VU misija vizija ir valdymo įpatybės

1005 0

Bendroji universiteto misija

Vilniaus universitetas, vienas seniausių Rytų Europos universitetų, nuo pat įkūrimo 1579 metais buvo ne tik pagrindinis Lietuvos mokslo, studijų ir kultūros centras, bet ir vienas įtakingiausių Europos intelekto židinių, dariusių poveikį Rusijai, Ukrainai, Lenkijai, Latvijai, Estijai ir per visą savo sudėtingą istoriją išsaugojusių sąsają su Vakarų Akademija.

Vilniaus universitete, seniausioje europietiškoje Lietuvos institucijoje, – viso Lietuvos mokslo ir kultūros pradžių pradžia, tikrosios mūsų europietiškos krikščioniškosios kultūros šaknys.

Ne siaurai, “grynai” lietuviška, o lietuviška plačiąja Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės prasme Vilniaus Universiteto, kaip vienos reeikšmingiausių kultūros institucijų, priklausiusių visai krikščioniškajai Europai, kilmė lėmė ir lemia jo ypatingą vaidmenį Lietuvos, kaip neatskiriamos Europos dalies, istorijoje.

Tikras universitetas, būdamas visų pirma skirtingų žinojimų ir tikėjimų, skirtingų individų, įvairių kalbų ir kultūrų susitikimo, sąveikos ir pažinimo, tarpusavio dvasinio turtinimo vieta, neišvengiamai buvo ir liks nacionalumo bei internacionalumo sąveikos terpė, skleidžianti pažinimo šviesą ne tik artimiausiai, bet ir tolimiausiai aplinkai.

Nacionalinis Universiteto pobūdis reiškia ištikimybę savo kalbai ir kultūrai, jų puoselėjimo rūpestį kitų kultūrų ir žmogaus kultūros apskritai aplinkoje, kaip irr specifiniai žinojimai bei mokslai tėra mokslai kitų žinojimų, jų sąveikos kontekste.

Universitetas – institucija, padedanti lavinti individą, visuomenę, tautą, formuojanti kultūrą per savos ir kitų kultūrų pažinimą ir taip turtinanti savąją bei kitas kultūras. Todėl savo prigimtimi ir misija jis yra ir

r privalo būti tarptautinė institucija.

Tarptautinis Vilniaus Universiteto tarptautinis pobūdis ir vaidmuo, nuolatinis jo ryšys su akademine Europos tradicija ir kultūra leido jam geriausiai atlikti savo vidinę ir išorinę misiją, šimtmečiais tausoti ir plėtoti akademinę kultūrą ir, nepaisant dramatiškų istorijos aplinkybių, veiklos pertrūkių, draudimų, suvaržymų, represijų ir netekčių, puoselėti intelekto laisvę.

Šios savybės – nors kaip sunku jas buvo išsaugoti tarybinio režimo ir okupacijos metais, leido atkurti autentišką Universiteto prigimtį. Jos padėjo pagrindą demokratinėms reformoms Universitete, tyrimų ir studijų integravimui į Vakarų Europos ir transatlantines akademines struktūras.

Universitas Vilnensis, seniausias ir žymiausias klasikinis Lietuvos universitetas, ketina išsaugoti lyderio vaidmenį tarp kitų Lietuvos aukštųjų mokyklų ir mokslo institucijų plačiame fundamentaliųjų bei taikomųjų mokslų spektre, rengdamas aukščiausios kvalifikacijos, plataus universitetinio išsilavinimo specialistus, teikdamas įvairiausias profesinio rengimo, tobulinimo, peerkvalifikavimo, teisines ir rinkos konsultacines, taip pat klinikines, kitas visuomenei reikšmingas, tarp jų – užsienio kalbų mokymo paslaugas.

Vilniaus universitetas, ištikimas savajai žinių kaupimo, kūrimo ir perdavimo misijai, plėtodamas diskusijų laisvę ir kultūrą, ypač išsiskirdamas per daugelį šimtmečių puoselėta kitų kultūrų, politinių, etninių ir konfesinių požiūrių tolerancija, ir toliau ketina išsaugoti vieno svarbiausių intelektualaus visuomenės nuomonės kūrėjų ir reiškėjų šalyje vaidmenį. Jis ir toliau rengs žmones svarbiausioms veikloms ir pareigoms dabarties ir ateities Lietuvos visuomenėje.

Universitetas, imdamasis tyrimų ir studijų Lietuvoje lyderio vaidmens, pr

rivalo sudaryti palankiausias sąlygas savo profesūrai, kad ši pajėgtų ne tik bendradarbiauti, bet ir varžytis su savo Vakarų partneriais, o studentams garantuotų fundamentalų, tikrą universitetinį išsilavinimą, tenkinantį šalies poreikius ir leidžiantį atlaikyti europinę ir atlantinę konkurenciją.

Universiteto tyrimų, studijų ir visos infrastruktūros raida turi atitikti Lietuvos ūkio restruktūrizavimo, laisvosios rinkos, kultūros ir socialinės infrastruktūros plėtotės poreikius bei reikalavimus, politinių, socialinių ir kultūros realijų kaitą, lemiamą Lietuvos jungimosi į Europos Sąjungos rinką, Lietuvos reintegravimosi į Europos ir pasaulio bendruomenę.

