Vokietijos valstybinio valdymo sistema

TURINYS

1. Federalinės valstybinio valdymo institucijos 3
1.1. Aukštieji parlamento rūmai 3
1.2. Prezidiumas 6
1.3. Žemieji parlamento rūmai 6
2. Federalinis prezidentas, jo funkcijos ir atsakomybė 7
2.1.Funkcijos 7
2.2. Federacijos prezidento tarnyba 8
2.3. Rinkimai 8
2.4. Įtakos priemonės 8
3. Federalinė vyriausybė 9
3.1. Struktūra 9
3.2. Funkcijos 9
4. . federalinis kancleris 10
4.1. Rinkimai 10
4.2.Funkcijos 11
4.3.Kanclerio biuras 11
5. Žemių valdymo institucijos 12
5.1. Konstitucinės garantijos 12
5.2. Savivaldybių uždaviniai 14
5.3. Savivaldybių užduotys teisiniu požiūriu 14
5.4. Savivaldos teisės 15
6. Savivaldos konstitucijos 16
6.1. Žemė nustato rėmus 16
6.2.1.Kostitucijų tipai. 16
6.3. Savivaldos raida naujosiose žemėse 18
6.4. Valdybos ir Tarybos darbas 19
6.4.1.Valdybos darbas 19
6.4.2. Tarybos darbas. 20
IŠVADOS 24
LITERATŪROS SĄRAŠAS 251.Federalinės valstybinio valdymo institucijos
Vokietiją federaciniais pagrindais sudaro 16 žemių, kurios turi savo konstitucijas, parlamentus, vyriausybes ir prezidentus. Žemes vienija penki federaliniai konstituciniai organai – prezidentas, parlamentas (Bundestagas), vyriausybė, Konstitucnis Teismas ir Bundestratas. Taigi – Valstybės valdymo uždaviniai čia sprendžiami dviem lygiais: federacijos (Bund) ir 166 žemių (Bundesländer). Aukštieji parlamento rūmai (Bundesrat) palaiko ryšį tarp Federacijos ir federacinių žemių. Per šią instituciją federacinės žemės dalyvauja įstatymų leidybos ir Federacijos valdymo procese bei priimant Europos sąjungos reikalų sprendimus.
Aukštieji parlamento rūmai – tai žemes ir federaciją siejanti grandis, savotiškas žemių vyriausybių parlamentas, kurį sudaro visų žemių premjerai ir ministrai. Aukštieji parlamento rūmai turi nemenką įtaką Federacijos įstatymų leidybai, nes jie dalyvauja visuose įstatymų priėmimo procesuose, ir maždaug pusė visų Federacijos įstatymų pradeda galioti tik Aukštiesiems parlamento rūmams pritarus.1.1.Aukštieji parlamento rūūmai
Aukštuosius parlamento rūmus sudaro 69 “tikri” ir maždaug 130 “pavaduojančių” narių, turinčių lygias teises. Aukštųjų parlamento rūmų narai atstovauja 16 federacinių žemių. Dauguma priimamų įstatymų turi gauti Žemių pritarimą. Vokietijos Žemės Bundesrate yra atstovaujamos proporcingai pagal gyventojų skaičių. Tačiau mažesnės Žemės yra atstovaujamos sa

antykinai labiau (over-represented), t.y. jos turi santykinai daugiau atstovų, lyginant su didesnėmis Žemėmis. Šitokia kooperacinio federalizmo sistema skatina tokį politikos formavimo tipą, kada tampriai bendradarbiauja federalinės ir vietinės vykdomosios valdžios institucijos. O šią biurokratų (centrinių ir vietinių) sąjungą gana sėkmingai kontroliuoja ir išbalansuoja stipri ir visos federacijos mastu veikianti partinė sistema, kuri užtikrina bendrų valstybės interesų atstovavimą federaliniame lygmenyje.(10)
Aukštiesiems parlamento rūmams vadovauja prezidiumas, kurį sudaro Aukštųjų parlamento rūmų prezidentas ir trys viceprezidentai.
Pagrindinis Aukštųjų parlamento rūmų darbas vyksta šešiolikoje komitetų. Komitetų posėdžiuose ruošiami patarimai plenumui, kuris priima galutinius sprendimus. Kas trečią penktadienį, 9 val. 30 min. Aukštųjų parlamento rūmų nariai susirenka į plenarinį posėdį.
Aukštųjų parlamento rūmų komitetai:
• Žemės ūkio komitetas
• Darbo ir socialinės politikos reikalų komitetas
• Užsienio reikalų komitetas
• Europos sąjungos reikalų komitetas
• Šeimos ir senjorų reikalų komitetas
• Finansų koomitetas
• Moterų ir vaikų reikalų komitetas
• Sveikatos apsaugos komitetas
• Vidaus reikalų komitetas
• Kultūros komitetas
• Teisės komitetas
• Statybos ir komunalinių reikalų komitetas
• Aplinkos apsaugos komitetas
• Susisiekimo komitetas
• Saugumo komitetas
• Ekonomikos reikalų komitetas (1)
Aukštieji parlamento rūmai tiria Federacinės vyriausybės pateiktus įstatymų projektus konstituciniu, profesiniu, finansiniu ir politiniu požiūriu ir pareiškia savo oficialią nuomonę, dažniausiai pasiūlydami įvairių pakeitimų, papildymų arba alternatyvų.
Aukštiesiems parlamento rūmams pareiškus savo oficialią nuomonę apie įstatymo projektą, pataisytas įstatymo projektas pateikiamas svarstyti Žemiesiems parlamento rūmams (Bundestag). Jeigu Aukštieji parlamento rūmai nesutinka su Žemųjų parlamento rūmų įstatymo projekto pataisymais, jie kreipiasi į
Tarpininkavimo komitetą.(1)
Aukštųjų parlamento rūmų pritarimas būtinas priimant įstatymus, susijusius su federacinių žemių interesais. Žemieji parlamento rūmai neturi teisės nepaisyti Aukštųjų parlamento rūmų nepritarimo.
Aukštieji parlamento rūmai pateikia Žemiesiems parlamento rūmams svarstyti savo įstatymų projektus po to, kai juos ištiria Federacijos vyriausybė.
Aukštųjų parlamento rūmų pritarimas būtinas Federacijos vyriausybei priimant teisinius potvarkius.
Aukštųjų parlamento rūmų pritarimas būtinas Federacinei vyriausybei priimant valdymo potvarkius, susijusius su federacinių žemių interesais.
