Kada nors šia tema parašysiu knygą. Bet tai bus vėliau, o dabar norėčiau papasakoti, kodėl būtent vyrai. Todėl apie tai dabar parašysiu bent porą eilučių.
Kodėl vyrai? Ne todėl, kad nebendrauju su moterimis. Bet bendravimas su jomis turi šiokių tokių niuansų. Štai todėl jau kuris laikas nesidalinu su jomis savo paslaptimis ir ateities planais. Tai prilygsta publikacijai dienraštyje. Jos ne iš pykčio papasakoja mano paslaptis, bet man nuo to ne lengviau. O dėl planų. Vargiai jos mane supras ir palaikys. Ir moterys ne blogos, ne. Jos tik paprasčiausiai pasakys: “Kam tau to reikia, ką tau gyvenimas nepatinka?”. Ir sugriaus bet kokį norą kurti. O kūryba juk taip svarbu. Supraskite mane teisingai, aš nesu nusiteikusi prieš jas, bet paprasčiausiai nenoriu, kad mane varžytų.
Ir tada, kai mano draugai – vyrai pasakys, kad manimi tiki, moterys patars mesti bevaisius bandymus pasiekti tikslą. Lyg jos iš anksto žinotų, kad kažkas pavyks tik joms. Nors mano intuicija sako visiškai priešingai ir aš klausau savo intuicijos.
Vyrai nuoširdžiai džiaugsis mano idėjomis ir tai parodys. Dar daugiau. Jie primins, kokių talentų turiu, ko esu verta, pasakys, kad viskas pavyks, ir dalykiškai paklaus: “Kuo galiu tau padėti?”. Žinau, kad galiu jais pasikliauti. Ir jokiu būdu nepiktnaudžiausiu jų gerumu, neatimsiu iš jų brangaus laiko. Man užteks ir moralinio draugų – vyrų palaikymo.
Mano draugai – vyrai nori, kad man viskas susiklostytų gerai. Juos jaudina mano ateitis, jie nesigėdina apie tai pasakyti man. Moterys taip pat nori, kad man viskas klostytųsi gerai. Bet jos supranta, kad negali visiems sektis. Ir viską daro, kad pasisektų būtent joms. Neretai skaudindamos mane. Joms nerūpi kiti ir aš tai žinau.
Mano draugai – vyrai visada pastebi mano pasikeitimus ir pasako komplimentų. Žinoma, ir moterys pagiria, bet tuo metu būna kažko įsitempusios. Kartais net pasidaro nepatogu. Lyg šalyje būtų krizė, o tu išsipusčiusi. Šios krizės metu jos nori būti vienintelės pasipuošusios ir aš bandau jas suprasti.
Mano draugai – vyrai sako tai, ką galvoja. Kartais tiesa būna karti. Bet už tai juos dar labiau myliu. Jau kuris laikas pro ausis praleidžiu tai, ką man sako moterys. Ir man nuo to tik lengviau. Aš paprasčiausiai suprantu, kad jos nemoka sakyti to, ką galvoja, ir dėl to nekaltinu jų.
Mano draugai – vyrai supranta mane, kai man negera. Ir jeigu man depresija, jie mane užjaučia. O tai būtina tam, kad depresija praeitų. Jie gali man pasakyti, kad viskas bus puiku, gali mane pamaitinti skanėstais ar kuo nors kitu! Šoko pagalba jie gali man padėti išsivaduoti iš šios būklės. Bet žinau, kad jie neleis man sirgti depresija.
Mano draugai – vyrai būtinai pakels man ūpą, jeigu būsiu liūdna. Moterys, greičiausiai atvirkščiai, padarys viską, kad tik galutinai sugadintų man nuotaiką. Kai joms liūdna, jos nenori matyti linksmų žmonių. Aš galiu suprasti, kad jos nori solidarizuotis, ir suvokiu, kad kovoti su tuo neįmanoma.