Todėl tyrimų politiką bei projektus, studijų programas ir joms keliamus reikalavimus būtina suderinti su Europos ir geriausiais tarptautiniais standartais, iš esmės sumoderninti, optimizuoti visą Universiteto valdymą.

Plečiant ir puoselėjant tarptautinį bendradarbiavimą Vilniaus universitete turėtų rastis vis daugiau tarptautinės profesūros ir studentų, patvirtinančių tikrąją Universiteto raidą ir tarptautinį jo lygį.

Universitetas turi atlikti dar svarbesnį vaidmenį ne tik kuriant tyrimų ir studijų Lietuvoje politiką bei strategiją, bet ir visą šalies socialinę, politinę ir kultūros perspektyvą, kritiškai, bet konstruktyviai vertinti Lietuvos visuomenės, Lietuvos raidos kelius ir tendencijas bendrame Europos raidos kontekste, diegti studentijai ir visuomenei ne tik Lietuvos, bet ir Europos piliečių savimonę, ugdyti ištikimybę Europos kultūrai, istorijai, humanizmo vertybėms ir dvasiai.

Universitetas, deramai atlikdamas savo priedermę Lietuvai ir regionui, turi imtis iniciatyvos įgyvendinti specialiąją plačią Rytų ir Pietryčių Lietuvos švietimo ir

r kultūros prikėlimo bei raidos, taip pat lietuvybės židinių Rytuose ir Vakaruose puoselėjimo programą.

Universitetas, atlikdamas savo vaidmenį Lietuvoje ir visame Baltijos regione, turi imtis ypatingos misijos – koordinuoti tokius tyrimų, studijų ir lavinimo projektus, kuriais siekiama stiprinti Baltijos jūros šalių, taip pat jų Rytų ir Vakarų partnerių bendradarbiavimą, kultūrų sąveiką bei dialogą.

Ši misija turi apimti gamtos, tiksliuosius, socialinius, politikos, humanitarinius mokslus ir studijas (tarp jų – vadinamąjį distancinį ir tęstinį suaugusiųjų lavinimą), vis plačiau ir veiksmingiau naudojant šiuolaikines komunikacines, informacines technologijas bei tinklus.

Šitaip galiausiai turi būti pasirengta visa apimančiam Lietuvos integravimuisi ir perėjimui į XXI amžiaus Europos ir pasaulio bendruomenę, XXI amžiaus civilizaciją.

Mokslas

Mokslo ir studijų vienovė išliks vienu iš pamatinių visos Universiteto veiklos principų.

Bus plėtojami ir remiami interdisciplininio pobūdžio tyrimai ir studijos, labiausiai išreiškiantys Universiteto prigimtį, Unitas in diversitate, įvairovės vienovę.

Katedros, laboratorijos, centrai, klinikos, institutai, fakultetai, tarpfakultetiniai dariniai turės įvertinti savo tyrimų ir studijų potencialą ir jo raidos perspektyvą, atsižvelgdami į Lietuvos, Baltijos regiono, taip pat į platesnės tarptautinės kooperacijos reikmes. Kiekvienas Universiteto fakultetas atsako už savo srities mokslo bei studijų padėtį Lietuvoje ir adekvatų tarptautinį pristatymą ir reprezentavimą.

Atskiro akademinio vieneto trūkumai ir privalumai, jo pajėgumo didinimo galimybės privalo būti įvertinti siekiant nustatyti jo vietą ir perspektyvą Lietuvos ir tarptautinėje akademinėje rinkoje. Turi būti parengti at

titinkami strateginiai atskirų darinių raidos planai ir jie turi būti suderinti su Universiteto Raidos planu.

Būtinos fundamentaliųjų, taikomųjų tyrimų ir studijų sąveikos sąlygos.

Fundamentalieji gamtos, tiksliųjų, medicinos, humanitarinių, socialinių, politinių mokslų tyrimai, jų sąveika turi išlikti vienu ryškiausių Vilniaus universiteto bruožų, iš esmės skiriančiu jį nuo kitų Lietuvos aukštųjų mokyklų ir mokslo įstaigų ir siejančiu su stipriausiais Europos ir pasaulio universitetais, adekvačiai reprezentuojančiu Lietuvos mokslą tarptautinėje mokslo rinkoje.

Geriausių Europos ir pasaulio universitetų pavyzdžiu, Vilniaus universitete 60 – 70 proc. mokslo turėtų “maitinti” 40 – 30 proc. studijų. Tai turi atitinkamai lemti Universiteto katedrų, centrų, institutų ir fakultetų kadrų plėtotės politiką ir strategiją.

Siekiant įveikti ypač nepalankius mokslui, dramatiškus pastarųjų šešerių metų šalies ekonominės anarchijos ir persitvarkymo, valstybinės mokslo politikos bei strategijos stokos padarinius, kelti universitetinio mokslo prestižą ir išsaugoti išlikusį buvusių Lietuvos Mokslų akademijos institutų mokslo potencialą ir, kiek dar įmanoma, kompensuoti laiką, prarastą belaukiant tikros institutų integracijos į universitetinį mokslą, būtina radikaliai spartinti dar pajėgaus “institutinio mokslo” tapsmą universitetiniu.