Aukštieji parlamento rūmai informuojami apie visus Europos sąjungos įstatymų leidybos planus ir turi didelę įtaką leidžiant Europos sąjungos įstatymus.
Aukštųjų parlamento rūmų pritarimas dažnai būtinas pasirašant tarptautines sutartis.
Aukštieji parlamento rūmai informuojami apie visus Federacinės vyriausybės darbus, planus, susijusius su įstatymų leidyba, valstybės valdymu, bendra politine padėtimi, užsienio ir saugumo politika.
Aukštieji parlamento rūmai renka pusę Federacijos Konstitucinio teismo narių.
Vienas Aukštųjų parlamento rūmų narių turi priklausyti Federacinės darbo reikalų įstaigos valdybai, jų atstovų privalo būti ir kitose oficialiose įstaigose.
Aukštieji parlamento rūmai skiria valstybės valdininkus.1.2. Prezidiumas
Aukštiesiems parlamento rūmams vadovauja prezidiumas, kurį sudaro prezidentas ir trys viceprezidentai. Aukštųjų parlamento rūmų prezidentas renkamas kasmet lapkričio 1 d., šiam postui užimti eilės tvarka skiriami federacinių žemių vadovai. Prezidiumas vadovauja plenariniams posėdžiams, pateikia Aukštųjų parlamento rūmų biudžeto planą, tvarko visus vidinius institucijos reikalus.(2)1.3. Žemieji parlamento rūmai
Aukščiausias šalies politinis organas – Bundestagas, renkamas kas ketveri metai. Vokietijoje taikoma mišri ri
inkimų sistema. Pusė Bundetago narių renkama tiesiogiai, kita pusė pagal partijų sąrašus. Pagrindinė sąlyga patekti į Bundestagą – peržengti 5 proc. rinkėjų balsų barjerą. (2) Bundestagą sudaro 633 deputai.
Jau pirmame posėdyje parlamentarai išrenka Bundestago prezidentą – tradiciškai didžiausios frakcijos atstovą. Antrame posėdyje išrenkamas kancleris, kuriam suteikiami įgaliojimai sudaryti vyriausybę ir jai vadovauti. Didžiąją darbo dalį sudaro darbas frakcijose ir komitetuoseČia išnagrinėjami, parengiami visi dokumentai ir posėdžių salje jie tiktai patvritinami balsavimu.Tačiau parlamento dauguma, nors ir turi balsų persvarą, dažnai ieško susitarimo su opozicija, kad nebūtų atsitiktinumo , netikėto pralaimėjimo balsuojant. Iki balsavimo praktiškai jau žinoma, kiek balsuos už, kiek prieš pateiktą dokumentą. Frakcijos narys labai retai nepritaria frakcijos nuomonei, jei jo nuomonė skiriasi ir jis ruošiasi balsuot kitaip nei frakcija, jis turi pranešti apie tai frakcijos pirmininkui. (10)
Bundestagas plenariniuose posėdžiuose dirba pusę metų. Kitu laiku dirbama frakcijose, komisijose, su rinkėjais. Posėdžiai vyksta trečiadieniais, ketvirtadieniasi ir penktadieniais iki pietų. Vykstant diskusijoms, deputatams nebūtina dalyvauti posėdžių salėje, jie gali dirbti savo kabinetuose Bundeshause, kur yra televizijos monitoriai, rodantys, kas vyksta posėdžių salėje. Balsuoti deputatai kviečiami skambučiu. Balsuojama rankos pakėlimu. (10)2.Federalinis prezidentas, jo funkcijos ir atsakomybė
2.1.Funkcijos
Prezidentas atstovauja valstybei:
Savo nuožiūra jis “globoja” įvairius renginius, akcijas bei organizacijas, tai yra, pareiškia savo pritarimą, taip pabrėždamas tam tikro įvykio arba tam tikros o
organizacijos naudą valstybei.(2)
Prezidentas :
• įsako parengti iškilmingus vyriausybės renginius ir valstybines asmenų, itin nusipelniusių valstybei, laidotuves. Valstybinės laidotuvės paprastai susideda iš karinės ceremonijos ir iškilmingų mišių;

nustato valstybės simbolius;
• atstovauja Vokietijos Federacinei Respublikai tarptautiniame lygmenyje:Tarptautines sutartis sudaro prezidentas arba jo įgaliotiniai;
• paskiria Vokietijos ambasadorius užsienyje ir priima užsienio šalių ambasadorius;
• atstovauja valstybei užsienio vizitų metu;
• turi malonės teisę visoje federacijoje.Atsižvelgiant į Vokietijos administracinį skirstymą, ši teisė galioja tik tam tikrų bylų (pvz.: dėl šnipinėjimo arba terorizmo) ir federacijos valdininkų, federacinių teisėjų bei kareivių bausmėms. Kitais atvejais įgaliojimą suteikti malonę turi federacinių žemių vadovai;
• siūlo Parlamento žemiesiems rūmams Federacijos kanclerio kandidatūrą ir paskiria išrinktą Federacijos kanclerį;
• Federacijos kanclerio pasiūlymu skiria ir atleidžia iš pareigų Federacijos ministrus;
• skiria ir atleidžia iš pareigų Federacijos teisėjus, Federacijos valdininkus, karininkus ir puskarininkius;
• tvirtina Vokietijos federacijos įstatymus, pasirašytus atitinkamo Federacijos ministro ir Federacijos kanclerio;
• skiria valstybinius apdovanojimus – ordinus ir garbės ženklus.(2)2.2.Federacijos prezidento tarnyba
Federacijos prezidento tarnyba padeda prezidentui vykdyti jo užduotis: ji informuoja ir konsultuoja jį, įformina jo sprendimus ir vykdo jo įsakymus. Tarnyboje dirba 150 darbuotojų; jai vadovauja valstybės sekretorius – Prezidento tarnybos vadovas.(1)2.3.Rinkimai
Vokietijos federacijos prezidentą renka federacinis susirinkimas, speciali institucija, kurią sudaro parlamento aukštųjų rūmų nariai ir tiek pat federacijos žemių parlamentų skiriamų narių. Prezidento kadencija – 5 metai. Kitai kadencijai prezidentas gali būti išrinktas tik vieną kartą.(2)2.4. Įtakos priemonės
Federacijos prezidento įtakos priemonė yra oficialios kalbos ir pokalbiai su politiškai atsakingais asmenimis.3.Federalinė vyriausybė
3.1.Struktūra
Federacijos vyriausybę sudaro Federacijos kancleris ir Federacijos ministrai. Federacijos kancleris vadovauja vyriausybei.(1)3.2.Funkcijos
Federacijos vyriausybė vykdo ir vadovauja valstybiniams ir politiniams reikalams.
