Valstybės tarnautojo pareigybė

by

Įvadas

Vis labiau darosi įprasta specifikuoti darbo vietas ir į jas atsirinkti tik tam tikros kategorijos asmenis, ir visai nesvarbu ar tai būtų vieša ar privati organizacija. Galbūt tik viešajame sektoriuje toks darbuotojų rangavimas ir atranka turi kur kas gilesnes tradicijas, kurias bandoma perkelti ir į privatų sektorių. Kiekviena organizacija pirmiausiai turi išanalizuoti savo darbų sritį, kurioje bus grindžiama jos veikla, ir tik po to nustatinėti, kokių būtent darbuotojų jai labiausiai reiks,iš ko vėliau sudaromi darbų ar pareigybių aprašymai bei nustatoma pati organizacijos darbo specifika. Todėl natūralu, kad darbo analizavimas, pareigybinis apibrėžimas ir darbo specifikos išskyrimas yra kone vieni iš svarbiausių etapų kiekvienos organizacijos personalo valdyme. Sunku, turbūt įsivaizduoti tolimesnę tokios organizacijos sėkmingą veiklą be šių pagrindinių komponentų. Bene pirminis žingsnis link reikiamo ir tinkamo personalo formavimo būtų analitinis darbo apžvelgimas, apibrėžiant kuo tikslesnį darbo pobūdį bei išskiriant prioritetines asmenines savybes, kuriomis pasižymintis žmogus labiausiai tikėtina, jog galėtų jį atlikti. Bet manyčiau, jog tai tik vienas iš tokių apžvalginių etapų, vėliau padedančių tik kuo tiksliau nustatyti pareigybinius aprašus. Iš dalies visi šie etapai yra susiję:be darbo analizės negalėtume nustatyti priemonių ir sąlygų reikiamų tam tikram darbui atlikti, o be pareiginio aprašo sunku išryškinti žmogiškąsias savybes ir turimą patirtį tokio darbo specifikai įgyvendinti. Todėl sunkiai būtų galima netaikyti kurio nors iš jų, taip tarsi iškristume iš tikslingo viso darbinio personalo organizavimo. Manau, kad kuriant darbo vietas ir pareiginius aprašus labai svarbu nuoseklumas,priešingu atveju gali iškilti problemų su tam tikrų funkcijų įgyvendinimu arba per menku jų vykdymu,kartais netgi gali pasitaikyti ir funkcijų dubliavimosi atvejų. Manau,kad pareigybinis aprašas iš dalies padeda to išvengti ir palengvinti tolimesnę darbuotojų atranką ir jų verbavimą. Bet čia gi vėl diskutuotinas klausimas ir turbūt daugelis drįstu tam prieštarauti.