Siekiant sėkmingai įveikti lūžį, nulemtą kartų kaitos, iš aktyvios mokslo veiklos pasitraukus vyresniajai mokslininkų kartai, būtina stiprinti jaunesniosios ir viduriniosios kartų mokslininkų padėtį, visokeriopai skatinti jų veiklą, kuo aktyvesnį dalyvavimą nacionaliniuose ir tarptautiniuose tyrimų projektuose bei programose varžantis dėl universitetinių ir tarptautinių mokslo grantų.

Prioritetiniais laikytini tarptautinį pripažinimą pelnę tyrimai, besiremiantys žinomomis prestižinėmis Universiteto fizikos, matematikos, biologijos, medicinos, kalbotyros, istorijos, teisės, filosofijos, informatikos mokslų mokyklomis. Visokeriopai remtini taikomieji tyrimai, inspiruojami fundamentaliųjų arba juos inspiruojantys, tiesiogiai siejantys Universiteto mokslą su gyvenimo praktika.

Tolesnė Medžiagotyros ir taikomųjų mokslų instituto plėtra sietina su didesnėmis pastangomis įgyvendinti Mokslo parko projektą, leidžiantį Universiteto fundamentaliųjų ir taikomųjų tyrimų rezultatus tiesiogiai perteikti gamybos ir verslo įmonėms. Praktinis žingsnis, skatinantis tyrimų, inovacijų ir rinkos sąsajas, turėtų būti materializuotas įkuriant atitinkamą Mokslo ir verslo centrą pasitelkus Vakarų partnerių patirtį ir paramą.

Prieš tai dera atlikti preliminarią inventorizaciją ir mokslinę ekonominę ekspertizę tų taikomųjų darbų, kurie sudarytų pradinį Mokslo parko branduolį, pagrįstų organizacinių pertvarkų tikslingumą, numatytų taikomųjų darbų finansavimo šaltinius.

Prioritetiniais laikytini ir tyrimai, strategiškai svarbūs regioninei plėtrai, šalies ūkio raidai, teisinės ir socialinės sistemų tobulinimui, Lietuvos integravimuisi į Europos ūkio rinką, jos teisines, technologines, informacines ir komunikacines infrastruktūras, į Europos mokslo ir studijų sistemą.

Universitetas skirs ypatingą dėmesį ir paramą tarpdalykiniams, jungtiniams tyrimų projektams, orientuotiems į regioninę ir globalią Baltijos jūros regiono aplinkosaugą, jungiančią gamtos, teisės, ekonomikos, informacijos ir komunikacijos, etnologijos, sociologijos, politologijos tyrimus.

Taip pat strategiškai remtini ypač svarbūs šiuolaikinei ir ateities Lietuvos visuomenei, jos sveikam fiziniam ir moraliniam būviui biologijos, medicinos ir sveikatos, psichologijos ir teisės mokslų tyrimai, itin pabrėžiant jų prevencinę reikšmę žmogaus, visuomenės apsaugai nuo fizinio, biologinio, socialinio ir moralinio blogio. Labai svarbu stimuliuoti jungtinius socialinės nusikaltimų prevencijos tyrimus.

Naujomis visuomenės santykių sąlygomis vis aktualesni tiek dabar, tiek ateity tampa civilinės, privatinės ir viešosios teisės tyrimai.

Toliau plėtotini socialinių ir politinių mokslų tyrimai atsižvelgiant tiek į Lietuvos geopolitinę padėtį ir jos galimą raidą, tiek į Lietuvos politinių, demokratinių institutų kūrimo ir tobulinimo poreikį. Tolesnei Lietuvos visuomenės, jos socialinių institutų veiklai demokratizuoti ir humanizuoti, atvirai, laisvai, žmogaus teises saugančiai ir humanizmo vertybes įtvirtinančiai visuomenei kurti ypač remtini tyrimai, atliekami interdisciplininiuose Religijos, Moterų, Semiotikos studijų centruose.

Nuolatinė Universiteto priedermė rūpintis nacionaliniu kultūros paveldu ir plėtra, lietuvių kalba ne tik kaip unikaliu indoeuropietiškos diachroninės lingvistikos šaltiniu, bet ir mūsų tautinio identiteto Europos kultūroje pamatu, lietuvių literatūra, Lietuvos kultūra ir etnologija kaip neatskiriama Europos kultūros dalimi, vienu jos įvairovės garantu. Universitetiniai Lietuvos kultūros, meno istorijos tyrimai turi tapti prieinami plačiausiai akademinei Europos bendruomenei, lygiu ir svarumu įeiti į moderniąją Europos intelekto istoriją ir jos idėjų apyvartą.

Kultūrų sąsajų ir sąveikos fenomenai, neatsiejami nuo ilgaamžės Vilniaus universitetui būdingos tolerancijos tradicijos, istoriškai būdingas Vilniui įvairių kultūrų sambūvis, padaręs jį tikru Europos miestu, turi būti naujų interkultūrinių tyrimų atramos taškas, ypač atsižvelgiant į Lietuvos ir Lenkijos, Lietuvos ir Rytų bei Centrinės Europos suartėjimo ir kooperacijos perspektyvą.