Ji priima sprendimus dėl bendros politinės reikšmės reikalų ir esant nuomonių skirtumams tarp Federacijos ministrų.
Kiekvienas ministras savarankiškai ir savo atsakomybe valdo atitinkamą sritį, remdamasis Federacijos kanclerio nustatytomis direktyvomis.4. federalinis kancleris
4.1. Rinkimai
Vokietijos Federacinės Respublikos kancleris prezidento pasiųlymu renkamas Žemųjų parlamento rūmų. Išrenkamas kandidatas, surinkęs daugumą žemųjų parlamento rūmų narių balsų. Išrinktas kandidatas turi būti paskirtas Federacijo prezidento.(1)
Jeigu pasiūlytas kandidatas neišrenkamas, žemieji parlamento rūmai turi teisę per 14 dienų po rinkimų išrinkti savo kandidatą daugiau nei pusės savo narių balsų dauguma.
Federacijos kanclerio tarnyba prasideda po prezidento paskirimo ir baigiasi pirmą kartą susirinkus naujiems žemiesiems parlamento rūmams arba kancleriui atsistatydinus savo valia, o taip pat žemiesiems parlamento rūmams pareiškius nepasitikėjimą ir išrinkus kitą kanclerį.(11)
Federacijos kanclerio tarnyba padeda kancleriui vykdyti jo užduotis. Federacijos kanclerio tarnyba, kaip ir ministerijos, turi aukščiausios federacinės institucijos laipsnį. Ji koordinuoja visą vyriausybės veiklą. Tarnyba palaiko pastovius kontaktus su ministerijomis ir kitomis federacinėmis institucijomis, kad galėtų pastoviai informuoti Federacijos kanclerį apie jų veiklą.(2)
Federacijos kanclerio tarnybą sudaro darbo grupės, vadimamos “Spiegelreferate”. Kiekviena darbo grupė užsiima atitinkamos srities reikalais. Darbo grupės privalo paruošti visą Federacijos kancleriui ir Federacijos vyriausybei sprendimų priėmimui reikalingą informaciją apie visus atitinkamoje srityje vykstančius procesus.(11)
Kanclerio tarnyba paruošia kas savaitę vykstančius Federacijos vyriausybės posėdžius ir kontroliuoja jų pravedimą. Čia koordinuojami atsakymai į visus žemųjų parlementų rūmų paklausimus Federacijos vyriausybei.
Federacijos kanclerio tarnyba atlieka ir Federacijos vyriausybės sekretoriato funkciją4.2.Funkcijos
Federacijos kancleris numato politikos kryptis ir priima atsakomybę už šį sprendimą.
• Federacijos kancleris vadovauja vyriausybei pagal ministrų kabineto priimtą dienotvarkę, patvirtintą Federacijos prezidento.
• Federacijos kancleris numato bendrus vidaus ir užsienio politikos tikslus.
• Federacijos kancleris pateikia vyriausybės programą ir rūpinasi jos vykdymu.4.3.Kanclerio biuras
Kanclerio biuras padeda Federacijos kancleriui vykdyti jo betarpiškus uždavinius. Svarbiausia biuro užduotis yra koordinuoti kanclerio asmeninius pokalbius ir susitikimo terminus, tvarkyti jo paštą, t.y. iš daugelio kancleriui skirtų raštų, telefono skambučių ir susitikimų pračymų išrinkti tuos, kuriais kancleris turi užsiimti pats.(2)
Kita užduotis yra kanclerio kontaktų tvarkymas. Kanclerio biuras atsako į daugelį Federacijos kanclerio tarnybos gaunamų laiškų, prašymų ir peticijų, jeigu tai neturi daryti valstybės vadovai arba (dėl specifinio rašto turinio) kanclerio tarnybos darbo grupės.5. Žemių valdymo institucijos
Vokietija yra federacinė valstybė. Valstybės valdymo uždaviniai čia sprendžiami dviem lygiais: federacijos (Bund) ir 16 žemių (Bundesländer). Vietinė savivalda atstovauja nevalstybinį valdymo lygmenį. Ypatingą statusą turi trys miestai-žemės Berlynas, Bremenas ir Hamburgas, kuriems tenka tiek valstybinės, tiek komunalinės funkcijos.
