Ne taip seniai bendrovė „TNS Gallup“ atliko tyrimą, kuriuo stengėsi išsiaiškinti, kokios vertybės būdingos Lietuvos vyrams ir moterims bei kaip jos kinta nuo paauglystės iki senatvės. Rezultatai ir šokiruoja, ir stebina, ir… guodžia.
Kas yra vertybės ir kam jas tirti?
Mūsų poreikiai, siekiai, vertybės, idealai ir gyvenimui teikiama prasmė – neišvengiamai susiję, kaip kelios vienos grandinės grandys. Norime ir siekiame to, kas mums vertinga, arba – atvirkščiai – vertiname tai, kas padeda tenkinti poreikius. Atrodo kaip klausimas apie vištą ir kiaušinį?.. Ne visai taip. Į klausimą, kaip atsirado vertybės, gali padėti atsakyti žmonijos raidos istorija. Joje būtent žmogaus poreikiai lėmė, kas bus laikoma vertinga, ko derėtų siekti ir ką – įprasminti.
Vertybė nėra objektyviai egzistuojanti daiktų savybė – nė vienas daiktas nėra vertingas pats savaime. Vertę – ne tik daiktų, bet ir poelgių, pasirinkimų, tikslų – kuria žmogus. Vertybės – tai sudėtingos nuostatos, kurių turinį sudaro mintys, vaizdiniai ir emocijos, susiję su daiktų ir reiškinių reikšme asmeniui ar jų grupei. Jos formuojasi ne tik paties žmogaus iniciatyva: savo vertybes vaikams perduoda tėvai, mokytojai, visuomenė. Taip, kitų padedamas, pats pasiragindamas, kiekvienas iš mūsų kuria unikalią, tik jam vienam būdingą vertybių sistemą. Ji gali būti fragmentiška, chaotiška, o gali būti ir jungiama kokių nors svarbiausių, „pamatinių“ vertybių, nuo kurių priklausys „antraeilių“ vertybių reikšmė ir turinys. Pavyzdžiui, jei žmogus tikintis, didelė tikimybė, kad Tikėjimas jam bus esminė vertybė, o visos kitos – Sąžiningumas, Dora, Teisingumas – išvestinės.
Mūsų patirtis unikali, nes gyvename vertybių perkainojimo laikotarpiu. Tai, kas atrodo gera ir tikra vienam žmogui, kitam gali kelti pasibaisėjimą. Nors skirtingos vertybės gali tapti konfliktų ir nesantaikos šaltiniu, tačiau jų pažinimas padėtų geriau suprasti žmogų, racionaliau, objektyviau ir nešališkiau paaiškinti jo poelgius, pasirinkimą, gyvenimo būdą. Štai todėl ir reikia tirti vertybes – kad susipažintumėme su tais, kurie gyvena šalia mūsų, ir geriau pažintumėme save!
Vertybių anatomija, istorija ir geografija
Mums tenka atsisveikinti su žmonėmis ir daiktais, su pamiltomis vietomis, su savo vaikyste, jaunyste, branda, galiausiai – gyvenimu. Viskas aplink atrodo arba netvaru ir netikra, arba rutiniška ir prėska. Ir natūralu, kad kyla ilgesys to, kas būtų aukščiau ir tikriau už kasdienybę. Šį ilgesį tenkina vertybės – jų įsisąmoninimas yra asmenybės darnos ir visybiškumo pagrindas. Vertybės yra savitikslės – jų norima ir siekiama dėl jų pačių. Pavyzdžiui, gerumą vertiname dėl paties gerumo, o ne dėl to, kad jis padėtų gauti kokį skanesnį pyrago kąsnelį.
Vertybės yra skirstomos į pagrindines ir nepagrindines, aukštesnes ir žemesnes, tikrąsias ir įsivaizduojamas. Pagrindinės laikomos gyvenimo, estetinės, dorovinės, politinės, pažintinės, religinės vertybės.