Europos ir pasaulio, Rytų ir Vakarų kultūrų, kalbų ir literatūrų, meno, intelektualios, filosofinės minties, civilizacijos raidos tyrimai turi būti vienas iš principinių Vilniaus universiteto – pagrindinio Lietuvos humanitarinio centro – mokslo autoriteto bruožų.

Kita vertus, ypač pabrėžtinas platesnis modernios mokslo metodologijos, moderniųjų tyrimo metodų taikymas humanitarinių, socialinių mokslų srityse. Būtina skatinti pastangas inicijuoti ir plėtoti šiuolaikine mokslo metodologija, šiuolaikiniais mokslo įrankiais ir metodais atliekamus moderniosios lingvistikos, psichologijos, literatūrologijos, sociologijos, filosofijos, istoriografijos sričių ir jų sandūroje atsiradusių krypčių darbus.

Istoriniai tyrimai neprivalo nustelbti mokslų teorijos, juoba stabdyti, konservuoti mokslų raidos, izoliuoti Vilniaus universiteto nuo šiuolaikinių tyrimų, atliekamų žymiausių Europos ir pasaulio mokslo centrų.

Provincialumo moksle negali būti. Jo neturi būti ir Vilniaus universitete.

Nebus gailima pastangų stiprinant ir plėtojant dvišalius ir daugiašalius Vilniaus universiteto mokslo ryšius su senaisiais ir naujaisiais Universiteto partneriais Lenkijoje, Čekijoje, Vengrijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Jungtinėje Karalystėje, Italijoje, Danijoje, Austrijoje, Šveicarijoje, Ispanijoje, Izraelyje.

Itin svarbūs Universiteto mokslo raidai bus įvairialypiai bendradarbiavimo saitai su pagrindiniais Švedijos, Norvegijos, Suomijos, taip pat Rytų Baltijos – Estijos ir Latvijos – universitetais.

Turi būti atnaujintos ir plėtojamos bendros su žymiausiais Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos universitetais, kitais NVS šalių universitetais ir mokslo centrais tyrimų programos, deramai vertinant ir pagalbos, teikiamos šiems universitetams, ir partnerystės perspektyvą bei atsižvelgiant į didžiulę šių šalių mokslo rinką , mokslui imlią rinką.

Universitetas ypač skatins bendradarbiavimą su toliausiai plėtojant mokslą ir technologiją pažengusiais JAV universitetais, naujais partneriais Japonijoje, ypač su Tokijo Vasedos universitetu. Dėmesingai bus mezgami nauji ryšiai su Tolimųjų Rytų šalių, tarp jų Kinijos, universitetais.

Vilniaus universitetas, rūpindamasis racionalia viso Lietuvos mokslo raida ir strategija, plėtos bendradarbiavimą su kitais mokslui neabejingais Lietuvos universitetais bei mokslo centrais; turi būti parengta speciali paramos ir bendradarbiavimo su besikuriančiu Klaipėdos universitetu programa, iš esmės padidinta mokslo parama Vilniaus universiteto Kauno Humanitariniam fakultetui, sustiprinti jo ryšiai su Vakarų ir Šiaurės Europos universitetiniais mokslo centrais.

Universitetas laikysis principinės strategijos investuoti į ilgalaikes tyrimų programas, sistemingai apimančias platesnes Universiteto struktūras ir išorinius, akademinius ir neakademinius, profesinius, vietinius bei užsienio partnerius ir resursus. Kartu bus remiami ir ieškomojo, inovacinio pobūdžio projektai, turintys potencialią vertę.

Aukšta mokslo kokybė, ją vertinant tarptautiniais, Europos standartais, ekonominis rentabilumas, praktinė bei teorinė vertė turėtų būti pagrindiniai tokių projektų vertinimo, jų priimtinumo kriterijai.

Siekiant palaikyti ir plėtoti Universiteto laboratorijų bei tyrimų centrų potencialą, kai Lietuvos ūkis, tiek privatus, tiek valstybinis, yra restruktūrizuojamas, naujai orientuojamas ir kuriamas, mokslininkai bus skatinami vykdyti kontraktinius darbus su partneriais tiek Vakaruose, tiek Rytuose.

Plačiau taikydamas grantų sistemą, Universitetas turi išplėsti Mokslo fondą, jį papildydamas nebiudžetiniais vidaus ir išorės šaltiniais. Šis fondas turi būti stabilus ir nepažeidžiamas. Itin perspektyviems individualiems tyrimų projektams remti turi būti efektyviai panaudojama ir dalis Rektoriaus fondo.

Ta aplinkybė, kad, nepaisydami pereinamojo laikotarpio ekonominių sunkumų, Universiteto mokslininkai laimi daugumą nacionalinių ir tarptautinių Lietuvą pasiekiančių grantų, rodo potencialias Universiteto mokslo galimybes.

Universitetas, remdamas savo mokslininkų pastangas dalyvauti tarptautiniuose ir regioniniuose tyrimų projektuose bei programose, prireikus turi prisidėti ir įmanomu finansiniu indėliu.

Universitetas privalo rūpintis, kad reguliariai būtų atnaujinama tyrimų įranga ir technologijos: Renovacijos fondas, kaip dalis Mokslo fondo turi būti kaupiamas tiek biudžetinių asignavimų, tiek paties Universiteto uždirbamų lėšų pagrindu.