Tik nacių valdymo laikotarpiu visose Vokietijos žemėse egzistavo vieningi savivaldą reglamentuojantys įstatymai. Kadangi vietinė savivalda yra žemių reikalas, šiandien skirtingose žemėse galioja skirtingi savivaldos įstatymai.5.1. Konstitucinės garantijos
Savivaldybių uždavinius, vidinę organizaciją ir vietinės savivaldos struktūrų įsiliejimą į valstybines valdymo struktūras reglamentuoja žemių įstatymai. Tačiau pagrindinis demokratinės savivaldos garantas yra valstybinė Konstitucija. 28-ajame Pagrindinio šalies įstatymo straipsnyje, reglamentuojančiame federacijos ir žemių santykius, nurodomi šie svarbiausi demokratinės savivaldos principai:
• Žemių įstatymais įteisintos savivaldos nuostatos turi atitikti svarbiausias demokratines ir socialines teisinės valstybės nuostatas, užfiksuotas Pagrindiniame šalies įstatyme. Vokietijos liaudis turi teisę būti atstovaujama žemėse, apskrityse ir miestų bei kaimų bendruomenėse savo atstovų, išrinktų visuotiniuose, tiesioginiuose, laisvuose rinkimuose slaptu balsavimu. Mažų bendruomenių interesus gali atstovauti Bendruomenės narių susirinkimas. (4)
• Savivaldos struktūroms turi būti suteikta teisė savarankiškai spręsti ir perimti savo atsakomybėn visus vietinės piliečių bendruomenės reikalus, neperžengiant galiojančių įstatymų rėmų. Bendruomeniniai susivienijimai taip pat turi teisę į savivaldą įstatymais reglamentuotoje savo veiklos srityje, nepažeidžiant įstatymais apibrėžtų rėmų.(4)
• Federacija užtikrina, kad žemėse galiojanti įstatyminė savivaldos bazė neprieštarautų pagrindinėms teisinėms nuostatoms, numatytoms šalies Konstitucijoje. (4)
• Konstitucija garantuoja savivaldos struktūroms pirmumo teisę (suverenitetą) sprendžiant įstatymais joms priskiriamus uždavinius, prisiimant atsakomybę už jų įgyvendinimą, ir gina vietinę savivaldą nuo žemių ar federacijos valdžios kišimosi. Savivaldybėms garantuojama teisė užprotestuoti federacijos ar žemių valdžios organų kišimąsi į vietinės savivaldos reikalus, kreipiantis į konstitucinį teismą. Konstitucinis teismas gina tik nuo pagrindinių vietinės savivaldos principų pažeidimų. Konstitucinis ieškinys, paduotas pagal federalinius įstatymus, nukreipiamas į Federalinį konstitucinį teismą. Pažeidus žemės įstatymus, ieškinį nagrinėja žemės konstitucinis teismas, jei tai numato tos žemės įstatymai. Jei ne, klausimą nagrinėja Federalinis konstitucinis teismas. 106-asis ir 107-asis šalies Konstitucijos straipsniai garantuoja savivaldybėms teisę dalyvauti skirstant federacijos ir žemių mokesčių įplaukas. Vadinamąja realiųjų mokesčių garantija užtikrinama, kad vietinės savivaldos bendruomenės disponuoja verslo mokesčiais bei žemės mokesčiais. (4)
Nors savivaldybėms suteikta teisė spręsti praktiškai visus vietinės bendruomenės reikalus, prisiimant atsakomybę, ši privilegija ribojama šalies Konstitucijos, paliekant bendruomenėms savivaldos teisę tik “įstatymų rėmuose”. Pagrindinio šalies įstatymo 28-ojo straipsnio 2-oje pastraipoje numatyta valstybinių valdžios organų įsikišimo į vietinės savivaldos reikalus galimybė, remiantis aukštesniais įstatymais. Tuopat metu įtvirtinama nuostata, kad vykdydama įstatymų leidžiamąją ir vykdomąją veiklą valstybė turi maksimaliai paisyti vietinės savivaldos interesų ir būti geranoriška jų atžvilgiu. Savivalė ir įgaliojimų viršijimas griežtai draudžiami.(4)
Įstatymais numatyta tvarka savivaldybių užduotys gali būti perskirstomos bei kontroliuojamos. Įstatymu gali būti numatomos sąlygos leidimui tam tikrų užduočių vykdymui gauti. Savivaldybių užduočių ratas nėra griežtai reglamentuotas. Iš esmės jos gali pasireikšti bet kurioje vietinės reikšmės sferoje. Savivaldybės atsakingos ne tik už valstybės deleguojamų bei privalomųjų užduočių vykdymą, bet savo iniciatyva imtis savanoriškų užduočių įgyvendinimo. Savivaldybių užduotys nėra griežtai reglamentuotos neribotam laikui: jos gali keistis kartu su visuomeninių procesų raida.5.2. Savivaldybių uždaviniai
Savivaldybių uždaviniai ir funkcijos įvairialypės. 80 procentų reikalų, kuriuos spręsdami piliečiai kontaktuoja su valdžios organais bei žinybomis, tvarkomi savivaldybių. Gausybė pavienių užduočių priskiriamos įvairioms savivaldybių funkcijoms, pavyzdžiui:
• gyventojų aprūpinimas per infrastruktūrą – butų ūkis, gatvės, sklypai verslo plėtrai, vandens tiekimas, nuotekų šalinimas, šiukšlių tvarkymas, aprūpinimas elektra, dujomis;
• paslaugų tiekimas – viešasis miesto transportas, kultūra, sporto bazės, baseinai, laisvalaikio organizavimas;
• socialinis balansavimas – apsauginės socialinės funkcijos, lyčių lygybės skatinimas, nacionalinių mažumų integracija, sąlygų sudarymas piliečiams dalyvauti viešajame gyvenime, socialinio pakantumo ir taikaus sugyvenimo skatinimas;
• bendruomenės ateities formavimas ir planavimas – miesto vystymosi plano sudarymas, miesto identiteto formavimas ir urbanistika, gyvenamosios aplinkos kokybė ir ekologija, kultūros ir komunikacijos skatinimas;
• viešosios tvarkos palaikymas – priešgaisrinė apsauga, policija, aplinkos apsauga, registracija, civilinės metrikacijos tarnyba. (5)5.3. Savivaldybių užduotys teisiniu požiūriu
Visai kitaip savivaldybių užduočių struktūra atrodo, žvelgiant į jas teisiniu požiūriu. Savivaldybių užduotys skirstomos į laisvas (savanoriškas), privalomas ir valstybines.
