Žmonių žaidimai (I dalis)

Ar kada nors esate atidžiai pažvelgę į jus supančią aplinką, žmones, jų bendravimo ypatybes? Nuolat būnant toje pačioje erdvėje, tarp tų pačių reiškinių, mūsų pojūčiai atbunka ir mes nebepastebime elementariausių dalykų. Kad ir „žaidimų“, kuriuos žaidžia žmonės.

Žaidžiame visi

Tai, ką mes vadiname gyvenimo rūpesčiais, psichologai linkę pavadinti vienu paprastu trumpučiu žodžiu – „žaidimai“. Kiekvienas susidūrimas su kitu žmogumi erdvėje nupiešia kažkokią geometrinę figūrą. Kad ir jums visiems gerai žinomą „meilės trikampį“. Tačiau trikampis gali būti ne tik meilės.

Aplink mus visus esantys gyvenimai, gyvenimiškos sit

t
tuacijos yra struktūros – vienos sudėtingesnės, kitos lengvesnės. Mes esame kažkokio schematiško žmonių judėjimo dalis. Schemos, struktūros, tam tikri veiksmų rinkiniai ir tikimasis gauti atlygį už tai ir sudaro „žaidimą“.

Dažniausiai žaidžiame nesąmoningai, patys to nesuprasdami. Įdomiausia, kad nesąmoningas žaidimas gali būti tiek ištobulintas, kad joks sąmoningas strategas nesukurtų tokių įmantrių avantiūrų.

Suaugusiųjų „žaidimų“ prigimtis yra tokia pati kaip ir vaikų „žaidimų“, tik pasekmės būna kur kas rimtesnės. Praėjus kelioms dešimtims metų vaikystėje išmokti „žaidimai“ sugrįžta gyvenimiškų problemų pavidalu. Šis straipsnis padės jums atp

p
pažinti „žaidimus“ kuriuos Jūs, galbūt jūsų antroji pusė, draugai, kaimynai žaidžia.

Kas yra „žaidimas“?

Jau pati „žaidimo“ sąvoka yra problematiška. Paprastai, išgirdę žodį „žaidimas“, mes numojame ranka ir negalvojame nieko rimta. Tikriausiai ne kartą esate girdėję, matę, kad, tarkim, susipykus porelei, partneris ima

a
a šaukti: „Elgiesi vaikiškai“.

Šioje situacijoje galėjo slėptis „žaidimas“, kurio pasekmės gali būti įvairios: išsiskyrimas, savižudybė, smurtas, psichologinė trauma. Jei porelė būtų supratusi ginčo priežastį ir įžvelgusi jame „žaidimą“, pokalbis galėjo užsibaigti kur kas pozityviau.

Kas paskatina „žaidimus“?

Kyla klausimas, kodėl suaugę žmonės vis dar žaidžia? Atsakymui į šį klausimą psichoterapeutai pasitelkia tris žmogaus ego būsenas. Ego būsena – tai jausmų sistema ir su ja susijusi elgesio modelių seka. Kiekvienas individas gali atlikti tam tikrą skaičių, tik jam būdingų veiksmų.

Tie veiksmai ir juos lydintys jausmai išskiriami į tris ego būsenas, turinčias lemiamą poveikį „žaidimų“ atsiradimui:

  1. Ego būsenos primenančios tėvus (Tėvas);
  2. Ego būsenos objektyviai vertinančios aplinką (Suaugusysis);
  3. Ankstyvoje vaikystėje įsitvirtinusios būsenos (Vaikas).

Kiekvienas žmogus turi trilypį ego (Tėvą, Suaugusįjį ir Vaiką) ir tam tikroje situacijoje kažkuri dalis pasireiškia labiau. Tarkim, jei vieno žmo

o
ogaus vyraujanti ego būsena bus tėvas, kito vaikas rezultatas gali būti štai toks:

Žmona: Kodėl tu niekad nesusitvarkai išmėtytų daiktų, turiu vaikščioti tau iš paskos, šliaužioti paskui tave, tu niekad nieko nepadarai teisingai.

Vyras: Aš neprivalau ir vėl klausytis tavo priekaištų, ko tu iš manęs amžinai nori, lendi įkyriai ir zyzi.

Akivaizdu, kad šiame pokalbyje kalbasi du ego: žmona (Tėvas/Motina) ir vyras (Vaikas). Štai ir turime elementariausią „žaidimo“ pavyzdį, kur susikerta vadovauti mėgstanti valdinga žmona, perėmusi šį elgesio modelį iš tėvų ir, prieštarauti linkęs aik

k
kštingas vyras, leidžiantis pasireikšti vaikui.

Ši porelė kartu neatsitiktinai. Žmonai reikėjo vyro, kuris būtų tarsi vaikas, kuriam būtų galima aiškinti, prikaišioti, o vyras vaikystėje patyręs tėvų priekabumą ir dabar nesąmoningai apsirinko žmoną, kuri primena tėvą ir su kuria jis gali ginčytis.

Konfliktas neįvyktų, jei susitiktų Tėvas ir Suaugusysis ar Suaugusysis ir Suaugusysis. Taigi, išskaidėme sudėtingus žmonių santykius iki jų prigimtinių dalykų ir dabar galime paklausti, kokia „žaidimų“ nauda.

“Žaidimo“ tikslas – gauti naudos, atlygį, laimėti. Paprastai žaidėjas stengiasi žaisti kuo ilgiau, kad „žaidimas“ vyktų sklandžiai, pagal jo sugalvotas taisykles. Atlygis būna tam tikras psichologinis, fizinis, egzistencinis pasitenkinimas.

Kitoje, antroje šio straipsnių ciklo dalyje, pristatysime keletą gyvenimiškų ir tarp sutuoktinių dažnai žaidžiamų „žaidimų“.

<Straipsnis parengtas kartu su leidykla “Vaga”, remiantis populiariu bestseleriu “Žaidimai, kuriuos žaidžia žmonės”>