Universitetas nuolat reikalaus fundamentaliųjų ir taikomųjų tyrimų sąveikos su studijomis, aktyvaus mokslininkų dalyvavimo studijų procese, ir atvirkščiai, kuo intensyvesnio studijuojančiųjų dalyvavimo tyrimuose.

Daugumą Vilniaus universiteto pedagoginio personalo turi sudaryti kūrybingi ir produktyvūs mokslininkai, gebantys pasitelkti į pagalbą asistentus, lektorius ir doktorantus, o į tyrimų užduotis įtraukti ir studentus. Kuo anksčiau studijuojantieji įtraukiami į mokslinę veiklą, tuo patikimesnė ir tvirtesnė mokslo bei studijų sąsaja, būtina jų vienovė. Privalu atnaujinti visų fakultetų Studentų mokslinių draugijų veiklą, reguliariai rengti jų seminarus bei konferencijas, skelbti ir materialiai skatinti geriausius fakulteto ir Universiteto studentų mokslo darbus.

Bet kurios studijos nunyks, praras tikrąjį universitetinį pobūdį, jei nesirems fundamentaliuoju ir taikomuoju Universiteto mokslu.

Ši principinė Universiteto nuostata turi būti be išlygų taikoma visoms Universiteto katedroms, centrams, institutams ir fakultetams, jų personalo struktūrai ir raidos strategijai, mokslininkų ir pedagogų kvalifikacijai, jų mokslinės ir pedagoginės veiklos vertinimui ir atestavimui, konkursams pareigoms užimti, mokslo ir studijų medžiagos privalomam publikavimui.

Kiekvienas mokslininkas privalo asmeniškai atsakyti už savo mokslo darbų kokybę. Ypatinga atsakomybė tenka padalinio bei mokslinių temų vadovams. Privalu svarstyti ir recenzuoti biudžeto subsidijuojamų mokslo darbų ataskaitas, pagrįsti naujai pradedamas mokslines temas, skelbti jų viešą konkursą.

Mokslo būvis ir kokybė turi būti reguliariai vertinami kompetentingų Universiteto struktūrų, tarp jų – Universiteto Mokslo komisijos, nacionalinių ir tarptautinių ekspertų.

Už mokslo tyrimų padėtį, jų raidą Universitete administraciniu požiūriu atsako Universiteto mokslo reikalų prorektorius.

Studijos ir studentai

Studijų, jų programų kokybė, vertinimas ir materialus aprūpinimas, šalia tyrimų, yra kitas svarbiausias Universiteto kokybės ir raidos matmuo.

Universitetas privalo būti institucija,

kurioje naujoms studijuojančiųjų kartoms perteikiamos ne tik žinios ir įgūdžiai, bet ir Universiteto kultūra, mokėjimas veikti ir mokėjimas būti, ugdoma argumentavimo ir kūrybingo, kritiško mąstymo kultūra, gebėjimas spręsti problemas, nuolat atsinaujinti, suprasti, priimti ir toleruoti pasaulio ir visuomenės įvairovę, puoselėti demokratijos, atviros piliečių visuomenės vertybes, socialinį teisingumą ir solidarumą, nacionalinę kultūrą ir istoriją, ugdoma Europos piliečių savimonė;

kurioje vystomas sugebėjimas prisitaikyti prie kintančių aplinkos sąlygų ir inovacijų;

kurioje žinios ir kultūra prieinamos plačiausiems visuomenės sluoksniams, skatinamos nuolatinės, suaugusiųjų studijos;

kurioje siekiama tenkinti tarptautinius, aukščiausius europinius lavinimo reikalavimus;

kurioje laiduojamas deramas privalomųjų ir pasirenkamųjų, pagrindinių ir šalutinių kursų santykis, Universitete teikiamų akademinių paslaugų įvairovė prieinama visiems, kurie jų siekia;

kurioje vengiama pernelyg didelės specializacijos, pernelyg siauro akiračio, smulkių kursų krūvio ir ugdomas gebėjimas peržengti “specialybės” ribas, derinti skirtingų sričių žinias.

Universiteto studijų programos, kursai, jų turinys, struktūra ir forma turi būti reguliariai peržiūrimi, prireikus keičiami ar modifikuojami. Studijos privalo būti išlaisvintos iš atgyvenusių, studentų ir dėstytojų kūrybingumą varžančių formų, smulkių, nereikšmingų, tik “dėl krūvio” dėstomų kursų, biurokratinio, smulkmeniško “krūvio” skaičiavimo.

Atkurta kelių pakopų studijų sistema, kai taikoma suvienodinta europinius standartus atitinkanti kreditų vienetų skaičiavimo tvarka, turi sudaryti ne tik palankesnes prielaidas studijuojančiųjų mobilumui skatinti, studijų ekvivalentiškumui nustatyti, bet ir išplėsti akademinę laisvę, individualiai nustatyti deramą privalomųjų ir pasirenkamųjų, pagrindinių ir šalutinių kursų santykį.

Bus siekiama plėtoti šią sistemą ir drauge įveikti pasitaikantį katedrų ir fakultetų “protekcionizmą”, šalinti juos skiriančius barjerus, atidaryti Universiteto “studijų rinką”, skatinančią studijuojančiuosius kuo plačiau ir įvairiau naudotis jos paslaugomis, o dėstytojus, katedras ir fakultetus – glaudžiau bendradarbiauti, labiau pajusti tarpusavio priklausomumą ir atsakomybę.