Laisvosios (savanoriškos) savivaldybių užduotys – tai valdymo decentralizavimo išdava. Prisiimdamos atsakomybę savo iniciatyva bendruomenės gali laisva valia apsispręsti dėl savanoriškų užduočių vykdymo: kokios tai bus užduotys, ar verta jas įgyvendinti, o jei verta, tai kaip. Tai laisvalaikio organizavimas, teatrai, orkestrai, muziejai, sportinės bazės ir pan. Esant sudėtingai finansinei savivaldybės situacijai, šiose veiklos srityse taupoma labiausiai.(6)
Privalomas užduotis, skirtingai nei laisvąsias, vykdyti būtina. Tai gyventojų aprūpinimas energetiniais ištekliais, aplinkos apsauga, finansų ūkio tvarkymas, socialinė pagalba, švietimas, jaunimo reikalų tarnyba ir pan. (6)
Civilinė sauga, karo prievolininkų apskaita, katastrofų prevencija, gelbėjimo tarnyba, priešgaisrinė apsauga, rinkimų į Bundestagą įgyvendinimas, gyventojų surašymas ir pan. yra valstybinės užduotys. Vykdydama šias užduotis, savivaldybė veikia paklusdama aukštesniems įstatymams kaip žemiausia federacinės valstybės valdžios grandis. Įgyvendindamos valstybines užduotis savivaldybės besąlygiškai pavaldžios valstybinės kontrolės tarnyboms. (6)5.4. Savivaldos teisės
Vietinės savivalda kaip organizacijos forma iš principo yra neliečiama. Institucinių garantijų rėmuose bendruomenės turi teisę spręsti visus vietinės reikšmės klausimus, prisiimdamos atsakomybę. Aukštesniųjų žemės ir federacijos įstatymų numatytuose rėmuose bendruomenėms suteikiamos šios suverenios teisės:
– personalo suverenumas – savivaldybėms užtikrinama teisė laisvai pasirinkti personalą;
-valdymo organizavimo suverenumas savivaldybėms garantuojama teisė savarankiškai formuoti valdymo organus ir jų organizacinę struktūrą;
-planavimo suverenumas – savivaldybėms suteikiama teisė savarankiškai tvarkyti bendruomenei priklausančią teritoriją, sudarant perspektyvinius teritorijos vystymo ir apstatymo planus, prisiimant už tai atsakomybę;
-normatyvinių aktų leidybos suverenumas – savivaldybės turi teisę priimti ir patvirtinti jų veiklą reglamentuojančius įstatus;
-finansinių klausimų sprendimo suverenumas – savivaldybės turi teisę disponuoti pajamų šaltiniais savarankiškai tvarkyti finansų ūkį;
-mokesčių rinkimo suverenumas – savivaldybėms užtikrinama teisė rinkti mokesčius (ši teisė iš esmės ribojama viršesnių žemės ir federacijos įstatymų prioriteto). (7)6. Savivaldos konstitucijos
6.1. Žemė nustato rėmus
Savivaldos organų struktūra, jų uždaviniai ir įgaliojimai yra žemių reikalas. Skirtingose žemėse galiojanti įstatyminė savivaldos bazė daugeliu atžvilgiu sutampa. Tačiau kiekviena žemė turi savo savivaldos konstituciją, dar apibūdinamą kaip bendruomeninės tvarkos įstatymas. Šioje konstitucijoje teisės aktais įtvirtinti savivaldybių uždaviniai ir teisės, sprendžiamieji organai, finansų ir ūkio valdymas, gyventojų teisės ir pareigos, o taip pat savivaldybių darbo kontrolės tvarka. Taigi žemė nustato savivaldos organizacinės struktūros bei jos uždavinių pobūdžio ir apimties rėmus.

6.2. Skirtingos savivaldos konstitucijos

Istoriškai Vokietijos Federacinėje Respublikoje susiklostė skirtingi savivaldos konstitucijų struktūriniai tipai. Tam įtakos turėjo Vokietijos suskirtymas į sąjungininkų įtakos zonas po II pasaulinio karo bei persitvarkymo procesai Rytų Vokietijoje, kurioje iki susijungimo egzistavo centralizuotas valdymas. Yra du struktūriniai tipai: monizmas, kai bendruomenės Valdybai ir Tarybai vadovauja vienas asmuo – meras, ir dualizmas, kai Tarybai vadovauja Tarybos pirmininkas, dirbantis visuomeniniais pagrindais, o Valdybai – etatinis Valdybos pirmininkas. Valdybos pirmininko postą užima kurios nors srities specialistas, dirbantis pagal kontraktą.(8) Daugelyje žemių bendruomeninės tvarkos reformos dar nebaigtos iki galo įgyvendinti. Tačiau ryškėja tendencija pereiti prie tiesioginių mero kaip Tarybos ir Valdybos vadovo viename asmenyje rinkimų, kuriuose piliečiai laisvai pareiškia savo valią. Taip siekiama suteikti piliečiams galimybę daryti tiesioginę įtaką , atstovaujant bendruomenės interesus. Mero kadencija Vokietijoje trunka šešerius metus.
6.2.1.Kostitucijų tipai. 1.Pietų Vokietijos Tarybos konstitucija (Badenas-Viurtembergas, Bavarija, Saksonija)
• Piliečiai renka bendruomenės Tarybą (5 arba 6 metams)
• Piliečiai tiesioginiuose rinkimuose renka merą
• Meras yra Tarybos pirmininkas ir Valdybos vadovas
• Taryba renka mero pavaduotojus, kurie paklūsta mero nurodymams (8)
2. Mero konstitucija (Reinlandas-Pfalcas, Zarlandas, Šlezvigo-Holšteino bendruomenės iki 10 000 gyventojų)
• Piliečiai renka bendruomenės/miesto Tarybą kaip aukščiausią vietinės valdžios organą (5 metams), dirbančią visuomeniniais pagrindais.
• Zarlande Taryba renka merą ir jo pavaduotojus. Reinlando-Pfalco žemėje meras renkamas gyventojų tiesioginiuose rinkimuose .
• Meras yra bendruomenės Parlamento pirmininkas (dažniausiai turintis balso teisę) ir Valdybos vadovas.(8)
3. Šiaurės Vokietijos Tarybos konstitucija (Žemutinė Saksonija, Šiaurės Reino Vestfalija)
• Šiose žemėse bendruomeninės tvarkos įstatymas buvo pakeistas ir atnaujintas, per pereinamąjį laikotarpį pereinant nuo dualizmo prie monizmo.
• Mero kaip Tarybos pirmininko ir administratoriaus kaip Valdybos galvos funkcijos perduotos vienam asmeniui – merui.
• Ateityje mero pozicijos bus dar labiau stiprinamos, pereinant prie tiesioginių mero rinkimų .
• Tarybos konstitucijai būdingos stiprios Tarybos,renkamos gyventojų 5 metams, pozicijos, priimant sprendimus.(8)
4. Magistrato konstitucija (Hesenas, didesnieji Šlezvigo-Holšetino miestai, Bremenhafenas, didesnieji Reinlando-Pfalco miestai)
• Piliečiai tiesioginiuose rinkimuose renka miesto atstovų susirinkimą (4 metams) ir merą
• Miesto atstovų susirinkimas renka kolegijinį vykdomosios valdžios organą Magistratą, susidedantį iš mero bei jo pavaduotojų, skyrių vedėjų. Magistratas priima sprendimus balsų dauguma.
• Visuomeniniais pagrindais dirbantys pavaduotojai renkami, taikant proporcinę rinkimų sistemą (pagal sąrašus), tuo tarpu etatiniai pavaduotojai renkami pagal mažoritarinės rinkimų sistemos principus.
