Mums, moterims, komplimentai reikalingi kaip duona kasdienė. Na, kai kurioms gal atvirkščiai – kaip nuolatinis priminimas mažinti kasdienės duonos dozes, kad įtilptų į mėgstamus džinsiukus. Bet vis tiek – tam, kad susilauktų komplimentų.
Nes nuo visų negandų, nesėkmių, nepavykusių šukuosenų ar neplanuotai susvilusio kepsnio geriausias vaistas – sulauktas komplimentas. Nebūtinai jau toks tobulai nuoširdus, svarbu, kad to nenuoširdumo neužuostume kaip svylančio kepsnio.
Moterys myli ausimis – auksinė taisyklė, nors karts nuo karto vis bandom sau ir visam pasauliui įrodyti, kad nebūtinai. Kai esame priverstos konstatuoti faktą – kažkaip tų komplimentų vis mažėja ir mažėja. Kai viskas jau būna išsakyta šimtus kartų, bet taip ir neišsireikalauta.
Ir vyrams toks įrodinėjimas labai parankus, nes jiems viskas kažkodėl atrodo kitaip. Kitaip reikia rišti batų raištelius, kepti kiaušinienę, vairuoti automobilį. O vietoj tų nuolatinių rypavimų „kaip kitaip reikia suvokti reikalo esmę“, galėtų įterpti daugiau komplimentų. Vis kitaip pasakytų. Vis kita proga, bet vis dėl tos pačios priežasties – kad jiems patiems būtų geriau.
Tačiau kad ir kiek parašytume šia tema straipsnių, kiek išdrožtume ilgų prakalbų prie vyno taurės apie tai, ko mums reikia, vyrai atsparūs mūsų skundams kaip neryškiems virusams, nuo kurių seniai vaikystėje yra pasiskiepiję veiksmingiausiais skiepais.
Sociologai, atlikę eksperimentą, tai tik patvirtina. Ar vyrai dosniai žeria komplimentus? Kas gali atsakyti? Žmonos. Pasirodo, net 40 procentų ištekėjusių moterų skundžiasi, kad norėtų sulaukti kur kas daugiau komplimentų, nei išgirsta iš tiesų. Maža to, jos daugiau mielų žodelių sulaukia iš savo vaikų negu iš mylinčių vyrų.
Savo moterį komplimentais lepina tik kas ketvirtas vyras. 22 procentai išspaudžia vieną kitą komplimentą itin retai. 12 procentų iš viso neužsiima „tokiais niekais“.
23 procentai stipriosios lyties atstovų pagiria naują moters drabužinę ar vykusią šukuoseną. 25 procentai moterų patikino, kad vyrai kartais pagiria jų figūrą, 23 procentai – drabužius, 16 procentų – plaukus, 12 procentų – veidą, 10 procentų – odą.
Sudėliojus viską procentėliais, vaizdelis kaip ir neblogas. Bet emocionaliai – vis tiek aiškus stygius tų mielų malonių pagiriamųjų paskatinamųjų žodelių, kurias ištartų mūsų stiprioji, tvirtoji, patikimoji ir labai svarbi kita pusė.
Tiesa, reikia pažymėti, kad eksperimentas buvo atliktas apklausus tūkstantį 45–60 metų porų. Jeigu tokia apklausa būtų atlikta pasitelkus kur kas jaunesnius dalyvius, nebūtinai jau vedusius, gal dar tik besiruošiančius kurti šeimos lizdelį, – skaičiukai būtų kur kas linksmesni ir palankesni. Nes tada viskas pavyksta lengviau ir paprasčiau – plasnoja nuo lūpų komplimentų drugiai lengvai ir gracingai, stabiliai daug, stabiliai labai gražiai ir visada tik grynų gryniausia teisybė.
Nes tada tiek vyras moteriai, tiek moteris vyrui būna tokie artimi artimi artimi – kaip termometras pažastyje. Nes karščiuojame iš meilės ir polėkio. O vėliau, deja, vienas kitam tampame saulėmis – toli toli toli nutolusiomis, bet, dėkui likimui, vis dar šildančiomis. Nors ir be komplimentų.