Tokia sistema turi būti skatinamos tarpdalykinės, tikrąją Universiteto prigimtį išreiškiančios studijos, ypač kelių mokslų sandūroje susiklostančios netradicinės, naujos, perspektyvios studijų kryptys.

Atsakomybė už tokios Universiteto integravimąsi laiduojančios studijų sistemos įgyvendinimą ir plėtojimą, studijų programų kokybės parengimą ir įvertinimą turi tekti ne vien dėstytojams, Universiteto profesūrai, katedrų, centrų, institutų ir fakultetų vadovams, fakultetų taryboms, bet ypač – tarpfakultetiniams studijų programų komitetams, Universiteto Akademinei komisijai. Šie komitetai ir Akademinė komisija turi disponuoti ir atitinkamais Rektoriaus suteiktais įgaliojimais.

Tokia studijų sistema siekiama atkurti, vitalizuoti esminį Universiteto profesūros vaidmenį: profesoriai turi būti visos Universiteto akademinės veiklos spiritus movens, tikrieji jos centrai, Universiteto mokslo lyderiai, tyrimų ir studijų vienovės garantai.

Vienas svarbių studijų programų ir kursų restruktūrizavimo, naujų kursų ir programų parengimo tikslų – suteikti studijuojantiesiems žinių ir profesinių įgūdžių, būtinų spartesniam ir efektyvesniam Lietuvos integravimuisi į Europos Sąjungą – ypač ekonomikos, teisės, politinių ir socialinių mokslų srityse.

Tai kartu būtina prielaida plėsti tarptautinį bendradarbiavimą, dalyvauti edukacinėse ir mokslinėse Europos Sąjungos mobilumo programose, siekti tarptautinio studijų programų įvertinimo ir pripažinimo, vertinimo kriterijų darnos. Šie siekiniai yra ilgalaikiai, strateginiai Universiteto tikslai, patikimiausi jo kokybės kriterijai.

Būtina harmonizuoti studijų programas laikantis geriausių tarptautinių, europinių standartų: tačiau šis siekis jokiu būdu neeliminuoja specifinių šių programų komponentų, atspindinčių šalies realijas, istorijos, kultūros, paties Universiteto akademines tradicijas, nacionalinį Lietuvos įnašą į Europos, pasaulio universitetinės kultūros įvairovę.

Kita vertus, toks studijų programų tarptautinimas, europinimas neišvengiamai vers atsikratyti nereikalingų elementų ir procedūrų, per didelio dėstymo “krūvio”, formalių užduočių ir kitų iš tarybinės akademinės sistemos paveldėtų neproduktyvių metodų ir metodologijų.

Tokia strategija turi priversti atsisakyti kai kurių katedrų ir fakultetų praktikos kursų ir studijų programas derinti prie turimo pedagoginio personalo, o ne atvirkščiai.

Tokia strategija turi iš esmės pakeisti pačią pedagoginio personalo atrankos, konkursų akademinėms pareigoms užimti tvarką:

pirma, katedros, centrai, institutai, fakultetai turi ieškoti ir rinkti asmenis ne tik tam tikroms pareigoms eiti, o pirmiausia reikiamos kokybės ir apimties studijų programoms vykdyti ir kursams dėstyti, reikiamo lygio mokslo tyrimams atlikti; taigi ne pagal dėstytojus pasirenkami kursai ir studijų programos, o pagal kursus ir studijų programas – dėstytojai.

Antra, konkursinės komisijos, kas penkeri metai skelbdamos atvirus nacionalinius, o prireikus – ir tarptautinius konkursus ir vertindamos pretendentų kompetenciją pareigoms eiti, privalo remtis ne tik savų, bet ir kviečiamų ekspertų nuomone.

Į šią strategiją įeina vis platesnis ir efektyvesnis naujų dėstymo metodų bei metodologijų taikymas, dinamiškesnės, interaktyvios dėstytojų ir studentų bendravimo formos, savarankiško kūrybinio darbo bibliotekose ir laboratorijose skatinimas, oratorinių ir kvalifikuoto minties dėstymo raštu gebėjimų ugdymas, studentų žinių vertinimo objektyvesnių kriterijų paieškos ir aktyvesnis studentų dalyvavimas vertinant dėstymo kokybę.

Toks studijų proceso ir dėstymo metodų racionalizavimas bei modernizavimas neišvengiamai keis, didins dėstytojų ir studentų santykį.

Jokia studijų kryptis neturi būti diskriminuojama kitų krypčių atžvilgiu. Kita vertus, klasikinė Universiteto kultūra, taip pat šiuolaikinės Europos civilizacijos raidos tendencijos reikalauja tam tikro universitetinio lavinimo bendrumo, lemia būtinumą perteikti šiuolaikinio žmogaus būtį persmelkiančias žinias ir sąvokas atsižvelgiant į jo kultūrinių ir socialinių sąveikų, bendrųjų humanizmo vertybių įvairovę, jo gyvenimo filosofiją apskritai.