Pareigybės aprašymo reikalingumo samprata

Netgi ir analizuojant įvairesnio pobūdžio mokslinę literatūrą galima pastebėti prieštaringų nuomonių dėl pareigybinio aprašo sudarymo svarbos ir skirtingų elementų išskyrimo bei išdėstymo jį sudarant. G. Dessler teigimu darbo(pareigybės) aprašymui bene didžiausią įtaką turi kaip jau pati minėjau darbo analizė,kuria remiantis yra kur kas lengviau nustatyti tai , ką privalo atlikti į tam tikras pareigas priimtas asmuo, kaip tai turi įgyvendinti ir kokioms sąlygoms esant tai turi būti atliekama. Iš viso to vėliau sukonstruojamas darbo specifikos modelis apimantis visas reikalingas žinias, gebėjimus ir įgūdžius. Sudarant darbo(pareigybės) aprašymą labai svarbu remtis tam tikrais komponentais, kad būtų surinkta ir sukaupta reikiama kelių rūšių informacija. Galima būtų išskirti tokius esminius pareigybės aprašo elementus: darbo identifikavimas, tiksliau pačios pareigybės įvardijimas, darbo reziumė,įvardijant bendrais bruožais pačio darbo esmę, nurodant ryšius, tokius kaip pavaldumas, atskaitomybė,darbas su tam tikrais kitais skyriais, padaliniais ir aukštesniąja vadovybe bei santykį su kitomis organizacijomis esančiomis už kompanijos ribų. Labiausiai G. Dessler išskiria ir akcentuoja pareigas ir atsakomybę kaip viso pareigybinio aprašo pagrindą. Todėl šioje skiltyje, anot jo labai svarbu, išsamumas, pateikiant pareigas ir atsakomybę už jų atlikimą ar neatlikimą. Kiti pareigybiniam aprašui priskiriami komponentai būtų valdžios apibrėžtumas konkrečiam asmeniui, darbo standartų identifikavimas, darbo sąlygų ir fizinės aplinkos detalizavimas, kur labai svarbu paminėti ir visus neigiamus su šiuo darbu susijusius aspektus. Ir iš tikrųjų tokio pobūdžio aprašymus yra būtina turėti ir to netgi reikalauja Neįgaliųjų amerikiečių aktas(NAA), kurio dėka bene didžiausi pažeidimai fiksuojami aiškinantis pagrindines vieno ar kito darbo funkcijas. Svarbu yra pasirodo ne tik aprašymas be kurio sunkiai būtų galima įrodyti įvardintų funkcijų būtinumą tam tikrame darbo procese, bet dar svarbiau yra ne tik jas išvardinti darbo aprašyme, bet ir labai aiškiai pažymėti jas kaip „būtinomis“ darbo( pareigybės) funkcijų įgyvendinimui. Šiuo atveju labai svarbiu išlieka asmeninis tarnautojo gebėjimas jas atlikti. Svarstant darbo funkcijų būtinumo aspektą labai svarbu apžvelgti ir išanalizuoti keletą esminių klausimų susijusių su pareigybės ir tos funkcijos santykiu. Tokie esminiai G.Dessler išskiriami svarstomieji aspektai būtų šie: ar pareigybės sukūrimas sietinas būtent su šios funkcijos įgyvendinimu, ar reikalavimai šios pareigybės darbuotojams iš tiesų apibrėžia ir tos funkcijos vykdymą,ir koks yra skaičius darbuotojų galinčių ją atlikti, ar jis nėra per daug ribotas. Iš tiesų labai svarbu gana tiksliai apibrėžti ir nustatyti tų funkcijų įgyvendinimo ribas, siekiant vėliau išvengti įvairių nesusipratimų iškylančių dėl jų realizavimo ir priskyrimo tam tikram pareigybiniam aprašui. O taip pat remiantis juo vėliau nustatoma darbo specifikacija, iškelianti tam tikrus patirties bei asmeninių savybių rinkinius, kuriais remiantis vykdoma tolimesnė ir galutinė darbuotojų atranka ir verbavimas. Darbo specifikacija tarsi viena iš darbo ( pareigybės) aprašymo dalių, kuri labai dažnai prijungiama prie jo. Formuojant darbo specifikos reikalavimus labai svarbu atsižvelgti kokio lygio darbuotojams jis bus taikomas, na pavyzdžiui apmokytiems yra žymiai lengviau sudaryti, nes jau remiamasi ankstesne darbo patirtimi, mokymo kokybe bei jau turimais ankstesnės veiklos rezultatais,priešingai nei su nemokytais. Tuomet iškyla kur kas sudėtingesnių problemų, nes jau tenka formuoti savybių kaip fizinių bruožų aprašą, nurodyti asmenybės tipažą,iškelti interesus ir jutiminius gebėjimus, kurie leistų suprasti kandidatuojančio asmens galimybes atlikti reikiamą darbą. Ir labai dažnai tokiais atvejais tie reikalavimai būna suformuluojami labai subjektyviai arba pasinaudojant tam tikra statistine analize. Tokiu atveju iškyla grėsmė, kad ne visos žmogiškos savybės tokios kaip kruopštumas, pareigingumas ar net sąžiningumas bus atskleistos. Taip pat G.Dessler išskiria keletą aspektų,kurie šiuolaikiniame pasaulyje šiek tiek keičia pareigybinio aprašo svarbą, ir galbūt taip stipriai jo neapriboja. Pirmiausia tai fiksuojamas laisvesnis pačios darbo sąvokos apibrėžtumas. Taip atsitinka todėl, kad organizacijos vis labiau perorientuojamos į „plokštesnes“ atskaitomybės erdves, t.y.,siaurinamas vadovų sluoksnis,kurie vis mažiau prižiūri savo darbuotojų veiklą, ir plečiamas pavaldinių lygmuo. Taipogi šiuo metu organizacijose vis labiau yra organizuojamas darbas ne konkrečių specializuotų funkcijų pagrindu, bet komandinės ar tam tikros procesinės grupės sudarymu. Taigi esant tokiai situacijai darbuotojai visada susiduria su kintančiu veiklos pobūdžiu ir taip jie dirbdami savo darbą sąmoningai neriboja savęs konkrečiu pareigybiniu rinkiniu. Nors vėl gi tai tik tendencijos, bent kol kas dar vis populiaru savo veiklą reglamentuoti darbo aprašymais ir naudotis tradiciniais darbo aprašais.