• Meras yra Magistrato pirmininkas ir turi lemiamą balsą, vienodai pasiskirsčius Magistrato narių balsams.(8)6.3. Savivaldos raida naujosiose žemėse
Naujosios savivaldos konstitucijos, suteikiančios piliečiams galimybę betarpiškai dalyvauti, sprendžiant bendruomenės reikalus, dar labiau prisidėjo prie savivaldos decentralizavimo ir demokratizavimo naujosiose žemėse. Atsižvelgiant į ypatingą psichosocialinį klimatą naujosiose žemėse bei siekiant įtraukti kuo daugiau bendruomenės narių į aktyvų politinį-socialinį bendruomenės gyvenimą, buvo išsaugotos smulkios vietinės bendruomenės. Kita vertus, buvo siekiama sukurti efektyviai funkcionuojančias savivaldos struktūras. Dėl šios priežasties, tarkim, Saksonijoje smulkios bendruomenės jungiasi į vadinamąsias Savivaldos sąjungas, jungiančias mažiausiai 5000 gyventojų. Savivaldos uždavinius čia perima viena bendruomenė, atstovaujanti savo ir visų likusių bendruomenių interesus.
Naujųjų žemių savivaldos konstitucijose stiprinamos mero kaip Valdybos vadovo pozicijos. Tai visų pirma pasireiškia tiesioginiais mero rinkimais bei sprendžiamąja jo balso teise Taryboje ir komitetuose. Taigi galima teigti, jog pietinių Vokietijos žemių bendruomeninė tvarka tęsia pergalingą žygį į šiaurę. Valdybos pirmininko kaip politinės vadovaujančios figūros pozicijų stiprinimas neabejotinai susijęs su didžiulėmis problemomis savivaldybėse ir noru ieškoti greitų, energingų būdų toms problemoms spręsti. (8)6.4. Valdybos ir Tarybos darbas
6.4.1.Valdybos darbas. Greta laisvuose demokratiniuose rinkimuose išrinktos Tarybos kiekvienoje bendruomenėje egzistuoja dar vienas komunalinės savivaldos organas – savarankiška Valdyba. Jai vadovauja Valdybos pirmininkas arba vadovas. Daugelio žemių savivaldos konstitucijos numato, kad šias pareigas eitų meras. Jis drauge su Valdyba atsakingas už šių užduočių vykdymą:
• Tarybos priimtų sprendimų įgyvendinimas,
• Tarybos sprendimų ruošimas,
• valstybinių užduočių vykdymas,
• Valdybos einamųjų reikalų tvarkymas, užtikrinantis produktyvų Valdybos darbą,
• teisinis miesto atstovavimas.(9)
Vykdydama savo užduotis, Valdyba privalo laikytis teisės normų ir įstatymų, o taip pat Tarybos nutarimų. Bendruomenės statutas yra svarbiausias dokumentas, kuriuo savo darbe vadovaujasi Valdyba. Valdyboje egzistuoja hierarchinis pasidalijimas valdžia ir atsakomybe. Valdybos viršūnėje stovi jos vadovas, turintis kelis pavaduotojus. Jiems talkina skyrių vadovai, atsakingi už atskirų valdymo šakų funkcionavimą. Pasidalijimas atsakomybe įgyvendinamas, atskiriant sprendžiamuosius organus nuo vykdomųjų. Tarybos narys neturi teisės nurodinėti Valdybos nariui. Siekiant, kad Valdyba dirbtų racionaliai ir efektyviai, Valdybos vadovui suteikiama teisė priimti sprendimus dėl vidinės Valdybos organizacinės struktūros bei einamųjų reikalų. Valdybos vadovui pavaldūs visi Valdybos tarnautojai. (9)
Valdybos veiksmai atsispindi Valdybos aktuose. Pastarieji gali būti vidinio pobūdžio, t.y., liečiantys pačios Valdybos personalą ar finansus. Valdybos aktai gali liesti ir trečiuosius asmenis, t.y. asmenis už Valdybos ribų. Nepasitenkinimą Valdybos priimtais aktais piliečiai gali pareikšti, pateikdami ieškinį arba prieštaravimą.
Bendruomenės Valdyba turi priimtina forma informuoti gyventojus apie svarbiausius reikalus ir sprendimus. Kaip viena iš tokių informavimo formų yra miesto rotušėje prieinamoje vietoje patalpintas Valdybos struktūrinis planas, kuriame nurodomi skyrių vadovai ir atsakingi asmenys. Valdyba turi pateikti gyventojams galiojančių federacijos, žemės teisės aktų ir įstatymų bei visų vietinės savivaldos teritorijoje galiojančių teisės aktų ir nutarimų rinkinį, kuriuo gyventojai gali naudotis per priėmimo Valdyboje valandas.
Vidutinio dydžio ir didesniuose miestuose Valdyba reiškiasi ypač aktyviai. Tik nedidelė dalis Tarybos svarstomų pasiūlymų ir pareiškimų pateikiami frakcijų ar atskirų narių. Dauguma iniciatyvų atkeliauja iš Valdybos. Tai suprantama – juk Valdyboje dirba profesionalai, siaurų sričių specialistai, sprendžiantys bendruomenės problemas. Dėl didelės spręstinų problemų ir svarstytinų klausimų apimties didesniuose miestuose į pagalbą pasitelkiami vadinamieji “laisvalaikio politikai” – ekspertai, turintys valdymo patirtį. Gerai dirbanti Valdyba surenka informaciją iš siaurų sričių ir pateikia ją Tarybai, atkreipdama jos dėmesį į esamas problemas.
Valdybos personalo dydis priklauso nuo savivaldybės dydžio ir jos uždavinių apimties. Tačiau egzistuoja rekomendaciniai nurodymai dėl darbo vietų skaičiaus Valdyboje, kurių paskirtis padėti savivaldybėms suformuoti optimaliai funkcionuojančią Valdybą. Šias ir kitas konsultacijas organizaciniais klausimais savivaldybėms teikia Valdymo reformų centras (KGSt) Kiolne, kurį finansuoja visos bendruomenės, nepriklausomai nuo jų dydžio.(9)
6.4.2. Tarybos darbas. Savivaldos politika didžiąja dalimi formuojama Tarybos posėdžiuose. Juose priimami sprendimai, liečiantys daugelį žmonių ir galintys nulemti ilgalaikius procesus. Bendruomenės Parlamentas arba Taryba yra pagrindinis komunalinės savivaldos organas, sprendžiantis svarbiausias bendruomenės problemas. Taryba renkama ketveriems arba penkeriems metams laisvuose, tiesioginiuose, slaptuose rinkimuose pagal proporcinę rinkimų sistemą. Svarbiausios Tarybos užduotys:
• suformuluoti miesto vystymosi tikslus ir viešai komunikuoti su miesto bendruomene, siekiant juos įgyvendinti;
• nurodyti spręstinas pr.oblemas ;
• nurodyti kryptį ir principus, kuriais vadovaujantis dirbtų Valdyba ;
• statuto pagalba įgyvendinti vietos teisę;
• išrinkti arba paskirti vadovaujantį personalą ;
• kontroliuoti Valdybą ;
• mobilizuoti gyventojus naujų užduočių ir problemų sprendimui, siekti viešo jų pritarimo.(9)

Kadangi tenka spręsti labai įvairius uždavinius, Taryba gali deleguoti sprendimų kompetenciją specialiems komitetams (komisijoms) arba Tarybos vadovybei. Išimtį sudaro esminiai sprendimai, liečiantys teisinius, finansinius ir ūkinius savivaldos politikos pagrindus, kuriuos gali priimti tik pati Taryba.