Universitetas sieks, kad bendroje jo studijų krypčių panoramoje būtų išsaugota gamtos, socialinių, politinių ir humanitarinių mokslų pusiausvyra, kad fakultetai neatsiribotų vieni nuo kitų, išsaugotų savo privalomą vaidmenį kitų fakultetų studijų programose rengiant tam tikros kvalifikacijos specialistus, nevirstų tik patys save neprofesionaliai aptarnaujančiomis, kitų fakultetų paslaugų atsisakančiomis institucijomis.

Šiandien jau ne prabanga, o būtinybė plėtoti tarpdalykines gamtos ir tiksliųjų mokslų, biologijos, medicinos, sveikatos, socialinių, komunikacijos ir informatikos mokslų studijas.

Tobulinant studijų procesą, siekiant kuo didesnio jo efektyvumo įmanomos visos racionalios vidinės fakulteto struktūros, taip pat tarpfakultetinės struktūrinės transformacijos.

Siekti kuo didesnio lankstumo tenkinant visuomenės, darbo rinkos poreikius, stiprinti Universiteto ir Lietuvos įmonių bei įstaigų sąveiką, ryšius su privačiais, visuomeniniais ir valstybiniais p

. . .

Kuo sparčiau centrinėje miesto dalyje, Kongresų rūmuose, įkurdintinas Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas, turintis strateginę reikšmę šalies politinei, tarptautinei raidai.

Bendrajai strateginei Universiteto raidai priklauso ir efektyvi, rinkos reikalavimus atitinkanti viso bendrabučių ūkio funkcionavimo pertvarka, kapitalinė šio ūkio regeneracija, panaudojant tiek valstybės, tiek privatų kapitalą, naujų priklausomumo, apgyvendinimo ir eksploatavimo sąlygų nustatymas.

Vienas aktualiausių ūkinės Universiteto raidos uždavinių – tinkamų patalpų užsienio profesūrai ir studentijai priimti parengimas, jų tinklo išplėtimas, kuo efektyviau panaudojant esamas ir ieškant naujų galimybių.

Visų Universiteto miestelių, jo pastatų ir teritorijų sutvarkymas, tinkama priežiūra ir derama apsauga – ne tik neatidėliotina būtinybė, bet ir rentabiliausia, keleriopai atsiperkanti investicija, ir – ne mažiau svarbu – tikra vizitinė Universiteto kortelė, itin svarbi visai, ypač tarptautinei, jo aplinkai.

Tolesnei Universiteto raidai būtina technologinė Skaičiavimo centro renovacija, centro paslaugomis tolydžio apimant visas katedras, centrus, institutus, fakultetus, administracijos ir ūkio struktūras, užtikrinant informacinį visų Universiteto miestelių ryšį, pilnavertį Universiteto dalyvavimą tarptautinių informacinių tinklų sistemoje.

Ypatingos strateginės svarbos uždavinys – sukurti ir įgyvendinti naują informacinę Universiteto sistemą, apimančią visą Universiteto veiklą, finansinę, personalo, mokslo, studijų ir ūkio struktūras.

Šis projektas tiesiogiai susijęs su strategine Universiteto valdymo optimalaus decentralizavimo programa, kuria siekiama kuo efektyviau panaudoti biudžetinius ir nebiudžetinius, taip pat visus Universiteto intelektinius, materialius ir žmogiškuosius išteklius, demokratizuoti visuose Universiteto lygmenyse priimamus sprendimus, sudaryti palankiausias sąlygas inovacijai ir kūrybai visose Universiteto grandyse ir struktūrose.

Universiteto valdymo decentralizavimas reiškia visų pirma jo gyvybinių galių visose grandyse ir struktūrose, jų saviveiksmiškumo, ūkiškumo ir atsakomybės už daromus sprendimus ir veiklą sužadinimą, tikros autonomijos, šeimininko jausmo prikėlimą.

Centrinis Universiteto valdymas turi vis labiau reikštis strateginiu jo veiklos projektavimu, efektyviausių galimybių paieška krintančios ir konkurencija grindžiamos rinkos sąlygomis, efektyvia centrą ir visus padalinius siejančia, pagrindines veiklos sritis apimančia informacine sistema.

Milžiniška Universiteto intelekto potencija, didžiulė materiali jo infrastruktūra, neišnaudotos galimybės teikti akademines, ekspertines, konsultacines, archyvines, kultūrines (tarp jų teatro), edukacines, konsultacines, net ekskursines (turint vieną įspūdingiausių Europoje architektūros ansamblį, senąją ir naująją observatorijas, Botanikos sodą, eksperimentines, poilsio bazes įvairiose šalies vietose) paslaugas turi ne tik dvasiškai, bet ir materialiai turtinti kiekvieną Universiteto padalinį, kiekvieną jo išradingai veikiančią struktūrą, nešti jai ir visam Universitetui materialią naudą ir pelną, atskleisti didžiulį papildomą savęs išlaikymo šaltinį.

Šį savęs išlaikymo šaltinį turi vis labiau papildyti racionaliai taikoma ir socialiai pateisinama studijų mokesčių sistema, koreliuojanti su pagrįstais, objektyviai nustatytais studijų įkainiais.

Atsižvelgdamas į tikrąsias studijų išlaidas, mokslo, studijų, visos jo infrastruktūros išlaikymo ir plėtotės poreikius, Universitetas derybomis su Vyriausybės atstovais sieks adekvataus biudžetinio savo veiklos finansavimo.