Kitas autorius A.Sakalas teigia, kad darbuotojų ir darbo vietų vertinimas yra vienas nuo kito neatskiriami aspektai, tačiau jų nereikėtų painioti vienas su kitu. Nors pats darbuotojų vertinimas yra kur kas ankstesnis, tačiau vis dėlto galima drąsiai teigti, jog tradicinis vertinimas vyksta seka darbo vieta-darbuotojas. Tik šiuo atveju reiktų nepamiršti,jog darbuotojas yra tik paskirtasis į darbo vietą ir galintis atlikti jai priskirtus reikalavimus, todėl ganėtinai svarbiau yra įvertinti asmenines žmogaus galimybes, nes labai dažnai ne darbuotojai yra kalti dėl tam tikrų funkcijų neįgyvendinimo, o tiesiog jiems yra priskirtos ne tos pareigos. A. Sakalas išskiria metodikas, kurių dėka įmanoma pritaikyti darbo reikalavimus prie darbuotojų charakteristikos. Anot jo,technokratinis sprendimas yra suvokiamas kaip geriausio darbo vietos reikalavimus atitinkančio darbuotojo paieškos metodas, arba tokiam neesant tiesiogiai reikalaujama, kad darbuotojas prisitaikytų prie darbo vietos reikalavimų. Bet šiuo metu pamirštama, kad šiuolaikiniame organizacijų darbo procese yra labai svarbus lankstumas, todėl darbo vietą reikėtų pritaikyti jau prie darbuotojų reikalavimų. Kitas būdas būtų idealistinis sprendimas, parenkant kiekvienam darbuotojui pagal jo norus ir sugebėjimus atitinkančią darbo vietą. Tai viena iš sunkiausiai įgyvendinamų metodikų, tačiau siektina, nes jos realizavimas didintų kiekvieno darbo efektyvumą. Realusis būdas sietinas taip pat su efektyvumo principu, bet jau mėginant derinti darbuotoją su darbo vieta. Šio principo esmė būtų tokia, kad tiek darbo vieta, tiek pats darbuotojas užima lygiavertes pozicijas ir tik aplinkybės gali nulemti jų eiliškumą, pvz., naujo darbuotojo priėmime didesnį vaidmenį vaidina pareigybiniai reikalavimai, tačiau norint išsaugoti vertingus organizacijos darbuotojus labai dažnai jų poreikiams pritaikoma pati darbo vieta ar pozicija, keičiant tik tam tikrus jos elementus. Tačiau, anot A. Sakalo, darbo (pareigybės)aprašymas yra būtinas, nes tai viena iš formų, nurodančių darbo turinį, išskiriančių teises ir pareigas, jų vykdymo tvarką. Taigi galima sakyti, jog tai labai svarbus visos įmonės darbo organizavimo dokumentas, suskirstantis visus darbus, funkcijas ir darbuotojus į tam tikras darbo kategorijas. Toks suskirstymas padeda išvengti daugelio nesusipratimų: darbų dubliavimosi principo, tinkamo atskaitomybės ir valdžios paskirstymo. Iš esmės galima sakyti, jog tai tarsi savotiškas teisių ir pareigų rinkinys, pastatantis tiek pačius darbuotoju, tiek ir pačius vadovus į tam tikrus neperžengiamumo rėmus. A.Sakalas darbo vietos aprašymą įvardija kaip pareiginę instrukciją, kuri labai dažnai yra parengiama išanalizavus faktinę būklę. Pačią pareigybę A. Sakalas įvardija tik kaip pirminę ląstelę, būtent kurios zonoje vėliau ir kuriama pati darbo vieta. Pareigybinis instruktažas ar dar kitaip darbo vietos aprašymas iš esmės turi labai didelę įtaką darbuotojams ir jų veiklai. Pirmiausia, tai yra normatyvinis dokumentas, apibrėžiantis kiekvieno darbuotojo pareigybinį statusą, į kurį įeina teisės, pareigos ir atsakomybė. Taipogi galima drąsiai jį vadinti ir veiklos reglamentu,nustatančiu kiekvieno tarnautojo veiklos savarankiškumo lygmenis. Be viso to, šis dokumentas padeda įvertinti kiekvieno darbuotojo asmeninį indėlį į veiklos rezultatus, nustatyti tarnybinę liniją ir funkcinę subordinaciją tarp darbuotojų ir padalinių bei įteisinti darbuotojo autonomiškumą,jo interesų apsaugą. Ir tai tik pabrėžia šio dokumento svarbą, kuriant santykį tarp darbo vietos ir pačio darbuotojo. Todėl rengiant šį dokumentą labai svarbu