Pinigų istorinė raida

Pinigai – ypatinga prekė, atliekanti visuotinio ekvivalento vaidmenį, išreiškianti visų prekių vertę; visuotinė mainų priemonė. Pinigai atsirado gaivališkai kaip ilgo mainų vystymosi padarinys, yrant pirmykštei bendruomeninei santvarkai. Įvairiose prekinio ūkio pakopose pinigų vaidmenį atlikdavo įvairios prekės (gyvuliai, kailiai ir kt.). Ilgainiui pinigų vaidmenį ėmė vaidinti taurieji metalai (auksas, sidabras). Ikikapitalistinėse formacijose ir kapitalistinėje visuomenėje pinigai išreiškia būdingus atitinkamai santvarkai gamybinius santykius, visapusiškai aptarnauja kapitalo apytaką ir reprodukciją, t.y. darbo išnaudojimo procesą, ir atlieka šias funkcijas:
1) prekių vertės mato funkcija. Pinigai atlieka kaip skkaičiuojamieji, idealieji pinigai. Pinigais išreiškiama kiekvienos prekės vertė (kaina). Kapitalizmo sąlygomis ši funkcija reiškiasi stichiškai ir atspingi gamybos stichiškumą. Socializmo sąlygomis pinigais išreiškiamas visuomeniškai būtinas darbas, įkūnytas prekėse, apskaitomos visuomeninio darbo sąnaudos, planuojama ir organizuojama gamyba, pagal socializmo ek. dėsnius planingai paskirstomas visuminis visuomeninis produktas.
2) cirkuliacijos priemonės funkciją atlieka grynieji pinigai. Ji reiškiasi prekių cirkuliacijoje, perkant ir parduodant prekes, taip pat teikiant ir gaunant paslaugas. Atlikdami šią funkciją, pinigai tarpininkauja tarp gamybos ir vartojimo. Tai susieja jų cirkuliaciją su prekių cirkuliacija. Toodėl svarbu nustatyti, kiek pinigų turi būti cirkuliacijoje . Šį kiekį lemia prekių kiekis, jų kainų lygis ir pinigų apyvartos greitis.
3) turto kaupimo priemonės funkciją pinigai atlieka kaip piniginės sankaupos, kurios bet kada gali būti panaudotos kaip mokėjimų ir perkamosios galios priemonė. Tai lė