Universitetas skatins ir plėtos specialistų rengimo pagal valstybės, privačių ar visuomeninių institucijų užsakymu sistemą, palikdamas šių institucijų nefinansuojamas vietas tiems, kurie patys apmoka studijas pagal nustatytus įkainius.

Universitetas kartu su Studentų atstovybe turi siekti, kad Lietuvoje būtų sudarytas Studijų rėStudijų rėmimo fondas, teikiantis studentams pakankamus ilgalaikius lengvatinius kreditus, kurių grąžinimas priklausytų nuo studijų kokybės, įsidarbinimo šaliai reikalingose vietose ir kitų žinomų ir aprobuotų Vakarų patirties kriterijų.

Universitetas, skatindamas ir remdamas studentų profesinių, akademinių organizacijų ir draugijų veiklą, turi siekti veiksmingesnio jų poveikio visiems, tarp jų – Seimo ir Vyriausybės sprendimams, susijusiems su studentijos gyvenimu, buities sąlygų gerinimu, profesinės karjeros ir įsidarbinimo sąlygų sudarymu.

Katedros, centrai, institutai ir fakultetai turi siekti kuo didesnio savo veiklos efektyvumo ir rentabilumo, siūlomų akademinių ir kitų paslaugų konkurentabilumo, ne tik akademinio, bet ir ekonominio jų efektyvumo.

Kiekvienam Universiteto padaliniui, dariniui, struktūrai privalu ieškoti akademiškai nepriekaištingų, Universiteto reikmes ir vidines galimybes atliepiančių kadrų, studijų, mokslo ir infrastruktūros potencialo efektyviausio panaudojimo formų.

Visa tai pareikalaus i visų Universiteto padalinių ir struktūrų ne tik išradingumo, bet ir naujos įgytinos kompetencijos bei atsakomybės.

Universitetas laikys valstybės nustatytus atlygio už darbą tarifus ir koeficientus būtina, minimalia riba, neužkertančia kelio gauti papildomą atlygį iš Universiteto padalinių uždirbtų lėšų už papildomą pedagoginį, mokslo tiriamąjį darbą ar kitą veiklą.

Lygiavos nei padaliniuose, nei tarp jų neturi būti, ir ji neturėtų būti toleruojama.

Daugiau turi laimėti tie, kurie daugiau, efektyviau ir perspektyviau dirba, o darbo efektyvumas turi būti siejamas su aiškiais mokslų, studijų kokybės parametrais, skelbiamais mokslo ir metodiniais darbais, teigiamai atestuotais bakalaurais, magistrais, doktorantais, intelekto ir kitais produktais, plėtojamais tarpfakultetiniais, tarpinstituciniais ir tarptautiniais ryšiais.

Papildomų išteklių, rėmimo šaltinių, fondų paieška turi būti nuolatinis kiekvieno Universiteto padalinio, visų jo struktūrų uždavinys.

Universiteto absolventai, auklėtiniai, alumni Universitatis, turėtų ne tik dvasiškai, bet ir materialiai remti Universiteto katedras, centrus, institutus, fakultetus, o jų parama adekvačiai įvertinta ir įamžinta.

Globėjų tarybos, atsirandančios prie katedrų, centrų, institutų ir fakultetų ir sudarytos iš įtakingų visuomenės atstovų, paties Universiteto globėjų taryba turėtų būti reikšminga paramos telkimo forma. Tokius globėjus reikėtų kviesti dalyvauti atitinkamų padalinių akademinėse tarybose, Universiteto Taryboje.

Veiksmingas Universiteto valdymo decentralizavimas, stiprinantis padalinių saviveiksmiškumą ir didinantis jų atsakomybę, neturi nieko bendra su Universiteto “subyrėjimu” į atskirus, tarpusavyje nesusijusius padalinius. Universiteto raidos strategija numato visus būtinus administracinius, finansinius ir akademinius svertus, užtikrinančius jo vienovę ir jos plėtotę.

Įgyvendindamas šią strategiją, Vilniaus universitetas sieks išimtinės teisės savo nuožiūra disponuoti visais jam skirtais valstybės biudžeto asignavimais, taip pat šių asignavimo skyrimo atskira Valstybės biudžeto eilute.

Šiam raidos planui įgyvendinti Universitetas taip pat turėtų siekti atitinkamos valstybės garantuotos paskolos.

Bendra šią strategiją, visą Universiteto raidą grindžianti nuostata – saugoti ir tobulinti Universiteto autonomiją – autentiškąjį Vilniaus ir Europos universitetų paveldą, visos Universiteto veiklos, jo laisvos dvasios pagrindą, didžiausio darbavimosi individo, visuomenės, Lietuvos ir pasaulio labui prielaidą.

Šis Universiteto Raidos planas yra pagrindas specialiems fakultetų ir kitų padalinių raidos planams parengti.

Universiteto Raidos planas gali būti kasmet peržiūrimas ir modifikuojamas Universiteto Senato ir Tarybos sprendimu.

Patvirtintas Vilniaus universiteto Tarybos

1997 m. vasario mėn. 25 d.

Parengė Rektorius prof., habil. dr. Rolandas Pavilionis

Join the Conversation

×
×