išsamumas, detalumas. A. Sakalas būtent išskiria tokias sudedamąsias pareigybinės instrukcijos dalis:bendrąją dalį, kur apibrėžiami veiklos uždaviniai,nurodomi pagrindiniai tą darbo veiklą reglamentuojantys įstatymai, ir visa tvarka susijusi su skyrimais, atleidimais ir pavadavimais, pareigų skiltį, kur labai tiksliai įvardijami visi darbai, skatinimo bei bausmių skyriai, kurie labai dažnai apjungiami į vieną. Šiuo metu vis populiariau darosi keisti bausmes skatinimo sistemomis humaniškumo sumetimo klausimais. Priešingai nei A.Dessler, A.Sakalas pabrėžia darbo aprašymų aktualumą būtent dabar,kadangi dabartinis perėjimas į rinkas labai keičia pačių darbuotojų darbo turinį,ryšius ir dokumentaciją,kuri vis labiau perorientuojama į Vakarų šalių patirtį, o be to labai intensyviai kinta ir pats darbo teisinis reguliavimas. Tad šiuolaikines pareigines instrukcijas galima drąsiai vadinti naujais darbo reikalavimais,o ne biurokratizmo apraiška. Aišku, esant tokioms kintančioms aplinkos ir darbo sąlygoms, neiniciatyviems darbuotojams yra kur kas geriau vadovautis senomis ir teisiškai pagrįstomis darbo „taisyklėmis“. Ir priešingai, iniciatyvius darbuotojus jos tik varžo, tad jas taikyti reikėtų pagal konkrečias sąlygas. Iš tiesų dabartiniuose mūsų pareiginiuose aprašymuose vis daugiau ir daugiau remiamasi Vakarų rengimo praktika, kuri vis dėl to pasižymi vienu labai negatyviu ir šalintinu niuansu- stengiamasi orientuotis ne į patį darbą, bet apskritai parodyti, kad tam tikroje srityje vis dėlto įmonė dar dirba. Todėl čia labai svarbus tampa darbų sukonkretinimo, pareigų ir atsakomybės nustatymo klausimas. Taigi remiantis tokiomis autorių išvadomis galima besąlygiškai teigti, jog pareigybinis aprašymas yra vienas iš svarbiausių elementų, kurio nebuvimas iš tiesų iššauktų begalę problemų ir nesusipratimų iškylančių dėl vienos ar kitos funkcijos priklausomumo tam tikrai darbo pozicijai, atsakomybės ir atskaitomybės disbalansą ir iš to išplaukiantį visišką chaosą pačios įmonės veiklos organizavime bei personalo valdyme. O ypač pareigybinis aprašo kaip tokio dokumento svarba suvokiama valstybinėse institucijose, kuriose vis dar neatsisakoma tradicinio darbo vietos apibrėžimo remiantis darbo aprašymu, bet taip iš esmės lengviau įgyvendinama tvarka daugiatūkstantinėje valstybinio tinklo organizacijų sistemoje.
Tuo tarpu I.Bakanauskienė, pateikia kiek kitokį pareiginio aprašo suvokimą, kuris įtakotas jau tarybinio laikotarpio,kur jie buvo rengiami aukštesnėse instancijose ir būdavo tik rekomenduojama adaptuoti kai kurias pareigines nuostatas, atsižvelgiant į tos organizacijos sąlygas. Šiuo pareigini aprašų kūrimo procesas buvo perkeltas pačioms organizacijoms, todėl daugelis organizacijų tiesiog neformuoja pareiginių aprašų, kadangi mano, jog ir be jo gali drąsiai apsieiti. Tačiau poreikis palaipsniui ateina, kadangi organizacijos darbuotojai nori, kad jiems būtų aišku, kokios jiems teisės suteikiamos, kokios pareigos priskiriamos jų vykdymui,kas tampa jų tiesioginiu vadovu ir t.t. Bet vėlgi organizacijų vadovai mato tokių aprašų sudarymo trukumų, nes ne visada, anot jų įmanoma viską numatyti, o be to ir su darbuotojais tų problemų nėra, dažniausiai yra vykdomi visi reikalavimai. Taipogi sudarius tikslius darbo aprašymus iškyla grėsmė,kad darbuotojai gali reikalautų jų laikymosi. Todėl pareiginių aprašymų sudarymo reikalingumas ir nauda gali būti skirtingai suvokiama ir traktuojama iš skirtingų pozicijų. Nors reali situacija rodo, jog pareiginiai aprašymai tampa vis populiaresni.Valstybės tarnautojo pareigybės aprašo palyginimas su keliamais reikalavimais