ėšos įmonių, ūkinių ir visuomeninių organizacijų, valstybės biudžeto sąskaitose, piliečių santaupos, laikomos taupomosiose kasose arba investuotos i valstybės paskolų obligacijas (organizuotas taupymas).Be to, kaupiama ir laikant pinigus namuose, bet tai lėtina cirkuliaciją.
4) mokėjimo priemonės funkciją atlieka dažniausiai negrynieji pinigai. Ši funkcija reiškiasi, atsiradus finansiniams įsipareigojimams (pvz.; mokėti skolas), atskaitant įmonėms, organizacijoms tarpusavyje per bankus, mokant į biudžtą, finansuojant iš biudžeto, organizuojant kreditinius santykius ir gyventojų santykius su finansine sistema (mokant mokesčius,draudimo įmokas, darbo užmokestįm pensijas, stipendijas).
5) pasaulinių pinigų funkciją atlieka ryšium su tarptautiniais prekių mainais, tarptautiniu kreditu ir kitais tarptautiniais ekonominiais ir politiniais santykiais. Ją atlieka auksas ir konvertuojamosios, ypač rezervinės, valiutos ir tarptautiniai pinigai.
Pinigai atsirado vystantis prekių mainams, yrant pirmykštei bendruomeniniai santvarkai, prasidėjus visuomeniniam darbo pasidalijimui (IV – III t-metyje pr. m. e.). Įvvairiose prekinio ūkio pakopose pinigų funkciją atliko papuošalai, metalai, kailiai. Kaip mainų ekvivalentas buvo paplitę galvijai (lot. pecus – galvijas, pecunia – pinigai). Ankstyvosios pinigų formos buvo kiekinė (galvijai, kailiai) ir svorinė (druska, metalai). Vėliau, pinigine preke tapus metalams (iš kurių kaip piniginė prekė paplito auksas), atsirado monetinė pinigų forma. Monetos atsirado VII a. prieš mūsų erą, XVI – XIX a. buvo paplitusi bimetalizmo sistema – auksas ir sidabras pagal vertės santykį lygiomis teisėmis atliko visuotinio ekvivalento funkciją. Krintant sidabro vertei, bimetalizmą pakeitė aukso mo
onometalizmas. Tauriųjų metalų monetos ir dabar emituojamos daugiausia reprezentacijos poreikiams, iždo pajamoms padidinti tam tikrais tikslais, jubiliejinėmis progomis. Vėliau šalia pilnaverčių (tikrųjų) pinigai ėmė rastis nominaliniųjų pakaitalų – nepilnaverčių monetų, kurių nominalinė vertė viršija jų metalo vertę, bei popierinių pinigų.
Susidarius nacionaliniams liaudies ūkiams, ėmus valstybinėms įstatymais nustatinėti pinigų sistemas, jas keisti (pinigų reformos), pradėta teoriškai aiškintis pinigų esmę ir vaidmenį liaudies ūkyje. Atsirado įvairių pinigų teorijų, kuriomis stengiamasi pateisinti nepilnaverčių pinigų emisiją, užmaskuoti infliaciją, darbo užmokesčio mažėjimą ir kitus neigiamus išnaudojiškos visuom. santvarkos reiškinius.
Lietuvoje seniausi randami pinigai – graikų ir romėnų monetos, patekusios per prekybinius ryšius. Ankstyvieji vietiniai pinigai buvo kailių valiuta. Dar pirmaisiais mūsų eros amžiais baltų gentys turėjo artimų ryšių su slavų gentimis, iš jų gaudavo sidabro žaliavų, sidabro papuošalų, per slavų gentis palaikė mainų prekybą su buvusiomis Romos provincijomis Juodosios jūros pakraščiuose. Tuo pat metu baltai jau turėjo prekybinių ryšių ir su Skandinavijos, Vakarų bei Pietų Europos šalimis, tolimomis vergovinėmis valstybėmis – tai rodo Lietuvoje rasti Romos imperijos ir respublikos, arabų šalių bei kitokie pinigai. Savų metalinių pinigų baltų gentys mūsų eros I t-metyje neturėjo, pastaruosius jiems paprastai atstodavo žvėrių kailiai, sidabriniai papuošalai. Seniausieji savi metaliniai pinigai Lietuvos teritorijoje atsirado II t-mečio pradžioje. Jie buvo įvairios formos (dažniausiai pailgi tr
rišoniai gabalai, rečiau spirališki ir kitoki). XIII a. nusistovėjo lazdelės formos lietuviški pinigai, vad. ilgieji. Jie randami su įkirtimais ir be įkirtimų. Lazdelės nevienodos: po 95-105g, 176-178g, 189-192g ir kitokio svorio. Smulkesniems mokėjemams lazdelės kapotos mažesniais gabalais. Tas kapojimas ir suteikė joms kapos vardą. XIV – XV a. pradėta kalti seniausias lietuviškas sidabro monetas – pinigėlius, vėliau vadinamus denarais arba denariukais, ir didesnius pusgrašius (dvidenarius) su valstybiniais ženklais (vytimi, Gedimino stulpais). XVI a. Vilniuje buvo kalami pusdenariai, trečiokai, ketvirtokai, taleriai, pustaleriai, portugalai, pusportugaliai, šilingai, grašiai, šeštokai (lygūs 6 grašiams), sidabro auksiniai (24,37g), aukso dukatai. Iki 1579m. lietuvškieji pinigai buvo brangesni už lenkiškuosius. XVIIa. Vilniuje daugiausia kaltos varinės monetos – šilingai (lygūs 1/3 grašio). Pinigai buvo kalami ir Kaune, Gardine. XVIII a. pr. Lenkijos kalyklose pradėta kalti bendri pinigai Lietuvai ir Lenkijai. Lietuvą prijungus prie Rusijos, įvesti Rusijos pinigai; iki 1825m. kartu cirkuliavo ir Žečpospolitos pinigai. Nuo 1922m. įvesta lito (lygaus 0,150462g ausko) valiuta (1/100 lito – centas). Ją emitavo Lietuvos bankas.
Labai patogu naudotis įvairių rūšių metalinėmis monetomis. Jas palyginti lengva padalinti į standartinius dydžius, jos yra patvarios ir, o tai bene svarbiausia, turi savo vertę. Tai reškia, kad, pavyzdžiui, auksinės monetos gali būti perlydytos ir panaudotos darant žiedus, apyrankes ar kitokius papuošalus.
Kai bendruomenėje, kur kiekviena šeina paprastai gamina ta
ai, ką ji pati vartoja, prekybos poreikis bus nedidelis. Kai gamyba bendruomenėje tampa labiau specializuota, atsiranda nesutapimas tarp to, ką atskira šeima gamina, ir to, ką ji nori vartoti. Be to, kadangi didėjanti specializacija skatina bendros produkcijos augimą, ji taip pat skatina ir prekių mainų augimą. Todėl atsiranda didesnis poreikis turėti tinkamą mokėjimo priemonę, t.y. pinigus.
Kad pinigai funkcionuotų kaip mokėjimo primonė, būtina, kad jie išlaikytų savo vertę. Be to, kad pinigai funkcionuotų kaip bendrai pripažįstama mokėjimo priemonė, jie turi taip pat funkcionuoti kaip vertės saugojimo priemonė. Pinigai taip pat turi būti ir kaip vertės matas, arba skaičius. Turima omenyje, kad visos kainos matuojamos pinigais. Kai įvairių prekių kaina matuojama tuo pačiu atsiskaitymo vienetu – pinigais, informacija apie įvairias prekes bus kur kas patikimesnė. Ir bus lengviau kainas palyginti, kad pirkiniai būtų reikalingesni.

Leave a Comment