmogaus situaciją piešė gana tamsiomis spalvomis. PriešDievo visagalybę žemiškoji būtis jam atrodė niekingai menka. Vaičaitisatkreipia dėmesį ne į nuodėmingą, bet į kenčiantį, nelaimingą žmogų. Tačiaukentėjimai nenuskurdina dvasios. Tyriausių jausmų, tikro dvasingumo poetasieško „svieto žmonelių širdies viduryj” („Norėjau aš deimanto grūduspagriebti”). Jis pastebi nuoširdžią kaimiečio maldą ir žavisi jos tikrumu(„Bažnyčioj”). Teologo Maironio žmogus, sujaudintas giesmių, maldų, vargonųgaudesio, pajunta savo menkumą ir pravirksta gailėdamasis už nuodėmes: „Kaddreba vėl sienos nuo balso ir griausmo, / Už nuodėmes ašaros veržias išskausmo / Ir krinta kaip Dievo rasa” („Jaunoji Lietuva”). Vaičaičio vargšuiseniui ašaros byra suvokus savo nedalią („Bažnyčioj”). Varguolio gyvenimas– nuoširdus tarnavimas Dievui, dažnai liekantis be atlygio („Nereikia mumsturtų didžiųjų”). Dėl to nepriekaištaujama ir piktai neburnojama, tikelegiškai susimąstoma. Toks liaudiškas nusiteikimas yra tolimas religinefilosofija grindžiamai poezijai – paprastas ir natūralus atodūsis primenatautosakos žanrus. Čia nepakylama iki gilesnės kontempliacijos,pasitenkinama tezinėmis išvadomis ir vienaprasmėmis formuluotėmis. Tačiau religinis motyvas Vaičaičio poezijoje atsiduria irbendresniame kontekste, kai paliečiami žmogaus būties klausimai. Dievybėsbūtinumas, individo susitelkimas nevilties valandą rodo gebėjimą ieškotiatramos aukščiausiose dvasingumo sferose. V.Daujotytė sako, jog tokiuatveju „svarbi yra pati meditacija, jos guodžiančio išsisakymo galimybė”.Religinė idėja tada susipina su individualiu išgyvenimu, lyriškai apmąstomiegzistenciniai klausimai. Religine filosofija padvelkia Vaičaičiomedituojama žmogaus-keleivio tema (elegija „Gyvenimo mano saulutė jauleidžia”), būties trapumo suvokimas, gyvenimo ir mirties paralelės (elegija„Geltonas lapas susitraukęs…”). Pajutęs žmogaus vienatvę, slegiantįnerimą ir liūdesį, poetas „raminasi religinės paguodos viltimis”: „Tadanors tu, Aukščiausias, savo globą / Man, nelaimingam vargšui, duok” („Kadanelaimių, rūpesčių nagai”). Tai ne abstrakti religinė meditacija, onatūralus, su liaudiška tradicija sietinas poreikis prie ko norsprisiglausti, individuali reakcija. Vaičaičiui svetimas formalizmas,apsimetimas dvasios reikaluose. Krikščioniškas vertybes jis priimanatūraliai, be dirbtinės egzaltacijos, kaip vidinio pasaulio turtinimo beistiprinimo šaltinį. Dievo nuojauta atsirado iš pačios poeto asmenybėsintravertiškumo – iš vienatvės, susikaupimo, savistabos, lydėjusių jį visągyvenimą „kaip mieli ir sunkūs vaikystės šešėliai”. Todėl ir Vaičaičiopoezijoje yra stipriau išreikšti vidiniai Dievo ir žmogaus santykiai, o neteocentrinio Dievo autoritetas. Elegija. Mąstymams apie žmogaus gyvenimą Vaičaitis pasirenkaelegijos žanrą ir geriausiuose kūriniuose išlaiko pirminę jo prasmę.Atsiradusi antikoje, elegija buvo atliekama per laidotuves pritariantfleitai. Išmanantis retorinę kultūrą poetas mirties nuojautas reiškia šiuožanru; parašo ir platesnės tematikos eleginės nuotaikos kūrinių. Minorinėsejų tonacijose tarsi girdime jo pamėgto, dažnai guodusio ir raminusio„vamzdžio” aidą („Vamzdi mielas! kiek išduodi”). Vertimai. Vaičaitis praturtino lietuvių poeziją ir savo vertimais išlenkų ir rusų kalbų. Geriausiai pavykę vertimai – A.Puškino „Šykštusisriteris” ir „Undinė”. Vaičaitis pranoko daugelį ano meto poetų „jausmogilumu ir eiliavimo natūralumu”, ir tai jam pelnė „tikro poeto vardą”, o jokūryba skatino poezijos meno tobulėjimą.