Sunku turbūt būtų įsivaizduoti valstybės tarnautojų veiklą be konkrečiai apibrėžtų veiklos krypčių ir jų kompetencijai patikėtų funkcijų. Turbūt būtų visiškas chaosas valstybiniame viešajame sektoriuje, nes daugelis darytų tai ką nori ir labai dažnai daugelis funkcijų būtų visai neįgyvendintos, kai kitos priešingai dubliuotųsi netgi keliuose valdymo lygiuose. Aišku, to kartais neišvengiama ir dabar, todėl kaskart vis tobulinama pareigybių aprašymo metodika ir jos vertinimas, vis peržiūrimas ir tikslinimas, kad būtų išvengta aukščiau nurodytų problemų. Visai neseniai, dar šių metų pavasarį mūsų vyriausybė priėmė nutarimą „dėl valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo ir vertinimo metodikos patvirtinimo“patobulintą pakeitimo projektą. Mano analizuotas pareigybinis aprašas dar buvo sudarytas dar remiantis senesne metodika, tačiau labai didelių esminių pokyčių nebuvo tik pakeisti tam tikrų dalių pavadinimai ir kai kas apjungta ar įtraukta į tam tikrą sritį. Dar šių metų pradžioje buvo patvirtintas Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos atrankos tikrinimams ir PVM kontrolės skyriaus poregistracinės PVM mokėtojų kontrolės poskyrio vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymas. Remiantis metodika pati pareigybė turėtų būti sudaroma asmens priimančio valstybės tarnautoją į pareigas , o tais atvejais, kai valstybės tarnautoją į pareigas priima kolegiali valstybės ar savivaldybės institucija, institucijos vadovo ( įstaigos vadovo) ar jo įgalioto asmens, įstaigos struktūrinių padalinių vadovų. Būtent šiame pareigybės apraše apibrėžta, jog už pareigybės aprašo sudarymą yra atsakingas Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos viršininkas. Prieš rengiant pačią pareigybę labai svarbu gana tiksliai išanalizuoti tos institucijos ar padalinio uždavinius ir funkcijas, būtent jų dėka galima detaliau iškelti pareigybinius ir specialiuosius reikalavimus. Anot metodikos, būtina remtis trimis egzistuojančiais pareigybių aprašymo etapais:pareigybės paskirties nustatymas, jos pavadinimo nustatymas , pareigybei priskiriamų funkcijų nustatymas bei specialiųjų reikalavimų, reikalingų tai pareigybei , nustatymas. Pirmiausia labai svarbu nustatyti pareigybės paskirtį,remiantis organizacijos ar padalinio nustatytais uždaviniais bei funkcijomis (metodikos 6 punktas). Iš to vėliau charakterizuojama pati pareigybė. Mano analizuojamame pareigybiniame apraše šios dalies atitikmuo yra “tikslas”, kuris apibrėžiamas kaip “reikalinga PVM mokėtojams kontroliuoti”. Iš to iš karto aišku, jog kalbama apie karjeros valstybės tarnybą. Sudarant jau pačios pareigybės aprašymo pavadinimą labai svarbu nepamiršti paminėti įstaigos struktūrinio padalinio,o jei valstybės tarnautojas nepriklauso jam , tuomet reikia nurodyti įstaigos pavadinimą. Bet esmė tame, jog labai svarbu nustatyti kur ši pareigybė kuriama ir kur ji funkcionuos. Analizuojant ir lyginant mano nagrinėjamos pareigybės aprašo atitikimą šiam reikalavimui, pateikiamas labai išsamus ir detalus pavadinimas įtraukiantis tiek regioninę zoną “Vilniaus apskrities”, tiek įstaigos struktūrinio padalinio pavadinimą ”valstybinės mokesčių inspekcijos atrankos tikrinimams ir PVM kontrolės skyriaus poregistrinės PVM mokėtojų