Jau Platono laikais filosofai gražius daiktus skyrė nuo Grožio, kilnius poelgius – nuo Kilnumo, dorus veiksmus – nuo Doros. Kiekvienai istorinei epochai, kiekvienai kultūrai būdingos ir savitos vertybės. Pavyzdžiui, Garbė, Kuklumas buvo „madingi“ viduramžiais; Laisvė, Lygybė vertinamos mūsų laikais.
Vertybių geografija? Prašom! Gailestingumas – indų vertybė, Žavesys – prancūzų, Bendruomeniškumas – rusų, Individualumas – amerikiečių… Pasaulis be vertybių būtų toks pats pilkas ir lėkštas, kaip gyvenimas be norų, aistrų ir jausmų.
Tiesiai klausi – ir negausi!
Kas yra semiometrinis tyrimas ir kodėl garsi bendrovė pasirinko būtent šį būdą tirti Lietuvos vyrų ir moterų vertybes? Atsakymas labai paprastas: semiometrinis tyrimas (originalus pavadinimas Semiometrie™) apeina mūsų sąmonę ir identifikuoja pasąmoningas asociacijas, kurių, deja, tiesiai klausdamas nenustatysi…
Tyrėjai, žinoma, mėgino klausti ir tiesiai. Ne dėl to, kad tikėtųsi tikrų atsakymų – greičiau tam, kad palygintų, kokie mes norime atrodyti ir kokie esame iš tikrųjų. Tiek vyrai, tiek moterys, tiesiai ir atvirai pateikdami savo nuomonę, nedrįsta pripažinti, kad jiems nerūpi šeima, žmogiški santykiai ar dvasinis tobulėjimas:
„Aš norėčiau priklausyti tokiai grupei, kurioje žmonių tarpusavio santykiai būtų gilūs ir šilti“ – su tuo sutinka 91,3 proc. vyrų ir 93,2 proc. moterų (ir iš tiesų – sunku būtų nesutikti…);
„Aš pasiruošęs paskirti daug laiko, kad mano šeimyninis gyvenimas būtų sėkmingas“ – su tuo sutinka 76,5 proc. vyrų ir 72,8 proc. moterų (pastebėjote, kokie mūsų vyrai šeimyniški? Labiau vertina šeimą nei moterys!);
„Aš stengiuosi palaikyti pusiausvyrą tarp savo gyvenimo fizinės, dvasinės ir emocinės sričių“ – 53,2 proc. vyrų, 58 proc. moterų.
Jei analizuotumėme Lietuvos vyrų ir moterų vertybes pagal minėtuosius klausimus, akivaizdu, kad lyčių skirtumų nebūtų. Tas skamba nelabai įtikinamai, ar ne? Juk vis dėlto Dievas kūrė ir Adomą, ir Ievą, ir nuo pat pradžių jie buvo skirtingi… Kažkurie iš tų skirtumų turi būti išlikę!
Tiesiai ir atvirai užduodami klausimai sulauks „teisingo“, socialiai pageidaujamo, pozityvaus ir asmens savivertės visuomenės akyse nemenkinančio atsakymo. Tokio, kokio reikia; tokio, kokį – kaip mes įsivaizduojame – tikisi išgirsti klausėjas. Todėl šiuo būdu neįmanoma pamatyti ir nustatyti skirtumų nei tarp vyrų ir moterų, nei tarp kokių kitų lyginamųjų grupių.