Jeigu man sunku, mano draugai – vyrai tuoj pat siūlosi man padėti. Jie pasirengę susitikti su žmonėmis, susitvarkyti su skriaudėju, padėti materialiai ir taip toliau. Nuo to darosi lengviau. Neleidžiu sau jų trukdyti. Bet jų pasirengimas padėti suteikia man jėgų išspręsti problemas savarankiškai. O moterys mane supa visada, nesvarbu, gera man ar ne. Jos per daug susirūpinusios savimi ir savo problemomis. Ir tai normalu. Aš tai žinau ir nelaukiu iš jų nė lašelio dėmesio.
Mano draugai – vyrai manęs neskaudina. Paprasčiausiai jie supranta, kad ir be to nelengva, ir būna korektiški. Jie bando mane suprasti. Apsaugoti nuo nemalonumų. Mano draugai – vyrai žiūri mane kaip į žmogų, jie nesivaržo su manimi. Ir man gera bei jauku su jais. Jie nori būti džentelmenai ir aš tai suprantu. Aš juos galiu gerbti jau vien dėlto, kad jie stengiasi būti geri.
Mano draugai – vyrai visuomet suras išeitį iš sunkios situacijos. Tiesa, ir moterys suras išeitį, bet jų variantas greičiausiai atves į aklavietę. Ir aš klausau vyrų. Ir žinau, kad jie laikys liežuvį už dantų. Už tai juos dar labiau myliu.
Mano draugai – vyrai iš tikrųjų džiaugiasi mano sėkme. Jie pasiruošę išreikšti susižavėjimą mano pasiekimais, ir tai malonu. Moterims nepatinka mano pasiekimai ir jos negali to nuslėpti. Ir aš nepasakoju apie tai moterims. Aš branginu jų dvasinę ramybę, kad nesugestų joms nuotaika.
Mano draugai – vyrai negali pakelti mano ašarų. Jie to neleidžia. Ir tai viena iš geriausių jų savybių! Jie atsisės greta ir ramins mane. Jie neleis man verkti. Kokia aš dėkinga jiems už tai! Jie suras tinkamų žodžių ir pasakys juos. Ir nuo jų pasidarys lengva lengva. Nuo to, kad jie šalia.
Mano draugai – vyrai padeda nusipirkti kompiuterį ar mobilųjį telefoną. Dar daugiau, būtinu atveju jie ir pataisys juos. Moteris nepasveikins mano planų pirkti naują įrangą. Ir aš vėl ją suprasiu. Ji mano, kad technika reikalinga tik jai, ir nieko negali padaryti. Vis tiek su ja draugausiu.
Mano draugai – vyrai neturi įpročio skaičiuoti mano pinigus ir nesirausia mano praeityje. Jie supranta, kad praeityje kiekvienas galėjo suklysti ir myli mane dabar. Ir todėl jau kelintą kartą suprantu, kaip man pasisekė, kad juos turiu. Taip, mano draugai – vyrai nuostabūs!
Mano draugai – vyrai skiria man dėmesio. Kai tai mato moterys, jos pasiryžusios padaryti viską, kad tik taip nebūtų. Mano draugai – vyrai viską supranta. Jie žiūri į mane ir šypsosi. Jie žino, kad dėmesio užteks visoms ir leidžia tai suprasti. Mano draugai – vyrai manęs klausia: “Ką tu apie tai galvoji?”. Juos domina mano nuomonė. Moteris labiau domina mano dabartinio ir buvusio gyvenimo detalės. Jos taip pat užduoda man klausimus, kad ką nors sužinotų! Ir jeigu joms nepavyksta gauti atsakymo, jos pačios juos sugalvoja. Nuo to joms pasidaro lengviau, juk jos geriausios! Jos ramina save šiuo faktu ir aš jau išmokau nekreipti į tai dėmesio.
Jeigu aš pateksiu į nepatogią situaciją, mano draugai – vyrai tuoj pat prisimins anekdotą. Visi įdėmiai klausysis ir iš širdies kvatosis. Taigi beveik niekas nepastebės mano problemos. Moterys padarys viską, kad galutinai tave pribaigtų. Aš tai žinau ir dėl to man darosi liūdna.
Ir jeigu man teks eiti pokalbio pas moteris… Aš žinau tai. Jos užduos man klausimus, į kuriuos atsakymo nėra nė vienoje knygoje. Ir džiaugsis, kai nesugebėsiu į juos atsakyti. Bet jei tarp jų bus bent vienas vyras, jos turės elgtis santūriau. O jeigu man teks eiti pokalbio pas vyrus, jie tiesiog užduos klausimus ir klausysis atsakymų. Žinau, kad iš jų galiu tikėtis objektyvumo, ir viliuosi, jog pokalbiuose bus mano draugai – vyrai.