kontrolės poskyrio”. Pirmieji du punktai galima sakyti iš esmės išpildyti rengiant šios pareigybės aprašą. Kitas etapas yra būtent tai pareigybei priskirtų funkcijų išsamus ir detalus aprašymas, už kurių vykdymą vėliau atsakingas į tas pareigas priimtas tarnautojas. Nustatinėjant šias funkcijas būtina atsižvelgti į valstybės tarnautojo pareigybinę paskirtį, bendrąsias ar specialiąsias veiklos sritis, tarnybinius ryšius, bendradarbiavimo ir bendravimo lygmenis, taipogi apibrėžti ir teisės aktuose numatytus tos įstaigos, struktūrinio padalinio ar valstybės tarnautojo funkcijas. Taip pat labai svarbu formuluojant jas nepamiršti, jog tai tik rekomendacinio ir siektino rezultato išraiška, ir kad jų vykdymo eigoje turėtų būtų vykdomi visi kiti pavedimai susiję su strateginių tikslų įgyvendinimu. Aprašant tokius funkcinius reikalavimus valstybės tarnautojams, labai svarbu įrašyti sritį, kurioje jam pavesta atlikti funkcijas, susijusias su įstaigos vidaus administravimu, kaip dokumentų valdymas, personalo valdymas ar vidaus auditas ir t.t. Mano nagrinėjamos pareigybės aprašyme labai aiškiai išskirta funkcinė dalis, sukonkretinanti tarnautojo veiklą tos organizacijos veikloje, kad būtų įgyvendinti su jo pareigybe susiję tikslai. Funkcijos siejasi su pareigybės pavadinimu. Tikslinė grupė su kuria kontaktuoja šios pareigybės pareigūnas yra PVM mokėtojai ir kiti mokesčių mokėtojai,o svarbiausi keliami uždaviniai šiai pareigybei yra susiję su šių tikslinių grupių įvairių teisinių dokumentų rengimu,duomenų rinkimu, analizavimu, registravimu,bei kaupimu, veiklų tikrinimu ir tyrimu, kontrolės užtikrinimu, reikiamos informacijos teikimu, iškilusių problemų šiose srityse šalinimu bei ataskaitinių formų teikimu. Iš to galima drąsiai sakyti, jog labai aiškiai apibrėžta atskaitomybė,bei visiško kontroliavimo, tikrinimo ir registravimo bei su juo susijusių analitinių veiksmų sfera. Šioje pareigybėje funkcijos labiau išreiškiamos per siekiamus rezultatus” analizuoti anksčiau registruotų PVM mokėtojų veiklą, turint tikslą įvertinti patikrinimų ar kitų kontrolės veiksmų tikslingumą”. Toliau labai svarbią reikšmę pareigybės aprašui sudaro specialieji reikalavimai arba mano nagrinėjamu atveju tiesiog reikalavimai, kurie iškeliami atsižvelgiant į pareigybės paskirtį, pavadinimą ir funkcijas. Pirmiausia turėtų aiškiai apibrėžta reikalaujamo išsilavinimo sritis: studijų sritis (sritys), kvalifikacinis laipsnis ar profesinė kvalifikacija, jei būtina galima papildomai nurodyti ir studijų kryptį (kryptis). Studijų sritis netenka reikšmės, jei darbo patirtis nurodoma kaip svarbesnė už įgytą išsilavinimą. Tuo tarpu studijų kryptys ir sritys nustatinėjamos atsižvelgiant į LR vyriausybės nutarimą. Nagrinėjamoje pareigybėje tiksliai iškeltas išsilavinimo reikalavimas: aukštasis universitetinis ar jam prilygintinas ekonominis ar teisinis išsilavinimas. Iš to galima daryti prielaidą, jog patirties prioritetui nesuteikiama ypatingoji reikšmė. Tuo tarpu įstaigų vadovams, priimamiems į pareigas konkurso būdu, ir karjeros valstybės tarnautojams nustatoma darbo patirtis, atsižvelgiant į rekomenduojamą darbo patirtį. O ji Valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo ir vertinimo metodikoje nustatyta tokia:

Pareigybės pavadinimas Darbo patirtis Rekomenduojama darbo patirtis, metaisĮstaigos vadovas Vadovaujamojo darbo patirtis 3Įstaigos vadovo pavaduotojas Vadovaujamojo darbo patirtis 1Departamento direktorius Darbo patirtisVadovaujamojo darbo patirtis 31Departamento direktoriaus pavaduotojas Darbo patirtis 3Skyriaus / tarnybos / poskyrio vedėjas Darbo patirtisDarbo patirtis tam tikroje srityje 31Skyriaus / tarnybos / poskyrio vedėjo pavaduotojas Darbo patirtis 3Patarėjas Darbo patirtis tam tikroje srityje 2Vyriausiasis specialistas Darbo patirtis tam tikroje srityje 1Vyresnysis specialistas Nereikalaujama –Specialistas Nereikalaujama –

Nors pagal nustatytus reikalavimus, mano nagrinėjamos pareigybės asmeniui turėtų būti nustatytas vienerių metų darbo patirties tam tikroje srityje reikalavimas, kadangi jos pareigybės pavadinimas- vyriausioji specialistė, tačiau aiškiai ji nėra reglamentuota aprašyme. Galbūt būtų galima reikalavimą „ išmanyti mokesčių mokėtojų aptarnavimo standartus „ reglamentuoti kaip neakivaizdų darbo patirties aspektą. Tačiau tokiu atveju iškyla dviprasmybės, nes tas punktas gali būti suprastas ir kaip atitinkamos teisinės bazės žinojimo reikalavimas, tad šioje vietoje iškyla neaiškumų, ir būtų tikrai labai svarbus viso šio aspekto išsamesnis detalizavimas. Kitas ne mažiau svarbus reikalavimas būtų užsienio kalbų ir šių užsienio kalbų mokėjimo lygio nustatymas, kur reikėtų remtis 2004 m. gruodžio 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos sprendimu „dėl bendros Bendrijos sistemos siekiant užtikrinti kvalifikacijų ir gebėjimų skaidrumą (Europasas)“. Tačiau, jos gali būti ir nenurodomos, jei visai nereikalingos nustatytų funkcijų įgyvendinimui. Tokių reikalavimų nėra ir mano pareigybės apraše, nes funkcijų apibrėžtis to nereikalauja. Dar vienas reikalavimas tai pageidaujama kompiuterinio raštingumo kvalifikacija, nustatoma pagal “Visuotinio kompiuterinio raštingumo standartą”, patvirtintą LR švietimo ir mokslo ministro, arba turi būti nurodymas su kokiomis programomis turi mokėti dirbti tos pareigybės aprašo tarnautojas. Vienintelė užuomina apie kompiuterinius gebėjimus,gana abstrakti ir neaiški “….mokėti dirbti kompiuteriu”. Šiuo atžvilgiu kaip ir reikalavimas neišbaigtas, juo labiau, kad šios pareigybės aprašo funkcijos reikalauja besąlyginio kompiuterinių žinių išmanymo. Manau, šiuo atveju turėjo būti nustatytas EDCL pradmenų pažymėjimo reikalavimas, įrodantis tarnautojo žinias informacinių technologijų sąvokose, kompiuterio naudojimo ir bylų bei tekstų tvarkymo procese,informacijos sklaidoje ir komunikacijoje. Taip pat manau, reikėjo nurodyti ir kompiuterinių programų sąrašą, su kuriomis bus daugiausia dirbama ruošiant dokumentus, juolab kad bus daug dirbama su informacija ir duomenimis. Be viso to,be galo svarbus tam tikros specifinės įstatyminės bazės žinojimas, jei labai to reikia. Teisės aktų išmanymas apibrėžtas labai sukonkretintai “susipažinęs su LR įstatymais,Vyriausybė nutarimais ir kt. teisės aktais, reglamentuojančiais mokesčių administravimą ir valstybės tarnybą.” prie to dar pridedamas reikalavimas gerai išmanyti raštvedybines dokumentų taisykles bei su mokesčių mokėtojų aptarnavimu nustatytus standartus. Esant būtinybei, gali būti nustatomi ir kiti specialieji reikalavimai, susiję su įgyvendinamų funkcijų specifika(reikalavimai išduodant asmens patikimumo pažymėjimus, leidimą dirbti su įslaptinta informacija ar kažkokie ypatingi sveikatos reikalavimai). O svarbiausia, kad tie reikalavimai turėtų būti aprašyti taip, jog juos būtų galima objektyviai patikrinti. Reikėtų vengti abstraktų, tokių kaip lojalumas, komunikabilumas ar pareigingumas, nes tai sunkiai įvertinama. Aprašyme taip pat dominuoja pereigingumo, kūrybingumo, iniciatyvumo,reiklumo, mandagumo sąvokos. Manau jos labai abstrahuoja keliamus reikalavimus ir nustatyti jo lygį priimant darbuotoją į pareigas yra ganėtinai sudėtinga, tad jų minėti nereikėjo. Iš esmės aprašo dalys apibrėžtos tiksliai, viską suderinus ir priderinus, neskaitant tų kelių nukrypimų reikalavimų skiltyje. Tobulinti gal ir reiktų kalbų ir kompiuterinio raštingumo skiltyje, nes informacinės technologijos labai sparčiai plinta ir praktiškai jau nebeįsivaizduojamas darbas be jų, o kalbų žinojimas tik labiau paskatintų bendradarbiavimą su ES institucijomis tvarkant mokestinius reikalus ir priimant jos patirtį.