Išrinktųjų Tarybos narių balsų dauguma patvirtinamas bendruomenės statutas papildo savivaldos konstitucijos teisės aktus specialiais vietiniais potvarkiais, kurių privaloma laikytis taip pat, kaip žemės įstatymų. Statute Taryba gali įteisinti viską, kas jai atrodo esą svarbu ir tikslinga. Be kita ko, statute gali atsispindėti šie dalykai: teritorinis suskirstymas į sritis, rajonus, turinčius savas tarybas; specialiųjų komisijų sudarymo tvarka; komitetų ir Tarybos narių tarnybinių išlaidų atlyginimo dydis ir tvarka; mero pavaduotojų skaičius; tarnautojų paskyrimo į darbą, paaukštinimo bei atleidimo tvarka, darbuotojų ir tarnautojų apmokestinimo tarifikacija. (9)
Tarybos sušaukimas Taryba gali priimti nutarimus tik nustatyta tvarka sušauktuose posėdžiuose. Išimtinė teisė sušaukti Tarybos posėdį priklauso Tarybos vadovui (pirmininkui). Pirmininkui susirgus, šią teisę perima jo pavaduotojas. Jei pavaduotojų yra keli, teisė sušaukti posėdį atitenka jiems pagal nustatytą eilės tvarką. Bendruomenės Tarybos posėdžiai turi būti sušaukiami ne rečiau kaip kartą per du mėnesius. Jei to reikalauja situacija, posėdžiai gali vykti dažniau. Po kiekvienų naujų rinkimų Taryba privalo susirinkti į posėdį. Posėdžių sušaukimo terminai ir tvarka numatyti reglamente. Ypatingais atvejais posėdžių sušaukimo terminai gali būti sutrumpinami. Kartu su raštišku pranešimu apie šaukiamą posėdį bei jo dienotvarke Tarybos nariai gauna dokumentų, būtinų posėdyje numatytų klausimų svarstymui, kopijas. (9)
Posėdžio dienotvarkę sudaro Tarybos vadovas (pirmininkas). Reglamente gali būti numatyta frakcijų teisė teikti pasiūlymus dėl posėdžių dienotvarkės. Dienotvarkė patvirtinama, jeigu jai neprieštarauja nė vienas Tarybos narys. Apie posėdžio pradžią praneša Tarybos vadovas. Kad posėdis galėtų būti atidarytas, į jį turi susirinkti nutarimų priėmimui būtinas Tarybos narių kvorumas, t.y., ne mažiau nei pusė balso teisę turinčių Tarybos narių. Jei nutarimai nepriimami dėl Tarybos narių šališkumo, posėdis gali būti sušaukiamas pakartotinai, pažymint, kad antrą kartą nutarimai bus priimami nepriklausomai nuo susirinkusiųjų skaičiaus. (9)
Posėdžių viešumas. Tarybos posėdžiai yra vieši ir jų rezultatai turi būti skelbiami viešai. Taip gyventojams suteikiama galimybė dalyvauti posėdžiuose ar bent jau pasitarimuose, kuriuose svarstomi asmeniškai juos dominantys klausimai. Bendruomenės statute įteisinta posėdžių nutarimų paviešinimo forma. Atsisakius viešo paskelbimo, priimti nutarimai taptų neveiksmingi. Plačiosios visuomenės interesams atstovaujantis posėdžių viešumas gali būti apribotas tuo atveju, jeigu šito reikalauja pagrįsti pavienių asmenų interesai ar bendruomenės gerovė. (9)
Uždaruose posėdžiuose gali būti svarstomi personalo, socialinės pagalbos, žemės, kreditų bei mokesčių klausimai, o taip pat atskirus asmenis liečiantys statistiniai duomenys. Atviruose posėdžiuose svarstomi paskyrų suteikimo ir statybų klausimai, ypač kai kalbama apie abipusį susitarimą pagal statybos įstatymų kodeksą.

Darbas komisijose. Pasitarimai (diskusijos), vykstantys prieš Tarybos posėdžius, tarnauja nuomonės formavimui ir yra vienas iš svarbiausių Tarybos darbo principų. Svarbūs sprendimai turi būti pagrįsti argumentais už ir prieš. Diskusijos ypač svarbios, ieškant kompleksinio problemų sprendimų būdų. Labai sv.arbu, kad šis procesas nebūtų formalus. Tačiau jei visos savivaldos problemos būtų aptariamos Taryboje, dėl per didelio krūvio nukentėtų jos darbo efektyvumas. Todėl ypač svarbios užduotys ir problemos pirmiausia (neretai kelis kartus) aptariamos specialiuose komitetuose ar komisijose. Kuo svarbesni vietos bendruomenei yra priimami sprendimai, tuo detaliau jie aptariami darbo grupėse, komisijose, neoficialiuose pasitarimuose ir frakcijų posėdžiuose. (9)
Komisijos sudaromos pagal parlamentinį darbo pasidalijimo principą. Jos turi iš anksto aptarti klausimus, kurie bus svarstomi Taryboje, ir pateikti jai rekomendacijas dėl galutinio nutarimo. Kita vertus, komisijos turi teisę pačios priimti sprendimus, kuriuos joms deleguoja Taryba arba kurie priskiriami joms įstatymo. Komisijos yra privalomos (pvz., Vyriausioji, Finansų), kurių steigimas įteisintas savivaldos konstitucijoje, ir laisvanoriškos. Dėl laisvanoriškų komisijų steigimo ir jų skaičiaus Taryba gali apsispręsti laisva valia. Komisijose paprastai yra nelyginis narių skaičius, kuris gali būti skirtingas.