Nenoriu prisiminti egzaminų, kuriuos laikiau pas moteris. Man liūdna, bet jos man rašė trejetus. Ne todėl, kad aš visai nepasiruošiau. Tiesiog jos norėjo dar kartą įrodyti, kad esmė ne mano pasiruošime. Nenoriu apie tai galvoti, kad visiškai nenusiminčiau. Džiaugiuosi, kad egzaminai jau praeityje.
Ir kai mano draugai – vyrai sužinos mano paslaptis, jie niekada man jų neprikiš. Neišpasakos aplinkiniams. Jie moka saugoti svetimas paslaptis! Jie žino, kad negalima piktnaudžiauti mano pasitikėjimu. Jie nenori manęs sužeisti. Ir aš tai labai branginu.
Jeigu mano draugai – vyrai pamatys, kad aš suklydau, jie nestebės to iš šalies. Jie ras savyje drąsos man padėti. Juose pabus miegantis riteris. Aš tai žinau! Tiesa, vėliau jie rėks ant manęs, nesuprasdami, kaip tai galėjo atsitikti, bet aš neįsižeisiu. Paprasčiausiai jie jaudinasi dėl manęs ir labai nori, kad ši situacija daugiau nepasikartotų.
Aš dar branginu pasakotojus. Man malonu, kai jie man pasakoja apie tai, ką skaitė knygose. Apie tai, kas jiems kažkada nutiko. Klausausi jų su malonumu. O moterų pasakojimai būna dviejų rūšių. Tamsiai juodi, kai kalbama apie trečiuosius asmenis, ir švelniai rožiniai, kai kalbama apie jas pačias. Ir man neįdomu klausytis moterų pasakojimų. Aš suprantu, kad po penkių minučių sekančio pasakojimo herojė būsiu aš ir tas personažas taip pat bus labai tamsus. Todėl iš karto sakau, kad vėluoju į susitikimą.
Ir kai mano draugai – vyrai pasakys man, kad aš protinga ir graži, galėsiu jais patikėti. Ir jei moterys pasakys, kad aš kvaila, o mano kirpimas netikęs, aš taip pat žinau, ką tai reiškia! Aš žinosiu, kad ir joms atrodau graži ir protinga, bet jos negali man apie tai pasakyti. Bet man labiau patinka, kaip apie tai kalba mano draugai – vyrai. Be to, mano draugų – vyrų akys spindi, kai jie kalba su manimi. Ir tai puiku!
Tarp mano draugų – vyrų yra tokių, kurie domisi psichologija. Jie pataria man garsiai dainuoti dainas ir nekreipti dėmesio į niekus. Aš taip ir darau. Ir prideda, kad su moteriškos draugystės ypatumais reikia susitaikyti, nes kovoti su jais neverta. Ir aš su tuo sutinku.
Ir jau kelintą kartą mano draugai – vyrai pakartoja, kad džiaugsis galėdami man padėti bet kokiu atveju. Ar papasakoti man apie filosofiją. Ar išklausyti, kaip man sekasi. Ar lažintis dėl lyčių lygybės. Ar tiesiog paplepėti be jokios priežasties. Išgerti puodelį kavos. Ar šį vakarą pradėti artimiau bendrauti. Ir tada aš pažadu jiems pagalvoti. O labiausiai juos myliu už tai, kad jie neskubina manęs duoti atsakymo…
Viena, ko aš negaliu suprasti, tai, už ką jie mane taip myli. Ir tai ištisą parą neduoda man ramybės. Aš daug apie tai galvojau, bet taip ir neradau atsakymo. Aš netgi to klausiau savo draugų – vyrų. Ir vis dar klausiu to neprarasdama vilties kada nors išgirsti atsakymą. O jie man atsakė ir vis dar atsako, kad esmė tame, ko jie negali išreikšti ir perteikti žodžiais. Ir aš vis dar spėlioju, kas tiksliai….