Interviu analizė

Iš esmės kažkokių labai ypatingų reikalavimų ir nereiktų nustatinėt, nes tai nėra labai aukštos kategorijos pareigybė, kuriai būtų patikėti tam tikri specifiniai uždaviniai, vis tiek pradedančiajam bus skiriama su kur kas su lengvesnėmis funkcijomis susijusi veikla. Ypač tai akivaizdu pasidarė, iš apklausos,kurios metu buvo apklaustos dvi tas pačias pareigybines kategorijas turinčios darbuotojos, skyrėsi tik jų darbo patirtis toje srityje. Aišku, pasidarė tik tiek, kad ne visada pareigybinės funkcijos atitinka realiai vykdomas. Tarp šių dviejų vienodas pareigybes užimančių asmenų pastebimas skirtingas funkcijų įgyvendinimas, nors pareigybės aprašymas yra taikomas būtent joms abiem tas pats. Iš to jau galima daryti,jog pareigybinis aprašymas yra ganėtinai atitolęs nuo tiesioginių valstybės tarnautojo įgyvendinamų funkcijų. Pastebima ir tokie tendencija, kad naujiems ar mažiau patirties turinčių darbuotojų kompetencijai patikimos tik mažiau atsakingesnės ir nesudėtingos užduotys ir su jų įgyvendinimu susijusios funkcijos. Mažiau patirties turinčiai merginai paskirtos PVM mokėtojų patikrinimų užduotys ir su jomis susijusių duomenų analizė bei registravimas, apdorojimas ir ataskaitų pateikimas tiek įvairioms įmonėms, padaliniams bei vartotojams. Kitai darbuotojai tenka atsakingesnis darbas su pateiktais duomenimis apie mokesčių mokėtojus, registrų sudarymas, ir tam tikrų asmenų išregistravimas, būtent sprendimų išregistruoti priėmimas ir to inicijavimas, bei pateiktos informacijos vertinimas. Svarbiausia , jog turi rengti ataskaitinius dokumentus apie savo veiklą, ir pateiktų duomenų bei informacijos analitines ataskaitas. Šiuo atveju apibrėžiamas glaudesnis bendravimas ir konsultavimasis su skyriaus vedėja. O šeip iš esmės įgyvendinamos visos funkcijos, tik pastebimas tų funkcijų perskirstymas tarp asmenų užimančių tas pačias pareigas. Specialiųjų reikalavimų nenurodo ir darbuotojai, tik tai tiek, jog nuolat priversti susidurti su kompiuterine technika ir praktiškai didžiąją darbo dalį sudaro naudojimasis ja. Tad manyčiau, kompiuterinės kvalifikacijos apibrėžtis pareigybės apraše būtų reikalinga, ir kur kas detalesnė. Taip įstatyminės bazės žinojimas tampa labai svarbiu, kadangi dirbama su mokesčių mokėtojų duomenimis ir bendradarbiaujama su kitom institucijom ir padaliniais. O šeip pareigybinis aprašas yra išbaigtas ir tikrai pakankamai sėkmingai realizuojamas, nors ir perskirstant pareigas tarp tos pačios pareigybės darbuotojų.

Išvados

Analizuojant pareigybinį aprašą su duomenimis gautais anketavimo būdu, išryškėjo realus santykis tarp praktinio ir realaus pareigybinio aprašo atitikmens. Ir jis visai nėra nutolęs nuo dokumentuose fiksuojamų, aišku tam tikrų niuansų buvo pastebėta, tačiau pagrindiniai reikalavimai yra pilnai išpildomi. Ir manau, tai natūralu, keista būtų jei pareigybinis aprašas būtų tik formalus dokumentas, o realiai egzistuotų veiksmų ir funkcijų savivalė vykdant nustatytuosius reikalavimus. Kaip jau minėjau, pareigybiniai aprašai iš tiesų reikalingas dokumentas, kuris pasitarnauja efektyvaus personalo valdyme ir nustato kiekvieno pozicijas tam tikro klausimo sprendime. Priešingu atveju sistemoje būtų chaosas. Nors daug kas pasakytų, jog pareiginiai aprašai praranda savo patrauklumą, tačiau tradicinės valstybės modeliai vis dar jų neatsisako, ne išimtis ir mūsų valstybė. Kol kas darbuotojai reprezentuojami po tam tikro pareiginio aprašo etikete, ir tokią sistemą stengiamasi vis tobulinti, tikslinti pareiginio aprašo dalis, jas labiau konkretinat, pažymint tik būtiniausius reikalavimus ir tik būtent tokias funkcijas, kurios ir yra priskiriamos tai pareigybei. Didelę įtaką pareiginiam aprašui daro ir Europos Sąjungos standartai, kuriuos kaskart stengiamasi pritaikyti, norint priartinti mūsų sistemos personalą prie Europinio lygmens.Tačiau pati pareigybė be jos raštiško apibrėžimo yra jau sunkiai įsivaizduojama. Tačiau nereiktų pamiršti,jog tinkamas pareigybinis aprašas labai priklauso nuo geros organizacinės analizės ir teisingo funkcijų išskirstymo bei tinkamų reikalavimų iškėlimo darbuotojams. Manau tik tokiu atveju galima išvengti atotrūkio nuo realybės.

Naudota literatūra:A.Sakalas „ Personalo vadyba” Kaunas: Technologija, 2001G. Dessler “Personalo valdymo pagrindai” Poligrafija ir informatika,2001I. Bakanauskienė “Personalo valdymas” VDU leidykla,Kaunas,2002LR VTD parengta rekomendacija dėl valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo ir vertinimo metodikos. Prieiga internetu: http://www.vtd.lt/index.php?-654390529

LR vyriausybės nutarimas „ Dėl Lietuvos Respublikos vyriausybės 2002 m. Gegužės 20 d. Nutarimo nr. 685 „Dėl valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo ir vertinimo metodikos patvirtinimo“ pakeitimo“Pridedami priedai: pareigybinis tarnautojo aprašo pavyzdys bei tą pareiginį aprašą vykdančių asmenų apklausos anketiniai duomenys.