XX a. pabaigoje prancūzų sociologas Jean-Francois Steiner ieškojo būdų, kaip palyginti skirtingas kultūras (vakarų pasaulio) tarpusavyje Mokslininkas rėmėsi teiginiu, kad turi egzistuoti bendra visiems žmonėms prasmių visuma, tokia pati, kaip baigtinė ir išmatuojama spalvų ar garsų visuma (paprasčiau tariant, žodis „raudona“ ir Afrikoje reiškia raudoną). Darant prielaidą, kad prasmės simbolis yra žodis, Jean-Fransois Steiner po išsamių kokybinių studijų sukūrė pagrindines prasmes atspindinčių 210 žodžių rinkinį, kuris yra pagrindinis Semiometrie™ metodikos įrankis. Kiekvienas žodis turi savo koordinates ir yra pozicionuojamas Semiometrinėje erdvėje. Naudodamiesi šia metodika, tyrėjai gali peržengti per stereotipinius, įvaizdžio atsakymus, vartotojų klišes, „socialinio pageidaujamumo“ tendencijas ir identifikuoti pasąmonines tiriamųjų asociacijas. Šis tyrimas atskleidžia, kokie esame, ko norime iš tikrųjų, o ne parodo, kokie norime atrodyti. Semiometrinis tyrimas atskleidžia giluminius vertybių skirtumus ir – dar daugiau – leidžia parodyti vertybių kaitą žmogui bręstant.
„TNS Gallup“ Semiometrie™ tyrimą atlieka kasmet nuo 2005 m. Tyrimo metu apklausiama ne mažiau kaip 1000 15–74 m. gyventojų. Tyrimo dalyviai prašomi įvertinti, kiek kiekvienas iš 210 žodžių sukelia malonius ar nemalonius jausmus – ir taip nesąmoningai, per kylančias asociacijas, nusako savo vertybes ar moralines nuostatas (tas pats žodis skirtingiems žmonėms skamba nevienodai – vienam žodis „šautuvas“ bus malonesnis nei žodis „kunigas“, kitam – atvirkščiai, o trečiasis, matyt, pasirinks „ironiją“…). Pagal koreliacijas žodžiai sudėliojami vertybinėse ašyse „Malonumas ir pareiga“ ir „Bendruomenė ir autonomija“. Pagal tai, kokios grupės žodžiai dominuoja, yra kuriamas vertybinis respondentų paveikslas.
Bendros temos – tik riestainio skylė?
Tyrime dalyvavusios moterys kaip mielesnius pažymėjo tokius žodžius: švelnumas, svajoti, kvepalai, gimimas, doras, mandagumas, tyrumas, pagarba, elegancija, minkštas, mėnulis, tikėjimas, knyga, Dievas, jausmingas, moteriškas… Vyrai prioritetą teikė žodžiams: užpulti, audra, bausti, kritikuoti, kareivis, statyti, šautuvas, apvaisinti, vyriškas, greitis, šarvai, įžūlumas, metalinis, nepajudinamas… Nebuvo nė vieno žodžio, kur vyrų ir moterų pasirinkimas sutaptų! Nė vieno! Kyla natūralus klausimas – tai apie ką gi mes šnekames? Ką veikiame kartu? Kaip kuriame bendrystę, neturėdami bendrų vertybių?
Lietuvos vyrų vertybės telkiasi apie vieną esminę – autonomiją, kuri gali būti lydima arba malonumo, arba pareigos. Moterų vertybės, priešingai, telkiasi apie bendruomenę (ir čia taip pat išsiskiria – dalis moterų mieliau renkasi malonumus, likusios – pareigą). Mes esame priešinguose vertybių poliuose ir neturimė nė vienos bendros vertybių temos. Apie ką kalbėtis atrastų nebent tik… 50–59 m. vyrai ir 15–29 m. merginos! Bet apie tai šiek tiek vėliau.
Akivaizdu, kad vyrų ir moterų žodžiai išreiškia priešingas vertybes ir emocijas. Vyrų varomoji jėga – malonumų paieška ir asmeninių poreikių tenkinimas. Jų mėgstami žodžiai susiję su kova (šautuvas, užpulti, šarvai, karas…), dominavimu (uždrausti, bausti, įsakyti, valdyti…), kritika (ironija, klaida, nepasitikėjimas…). Moterys kur kas daugiau dėmesio skiria priklausomybei, prieraiškumui, pareigai, stabilumui. Jų žodžiai susiję su tradicijomis (švelnumas, pagarba, moralė, pasitikėjimas…), šeima (mylėti, santuoka, ištikimybė, vaikystė…), religija (šventas, Dievas, siela, tyrumas…), rafinuotumu (poezija, elegancija, elitas…).