Nutarimų priėmimas. Tarybos sprendimai gali būti priimami tik bendrų nutarimų forma. Atskirų narių pareiškimai neturi teisinės galios. Nutarimo projektas turi būti suformuluotas taip, kad už jį galima būtų balsuoti “taip” arba “ne”. Jei balsai pasiskirsto lygiai, pasiūlymas atmetamas. Nutarimų projektai tvirtinami balsų dauguma. Nutarimo turinys turi būti suformuluotas konkrečiai, kad kartu su juo Valdyba gautų nurodymus, kaip realiai jį įgyvendinti.(9)
Tarybos narių atsakomybė. Laisvuose demokratiniuose rinkimuose išrinkti savivaldybės Tarybos nariai, kaip ir valstybiniai deputatai, yra laisvo mandato savininkai. Tačiau skirtingai nei valstybiniai deputatai jie nėra apdrausti nuo baudžiamojo persekiojimo. Jei bendruomenė patiria žalą dėl Tarybos priimto nutarimo, už tai atsako tie, kurie tyčia, iš anksto apgalvotai aplaidžiai vykdė savo pareigas arba grubiai joms nusižengė, ypač jei jie dalyvavo priimant nutarimą, nors buvo šališki ir apie tai žinojo; priėmė nutarimą, susijusį su išlaidomis, nesant joms padengti būtinų lėšų. Atsakomybė tenka tik tiems Tarybos nariams, kurie balsavo už žalą sąlygojusį nutarimą, bet ne tiems, kurie balsavo prieš arba susilaikė. (9)
Tarybos nariai suvokia save kaip politikus, nes jų darbo forma artima parlamentarizmui, ir jie, kaip liaudies išrinktieji, yra laisvų mandatų savininkai. Tačiau savivaldybių politikų darbas neapsiriboja vien teisės aktų leidyba, kaip parlamento deputatų, o yra susijęs su gausybe nutarimų, liečiančių konkrečių uždavinių įgyvendinimą, už kurį atsakinga Valdyba. Tarybos nariai neturi teisės nurodinėti Valdybai. Tarybos narys, manantis, jog profesinėmis žiniomis gali pranokti inžinierius, siaurų sričių specialistus, dirbančius Valdyboje, elgiasi neteisingai. Kita vertus, sprendžiant kai kuriuos aktualius klausimus, pavyzdžiui, aplinkos apsaugos, Valdybai būtinas politinis “jautrumas”, be kurio ji negalėtų gerai atlikti savo užduočių. Todėl labai svarbu, kad sprendžiamasis ir vykdomasis savivaldos organai produktyviai bendradarbiautų, netrukdydami vienas kito darbui. (11)IŠVADOS
1. Vokietijos Federacinė Respublika gali būti laikoma kooperacinio federalizmo pavyzdžiu, kada tarp įvairių valdžios lygmenų egzistuoja ne griežtas veiklos sektorių atsidalinimas, bet tiktai funkcinis darbo pasidalijimas.
2. Vokietiją federaciniais pagrindais sudaro 16 žemių, kurios turi savo konstitucijas, parlamentus, vyriausybes ir prezidentus. Žemes vienija penki federaliniai konstituciniai organai – prezidentas, parlamentas (Bundestagas), vyriausybė, Konstitucnis Teismas ir Bundestratas.
3. Federalinės valdžios priimtus įstatymus įgyvendina federacijos subjektai – Žemės. Todėl daugumoje vyriausybės veiklos sričių Žemių ir Federacijos kompetencija nėra griežtai atribota, daug kur reiškiasi konkurenciniai santykiai. Kaip tik dėl to yra būtina, kad federaliniame lygmenyje būtų kuo stipriau atstovaujama atskiriems federacijos nariams. Taip yra užtikrinama, kad federaliniame lygmenyje nebus nepriimtinų ar neįgyvendinamų dalykų, o pačios federacijos narės nėra paverčiamos vien tik centrui pavaldžiais administravimo dariniais.
4. VFR Žemės yra atstovaujamos aukštutiniuose parlamento rūmuose – Bundesrate. Dauguma priimamų įstatymų turi gauti daugumo Žemių pritarimą. Vokietijos Žemės Bundesrate yra atstovaujamos proporcingai pagal gyventojų skaičių.
5. Valstybės valdymo uždaviniai Vokietijoje sprendžiami dviem lygiais: federacijos (Bund) ir 16 žemių (Bundesländer). Vietinė savivalda atstovauja nevalstybinį valdymo lygmenį. Šiandien skirtingose žemėse galioja skirtingi savivaldos įstatymai.
6. Skirtingose žemėse galiojanti įstatyminė savivaldos bazė daugeliu atžvilgiu sutampa. Tačiau kiekviena žemė turi savo savivaldos konstituciją, dar apibūdinamą kaip bendruomeninės tvarkos įstatymas. Šioje konstitucijoje teisės aktais įtvirtinti savivaldybių uždaviniai ir teisės, sprendžiamieji organai, finansų ir ūkio valdymas, gyventojų teisės ir pareigos, o taip pat savivaldybių darbo kontrolės tvarka.
7. Istoriškai Vokietijos Federacinėje Respublikoje susiklostė skirtingi savivaldos konstitucijų struktūriniai tipai. Yra du struktūriniai tipai: monizmas, kai bendruomenės Valdybai ir Tarybai vadovauja vienas asmuo – meras, ir dualizmas, kai Tarybai vadovauja Tarybos pirmininkas, dirbantis visuomeniniais pagrindais, o Valdybai – etatinis Valdybos pirmininkas.LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. http://www.germany.ambasada.lt
2. http://www.deutchland.lt/lt/
3. http://www.baltic-line.com/lit/inform.htm
4. http://www.lsa.lt/transform/princip1.html
5. http://www.lsa.lt/transform/princip2.html
6. http://www.lsa.lt/transform/princip3.html
7. http://www.lsa.lt/transform/princip4.html
8. http://www.lsa.lt/transform/princip5.html
9. http://www.lsa.lt/transform/princip6.html
10. Ilgūnas G. Bundestagas posėdžiauja.ceche // Lietuvos rytas. – 1991.liep.9 – P.5.
11. Jarmalavičius R. Vokietija: pavyzdys vieningai Europai // Respublika. – 1993.bal.28 – P.10

.

Leave a Comment