Kristijonas Donelaitis „Metai“ („Žiemos rūpesčių“ paskutinė pastraipa)

Kristijonas Donelaitis

„Metai“ („Žiemos rūpesčių“ paskutinė pastraipa)

Ištraukos interpretacija

Lietuvių grožinės literatūros tėvu laikomas Kristijonas Donelaitis savo epinėje poemoje „Metai“ vaizdžiai atskleidė lietuvių būrų konformistiškumą turtingųjų atžvilgiu, taip išryškindamas vieną aktualiausių problemų išlikusių iki šių dienų – socialinę nelygybę.

Kūrinys sudarytas iš keturių dalių, atitinkančių skirtingus metų laikus – pavasario linksmybės, vasaros darbai, rudens gėrybės ir žiemos rūpesčiai. Kiekvienoje dalyje nagrinėjami skirtingi, kiekvienam metų laikui būdingi rūpesčiai slegiantys ir taip nesaldų būrų gyvenimą.

Nagrinėjama ištrauka yra iš ketvirtosios dalies – žiemos rūpesčių. Kreipimasis į „dangiškąjį tėtutį“ tai švelni aliuzija į kūrinio autoriaus gyvenimo vertybes, jo pasaulėžiūrą. Dievo idėja šiame kūrinyje retoriška, tačiau akivaizdi – jis įkūnija gamtos laiko kaitą, yra kaip atstojamoji rūpesčiams prispaudus, tačiau ne paspirtis bandyti keisti neigiamą padėtį. Žmonės palieka visą savo gyvenimo įvykių atsakomybę Dievui. Besąlygiškai tiki, jog jis jau iš anksto numatęs jų likimo vingius, „kiek <jiems> reikės, surokavęs“, ir nė nebando stengtis suprasti, jog tik nuo pačių žmonių priklauso jų gyvenimo kokybė, tik teigia, jog jie „glūpi daiktai“ ir visai „n‘išmano <dievo> dovadą“.

Stiprus tikroviškumo įspūdis persipynęs su mitiškumu – rūsčiojo teisėjiškojo visa lemiančio Dievo egzistavimas visoje gamtinėje aplinkoje ir nuolankus valstiečių dievobaimingumas kuria akivaizdžią hierarchiją. Toks nusižeminimo motyvas artimas klasicistinei literatūrai. Tik ne visi veikėjai išreiškia vienodą požiūrį į religingumą. Vieni labiau linkę manyti, jog tai tik išrinktųjų reikalas, kiti, jog ne pagal turtą, o pagal gerus darbus Dievas suteikia malones.

Gamtiniai motyvai yra neatsiejama kūrinio dalis, net šioje ištraukoje galime pastebėti gamtos ir žmogaus ryšį. Ekspresyvi aplinkos vaizdų kaita, stipri žmogaus priklausomybė natūraliajai prigimčiai ir visiškas pasidavimas aukščiausiojo valiai – kontekstualūs rašytinio barokinio meno atspindžiai. Taip pat svarstomi aprašomiesiems būrams baimę keliantys egzistenciniai klausimai, bandymai racionalizuoti blogio suvokimą, užkirsti tam kelią, nes „kartais per giliai pasidrąsinę žiūrim“ į Dievo siųstus „ženklus“ pro pirštus.

Ištraukoje pateiktas Selmo retorinis kreipimasis į Dievą, jo postringavimai apie metų “triūselius“, gausų derlių, nukreipia dėmesį į jo asmenines savybes kaip išmintingumas, darbštumas, nuolankumas. Jo požiūris į religiją labai universalus, siekiantis parodyti, kad nepaisant luominės nelygybės, pireš Dievą visi žmonės lygūs. Tai parodo, jog tai ganėtinai brandi, daug patyrusi asmenybė, nes kūrinyje veikėjai vienas kito brandumą vertinama konkrečios patirties kiekiu. Klasicizmas idealiojo charakterio savybių ieškojo antikoje, tačiau kūrinio autorius apsiribojo tik antikoje taip mėgta hegzametrinė eilėdara, teikiančia visam kūriniui savotiško didingumo ir išbaigtumo.

Šis Kristijono Donelaičio kūrinys yra be galo svarbus ne tik meniniu požiūriu, bet ir istorine verte. Tai pats pirmasis grožinės literatūros kūrinys, tuo pačiu kaip metraštis įamžinęs iš tikrųjų egzistavusio Tolminkiemio būrų vienerių metų gyvenimą. Aprašytieji ten gyvenę žmonės, tiesa, trupučiuką hiperbolizuoti, su itin išryškintomis neigiamomis ir teigiamomis savybėmis, tačiau labai vaizdžiai įsilieja ir papildo viso kūrinio idėją.