Branda keičia vertybines nuostatas
Jau nuo paauglystės vaikinai ir merginos savo vertybių kaitos „kelionę“ pradeda ties skirtingais vertybių taškais. Merginų vertybės nuo pat pradžių labiau nukreiptos į bendruomenę, o pareigos ir atsakomybės jausmai vis stiprėja. Vaikinams nuo pat pradžių svarbiausia yra individualumą išreiškiančios vertybės, ilgainiui judančios malonumų link ir tik amžiaus gale pasukančios pareigos link.
Nuo penkioliktų iki 49-tų gyvenimo metų vyrai teikia prioritetą autonomijai; jų vertybės ima keistis tik antroje gyvenimo pusėje. Merginos nuo 15-os iki 29-erių metų renkasi malonumus ir šiek tiek autonomijos, tačiau vis tiek yra pakankamai toli nuo bendraamžių vyrų išpažįstamų vertybių. 30–39 m. moterys jau patenka į bendruomenės ir malonumų vertybių grupę, o vyresnės – į bendruomenės ir pareigos ir joje pasilieka, vis daugiau reikšmės skirdamos pareigai ir atsakomybei.
Autonomijos vyrai niekada neišsižada. Tik šeštame gyvenimo dešimtmetyje vyrai pajuda atsakomybės ir pareigos vertybių link. Tačiau, deja, pagal savo vertybių profilį jie labai toli nuo bendraamžių moterų; bet kur kas artimesni 15–29 metų merginoms! Pusamžius vyriškius nuo merginų ir jaunų moterų skiria tik tai, kad pastarosios daugiau širdies atiduoda malonumams, o vyriškiai – darbui.
Ir tik gyvenimo saulėlydyje – sulaukę daugiau kaip 60-ties metų – vyrai svarbesnėmis vertybėmis ima laikyti pareigą kitiems, o ne malonumus. Tačiau bendruomenė, prisirišimas, buvimas su kitais jiems niekada netampa tokiomis svarbiomis ir aktualiomis vertybėmis, kaip moterims.
Taiklūs reklamos šūviai
Efektyvi reklama turi būti taikli. O Semiometrie™ tyrimas šį taiklumą užtikrina bene 100 proc., nes taiko tiesiai į vartotojų pasąmonę! Žinoma, verslas netruko tuo pasinaudoti. Vokietijoje buvo sukurta kreditinių kortelių reklama, kurios tikslinė auditorija – pusamžiai vyrai. Jų vertybės, pasak semiometrinio tyrimo autorių, – nuolat patirti malonumus, turėti šiandien, čia ir dabar, negaištant laiko ir pastangų. Jiems didžiausią malonumą teikia apčiuopiami, materialūs ir „galingi“ daiktai.
Reklama iš pirmo žvilgsnio atrodo labai paprasta, net banali: nuotraukoje pavaizduotas ant galinės automobilio sėdynės išsidrėbęs brandus vyriškis, laikantis kažkokio prabangaus gėrimo taurę. Jam iš abiejų šonų įsitaisiusios jaunos merginos (matyt, tos, iki 29 metų, prie kurių vertybių priartėja penkiasdešimtmečių vyrų gyvenimo nuostatos). Šalia – paprastas reklaminis šūkis: „Automobilis nupirktas, atostogos užsakytos, daug patirta!“.
Tyrimai įrodė, kad vartotojai šią reklamą puikiai suprato ir įsidėmėjo, o kreditinių kortelių pardavimas tikslinei auditorijai pranoko lūkesčius.
Kur čia šuo pakastas?
Kodėl vyrų ir moterų vertybės taip radikaliai skiriasi? Juk, atrodo, brolius ir seseris auklėja tie patys tėvai; atrodo, kad tėvai, mokykla, visuomenė vaikams turėtų „transliuoti“ tas pačias vertybes. Ir – galiausiai – juk susikalbame! Kažkaip kuriame šeimas, auginame vaikus, dirbame tame pačiame kolektyve, o karų tarp vyrų ir moterų ne tik nekyla, bet jie, priešingai, dažniausiai gerai sutaria…
Tiesa, vyrų ir moterų pokalbių temos skiriasi. Moterys labiau linkusios „narstyti“ santykius ir jausmus, joms įdomūs kiti asmenys (vyrams jie taip pat įdomūs, tačiau dažniausiai tuomet, jei apkalbamieji yra verslo, sporto ar kokie kitokie lyderiai). Moteris labiau domina draugystė ir bendrumas, vyrus – konkurencija. Moterys linkusios atpažinti ir išreikšti jausmus, vyrai – nesvarbu, pažintus ar ne, – slėpti.
Peršasi aiškus ir paprastas evoliucinis paaiškinimas – kol moterys augindavo vaikus, pliurpdavo su kaimynėmis, rinkdavo uogas ir grybus, gamindavo atsargas žiemai, kitaip tariant, likdavo namuose, kaimėlyje, kur virė bendruomenės gyvenimas, vyrai eidavo į žvalgybą (vieni), kariauti (būriais) ir medžioti (irgi dažnai po vieną), tačiau neišvengiamai jų keliai ir planai driekėsi kur kas toliau, nei baigdavosi gyvenvietės ribos.
Pažvelkime ir į viduramžius – kol šviesiaplaukės vaidilutės kūrendavo aukurus, o mamos rūpindavosi vaikais (ar neandertalietė, ar europietė, ar dabar, ar prieš 50 tūkstančių metų – mama vis tiek yra mama), vyrai siekė valdžios, rezgė politines intrigas, troško naujų žemių ir naujų potyrių arba atsiskyrę vieni kūrė istorinius, filosofinius ar religinius traktatus (štai ir autonomija, ir karas, ir kritika…). Net į religinę sferą įsisukę vyrai daugiau dėmesio skirdavo bažnytinei karjerai, o ne tikėjimo ir Dievo reikalams.
Šiuolaikiniai vyrai gali netrukdomi išeiti tėvystės atostogų (kai kurie nedvejodami taip ir pasielgia), kariauti jiems dažniausiai nereikia (o jei reikia, greta lygiomis teisėmis įsitaiso ir mergina su tokiu pat sunkiu šautuvu ant peties). Šiuolaikinės moterys gali netrukdomos „daryti verslą“ (nors paprastai nepasiekia tokių aukštų postų kaip vyrai, nes šeima ir bendruomenė atsiriekia savo dalį), siekti autonomijos ir malonumų (joms jau irgi leidžiama seksualinė laisvė, prabangūs automobiliai ar nekuklios „Louis Vuitton“ rankinės).
Tačiau neandertalietiška pasąmonė mūsų vis dar nepalieka – ir tai akivaizdu, peržvelgus šį „TNS Gallup“ atliktą tyrimą. Esame skirtingi kaip diena ir naktis, tačiau gyvename laikais, kai tvirtinama, jog esame vienodi… Ir nors mūsų sąmoningasis Aš neriasi iš kailio, kad tik įtiktų naujiesiems reikalavimams, pasąmonė lieka ištikima praeičiai. Todėl tenka patirti begalę iššūkių – suderinti savo pasąmonės troškimus su tuo, kas leidžiama ir priimta, rasti bendrą kalbą su partneriu, kuris taip pat derina savo neandertalietišką pasąmonę su XXI amžiaus naujovėmis, ir rasti būdą, kaip būti laimingam! Tačiau gerai pamąsčius atrodo, kad taip buvo visada.
Tai ir yra guodžianti mūsų aptarto tyrimo žinia – kad ir kokie mes būtumėm skirtingi, vis dar gebame rasti bendrą kalbą, puoselėti bendrus pomėgius ir suprasti vienas kitą.
